Administracinės bylos Nr. eI-1863-289/2016

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00613-2016-5

                                             Procesinio sprendimo kategorija:1.12.3; 3.21.

(S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. spalio 5 d.

Šiauliai

              Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo teisėjo Virginijaus Stankevičiaus, kolegijos narių teisėjų Laisvutės Kartanaitės ir Jarūnės Sedalienės,

sekretoriaujant Jolantai Miežienei,

dalyvaujant pareiškėjų Mažeikių rajono savivaldybės administracijos ir UAB „Mažeikių tinklai“ atstovui advokatui V. S.,

dalyvaujant atsakovo valstybės įmonės Registrų centro Telšių filialo atstovėms R. B. ir V. P.,

dalyvaujant trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Avitela“ atstovui advokatui Ž. B.,

nedalyvaujant trečiojo suinteresuoto asmens valstybinės įmonės Registrų centro atstovui,

nedalyvaujant tretiesiems suinteresuotiems asmenims I. B., L. M., V. A. S.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo bylą pagal pareiškėjų atstovo advokato V. S. patikslintą skundą atsakovui valstybės įmonės Registrų centro Telšių filialui.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi patikslintą skundą,

n u s t a t ė :

Pareiškėjų atstovas kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti 2016 m. vasario 9 d. Registrų centro priimtą sprendimą Nr.cspr1-30, panaikinti 2015 m. gruodžio 9 d. nekilnojamojo turto registro įrašą, kuriuo buvo pakeistas šildymo būdas komercinėse patalpose, esančiose V. B. (duomenys neskelbiami), priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjų atstovo patikslintame skunde nurodoma, kad 2016 m. vasario 9 d. VĮ Registrų centras išnagrinėjo Pareiškėjo skundą dėl VĮ Registrų centras Telšių filialo priimto sprendimo ir priėmė sprendimą, kuriuo nusprendė palikti galioti VĮ Registrų centras Telšių filialo 2015-12-09 priimtą sprendimą. Nesutikdami su VĮ ,,Registrų centras” sprendimu teikia šį skundą. Mano, kad jis priimtas neįsigilinus į visas faktines aplinkybes, paviršutiniškai įvertinus visą pateiktą informaciją, o taip pat šiuo sprendimu yra į teisinami neteisėti Suinteresuoto asmens (UAB „Avitela“) veiksmai, kurie akivaizdžiai prieštarauja šių veiksmų atlikimo metu galiojusių teisės aktų nuostatoms ir reikalavimams. Dėl šių išvardintų aplinkybių, nepraleisdami nustatyto termino skundui pateikti teikia šį skundą teismui išnagrinėti ir priimti teisingą ir teisėtą sprendimą. 1998 m. rugsėjo 8 d. pirkimo – pardavimo sutartimi Suinteresuotas asmuo UAB „Avitela“ nuosavybės teise įsigijo komercines patalpas, esančias V. B. (duomenys neskelbiami) (toliau – Parduotuvė). Nekilnojamo turto registre nuosavybės teisė buvo įregistruota 1998 m. gruodžio 22 d., 1998 m. gruodžio 17 d. Statinio priėmimo naudoti akto pagrindu. Atkreiptinas dėmesys, kad šiuo aktu buvo patvirtinti ir visi atlikti patalpų rekonstrukcijos darbai, tačiau šildymo būdo pasikeitimai nebuvo registruojami ir buvo likta prie centrinio šildymo sistemos. 2015 m. gruodžio 9 d. nekilnojamo turto registre buvo padaryti įrašai, kuriais buvo pakeistas minėtų patalpų šildymo būdas iš „centrinis šildymas iš centralizuotų sistemų“ į „vietinis centrinis šildymas“. Šių įrašų pagrindu nurodyta 2015 m. lapkričio 18 d. Nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla, kurios duomenys buvo tikslinami. Atkreiptinas dėmesys, kad minėtose patalpose nebuvo atliekami jokie veiksmai, kurie suteiktų pagrindą tikslinti kadastro duomenis ir suteiktų teisėtą pagrindą atnaujinti ar tikslinti duomenis nekilnojamo turto registre 2016 m. sausio 11 d. VĮ Registrų centrui buvo pateiktas skundas dėl VĮ Registrų centras Telšių filialo 2015 m. gruodžio 9 d. priimto sprendimo, kuriuo įregistravo nekilnojamojo turto registre negyvenamosios patalpos – parduotuvės, esančios (duomenys neskelbiami) pakeitimą, kuriuo pakeistas numatytas šildymo tipas iš „Centrinis šildymas iš centralizuotų sistemų” į „Vietinis centrinis šildymas“. 2016 m. vasario 9 d. VĮ Registrų centras priėmė sprendimą, kuriuo nusprendė palikti galioti Telšių filialo 2015-12-09 priimtą sprendimą. 2016 m. vasario 9 d. VĮ Registrų centras priimtas sprendimas Nr. cspr1-30 iš esmės yra nemotyvuotas ir priimtas visiškai neįsigilinus tiek į pačią situacijos esmę, tiek ir į aktualų parduotuvės renovacijos metu galiojusį teisinį reglamentavimą, nurodantis tik kelis LR Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo (toliau – LR NTKĮ) straipsnius, o taip pat net nepastebėjus LR NTKĮ 12 str. pažeidimo, kuris kartu su kitų teisės aktų pažeidimais ir sudaro pagrindą spręsti, kad teritorinio padalinio priimtas sprendimas yra neteisėtas, o Pareiškėjo skundas turėjo būti tenkintas. LR NTKĮ 12 str. 1 d. 5 p. įtvirtinta, kad atskiru nekilnojamojo turto kadastro objektu formuojamo nekilnojamojo daikto kadastro duomenų įrašymo į nekilnojamojo turto kadastrą ir jų pakeitimo dokumentai yra kiti įstatymų ir Vyriausybės nustatyti dokumentai. Ši teisės norma nurodo, kad norint kadastro byloje atlikti atitinkamą įrašą reikia pateikti ne tik LR NTKĮ 12 str. įvardintus dokumentus, tačiau ir kituose teisės aktuose nurodytus dokumentus, priklausomai nuo kiekvienos konkrečios situacijos. Šiuo konkrečiu atveju aktualus yra teisinis reglamentavimas galiojęs parduotuvės rekonstrukcijos metu, t.y. 1998 metais, tačiau matyti, kad VĮ Registrų centras neatsižvelgė į tuo metu galiojusių teisės aktų reglamentavimą. Nors suinteresuoto asmens UAB „Avitela“ (toliau – Avitela) teigimu, Parduotuvės šildymo būdas buvo pakeistas 1998 m., kuomet buvo atliekami visos Parduotuvės remonto ir renovacijos darbai ir tiek atliekami statybos darbai, tiek ir šildymo būdo pakeitimas, t.y. atsijungimas nuo bendros centrinės šildymo sistemos, buvo atliekami laikantis tuo metu galiojančių teisės aktų reikalavimų ir buvo gauti visi reikiami dokumentai bei leidimai, norint atlikti minėtus darbus, tačiau manytina, kad tokia Avitelos pozicija yra klaidinga ir neteisinga, nes teisės aktų reikalavimų iš tiesų nebuvo laikomasi. Atkreipiant dėmesį į 1998 metais egzistavusį teisinį reglamentavimą didelis dėmesys turėtų būti skiriamas tuo metu galiojusiam 1964 metų LR CK, o būtent 1998-09-01 – 2001-07-01 galiojusiai LR CK redakcijai, kurios 122 str. įtvirtinta, kad bendroji dalinė nuosavybė valdoma, ja naudojamasi ir disponuojama visų jos dalyvių sutikimu. Šiuo gi konkrečiu atveju ir turėtų būti taikoma ši teisės norma, nes šiluminiai tinklai, nuo kurių atsijungė Avitela yra laikomi visų daugiabučio namo savininkų bendrąja daline nuosavybe ir darant bet kokią įtaką šiai nuosavybei yra būtinas jos dalyvių sutikimas, kuris šioje situacijoje niekuomet nebuvo gautas. Taip pat pažymėtina kad toks teisinis reglamentavimas susijęs su bendrosios dalinės nuosavybės valdymu, naudojimu bei disponavimu iš esmės nesiskiria ir nuo šiuo metu galiojančio teisinio reglamentavimo ir yra aiškus ir nedviprasmiškas. Aiškinant 1964 m. LR CK 122 str. aktuali yra ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kurioje teismas pasisakė būtent dėl šios teisės normos aiškinimo. 2002 m. lapkričio 27 d. priimtoje nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-1327/2002 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pasisakė, kad LR daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo (toliau – LR DGNKPPSBĮ) 2 straipsnyje įvardinti objektai esantys daugiabučio namo savininkų nuosavybė ir kad ši nuosavybė apima ir bendrąją inžinerinę įrangą, kuri be kita ko apima ir šiluminius daugiabučio namo tinklus. Kasacinis teismas aiškiai ir nedviprasmiškai įvardijo, kad šis turtas daugiabučio namo savininkams priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise ir ši teisė turi būti įgyvendinama laikantis 1964 m. Civilinio kodekso 122 straipsnio 1 dalies nuostatų, kurioje į tvirtinta, kad bendroji dalinė nuosavybė valdoma, ja naudojamasi ir disponuojama visų jos dalyvių sutikimu. Minėtoje byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat aiškiai ir nedviprasmiškai pasisakė, kad vienas iš savininkų, norėdamas atlikti kokius nors veiksmus su bendrąja daline nuosavybe visiems savininkams priklausančiu turtu, privalo gauti kitų savininkų leidimą atlikti norimus veiksmus. Aukščiausiasis Teismas taip pat paminėjo, kad sprendžiant minėtą bylą buvo nustatyta, jog daugiabučio namo savininkų teisės buvo pažeistos, nes nesant jų sutikimo vienai iš ginčo šalių buvo leista daryti įtaką bendrąja daline nuosavybe esančiam turtui. Būtent tokia situacija yra ir nagrinėjamu atveju, kuomet Avitela neturėdama gyventojų sutikimo padarė įtaką bendrajai inžinerinei įrangai ir tokiu būdu pažeidė kitų daugiabučio namo gyventojų teises. Avitelos pateiktame atsiliepime į Pareiškėjų skundą taip pat nurodoma, kad namo gyventojų sutikimas Avitelai atsijungti nuo centrinio šildymo sistemos nebuvo gautas, nors Avitela ir bando įrodyti, jog toks sutikimas buvo gautas. Atsiliepimo 3 puslapyje Avitela vardina subjektus, kurie pritarė parduotuvės rekonstrukcijai, tačiau šiame sąraše nematyti daugiabučio namo bendrijos arba gyventojų daugumos sutikimo, nors turint omenyje, kad atsijungimas nuo centrinio šildymo sistemos buvo vienas iš vykdomos parduotuvės rekonstrukcijos sprendinių, toks gyventojų sutikimas taip pat buvo ir šiuo metu būtų privalomas, vadovaujantis jau minėtos redakcijos LR CK 122 str., o taip pat ir minėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika. Nors Avitela savo pateiktame atsiliepime ir nenurodo, kad buvo gautas butų savininkų bendrijos ar butų savininkų daugumos leidimas ir sutikimas atsijungti nuo centrinio šildymo sistemos, tačiau nurodo, kad Pareiškėjos skunde nėra nurodoma jokių duomenų ar įrodymų, kad parduotuvės renovacijos metu daugiabučiame name, esančiame adresu (duomenys neskelbiami) egzistavo butų savininkų bendrija. Avitela tokia savo pozicija nori įrodyti, neva nesant butų savininkų bendrijos jokio sutikimo iš gyventojų gauti nereikėjo, tačiau tai yra visiškai neteisinga pozicija ir siekis suklaidinti skundą nagrinėjusią komisiją. Jau minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo priimtoje nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-1327/2002 teismas pasisakė, kad tiek ir LR daugiabučių namų savininkų įstatymas, tiek ir LR CK normos reglamentuojančios panašius santykius, yra taikomos ir tais atvejais, kada reikalingas teisinis reguliavimas santykiuose tarp būtų savininkų daugiabučiame name, kuriame neįkurta savininkų bendrija (CPK 11 straipsnio 6 dalis). Tokia nuostata suformuota konkrečiose Lietuvos Aukščiausiajame Teisme išnagrinėtose bylose (pvz. Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-72/1999, 2000 m. birželio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-674/2000, Civilinių bylų skyriaus 2000 m. gruodžio 22 d. konsultacija, paskelbta biuletenyje "Teismų praktika" Nr. 14 psl. 437). Taigi akivaizdu, kad suformuotoje teismų praktikoje yra akivaizdžiai nurodoma ir aiškinama, jog vienam iš savininkų darant įtaką bendrąja daline nuosavybe esančiam turtui reikia gauti savininkų bendrijos sutikimą, tačiau jei ši nėra įsteigta šis reikalavimas nedingsta ir tokiu atveju reikalinga gauti atskirų savininkų, esančių bendrasavininkiais, sutikimus, tačiau kaip jau minėta ir kas yra akivaizdu iš žinomų faktinių duomenų, toks sutikimas niekuomet nebuvo duotas. Sutiktina su Avitelos atsiliepime nurodytu argumentu, kad teisinius santykius aiškinant ir juos vertinant turi būti vadovaujamasi tuo metu galiojusiais teisės aktais, kas ir buvo padaryta vadovaujantis 1998-09-01 – 2001-07-01 galiojusia LR CK redakcija, o būtent jos 122 str. Toliau analizuojant šiai situacijai aktualius teisės aktus galiojusius parduotuvės renovacijos metu, svarbu atkreipti dėmesį ir į 1995-12-19 – 2000-06-19 galiojusią LR daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo redakciją ir į šio įstatymo teisinį reglamentavimą, kuris iš esmės patvirtina ir minėtą LR CK 122 str. reglamentavimą, o taip pat jį detalizuoja. Minėta LR daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo redakcija apibrėžia, kas yra laikoma bendrijos turtu, o tuo pačiu ir bendrosios dalinės nuosavybės bendrasavininkų turtu, taip pat apibrėžiama ir kas bei kokiu būdu šiuo turtu gali naudotis bei juo disponuoti ir t.t. Minėtos įstatymo redakcijos 1 str. yra nurodomi įstatyme vartojamų sąvokų apibrėžimai, kurių vienas yra bendrojo naudojimo inžinerinė įranga - vandentiekio ir kanalizacijos stovai, dujotiekio ir šilumos tinklai bendrojo naudojimo ir atskiriems savininkams priklausančiose patalpose iki uždaromosios armatūros, taigi matyti, kad šilumos tinklai yra laikomi bendrojo naudojimo inžinerine įranga. To paties įstatymo 20 str. įtvirtinta, kad daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpos, bendrojo naudojimo inžinerinė įranga, bendrojo naudojimo namo konstrukcijos priklauso visiems namo savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise, o taip pat ir tai, kad bendrija turi teisę valdyti ir naudoti bendrojo naudojimo patalpas, namo konstrukcijas ir inžinerinę įrangą. Minėtos teisės normos aiškiai ir nedviprasmiškai įtvirtina, kad bendroji inžinerinė įranga, į kurią patenka ir šilumos tinklai bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso visiems namo savininkams, o naudotis, valdyti bei disponuoti šia nuosavybe teisę turi bendrija, o jos nesant visi namo bendrasavininkai bendru sutarimu. Minėtas įstatymas išsprendžia ir disponavimo bendrijos turtu klausimą, o būtent – šio įstatymo 11 str. 9 p. įtvirtinta, kad aukščiausiasis bendrijos valdymo organas yra bendrijos narių susirinkimas, kuris turi teisę spręsti disponavimo bendrijos turtu ir lėšomis klausimus. Sistemiškai žvelgiant į parduotuvės rekonstrukcijos metu galiojusių LR CK, o taip pat LR daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo redakcijų teisinį reglamentavimą darytina pagrįsta išvada, kad priešingai nei teigia Avitela, atsijungdama nuo centrinio šildymo sistemos ji nesilaikė teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Minėtų teisės aktų reglamentavimas leidžia aiškiai ir nedviprasmiškai suprasti, kad daugiabučio namo inžinerinė įranga, kuri apima ir šildymo tinklus, bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso visiems daugiabučio namo butų ir patalpų savininkams ir šią nuosavybę valdyti bei ja disponuoti galima tik visų bendraturčių sutarimu ir leidimu, kuo Avitela akivaizdžiai nesivadovavo ir elgėsi nesilaikydama teisės aktuose nustatytų reikalavimų taip pažeisdama likusių bendrosios dalinės nuosavybės savininkų teises ir jų teisėtus interesus. Taip pat, kaip jau minėta, šis teisinis reglamentavimas yra aktualus net ir tuo atveju, jei daugiabučiame name nėra įsteigta butų savininkų bendrija ir tai pakankamai aiškiai yra įtvirtinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje teismų praktikoje (pvz. 2002 m. lapkričio 27 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo priimtoje nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-1327/2002 ir kt.). Avitela savo atsiliepime nurodo, kad 1998 m. gruodžio 17 d. parduotuvės priėmimo naudoti akte yra nurodyta, kad išorinės patalpų komunikacijos bei inžinerinė įranga, įskaitant ir šildymo sistemą, yra patikrintos būtinosios priežiūros institucijų, aptarnaujančių bei naudojančių įmonių ir pripažintos tinkamomis naudotis. Atkreiptinas dėmesys, kad toks pripažinimas tinkamomis naudotis nurodo tik tai, kad pati inžinerinė įranga yra techniškai tvarkinga ir tinkama naudojimui, tačiau tai nesudaro jokio pagrindo spręsti dėl inžinerinės įrangos teisėtumo. 1997-06-26 – 2000-08-30 galiojusios LR statybos įstatymo redakcijos 2 straipsnyje yra apibrėžiama statinio sąvoka, kuri yra apibrėžiama taip: statinys - pastatas, priestatas, tiesinys (inžineriniai tinklai, keliai ir pan.), statinio sklypas ir visa tai, kas statoma (montuojama, tiesiama) ar pastatyta (sumontuota, nutiesta) naudojant statybines medžiagas, statybos gaminius, statybos dirbinius ir yra pastoviai tvirtai sujungta su žeme. Tai gyvenamieji namai, pramonės, transporto, žemės ūkio, komercijos, sveikatos apsaugos, švietimo, mokslo, kultūros, sporto, valstybės valdžios institucijų, visuomeninių organizacijų ir kiti pastatai, taip pat tiltai, viadukai, pėsčiųjų perėjos, tuneliai, vandentiekio bokštai, rezervuarai, hidrotechnikos įrenginiai, vandens ir nuotekų valymo įrenginiai, pylimai, atraminės sienutės, keliai, gatvės, aikštės, inžineriniai tinklai, monumentalios skulptūros ir kt. Matyti, kad vadovaujantis šia, parduotuvės rekonstrukcijos metu galiojusia, LR statybos įstatymo redakcija inžineriniai tinklai yra laikomi statiniu, taigi natūralu, kad inžineriniams tinklams, įskaitant ir šildymo sistemą, yra taikomi statiniams taikomi reikalavimai. To paties įstatymo 10 str. 1 d. 12 p. įtvirtinta, kad statytojas (užsakovas) (šiuo konkrečiu atveju – Avitela) privalo teisiškai įregistruoti priimtą naudoti statinį. Tačiau kaip yra žinoma ir tą akivaizdžiai patvirtina visos žinomos faktinės aplinkybės Avitela šios jai tenkančios pareigos nesugebėjo įvykdyti 17 metų taip praleisdama visus įmanomus terminus šiam veiksmui atlikti. LR nekilnojamojo turto registro įstatymo (toliau – LR NTRĮ) 17 str. 3 d. įtvirtinta, kad jeigu daiktinė teisė į nekilnojamąjį daiktą, šios teisės suvaržymai, juridiniai faktai atsiranda kitais negu šio straipsnio 2 dalyje nustatytais pagrindais, asmuo prašymą įregistruoti daiktines teises, šių teisių suvaržymus, juridinius faktus teritoriniam registratoriui paduoda ne vėliau kaip per 30 dienų nuo daiktinės teisės, šios teisės suvaržymo, juridinio fakto atsiradimo dienos. Atkreiptinas dėmesys ir į LR NTRĮ 12 str. 5 p., kuriame į tvirtinta, kad nekilnojamojo turto registre registruojami registruoto nekilnojamojo daikto (dydžio, paskirties ir pan.) pakitimai, taip pat daiktines teises į jį turinčių fizinių asmenų vardo, pavardės, juridinių asmenų pavadinimo pasikeitimai. Šiuo gi konkrečiu atveju akivaizdu, kad yra keičiama nekilnojamojo daikto paskirtis, t.y. keičiamas patalpų šildymo būdas, taigi iš esmės keičiama bendroji šildymo sistema ir jos paskirtis. Atsižvelgiant į tai manytina, kad tikint Avitelos pozicija, jog šildymo būdas Parduotuvėje buvo pakeistas 1998 metais vykdant Parduotuvės rekonstrukciją galima daryti pagristą ir logišką išvadą, kad Avitela praleido nustatytą 30 dienų terminą nekilnojamojo daikto paskirties pakeitimui registruoti ir toks pakeitimas negalėjo būti registruojamas, o turėjo būti atliekamos visos reikiamos procedūros vadovaujantis šiuo metu galiojančių teisės aktų reikalavimais. Laikant, kad nekilnojamo turto registro duomenų atnaujinimo pagrindu yra laikoma 2015 m. lapkričio 18 d. Nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla, kuri šią diena tebuvo patikslinta, svarbu atkreipti dėmesį į šiuo metu galiojančius kadastrinių duomenų tikslinimo tvarką ir pagrindus. LR nekilnojamo turto kadastro įstatymo (toliau – LR NTKĮ) 9 str. 1 d. įtvirtinta, kad nekilnojamojo turto kadastre įrašyti statinių kadastro duomenys turi būti keičiami, jeigu statiniai buvo rekonstruoti, kapitaliai remontuoti ar jeigu buvo atlikti nekilnojamosios kultūros paveldo vertybės tvarkymo statybos darbai. LR nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 180 p. įtvirtinta, kad nekilnojamojo turto objektų kadastro duomenų tikslinimas tai yra nekilnojamojo turto objekto kadastro duomenų pakitimų fiksavimas – veiksmai, kuriais nustatomi įrašyto į nekilnojamojo turto kadastrą objekto duomenų pasikeitimai ir atnaujinama nekilnojamojo turto objekto kadastrinių matavimų byla. Analogiška nuostata įtvirtinta ir LR nekilnojamojo turto kadastro nuostatų 50 p. Atkreiptinas dėmesys, kad tikslinant kadastro duomenis yra būtina fiksuoti nekilnojamo turto objekto kadastro duomenų pakitimus, kitaip tariant, jei kadastriniai matavimai yra atliekami ne siekiant užfiksuoti įvykusius pasikeitimus, o be jokios priežasties, tokių matavimų pagrindu negalima atlikti kadastro duomenų tikslinimo, nes tiesiog neegzistuoja objektas, kuris pasikeitė ir kurio pakeitimus reikėtų fiksuoti. Taisyklių 183 p. taip pat įtvirtinti ir veiksmai, kuriuos būtina atlikti fiksuojant statinių kadastro duomenų pasikeitimą, tarp kurių yra įtvirtinti ir tokie veiksmai kaip pvz., vietoje apžiūrimi pastatai, atskiri aukštai ir sulyginimai su esamais planais. Atliekami kontroliniai matavimai (183.1. p.); pasikeitusių duomenų surašymas abrise (183.2. p.); užfiksavus kadastro duomenų pasikeitimus, pastato aukštų planuose pažymimi visi naujai atsiradę konstrukciniai elementai, santechnikos įrengimai bei visi kiti elementai (183.8. p.); braižomi nauji pastatų aukštų planai (183.9. p.) ir kiti privalomi veiksmai. Turimomis žiniomis jokie iš šių veiksmų nebuvo atliekami, taigi nesuprantama, kokius duomenis atsakovas siekė atnaujinti ir kokiu būdu tokie nauji duomenys buvo užfiksuoti. Net jei ir buvo atliekami visi minėti veiksmai ir nekilnojamojo turto pakeitimai iš tiesų įvyko, tokiu atveju vadovaujantis šiuo metu galiojančiu LR CK 4.75 str. 1 p., kuriame įtvirtinta, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas (kokiu ir yra daugiabučio namo šilumos tinklai) valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu, Avitela privalėjo gauti daugiabučio namo savininkų bendrijos sutikimą atsijungti nuo centrinio šildymo sistemos, tačiau to nepadarė taip nesilaikydama teisės aktuose įtvirtinto reguliavimo. Žinant informaciją, kad vieninteliai statybų darbai Parduotuvės patalpose buvo vykdomi 1998 metais, manytina, kad Avitela praleido nustatytą terminą įvykusiems pakeitimams registruoti, tačiau jei Parduotuvės atjungimas nuo centrinio šildymo sistemos įvyko ne 1998 metais ir šiuo pagrindu buvo pakeisti duomenys kadastrinėje byloje, manytina, kad Avitela nesilaikė teisės aktuose į tvirtintų reikalavimų, nes niekuomet nėra gavusi daugiabučio namo savininkų bendrijos sutikimo atsijungti nuo centrinio šildymo sistemos. Apibendrinant visą tai kas išdėstyta matyti, kad VĮ Registrų centras skundžiamą sprendimą priėmė visiškai nesigilindamas į visos situacijos esmę, nors akivaizdžiai matyti, kad Avitela negalėjo teisėtai atsijungti nuo centrinio šildymo sistemos, dėl ko ir skundžiami VĮ Registrų centro Telšių filialo veiksmai negali būti laikomi teisėtais. Iš esmės skundžiamas sprendimas negali būti laikomas teisėtu, nes nebuvo laikomasi LR NTKĮ 12 str. 1 d. 5 p., o būtent pateikiant registracijai Parduotuvės šildymo būdo pakeitimą ir norint įteisinti Parduotuvės patalpų atjungimą nuo centrinio šildymo sistemos nebuvo pateiktas daugiabučio namo savininkų bendrijos sutikimas, kuris šiuo atveju yra būtinas atsižvelgiant tiek į 1998 metais bei šiuo metu galiojančiose LR CK bei LR DGNKPPSBĮ redakcijose įtvirtintus reikalavimus norint daryti įtaką bendrąja daline nuosavybe esančiam turtui. Visą tai patvirtina ir šiame skunde nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kuri aktualiu klausimu yra nepakitusi ir šiuo metu. Dėl visų šių aplinkybių manytina, kad VĮ Registrų centras priėmė neteisėtą ir nemotyvuotą sprendimą į visą situaciją pasižiūrėdamas paviršutiniškai ir nesigilindamas į jos esmę, dėl ko skundžiamas sprendimas turėtų būti panaikintas.

Atsakovo valstybės įmonės Registrų centro Telšių filialo atsiliepime (1 t., b.l.190-192) nurodoma, kad UAB „Avitela" nuosavybės teise priklausanti patalpa, esanti (duomenys neskelbiami), 1998 metais buvo rekonstruota, tą patvirtina 1998 m. gruodžio 17 d. surašytas priėmimo naudoti aktas. Šis aktas buvo pasirašytas 1998 m. gruodžio 1 d. LR Telšių apskrities viršininko administracijos įsakymu Nr. 1771 paskirtos komisijos (toliau - komisijos) narių ir tų pačių metų gruodžio 18 dieną patvirtintas Telšių apskrities viršininko. Kaip nurodyta minėtame akte, komisija patikrino statybos techninę bei vykdymo dokumentaciją ir nustatė, kad statyba vyko pagal projektą Nr. 95-04, kurį parengė projektavimo firma „Archtelė" (leidimas statybai išduotas 1998 m. lapkričio 4 d.). Projekte Nr. 95-04 be kitų sprendinių numatytas ir esamos šildymo sistemos prietaisų demontažas, o parduotuvės šildymo nuostoliams padengti suprojektuota elektrinė šildymo sistema su norvegiškais „Glamox" firmos šildytuvais. Komisija pripažino, kad rekonstruota radijo prekių parduotuvė „Avitela" tenkina nustatytus reikalavimus ir priėmė ją naudoti. Parduotuvės priėmimo naudoti aktas kartu su projektavimo firmos „Archtelė" parengtu projektu VĮ Registrą centrui pateikti 1998 m. gruodžio 21 dieną. Išnagrinėjus patalpos savininko prašymą ir su juo pateiktus dokumentus, 1998 m. gruodžio 22 dieną buvo priimtas sprendimas registruoti ir tą pačią dieną minėtas statinio priėmimo naudoti aktas buvo įregistruotas. Patalpos kadastro duomenys buvo įrašyti iš viso statinio inventorizacinės bylos, kadangi patalpos byla nebuvo sudaryta. 2015 m. lapkričio 18 d. buvo suformuota UAB „Avitela" priklausančios patalpos kadastrinių matavimų byla. Ši byla VĮ Registrų centrui pateikta 2015 m. gruodžio 1 d. su prašymu patikslinti patalpos kadastro duomenis. Kadastrinių matavimų byloje užfiksuoti duomenys neprieštaravo jau įregistruotame statinio priėmimo naudoti akte nurodytiems duomenims, todėl nenustačius kitų Kadastro įstatyme nurodytų trukdančių atlikti registraciją aplinkybių, buvo priimtas sprendimas atnaujintus patalpos kadastro duomenis paviešinti. Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 2 straipsnyje įtvirtinta Nekilnojamojo turto registro paskirtis - nekilnojamiesiems daiktams, nuosavybės bei kitoms daiktinėms teisėms į šiuos daiktus, šių teisių suvaržymams, įstatymų nustatytiems juridiniams faktams registruoti, oficialiai informacijai apie registre sukauptus duomenis teikti. Registro duomenų teisingumas užtikrinamas tuo, kad jame padaryti įrašai turi atitikti dokumentus, kurių pagrindu tam tikri duomenys buvo įrašyti. Šiuo atveju įrašas apie šildymo sistemos pakeitimą atliktas 1998 m. gruodžio 17 dienos statinio priėmimo naudoti akto ir 2015 m. lapkričio 18 dienos nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylos pagrindu įrašyti duomenys atitinka dokumentus, kurių pagrindu šie įrašai padaryti. Todėl naikinti priimtų sprendimų ir registro įrašų nėra pagrindo. Įstatymai nesuteikia teisės kadastro tvarkytojui vertinti pateiktų dokumentų teisėtumo, todėl, ar kompetentinga institucija laikėsi visų procedūrinių reikalavimų prieš išduodama statybos teisėtumą patvirtinantį (t y. statinio priėmimo naudoti aktą) ar statybą leidžiantį dokumentą netikrinama. 1998 m. gruodžio 17 dieną surašytą statinio priėmimo naudoti aktą pasirašė ir savivaldybės atstovas, tuo patvirtindamas, kad statyba vyko pagal projektą, o projektas yra suderintas UAB „Mažeikių šilumos tinklų" atstovų. Šie dokumentai yra nenuginčyti ir galiojantys. Todėl yra daugiau nei keisti pareiškėjų argumentai, kad nebuvo gauti namo gyventojų sutikimai, kai abi institucijos dalyvavo šildymo sistemos keitimo procese. Be to, Mažeikių rajono apylinkės teisme byloje Nr. e2-39-344/2016 išvadas teikiančios institucijos, t. y. Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos ir Valstybinės teritorijų planavimo ir Statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Telšių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius, nurodė, kad komisija įvertino visus statybos projekte nurodytus darbus ir konstatavo, kad statyba vyko pagal projektą, o parduotuvės rekonstrukcija apima ir šildymo sistemos pakeitimą. Šiems pakeitimas atlikti 1998 m. lapkričio 4 d. buvo išduotas statybos leidimas Nr. 239. Gyvenamo namo savininkų sutikimai turėjo būti patikrinti išduodant leidimą, o ne atliekant registraciją. Skirtingai nei nurodyta skunde, patalpos paskirtis nebuvo keičiama, o registravimo terminai nepraleisti. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta ir įvertinus tai, kad registro duomenys atitinka dokumentus, kurių pagrindu šie įrašai padaryti, teismo prašo pareiškėjų reikalavimų netenkinti.

Trečiųjų suinteresuotų I. B., L. M., V. A. S. atsiliepime (b.l.14-17) nurodoma, kad Telšių filialas 2015 m. gruodžio 9 d. įregistravo nekilnojamojo turto registre negyvenamosios patalpos – parduotuvės, esančios V. B. (duomenys neskelbiami) pakeitimą, kuriuo pakeistas numatytas šildymo tipas iš „Centrinis šildymas iš centralizuotų sistemų” į „Vietinis centrinis šildymas“. V. B. namo butų savininkai apskundė šį sprendimą, tačiau 2016 m. vasario 9 d. VĮ Registrų centras priėmė sprendimą, kuriuo nusprendė palikti galioti Telšių filialo 2015-12-09 priimtą sprendimą. Šiuo atsiliepimu pareiškia, kad nesutika su VĮ ,,Registrų centras” sprendimu. Mano, kad jis priimtas neįsigilinus į visas faktines aplinkybes, paviršutiniškai įvertinus visą pateiktą informaciją, o taip pat šiuo sprendimu yra įteisinami neteisėti UAB „Avitela“ veiksmai. Pritaria Mažeikių rajono savivaldybės administracijos ir UAB Mažeikių šilumos tinklų skunde išdėstytiems argumentams, įrodymams, ir faktams. Telšių filialas 2015 m. gruodžio 9 d. įregistravo nekilnojamojo turto registre šildymo sistemos pakeitimą, neturėdamas duomenų apie šildymo sistemos (viso daugiabučio namo savininkų bendrosios dalinės nuosavybės) bendraturčių (kitų 24 namo butų savininkų) rašytinius sutikimus šildymo sistemos pakeitimams, kadangi V. B. 2 namo butų savininkai niekada jokio sutikimo negyvenamosios patalpos – parduotuvės, esančios V. B. (duomenys neskelbiami) atjungimui nuo centralizuotos šildymo sistemos nedavė, niekas niekada jokio sutikimo ir neprašė, niekada namo butų savininkai netgi nebuvo informuoti apie UAB „Avitelos“ norą atsijungti nuo šildymo sistemos, niekada nebuvo supažindinti su jokiais projektais ar kitais dokumentais dėl parduotuvės atsijungimo nuo šildymo sistemos, kuriems privalomi bendrasavininkių sutikimai. UAB „Avitela“ savo atsiliepime teismui pripažįsta, kad namo butų savininkų sutikimas atsijungimui nuo šildymo sistemos nebuvo gautas, UAB „Avitelos“ atsiliepime (3 psl.) išvardinti asmenys pritarę parduotuvės rekonstrukcijai, tačiau tarp jų namo butų savininkų (namo šildymo sistemos bendraturčių) pritarimo nėra. Toliau savo atsiliepimuose UAB „Avitela“ klaidina teismą, aiškindama, kad (cituoja atsiliepimo 7 psl.) „akivaizdu, jog sutikimas taip pat buvo duotas, dabartiniai gyventojai, dviejų dešimtmečių eigoje keičiantis butų savininkams, t. y. jiems patiems, apie jį paprasčiausiai gali net ir nežinoti“. Tai visiškas melas. Būtent UAB „Avitelos“ pareiga yra pateikti teismui rašytinius V. B. 2 namo butų savininkų sutikimus parduotuvės patalpų atjungimui nuo centrinės šildymo sistemos, siekiant įrodyti patalpų atjungimo nuo šildymo sistemos teisėtumą, tačiau tokio dokumento UAB „Avitela“ neturi, nes jis apskritai neegzistuoja, kadangi UAB „Avitela“ savo patalpų niekada ir nebuvo atsijungusi nuo šildymo sistemos. Kad patalpų nuo šildymo sistemos atjungimui gyventojų rašytinis sutikimas neegzistuoja patvirtina ir Mažeikių rajono savivaldybės administracija bei UAB „Mažeikių šilumos tinklai“. Negavus namo butų savininko rašytinio sutikimo atsijungimo nuo šildymo sistemos darbams, 1998 m. buvo atliekami tik tie rekonstrukcijos darbai, kuriems buvo nebūtinas kitų namo butų savininkų sutikimai, 1998-12-17 d. parduotuvės priėmimo naudoti aktas išduotas parduotuvės patalpų rekonstrukcijai be patalpų atjungimo nuo šildymo sistemos, nes tam nepritarė kitų namo butų savininkai. VĮ Registrų centras neturėjo teisės įregistruoti pakeitimą, kuriuo pakeistas numatytas šildymo tipas iš „Centrinis šildymas iš centralizuotų sistemų” į „Vietinis centrinis šildymas“, nes nebuvo pateiktas viso daugiabučio namo bendrosios dalinės nuosavybės (šildymo sistemos) savininkų rašytinis sutikimas tokius pakeitimus atlikti. UAB „Avitelos“ aiškinimą, kad dabartiniai gyventojai neva gali nežinoti apie duotus sutikimus dėl atsijungimo nuo šildymo sistemos, nes dviejų dešimtmečių eigoje keitėsi butų savininkai paneigia rašytinis įrodymas, kad namo butų savininkai dar 2003-01-17 Nr. R7-153 prašymu Mažeikių rajono savivaldybės merui (priedas 1), kuriame gyventojai pranešė Merui, kad niekada nedavė jokio sutikimo „Avitelos“ atsijungimui nuo bendros šildymo sistemos. Šiame rašte yra 23 butų savininkų parašai, taigi dar 2003 m. tuometiniai butų savininkai valdžios institucijai pranešė, kad nėra davę jokio sutikimo UAB „Avitelai“. Apskritai UAB „Avitela“ elgiasi nesąžiningai, apgaudinėja namo kitų butų savininkus, pažeidinėja jų teises, taip pat klaidino ir VĮ RC, prašydama pakeisti šildymo sistemos būdą, nutylėdama ir slėpdama itin svarbią informaciją. Pateikiame rašytinį UAB „Avitelos“ savininko 2010-08-30 d. sutikimą jungtis prie namo centrinio šildymo sistemos (priedas 2). Sutikimas pateiktas namą administruojančiai įmonei prieš namo renovaciją. Remiantis šiuo rašytiniu sutikimu, buvo parengtas namo renovacijos (taip pat ir bendros visam namui šildymo sistemos) projektas, statybos leidimas  buvo įregistruotas VĮ RC, šiuo metu renovacija jau baigta. Nauji šildymo sistemos vamzdynai išvedžioti ir per UAB „Avitelos“ parduotuvę, šiems darbams UAB „Avitelos“ savininkas neprieštaravo. Nauja šildymo sistema buvo paleista 2012 m. pabaigoje, nauja šildymo sistema buvo ir yra šildoma ir parduotuvė, tačiau parduotuvės savininkas piktybiškai vengia mokėti už patalpų šildymą ir piktybiškai neprisijungia šildymo prietaisų savo patalpose, dėl ko neįmanomas šildymo sistemos renovacijos darbų pridavimas. Negana to, pamindamas visus sąžiningumo ir protingumo principus, UAB „Avitelos“ savininkas 2015 m. pabaigoje kreipiasi į VĮ Registrų centrą, siekdamas šildymo sistemos būdą iš „Centrinis šildymas iš centralizuotų sistemų” į „Vietinis centrinis šildymas“, kas prieštarauja rašytiniam UAB „Avitelos“ savininko sutikimui jungtis prie namo centrinio šildymo sistemos, duotam namo butų savininkams, pagal kurį buvo vykdomas (jau pabaigtas) namo renovacijos (šildymo sistemos) projektas. 2015-12-09 Šildymo sistemos būdas pakeistas neva pagal 1998 m. aktu patvirtintus rekonstrukcijos metu atliktus darbus, nors jokie atsijungimo nuo šildymo sistemos darbai tuo metu nebuvo atliekami, nes nebuvo gautas namo butų savininkų pritarimas. UAB „Avitela“ pažeidinėja gyventojų interesus, siekdama gyventojų sąskaita šildytis savo patalpas, nesilaiko savo rašytinio sutikimo jungtis prie bendros šildymo sistemos, trukdydama priduoti šildymo sistemos renovacijos darbus, klaidina VĮ RC ir teismus, neva 1998 m. yra atjungusi savo patalpas nuo centrinio šildymo sistemos, o VĮ Registrų centras visiškai nesigilindamas į dokumentus, paviršutiniškai juos tikrindamas, pakeičia šildymo būdą. Kad 1998-12-17 d. parduotuvės priėmimo naudoti aktu nebuvo atsijungta nuo šildymo sistemos, patvirtina Mažeikių rajono savivaldybė bei UAB „Šilumos tinklai“. UAB „Avitela“ ne tik, kad niekada neprašė ir negavo namo butų savininkų sutikimo atsijungimui nuo šildymo sistemos, atvirkščiai, pati yra davusi 2010 m. rašytinį sutikimą namo butų savininkams, kad sutinka šildytis bendra viso namo šildymo sistema, todėl visiškai nesuprantami, nesąžiningi ir pažeidžiantys gyventojų interesus UAB „Avitelos“ veiksmai keičiant šildymo sistemos būdą, neteisėti ir VĮ Registrų centro veiksmai, pakeičiant šildymo būdą pagal UAB „Avitelos“ prašymą, visiškai neįsigilinus į visus dokumentus, paviršutiniškai juos vertinant, nes pakeitimas susijęs su šildymo sistema, kuri yra daugiabučio namo visų patalpų savininkų bendroji dalinė nuosavybė, todėl joks šios sistemos pakeitimas negalimas be viso namo patalpų savininkų sutikimo, kuris niekada nebuvo duotas. 1998-12-17 d. parduotuvės priėmimo naudoti akte jokios informacijos apie parduotuvės atjungimą nuo šildymo sistemos nėra, nėra akte paminėti ir jokie priedai, kurie galėtų patvirtinti šį atsijungimo faktą. Akto prieduose 2 ir 3 dalyje nėra pridėta jokių inžinerinių tinklų bei įrengimų išbandymo ir priėmimo aktų, nėra komunikacijų bei inžinerinės įrangos patikrinimo pažymų, be kurių patalpų atjungimas nuo šildymo sistemos – negalimas. Tai patvirtina, kad 1998 m. atsijungimas nuo šildymo tinklų nebuvo vykdomas. UAB „Avitela“ pateikia teismui įvairius brėžinius ir kitus įrodymus, kad siekė parduotuvės rekonstrukcijos metu atsijungti nuo šildymo sistemos. UAB „Avitela“ pateikia 1998 m. projekto aiškinamąjį raštą, kuriame aiškinama, kad vienas iš esminių šio projekto sprendinių buvo centralizuoto Patalpų šildymo sistemos pakeitimas į autonominę elektrinę, t.y. vietinę, kurio metu, demontavus Patalpose buvusius centralizuoto šildymo prietaisus (radiatorius), šios sistemos stovai (vamzdžiai) į kitus aukštus, nutiesti vertikaliai per parduotuvės patalpas turėjo būti palikti. Tai tik buvo UAB „Avitelos“ norai, kurie nebuvo įgyvendinti, nes nebuvo gautas šiems darbams kitų namo butų savininkų rašytinis sutikimas. Visi aiškinamieji raštai, brėžiniai, kuriuose numatytas šildymo sistemos keitimas netenka prasmės, negavus tam bendrosios dalinės nuosavybės savininkų sutikimo šiems darbams atlikti. UAB „Avitela“ tokio sutikimo nepateikė, be to, kad tokio sutikimo nėra teismui praneša ir Mažeikių rajono savivaldybės administracija bei UAB „Mažeikių šilumos tinklai. VĮ RC neturi jokio teisinio pagrindo registruoti pakeitimus, susijusius su bendrąja daline nuosavybe, nesutinkant kitiems šios nuosavybės bendraturčiams. Savo atsiliepime teismui UAB „Avitela“ pateikia informaciją, kad Klaipėdos apygardos teismas 2016-03-10 nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-359-826/2016 nutartimi, patenkino Avitelos apeliacinį skundą, kad Klaipėdos apygardos teismas panaikino Klaipėdos miesto apylinkės teismo pirmąja instancija išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-7748-796/2015, tačiau sąmoningai nutyli faktą, kad byla grąžinta nagrinėti iš naujo. Savo atsiliepime teismui UAB „Avitela“ pateikia informaciją ir apie Mažeikių rajono apylinkės teisme nagrinėtą elektroninę civilinę bylą Nr. e2-39-344/2016, išsamiai išaiškindama kokią begalybę įvairių dokumentų teikė šiam teismui, siekdama įrodyti atsijungimo nuo šildymo sistemos teisėtumą. Tačiau visiškai užmiršta ir nemini vieno iš pagrindinių dokumentų, namo kitų patalpų (butų) savininkų rašytinių sutikimų parduotuvės patalpų atjungimui nuo šildymo sistemos, be kurių atsijungimas nuo šildymo sistemos – neįmanomas. UAB „Avitela“ teismui šių rašytinių įrodymų nesugebėjo pateikti ir tai savaime suprantama, kadangi jie paprasčiausiai neegzistuoja. Teismas į tai kažkodėl neatsižvelgė, nutartyje konstatuodamas, kad neva gyventojai nepateikė teismui įrodymų, kad nedavė rašytinių sutikimų parduotuvės atjungimui nuo bendros šildymo sistemos. Namo butų savininkai tikrai nesutiks su tokiu absurdišku aiškinimu, todėl ši nutartis bus skundžiama, taigi, bent jau šiuo metu, minėta nutartis  nėra kol kas galutinė, nes tai teismas pirmąja instancija.              

Trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Avitela“ atsiliepime (2 t., b.l.2-13) nurodoma, kad nesutikdama su pareiškėjų pateiktu faktinių aplinkybių iškreiptu interpretavimu sau palankia linkme bei matydama, jog eilę faktinių aplinkybių, kurios turi esminę reikšmę tinkamam ir visapusiškam šios bylos išnagrinėjimui, pareiškėjos, taip pat kaip ir skunde komisijai, apskritai nutylėjo, Avitela neišskiria savo atsiliepime atskirų faktinio ir teisinio jo pagrindų, tačiau atsikerta į pareiškėjų reikalavimą, savo poziciją grįsdama tiek teisiniais argumentais, tiek ir objektyviomis, tikromis bei nesusiaurintomis su tuo susijusiomis faktinėmis aplinkybėmis. Administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ABTĮ) nustato reikalavimus skundo turiniui ir formai, o taip pat apibrėžia subjektą, turintį teisę skundą pateikti. ABTĮ 5 str. 1 d. nurodyta, jog teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą turi kiekvienas suinteresuotas subjektas, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Šią įstatymo normą papildo ABTĮ 22 str. 1 d., nustatanti, jog skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės ir savivaldybių viešojo administravimo tarnautojus, pareigūnus ir įstaigų vadovus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Nagrinėjamu atveju skundo turinys akivaizdžiai neatitinka šių reikalavimų, kompleksiškai juos aiškinant su ABTĮ 23 str. nurodytaisiais – pareiškėjos absoliučiai niekaip nenurodė, kokias konkrečias jų galimas ar įsivaizduojamas teises ar įstatymo saugomus interesus skundžiamas komisijos sprendimas ar anksčiau apskųstas teritorinio registratoriaus sprendimas galėjo pažeisti ir kokiu konkrečiu būdu tai padarė bei kokia apimtimi. Taigi akivaizdu, kad pareiškėjos šiuo atveju neturi jokios reikalavimo teisės, t. y. nėra tinkamas subjektas (pareiškėjas) pateikti skundą teismui ir inicijuoti bylą apskritai. Todėl net ir tuo atveju, jei neegzistuotų jokios kitos svarbios aplinkybės, kurias pareiškėjos nuo teismo arba nuslėpė, arba iškraipė ir apie kurias bus pasisakyta tolesnėse šio atsiliepimo dalyse, jau vien šioje dalyje nurodytu pagrindu, t. y. kad skundas akivaizdžiai neatitinka ABTĮ keliamų reikalavimų, jis turėtų būti atmestas. Pareiškėjos nuslėpė, jog Patalpų šildymo sistemos pakeitimo teisėtumo klausimas buvo nagrinėjamas Mažeikių rajono apylinkės teisme, o savo skunde, daug kartų kartodamos tą patį, neturėdamos tam nei pagrindo, nei teisės, aiškina teismui apie tariamą šio veiksmo neteisėtumą. Mažeikių rajono apylinkės teisme buvo nagrinėjama elektroninė civilinė byla Nr. e2-39-344/2016, kurioje ieškovė Avitela atsakovei pareiškėjai MŠT ir trečiajam suinteresuotam asmeniui atsakovės pusėje pareiškėjai savivaldybei yra pareiškusi ieškinį, vienu iš kurio reikalavimų prašė teismo pripažinti 1998 m. atliktą jos Patalpų atjungimą nuo centralizuoto šildymo sistemos teisėtu. Kadangi šios bylos, kuri tęsėsi dar nuo 2015-06-25, nagrinėjimo eigoje paaiškėjo daug svarbių aplinkybių ir buvo surinkta itin reikšmingų jas patvirtinančių įrodymų, Avitela mano, kad yra būtina apie tai informuoti ir teismą, nagrinėjantį šį pareiškėjų skundą. Avitela Mažeikių rajono apylinkės teismui nurodė, jog 1998 m. pagal projektavimo firmos „Archartelė“ (UAB „Tūris“) parengtą projektą buvo atlikta jos parduotuvės (Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas – ieškinio priedas Nr. 2) Patalpų rekonstrukcija. Vienas iš esminių šio projekto sprendinių buvo centralizuoto Patalpų šildymo sistemos pakeitimas į autonominę elektrinę, t. y. vietinę, kurio metu, demontavus Patalpose buvusius centralizuoto šildymo prietaisus (radiatorius), šios sistemos stovai (vamzdžiai) į kitus aukštus, nutiesti vertikaliai per parduotuvės patalpas, buvo palikti (projekto aiškinamasis raštas – ieškinio priedas Nr. 3). Tokiam parduotuvės rekonstrukcijos projektui pritarė visi kompetentingi asmenys (parduotuvės pagrindinis grafinis brėžinys masteliu 1:100 – ieškinio priedas Nr. 4). Rekonstrukcijos darbams vykdyti Avitela 1998-11-04 įstatymų nustatyta tvarka gavo statybos leidimą Nr.239 (jis įregistruotas viso namo archyvinėje byloje, suformuotoje VĮ Registrų centro, kuri šiuo metu yra pateikta Mažeikių rajono apylinkės teismui ir saugoma minėtoje civilinėje byloje Nr. e2-39-344/2016). Baigus patalpų rekonstrukciją, tų pačių metų pabaigoje parduotuvė Telšių apskrities viršininko administracijos įsakymu suformuotos devynių narių komisijos buvo priimta naudoti (1998-12-17 parduotuvės priėmimo naudoti aktas – ieškinio priedas Nr. 5). Šiame akte, be kita ko, komisija pažymėjo, jog išorinės Patalpų komunikacijos bei inžinerinė įranga, įskaitant ir šildymo sistemą, yra patikrintos būtinosios priežiūros institucijų, aptarnaujančių bei naudojančių įmonių ir pripažintos tinkamomis naudoti. Aktą su komisijos išvadomis patvirtino ir Telšių apskrities viršininko pavaduotojas. 2008-03-03 Avitela su pareiškėja MŠT pastarosios iniciatyva sudarė šilumos vartojimo pirkimo pardavimo sutartį Nr. V.B.2-1 (ieškinio priedas Nr. 6). Šios sutarties 3.2 p. buvo numatyta, kad mokestis už suvartotą šilumą Avitelai, be kita ko, bus skaičiuojamas vadovaujantis Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – VKEKK) 2005-07-22 nutarimu Nr. O3-41 (Pareiškėjos MŠT parengtoje sutartyje neteisingai nurodytas nutarimo numeris kaip 03-41) patvirtintu šilumos paskirstymo metodu Nr. 5. Šio metodo tuometinės redakcijos (o ir dabartinės taip pat) 1 punkte bei jo 1.4 papunktyje nurodyta, jog metodas gali būti taikomas kartu su bet kuriuo VKEKK rekomenduojamu ar vartotojų siūlomu su šia institucija suderintu šilumos paskirstymo metodu, kuriuo nustatomas (išmatuotas ar apskaičiuotas) šilumos kiekis pastato šildymui, kai dalis vartotojams priklausančių patalpų teisėtai atjungtos nuo centralizuoto šildymo sistemos ir šildomos kitokiu būdu (elektra, dujomis, kietu kuru ar kt.); beje, dabartinė metodo 1 p. redakcija yra papildyta nauju 1.5 papunkčiu (2013-02-15 VKEKK nutarimas Nr. O3-33), kuris numato metodo taikymą ir tokiais atvejais, kuomet dalis vartotojams priklausančių patalpų nėra ir niekada nebuvo prijungtos prie centralizuoto šildymo sistemos ir yra šildomos kitokiu būdu. Taigi 2008 m. šalims sudarius šią sutartį, pareiškėja MŠT dar kartą patvirtino, jog Avitela nuo 1998 m. yra teisėtai atsijungusi nuo centrinio šildymo sistemos, o kompetentingiems asmenims, tarp jų – abiem pareiškėjoms – tiek MŠT, kaip šilumos tiekėjui, užsiimančiam pakankamai griežtai reguliuojama veikla, tiek jos pagrindinei akcininkei savivaldybei, o taip pat ir kitoms institucijoms apie tai, be jokios abejonės, buvo žinoma. Be kita ko, pažymėtina, jog teisę Avitelai, kaip vartotojui, atsijungti nuo centralizuoto šildymo sistemos, numato ir Šilumos ūkio įstatymas, to nedraudžia jokie kiti teisės aktai. Kaip matyti iš teismui pateiktų dokumentų (minėti ieškinio priedai Nr. 3 – 5), po rekonstrukcijos pagal projektą parduotuvės išorinės laikančiosios konstrukcijos (sienos, lubos) buvo tinkamai ir kokybiškai apšiltintos, per parduotuvę einantys vertikalūs šilumos tiekimo į kitus aukštus stovai taip pat buvo puikiai izoliuoti mineraline vata su aliuminio folija ir apdailinti iš gipskartonio suformuotomis kolonomis, t. y. šilumos vartojimo prasme parduotuvė buvo visiškai atskirta nuo likusios pastato dalies. Nepaisant to, Avitela netgi iki sutarties su MŠT pasirašymo geranoriškai sutiko prisidėti prie bendrosioms namo patalpoms tenkančios šilumos dalies, apskaičiuotos pagal minėtą metodą Nr. 5, apmokėjimo, nors akivaizdu, kad Avitelos parduotuvė šios MŠT tiekiamos šilumos nenaudojo jokiu būdu ir jokia apimtimi. 2008-03-03 sudarius sutartį, ši situacija buvo įforminta oficialiai, tačiau normalus sutarties vykdymas iš MŠT pusės truko vos ketverius su puse metų. Pradedant 2012 m. lapkričio mėn., MŠT pradėjo elgtis mažų mažiausiai itin keistai – už šį mėnesį Avitelai atsiuntusi 2012-11-30 PVM sąskaitą faktūrą serija MAT08 Nr. 17456 207,91 Lt sumai (kurią Avitela tinkamai apmokėjo), vėliau Avitelai atsiuntė kitą lygiai tos pačios dienos (taigi, surašytą akivaizdžiai jau praėjusia data), tos pačios serijos ir su tuo pačiu numeriu sąskaitą 824,13 Lt sumai! Nuo tada Avitela iš MŠT kas mėnesį pradėjo gauti apmokėjimui pateikiamas PVM sąskaitas faktūras, kuriose buvo nurodytos sumos, net kelis kartus viršijančios viso iki tol buvusio sutarties vykdymo laikotarpiu atitinkamais mėnesiais pateiktų sąskaitų faktūrų sumas (pačių sąskaitų, ieškinio priedo Nr. 7, Avitela teismui neteikia, kadangi su skundo dalyku jos iš esmės nesusijusios)). Pasidomėjusi tokiais kardinaliais pokyčiais, Avitela iš MŠT gavo 2013-01-30 raštą Nr. V5/07-16/80 (raštas su dviem jame nurodytais priedais – ieškinio priedas Nr. 8), kuriame buvo paaiškinta, jog, patenkindama namo administratoriaus UAB „Admituras“ 2012-12-06 prašymą ir tariamai vadovaudamasi Šilumos ūkio įstatymo 12 str. 2 punktu (turėtų būti dalimi) bei 27 str. 6 punktu (taip pat turėtų būti dalimi), nuo 2012-11-01 (jau praeityje esančios datos), MŠT vienašališkai nutarė Avitelai priklausančias parduotuvės Patalpas už šilumos paslaugas apmokestinti pagal VKEKK 2005-05-05 nutarimu Nr. O3-19 (vėl neteisingai nurodytas nutarimo numeris kaip 03-19) patvirtintą šilumos paskirstymo metodą Nr.4, kuris, priešingai nei minėtas metodas Nr.5, negali būti taikomas tais atvejais, kai dalis vartotojams priklausančių patalpų teisėtai atjungtos nuo centralizuoto šildymo sistemos arba nėra ir niekada nebuvo prie jo prijungtos ir šildomos kitokiu būdu. Pasipiktinusi tokiu nesąžiningu MŠT elgesiu ir siekdama apginti grubiai pažeistas savo teises bei teisėtus interesus, Avitela 2013-03-13 pakvietė MŠT atstovus dalyvauti parduotuvėje vykusiame faktinių aplinkybių konstatavime, kuris buvo atliktas, siekiant užfiksuoti visiems (tiek Avitelai, tiek MŠT, tiek ir kitiems kompetentingiems asmenims) iki tol ir taip žinotą paprasčiausią faktą – jog Avitelos parduotuvėje nėra jokių šildymo prietaisų (radiatorių), į kuriuos centralizuotai būtų tiekiama šiluma (faktinių aplinkybių konstatavimo aktas – ieškinio priedas Nr. 9). Tačiau MŠT, užuot per atstovą šiame akte pasirašiusi, atsiuntė Avitelai 2013-03-18 raštą (ieškinio priedas Nr. 10), kuriuo niekaip nepaaiškino savo itin keistos pozicijos, bet, dar daugiau, absurdiškai teigė, jog jai (MŠT) yra žinomi tik Nekilnojamojo turto registre įregistruoti duomenys, kad Avitelos patalpos neva yra šildomos iš centralizuotų sistemų, o jokių kitų duomenų dėl šių patalpų šildymo MŠT tariamai neturinti. Negalėdama taikstytis su tokiu visiškai neteisėtu MŠT elgesiu ir „užmiršimu“ aplinkybių, kuriose MŠT pati dalyvavo, su jomis sutiko (parduotuvės rekonstrukcija ir atsijungimas nuo centrinio šildymo sistemos dar 1998 m. – minėti ieškinio priedai Nr. 3 – 5) ir vėliau dar kartą patvirtino (sutartis tarp MŠT ir Avitelos, sudaryta MŠT iniciatyva – minėtas ieškinio priedas Nr. 6), apeliuodama tik į registro duomenis, kurie iš esmės reikalingi tik tam, kad apie juos sužinotų asmenys, galintys būti kaip nors su tokiais duomenimis susiję (kai tuo tarpu apie Avitelos Patalpų atsijungimą nuo centrinio šildymo sistemos jau ir taip žinojo bei su tuo buvo sutikę absoliučiai visi, kam to reikėjo, įskaitant ir pačias pareiškėjas) ir manydama, kad tokiais savo veiksmais MŠT grubiai pažeidė šalių sutartį, Avitela per savo teisinius atstovus nusiuntė MŠT 2013-03-28 pranešimą (ieškinio priedas Nr. 11). Šiame pranešime, be kita ko, Avitela MŠT nurodė, kad MŠT iniciatyva sudaryta sutartimi šalys aiškiai susitarė, koks šilumos paskirstymo metodas bus taikomas, Avitelai skaičiuojant mokestį už suvartotą šilumą, kurios pastaroji netgi apskritai nenaudoja. Avitela priminė, jog jokių sutarties pakeitimų viso jos vykdymo laikotarpiu niekuomet neinicijavo nė viena iš šalių; be to, tokie pakeitimai turėtų teisinę galią tik tuo atveju, jei būtų tinkamai įforminti raštu, o suderinta šalių valia juose išreikšta juos pasirašant (sutarties 4.3 p.), ir paaiškino, kad jokie trečiųjų asmenų norai, pageidavimai ar prašymai, lygiai kaip ir MŠT nurodytos Šilumos ūkio įstatymo normos, iš tiesų nieko bendro neturinčios su susidariusia situacija, negali būti pagrindu vienai iš sutarties šalių staiga sutarties nebevykdyti ar vykdyti netinkamai. Dėl šių priežasčių Avitela laikė, jog iš MŠT gautos PVM sąskaitos faktūros už patalpų šildymą nuo 2012 m. lapkričio mėn. Avitelai yra pateiktos iš esmės pažeidžiant sutartį, todėl nepagrįstos. Jas Avitela apmokėti atsisakė ir pareikalavo atsiųsti šias PVM sąskaitas faktūras anuliuojančias kreditines sąskaitas. Be kita ko, šiuo pranešimu Avitela MŠT priminė, kad MŠT jau seniausiai buvo žinomas faktas apie Avitelos parduotuvės Patalpų atjungimą nuo centralizuoto šildymo sistemos, ir, vadovaudamasi sutarties su MŠT 4.3. p. numatyta teise, pranešė, jog sutartį nuo 2013-07-01 nutraukia. Šioje vietoje Avitela papildomai pažymėjo Mažeikių rajono apylinkės teismui, kaip ir dabar atkreipia pareiškėjų skundą nagrinėjančio teismo dėmesį, kad, kaip ne kartą jau buvo minėta, sutartis tarp MŠT ir Avitelos, iš kurios naudos Avitelai iš esmės nebuvo absoliučiai jokios (Avitela jokiu būdu ir jokia dalimi nesinaudojo MŠT centralizuotai tiekiama šiluma, tačiau savo gera valia sutiko dalį jos, tenkančios bendrosioms namo patalpoms, apmokėti pagal vienintelį tokiu atveju taikytiną metodą Nr. 5), buvo sudaryta MŠT iniciatyva. Visas sutarties sąlygas pasiūlė būtent MŠT Avitelai, o ne atvirkščiai. Todėl Avitela pabrėžia, jog kilus abejonėms dėl kokių nors sutarties sąlygų, vadovaujantis CK 6.193 str. 4 d., šios sąlygos turi būti aiškinamos jas pasiūliusios šalies, t. y. MŠT, nenaudai ir Avitelos, kaip jas priėmusios šalies, naudai – Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – LAT) 2011-02-08 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-48/2011 išaiškino, kad „Nagrinėjamoje byloje taip pat aktualus CK 6.193 straipsnio 4 dalies aiškinimas ir taikymas. Šioje teisės normoje įtvirtinta contra proferentem taisyklė, pagal kurią, kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai; visais atvejais sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies nenaudai. Byloje nustatyta, kad subnuomos sutartį parengė ir jos bendrąsias bei specialiąsias sąlygas pasiūlė subnuomotojas, kuriam negyvenamųjų patalpų nuoma yra profesionalus verslas, šios išvados nepaneigia ieškovo argumentai, kad šalys derėjosi dėl sutarties dalyko ir kainos. Taigi bylą nagrinėję teismai pagrįstai konstatavo, kad sutarties sąlygas pasiūlė subnuomotojas, ši aplinkybė pakankama, kad galima būtų taikyti CK 6.193 straipsnio 4 dalies taisyklę dėl sutarties aiškinimo sąlygas priėmusios šalies naudai ir jas pasiūliusios šalies nenaudai. CK 6.193 straipsnio 4 dalies normos taikymui nebūtina konstatuoti, kad sutartis buvo sudaryta prisijungimo būdu, užtenka sąlygų pasiūlymo fakto, todėl ieškovo argumentai, kad sutartis sudaryta derybų, o ne prisijungimo būdu, nagrinėjamu atveju neturi įtakos vertinimui dėl contra proferentem taisyklės taikymo pagrįstumo.“ Šis kasacinio teismo išaiškinimas mutatis mutandis neabejotinai taikytinas abiejų teismų pagal kompetenciją nagrinėjamose (Mažeikių rajono apylinkės teismo atveju -nagrinėtoje) bylose, atsižvelgiant į jų faktines aplinkybes. Po šio Avitelos pranešimo MŠT Avitelai atsiuntė dar vieną, 2013-04-23 raštą, kuriuo naujo nurodė tik tiek, kad, pasirašant šalių sutartį, MŠT, būdama profesionalus šilumos tiekėjas, pati pasiūliusi visas sutarties sąlygas Avitelai, nuo pat 1998 m. žinojusi visas svarbias prieš tai aprašytas aplinkybes ir pritarusi tuometiniams teisėtiems Avitelos sprendimams, galimai sugebėjo būti suklaidinta Avitelos dėl aplinkybių, susijusių su Avitelos patalpų atsijungimu nuo centrinio šildymo sistemos. Po šio pranešimo 2013 m. rugsėjo – lapkričio mėn. MŠT bandė tariamą skolą iš Avitelos prisiteisti, Mažeikių rajono apylinkės teisme užvesdama civilinę bylą Nr. L2-3106-215/2013, tačiau, Avitelai pateikus prieštaravimus dėl MŠT pareiškimo ir priimto teismo įsakymo, MŠT per teismo nustatytą terminą žyminio mokesčio neprimokėjo ir ieškinio teismui nepateikė, greičiausiai suvokdama, jog tokio jos reikalavimo, Avitelai aktyviai ginantis, teismas netenkintų. Ši byla buvo užbaigta įsiteisėjusia 2013-11-20 teismo nutartimi, panaikinusia teismo įsakymą ir MŠT jos neskundus. Vėliau minėtos Mažeikių rajono apylinkės teismo civilinės bylos Nr. e2-39-344/2016 nagrinėjimo eigoje buvo surinkta nemažai papildomų įrodymų, kuriuos Avitela teismui pateikė tiek vykdydama pastarojo įpareigojimus, tiek ir savo iniciatyva. Apie visus juos Avitela glaustai pasisako toliau: 2015-09-10 su pareiškimu dėl teismo įpareigojimo vykdymo Avitela pateikė teismui geresnės kokybės dviem dalimis skenuotą 1998 m. parduotuvės rekonstrukcijos projekto pagrindinį grafinį brėžinį (ieškinio priedas Nr. 4) ir kelis kitus dokumentus, susijusius su Patalpų šildymo sistemos pakeitimu bei jų apšiltinimu, o taip pat – savo ir namo adresu (duomenys neskelbiami), bendrosios dalinės nuosavybės administratoriaus UAB „Admituras“ atstovų el. susirašinėjimą, iš kurio akivaizdžiai matyti, jog UAB „Admituras“ pats patvirtina radiatorių parduotuvės patalpose nebuvimą, kadangi primygtinai siūlo Avitelai, vykdant 2012 m. prasidėjusią namo renovaciją, juos įsirengti pagal brėžinį, akivaizdžiai besiskiriantį nuo realaus parduotuvės išplanavimo, įregistruoto Nekilnojamojo turto registre, ir kuriame horizontalūs stovai radiatoriams bei kai kurie jungimo mazgai net nėra numatyti, todėl vėliau buvo pribraižyti ranka; 2015-10-01 su pareiškimu dėl teismo įpareigojimo vykdymo Avitela pateikė teismui visą jos turimą skenuotą 1998 m. parduotuvės rekonstrukcijos projektą, kuris yra statinio (rekonstruotos parduotuvės) pripažinimo tinkamu (priėmimo) naudoti akto (ieškinio priedas Nr. 5) priedas Nr. 1, o taip pat Avitelos su tuometiniu AB „Lietuvos energijos“ filialu Šiaulių elektros tinklais, kurio teisių ir pareigų perėmėja buvo AB LESTO, 1998-10-23 sudarytą elektros energijos tiekimo ir naudojimo sutartį bei parduotuvės el. tinklų priežiūrą vykdančios UAB „Baltieji rūmai“ paaiškinimą apie šioje sutartyje nurodytą vartotojo instaliuotos elektros įrengimų galios (reikiamos didžiąja dalimi patalpų šildymui) atitikimą projekto sprendiniams. Su šiuo pareiškimu Avitela pateikė teismui ir 2010-08-24 UAB „Admituras“ raštą Avitelai, kuriame minėtas asmuo nurodo aiškiai žinantis apie tai, jog parduotuvė yra šildoma elektra ir tame neįžvelgia jokio „kriminalo“, bei parduotuvės vedėjo paaiškinimą apie aplinkybes, susijusias su šildymo prietaisais ir buvusias 2015-09-03 Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos (toliau – VEI) kartu su kitais asmenimis atlikto faktinių aplinkybių patikrinimo metu. Šiame pareiškime, be kita ko, Avitela suformulavo ir klausimus, teismo teiktinus išvadą teikiančioms institucijoms Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos (toliau – VTPSI) bei VEI (apie pačias išvadas bus pasisakyta netrukus). Atsakydamos į Avitelos teismui pasiūlytus klausimus, abi institucijos pagal savo kompetenciją pateikė į bylą išvadas, patvirtinančias, jog 1998 m. Avitelos parduotuvės rekonstrukcija, įskaitant ir šildymo sistemos pakeitimą, buvo atlikta pagal projektą, kad naujoji šildymo sistema buvo patikrinta nustatyta tvarka, ir buvo išduotos tai patvirtinančios pažymos, o taip pat ir kitas reikšmingas su tuo susijusias aplinkybes (VTPSI išvada – priedas Nr. 4, VEI išvada be priedų – priedas Nr. 5). Pažymėtina, jog šios išvados yra didesnę įrodomąją galią turintys oficialieji rašytiniai įrodymai (CPK 197 str. 2 d.), o jomis patvirtintų aplinkybių iki šiol niekas jokiu būdu ir jokia forma nenuginčijo. Netrukus Avitela pateikė teismui ir parduotuvės patalpose antstolio atlikto faktinių aplinkybių konstatavimo (FAK) protokolą (beje, taip pat oficialųjį rašytinį įrodymą), patvirtinantį svarbias su dabartiniu parduotuvės šildymu susijusias aplinkybes. Šis protokolas (be nuotraukų) teikiamas teismui kaip priedas Nr. 6. Maža to, Avitela pateikė teismui ir visiškai atsitiktinai kitoje civilinėje byloje tarp savivaldybės ir Avitelos, pirmąja instancija nagrinėtos Klaipėdos miesto apylinkės teismo, gautą be galo svarbų ir reikšmingą rašytinį įrodymą – 2010-01-20 MŠT pranešimą UAB „Admituras“ (priedas Nr. 7), kuriame MŠT aiškiai nurodė žinanti apie Avitelos parduotuvės Patalpų šildymo sistemos pakeitimą į dabartinį autonominį (vietinį) elektrinį, su tuo visiškai sutiko ir dar kartą pakartojo, jog anksčiau aprašytas VKEKK patvirtintas šilumos paskirstymo metodas Nr. 5, įtrauktas į sutartį tarp MŠT ir Avitelos, visam namui buvo taikytas ne atsitiktinai ar per kažkokį protu nesuvokiamą MŠT suklydimą, o esant kaip tik tokiai namo gyventojų valiai ir MŠT tam akivaizdžiai pritarus. Galiausiai Avitela pateikė teismui tarp archyvinių dokumentų rastą tą patį 1998 m. parduotuvės rekonstrukcijos projekto pagrindinį grafinį brėžinį su daugybės kompetentingų institucijų parašais bei antspaudais, kuris jau buvo byloje kaip ieškinio priedas Nr. 4 ir 2015-09-10 pareiškimo dėl teismo įpareigojimo vykdymo priedai Nr. 2 ir 3, tačiau naujasis Avitelos rastas šio brėžinio egzempliorius unikalus (besiskiriantis nuo teismui jau pateiktojo) tuo, jog jo viršutiniame dešiniajame kampe yra Telšių apskrities viršininko administracijos antspaudas, tuo laikmečiu įforminęs statybos leidimo išdavimą – kaip 2016-02-02 Mažeikių rajono apylinkės teismo posėdyje paaiškino išvadą teikiančios institucijos VTPSI atstovė p. E. L., skirtingu laiku buvo išduodami skirtingos formos statybos leidimai, o viena iš tokių galimų formų – antspaudas su atitinkamais įrašais projekte). Iš visų šioje atsiliepimo dalyje išdėstytų aplinkybių daugiau nei akivaizdu, jog 1998 m. Avitelos Patalpų šildymo sistema buvo pakeista iš miesto centralizuotos į vietinę autonominę visiškai teisėtai, su tuo sutikus, tam pritarus ir apie tai žinant visiems suinteresuotiems asmenims, įskaitant ir abi pareiškėjas. Todėl netgi tarpusavyje patys sau prieštaraujantys pareiškėjų teiginiai apie tai, kad Patalpos neva iki šiol yra šildomos centralizuotu būdu iš centralizuotos miesto sistemos ir apie tai, jog Avitela Patalpas nuo centralizuotos šildymo sistemos yra atjungusi tariamai neteisėtai, yra ne tik kad visiškai nelogiški bei, kaip minėta, netgi patys sau tarpusavyje prieštaraujantys, bet ir akivaizdžiai melagingi, Pareiškėjų išgalvoti tik siekiant suklaidinti teismą ar dar nežinia kokiais tikslais. Atsikirsdama į pareiškėjų didžiojoje skundo dalyje, tą patį kartojant nežinia kiek kartų, eskaluojamą menamą kitų butų savininkų nepritarimą Patalpų atjungimui nuo centralizuoto šildymo sistemos, Avitela pabrėžia, jog jokie aktualūs teisės aktai, galioję 1998 m. Patalpų atjungimo nuo centralizuoto šildymo sistemos metu, nereikalavo gauti kitų to paties namo kitų patalpų savininkų sutikimo šiam veiksmui atlikti. Vienintelis regioninis aktas, kuriame apie tokį sutikimą yra nurodoma – 1996-12-19 Mažeikių rajono mero potvarkis Nr. 587, savo esme šiuo aspektu visiškai nepagrįstai apsunkinantis bet kokių patalpų savininko teisės atsijungti nuo centralizuoto šildymo įgyvendinimą ir akivaizdžiai prieštaraujantis aukštesnės teisinės galios aktams, netgi pačiame potvarkyje išskirtam 1995-06-15 Vyriausybės nutarimui Nr. 852, kuriuo vadovaujantis potvarkis buvo priimtas ir kuris jokio kitų patalpų savininkų sutikimo, kaip ir kiti aukštesnės galios teisės aktai, nenumatė. Tačiau net jei tokio sutikimo ir būtų reikėję iš tiesų, kaip teisingai bylos Mažeikių rajono apylinkės teisme nagrinėjimo eigoje yra nurodžiusi minėta VTPSI atstovė p. E. L., sutikimas būtų buvęs reikalingas dar prieš išduodant statybos leidimą. Kadangi šis leidimas įstatymų nustatyta tvarka buvo gautas, niekada nenuginčytas, nepripažintas išduotu neteisėtai ar negaliojančiu dėl kitokių priežasčių, akivaizdu, jog sutikimas taip pat buvo duotas, o dabartiniai gyventojai, dviejų dešimtmečių eigoje keičiantis butų savininkams, t. y. jiems patiems, apie jį paprasčiausiai gali net ir nežinoti. Be to, pareiškėjai MŠT savo iniciatyva su Avitela šilumos vartojimo pirkimo pardavimo sutartį Nr. V.B.2-1 (žr. minėtą ieškinio (priedo Nr. 1) priedą Nr. 6), sudarius būtent pagal kitų namo butų savininkų valią, pastarųjų susirinkime priimto bendro sprendimo pagrindu, o joje (sutartyje) aiškiai nurodžius minėtą VKEKK patvirtintą metodą Nr. 5, tokia gyventojų pozicija neabejotinai laikytina papildomu sutikimu su Avitelos Patalpų atjungimu nuo centralizuotos šildymo sistemos, nors ir po darbų atlikimo. Galiausiai, LAT yra aiškiai nurodęs, kokios tvarkos reiktų laikytis, kad toks atjungimas būtų teisėtas, ir kur tokia tvarka yra reglamentuota, tuo pačiu atkreipdamas dėmesį, jog kiekvienu individualiu atveju šiam klausimui spręsti būtina taikyti tik tuos teisės aktus, kurie galiojo aktualiu patalpų atjungimo laikotarpiu. Tokia LAT pozicija akivaizdi, pavyzdžiui, iš 2012-02-22 nutarties civilinėje byloje Nr. 2012-02-22, o taip pat iš išplėstinės septynių teisėjų kolegijos 2007-10-24 nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-359/2007, kurios bus pacituotos tolesnėje šio atsiliepimo dalyje apie netinkamą pareiškėjų teisės taikymą bei aiškinimą. Iš esmės visus prieš tai nurodytus Avitelos argumentus Patalpų atjungimo nuo centralizuotos miesto šildymo sistemos 1998 m. teisėtumo klausimu yra pakartojęs bei palaikęs ir Klaipėdos apygardos teismas 2016-03-10 nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-359-826/2016. Šia nutartimi, patenkindamas Avitelos (toje byloje – atsakovės) apeliacinį skundą, Klaipėdos apygardos teismas panaikino neteisėtą ir nepagrįstą Klaipėdos miesto apylinkės teismo pirmąja instancija išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-7748-796/2015 (kurioje Avitela, kaip minėta, atsitiktinai gavo 2010-01-20 MŠT pranešimą UAB „Admituras“ (žr. priedą Nr. 7)) priimtą sprendimą, kuriuo šis teismas buvo be jokio pagrindo pritaręs pareiškėjos savivaldybės (toje byloje – ieškovės) sumanymui Avitelos Patalpas priverstinai vėl prijungti prie centralizuoto miesto šildymo sistemos. Visas šias aplinkybes apie Patalpų šildymo sistemos pakeitimą iš miesto centralizuotos į vietinę centrinę Avitela teismui nurodė tik todėl, kad pačios pareiškėjos šiam klausimui skyrė kone tris ketvirčius savo skundo motyvuojamosios dalies. Avitela puikiai supranta, jog administracinio teismo kompetencija yra tik patikrinti administracinio akto (šiuo atveju – komisijos sprendimo) teisėtumą, o ne dar kartą aiškintis aplinkybes, kurias jau išsiaiškino kitas, bendrosios kompetencijos teismas, vakarykščiu sprendimu (priedas Nr. 10) Avitelos ieškinį patenkindamas visiškai. Avitela apskritai nesuvokia, dėl kokių priežasčių pareiškėjos tą patį klausimą kelia visose įmanomose ginčų nagrinėjimo institucijose – šiuo atveju net pats pareiškėjų skundo tekstas šioje dalyje yra identiškas arba nukopijuotas pakeičiant vos kelis žodžius ar jų eilės tvarką sakinyje iš 2016-03-01 pareiškėjos MŠT atsiliepimo į 2016-02-11 Avitelos pareiškimą minėtoje Mažeikių rajono apylinkės teismo išnagrinėtoje byloje. Todėl ir Avitela yra priversta reaguoti į atitinkamus pareiškėjų veiksmus, pastarosioms be jokio pagrindo bylą absurdiškai išplečiant, vietoje to, kad skundas būtų pateiktas tik dėl to dalyko ir tik tuo pagrindu, kokį būtų kompetentingas nagrinėti administracinis teismas. Dėl tų pačių priežasčių visiškai teisi yra komisija, apskųstame sprendime nurodžiusi, jog įstatymai apskritai net nesuteikia teisės Kadastro tvarkytojui vertinti pateiktų dokumentų apie nekilnojamąjį turtą (daiktą) teisėtumo. Tokią komisijos poziciją vienareikšmiškai patvirtinat daugybinei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai, akivaizdu, kad vien šiuo pagrindu pareiškėjų skundas turi būti atmestas, o teritorinio registratoriaus sprendimas įregistruoti Avitelos patalpų šildymo sistemos pakeitimą į vietinę centrinę bei šį sprendimą palaikantis komisijos sprendimas paliktini nepakeisti. Savo skunde pareiškėjos, be kita ko, išplečia iki absurdo Avitelos atsiliepime į ankstesnį pareiškėjų skundą komisijai nurodytą aplinkybę, kad pareiškėjos nėra pateikusios jokių įrodymų name adresu (duomenys neskelbiami), butų savininkų bendrijos egzistavimo faktui patvirtinti. Tokią Avitelos poziciją pareiškėjos prilygina įsivaizduojamam suvokimui, jog, atjungiant Patalpas nuo centralizuoto miesto šildymo sistemos 1998 m., kitų butų savininkų sutikimo nereikėjo neva būtent todėl, kad name nėra (nebuvo) bendrijos. Tuo tarpu nei tiesiogiai, nei „tarp eilučių“ Avitela niekada to neteigė, o tik paprasčiausiai šį faktą priešpriešino pastoviam pareiškėjų kartojimui apie kažkokią namo bendriją (nors tokios niekada nebuvo) ir jos priimamus sprendimus. Avitela komisijai tiesiog akcentavo, jog pareiškėjos ne tik kad savo teiginio apie bendrijos egzistavimą nepatvirtino jokiais leistinais įrodymais, bet ir rėmėsi dabartine Daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo redakcija, visiškai neaktualia šildymo sistemos patalpose pakeitimo laikotarpiui (1998 m. lapkričio – gruodžio mėn.). Avitela pažymėjo, kad Lietuvos teisinėje sistemoje galioja esminis lex retro non agit principas, esantis sudėtine teisėtumo principo dalimi. Šis principas reiškia, jog materialiniams teisiniams santykiams aiškinti ir juos vertinti yra taikomos tik tos normos, kurios galiojo konkretaus teisinio santykio susiklostymo metu. Šis teisės principas atsispindi Konstitucijos 7 str. 2 d.. Taisyklė lex retro non agit yra svarbus ir būtinas veiksnys užtikrinant teisės, įstatymų, teisinės tvarkos stabilumą ir tvarumą, teisinių santykių subjektų teises, pasitikėjimą valstybėje priimtais teisės aktais. Konstitucinis Teismas 2007-11-29 nutarime konstatavo, kad su konstituciniu teisinės valstybės principu yra susijęs principas lex retro non agit, pagal kurį teisės aktų galia yra nukreipta tik į ateitį, ir neleidžiamas teisės aktų galiojimas atgaline tvarka. Nagrinėjamu atveju aktualiu laikotarpiu galiojusios skunde komisijai pareiškėjų nurodyto įstatymo redakcijos 12 str. net nebuvo išskirta jokios 1 d. apskritai, nekalbant jau apie tik dabartinėje šio straipsnio redakcijoje detalizuotus konkrečius susirinkimus ir jų paskirtį. Tokiu būdu, net ir akivaizdžiai netinkamai taikydamos teisę bei pažeisdamos pagrindinius teisės principus, pareiškėjos eilinį kartą klaidino komisiją (kaip kad tą patį daro ir šiuo skundu klaidindamos teismą), visais įmanomais būdais tikėdamosi sau palankaus sprendimo. Papildomai pasisakydama apie netinkamą pareiškėjų teisės taikymą, Avitela pabrėžia, jog, kaip minėta anksčiau, daugybinėje vieningoje savo praktikoje, nagrinėdamas bylas apie privačių asmenų patalpų atsijungimą nuo centralizuoto miesto šildymo sistemos (kuris, beje, dažniausiai būdavo neteisėtas) LAT yra aiškiai nurodęs, kokios tvarkos reiktų laikytis, kad toks atsijungimas būtų teisėtas, ir kur tokia tvarka yra reglamentuota. Tuo pačiu LAT yra atkreipęs dėmesį, kad kiekvienu individualiu atveju šiam klausimui spręsti būtina taikyti tik tuos teisės aktus, kurie galiojo aktualiu patalpų atjungimo laikotarpiu. Štai 2012-02-22 nutartyje civilinėje byloje Nr. 2012-02-22, o taip pat išplėstinės septynių teisėjų kolegijos 2007-10-24 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-359/2007, LAT nurodė, jog aktualiu laikotarpiu (konkrečiai – 1998 m.) „teisė atjungti patalpų šildymo įrenginius nuo bendros daugiabučio namo šildymo sistemos buvo reglamentuojama Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. rugsėjo 17 d. nutarimu Nr. 723 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. rugsėjo 25 d. nutarimo Nr. 704 dalinio pakeitimo“, <. .>, statybos ir urbanistikos ministro 1997 m. lapkričio 4 d. įsakymu Nr. 245 „Dėl statybos techninio reglamento STR 1.05.03:1997 patvirtinimo“. Šiuose galiojusiuose teisės aktuose buvo nustatytos specialios šilumos tiekimo įrangos atjungimo procedūros, kurių turėjo laikytis buto ar patalpų savininkas daugiabučiame name“ , kartu pabrėždamas, kad tik vėlesnis buto atjungimo nuo bendros daugiabučio namo šildymo sistemos teisinis reglamentavimas buvo nustatytas įstatymų galios aktų. Taigi būtent šie LAT nurodyti teisės aktai ir buvo aktualūs 1998 m. atlikto Avitelos Patalpų atjungimo nuo centralizuoto šildymo sistemos metu, juose nurodytos tvarkos Avitela nėra pažeidusi jokiu būdu ir jokia apimtimi, o šiuo metu, galiausiai, yra tinkamai ir teisėtai šį šildymo sistemos pasikeitimą įregistravusi. Net jei pareiškėjų skundas ir atitiktų įstatymo keliamus privalomuosius reikalavimus skundo turiniui bei formai, net jei apskritai pareiškėjos būtų tinkami subjektai, turintys teisę tokį skundą pateikti, ir, galiausiai, net jei jos skunde ir nebūtų sau palankiai iškraipiusios objektyvios tiesos apie Avitelos Patalpų šildymo sistemos pakeitimą 1998 m., didžiulę dalį su tuo susijusių faktinių aplinkybių apskritai nutylėdamos, pareiškėjų skundas teismo vis tiek turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas. Pareiškėjos skundą dalyje dėl patalpų šildymo sistemos pakeitimo įregistravimo teisėtumo (mat likusi skundo dalis, kaip prieš tai plačiai paaiškinta, yra dėl tariamo patalpų atjungimo neteisėtumo, o tai turi aiškintis tikrai ne administracinis teismas) grindžia iš esmės tik Nekilnojamojo turto registro įstatymo 17 str. 3 d., aiškindamos, kad Avitela tariamai pavėlavo kreiptis į viešojo registro tvarkytoją su prašymu dėl įregistruotos Patalpų šildymo sistemos pakeitimo, o taip pat tuo, jog tariamai nebuvo pagrindo kadastro duomenų tikslinimui 2015 m. lapkričio mėn. Apie abi šias pareiškėjų išgalvotas aplinkybes Avitela pasisako toliau. Sutinkamai su Nekilnojamojo turto registro įstatymo 17 str. 3 d., jeigu daiktinė teisė į nekilnojamąjį daiktą, šios teisės suvaržymai, juridiniai faktai atsiranda kitais negu šio straipsnio 2 dalyje nustatytais pagrindais (t. y. ne nuo notarine forma patvirtinto sandorio sudarymo ar paveldėjimo teisės liudijimo ir (ar) nuosavybės teisės liudijimo išdavimo), asmuo prašymą įregistruoti daiktines teises, šių teisių suvaržymus, juridinius faktus teritoriniam registratoriui paduoda ne vėliau kaip per 30 dienų nuo daiktinės teisės, šios teisės suvaržymo, juridinio fakto atsiradimo dienos. Nagrinėjamu atveju įrašo „Centrinis šildymas iš centralizuotų sistemų“ pakeitimas įrašu „Vietinis centrinis šildymas“ yra ne įregistravimas kokios nors daiktinės teisės, jos suvaržymo ar juridinio fakto, apibrėžiamų įstatymuose (CK, Nekilnojamojo turto registro įstatyme), o paprasčiausias nekilnojamojo daikto kadastro duomenų pasikeitimo įregistravimas (su kuo sutinka net ir pačios pareiškėjos tolesnėje savo skundo dalyje), su daiktu susijusios viešinamos bendrosios informacijos atnaujinimas. Šiuo atveju nei kokiu nors pagrindu buvo sukurtos naujos ar suvaržytos esamos su daiktu susijusios daiktinės teisės, nei atsirado kokių nors naujų iki tol nežinotų juridinių faktų (nesikeitė nei daikto dydis, nei paskirtis ar pan.). Tiek daiktinės teisės, tiek ir su daiktu susiję juridiniai faktai registruojami atskirose Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išrašo grafose – Nr. 4 – 7. Patalpų išraše šiose grafose tiek buvo, tiek ir liko įregistruota vienintelė daiktinė teisė – nuosavybės (grafa Nr. 4), tuo tarpu jokių kitų daiktinių teisių (valstybės ir savivaldybių žemės patikėjimo teisės ar kitų (grafos Nr. 5 ir 6)) ar juridinių faktų (grafa Nr. 7) įregistruota nebuvo ir nėra. Daikto (Patalpų) šildymo sistema įregistruota taip, kaip priklauso ir ten, kur ir yra tokio įrašo vieta – grafoje Nr. 2, prie bendrosios informacijos apie daiktą ir jo kadastro duomenų. Tačiau net ir tuo atveju, jei Patalpų šildymo sistemos pakeitimo įregistravimas įstatymo prasme ir būtų prilygintas su daiktu susijusio juridinio fakto įregistravimui, įstatyme numatytas 30-ies dienų terminas atitinkamam kreipimuisi į teritorinį registratorių nėra naikinamasis, ir jo galimas praleidimas jokiu būdu nedarytų paties fakto neegzistuojančiu ar nebegaliojančiu. Tačiau, kaip minėta, nagrinėjamu atveju Avitelos atlikti veiksmai jokiu būdu nelaikytini kažkokių daiktinių teisių, jų suvaržymų ar juridinių faktų pavėluotu registravimu, o, kaip taip pat minėta, tik kadastro duomenų patikslinimu. Kitu alternatyviu atveju, šiuos veiksmus būtų galima laikyti nebent netikslių ir klaidingų Nekilnojamojo turto registro duomenų (apie galimą klaidą, juos registruojant 1998 m. gruodį, trumpai bus pasisakyta toliau) taisymo procedūra (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 33 str.), kuriai inicijuoti įstatymas nenumato jokių terminų ir kuri tokiu atveju buvo visiškai tinkamai atlikta. Galiausiai, aplinkybę, jog Avitela nėra praleidusi jokių įstatyme numatytų terminų kokiems nors su Patalpų registracija susijusiems veiksmams atlikti, Mažeikių rajono apylinkės teisme minėtos bylos nagrinėjimo metu patvirtino ir atsakovo atstovė p. V. P., kuri, beje, ir atliko pareiškėjų ginčijamą registraciją – 30-ies dienų terminas taikomas įregistruoti tik po 2015-11-01 atsiradusioms daiktinėms teisėms ar juridiniams faktams, o visiems ankstesniems jis yra nustatytas iki 2016-11-01. Be to, net jei asmuo ir praleistų šį terminą, to pasekmės būtų tik padidėjęs registracijos mokestis Vyriausybės nustatyta tvarka ir absoliučiai nieko daugiau. Minėtą atsakovo specialistę, galinčią paaiškinti visas šias ir kitas susijusias svarbias aplinkybes, Avitela prašo teismo iškviesti bei apklausti liudytoja ir šioje byloje. Atsikirsdama į niekuo nepagrįstus pareiškėjų samprotavimus, kad Avitela tariamai neturėjo pagrindo ar teisės atlikti Patalpų kadastro duomenų tikslinimo, Avitela paaiškina teismui, jog tai tėra dar viena eilinė pareiškėjų išgalvota aplinkybė, bandoma susieti su kitomis, kaip minėta prieš tai, prieštaraujančiomis viena kitai tarpusavyje ir taip pat išgalvotomis. Avitela pabrėžia, kad jokio kito Patalpų šildymo sistemos pakeitimo po to, kuris buvo atliktas dar 1998 m. gruodį, ji niekada vėliau neatlikinėjo (išskyrus tik Patalpose esančių centrinio šildymo vamzdynų (stovų) į kitus aukštus pakeitimą naujais ir jų apšiltinimą specialiais termoizoliaciniais kevalais, 2012 m. vykdant viso namo renovaciją, o tai pareiškėjoms yra kuo puikiausiai žinoma, kadangi šiuos darbus atliko pareiškėjos savivaldybės pasamdytas rangovas). Be to, Avitela anksčiau manė, jog 1998-12-22, įregistruojant keturių dienų senumo statinio (Patalpų) priėmimo (pripažinimo tinkamu naudoti) aktą, Patalpų šildymo sistemos pakeitimas tiesiog nebuvo įregistruotas dėl galimos kažkurio asmens (tiek teikiančio aktą registracijai, tiek ir jį priimančio) klaidos, bet ir tai jokiu būdu nereiškė, kad jis (pakeitimas) nebuvo atliktas realiai ir, žinoma, teisėtai – apie priešingas aplinkybes byloja daugybė anksčiau aprašytų ir pateiktų įrodymų. Tačiau minėtos Mažeikių rajono apylinkės teismo civilinės bylos Nr. e2-39-344/2016 2016-02-02 posėdžio metu byloje trečiuoju asmeniu dalyvavusios VĮ Registrų centro atstovai p. R. B. bei vadovas p. J. D. visas tokias tiek Avitelai, tiek teismui, tiek ir kitiems asmenims galinčias kilti abejones kuo puikiausiai išsklaidė, paaiškindami, jog 1998 m., registruojant Avitelos Patalpas po rekonstrukcijos, šildymo sistemos pakeitimo iš centralizuotos į vietinę įregistruoti paprasčiausiai nebuvo techninės galimybės, mat atskira Patalpų kadastrinė byla net nebuvo sudaryta. Tuo metu kadastrinė byla apskritai tebuvo suformuota vienintelė, viso namo (ir tai nebuvo kažkoks individualus išskirtinis atvejis – tokia tvarka tada egzistavo registruojant visus daugiabučius namus visoje Lietuvoje), todėl, registruojant Patalpas po rekonstrukcijos, buvo įmanoma įregistruoti tik patį rekonstrukcijos faktą, o visi vadinamieji „patogumai“, t. y. inžinerinės sistemos, įskaitant ir šildymo, tiesiog buvo paliktos tokios, kokios nurodytos viso namo byloje. Maža to, iš minėtų asmenų išsamių paaiškinimų paaiškėjo, kad atskira Avitelos patalpų kadastrinė byla apskritai pirmą kartą tebuvo suformuota tik 2015 m. lapkričio mėn., t. y. atliekant pastarąją pareiškėjų ginčijamą registraciją. Tokiu būdu, atnaujindami (patikslindami) kadastro duomenis, Avitelos pasamdyti matininkai apžiūrėjo Patalpas vietoje, atliko visus reikiamus matavimus, kitus teisės aktuose numatytus veiksmus ir jų rezultatus pažymėjo suformuotoje kadastrinių matavimų byloje, o teritorinis registratorius, patikrinęs tiek šios bylos, tiek ir Patalpų pripažinimo tinkamomis naudoti (priėmimo) akto, tiek ir rekonstrukcijos projekto (akto priedo Nr. 1) duomenis, atitinkamus pasikeitimus įregistravo ir tai padarė griežtai laikydamasis įstatyme nustatytos tvarkos. Šią teritorinio registratoriaus poziciją palaikė ir komisija apskųstuoju sprendimu, tuo tarpu priešingi pareiškėjų teiginiai apie tariamą Avitelos teisės atnaujinti (patikslinti) duomenis neturėjimą yra nei pagrįsti teisiškai, nei įrodyti faktiškai. Atnaujinti kadastriniai matavimai, suformavus bylą, užfiksavo tik tuos pakeitimus, kurie buvo atlikti dar 1998 m. gruodį, o ne kokius nors kitokius, vėlesnius, nes tokių iš tiesų nebuvo. Tokiems veiksmams atlikti įstatymas nenumato jokių ribotų terminų, todėl, Avitelai kreipusis į teritorinį registratorių su prašymu įregistruoti atnaujintus (patikslintus) daikto duomenis, pastarasis, pakartotina, teisėtai ir pagrįstai tokį prašymą patenkino. Avitela dar kartą pabrėžia, kad vietinė parduotuvės Patalpų šildymo sistema šiuo metu yra įregistruota būtent pagal tas pačias nuo 1998 m. po rekonstrukcijos buvusias aplinkybes, kurios, kaip ne kartą minėta bei akivaizdžiai įrodyta, septyniolikos metų eigoje niekada nebuvo dar kaip nors kitaip keičiamos ir apie kurias visus tuos septyniolika metų tiek abi pareiškėjos, tiek ir visi kiti suinteresuoti asmenys ir be jų įregistravimo kuo puikiausiai žinojo ir su jomis sutiko. Todėl naikinti skundžiamą komisijos sprendimą ir prieš tai priimtą atitinkamą teritorinio registratoriaus sprendimą nėra jokio pagrindo.

Trečiojo suinteresuotojo asmens valstybės įmonės Registrų centro atsiliepime (1 t., b.l.41-42) nurodoma, kad su pareiškėjų skundu nesutinka. Skunde pareiškėjai netinkamai interpretuoja registro tvarkytojo kompetenciją, kadastrinių matavimų atlikimo bei duomenų viešinimo tvarką.

Pareiškėjų Mažeikių rajono savivaldybės administracijos ir UAB „Mažeikių šilumos tinklai“ atstovo advokato V. S. patikslintas skundas netenkintinas.

Nagrinėjamas administracinis ginčas kilo dėl Nekilnojamojo turto kadastro ir registro tvarkytojo 2015 m. gruodžio 9 d. sprendimo pakeisti įrašą, kad patalpose, esančiose adresu V. B. g.2-25, Mažeikiuose (unikalus Nr.6196-3000-1010:0025), šildymas yra vietinis centrinis ir Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos priimto 2016 m. vasario 9 d. sprendimo Nr.esprl-30, kuriuo nutarta palikti galioti Telšių filialo 2015 m. gruodžio 9 d. priimtą sprendimą.

1998 m. lapkričio 4 d. UAB „Avitela“ (1 t., b.l.200) gavo statybos leidimą Nr.239. 1998 m. gruodžio 18 d. Telšių apskrities viršininko administracijos 1998 m. gruodžio 1 d. įsakymu Nr.1771 (1 t., b.l.199-202) paskirtos komisijos priėmimui naudoti akte nurodoma, kad valstybinės priežiūros institucijos patikrino statinio techninę būklę ir dėl jo priėmimo naudoti neprieštarauja. Iš minėto akto matyti, kad jame aptariama informacija, susijusi su šiluminės energijos poreikiu naudojimui; apskaičiuojamas šilumos perdavimo koeficientas pagal projektą. Prie akto pridedamos dvi Energetikos valstybinės inspekcijos pažymos – 1998 m. gruodžio 3 d. pažyma Nr.Hv15-151 ir 21198 m. gruodžio 4 d. Nr.Hv15-3-455.

Teismo posėdyje atsakovo valstybės įmonės Registrų centro Telšių filialo atstovė nurodė, kad patalpa suformuota pastate 1998 m. ir tuo metu nebuvo kadastro įstatymų, o tik kadastro taisyklės, numatančios, kaip reikia formuoti bylas. 1998 m. Atsakovas neformavo bylų. Užvesdavo formą; bylų nekaupdavo archyve.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Avitela“ patalpose, esančiose adresu (duomenys neskelbiami), 1998 m. atjungė savo bute esančius šildymo prietaisus nuo centrinio šildymo sistemos (kuria šildomas visas namas (duomenys neskelbiami)) ir įrengė savo bute autonominę elektrinę šildymo sistemą.

Iš (duomenys neskelbiami) patalpos (buto) kadastro duomenų matyti, kad yra vietinis centrinis šildymas (1 t., b.l.198).

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Avitela“, siekdamas to, kad ši faktinė jo turimo patalpos situacija būtų atvaizduota Nekilnojamojo turto kadastre (atitinkamai ir Nekilnojamojo turto registre), 2015 m. gruodžio 1 d. (1 t., b.l. 191) padavė atsakovui VĮ Registrų centrui 2015 m. lapkričio 18 d. suformuotą UAB „Avitela“ priklausančios patalpos kadastrinių matavimų bylą ir prašymą patikslinti kadastro duomenis, t. y. suteikti šiems pakeitimams buto kadastro duomenų statusą. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, konstatuotina, kad paminėta faktinė aplinkybė (UAB „Avitela“ patalpų šildymo sistemų pakeitimas) ir pats prašymas atsakovui įregistruoti patalpos kadastro duomenų pakeitimus turi būti vertinami ginčo teisinius santykius reglamentuojančiu Nekilnojamojo turto registro bei Nekilnojamojo turto kadastro įstatymų reikalavimų kontekste.

Pareiškėjų atstovas nurodo, kad turėtų būti taikytina LR nekilnojamojo turto registro įstatymo 17 straipsnio „Informacija apie sudarytą ir patvirtintą nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą perleidimo sandorį“ 3 dalis, numatanti, kad „jeigu daiktinė teisė į nekilnojamąjį daiktą, šios teisės suvaržymai, juridiniai faktai atsiranda kitais negu šio straipsnio 2 dalyje nustatytais pagrindais, asmuo prašymą įregistruoti daiktines teises, šių teisių suvaržymus, juridinius faktus teritoriniam registratoriui paduoda ne vėliau kaip per 30 dienų nuo daiktinės teisės, šios teisės suvaržymo, juridinio fakto atsiradimo dienos Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka.

Atsižvelgiant į tai, kad trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Avitela“ nesikreipė į atsakovą dėl LR nekilnojamojo turto registro įstatymo 17 straipsniu reglamentuojamos teisinės situacijos, todėl ir LR nekilnojamojo turto registro įstatymo 17 str. 3 d. nuostatos šiam ginčui netaikytinos.

Pažymėtina, kad Nekilnojamojo turto registro bei Nekilnojamojo turto kadastro įstatymų taikymo požiūriu butas daugiabučiame name yra atskiras nekilnojamojo turto objektas (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 9 str. 1 d. 3 p.).

Tačiau, atsižvelgiant į tai, jog toks butas yra atitinkamo namo (statinio) dalis, tai taip pat reiškia, kad atskiro buto kadastro duomenys yra tampriai susiję su viso namo kadastriniais duomenimis, o kartais yra jiems tapatūs (Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 6 str. 2 d.). Tokia buto daugiabučiame name kadastro duomenų nustatymo, jų pakeitimo bei fiksavimo Nekilnojamojo turto kadastre (Nekilnojamojo turto registre) specifika suponuoja būtinumą derinti buto ir viso daugiabučio namo kadastro duomenis ta prasme, kad vieni duomenys nebūtų supriešinami su kitais. Todėl, sprendžiant atskiro daugiabučio namo buto kadastro duomenų pakeitimų fiksavimo Nekilnojamojo turto kadastre klausimą, faktiniai atskirų butų kadastriniai pakeitimai savaime negali būti pakankamu pagrindu užfiksuoti šiuos pakeitimus Nekilnojamojo turto kadastre (Nekilnojamojo turto registre). Tam, kad faktiškai atlikti buto kadastrinių duomenų pakeitimai būtų įregistruoti nurodytuose registruose, kadastro tvarkytojui turi būti pateikti Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nurodyti dokumentai, kurie patvirtintų tokių pakeitimų teisėtumą ir leistinumą. Pažymėtina, kad kadastro tvarkytojas, kaip viešojo administravimo subjektas, atsakingas tik už Nekilnojamojo turto kadastre registruotų duomenų atitikimą dokumentams, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti, nėra kompetentingas pats spręsti atitinkamų kadastrinių duomenų pakeitimų padarymo teisėtumo klausimą, t. y. nustatinėti, ar šie pakeitimai teisės taikymo požiūriu buvo leistini ir teisėti.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išsakytus argumentus dėl negauto (duomenys neskelbiami) namo butų savininkų sutikimo dėl šildymo sistemos pakeitimo pažymi, kad galimas minėtų trečiųjų suinteresuotų asmenų teisių pažeidimas nesietinas būtent su nekilnojamojo turto registro tvarkytojo veiksmais, todėl jos turi būti ginamos adekvačiomis priemonėmis - civilinio proceso tvarka ginčijant teises pažeidusių subjektų neteisėtus sprendimus.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra ne kartą pabrėžęs, jog nekilnojamojo turto registro paskirtis yra išviešinti duomenis apie nekilnojamuosius daiktus, daiktines teises į nekilnojamuosius daiktus (2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-1771/2013; 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-2629/2012).

Kaip pažymėta aukščiau, trečiasis suinteresuotas asmuo „Avitela“ siekė suteikti jo padarytiems komercinės patalpos šildymo sistemų pakeitimams kadastrinių duomenų statusą. Todėl nagrinėjamoje byloje taip pat yra būtina aptarti šio statuso reikšmę ir jo sąsają su faktinėmis bylos aplinkybėmis.

Nekilnojamojo turto kadastro duomenų statuso apibrėžimas yra pateiktas Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 3 straipsnyje. Šiame straipsnyje nurodyta, kad Nekilnojamojo turto kadastras steigiamas nekilnojamųjų daiktų kadastro duomenims kaupti, oficialiai informacijai apie kadastre sukauptus duomenis teikti (1 d.); Nekilnojamojo turto kadastre įrašyti duomenys kaupiami ir saugomi Nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke (2 d.); Nekilnojamojo daikto kadastro duomenų įrašymas į Nekilnojamojo turto kadastrą yra laikomas nekilnojamojo daikto įregistravimu Nekilnojamojo turto registre (3 d.); Nekilnojamojo turto kadastre įrašyti duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nepakeisti arba nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka (4 d.). Iš nurodytų straipsnio nuostatų matyti, kad kadastro duomenys yra oficiali informacija apie kadastro objektą, kuri yra prieinama ir skirta visiems suinteresuotiems asmenims (neapibrėžtam asmenų ratui) ir, savo turiniu, yra išsami bei patikima. Tai reiškia, kad šios informacijos įregistravimo Nekilnojamojo turto kadastre (tuo pačiu Nekilnojamojo turto registre) faktas suteikia suinteresuotiems asmenims jos patikimumo ir tikrumo garantiją ne tik fakto, bet ir teisės taikymo požiūriu. Kalbant apie byloje nagrinėjamą situaciją, tai reiškia, kad trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Avitela“ prašyta įregistruoti informacija apie jo komercinės patalpos šildymo būdo (šildymo sistemos) pakeitimą patalpos (buto) kadastrinių duomenų pavidalu galėjo būti įregistruota Nekilnojamojo turto kadastre tik tuo atveju, kai kadastro tvarkytojas gavo Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje numatytus dokumentus, patvirtinančius šio pakeitimo teisėtumą ir leistinumą.

Pažymėtina, kad Nekilnojamojo turto registro įrašai daromi kitų kompetentingų subjektų išduotų pirminių dokumentų, išvardytų Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnyje, pagrindu (2011 m. spalio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-3130/2011; 2013 m. vasario 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-172/2013).

Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Telšių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2015 m. spalio 16 d. rašte Nr.2D-15765-(21.24) „Dėl išvados pateikimo“ (1 t., b.l.177-180) nurodoma, kad nuo 1998 m. gegužės 2 d. iki 1999 m. spalio 15 d. galiojęs LR statybos ir urbanistikos ministerijos 1996 m. rugpjūčio 23 d. įsakymu Nr.108 patvirtintas organizacinis tvarkomasis reglamentas STR 1.11.01:1996 „Statinių priėmimo naudoti tvarka“ nustatė Lietuvos Respublikoje pastatytų, rekonstruotų, suremontuotų pastatų ar kitų statinių priėmimo naudoti tvarką. Pagal Reglamento 1.2 punktą vienas iš statinių priėmimo naudoti tikslų buvo patikrinti statinių atitikimą projektams, normatyvinių statybos techninių dokumentų reikalavimams. Taip pat minėtame rašte paaiškinama, kad į statinio priėmimo naudoti komisijos sudėtį nebuvo įtraukiami Energetikos valstybinės inspekcijos atstovai, tačiau šios institucijos pažymos buvo privalomos, kai statomame, rekonstruojame, remontuojamame statinyje buvo įrengiami nauji ar pertvarkomi esantys energetikos įrenginiai (elektros, šilumos, dujų); nagrinėjamu atveju valstybinės priežiūros institucijų atstovas, atsakingas už rekonstruotos parduotuvės energetikos įrenginių atitikties projektui įvertinimą, nebuvo komisijos sudėtyje, tačiau, kaip matyti iš Akte išvardintų pridedamų dokumentų, komisijai buvo pateiktos Energetikos valstybinės inspekcijos šios pažymos: 1998 m. gruodžio 3 d. Nr.Hv15-151 ir 1998 m. gruodžio 4 d. Nr.15-3-455.

Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos 2015 m. spalio 16 d. išvadoje civilinėje byloje Nr.e2-2683-344/2015 pagal UAB „Avitela“ ieškinį (1 t., b.l.181-183) 1 p. nurodoma, kad Energetikos valstybinės inspekcijos 1998 m. gruodžio 3 d. pažyma Nr.Hv-15-151 ir 1998 m. gruodžio 4 d. pažyma Nr.Hv-15-3-455 galėjo būti išduotos atlikus elektros ir šilumos įrenginių patikrinimą.

Šiuo atveju pareiškėjai, skųsdami kadastro tvarkytojo veiksmus dėl duomenų patikslinimo nekilnojamojo turto kadastre, nepateikė duomenų ir nenurodė jokių aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog duomenų užfiksavimas neatitiko dokumentų, kurių pagrindu šie duomenys buvo patikslinti.

Taigi konstatuotina, kad būtent 1998 m. gruodžio 17 d. priėmimo naudoti aktas (1 t., b.l.199-202) ir 2015 m. lapkričio 18 d. suformuota UAB Avitela“ priklausančios patalpos kadastrinių matavimų byla yra dokumentai, patvirtinantys 2015 m. gruodžio 1 d. trečiojo suinteresuoto asmens prašymo kadastro tvarkytojui pagrįstumą Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 12 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje van de Hurk v. Netherlands).

Taigi atsižvelgdama į aukščiau išdėstytas aplinkybes ir nurodytas teisės normas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo 2015 m. gruodžio 9 d. sprendimas patenkinti trečiojo suinteresuoto asmens „Avitela“ prašymą ir atlikti nekilnojamojo turto registro įrašą, kuriuo buvo pakeistas šildymo būdas komercinėse patalpose, esančiose (duomenys neskelbiami) yra teisėtas ir pagrįstas.

Taip pat konstatuotina, kad trečiojo suinteresuoto asmens valstybės įmonės Registrų centras Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2016 m. vasario 9 d. sprendimas Nr.espr1-30 (1 t., b.l.12-13) yra teisėtas ir pagrįstas.

Pareiškėjų Mažeikių rajono savivaldybės administracijos ir UAB „Mažeikių šilumos tinklai“ atstovo advokato V. S. reikalavimai yra netenkintini, todėl negali būti patenkintas ir reikalavimas dėl patirtų bylinėjimosi išlaidų (1 t., b.l. 22).

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjų Mažeikių rajono savivaldybės administracijos ir UAB „Mažeikių šilumos tinklai“ atstovo advokato V. S. patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per šį teismą.

Teisėjai                                                                      Virginijus Stankevičius

                                                                      Laisvutė Kartanaitė

                                                                      Jarūnė Sedalienė