Administracinė byla Nr. eAS-60-525/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03916-2018-3

Procesinio sprendimo kategorija 49

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. sausio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. R. (A. R.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 4 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. R. (A. R.) skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

Pareiškėjas A. R. (A. R.) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2018 m. spalio 30 d. sprendimą Nr. (23.31-08)-467-182018 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo nuspręstą pakeisti sprendimą ir išieškoti mokestinę nepriemoką.

Pareiškėjas skunde taip prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti mokestinės nepriemokos priverstinį išieškojimą. Pareiškėjas teigė, jog esant skundui, mokestinės nepriemokos išieškojimas sustabdomas.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gruodžio 4 d. nutartimi priėmė pareiškėjo A. R. skundą ir netenkino jo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo.

Teismas nurodė, jog šiuo atveju nėra pagrindo daryti išvadą, kad nepritaikius pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, būtų padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad VMI ginčijamu Sprendimu nusprendė pakeisti sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto, o bendra įmokos suma – 20 214,56 Eur. Pareiškėjas nepateikė jokių dokumentų, kurie leistų spręsti apie jo dabartinę finansinę padėtį ir ginčijamo Sprendimo įtaką jai. Pareiškėjas nepateikė banko sąskaitų išrašų ar kitų finansinių duomenų, kurių pagrindu būtų galima spręsti apie tikrąją pareiškėjo finansinę padėtį. Teismo vertinimu, pareiškėjas savo prašymą grindė netinkamais pagrindais, nes nurodė, jog reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas gali apsunkinti tolimesnį teismo sprendimo vykdymą.

Atsižvelgęs į pareiškėjo skundo turinį, teismas sprendė, jog šiuo atveju jis nepataikė įrodymų, kurie patvirtintų, kad šiuo atveju egzistuoja pagrindas taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę ir, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas būtų adekvatus, proporcingas ir būtinas.

III.

Pareiškėjas A. R. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 4 d. nutarties dalį, kuria netenkintas jo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, ir perduoti prašymą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas teigia, kad pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymą (toliau – ir MAĮ) kilus mokestiniam ginčui dėl mokestinės nepriemokos, jos dydžio ir apskaičiavimo būdo, mokestinės nepriemokos išieškojimas sustabdomas (MAĮ 106 str. 1 d. 4 p., 110 str.).

Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą.

VMI nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog neegzistuoja pagrindas taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 4 d. nutarties dalies, kuria teismas netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, teisėtumas ir pagrįstumas.

ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Taigi, teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog, netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Iš paminėtos įstatymo normos formuluotės akivaizdu, jog reikalavimo užtikrinimo priemonė yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012 ir kt.). Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012 ir kt.).

Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-371-602/2016; 2016 m. gegužės 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-540-602/2016). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad galima žala ir pareiškėjų galimi materialiniai nuostoliai, atsiradę dėl ginčijamo administracinio akto priėmimo, iš esmės gali būti atlyginami įstatymų nustatyta tvarka (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-612/2010; 2011 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-416/2011). Taigi, kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, aplinkybė, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų turtinio pobūdžio pasekmių, galiojant ginčijamam administraciniam aktui, per se nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jei pareiškėjas neįrodo, jog tokių neigiamų pasekmių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012).

Šiame kontekste pažymėtina, kad asmuo, prašantis taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, turi pareigą pateikti įrodymus, jog neatidėliotinas administracinio sprendimo įvykdymas gali nepataisomai paveikti asmens interesus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-735/2014). Taigi šiuo atveju pareiškėjas, prašydamas pirmosios instancijos teismo sustabdyti Sprendimo vykdymą, turėjo nurodyti argumentus, dėl kurių reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas yra būtinas, ir pateikti tai pagrindžiančius įrodymus.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi pareiškėjo argumentus, nesutinka su jo pozicija, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinumą turėjo pagrįsti duomenimis, kurie leistų spręsti, kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, gali kilti neatitaisoma ar sunkiai atitaisoma žala, t. y. pareiškėjas nepateikė duomenų apie jo finansinę padėtį ir ginčijamo Sprendimo įtaką jai. Taigi pirmosios instancijos teismas priėjo teisėtos ir pagrįstos išvados, jog pareiškėjas neteikė įrodymų, kurie patvirtintų, kad šiuo atveju egzistuoja pagrindas taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę. Atsižvelgus į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių, kurios patvirtintų, jog nepritaikius jo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, jam ar visuomenės saugomiems interesams gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma žala.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo pareiškėjo atskirajame skunde išdėstytais motyvais naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, todėl ji paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. R. (A. R.) atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 4 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Laimutis Alechnavičius

        Artūras Drigotas

        Dalia Višinskienė