Administracinė byla Nr. eA-2367-520/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01261-2019-5

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. spalio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Z. Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos Z. Č. skundą atsakovui Ukmergės rajono savivaldybei, atstovaujamai Ukmergės rajono savivaldybės administracijos ir Ukmergės rajono savivaldybės tarybos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėja Z. Č. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama priteisti iš atsakovo Ukmergės rajono savivaldybės (toliau – ir atsakovas, Savivaldybė), atstovaujamos Ukmergės rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija), 10 000 Eur ir iš atsakovo, atstovaujamo Ukmergės rajono savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba), 125 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą ir 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pareiškėja prašė ištirti Tarybos 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimu Nr. 7-294 patvirtintų Ukmergės rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 40 ir 41 punktų nuostatų atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija) ir Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymui (toliau – Įstatymas).

2.       Pareiškėja nurodė, kad

3.       Pareiškėjos teigimu, iš Savivaldybės atstovo Administracijos turi būti priteista neturtinė žala dėl netinkamo darbo organizavimo (dėl informacijos nesuteikimo, melagingos informacijos suteikimo), dėl kurio ji patyrė nuolatinę psichologinę įtampą, nežinodama, ar turės, ką valgyti kiekvieną dieną, susimokėti mokesčius, apsirengti, įsigyti vaistų, sumokėjus vietinę rinkliavą, kuri yra neproporcinga pareiškėjos pajamoms. Iš Savivaldybės atstovės Tarybos turi būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas dėl to, kad nėra priimti sprendimai suteikti lengvatą dėl vietinės rinkliavos, dėl ko pareiškėja (ir visi Ukmergės r. gyventojai) patyrė nuolatinę psichologinę įtampą. Pareiškėja nurodė, jog nesant priimtų sprendimų dėl vietinės rinkliavos lengvatos suteikimo, Nuostatų XI skyriaus nuostatos neatitinka Konstitucijos ir Įstatymo reikalavimų.

4.       Atsakovas, atstovaujamas Administracijos ir Tarybos, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

5.       Atsakovas nurodė, kad pareiškėjai nuo 2018 m. spalio 1 d. iki 2019 m. rugsėjo 30 d. yra išnuomotas būstas ne kaip socialinis būstas, o kaip Savivaldybės būstas rinkos sąlygomis, kadangi sudarant šią nuomos sutartį pareiškėjos pajamos viršijo socialiniam būstui išnuomoti reikalingas sąlygas. Nuomos sutarties 13 punkte nustatyta, kad pareiškėja įsipareigoja mokėti vietines rinkliavas.

6.       Atsakovas teigė, kad Įstatymu Savivaldybei suteikta išimtinė kompetencija teikti lengvatas. Nuostatų 40 punkte nustatyta, kad vietinės rinkliavos lengvatos nustatomos Tarybos sprendimu. Pareiškėjai buvo įteiktas 2019 m. vasario 13 d. mokėjimo pranešimas Nr. 10314918, kuriuo pareiškėja informuota apie pareigą už 2019 metų komunalinių atliekų tvarkymą sumokėti 28,20 Eur dydžio vietinę rinkliavą. Pareiškėja dėl atleidimo nuo vietinės rinkliavos į Savivaldybę nesikreipė. Savivaldybė neturi duomenų apie tai, ar pareiškėja anksčiau nurodytą vietinę rinkliavą už 2019 metus jau yra sumokėjusi. 2018 metų ir 2019 metų Savivaldybės biudžetuose nebuvo numatyta lėšų lengvatoms teikti. Vietinės rinkliavos lengvatos nebuvo teikiamos jokiam asmeniui. Atsižvelgus į tai, kad lengvatų teikimas yra Savivaldybės teisė, o ne pareiga, pareiškėjai adresuotame atsakyme ir buvo nurodyta, kad šiuo metu Savivaldybės biudžete nėra numatyta lėšų vietinės rinkliavos lengvatoms dengti.

7.       Atsakovas nurodė, jog tai, kad pareiškėjai pateiktame atsakyme buvo nurodyta neveikianti nuoroda, specialistei, rengusiai atsakymą, nebuvo žinoma, tokia situacija susidarė dėl interneto adreso nuorodos dinamiškumo, t. y. kiekvieną kartą atidarant atskirą tinklalapyje paskelbtą dokumentą, nuorodų adresai yra skirtingi. Nepaisant to, pareiškėja buvo informuota, kad Nuostatai yra paskelbti Teisės aktų registre, todėl jie yra nesunkiai randami. Iš skundo turinio matyti, kad prašomą priteisti neturtinę žalą pareiškėja sieja su teisėtais Savivaldybės veiksmais, pateikiant pareiškėjai pranešimą dėl priskaičiuotos vietinės rinkliavos. Atsakovas vertino, kad pareiškėjos pamąstymai apie tai, kad ji nežinojo, ar turės, ką valgyti kitą dieną, apie nuolatinę psichologinę įtampą, negali būti siejami su pranešimo apie vietinę rinkliavą gavimu, kadangi pareiškėja iki šiol tokią rinkliavą mokėjo.

II.

8.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. liepos 3 d. sprendimu atmetė pareiškėjos Z. Č. skundą.

9.       Teismas nustatė, kad Tarybos 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimu Nr. 7-219 „Dėl socialinio būsto išnuomojimo savivaldybės būsto nuomos sąlygomis“ nuspręsta išnuomoti pareiškėjai savivaldybės būstą, esantį (duomenys neskelbtini), rinkos kaina nuo 2018 m. spalio 1 d. iki 2019 m. rugsėjo 30 d. Nuomos sutarties 13 punkte nustatyta, kad nuomininkas (šiuo atveju – pareiškėja), be kita ko, turi mokėti vietines rinkliavas. Pareiškėjai buvo įteiktas 2019 m. vasario 13 d. vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą 2019 m. mokėjimo pranešimas Nr. 10314918 (toliau – ir Pranešimas), kuriuo pareiškėja informuota, kad už savivaldybės būsto atliekų surinkimą ir tvarkymą 2019 metais pareiškėja turi mokėti 28,20 Eur vietinės rinkliavos. Administracija 2019 m. vasario 26 d. gavo pareiškėjos prašymą dėl informacijos suteikimo, kuriuo pareiškėja prašė pateikti galiojantį Tarybos sprendimą dėl vietinės rinkliavos lengvatos. Administracija 2019 m. kovo 26 d. raštu Nr. (3.9)18-1159 „Dėl vietinės rinkliavos“ (toliau – ir Raštas) pareiškėją informavo, kad Savivaldybės biudžete lėšų vietinės rinkliavos lengvatų teikimui nėra numatyta, taip pat nurodė, kad aktualios vietinės rinkliavos teisės aktų redakcijos skelbiamos Administracijos tinklalapyje (nurodytas adresas) ir Teisės aktų registre.

10.       Teismas aptarė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio bei 6.250 straipsnio 1 dalies nuostatas, nurodė, kad Administracija vykdo viešąjį administravimą, todėl ji savo veikloje turi laikytis ne tik specialiųjų teisės aktų reikalavimų, bet ir viešąjį administravimą reglamentuojančio Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) reikalavimų. Teismas analizavo VAĮ 2 straipsnio 14 punkto, 14 straipsnio 1 dalies nuostatas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintų Prašymų ir skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo viešojo administravimo subjektuose taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 25, 35 punktus bei aptarė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje konstatuota, jog institucijos ir įstaigos, atsakydamos į asmens prašymą pateikti informaciją, turi pateikti visą jų disponuojamą informaciją arba motyvuotą atsisakymą tokią informaciją teikti.

11.       Teismas nustatė, kad pareiškėja kreipėsi į Savivaldybę su prašymu pateikti informaciją dėl sprendimų taikyti vietinės rinkliavos lengvatą. Administracija Rašte aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė pareiškėjai, kad sprendimų dėl vietinės rinkliavos lengvatos taikymo nėra priimta. Teismas sutiko su atsakovo atstovo pozicija, jog pareiškėja šiuo prašymu nesuformulavo reikalavimo taikyti jai vietinės rinkliavos lengvatos ir dėl to priimtą sprendimą pateikti, todėl tokia informacija ir nebuvo pateikta. Atsižvelgęs į tai, teismas atmetė pareiškėjos skundo argumentą, kad Administracija netinkamai atsakė į jos prašymą. Teismas vertino, jog aplinkybė, kad Administracijos Rašte nurodyta tinklalapio nuoroda pareiškėjai neatsidarė, atsižvelgiant į tai, kad Rašte nurodyta ir kita vieta, kur viešai paskelbti teisės aktai, susiję su vietinės rinkliavos Ukmergės r. nustatymu, nesudaro pagrindo pripažinti, kad Administracija pateikė melagingą informaciją. Teismas sprendė, kad Administracijos Raštas teisės aktų reikalavimų nepažeidė, todėl Savivaldybės atstovės Administracijos neteisėtų veiksmų faktas nenustatytas.

12.       Teismas analizavo Konstitucijos 121 straipsnio 2 dalies, Įstatymo 7 straipsnio 2 dalies, 12 straipsnio, Nuostatų 40 punkto nuostatas ir darė išvadą, kad Tarybai yra suteikta teisė, o ne pareiga taikyti vietinės rinkliavos lengvatą vietinės rinkliavos mokėtojams – šiuo atveju pareiškėjai. Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėja kreipėsi į Tarybą su prašymu taikyti jai vietinės rinkliavos lengvatą, nustatė, kad pareiškėja yra apmokėjusi vietinės rinkliavos dalį. Nesant duomenų apie tai, jog pareiškėja kreipėsi į Tarybą, kaip kompetentingą instituciją, priimti sprendimą taikyti vietinės rinkliavos lengvatą, teismas pareiškėjos skundo argumentą, kad Taryba neteisėtai nėra priėmusi sprendimo dėl vietinės rinkliavos lengvatos taikymo, atmetė. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23 straipsnio 1 dalimi ir pareiškėjos skundo argumentų, susijusių su Ukmergės r. gyventojų galimų teisių ar įstatymų saugomų interesų pažeidimu, nevertino. Teismas sprendė, kad Tarybos neteisėtų veiksmų faktas nenustatytas.

13.       Dėl pareiškėjos prašymo ištirti Nuostatų 40–41 punktų atitiktį Konstitucijai ir Įstatymo reikalavimams, teismas aptarė ABTĮ 113 straipsnio 1–2 dalis ir nurodė, kad pareiškėja prašymą ištirti Nuostatų 40–41 punktų teisėtumą grindžia tuo, kad nėra priimti sprendimai taikyti vietinės rinkliavos lengvatas, nors tai nustatyta Nuostatų 40 (remiantis Įstatymo 12 straipsniu, vietinės rinkliavos lengvatos nustatomos Savivaldybės tarybos sprendimu) ir 41 (vietinės rinkliavos lengvatos yra padengiamos iš kitų Savivaldybės biudžeto lėšų) punktuose. Teismas, nustatęs, kad pareiškėja nėra pateikusi prašymo taikyti vietinės rinkliavos lengvatą, todėl toks sprendimas atsakovo nėra priimtas, sprendė, jog pareiškėjos prašymo argumentas nėra pagrįstas jokiais teisiniais motyvais, yra subjektyvaus pobūdžio ir neatskleidžia Nuostatų 40–41 punktų teisėtumo problemos. Teismui nekilo abejonių dėl Nuostatų 40–41 punktų teisėtumo, todėl pareiškėjos prašymo netenkino.

14.       Teismas, nenustatęs Savivaldybės atstovų Administracijos ir Tarybos neteisėtų veiksmų, sprendė, jog nėra pagrindo vertinti kitų Savivaldybės viešosios atsakomybės sąlygų, ir pareiškėjos skundą atmetė.

III.

15.       Pareiškėja Z. Č. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 3 d. sprendimą ir bylą nagrinėti iš esmės. Pareiškėja taip pat prašo iškelti baudžiamąją bylą dėl korupcijos Savivaldybėje.

16.       Pareiškėja vadovaujasi ABTĮ 87 straipsnio 4 dalimi, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimu ir teigia, kad skundžiamas teismo sprendimas yra be motyvų (ABTĮ 142 str. 2 d. 5 p.), byla išnagrinėta nevisapusiškai ir neobjektyviai, akivaizdžiai pažeidžiant pareiškėjos ir Ukmergės r. savivaldybės gyventojų teises ir laisves, įtvirtintas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – ir Konvencija) (pareiškėja skursta ir badauja gaudama 122 Eur pašalpą). Pareiškėja nurodo, kad motyvuotu teismo sprendimu laikytinas toks sprendimas, kuriame ištiriami įrodymai bei atitinkamai įvertinami tiek pareiškėjos, tiek atsakovo argumentai, padarant galutines išvadas dėl šių argumentų pagrįstumo. Net ir sutikdamas su vienos ar kitos šalies argumentais, teismas turi pagrįsti, kodėl su jais sutinka, o ne pažodžiui perrašyti vieno ar kito procesinio dokumento tekstą.

17.       Atsakovas, atstovaujamas Administracijos ir Tarybos, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

18.       Atsakovas nurodo, kad sunki materialinė padėtis nėra pagrindas tikėtis, jog savivaldybė ar valstybė turi užtikrinti galimybę pasinaudoti visomis įmanomomis lengvatomis. Asmuo, norintis pasinaudoti lengvata ar parama, turi atitikti specialiųjų teisės aktų reikalavimus bei pateikti prašomus dokumentus ir įrodymus. Atsakovo įsitikinimu, teismo sprendimas yra motyvuotas ir pagrįstas, byla išnagrinėta visapusiškai ir išsamiai, o pareiškėja nepateikia jokių konkrečių prieštaravimų ar argumentų dėl teismo sprendime išvardytų aplinkybių ar motyvų. Atsakovas vadovaujasi ABTĮ 134 straipsnio 4 dalimi ir teigia, kad pareiškėjos prašymas iškelti baudžiamąją bylą dėl korupcijos Savivaldybėje nesvarstytinas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

19.       Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjai Z. Č. iš atsakovo Ukmergės rajono savivaldybės pagal CK 6.271 straipsnį dėl Administracijos netinkamo darbo organizavimo (dėl informacijos nesuteikimo, melagingos informacijos suteikimo) ir Tarybos nepriimtų sprendimų suteikti lengvatą dėl vietinės rinkliavos.

20.       Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nenustatė Administracijos ir Tarybos neteisėtų veiksmų (neveikimo), t. y. vienos iš būtinųjų CK 6.271 straipsnyje įtvirtintų sąlygų tam, kad iš Savivaldybės galėtų būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas, todėl pareiškėjos skundą atmetė.

21.       Pareiškėja apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti panaikintas dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo, nurodyto ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punkte (sprendimas yra be motyvų).

22.       Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes (skundo pagrindas) ir skundo reikalavimus (skundo dalykas), pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, nesutinka su pareiškėjos apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti panaikintas dėl ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 5 punkto pažeidimo, t. y. dėl to, kad sprendimas nemotyvuotas, nes teismo sprendimo motyvų nebuvimas ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 5 punkto aspektu vertinamas atsižvelgus būtent į teismo sprendime išdėstytus argumentus, dėl kurių teismas sprendimo rezoliucinėje dalyje pateikia atitinkamas išvadas. Tai, kad pareiškėja nesutinka su teismo sprendimo motyvais, dėl kurių netenkintas jos skundas, ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 5 punkto prasme negali būti prilyginama motyvų nebuvimui ar tapatinama su motyvų nebuvimu. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad tuo atveju, kai teismo sprendimo motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, jeigu sprendimo motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Jei teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, tai negali būti pagrindas vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą.

23.       Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo visas teisiškai reikšmingas aplinkybes, susijusias su pareiškėjos pareikštais skundo reikalavimais, įvertino pareiškėjos nurodytas aplinkybes (skundo pagrindas), dėl kurių buvo prašoma priteisti patirtos neturtinės žalos atlyginimą, t. y. sprendimas atitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra išaiškinęs, jog pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimą byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją ir Hiro Balani prieš Ispaniją; 1998 m. vasario 19 d. sprendimą Higgins ir kiti prieš Prancūziją). Pabrėžtina, kad proceso šalies netenkinantys, ar, jos manymu, neišsamūs, netinkami teismo sprendimo motyvai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad teismas neatsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai, o teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnio reikalavimų.

24.       Nėra suprantami pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai, susiję su tuo, kad motyvuotu teismo sprendimu laikytinas toks sprendimas, kuriame ištiriami įrodymai bei atitinkamai įvertinami tiek pareiškėjos, tiek atsakovo argumentai, padarant galutines išvadas dėl šių argumentų pagrįstumo, net ir sutikdamas su vienos ar kitos šalies argumentais, teismas turi pagrįsti, kodėl su jais sutinka, o ne pažodžiui perrašyti vieno ar kito procesinio dokumento tekstą. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo tiek pareiškėjos, tiek atsakovo išsakytus argumentus, pateikė šių argumentų vertinimą, o surikdamas su atsakovo pozicija, pažodžiui neperrašė procesinio dokumento teksto.

25.       Byloje nustatyta, kad pareiškėja nuomojasi savivaldybės būstą, o nuomos sutarties 13 punkte įtvirtinta, jog nuomininkas turi mokėti vietines rinkliavas. Pareiškėjai buvo įteiktas Pranešimas, kuriuo ji informuota, kad už savivaldybės būsto atliekų surinkimą ir tvarkymą 2019 metais ji turi mokėti 28,20 Eur vietinės rinkliavos. Pareiškėja 2019 m. vasario 26 d. kreipėsi į Savivaldybę su prašymu dėl informacijos pateikimo (el. b. l. 11), prašydama pateikti galiojantį Tarybos sprendimą su vietinės rinkliavos lengvatomis. Administracija Raštu (el. b. l. 12) pareiškėją informavo, kad Savivaldybės biudžete lėšų vietinės rinkliavos lengvatų teikimui nėra numatyta, nurodė, kad aktualios vietinės rinkliavos teisės aktų redakcijos skelbiamos Administracijos tinklalapyje (nurodytas adresas) ir Teisės aktų registre, tačiau pareiškėjai jos prašomo Tarybos sprendimo dėl vietinės rinkliavos nepateikė. 

26.       Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjos prašymo suteikti jai informaciją ir Administracijos pateikto atsakymo (Rašto) turinį, nustatė, kad Administracija, pateikdama pareiškėjai jos prašymo turinį ir teisės aktų reikalavimus atitinkantį atsakymą (Raštą), neatliko neteisėtų veiksmų, o neteisėtų Administracijos veiksmų (melagingos informacijos pateikimo) taip pat nepatvirtina ir aplinkybė, jog Rašte pateikta galbūt neveikianti nuoroda į tinklalapį, kuriame skelbiamos aktualios vietinę rinkliavą reglamentuojančių teisės aktų redakcijos, nes pareiškėja buvo informuota apie Teisės aktų registrą, kurio duomenys yra vieši ir kurio vienas iš objektų yra savivaldybių institucijų norminiai teisės aktai. Pažymėtina, kad pareiškėja buvo informuota, jog Taryba nėra priėmusi teisės aktų dėl lengvatų, Nuostatuose nėra nurodytos lengvatos, ir tai nėra melaginga informacija.

27.       Pareiškėja apeliaciniame skunde nenurodo jokių teisės aktais ir bylos įrodymais pagrįstų argumentų, dėl kurių turėtų būti konstatuota, kad Administracija pareiškėjai nepateikė jos prašomos informacijos ir / ar jai buvo pateikta melaginga informacija.

28.       Tarybos kompetencija įstatymo nustatytose ribose ir tvarka nustatyti vietines rinkliavas bei jų lengvatas yra įtvirtinta Konstitucijos 121 straipsnio 2 dalyje, Įstatymo 12 straipsnyje (2017 m. gegužės 23 d. įstatymo Nr. XIII-377 redakcija) bei 7 straipsnio 2 dalyje. Pagal bylos duomenis, Taryba nėra apskritai nustačiusi lengvatų asmenims, kurie turi mokėti rinkliavą, iš jų ir mažas pajamas gaunantiems asmenims. Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo tiek pareiškėjos, tiek atsakovo argumentus, susijusius su tuo, ar Taryba atliko neteisėtus veiksmus, dėl kurių pareiškėja patyrė jos nurodomą neturtinę žalą, nustatė, kad pareiškėja nesikreipė į Savivaldybę, kad jai būtų suteikta lengvata, ir lengvata pareiškėjai nebuvo suteikta.

29.       Pareiškėja apeliaciniame skunde nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, dėl kurių nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Taryba neatliko neteisėtų veiksmų, dėl kurių pareiškėja patyrė jos nurodomą neturtinę žalą, o apsiriboja tik argumentais, kad byla išnagrinėta nevisapusiškai bei neobjektyviai, akivaizdžiai yra pažeidžiamos jos ir Ukmergės r. savivaldybės gyventojų Konvencijoje įtvirtintos laisvės ir teisės: ji skursta ir badauja, gaudama tik 122 Eur pašalpą.

30.       ABTĮ 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto teisės akto ar veiksmo (neveikimo), taip pat dėl viešojo administravimo subjekto vilkinimo atlikti veiksmus turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės tarnautojus ir pareigūnus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Byloje nepateikti jokie įrodymai, kad pareiškėja turi teisę ginti Ukmergės r. savivaldybės gyventojų teises ir jų interesus, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nevertino pareiškėjos skundo argumentų šiuo aspektu. Taip pat pareiškėja nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kad vien dėl to, jog ji gauna 122 Eur pašalpą, Taryba privalėjo priimti teisės aktus, pagal kuriuos pareiškėjai turėjo būti taikoma lengvata dėl vietinių rinkliavų mokėjimo.

31.       Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo pradėti baudžiamąją bylą dėl korupcijos Savivaldybėje. Dėl šio pareiškėjos reikalavimo pirmiausia pažymėtina, kad ABTĮ nenustato teisės administraciniams teismams spręsti klausimus dėl baudžiamosios bylos pradėjimo. Paraiškėja nenurodo jokių konkrečių aplinkybių, susijusių su korupcija, dėl kurių teisėjų kolegija turėtų teisinį pagrindą nustatyti nusikalstamos veikos požymius ir vadovaudamasi ABTĮ 111 straipsnio 1 dalimi apie tai pranešti prokurorui.

32.       Akcentuotina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turi būti peržengtos pareiškėjos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka išnagrinėjo ir patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjos apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

33.       Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos Z. Č. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Laimutis Alechnavičius

        Veslava Ruskan

        Dalia Višinskienė