Baudžiamoji byla Nr. 2K-374/2013

Teisminio proceso Nr. 1-06-1-00115-2009-6

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.18.9; 1.2.18.10; 1.2.29.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 1 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Armano Abramavičiaus, Albino Sirvydžio ir pranešėjo Gintaro Godos,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. D. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. spalio 9 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 1 d. nutarties.

Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. spalio 9 d. nuosprendžiu V. D. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 221 straipsnio 2 dalį 6500 Lt (50 MGL) dydžio bauda, 222 straipsnio 1 dalį 4550 Lt (35 MGL) dydžio bauda, 300 straipsnio 1 dalį 3900 Lt (30 MGL) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirta subendrinta bausmė 9100 Lt (70 MGL) dydžio bauda, įpareigojant ją sumokėti per devynis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos civilinis ieškinys atmestas.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 1 d. nutartimi nuteistojo V. D. apeliacinis skundas atmestas; patenkinus Vilniaus apylinkės prokuratūros ir Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos apeliacinius skundus, Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. spalio 9 d. nuosprendžio dalis, kuria Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos civilinis ieškinys atmestas, pakeista: Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos ieškinys patenkintas, priteista iš V. D. 78 180,35 Lt valstybei.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

V. D. pagal BK 221 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad teisės aktų nustatyta tvarka laiku nepateikė Valstybinei mokesčių inspekcijai pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) deklaracijų po to, kai ši institucija raštu priminė apie pareigą jas pateikti, siekdamas išvengti daugiau kaip 500 MGL dydžio mokesčių, t. y. 2007 m. balandžio 2 d.–2009 m. vasario 9 d. laikotarpiu, būdamas UAB „M“ direktoriumi, todėl atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą ir finansinių atskaitomybės dokumentų pateikimą laiku (Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo 21 straipsnis), kaip mokesčių mokėtojas, privalėdamas laiku pateikti mokesčių deklaracijas ir kitus teisės aktuose nurodytus dokumentus (Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 40 straipsnio 5 punktas, Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 85 straipsnio 1 punktas), nepateikė ne vėliau kaip iki kito mėnesio 25 dienos Valstybinei mokesčių inspekcijai UAB „M“ PVM deklaracijos už 2007 m. birželio mėn., siekdamas išvengti 78 180,35 Lt mokėtino PVM, išskirto UAB „T“ 2007 m. birželio 1 d. devyniose kreditinėse sąskaitose faktūrose, išrašytose įmonei „M“, bei PVM deklaracijų už 2007 m. liepos, rugpjūčio, rugsėjo, spalio mėnesius, po to, kai Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija vietos laikraštyje „Sostinė“ ir viename iš pagrindinių Lietuvos Respublikos dienraščių „Lietuvos rytas“ antrą kartą 2008 m. vasario 21 d. UAB „M“ vadovui pasiūlė atvykti atsiimti priminimų dėl deklaracijų pateikimo.

V. D. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad paslėpė įmonės apskaitos dokumentus, dėl to nebuvo galima iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, bei pagamino netikrus dokumentus, t. y. 2007 m. birželio 5 d.–2008 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu, būdamas faktiniu UAB „R“ vadovu, atsakingu už buhalterinės apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą, pažeisdamas Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 1 dalį, 19, 21 straipsnius, tyčia, siekdamas, kad nebūtų nustatyta įmonės veikla, jos turtas, įsipareigojimų dydis bei struktūra, paslėpė įmonės buhalterinės apskaitos dokumentus, imituodamas jų perdavimą UAB „RV“ direktoriui A. M., t. y. 2008 m. lapkričio mėn. Vilniuje, tiksliau nenustatytoje vietoje, pasirašė 2008 m. lapkričio 26 d. UAB „R“ akcijų pirkimo pardavimo sutartį Nr. 01 ir buhalterinės–finansinės dokumentacijos perdavimo–priėmimo aktą, patvirtindamas melagingus duomenis, kad įmonės „R“ akcijos ir buhalterinės apskaitos dokumentai parduoti įmonei „RV“.

Kasaciniu skundu nuteistasis V. D. prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį pakeisti – priimti išteisinamąjį nuosprendį, o ieškinį atmesti.

Kasatorius nurodo, kad abiejų instancijų teismų sprendimai neteisėti ir nepagrįsti, nes priimti iš esmės pažeidžiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. Šie pažeidimai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą (BK 2 straipsnio 3 punktą, 15 straipsnio 2 dalies l punktą, 221 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio l dalį, 300 straipsnio l dalį), taip pat suvaržė V. D., kaip kaltinamojo, teises.

Kasatorius pažymi, kad atsakomybė pagal BK 221 straipsnio 2 dalį kyla tik tuo atveju, jeigu įrodoma, jog, nepateikus deklaracijos, buvo siekiama išvengti daugiau kaip 500 MGL dydžio mokesčių, tačiau teismai netyrė, kaip ir kokiu laikotarpiu V. D. siekė tai padaryti. Nuteistojo manymu, net ir būdamas bendrovės vadovu, jis neprivalėjo mokėti bendrovei priskaičiuotų mokesčių. UAB „M“ nepatraukta baudžiamojon atsakomybėn, nes nenustatyta, kad juridinio asmens vadovas veikė jo naudai. Nuteistajam nesuprantama teismo išvada, kad jis veikė savo naudai ir turėjo sumokėti PVM mokestį už juridinį asmenį, pagal teismų praktiką atsakomybė tokio pobūdžio bylose turi būti griežtai individualizuojama (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-16/2012).

Kasatorius įsitikinęs, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai tenkino Valstybinės mokesčių inspekcijos civilinį ieškinį. Nagrinėjamu atveju civilinio ieškinio dalykas yra nesumokėtas valstybei juridinio asmens PVM. Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad bendrovės vadovas nėra šio mokesčio mokėjimo subjektas. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, kad V. D. turi sumokėti PVM už juridinį asmenį, nemotyvavo, kuo pasireiškė priežastinis ryšys tarp jo veiksmų ir kilusių padarinių, t. y. dėl kokių jo veiksmų, išskyrus deklaracijos nepateikimą, kilo žala. Be to, šios instancijos teismas nepagrįstai atmetė nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, kad svarbu nustatyti, kuo pasireiškė jo siekis išvengti mokesčio mokėjimo ir kas dėl to patyrė naudos (nuteistasis ar juridinis asmuo). Nuteistojo teigimu, jeigu šias lėšas būtų pasisavinęs jis, jam turėtų būti pareikšti kaltinimai dėl patikėto svetimo turto pasisavinimo.

Kasatorius teigia, kad jis nėra nusikaltimo, numatyto BK 222 straipsnio l dalyje subjektas, nes akcijas ir visus bendrovės finansinius dokumentus pardavė ne kaip bendrovės vadovas, o kaip akcininkas. Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatyme nurodyta, kad už apskaitos organizavimą ir už apskaitos dokumentų išsaugojimą atsako ūkio subjekto vadovas. Pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymą UAB vadovas yra bendrovės akcininkų paskirtas direktorius. Prieš trečiuosius asmenis ūkio subjekto vadovu (šiuo atveju UAB direktoriumi) laikomas asmuo, kurio paskyrimo ir asmens duomenys registruoti VĮ Registrų centro Juridinių asmenų registre. Tačiau pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad nuo UAB „R“ įsteigimo 2007 m. birželio 5 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. V. D. buvo faktiniu šios bendrovės vadovu, nors tokios sąvokos įstatyme nėra. Išvadą, kad kasatorius yra faktinis bendrovės vadovas, teismas padarė, remdamasis ne pirmiau nurodytų įstatymų nuostatomis, VĮ Registrų centras duomenimis, bet byloje esančiais 2007 m. birželio 6 d. visuotiniu akcininkų sprendimu dėl pirmo parašo V. D. suteikimo ir prašymu, adresuotu bankui DnB NORD, taip pat liudytojų J. J., V. L., M. D., R. R. ir S. G. parodymais. Kasatoriaus įsitikinimu, liudytojų R. R. ir S. G. parodymais teismai negalėjo remtis, nes šie, kaip buvę bendrovės vadovai, suinteresuoti išvengti baudžiamosios atsakomybės. Pasak V. D., būtent jie turi atsakyti už savo veiksmus, nes jie bendrovėje ėjo vadovo pareigas ir už tai gavo atlyginimą, tačiau teismai šių aplinkybių netyrė. Be to, pastarieji teismo posėdyje nebuvo apklausti ir V. D. negalėjo pateikti jiems klausimų, dėl to buvo pažeista jo teisė į gynybą. Pasak kasatoriaus, jam nesant šio nusikaltimo subjektu, negalėjo būti vertinama ir jo tyčia.

Pasisakydamas dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalies, kuria jis nuteistas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad savo išvadą, kad jis pagamino netikrus dokumentus, teismas motyvavo tuo, jog, pasirašydamas UAB „R“ visų akcijų pirkimo pardavimo sutartį ir šios įmonės buhalterinių dokumentų perdavimo aktą, jis žinojo, kad akcijos ir buhalteriniai dokumentai A. M. realiai neparduodami. Kartu teismas konstatavo, kad negauta jokių objektyvių duomenų, jog V. D. pats ar paprašęs kito asmens, suklastojo A. M. parašą šiuose dokumentuose, ir iš kaltinimo šią aplinkybę pašalino. Šios instancijos teismas nedetalizavo netikro dokumento pagaminimo būdo, tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas net įvardijo, kas jį pagamino. V. D. teigimu, iš bylos duomenų akivaizdu, jog dokumentus, kurių pagaminimu jis yra kaltinamas, parengė M. D., kaip UAB „RV“ atstovas. Būtent M. D. pateikė jam parengtą ir pasirašytą sutartį dėl akcijų perleidimo ir paėmė visus UAB „R“ dokumentus. Tai, kad dokumentai buvo paimti, patvirtino M. D. bei A. M. Teismai nesiaiškino, kas panaudojo pirkėjo – UAB „RV“ – antspaudą, be to, ignoravo aplinkybę, kad 2008 m. lapkričio 26 d. sutartis su priedu byloje atsirado jam pačiam apklausos metu ją pateikus tyrėjui. Ikiteisminio tyrimo metu paaiškėjo, kad Juridinių asmenų registre sandoris dėl akcijų perleidimo registruotas 2008 m. lapkričio 4 d., t. y. prieš tris savaites, o tai rodo, jog sandoris UAB „RV“ vardu, kurios vadovas A. M. yra suimtas, buvo sudarytas jam (V. D.) nežinant. Kasatorius tvirtina akcijų asmeniškai A. M. neperleidęs, dėl akcijų pardavimo bendravęs tik su M. D., veikusiu UAB „RV“ vardu ir turėjusiu šios bendrovės išduotą įgaliojimą. V. D. teigia pasitikėjęs šiuo asmeniu ir neturėjęs jokios tyčios parduoti akcijas fiktyviai įmonei.

              Atsiliepimu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Mindaugas Gylys prašo nuteistojo kasacinį skundą atmesti.

              Prokuroras nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, nagrinėjant bylą esminių BPK pažeidimų nepadaryta. Pirmosios instancijos teismas motyvavo, kokiais įrodymais grindė apkaltinamąjį nuosprendį V. D. Abiejų instancijų teismai išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir padarytoms veikoms tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas V. D. apeliacinį skundą, kurio argumentai iš esmės sutampa su kasacinio skundo argumentais, išsamiai ir teisingai pasisakė dėl nusikalstamų veikų sudėčių nuteistojo veiksmuose buvimo. Šios instancijos teismas pagrįstai patenkino VMI civilinį ieškinį, nes žala valstybės biudžetui atsirado būtent dėl kasatoriaus nusikalstamų veiksmų, kuri pagal BPK ir CK nuostatas turi būti atlyginta kaltininko.

Nuteistojo kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 221 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos subjekto ir civilinio ieškinio

Kasatoriaus nepagrįstai nurodo, kad jis nėra nusikaltimo, numatyto BK 221 straipsnio 2 dalyje, subjektas, teigdamas, kad, būdamas UAB „M“ vadovu, jis neprivalėjo mokėti šiai bendrovei priskaičiuotų mokesčių, nes ji nebuvo patraukta baudžiamojon atsakomybėn.

Pagal BK 221 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas teisės aktų nustatyta tvarka laiku nepateikė valstybės įgaliotai institucijai deklaracijos arba nustatyta tvarka patvirtintos ataskaitos ar kito dokumento apie asmens pajamas, pelną ar turtą po to, kai ši valstybės institucija raštu priminė apie pareigą juos pateikti, siekdamas išvengti daugiau kaip 500 MGL dydžio mokesčių ar kitokių įmokų. Ši veika padaroma tik tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia nevykdantis pareigos pateikti deklaraciją ir nori taip elgtis; būtinas nusikaltimo sudėties subjektyvusis požymis yra kaltininko siekis išvengti daugiau kaip 500 MGL dydžio mokesčių ar kitokių įmokų.

Šios nusikalstamos veikos subjektas yra asmuo (fizinis ar juridinis), kurį įstatymas įpareigojo pateikti deklaraciją arba nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą. Pažymėtina, kad BK 221 straipsnio 3 dalies nuostata, jog už šiame straipsnyje numatytas veikas gali atsakyti ir juridinis asmuo, nereiškia, jog juridiniam asmeniui baudžiamoji atsakomybė kyla visada, kai atsakomybėn traukiamas jos vadovas. Juridinio asmens baudžiamoji atsakomybė galima tik esant BK 20 straipsnyje nustatytoms sąlygoms. Nagrinėjamoje byloje tokių sąlygų nenustatyta.

Pagal BK 221 straipsnio 2 dalį V. D. nuteistas už tai, kad, būdamas UAB „M“ direktorius, siekdamas išvengti 78 180,35 Lt mokėtino PVM, išskirto UAB „T“ 2007 m. birželio 1 d. devyniose kreditinėse sąskaitose faktūrose, išrašytose įmonei „M“, nepateikė ne vėliau kaip iki kito mėnesio 25 dienos Valstybinei mokesčių inspekcijai UAB „M“ PVM deklaracijos už 2007 m. birželio mėn., taip pat PVM deklaracijų už 2007 m. liepos, rugpjūčio, rugsėjo, spalio mėnesius, po to, kai Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija vietos laikraštyje „Sostinė“ ir viename iš pagrindinių Lietuvos Respublikos dienraščių „Lietuvos rytas“ antrą kartą UAB „M“ vadovui pasiūlė atvykti atsiimti priminimų dėl deklaracijų pateikimo.

Taigi pagal teismo nustatytas faktines aplinkybes V. D., būdamas juridinio asmens vadovas – bendrovės direktorius, pagal Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo 21 straipsnio ir Mokesčių administravimo įstatymo 40 straipsnio 5 punkto nuostatas būdamas atsakingas už tinkamą finansinės apskaitos organizavimą, teisingos atskaitomybės, tarp jų ir deklaracijų arba nustatyta tvarka patvirtintų kitų dokumentų apie pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą, pateikimą laiku ir nustatyta tvarka, nepateikdamas Valstybinei mokesčių inspekcijai PVM deklaracijų po to, kai ši raštu priminė jam, kaip įmonės vadovui, apie pareigą jas pateikti, savo veiksmais realizavo BK 221 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties objektyviuosius požymius.

Teismai, patikrinę byloje surinktus įrodymus (nuteistojo ir liudytojų parodymus, civilinio ieškovo atstovės paaiškinimus ir kitus duomenis), pagrįstai konstatavo, kad V. D. elgesys nepateikiant Valstybinei mokesčių inspekcijai PVM deklaracijų buvo sąmoningas, t. y. nusikalstama veika padaryta tiesiogine tyčia. Remiantis tokiomis išvadomis spręstina, kad sąmoningas UAB „M“ PVM deklaracijos už 2007 m. birželio mėn. nepateikimas, kurioje turėjo būti deklaruotas UAB „T“ 2007 m. birželio 1 d. devyniose kreditinėse sąskaitose faktūrose išskirtas į valstybės biudžetą mokėtinas 78 180,35 Lt PVM, rodo V. D. siekį išvengti tokio dydžio mokesčio mokėjimą.

Taigi konstatuotina, kad V. D. veikoje nustatyti visi BK 221 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties objektyvieji ir subjektyvieji požymiai, todėl baudžiamasis įstatymas – BK 221 straipsnio 2 dalis – V. D. veikai taikytas tinkamai.

Taip pat apeliacinės instancijos teisme teisingai išspręstas turtinės žalos valstybei atlyginimo klausimas. Iš bylos duomenų matyti, kad BK 221 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką padarė V. D. Dėl jo nusikalstamų veiksmų valstybė patyrė 78 180,35 Lt žalą. Nagrinėjamoje byloje juridinis asmuo – UAB „M“ – jokia nusikalstama veika nebuvo kaltinamas ar nuteistas. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-448/2011, 2K-16/2012) žalos atlyginimas valstybei dėl nusikalstamų veikų, padarytų BK 219, 220, 221, 222 ir 223 straipsniuose, ne ginčo tvarka vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymu atlyginamas tais atvejais, kai kaltininkas yra mokesčių teisinių santykių subjektas, kitaip tariant, mokesčių mokėtojas. Taigi pagal 109, 110 straipsnių ir CK 6.263 straipsnio 2 dalies nuostatas V. D. turi atsakyti už savo veiksmais padarytą žalą ir atlyginti valstybei 78 180,75 Lt.

Dėl BK 222 straipsnio 1 dalies taikymo

Nuteistasis mano, kad jis nėra BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo subjektas, nes įmonės „R“ akcijas ir kitus finansinius dokumentus pardavė kaip akcininkas, o ne kaip įmonės vadovas. Pasak kasatoriaus, teismas nepagrįstai jį pripažino faktiniu įmonės vadovu, nes tokios sąvokos įstatyme nėra. Šie kasacinio skundo teiginiai nepagrįsti.

Pagal BK 222 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įpareigojimų dydžio ar struktūros.

Už apgaulingą apskaitos tvarkymą atsako asmenys, atsakingi už buhalterinės apskaitos tvarkymą pagal Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo 10, 11 ir 21 straipsnius.

Teismų nustatyta, kad V. D., 2007 m. birželio 5 d.–2008 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu, būdamas faktiniu UAB „R“ vadovu, siekdamas, kad nebūtų nustatyta įmonės veikla, jos turtas, įsipareigojimų dydis bei struktūra, paslėpė įmonės buhalterinės apskaitos dokumentus, imituodamas jų perdavimą UAB „RV“ direktoriui A. M. Išvadą, kad V. D. yra faktinis įmonės vadovas, todėl pagal įstatymus atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą bei apskaitos dokumentų išsaugojimą ir turi atsakyti baudžiamąja tvarka pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, teismai padarė remdamiesi savo sprendimuose aptartų ir tinkamai įvertintų įrodymų visuma, t. y. nuteistojo, liudytojų J. J., V. L., M. D., R. R. ir S. G. parodymais, 2007 m. birželio 6 d. DnB NORD bankui adresuotu prašymu, kuriame V. D. nurodomas kaip UAB „R“ direktorius, UAB „R“ 2007 m. birželio 6 d. visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimu, kuriuo V. D. suteikta pirmojo parašo teisė valdant bendrovės atsiskaitomąją sąskaitą DnB NORD banke, UAB „R“ direktoriaus R. R. 2007 m. birželio 7 d. įgaliojimu, kuriuo V. D. įgaliotas atstovauti bendrovei įstaigose, sudaryti ir pasirašyti bendrovės vardu sutartis ir kitus dokumentus, R. R. 2008 m. sausio 2 d. įgaliojimu, kuriuo V. D. įgaliotas atstovauti bendrovei įstaigose, pasirašyti visus reikalingus dokumentus ir pranešimus Valstybinei mokesčių inspekcijai ir Valstybiniam socialinio draudimo fondo Vilniaus skyriui bei visus kitus reikalingus dokumentus. Dar kartą patikrinusi bylos duomenis teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti priešingos išvados.

Nuteistojo argumentai dėl R. R. ir S. G. atsakomybės pagal BK 222 straipsnio 1 dalį atmestini. Bylos duomenimis, šie asmenys buvo formalūs įmonės direktoriai ir nežinojo apie vykdomą veiką. Taigi teismų sprendimai V. D. kaip faktinį įmonės vadovą pripažinti BK 222 straipsnio 1 dalies subjektu yra teisingi, neprieštaraujantys teismų praktikai (kasacinės nutartys Nr. 2K-610/2003, 2K-509/2012).

Dėl teisės į gynybą suvaržymo

Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teisme buvo pažeista jo teisė į gynybą, nes neapklausus liudytojų R. R. ir S. G. nebuvo galima pateikti jiems klausimų. Iš pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad S. G. į teismo posėdį neatvyko, nes yra I grupės invalidas ir serga, o liudytojui R. R. neįteiktas šaukimas. Prieš įrodymų tyrimo pabaigą teisėjai paklausus apie tolesnį bylos nagrinėjimą neatvykus liudytojui R. R., V. D. pareiškė, kad teismas spręstų savo nuožiūra. Apie pageidavimą pateikti klausimų pirmiau nurodytiems liudytojams nuteistasis neužsiminė ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje, priešingai – jis pareiškė, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė įrodymus, todėl įrodymų tyrimas nereikalingas. Esant tokiems bylos duomenims, teisėjų kolegija šį nuteistojo teiginį laiko deklaratyviu.

Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų

Kasacinės bylos nagrinėjimo pagrindas yra netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas ar esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai (BPK 369 straipsnis). Kasacinės instancijos teismas faktinių bylos aplinkybių nenustato, įrodymų iš naujo nevertina, o tik remdamasis žemesnių instancijų teismų nustatytomis aplinkybėmis sprendžia teisės taikymo klausimus (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Todėl kasacinio skundo argumentai, kuriais kasatorius V. D., nesutikdamas su nuteisimu pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, siekia paneigti pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes – dokumentų suklastojimo faktą – ir pateikia kitokį sau palankų įrodymų vertinimą, paliekami nenagrinėti, nes tai nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas.

Nenustačius BPK 369 straipsnyje nustatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio arba apeliacinės instancijos teismo nutarties keitimo arba naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

              Nuteistojo V. D. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai                                                                                                                              Armanas Abramavičius

                                                                                                                                            Albinas Sirvydis

                                                                                                                                            Gintaras Goda