Administracinė byla Nr. eP-43-968/2023

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00053-2021-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 60.3.10; 60.3.12

 (S)

 

 

 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

NUTARTIS

 

2023 m. birželio 28 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. K. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-332-629/2023 pagal pareiškėjų V. K. ir R. D. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. sausio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų V. K. ir R. D. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

 

Teisėjų kolegija

 

nustatė:

 

I.

 

1.       Pareiškėjai V. K. ir R. D. (toliau – ir pareiškėjai) skunde prašė: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (šiuo metu – prie Aplinkos ministerijos) (toliau – ir NŽT) 2020 m. gruodžio 10 d. sprendimą Nr. 1T-25-(7.5.) (toliau – ir NŽT sprendimas); 2) panaikinti NŽT Rokiškio skyriaus (toliau – ir Rokiškio skyrius, Skyrius) 2020 m. rugpjūčio 20 d. raštą Nr. 25SD-3561-(14.25.104) (toliau – ir Skyriaus raštas); 3) panaikinti NŽT Rokiškio skyriaus 2020 m. rugpjūčio 14 d. protokolą Nr. 25PRT-43-(14.25.6) (toliau – ir Protokolas) ir jo priedą; 4) panaikinti NŽT Rokiškio skyriaus komisijos dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodantiems papildomiems dokumentams nagrinėti 2020 m. rugpjūčio 14 d. pasiūlymą Nr. 25LS-1-(14.25.51) (toliau – ir Pasiūlymas); 5) įpareigoti Skyrių iš naujo išspręsti klausimą dėl pareiškėjų nuosavybės teisių į neatkurtą žemės sklypo dalį – įgyvendinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2020 m. birželio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-4243-492/2020 (toliau – ir LVAT 2020 m. birželio 17 d. sprendimas) ir tinkamai įvertinti visus dokumentus; 6) atnaujinti mirusios G. K. įpėdiniams – pareiškėjams praleistą terminą nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų pateikimui buvusio savininko N. S. nuosavybės teisių atkūrimo byloje. Pareiškėjai pateikė prašymą priteisti pareiškėjams 1 480 Eur bylinėjimosi išlaidų.

2.       Pareiškėjų skundas buvo grindžiamas šiais argumentais:

2.1.                      G. K. (toliau – ir Pretendentė) (jos įpėdiniai – pareiškėjai nagrinėjamoje byloje) Rokiškio rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės agrarinės reformos tarnybai 1992 m. rugpjūčio 25 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į savo tėvo, N. S., nuosavybės teise turėtą žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Pretendentė prašė suteikti 36,43 ha žemės sklypą atstatomame žemės plote pagal Lietuvos centrinio valstybės archyvo (toliau – ir LCVA) informaciją, kad jos tėvas nuosavybės teise turėjo 36,43 ha žemės. Rokiškio rajono (duomenys neskelbtini) agrarinės reformos tarnybos 1996 m. vasario 22 d. posėdžio protokolu nutarta prašymą tenkinti. Minėta įstaiga 1993 m. gruodžio 21 d. parengė pažymą Nr. 1488 (toliau – ir Pažyma Nr. 1488), kurioje konstatuota, kad žemės savininkas N. S., pagal dabartinį administracinį – teritorinį suskirstymą (duomenys neskelbtini) turėjo 36,43 ha žemės. Tačiau Pretendentei iki jos mirties nuosavybės teisė visiškai nebuvo atkurta.

2.2.                      Pretendentės įgaliotam atstovui V. K. nuvykus supažinti su nuosavybės atkūrimo byloje esančiais dokumentais Skyriaus darbuotoja (kuri anksčiau dirbo (duomenys neskelbtini) agrarinės reformos tarnyboje) pateikė tik 1934 m. gruodžio 18 d. Rokiškio apylinkės teismo vykdomąjį raštą (kopiją). Šiame rašte buvo nurodyta, kad N. S. paveldi savo tėvo turėtą žemę – 31 dešimtinę ir 1633 kvadratinius sieksnius (34,61 ha), Skyrius šias aplinkybes patvirtino Pretendentei 2016 m. spalio 28 d. pateiktame rašte Nr. 25SD-4808-(14.25.104.). Pažymoje Nr. 1488 ranka įrašyta „Neteisingas plotas“, tačiau prie šio įrašo nebuvo nei datos nei pareigūno parašo. Nei NŽT Rokiškio skyrius, nei NŽT nepaaiškino, vadovaujantis kokiu dokumentu (iš kokio šaltinio) buvo pateiktas 1934 m. gruodžio 18 d. Rokiškio apylinkės teismo vykdomasis raštas, kuriame nurodyta, kad N. S. paveldi savo tėvo turėtą žemę bei kaip šis dokumentas pateko į Pretendentės nuosavybės teisių atkūrimo bylą. Pagal šį nepatvirtintą dokumentą institucija nepagrįstai sprendė nuosavybės teisių atkūrimo klausimą.

2.3.                      LCVA 2017 m. vasario 8 d. rašte Nr. R4-297 ir 2018 m. gegužės 11 d. rašte Nr. R4-1197 nurodė, kad minėto dokumento archyve saugomuose fonduose nerasta. NŽT 2017 m. vasario 9 d. raštu Nr. 1SS-346-(7.5.) informavo, kad Skyriuje komplektuojamas 1940 m. spalio 10 d. Valstybinei žemės ūkio komisijai pateiktas Rokiškio apskrities žemės reformos paliestų ūkių sąrašas. NŽT taip pat pažymėjo, kad nustatyti tikslios datos, kuriais metais LVCA šį sąrašą perdavė grąžinimo procedūras vykdančioms institucijoms nepavyko, nors, tikėtina, kad šis sąrašas minėtoms institucijoms buvo pateiktas, nes Pažymoje Nr. 1488 buvusio savininko turėtos žemės plotas (36,43) ha atitinka šiame sąraše nurodytą žemės plotą. NŽT konstatavo, kad minimas dokumentas yra tik nustatyta tvarka nepatvirtinta Rokiškio apylinkės teismo 1934 m. gruodžio 18 d. vykdomojo rašto kopija, kadangi joje nebuvo LVCA žymų. Tačiau pareiškėjai pabrėžė, kad NŽT nenurodė, kodėl pagal nepatvirtintus archyvo dokumentus buvo atkuriamos nuosavybės teisės į žemę. Skyrius 2016 m. spalio 28 d. rašte Nr.25SD-4808-(14.25.104.) nurodė, kad Skyriuje komplektuojamas Valstybinės žemės ūkio komisijos Rokiškio apskrities (duomenys neskelbtini) valsčiaus žemės valdymo pertvarkymo paliestų ūkių sąrašas, kuriame nurodyta, kad S. N. nuosavybės teisėmis valdė 36,43 ha žemės plotą. Todėl pareiškėjai vertino, kad Pretendentė prašymą bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus pateikė laiku ir turi teisę atkurti nuosavybės teises į 36,43 ha žemės plotą. Pareiškėjai teigė, kad 1940 m. spalio 6 d. žemės reformos paliestų ūkių sąrašą dėl žemės paėmimo į valstybinį žemės fondą Skyrius pagrįstai įvertino kaip nuosavybės teisę patvirtinantį dokumentą. Šiame rašte nurodyta, kad Pretendentė Rokiškio skyriui pateiktų prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo į likusį neatkurtą 1,82 ha žemės plotą. Tuo pagrindu 2016 m. lapkričio 3 d. Skyriuje užregistruotas prašymas Nr.25FP-2174 atkurti priklausantį 1,82 ha žemės plotą.

2.4.                      Tačiau Skyrius 2017 m. kovo 31 d. rašte Nr. 25SD-1466-(14.25.104.) pakeitė savo poziciją bei nurodė, kad dėl 1,82 ha Pretendentė turi kreiptis į teismą, kad nuosavybės teisės būtų patvirtintos nustatant teisinę reikšmę turintį faktą. Skyrius, pripažinęs Rokiškio apylinkės teismo 1934 m. gruodžio 18 d. vykdomąjį raštą teisiškai negaliojančiu ir siekdamas išspręsti susiklosčiusią situaciją, rašte nurodė, kad jeigu yra keli nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai, nuosavybės teisės atkuriamos pagal vėliausiai išduotą dokumentą, tai yra pagal 1945 metų (duomenys neskelbtini) Viršijančių nustatytas normas ūkių santrauką, iš kurių paimama žemė, gyvuliai, žemės ūkio inventorius ir trobesiai. Šiame dokumente nurodyta, kad Pretendentės tėvas buvo 34,61 ha bendro ploto žemės valdytojas ir šis dokumentas įvertintas kaip turto nacionalizavimo aktas.

2.5.                      Vertindamas minėtą 1945 m. dokumentą, Skyrius pažeidė teisės aktus, o NŽT nepagrįstai pritarė Skyriaus išvadoms. Institucijos ignoravo faktą, kad Pretendentės teisė į jos tėvo valdytos žemės atkūrimą buvo patvirtinta LCVA duomenimis. Tiek Skyrius, tiek NŽT, disponuodami nuosavybės teises įrodančiais dokumentais, juos pripažino, tačiau vėliau priimtuose sprendimuose jais nesivadovavo.

2.6.                      LVAT 2020 m. birželio 17 d. sprendimu panaikino NŽT Rokiškio skyriaus 2017 m. kovo 31 d. raštą Nr. 25SD-1466-(14.25.104.) ir NŽT Rokiškio skyriaus komisijos dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodančių papildomų dokumentų nagrinėjimo 2017 m. kovo 28 / 30 d. protokolą Nr. 25PRT-20-(14.25.6) ir šio protokolo priedą Nr. 1, taip pat NŽT Rokiškio skyriaus Komisijos dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodantiems papildomiems dokumentams nagrinėti 2017 m. kovo 28 d. / 2017 m. kovo 30 d. pasiūlymą Nr. (14.25.51)-1 tiek, kiek juose konstatuota, jog N. S. valdė nuosavybės teise 34,61 ha žemės. Teismas taip pat įpareigojo NŽT iš naujo spręsti dėl nuosavybės teisių atkūrimo Pretendentei (teisių perėmėjai – pareiškėjai) į neatkurtą žemės sklypo dalį.

2.7.                      Skyriaus 2020 m. rugpjūčio 20 d. rašte nurodyta, kad Rokiškio skyrius, vykdydamas LVAT 2020 m. birželio 17 d. sprendimą, siūlo pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo į buvusio žemės savininko nuosavybės teise valdytos žemės dalį – 0,89 ha ir pažymi, kad Pretendentė 1991 m. gruodžio 17 d. buvo pateikusi prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio žemės savininko turėtą žemę, nurodytas plotas – 36,0 ha. Pareiškėjas 2020 m. liepos 17 d. Skyriui nurodė, kad posėdžio metu gali pateikti papildomus įrodymus apie turėtą žemės plotą. Mirus Pretendentei buvo rastas (duomenys neskelbtini) Apylinkės teisėjo 1933 m. spalio mėn. 31 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 1224/33 m., kuriame patvirtintas atsisakymas nuo palikimo, atidalijant turėtą 36 ha žemės plotą. Minėtas žemės plotas atitiko 1991 m. gruodžio 17 d. prašyme nurodytą žemės plotą. Pretendentės nuosavybės teisės buvo atkurtos tik į 34,61 ha – pagal 1996 m. spalio 24 d. Panevėžio apskrities valdytojo administracijos sprendimą Nr. 27-8387 nuosavybės teisės atkurtos į 6,90 ha ir pagal Panevėžio apskrities viršininko 1997 m. gruodžio 10 d. sprendimą Nr. 27- 42437-9458 nuosavybės teisės atkurtos į 27,71 ha žemės plotą, tačiau ne į faktiškai priklausiusį nuosavybės teisėmis atkurti turėtą žemės sklypą.

2.8.                      Pretendentei neatkurtos žemės nuosavybės dalis sudaro 1,82 ha. Pareiškėjai, nesutikdami su Skyriaus raštu, Protokolu ir Pasiūlymu, su skundu kreipėsi į NŽT, kuri skundžiamu 2020 m. gruodžio 10 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjai su NŽT sprendimu nesutiko.

2.9.                      Teismo posėdžio metu pareiškėjas V. K. nurodė, kad LVAT 2020 m. birželio 17 d. sprendimo 60 punkte pateiktas Rokiškio apskrities (duomenys neskelbtini) valsčiaus 1940 m. spalio 16 d. paliestų ūkių sąrašo vertinimas. Šiame sąraše nurodytas žemės plotas, valdytas iki nacionalizacijos, t. y. 36,43 ha yra objektyvus, pagrįstas ir juo turi būti remiamasi užbaigiant nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą. LVAT paaiškino, kad vien tik šio dokumento turinys laikytinas pakankamu įrodinėjant nuosavybės teise valdytą turtą. Pareiškėjas teigė, kad ši teismo išvada negali būti imperatyvi, nes po teismo sprendimo pasikeitė esminės faktinės aplinkybės. Pareiškėjai po Pretendentės mirties jos gyvenamajame name rado istorinį dokumentą, t. y. 1933 m. spalio 31 d. teismo nutarimą, kuriuo nutarta tenkinti N. S. brolio prašymą dėl atsisakymo nuo palikimo po jų tėvo mirties. Nutartimi patvirtinta, kad atsisakoma 36 ha žemės su pastatais. Šis įrodymas patvirtino, kad iki nacionalizacijos N. S. nuosavybės teise valdė 36,43 ha. Pareiškėjas pažymėjo, kad nuosavybės atkūrimo byloje nėra dokumentų, patvirtinančių, kad N. S. galėjo valdyti žemę kitais, nei nuosavybės teisė, pagrindais. Teismui taip pat buvo pateiktas dokumentas, kurio pagrindu buvo priimtas 1993 m. spalio 31 d. nutarimas. Pateiktas dokumentas įvardintas „Pakvitavimu“, o jo turinys patvirtino, kad tarp brolių buvo susitarimas atlygintinai atsisakyti palikimo. Šie dokumentai įrodo, kad Paliestų ūkių sąrašas tokiu būdu, kokiu nurodė LVAT, negali būti vertinamas. Atsakovas neturėjo teisinio pagrindo nevertinti aukščiau nurodytų dokumentų, atsižvelgiant į naujai paaiškėjusias faktines aplinkybes. Taip pat buvo pažeistas gero viešojo administravimo principas bei buvo formaliai remiamasi argumentu, kad yra praleistas terminas dokumentų pateikimui. LVCA išduoti dokumentai, pažymos yra rašytiniai įrodymai, kurie patvirtino nuosavybės teise valdytą turtą ir kitokių papildomų dokumentų pateikti nereikia. Be to, nebuvo pagrindo kreiptis į teismą dėl juridinio fakto nustatymo, nors atsakovas ir kvestionavo oficialius rašytinius įrodymus.

3.       Atsakovas NŽT, atstovaujamas NŽT Rokiškio skyriaus, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad:

3.1.                      Pretendentė Rokiškio rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės agrarinės reformos tarnybai 1991 m. gruodžio 17 d. pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į S. N. turėtą žemę, šiame prašyme nurodydama prašomą sugrąžinti žemės plotą – 36 ha, iš jų – 10 ha miško. Šio prašymo antrojo lapo ketvirtojoje skiltyje „susigrąžinti žemę buvusioje vietoje“ nurodytas skaičius „36“, devintosios skilties „Pretendentas į žemę pageidauja / individualiai ūkininkauti / plote (ha)“ pirmoje eilutėje nurodytas skaičius „35,5“, o antrojoje šios skilties eilutėje nurodytas skaičius „0,5“. Pažymoje Nr. 1488 nurodyta, kad Pretendentė turi teisę atkurti nuosavybės teises į 36,43 ha žemės, taip pat kad pažyma parengta remiantis Rokiškio apylinkės teismo 1934 m. gruodžio 18 d. vykdomuoju raštu, giminystės ryšį įrodančiais dokumentais. Šioje pažymoje yra įrašas „neteisingas plotas“, tačiau šį įrašą atlikusio asmens pavardės, parašo ir datos prie šio įrašo nėra. Panevėžio apskrities valdytojo administracijos 1996 m. spalio 24 d. sprendimu Nr. 27-8387 Pretendentei atkurtos nuosavybės teisės į 6,90 ha žemės, grąžinant natūra 6,90 ha miško bei Panevėžio apskrities viršininko 1997 m. gruodžio 10 d. sprendimu Nr. 27-42437- atkurtos nuosavybės teisės į 27,71 ha žemės plotą, grąžinant šį plotą natūra.

3.2.                      Vykdant LVAT 2020 m. birželio 17 d. sprendimą 2020 m. rugpjūčio 14 d. įvyko Rokiškio skyriaus komisijos dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodantiems papildomiems dokumentams nagrinėti posėdis. Posėdyje buvo išnagrinėtas Rokiškio apskrities (duomenys neskelbtini) valsčiaus Žemės ūkio komisijos 1940 m. rugpjūčio 7 d. nutarimas, kuriuo nutarta paimti 122 (duomenys neskelbtini) valsčiaus ūkius (daugiau kaip 30 ha) į valstybinės žemės fondą ir kurio sąrašo 98 eilutėje įrašytas (duomenys neskelbtini) buvęs žemės savininkas S. N., turėjęs 35,50 ha žemės. LVAT 2020 m. birželio 17 d. sprendime konstatuota, kad (duomenys neskelbtini) valsčiaus Žemės ūkio komisijos 1940 m. rugpjūčio 7 d. nutarimas, tai dokumentas, atitinkantis vieną iš dokumentų, patvirtinančių, kad N. S. nuosavybės teisėmis (duomenys neskelbtini) kaime valdė 35,50 ha žemės. Rokiškio skyriaus komisija 2020 m. rugpjūčio 14 d. posėdyje nustatė, kad šio dokumento pakanka patvirtinti, jog minėtas asmuo nuosavybės teise valdė 35,50 ha žemės (duomenys neskelbtini), ir parengė Pasiūlymą.

3.3.                      Po LVAT 2020 m. birželio 17 d. sprendimo pareiškėjams buvo žinomos aplinkybės, jog N. S. valdė 35,50 ha žemės nuosavybės teise, todėl pareiškėjai turėjo teisę ieškoti papildomų dokumentų, jei manė, kad jis valdė didesnį žemės plotą. Naujai gautus ir (ar) turimus dokumentus, kurie nustatytais terminais nebuvo pateikti, kaip įrodymus pareiškėjai galėjo pateikti Rokiškio skyriui, teismine tvarka atnaujinus terminą šiems dokumentams pateikti.

3.4.                      Atsakovas nesutiko su argumentais, kad pareiškėjams nebuvo sudaryta galimybė pateikti savo argumentus dėl nuosavybės teisių įgyvendinimo, kartu pateikiant posėdžio metu naujai rastus dokumentus, kadangi posėdžio metu vertinti minėtų dokumentų nebuvo galimybės, nes (duomenys neskelbtini) Apylinkės teisėjo 1933 m. spalio 31 d. nutarimas civilinėje byloje teisės aktų nustatytais terminais Rokiškio skyriui nebuvo pateiktas. Pareiškėjų turimi ar rasti dokumentai, kurie galėjo papildomai pagrįsti 36 ha žemės plotą, nustatytais terminais nebuvo pateikti nuosavybės teisių atkūrimą vykdančiai institucijai. Taip pat pareiškėjai nepateikė įsiteisėjusios teismo nutarties dėl termino atnaujinimo nuosavybės teises su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti. Skyrius, vertindamas turimus dokumentus, nenustatė jų trūkumų, todėl nebuvo teisinio pagrindo prašyti papildomų dokumentų. Nors Skyrius Protokolu sprendė, kad vėliausiai išduotas nuosavybės teises patvirtinantis dokumentas yra 1945 metų (duomenys neskelbtini) valsčiaus Viršijančių nustatytas normas ūkių santrauka, iš kurių paimama žemė, gyvuliai, žemė ūkio inventorius ir trobesiai, kuriame nurodyta, kad S. N. buvo 34,61 ha bendro ploto žemės valdytojas, tačiau LVAT 2020 m. birželio 17 d. sprendime konstatuota, kad šis dokumentas nelaikytinas N. S. nuosavybės teises patvirtinančiu dokumentu, kaip ir 1940 m. spalio 6 d. Paliestų ūkių sąrašas, kuris nelaikytinas dokumentu, įrodančiu buvusio savininko N. S. iki nacionalizacijos turėtą 36,43 ha žemės sklypo plotą nuosavybės teise. Be to, Pretendentė, vadovaujantis 1996 m. spalio 24 d. Panevėžio apskrities valdytojo administracijos sprendimu Nr. 27-8387 ir 1997 m. gruodžio 10 d. sprendimu Nr. 27-42437-9458 tapo atkurtos nuosavybės į 34,61 ha ploto savininke ir šių sprendimų dėl galbūt trūkstamo ploto ir (ar) nuosavybės teises patvirtinančio dokumento, kurio pagrindu atkurtos nuosavybės teisės, neginčijo. Pretendentė taip pat neginčijo ir procedūrinių dokumentų iki anksčiau nurodytų sprendimų atkurti nuosavybės teises priėmimo. Tik po 19 metų po nurodytų sprendimų priėmimo Pretendentė pradėjo ieškoti galbūt trūkstamo ploto. Pareiškėjų nurodytos priežastys –garbus amžius, sveikatos būklė ar teisinio išsilavinimo neturėjimas nelaikytinos svarbiomis termino praleidimo priežastimis.

3.5.                      Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė papildomai pažymėjo, kad 2016 m. rugsėjo 23 d. gautas pareiškėjo prašymas nurodyti, kokiu pagrindu buvo atkurtos nuosavybės teisės į 34,61 ha žemės plotą. NŽT Rokiškio skyrius 2016 m. spalio 28 d. pateikė atsakymą, kad viename iš dokumentų, t. y. Paliestų ūkių sąraše, yra įrašytas 36,43 ha žemės plotas, todėl dėl neatkurto ploto pasiūlyta pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į neatkurtą dalį. NŽT 2017 m. spalio 23 d. nusprendė panaikinti 2016 m. spalio 28 d. rašto dalį, kurioje buvo nurodyta, kad N. S. turėtas žemės plotas sudaro 36,43 ha. LVAT 2020 m. birželio 17 d. sprendime konstatuota, kad NŽT pagrįstai panaikino NŽT Rokiškio skyriaus rašto dalį, kurioje pripažintos nuosavybės teisės į buvusio savininko turėtą 36,43 ha žemės plotą. Nurodytas teismo sprendimas turi prejudicinę galią, todėl Skyrius, priimdamas skundžiamus sprendimus, juo vadovavosi. Minėtame teismo sprendime nurodyta, kad 1940 m. spalio 6 d. Paliestų ūkių sąrašas laikytinas dokumentu, patvirtinančiu žemės naudojimo faktą, tačiau nelaikytinas dokumentu, įrodančiu buvusio savininko N. S. iki nacionalizacijos turėtą 36,43 ha žemės plotą. Po teismo sprendimo pareiškėjams buvo žinomos aplinkybės, kad minėtas asmuo valdė 35,5 ha žemės plotą, nes minėtame teismo sprendime konstatuota, jog dokumentas, patvirtinantis N. S. nuosavybės teise valdytą 35,5 ha žemės plotą, yra 1940 m. rugpjūčio 7 d. nutarimas. Atsakovas po skundžiamų sprendimų priėmimo negalėjo vertinti naujai rastų dokumentų, nes šie dokumentai nebuvo pateikti iki nustatytų terminų pabaigos. Visi gauti dokumentai iš archyvų buvo įvertinti iki LVAT 2020 m. birželio 17 d. sprendimo. Pareiškėjai prašymą dėl praleisto termino dokumentams pateikti galėjo teikti ne ginčo tvarka ir iš karto, kai rado dokumentus. Sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, svarbu įvertinti, ar kliūtys pateikti rastus dokumentus yra objektyvios ir nepriklausiusios nuo Pretendentės veiksmų, kadangi nuosavybės teisės buvo atkurtos dar 1996–1997 metais.

 

II.

 

4.       Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2022 m. sausio 13 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-57-394/2022 pareiškėjų V. K. ir R. D. skundą atmetė.

5.       Teismas iš byloje pateiktų duomenų, be kita ko, nustatė, kad:

5.1.                      Panevėžio apskrities valdytojo administracijos 1996 m. spalio 24 d. sprendimu Nr. 27-8387 Pretendentei buvo atkurtos nuosavybės teisės į 6,90 ha žemės grąžinant natūra, 6,90 ha miško. Panevėžio apskrities viršininko 1997 m. gruodžio 10 d. sprendimu Nr. 27-42437-9458 Pretendentei atkurtos nuosavybės teisės į 27,71 ha žemės plotą, grąžinant šį plotą natūra. Iš viso Pretendentei atkurtos nuosavybės teisės į 34,61 ha plotą.

5.2.                      Pretendentė 2016 m. liepos 26 d. pateikė prašymą dėl žemės, į kurią atkurtos nuosavybės teisės, plotų neatitikimo. Rokiškio skyrius 2016 m. rugpjūčio 23 d. raštu Nr. 25SD-3907-(14.25.104.) nurodė, jog nuosavybės teisės Pretendentei atkurtos į visą plotą. Po pakartotinio kreipimosi Rokiškio skyrius 2016 m. spalio 28 d. rašte Nr. 25SD-4808-(14.25.104.) nurodė, kad laikytina, jog Pretendentė prašymą bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus yra pateikusi laiku ir turi teisę atkurti nuosavybės teises į 36,43 ha žemės plotą.

5.3.                      Pretendentei pateikus prašymą atkurti nuosavybės teises į likusį 1,82 ha žemės plotą, Skyrius 2017 m. kovo 31 d. raštu Nr. 25SD-1466-(14.25.104) nurodė, kad Pretendentei nuosavybės teisės atkurtos į visą buvusio savininko S. N. turėtą žemės plotą. Nurodyta, kad Pretendentė dėl žemės valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo (dėl 1,82 ha žemės ploto) gali kreiptis į teismą arba ieškoti papildomų dokumentų. Nesutikdama su šiais NŽT Rokiškio skyriaus sprendimais Pretendentė su skundu kreipėsi į NŽT.

5.4.                      NŽT 2017 m. spalio 23 d. sprendimu Nr. 1T-28-(7.5.) nusprendė: 1) pareiškėjos atstovų skundo reikalavimus atmesti kaip nepagrįstus; 2) panaikinti Rokiškio skyriaus 2016 m. spalio 28 d. rašto Nr. 25SD-4808-(14.25.104.) dalį dėl šiame rašte nurodyto buvusio savininko N. S. turėto žemės ploto – 36,43 ha; 3) įpareigoti Skyrių patikslinti Pažymą Nr. 1488, nurodant, kad Pretendentė turi teisę atkurti nuosavybės teises į 34,61 ha buvusio savininko N. S. turėto žemės ploto.

5.5.                      Pretendentė kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti anksčiau nurodytus sprendimus. LVAT 2020 m. birželio 17 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-4243-492/2020 (pakeitus pareiškėją – Pretendentę, jos teisių perėmėjais V. K. ir R. D.) apeliacinį skundą tenkino iš dalies, panaikino NŽT 2017 m. spalio 23 d. sprendimo Nr. 1T-28-(7.5)  3 punktą ir įpareigojo NŽT iš naujo spręsti dėl nuosavybės teisių atkūrimo Pretendentei (jos teisių perėmėjams) į neatkurtą žemės sklypo dalį.

5.6.                      NŽT Rokiškio skyrius, vykdydamas minėtą teismo sprendimą, priėmė nagrinėjamoje byloje skundžiamą 2020 m. rugpjūčio 20 d. sprendimą, kuriame nurodė, kad N. S. (duomenys neskelbtini) turėjo 35,50 ha žemės, todėl pasiūlė pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo į buvusio žemės savininko nuosavybės teise valdytos žemės dalį – 0,89 ha. NŽT Rokiškio skyriaus 2020 m. rugpjūčio 14 d. komisija dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodantiems papildomiems dokumentams nagrinėti sprendė, kad archyvinio dokumento – 1940 m. rugpjūčio 7 d. (duomenys neskelbtini) valsčiaus žemės ūkio komisijos nutarimo pakanka nuosavybės teisėms atkurti. Pasiūlymu ir Protokolu nuspręsta, kad žemės plotas, į kurį gali būti atkuriamos nuosavybės teisės, sudaro 35,50 ha. NŽT, išnagrinėjusi pareiškėjų skundą, byloje skundžiamu 2020 m. gruodžio 10 d. sprendimu pareiškėjų skundo reikalavimus atmetė kaip nepagrįstus, nurodė, kad Skyriaus komisija, remdamasi 2020 m. birželio 19 d. teismo sprendimu, pagrįstai nustatė, kad N. S. iki nacionalizacijos valdė 35,50 ha žemės ir Pretendentei turi būti atkurtos nuosavybės teisės į likusius 0,89 ha žemės.

6.       Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ginčui aktualų teisinį reguliavimą, be kita ko, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) nuostatas, taip pat LVAT praktiką, pažymėjo, kad piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus turėjo pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.

7.       Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjai nei teismui, nei atsakovui (institucijai, priimančiai sprendimą) nepateikė teismo sprendimo, kuriuo būtų atnaujintas terminas pateikti 1933 m. spalio 31 d. nutarimą civilinėje byloje Nr. 1224/33 m.

8.       Teismas pažymėjo, kad LVAT 2020 m. birželio 17 d. sprendime nustatė, jog (duomenys neskelbtini) valsčiaus žemės ūkio komisijos 1940 m. rugpjūčio 7 d. priimtas nutarimas, kuris buvo perduotas Valstybinei žemės ūkio komisijai pateiktame ūkių, kurių žemė imama į valstybinį žemės fondą, patvirtino, kad N. S. valdė 35,5 ha žemės nuosavybės teise. Rokiškio apskrities (duomenys neskelbtini) valsčiaus, žemės valdymo pertvarkymo paliestų ūkių 1940 m. spalio 6 d. sąrašas nėra siejamas su žemės ūkio komisijos priimtu konkrečiu nutarimu, be to, jame nurodytas žemės valdymo pertvarkymo paliestų ūkių sąrašas. Šis sąrašas galėjo „aprėpti“ ne tik nuosavybės teise turėtų žemės sklypų paėmimą į žemės fondą, bet ir kita teise valdymų žemės sklypų paėmimą į valstybinį žemės fondą, todėl buvo laikomas dokumentu, patvirtinančiu žemės naudojimo faktą, tačiau ne įrodančiu buvusio savininko iki nacionalizacijos turėtą 36,43 ha žemės sklypo plotą nuosavybės teise. Teismas taip pat konstatavo, kad Rokiškio apskrities 1944–1948 byloje esančio (duomenys neskelbtini) valsčiaus viršijančių nustatytą normą ūkių, iš kurių paimama žemė, gyvuliai, žemės ūkio inventorius ir trobesiai (formos data 1945 m.) eilės Nr. 62 įrašytas S. N. santrauka: bendras žemės plotas – 34,61 ha, paimta į valstybės žemės fondą – 15 ha., įvardinta kaip leistinas dokumentas, įrodantis nuosavybės teises. Be to, teismas išaiškino, kad aplinkybė, jog yra panaikinami aktai, kuriais nuspręsta, kad Pretendentė įgijo teisę atkurti nuosavybės teises į 34,61 ha, nereiškia, jog yra sukuriamas teisėtas lūkestis, kad bus atkurtos nuosavybės teises į visą 36,43 ha plotą.

9.       Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus ir nustatytas aplinkybes, sprendė, kad Pažyma Nr. 1488 nelaikytina dokumentu, įrodančiu iki nacionalizacijos buvusio savininko N. S. nuosavybės teise valdytą 36,43 ha žemės plotą.

10.       Teismas laikė, kad Skyrius 2020 m. rugpjūčio 20 d. sprendime įvertinęs dokumentus, kurie patvirtina, jog N. S. nuosavybės teisėmis (duomenys neskelbtini) turėjo 35,5 ha žemės plotą, pagrįstai pasiūlė pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo į buvusio žemės savininko nuosavybės teise valdytą žemės dalį – 0,89 ha.

11.       Teismas, įvertinęs Skyriaus argumentus, sprendė, kad Pasiūlymas, Protokolas Skyriaus sprendimas yra pagrįsti ir teisėti, todėl jų naikinti pareiškėjų nurodytais motyvais nėra pagrindo. Nenustatęs minėtų teisės aktų neteisėtumo pagrindų teismas vertino, kad NŽT 2020 m. gruodžio 10 d. sprendimas taip pat yra teisėtas ir pagrįstas.

12.       Pareiškėjų reikalavimą įpareigoti Rokiškio skyrių iš naujo spręsti dėl nuosavybės teisių, atkūrimo teisių perėmėjams V. K. ir R. D. į neatkurtą žemės sklypo dalį, vykdant LVAT 2020 m. birželio 17 d. sprendimą, įvertinti visus dokumentus, pirmosios instancijos teismas laikė išvestiniu reikalavimu, todėl, netenkinus ankščiau nurodytų reikalavimų panaikinti ginčijamus sprendimus, teismas atmetė ir prašymą įpareigoti atsakovą atlikti veiksmus.

13.       Vertindamas pareiškėjų prašymą atnaujinti mirusios Pretendentės įpėdiniams – pareiškėjams, nagrinėjamoje byloje praleistą terminą nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų pateikimui buvusio savininko N. S. nuosavybės teisių atkūrimo byloje, teismas nurodė, kad Pretendentė, įgyvendindama teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, buvo aktyvi ne tik teikiant prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, tačiau ir dokumentus, patvirtinančius šios teisės įgyvendinimą. Teismui nepateikta įrodymų, kad egzistavo objektyvios kliūtys pateikti 1933 m. spalio 31 d. nutarimą civilinėje byloje Nr. 1244/33 m. Pretendentė, veikdama aktyviai ir tinkamai rūpindamasi savo interesais nuosavybės teisių atkūrimo procese, turėjo galimybę pateikti minėtą nutarimą, todėl vien aplinkybė, kad dokumentas rastas po Pretendentės mirties, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog terminas dokumentų pateikimui praleistas dėl objektyvių priežasčių. Teismas konstatavo, kad Pretendentė turėjo galimybę pateikti turimą dokumentą. Teismas taip pat vertino, kad terminas pateikti dokumentus buvo praleistas dėl subjektyvių aplinkybių – Pretendentės pasirinkto elgesio modelio ir tai negali būti laikoma aplinkybe, sudarančia pagrindą praleisto termino atnaujinimui. Pirmosios instancijos teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad tiek 1933 m. spalio 31 d. teismo nutarimas, tiek pareiškėjų į bylą pateiktas 1933 m. rugpjūčio 23 d. pakvitavimas gali patvirtinti tik aplinkybę, jog 36 ha žemės nuosavybės teise V. S. valdė 1933 metais, bet ne N. S. 1940 m. liepos 22 d., vykdant žemės nacionalizavimą.

14.       Kitus ginčo šalių argumentus pirmosios instancijos teismas laikė pertekliniais, neturinčiais teisinės reikšmės ginčo išsprendimui, todėl detaliau jų nevertino.

 

III.

 

15.       Pareiškėjai V. K. ir R. D. apeliaciniame skunde prašė panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. sausio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą patenkinti. Pareiškėjai pateikė prašymą priteisti 1 040 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliaciniame procese ir 1 480 Eur pirmosios instancijos teismo procese (pagal pirmosios instancijos teismui pateiktą procesinį prašymą.

16.       Pareiškėjai apeliaciniame skunde pakartojo ginčui aktualias faktines aplinkybes ir teisinį reguliavimą, papildomai pažymėjo, kad:

16.1.                      LVAT 2020 m. birželio 17 d. sprendimu nurodė, kad visos žemės atkūrimo procedūros turi būti atliktos iš naujo, vadovaujantis nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančiais teisės aktais. Teismas neįpareigojo institucijos priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į konkretų žemės plotą, nes tai priklauso institucijos kompetencijai. Tačiau atsakovas neįgyvendino šio teismo nurodymo.

16.2.                      Skundžiami sprendimai priimti neinformavus pareiškėjų, nesuteikus jiems galimybės pateikti savo argumentų ir turimų dokumentų.

16.3.                      Nesutinka su NŽT argumentu, kad posėdžio metu Skyriaus komisija negalėjo vertinti (duomenys neskelbtini) Apylinkės teisėjo 1933 m. spalio 33 d. nutarimo civilinėje byloje Nr. 1244/33 m., kadangi šis dokumentas iki 2003 m. gruodžio 31 d. Skyriui nebuvo pateiktas. Pretendentės vardu 2016 m. spalio 4 d. išduotoje LCVA pažymoje Nr.R4-1367 nurodyta, kad Lietuvos TSR žemės ūkio ministerijos archyviniame fonde, Rokiškio apskrities žemės reformos paliestų ūkių sąrašų byloje, (duomenys neskelbtini) valsčiaus ūkių 1940 m. spalio 6 d. sąraše nurodytas (duomenys neskelbtini) buvęs 36,43 ha žemės savininkas – S. N.. Į valstybinį žemės fondą paimta 6,43 ha žemės <...>. Atitinkamai Skyriaus nurodytas grąžintinas 0,89 ha žemės plotas nėra teisingas, jo nustatyme nebuvo pakviesti dalyvauti suinteresuoti asmenys, Skyrius nesiūlė pateikti papildomų dokumentų (įrodymų) dėl žemės valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo. Skyriaus darbuotojai nebuvo pakankamai aktyvūs ir rūpestingi, nepakankamai bendradarbiavo su pareiškėjais ir vilkino atlikti institucijos kompetencijai priskirtus veiksmus. Be to, ikiteismine tvarka išnagrinėjus pareiškėjų skundžiamus sprendimus buvo tik formaliai siekiama įvykdyti LVAT 2020 m. birželio 17 d. sprendimą, tačiau atlikta procedūra tik patvirtina institucijos šališkumą ir pareiškėjų teisėtų lūkesčių pažeidimą. Šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nevertino.

16.4.                      Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjai nepateikė teismo sprendimo, kuriuo būtų atnaujintas terminas pateikti 1933 m. spalio 31 d. nutarimą civilinėje byloje Nr. 1224/33. Teismas privalėjo vadovautis LVAT 2021 m. kovo 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eAS-188-822/2021, kuria buvo pripažintas kaip nepagrįstas pirmosios instancijos teismo atsisakymas nagrinėti pareiškėjų reikalavimą atnaujinti mirusios Pretendentės įpėdiniams (pareiškėjams) praleistą terminą nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų pateikimui buvusio savininko N. S. nuosavybės teisių atkūrimo byloje.

16.5.                      Priimant sprendimą atkurti nuosavybės teises buvo pažeistas Tvarkos 5 punktas – tuo atveju, kai prašymas neatitinka įstatymo reikalavimų, jį nagrinėjanti institucija turi teisę prašyti pateikti papildomą informaciją ar patikslinti prašymą. Pareiškėjai negavo oficialaus siūlymo patikslinti prašymą ar pateikti papildomus dokumentus, todėl Skyriaus siūlymas atkurti nuosavybės teises į 2,2522 ha žemės plotą, dėl kurio įstatymo nustatytais terminais nepateiktas prašymas bei siūlymas kreiptis į teismą dėl terminų atnaujinimo prašymui bei nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti, yra nepagrįstas. Atsakovas nepagrįstai suvaržė Pretendentės įpėdinių teises, kadangi pirminė Pretendentės valia atkurti nuosavybės teises į visą šeimos turėtą ir N. S. iki nacionalizacijos nuosavybės teise (duomenys neskelbtini) valdytą žemę pareikšta paduodant prašymą per įstatymu nustatytą terminą. Jeigu atsakovui trūko dokumentų ar dokumentuose esant netikslumų, NŽT darbuotojai turėjo apie tai pranešti ir pareikalauti pateikti papildomų įrodymų. Todėl pareiškėjai vertina, kad Pretendentės teisių atkūrimui pakako pateiktų dokumentų.

16.6.                      Skundžiami sprendimai pažeidžia teisingumo, protingumo, teisinės valstybės, gero administravimo ir kitus teisės principus, taip pat Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nuostatas. Šių argumentų pirmosios instancijos teismas nevertino.

16.7.                      Pareiškėjai, nesutikdami su skundžiamais sprendimais, rėmėsi objektyviais duomenimis – rašytiniais įrodymais, be kita ko, LCVA 2016 m. spalio 4 d. pažyma Nr. R41367 ir LCVA Skyriui 2017 m. vasario 28 d. adresuotu laišku Nr. R4-297. LCVA 1940 m. spalio 6 d. ūkių sąrašas apie žemės paėmimą į valstybinį žemės fondą buvo patvirtintas ir galiojantis, tačiau juo nepagrįstai nebuvo vadovaujamasi. Šio dokumento 96 eilutėje nurodyta, kad N. S. nuosavybės teise turėtas bendras ūkio plotas sudarė 36,43 ha, paliekamas valdyti plotas – 30 ha, paimtas į valstybinį žemės fondą – 6,43 ha. Ši faktinė aplinkybė taip pat buvo patvirtinta LCVA 2016 m. spalio 4 d. Pretendentei išduotoje pažymoje Nr. R4-1367. Be to, Skyrius ir NŽT nevertino ir nepasisakė dėl 1993 m. gruodžio 21 d. (duomenys neskelbtini) apylinkės agrarinės reformos tarnybos parengtos pažymos Nr. 1488.

16.8.                      Remiantis byloje pateikta archyvine medžiaga, jokia žemės dalis nebuvo paimta į valstybinį žemės fondą, buvo nutarta paimti tik 5,50 ha žemės iš aprašyto bendro 35,50 ha ūkio ploto. 1940 m. rugpjūčio 7 d. dokumentas LVCA 1992 metais nebuvo teikiamas tuometinei (duomenys neskelbtini) apylinkės agrarinės reformos tarnybai, o Rokiškio skyrius juo nesivadovavo. 1940 m. spalio 6 d. dokumente nurodyta, kad bendras nuosavybės teise valdyto N. S. ūkio plotas sudaro 36,43 ha žemės, į valstybinį žemės fondą paimta 6,43 ha žemės, kuris LVCA 1992 metais ir buvo pateiktas tuometinei (duomenys neskelbtini) agrarinės reformos tarnybai. Šios aplinkybės atitiko Vyriausybės nutarimų Nr. 470 ir Nr. 1057 nuostatas, kad nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai yra ir valstybinių archyvų pažymėjimams prilyginami iš valstybinių archyvų gauti bei agrarinės reformos tarnyboms pateikti dokumentai. Šis dokumentas pagrindžia turto nusavinimo datą ir kiek šios konkrečios žemės valdos buvo palikta bei kiek „suvalstybinta“ pagal 1940 m. rugpjūčio 5 d. Ministerijų Tarybos nutarimą apie valstybinio žemės fondo sudarymą. Jeigu žemė būtų paimta į valstybinį žemės fondą pagal 1940 m. rugpjūčio 7 d. dokumentą, nebūtų tikslo rengti 1940 m. spalio 6 d. dokumentą.

16.9.                      Nuostata, kad jeigu yra keli nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai, nuosavybės teisės atkuriamos pagal vėliausiai išduotą dokumentą, taikoma tik pagrindiniams dokumentams, t. y. nustatant, kuris iš pagrindinių dokumentų patvirtina piliečio nuosavybės teises į iki nacionalizacijos valdytą žemę. Nagrinėjamu atveju vėliausias dokumentas yra 1940 m. spalio 6 d. ūkių sąrašas apie žemės paėmimą į valstybinį žemės fondą.

16.10.                      Pirmosios instancijos teismas nepasisakė ir nevertino pareiškėjų argumentų, kad šiuo atveju yra itin svarbus teisingas Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 (toliau – ir Nutarimas Nr. 1057) 12 punkto nuostatų aiškinimas ir taikymas, nes LVAT 2020 m. birželio 17 d. sprendime yra padaryta teisės aiškinimo ir taikymo klaida, vertinant LVCA pateiktą 1940 m. spalio 6 d. Rokiškio apskrities žemės reformos pertvarkos Paliestų ūkių sąrašą.

16.11.                      LVAT 2020 m. birželio 17 d. sprendime cituojamas Nutarimo Nr. 1057 12 punktas, tačiau teismo sprendimo 60 punkte pateikiamas netinkamas teisės taikymas ir aiškinimas. Įstatymų leidėjas nei Nutarimo Nr. 1057 12 punkte, nei kituose teisės aktuose nenumatė sąlygos, kad dokumentu, kuris gali būti laikomas nuosavybės teises patvirtinančiu dokumentu, yra tik paliestų ūkių sąrašai, suvestinės apie žemės paėmimą 1940 metais į valstybinį žemės fondą, valsčių savivaldybių pateiktų apskričių žemės ūkio komisijoms ūkių sąrašai, kurie yra susieti su žemės ūkio komisijos priimtu konkrečiu nutarimu. LVAT 2020 m. birželio 17 d. sprendimo 60 punkte nurodytas vertinimas dėl imperatyvo, kad Rokiškio apskrities (duomenys neskelbtini) valsčiaus, žemės valdymo pertvarkymo paliestų ūkių sąrašas 1940 m. spalio 6 dienai turėjo būti susietas su žemės ūkio komisijos priimtu konkrečiu nutarimu ir todėl negali būti laikomas dokumentu, įrodančiu buvusio savininko iki nacionalizacijos turėtą 36,43 ha žemės sklypo plotą nuosavybės teise yra nepagrįstas ir neleistinas plečiamasis norminio teisės akto interpretavimas. Be to, nurodytas teismo išvadas paneigia ir byloje esantys oficialūs rašytiniai įrodymai. Todėl atsakovas, pažeisdamas Nutarimo Nr. 1057 12 ir 13 punktų nuostatas, nepagrįstai nesivadovavo LVCA pateiktu 1940 m. spalio 6 d. Rokiškio apskrities žemės reformos pertvarkos Paliestų ūkių sąrašu, t. y. vėliausiu nuosavybės teises patvirtinančiu dokumentu, kuriame nurodytas S. N. turėtas 36,43 ha žemės plotas.

16.12.                      Dėl atsakovo kaltės nėra užbaigta Pretendentės nuosavybės teisių atkūrimo procedūra. Buvusi Pretendentė bei tremtinė mirė nesulaukusi valstybės įsipareigojimo atkurti neteisėtai nusavintą turtą. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjų prašymą dėl termino nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų pateikimui atnaujinimo, nevertino pareiškėjų pateiktų dokumentų, be kita ko, 1933 m. rugpjūčio 23 d. J. S. pasirašyto dokumento, pavadinto „Pakvitavimu“ ir voko, kuriame buvo minėtas dokumentas. Šis įrodymas patvirtina, kad N. S. naudai jo brolis atsisakė paveldėjimo teisių į turtą, kuris ir yra šios bylos pareiškėjų siekiamas nuosavybės teisių atkūrimo objektas. Teismas netinkamai vadovavosi įrodymų vertinimo taisyklėmis ir padarė išvadas, kurios prieštarauja įrodymų turiniui.

16.13.                      (duomenys neskelbtini) Apylinkės teisėjo 1933 m. spalio mėn. 31 d. nutarimo turinys patvirtina, kad teismas sprendė dėl įpėdinio (t. y. J. S. (V. S. sūnus) teisės į palikimą atsisakymo. Įpėdinis neturi teisės į palikimą bei disponavimo ja, kol jis nėra jos de jure (teisiškai) įgijęs. Įpėdinio teisė įgyjama atsiradus palikimui, t. y. mirus palikėjui. Pirmosios instancijos teismo motyvai prieštarauja teisinei logikai, kad V. S. įpėdiniai įgyvendina savo teisę į palikimą iki V. S. mirties. V. S. negalėjo valdyti 36 ha žemės nuosavybės teise po savo mirties, nes jis mirė (duomenys neskelbtini). Bylą nagrinėjęs teismas šios aplinkybės nevertino, dėl to pareiškėjo neklausė, todėl sprendimą grindė byloje nevertintomis faktinėmis aplinkybėmis. (duomenys neskelbtini) Apylinkės teisėjo 1933 m. spalio mėn. 31 d. nutarimas turi būti vertinamas kartu su teismui pateiktu J. S. 1933 m. rugpjūčio 23 d. pasirašytu dokumentu. Būtent šie dokumentai paneigia LVAT 2020 m. birželio 17 d. sprendimo 60 punkte išdėstytą prielaidą, kad N. S. 1940 m. spalio 6 d. Rokiškio apskrities (duomenys neskelbtini) valsčiaus žemės valdymo pertvarkymo paliestų ūkių sąrašo sudarymo metu galėjo valdyti 36,43 ha žemės plotą ne nuosavybės teise. Pareiškėjai pabrėžia, kad N. S. 36,43 ha žemės plotą valdė būtent nuosavybės teise, kurią jis teisėtai įgijo paveldėjimo būdu po savo tėvo mirties.

16.14.                      Pretendentė 1991 m. gruodžio 17 d. prašyme nurodė 36 ha priklausantį grąžinti žemės plotą. Pretendentė (duomenys neskelbtini) agrarinei žemės reformos tarnybai pateikė (duomenys neskelbtini) Apylinkės teisėjo 1933 m. spalio 31 d. nutarimą civilinėje byloje Nr. 1224/33 m., kadangi šiame dokumente fiksuotas 36 ha žemės plotas sutampa su prašyme nurodytu plotu. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą dėl (duomenys neskelbtini) Apylinkės teisėjo 1933 m. spalio mėn. 31 d. nutarimo civilinėje byloje Nr.1224/33 m. pateikimo / nepateikimo (duomenys neskelbtini) agrarinės reformos tarnybai, nevertino, kokiu dokumentu remiantis Pretendentės 1991 m. gruodžio 17 d. prašyme įrašytas 36 ha žemės plotas.

16.15.                      Pirmosios instancijos teismo motyvai dėl atsisakymo atnaujinti anksčiau nurodytą terminą yra grindžiami formaliais teiginiais apie Pretendentės pasirinktą elgesio modelį, pažeidžiant pareigą objektyviai ir vertinti visas reikšmingas aplinkybes. Pareiškėjai tinkamai pagrindė savo reikalavimą dėl termino atnaujinimo bei įrodė, kad termino praleidimas buvo praleistas dėl objektyvių priežasčių.

17.       Atsakovas NŽT, atstovaujamas NŽT Rokiškio skyriaus, atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį atmesti. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą pakartojo ginčui aktualias faktines aplinkybes ir teisinį reguliavimą bei rėmėsi šiais pagrindiniais argumentais:

17.1.                      LVAT 2020 m. birželio 17 d. sprendimo 60 punkte, be kita ko, konstatuota, kad 1940 m. spalio 6 d. Paliestų ūkių sąrašas nelaikytinas dokumentu, įrodančiu buvusio savininko iki nacionalizacijos turėtą 36,43 ha žemės sklypo plotą. Teismas 59 punkte nurodė, kad pirmas leistinas įrodymas, pagal Tvarkos 12 punktą, yra apskričių žemės ūkio komisijų nutarimų išrašas – (duomenys neskelbtini) valsčiaus žemės ūkio komisijos 1940 m. rugpjūčio 7 d. priimtas nutarimas, kuris buvo perduotas Valstybinei žemės ūkio komisijai pateiktame ūkių, kurių žemė imama į valstybinį žemės fondą. Jame įrašytas buvęs savininkas – N. S., (duomenys neskelbtini) turėjęs 35,50 ha žemės. Šiame dokumente detaliai apibūdintas žemės skirstymas pagal rūšis ir plotus. Šis dokumentas patvirtina, kad minėtas asmuo turėjo 35,50 ha žemės.

17.2.                      Pareiškėjai savo iniciatyva galėjo ieškoti papildomų dokumentu, jei manė, kad N. S. valdė didesnį, nei 35,50 ha žemės plotą. Naujai gautus ir (ar) turimus dokumentus, kurie nustatytais terminais nebuvo pateikti, galėjo pateikti Skyriui, jeigu teismine tvarka būtų atnaujinę terminą dokumentams pateikti.

17.3.                      Posėdžio metu Skyriaus komisija nebūtų galėjusi vertinti (duomenys neskelbtini) Apylinkės teisėjo 1933 m. spalio 31 d. nutarimo civilinėje byloje Nr. 1224/33, nes šis nutarimas iki 2003 m. gruodžio 31 d. Skyriui nebuvo pateiktas. Taip pat pareiškėjai nepateikė įsiteisėjusios teismo nutarties dėl termino atnaujinimo nuosavybės teises su savininku patvirtintiems dokumentais pateikti.

17.4.                      Skyrius, vertindamas turimus dokumentus, kurie buvo vertinti LVAT 2020 m. birželio 17 d. sprendime, nenustatė jų trūkumų, taip pat nebuvo pagrindo prašyti papildomų dokumentų. Skyrius, vadovaudamasis ankščiau nurodytu LVAT sprendimu, pagrįstai darė išvadą, kad likęs neatkurtas žemės plotas nagrinėjamu atveju sudaro 0,89 ha.

17.5.                      Pretendentė Panevėžio apskrities valdytojo administracijos 1996 m. spalio 24 d. sprendimo Nr. 27-8387 ir 1997 m. gruodžio 10 d. sprendimo Nr. 27-42437-9458 pagrindu tapo atkurtos nuosavybės į 34,61 ha ploto savininke ir šių sprendimų dėl galbūt trūkstamo ir (ar) nuosavybės teises patvirtinančio dokumento, kurio pagrindu atkurtos nuosavybės teisės, neginčijo. Tik praėjus 19 m. nuo minėtų sprendimų priėmimo, Pretendentė nusprendė ieškoti galbūt trūkstamo ploto. Tačiau sprendimuose, kurių pagrindu Pretendentei atkurtos nuosavybės teisės, nebuvo nurodyta, kad yra likę negrąžinto ploto ir į šį plotą nuosavybės teisės bus atkurtos vėliau. Iki 2016 m. Skyriuje Pretendentė nepateikė pretenzijų dėl atkurtos nuosavybės teisės galbūt į ne visą žemės plotą.

17.6.                      Skyrius, vadovaudamasis LVAT 2020 m. birželio 17 d. sprendimu, pareiškėjams pasiūlė pasirinkti nuosavybės teisių atkūrimo būdą į 0,86 ha žemės plotą. Šie Skyriaus dokumentai nepanaikino galimybės įrodyti pareiškėjų teisės į didesnį atkuriamą plotą. Be to, sprendimas atkurti pareiškėjams nuosavybės teises į neatkurtą žemės sklypo dalį nėra priimtas.

17.7.                      Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir pažymi, kad pareiškėjai nei teismui, nei atsakovui nepateikė teismo sprendimo, kuriuo būtų atnaujintas terminas pateikti 1933 m. spalio 31 d. nutarimą civilinėje byloje Nr. 1234/33 m.

17.8.                      Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad 1993 m. gruodžio 21 d. Pažyma Nr. 1488 nelaikytinas dokumentu, įrodančiu iki nacionalizacijos buvusio savininko nuosavybės teise valdytą 36,43 ha žemės plotą.

17.9.                      Pareiškėjai pirmosios instancijos teismo prašė atnaujinti terminą (duomenys neskelbtini) Apylinkės teisėjo 1933 m. spalio 31 d. nutarimui civilinėje byloje Nr. 1224/33 m. pateikti, tačiau Pretendentė jau buvo pateikusi minėtą nutarimą (duomenys neskelbtini) agrarinei žemės reformos tarnybai. Šie argumentai būtų aktualūs bylą nagrinėjant pirmosios instancijos, o ne apeliacinės instancijos teisme ir jie negali būti pagrindu panaikinti iš esmės teisėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

17.10.                      Pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstyti pagrįsti argumentai, kodėl pareiškėjų skundas buvo atmestas. Teismas įvertino esminius pareiškėjų teiginius ir byloje nustatytas aplinkybes, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

 

IV.

 

18.       LVAT 2023 m. vasario 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-332-629/2023 (toliau – ir LVAT 2023 m. vasario 8 d. nutartis) pareiškėjų V. K. ir R. D. apeliacinį skundą atmetė, o Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. sausio 13 d. sprendimą paliko nepakeistą.

19.       Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymėjo, kad LVAT 2020 m. birželio 17 d. sprendime teisės taikymas ir aiškinimas bei tam tikrų įrodymų įvertinimas pareiškėjų nuosavybės teisių atkūrimo procese turi res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galią šioje nagrinėjamoje byloje. Todėl sprendė, jog iš naujo šioje administracinėje byloje nebeįrodinėtinos aplinkybės, kad: (i) dokumentas – (duomenys neskelbtini) valsčiaus žemės ūkio komisijos 1940 m. rugpjūčio 7 d. priimtas nutarimas, kuris buvo perduotas Valstybinei žemės ūkio komisijai pateiktame ūkių, kurių žemė imama į valstybinį žemės fondą, kuriame įrašyta, kad buvęs savininkas N. S., (duomenys neskelbtini) turėjęs 35,5 ha žemės (1,2522 ha sodybinės, 25 ha ariamos, 5 ha miškų ir durpynų, 3 ha pievų ir ganyklų, 4 ha nenaudojamos) – patvirtina, kad N. S. valdė 35,5 ha žemės nuosavybės teise; (ii) Rokiškio apskrities (duomenys neskelbtini) valsčiaus, žemės valdymo pertvarkymo paliestų ūkių sąrašas 1940 m. spalio 6 d., kuriame (duomenys neskelbtini) eilės Nr. 96 rašytas buvęs savininkas N. S., skiltyje „Bendr. ūkio plotas“ įrašytas – 36,43 ha, skiltyje „Paliek.valdyt plotas – 30 ha“, skiltyje „Paimtas žem. fond.plotas“ įrašyta – 6,43 ha – laikytinas dokumentu, patvirtinančiu žemės naudojimo faktą, tačiau nelaikytinas įrodančiu buvusio savininko N. S. iki nacionalizacijos turėtą 36,43 ha žemės sklypo plotą nuosavybės teise; (iii) Rokiškio apskrities 1944–1948 m. byloje esančio (duomenys neskelbtini) valsčiaus viršijančių nustatytą normą ūkių, iš kurių paimama žemė gyvuliai, žemės ūkio inventorius ir trobesiai santrauka (formos data 1945 m.) eilės Nr. 62 įrašytas S. N. santrauka: bendras žemės plotas – 34,61 ha, paimta į valstybės žemės fondą – 15 ha – taip pat nelaikytinas N. S. nuosavybės teises patvirtinančiu dokumentu nei Tvarkos 12 punkte, nei Vyriausybės 1993 m. gegužės 20 d. nutarime Nr. 349 „Dėl kai kurių dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą“, nei Vyriausybės 1993 m. birželio 10 d. nutarime Nr. 407 „Dėl žemės valdymo nuosavybės teise faktą įrodančių papildomų dokumentų“. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad būtent anksčiau nustatytų aplinkybių pagrindu LVAT 2020 m. birželio 17 d. sprendime padarė išvadą, kad NŽT ginčijamame 2017 m. spalio 23 d. sprendime Nr. 1T-28-(7.5.) neteisingai sprendė, įpareigojant Rokiškio skyrių patikslinti Pažymą Nr. 1488, nurodant, kad G. K. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 34,61 ha buvusio N. S. savininko turėtą žemės plotą.

20.       Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nurodė, kad aktualaus nagrinėjamam ginčui teisinio reguliavimo, kurio taikymas ir aiškinimas pateiktas LVAT 2020 m. birželio 17 d. sprendime – Atkūrimo įstatymo, Tvarkos, Vyriausybės 1993 m. birželio 10 d. nutarimo Nr. 407 „Dėl žemės valdymo nuosavybės teise faktą įrodančių papildomų dokumentų“ ir Vyriausybės 1993 m. gegužės 20 d. nutarimo Nr. 349 „Dėl kai kurių dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą“ – pagrindu pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad Pažyma Nr. 1488 nelaikytina dokumentu, įrodančiu iki nacionalizacijos buvusio savininko N. S. nuosavybės teise valdytą 36,43 ha žemės plotą.

21.       Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nustatė, kad NŽT Rokiškio skyrius, vykdydamas minėtą teismo sprendimą, priėmė nagrinėjamoje byloje skundžiamą 2020 m. rugpjūčio 20 d. sprendimą, kuriame nurodė, kad N. S. (duomenys neskelbtini) turėjo 35,50 ha žemės, todėl pasiūlė pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo į buvusio žemės savininko nuosavybės teise valdytos žemės dalį – 0,89 ha. NŽT Rokiškio skyriaus komisija dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodantiems papildomiems dokumentams nagrinėti 2020 m. rugpjūčio 14 d. sprendė, kad archyvinio dokumento – 1940 m. rugpjūčio 7 d. (duomenys neskelbtini) valsčiaus žemės ūkio komisijos nutarimo pakanka nuosavybės teisėms atkurti. Pasiūlymu ir Protokolu nuspręsta, kad žemės plotas, į kurį gali būti atkuriamos nuosavybės teisės, sudaro 35,50 ha. NŽT, išnagrinėjusi pareiškėjų skundą, byloje skundžiamu 2020 m. gruodžio 10 d. sprendimu pareiškėjų skundo reikalavimus atmetė kaip nepagrįstus, nurodė, kad Skyriaus komisija, remdamasi 2020 m. birželio 19 d. teismo sprendimu, pagrįstai nustatė, kad N. S. iki nacionalizacijos valdė 35,50 ha žemės ir Pretendentei turi būti atkurtos nuosavybės teisės į likusius 0,89 ha žemės.

22.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija vertino, kad Rokiškio skyriaus komisija, remdamasi LVAT 2020 m. birželio 17 d. sprendimu, Protokole ir Pasiūlyme pagrįstai nustatė, kad N. S. iki nacionalizacijos valdė 35,50 ha žemės ir G. K. turi būti atkurtos nuosavybės teisės į likusius 0,89 ha (35,50 ha – 6,9 ha -27,71 ha) žemės iš buvusio savininko iki nacionalizacijos turėtos žemės, taip pat pagrįstai Rokiškio skyrius Raštu informavo pareiškėjus apie Rokiškio skyriaus priimtus sprendimus dėl G. K. neatkurtos buvusio žemės savininko turėto žemės ploto dalies nustatymo ir kaip G. K. teisių paveldėtojams pasiūlė pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių į 0,89 ha žemės plotą atkūrimo būdo.

23.       Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymėjo, jog byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų turėjęs faktinį ar teisinį pagrindą prašyti pareiškėjų pateikti naujus dokumentus, apribojęs pareiškėjų teises ieškoti papildomų dokumentų, jeigu jie manė, kad N. S. valdė didesnį, nei 35,50 ha žemės plotą, o naujai gautus ir (ar) turimus dokumentus pateikti juos Skyriui (kurie nustatytais terminais nebuvo pateikti, tačiau teismo tvarka jų pateikimo terminas buvo atnaujintas). Todėl teisėjų kolegija kritiškai vertino ir kaip nepagrįstus atmetė pareiškėjų apeliacinio skundo argumentus, kad atsakovas nepagrįstai suvaržė Pretendentės įpėdinių teises, nes nesivadovavo pirmine Pretendentės valia atkurti nuosavybės teises į visą šeimos turėtą ir N. S. iki nacionalizacijos nuosavybės teise (duomenys neskelbtini) valdytą žemę, kuri buvo pareikšta paduodant prašymą per įstatymu nustatytą terminą, o jeigu atsakovui trūko dokumentų ar dokumentuose buvo netikslumų, NŽT darbuotojai turėjo apie tai pranešti pareiškėjams ir pareikalauti pateikti papildomų įrodymų.

24.       Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija vertino, kad pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai dėl (duomenys neskelbtini) apylinkės teisėjo 1933 m. spalio 31 d. nutarimo civilinėje byloje Nr. 1224/33 m. pateikimo / nepateikimo yra prieštaringi, nurodoma, kad šį dokumentą buvo pateikusi pati Pretendentė, tuo pačiu vėliau yra teigiama, kad jis buvo rastas tik po Pretendentės mirties, todėl ir buvo prašoma atnaujinti terminą šio dokumento pateikimui nuosavybės teisių atkūrimo byloje. Todėl kritiškai vertino ir atmetė kaip nepagrįstus apeliantų teiginius, kad pirmosios instancijos teismas neatliko pareigos visapusiškai ištirti byloje surinktus įrodymus (duomenys neskelbtini) apylinkės teisėjo 1933 m. spalio 31 d. nutarimo civilinėje byloje Nr. 1224/33 m. pateikimo / nepateikimo aspektu.

25.       Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad terminas pateikti Skyriui (duomenys neskelbtini) apylinkės teisėjo 1933 m. spalio 31 d. nutarimą civilinėje byloje Nr. 1224/33 buvo praleistas, sutiko su atsakovo atsikirtimu, kad Skyriaus komisija dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodantiems papildomiems dokumentams nagrinėti 2020 m. rugpjūčio 14 d. posėdžio metu nebūtų galėjusi vertinti aptariamo dokumento, jeigu jis ir būtų buvęs pateiktas pareiškėjų, nes pareiškėjai nepateikė įsiteisėjusios teismo nutarties dėl termino atnaujinimo nuosavybės teises su savininku patvirtinantiems dokumentais pateikti.

26.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija dėl termino atnaujinimo pažymėjo, kad pareiškėjai savo prašymą atnaujinti terminą (duomenys neskelbtini) apylinkės teisėjo 1933 m. spalio 31 d. nutarimui civilinėje byloje Nr. 1244/33 m. pateikti nurodė, kad šį dokumentą rado tik po Pretendentės mirties, tarp jos daiktų, t. y. įdėtą į maldaknygę. Byloje surinktų įrodymų pagrindu nustatyta, kad prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo G. K. pateikė 1991 m. gruodžio 17 d. Panevėžio apskrities valdytojo administracijos 1996 m. spalio 24 d. sprendimu Nr. 27-8387 „Dėl nuosavybės teisių atstatymo piliečiui (-ei) G. K.“ G. K. atkurtos nuosavybės teisės į 6,90 ha žemės, grąžinant natūra miško bei Panevėžio apskrities viršininko 1997 m. gruodžio 10 d. sprendimu Nr. 27-42437-9458 „Dėl nuosavybės teisių atstatymo piliečiui (-ei) G. K.“ atkurtos nuosavybės teisės į 27,71 ha žemės plotą, grąžinant jį natūra. Teisėjų kolegija sprendė, kad šios aplinkybės patvirtina, kad G. K., įgyvendindama teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, buvo aktyvi ne tik teikiant prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, tačiau ir dokumentus, patvirtinančius tokios teisės įgyvendinimą. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių objektyvių kliūčių buvimą pateikti ankščiau nurodytą nutarimą. G. K., veikdama aktyviai ir tinkamai rūpindamasi savo interesais nuosavybės teisių atkūrimo procese, turėjo galimybę pateikti 1933 m. spalio 31 d. nutarimą civilinėje byloje Nr. 1244/33 m., todėl vien ta aplinkybė, kad dokumentas rastas įpėdinių po G. K. mirties, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog terminas dokumentams pateikti praleistas dėl objektyvių priežasčių. Atsižvelgdama į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendė, kad nėra nei faktinio nei teisinio pagrindo prieiti prie išvados, kad terminas dokumentams, pagrindžiantiems nuosavybės teises, pateikti buvo praleistas dėl objektyvių priežasčių, o apeliacinio skundo argumentus šiuo aspektu atmetė kaip nepagrįstus.

27.       Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymėjo, kad jais arba kartojami skunde pirmosios instancijos teismui išdėstyti argumentai, dėl kurių tikrinamame teismo sprendime motyvuotai atsakyta, arba reiškiamas abstraktus nesutikimas su pirmosios instancijos teismo motyvais ir jo atliktu byloje surinktų įrodymų vertinimu, iš esmės nenurodant, kokie konkretūs įrodymų vertinimo ir (arba) teisės normų aiškinimo ir taikymo pažeidimai buvo padaryti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Todėl tokio pobūdžio apeliacinio skundo argumentų išsamiau nenagrinėjo.

28.       Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija darė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl pareiškėjų apeliacinį skundą atmetė, o pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Atmetęs pareiškėjų apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas bylinėjimosi išlaidų nepriteisė.

 

V.

 

29.       LVAT yra priimtas nagrinėti pareiškėjo V. K. (toliau – ir pareiškėjas) prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-332-629/2023; atnaujinus procesą, panaikinti LVAT 2023 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-332-629/2023, tenkinti pareiškėjų apeliacinį skundą, t. y. panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. sausio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI3-57-394/2022 ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjų skundą.

30.       Pareiškėjas dėl proceso atnaujinimo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu prašyme nurodo, kad:

30.1.                      Priimant apeliacinės instancijos teismo nutartį buvo padarytas akivaizdus esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, kas lėmė esminę teisės taikymo klaidą, nepripažįstant N. S. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis turėto 36,43 ha žemės ploto. Proceso atnaujinimu siekiama, kad visa apimtimi būtų atkurtos nuosavybės teisės į 36,43 ha žemės plotą. Nuosavybės teisės atkurtos tik į 34,61 ha, neatkurta dalis yra 1,82 ha. Šioje byloje buvo pateikti visi archyviniai dokumentai, numatyti teisės aktuose ir pagrindžiantys nuosavybės teisių atkūrimą į 36,43 ha žemės plotą. Atkūrimo įstatymas numato, kad nuosavybės teises patvirtinančiais dokumentais yra išrašai iš hipotekos knygų, jeigu šių nėra – turto perleidimo sutartys, teismų sprendimai, turto nacionalizavimo aktai, taip pat valstybinių archyvų išduotais pažymėjimai, testamentai ar kiti Vyriausybės nustatyti dokumentai. Byloje esantis LCVA 2016 m. spalio 4 d. pareiškėjai išduotas pažymėjimas Nr. R4-1367 patvirtina nuosavybės teisę iki nacionalizacijos valdytą 36,43 ha žemės kiekį ir yra oficialus rašytinis įrodymas, atitinkantis Atkūrimo įstatymo nuostatoms, o institucijoms, vykdžiusios nuosavybės teisių atkūrimą, ir teismams nebuvo pagrindo abejoti jame įrašytais duomenimis bei jais nesivadovauti. Analogišką pažymą LCVA pateikė ir Rokiškio skyriui 2017 m. vasario 28 d. rašte Nr. R4-297.

30.2.                      Nei pirmosios instancijos teismai, nei LVAT 2020 m. birželio 17 d. sprendime ir LVAT 2023 m. vasario 8 d. nutartyje Atkūrimo įstatymo prasme ne tik nevertino byloje pateikto archyvinio pažymėjimo, bet dėl jo nepasisakė ir tai sudaro pagrindą konstatuoti, kad teismas netinkamai taikė teisė ir neteisingai išnagrinėjo bylą. Neįvertinus dokumentų Atkūrimo įstatymo prasme jie netinkamai buvo vertinami vadovaujantis Nutarimu Nr. 1057. Šiame teisės akte nurodyta, kad nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai be kitų išvardintų dokumentų valstybinių archyvų pažymėjimams prilyginami ir iš valstybinių archyvų gauti bei agrarinėms reformos tarnyboms pateiktos suvestinės apie žemės paėmimą 1940 metais į valstybinį žemės fondą, valsčių savivaldybių pateiktų apskričių žemės ūkio komisijoms ūkių sąrašų. Toks dokumentas byloje yra LCVA 1992 metais nuosavybės teisių atkūrimui Pandėlio apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateiktas Rokiškio apskrities žemės ūkio komisijos Valstybinei žemės ūkio komisijai pateiktas 1940 m. spalio 6 d. ūkių sąrašas apie žemės paėmimą į valstybinį žemės fondą. Šio dokumento 96 eil. nurodyta, kad N. S. nuosavybės teise turėtas bendras ūkio plotas sudarė 36,43 ha, paliekamas valdyti plotas – 30 ha, paimtas į valstybinį žemės fondą – 6,43 ha. LVAT 2020 m. birželio 17 d. sprendime ir LVAT 2023 m. vasario 8 d. nutartyje, vertinant šį archyvinį dokumentą, priešingai nei numatyta Nutarime Nr. 1057, nurodė, kad jis laikytinas dokumentu, patvirtinančiu žemės naudojimo faktą, tačiau nelaikytinas įrodančiu buvusio savininko N. S. iki nacionalizacijos turėtą 36,43 ha žemės sklypo plotą nuosavybės teise taip iškraipydamas archyvinio dokumento esmę ir turinį. 

30.3.                      Neteisingas materialiosios teisės taikymas šiuo atveju yra grindžiamas tuo, kad LVAT 2020 m. birželio 17 d. sprendimo 58 punkte detaliai pacituojamas Nutarimo Nr. 1057 12 punktas, tačiau teismo sprendimo 60 punkte padaroma esminė klaida dėl teisingo teisės taikymo ir aiškinimo, nes konstatuojama, kad: „Rokiškio apskrities (duomenys neskelbtini) valsčiaus, žemės valdymo pertvarkymo paliestų ūkių sąrašas 1940 m. spalio 6 d., kuriame (duomenys neskelbtini) eilės Nr. 96 įrašytas buvęs savininkas N. S. nėra siejamas su žemės ūkio komisijos priimtu konkrečiu nutarimu“. LVAT 2023 m. vasario 8 d. nutartyje dėl minėtos teismo išvados yra formaliai pažymėta, kad LVAT 2020 m. birželio 17 d. sprendime teisės taikymas ir aiškinimas bei tam tikrų įrodymų įvertinimas pareiškėjų nuosavybės teisių atkūrimo procese turi res judicata galią šioje nagrinėjamoje byloje (23 p.).

30.4.                      LVAT 2020 m. birželio 17 d. sprendimu nuspręsta įpareigoti NŽT iš naujo spręsti dėl nuosavybės teisių atkūrimo G. K. į neatkurtą žemės sklypo dalį. Tuo pačiu tai reiškia, kad nuosavybės teisių atkūrimo G. K. procedūra nebuvo baigta ir teismine tvarka buvo konstatuotas netinkamas šios administracinės procedūros atlikimas. Minėtu teismo sprendimu nebuvo nurodyta, kokia apimtimi institucija turi atkurti nuosavybės teises, nes tai yra institucijos kompetencijos ribos. Atitinkamai LVAT 2020 m. birželio 17 d. sprendimo motyvai dėl nuosavybės teisių atkūrimo apimties neįgijo res judicata galios, nes tai reikštų nurodymą atsakovui, kokia apimtimi jis privalo atkurti nuosavybės teises ir kokiu faktiniu pagrindu. Todėl LVAT turėjo procesinę galimybę visapusiškai vertinti pareiškėjų apeliacinio skundo motyvus ir taikyti teisę nepriklausomai nuo minėtų LVAT 2020 m. birželio 17 d. sprendimo motyvų. 

30.5.                      Įstatymų leidėjas nei Nutarimo Nr. 1057 12 punkte, nei kituose aktualiuose teisės aktuose nėra numatęs sąlygos ar imperatyvo, kad dokumentu, kuris gali būti laikomas nuosavybės teises patvirtinančiu dokumentu yra tik paliestų ūkių sąrašai, suvestinės apie žemės paėmimą 1940 metais į valstybinį žemės fondą, valsčių savivaldybių pateiktų apskričių žemės ūkio komisijoms ūkių sąrašai, kurie yra būtent susieti su žemės ūkio komisijos priimtu konkrečiu nutarimu (kaip buvo nepagrįstai konstatuota LVAT 2020 m. birželio 17 d. sprendimo 60 p.). LVAT, priimant LVAT 2023 m. vasario 8 d. nutartį, negalėjo būti ribojamas teisingo teisės taikymo ir teisės aiškinimo prasme dėl minėtos aiškiai teisei prieštaraujančios LVAT 2020 m. birželio 17 d. sprendimo 60 punkto išvados ir turėjo įstatymu numatytą pareigą teisingai taikyti teisę bei ištaisyti aiškią ankstesnę teisės taikymo klaidą ir aiškų teismo veikimą ultra vires (viršijant įgaliojimus), plečiamai aiškinant Nutarimo Nr. 1057 12 punkto nuostatas.

30.6.                      Atsakovas, pažeisdamas Nutarimo Nr. 1057 12 ir 13 punktų nuostatas, nepagrįstai nesivadovavo LVC archyvo pateiktu 1940 m. spalio 6 d. Rokiškio apskrities žemės reformos pertvarkos Paliestų ūkių sąrašu (t. 2 b. l. 116–118), t. y. vėliausiu nuosavybės teises patvirtinančiu dokumentu, kuriame nurodytas S. N. turėtas 36,43 ha žemės plotas. Atsakovas, būdamas tiesiogiai atsakingas už nuosavybės teisių atkūrimą piliečiams, turi pareigą šį procesą vykdyti teisėtai. Tačiau šiuo atveju buvo elgiamasi priešingai. Teismas formaliu pritarimu nepaneigė minėtų pareiškėjų motyvų bei pažeidžiant pareiškėjų teisę į teisingą teismo procesą ir teisėtų lūkesčių principą, nesivadovavo Nutarimo Nr. 1057 12 punktu.

31.       Pareiškėjas dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu prašyme nurodo, kad LVAT, priimdamas 2023 m. vasario 8 d. nutartį, nukrypo nuo vieningos paties LVAT suformuotos administracinių teismų praktikos.

31.1.                      LVAT 2009 m. balandžio 6 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A63-403/2009 išaiškino, kad, jeigu yra keli nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai, nuosavybės teisės atkuriamos pagal vėliausiai išduotą dokumentą; 12 punkte įtvirtinta, kad nuosavybės teises patvirtinančiais dokumentais nepriklausomai nuo jų išdavimo (sudarymo) datos gali būti inter alia (be kita ko) apskričių žemės ūkio komisijų nutarimai arba suvestinės apie žemės paėmimą 1940 metais į valstybinį žemės fondą. Atsižvelgdamas į tai, teismas nutarė, kad pagrįstai buvo vadovautasi sudarytais žemės paėmimo 1940 metais į valstybinį žemės fondą sąrašais (t. y. vėliausią dokumentą).

31.2.                      LVAT 2010 m. rugsėjo 6 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A858-1056/2010 akcentavo, kad pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas atmesti skundą dėl atsakovo priimto sprendimo, rėmėsi Nutarimo Nr. 1057 13 punktu, kuriame nurodyta, jog esant keliems nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams, nuosavybės teisės atkuriamos pagal vėliausiai išduotą dokumentą. Teisėjų kolegija pabrėžė, kad Tvarkos 13 punkto nuostatos negali būti aiškinamos izoliuotai, jos aiškintinos ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos, ir Atkūrimo įstatymo kontekste, kadangi to reikalauja konstitucinis teisinės valstybės ir iš jo išvedamas teisės aktų hierarchijos principas. (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas). Todėl nutarimo Tvarkos 13 punkte nurodytas imperatyvus nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų eiliškumas, atkuriant nuosavybės teises pagal vėliausiai išduotą dokumentą, reiškia, kad vėlesnis dokumentas turi būti toks, kuris aiškiai ir pagristai paneigia ar pakeičia ankstesnį dokumentą. Kitoks Tvarkos 13 punkto aiškinimas ne tik paneigtų minėtą teisinės valstybės ir teisės aktų hierarchijos principus, bet ir Atkūrimo įstatymo 10 ir 18 straipsnius, imperatyviai įpareigojančius atkurti nuosavybės teises asmeniui, laiku pateikusiam reikiamus (nurodytus Atkūrimo įstatyme) dokumentus atitinkamai institucijai.

32.       Atsakovas NŽT, atstovaujamas NŽT Rokiškio skyriaus, atsiliepime į prašymą dėl proceso atnaujinimo prašo jo netenkinti; jei procesas būtų atnaujintas – prašymą atmesti, o apskųstą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas atsiliepime į prašymą dėl proceso atnaujinimo nurodo, kad prašymas iš esmės motyvuojamas tais pačiais duomenimis ir aplinkybėmis, kurie buvo ištirti ir įvertinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų. Vien tik subjektyvus tų pačių, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo išnagrinėtų bylos duomenų ir nustatytų aplinkybių vertinimas sau palankiu aspektu nesudaro pagrindo pripažinti, jog egzistuoja įstatymo nustatytos aplinkybės, sudarančios pagrindą atnaujinti procesą LVAT užbaigtoje administracinėje byloje Nr. eA-332-629/2023. Atsakovas visiškai pritaria LVAT 2023 m. vasario 8 d. nutartyje padarytoms išvadoms ir nurodytiems argumentams, todėl šiame atsiliepime jų nebekartoja. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai išnagrinėjo bylą, ištyrė ir įvertino visus bylos medžiagoje surinktus įrodymus nepažeisdami nei materialinės, nei procesinės teisės normų reikalavimų, bei priėmė iš esmės teisingus, teisėtus ir pagrįstus baigiamuosius procesinius aktus, kurių keisti ar naikinti atnaujinus bylos procesą remiantis pareiškėjo prašyme nurodytais motyvais ir argumentais nėra teisinio pagrindo.

 

Teisėjų kolegija

 

konstatuoja:

 

VI.

 

33.       Pareiškėjas siekia atnaujinti procesą LVAT 2023 m. vasario 8 d. nutartimi užbaigoje administracinėje byloje Nr. eA-332-629/2023 pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose nurodytus pagrindus.

34.       Proceso atnaujinimo instituto tikslas – išvengti teisinių galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo padarinių ir taip įvykdyti teisingumą, apginant ne tik privatų proceso šalių, bet ir viešąjį interesą, vadovaujantis, be kita ko, ekonomiškumo, koncentruotumo, protingumo principais. Šis institutas nėra priemonė skirta dar kartą pasibylinėti, siekiant, kad būtų iš naujo peržiūrėtos bei įvertintos išnagrinėjus bylą jau ištirtos, įvertintos ir nustatytos bylos aplinkybės, vilkinti teismų priimtų procesinių sprendimų vykdymą. Todėl proceso atnaujinimo institutas laikoma išimtine procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais, siekiant pašalinti tik akivaizdžius ir esminius pažeidimus (klaidas), padarytus bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu procesiniu sprendimu, griežtai laikantis ABTĮ IV dalies I skyriuje nustatytų pagrindų ir tvarkos. Atnaujinti procesą galima konstatavus bent vieną iš ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų, kurių sąrašas baigtinis. Šie proceso atnaujinimo pagrindai turi būti taikomi neformaliai, užtikrinant teisinio apibrėžtumo principą, gerbiant res judicata (galutinis teismo sprendimas) principą.

35.       Bet kuris prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar prašymą dėl proceso atnaujinimo padavusio subjekto šiame prašyme nurodytas (-i) proceso atnaujinimo pagrindas (-ai) leidžia protingai abejoti byloje priimto teismo procesinio sprendimo pagrįstumu ir teisėtumu. Todėl proceso atnaujinimas galimas tik esminėms ir akivaizdžioms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinamoms aplinkybėms. Tokių klaidų ir aplinkybių, kurių visuma sudarytų pakankamą pagrindą atnaujinti procesą pagal iš anksto žinomus proceso atnaujinimo pagrindus, buvimą turi pagrįsti (įrodyti) prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis subjektas. Jeigu pastarasis nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių proceso atnaujinimo pagrindą (-us), procesas negali būti atnaujintas.

36.       ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatyta, jog procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį. LVAT praktikoje aiškinant šio proceso atnaujinimo pagrindo turinį ne kartą konstatuota, kad: prašymą dėl proceso atnaujinimo padavęs subjektas, prašydamas atnaujinti procesą aptariamu pagrindu, turi pateikti teismui jį pagrindžiančius įrodymus, t. y. įrodymus dėl padaryto akivaizdaus esminio materialiosios teisės normų pažeidimo jas taikant, galėjusio nulemti teismo procesinio sprendimo neteisėtumą. Procesas aptariamu pagrindu gali būti atnaujintas nustačius šių sąlygų visumą: 1) turi būti nustatytas materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant; 2) nustatytas pažeidimas turi būti akivaizdus; 3) toks pažeidimas turi būti esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį (žr., pvz., 2016 m. gegužės 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-13-143/2016); prašyme dėl proceso atnaujinimo aptariamu pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialiosios teisės normą. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiam apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo materialiosios teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-32-261/2017); [materialiosios teisės normų taikymo] klaida turi būti ne tik aiški, bet ir esminė, t. y. tokia, kuri daro teismo procesinį sprendimą neteisėtą. Teismo padaryta aiški [materialiosios] teisės normos taikymo klaida gali būti suprantama kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas ar jai taikyti svarbių bylos aplinkybių nenustatymas, imperatyviosios [materialiosios] teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos [materialiosios] teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai; neginčijamai neprotingas vertinamojo pobūdžio aplinkybių įvertinimas ir panašūs atvejai (žr., pvz., 2022 m. rugsėjo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-61-502/2022).

37.       ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte įtvirtinta, kad procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. LVAT praktikoje aiškinant šio proceso atnaujinimo pagrindo turinį ne kartą pasisakyta, kad: prašymą atnaujinti procesą padavęs subjektas turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (žr., pvz., 2003 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P11-161/2003; 2010 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P662-19/2010 ir 2015 m. rugpjūčio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-97-502/2015, kurios cituojamos, pvz., 2023 m. gegužės 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eP-15-415/2023); prašymą atnaujinti procesą padavęs subjektas turi įrodyti, kad būtent administracinėje byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, buvo klaidinga linkme suformuota praktika (žr., pvz., 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-58-438/2015, kuria vadovautasi 2022 m. lapkričio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eP-85-520/2022); atnaujinti procesą remiantis aptariamu proceso atnaujinimo pagrindu galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai (žr., pvz., 2007 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P756-254/2007; 2021 m. gruodžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-84-968/2021; 2023 m. gegužės 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-15-415/2023); procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galimai skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla (žr., pvz., 2006 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P556-63/2006; 2010 m. gegužės 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P662-54/2010; 2015 m. sausio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-6-552/2015 ir joje nurodytą praktiką, kuria vadovautasi, pvz., 2022 m. lapkričio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eP-85-520/2022).

38.       Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo pateikto prašymo atnaujinti procesą turinį, sprendžia, kad pareiškėjas šį prašymą teikia, nesutikdamas su įsiteisėjusiame teismo sprendime atliktu įrodymų vertinimu. Pareiškėjas aptariamais proceso atnaujinimo pagrindais siekia procesą atnaujinti iš esmės dėl to, kad, jo manymu, LVAT 2023 m. vasario 8 d. nutartį priėmusi teisėjų kolegija (i) pažeidė Atkūrimo įstatymo ir Nutarimo Nr. 1057 12 ir 13 punktų nuostatas, nes netinkamai vertino LCVA 2016 m. spalio 4 d. išduotą pažymėjimą Nr. R4-1367 ir 1940 m. spalio 6 d. ūkių sąrašą apie žemės paėmimą į valstybinį žemės fondą (dėl to prašo procesą atnaujinti ABTĮ 156 str. 2 d. 10 p. pagrindu), (ii) vertindama jo pateiktus įrodymus, nukrypo nuo LVAT 2009 m. balandžio 6 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A63-403/2009 ir 2010 m. rugsėjo 6 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A858-1056/2010 suformuotos praktikos (dėl to prašo procesą atnaujinti ABTĮ 156 str. 2 d. 12 p. pagrindu).

39.       Europos Žmogaus Teisių Teismas, pasisakydamas dėl proceso atnaujinimo, be kita ko, yra pažymėjęs, kad bylos šalims nesuteikiama teisė atnaujinti procesą vien siekiant pakartotinio bylos išnagrinėjimo. Laikantis teisinio apibrėžtumo principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Nukrypimas nuo šio principo galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinamoms aplinkybėms (žr., pvz., 2002 m. liepos 25 d. sprendimą byloje Sovtransavto Holding prieš Ukrainą (pareiškimo Nr. 48553/99), 2007 m. kovo 1 d. sprendimą byloje Sypchenko prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 38368/04), 2007 m. kovo 15 d. sprendimą byloje Volkov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 8564/02)).

40.       LVAT praktikoje konstatuota, kad ABTĮ 156 straipsnio 2 dalis, įtvirtinanti administracinių bylų proceso atnaujinimo pagrindus, nenumato, jog procesas galėtų būti atnaujintas proceso šaliai dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo pareiškus, jog byloje buvo netinkamai atliktas faktinių aplinkybių (įrodymų) tyrimas ar vertinimas. Tokia įstatymų leidėjo pozicija yra pagrįsta taisykle, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, ir teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Be to, tai, ar byloje buvo tinkamai vertinami įrodymai sprendžiama apeliacinio proceso metu, o proceso atnaujinimas negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, t. y. apeliacinio proceso metu priimtas teismo procesinis sprendimas negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis, būdingomis apeliaciniam procesui. (žr., pvz., LVAT 2018 m. lapkričio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-55-552/2018).

41.       Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad aptartos pareiškėjo prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodytos aplinkybės, susijusios su galbūt netinkamu įrodymų vertinimu ar tam tikrų įrodymų nevertinimu, nesudaro pagrindo atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktų pagrindu. Teisėjų kolegija nenustatė tokių klaidų ir aplinkybių, kurių visuma sudarytų pakankamą pagrindą atnaujinti procesą pareiškėjo nurodytais proceso atnaujinimo pagrindais. Todėl pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą netenkinamas, atsisakant atnaujinti procesą.

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

 

nutaria:

 

Pareiškėjo V. K. prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-332-629/2023 netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-332-629/2023 pagal pareiškėjų V. K. ir R. D. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. sausio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų V. K. ir R. D. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Nutartis neskundžiama.

 

 

Teisėjai                                Rytis Krasauskas

 

                                        Gintaras Kryževičius

 

                                        Veslava Ruskan