Administracinė byla Nr. P146-200/2011

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00815-2009-8                                                                       

Procesinio sprendimo kategorija 80.1;

80.11; 80.13

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. gruodžio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos ir trečiojo suinteresuoto asmens M. S. prašymus atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A858-48/2011 pagal atsakovo Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. lapkričio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo akcinės bendrovės DnB NORD banko skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims M. S., S. K., J. M., Č. R. dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

pareiškėjas akcinė bendrovė DnB NORD bankas (toliau – ir Bankas, AB DnB NORD bankas, pareiškėjas) skundu (t. I, b. l. 3-24) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos (toliau – ir Komisija, VPK, atsakovas) 2009 m. balandžio 30 d. sprendimą Nr. 2K-154 „Dėl teisės pažeidimo bylos“, kuriuo Komisija nusprendė skirti AB DnB NORD bankui už Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau – ir Finansinių priemonių rinkų įstatymas, FPRĮ) pažeidimus 15 000 litų baudą.

Pareiškėjas paaiškino, kad 2007 m. vasario mėn. Vertybinių popierių rinkos įstatymą (toliau – ir VPRĮ) pakeitė du nauji įstatymai – Finansinių priemonių rinkų įstatymas ir Vertybinių popierių įstatymas (toliau – ir VPĮ). Atsižvelgiant į tai, kad FPRĮ nustatė visiškai naujas investuotojų apsaugos priemones, numatytas 2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos Direktyvoje Nr. 2004/39/EB dėl finansinių priemonių rinkų (toliau – ir Direktyva, MiFID direktyva), buvo nustatytas pereinamasis laikotarpis iki FPRĮ įsigaliojimo. Finansinių priemonių rinkų įstatymas visa apimtimi įsigaliojo 2007 m. lapkričio 1 d. Bankas yra įgyvendinęs organizacines ir technines priemones, reikalingas užtikrinti tinkamą FPRĮ reikalavimų vykdymą. Pareiškėjo teigimu, investuotojų apsaugos ir investicinių paslaugų teikėjų interesų protingos pusiausvyros išlaikymas reikalauja tinkamo FPRĮ nuostatų aiškinimo ir taikymo. Pernelyg platus šių nuostatų aiškinimas sudarys prielaidas investuotojams piktnaudžiauti teisėmis, vengiant savo įsipareigojimų vykdymo, ypač finansų rinkų nuosmukio kontekste. Komisijos atliktas tyrimas yra vienpusiškas ir neišsamus. Tyrimo metu buvo neteisingai vertinamos arba ignoruojamos tam tikros faktinės aplinkybės, tendencingai aiškinamos FPRĮ nuostatos. Komisijos tyrimas paremtas daugiausia suinteresuotų asmenų paaiškinimais, netiriant kitų įrodymų.

FPRĮ 22 straipsnio 3 dalis numato banko pareigą aiškiai ir suprantamai suteikti klientams ir potencialiems klientams visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus. Komisija neginčija, kad Banko klientui J. M. pateikti dokumentai tinkamai atskleidžia visą pagal FPRĮ 22 straipsnio 3 dalį reikalingą informaciją. Kaip reikalauja Banko vidinės procedūros, 2008 m. rugsėjo 4 d., prieš sudarant sutartį dėl AB bankas Snoras euroobligacijų pirkimo-pardavimo, tarp Banko ir kliento J. M. buvo sudaryta Sutartis dėl finansinių priemonių sąskaitos tvarkymo, pavedimų vykdymo ir rekomendacijų teikimo (toliau – ir Finansinių priemonių tvarkymo sutartis) bei užpildyta Banko klientams skirta anketa (toliau – ir Anketa). Pasirašydamas Finansinių priemonių tvarkymo sutartį klientas patvirtino, kad susipažino su investicinių paslaugų teikimo sąlygomis, kurios su pasirašyta sutartimi sudaro vientisą kliento ir Banko susitarimą dėl paslaugų teikimo. Investicinių paslaugų teikimo sąlygų 2.7 punkte nurodyta, kad Bankas, vadovaudamasis teisės aktų reikalavimais ir siekdamas, kad klientas priimtų pagrįstą investicinį sprendimą, pateikia apibendrintą finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingų rizikų aprašymą (toliau – ir Aprašymas, Rizikų aprašymas). Investicinių paslaugų teikimo sąlygų 2.10 punkte taip pat nurodyta, kad klientas bet kuriuo metu gali susipažinti su Aprašymu ir kitais dokumentais Banko interneto tinklalapyje. Banko interneto tinklapyje pateikiamas Aprašymas yra skirtas supažindinti klientus ir potencialius klientus su finansinių priemonių esme bei rizikomis. Šiame dokumente apibūdinamas skolos vertybinių popierių pobūdis bei pateikiama išsami informacija apie investavimo skolintomis lėšomis strategiją. Aprašymas yra pritaikytas neprofesionaliajam klientui, kurio žinios ir patirtis investavimo srityje yra minimalios. Informacija šiame dokumente yra pateikiama aiškia ir suprantama kalba. Aprašymas pateikiamas internete patvarioje laikmenoje, t. y. tinkamoje formoje. Toks dokumentas ir jo pateikimas visiškai atitinka Investicinių paslaugų teikimo ir klientų pavedimų priėmimo ir vykdymo taisyklių, patvirtintų Komisijos 2007 m. gegužės 31 d. nutarimu Nr. 1K-22 (toliau – ir Taisyklės), 33-34 punktų reikalavimus. Pareiškėjas nurodė, kad Banko dokumentuose (t. y. Finansinių priemonių tvarkymo sutartyje, Investicinių paslaugų teikimo sąlygose, Anketoje ir Aprašyme) buvo tinkamai atskleista visa reikalinga informacija apie obligacijų įsigijimo skolintomis lėšomis esmę ir šiai investavimo strategijai būdingas rizikas, kurios pagrindu investuotojas J. M. galėtų priimti pagrįstą investicinį sprendimą. Iš 2009 m. balandžio 30 d. sprendimo Nr. 2K-154 galima suprasti Komisijos poziciją, kad Banko informavimo apie finansinių priemonių esmę ir joms būdingas rizikas dokumentai bei pateikimo klientui J. M. būdas būtų tinkamas, jei klientas būtų davęs Bankui sutikimą gauti informaciją nuorodos į tinklalapį internete būdu. Komisijos teiginys, kad nagrinėjamu atveju J. M. nėra davęs sutikimo informaciją apie finansines priemones ir investavimo strategijas gauti nuorodos į interneto tinklalapį būdu, akivaizdžiai neteisingas. Ši aplinkybė Komisijos buvo nurodyta tik galutiniame sprendime, dėl ko Bankas neturėjo galimybės pasisakyti tyrimo metu. Tokiu būdu Komisija 2009 m. balandžio 30 d. sprendime Nr. 2K-154 išplėtė 2009 m. kovo 20 d. pažeidimo protokole Nr. 12K-11 suformuluotą kaltinimo turinį, taip pažeisdama šalių lygiateisiškumo principą ir reikšmingai apribodama Banko teisę apsiginti nuo jam pareikštų kaltinimų. Pareiškėjas pažymėjo, kad gavęs visą reikalingą informaciją, tačiau nepaisydamas Banko įspėjimo dėl jam nerekomenduojamos investavimo skolintomis lėšomis strategijos, klientas J. M. savarankiškai priėmė sprendimą įsigyti Snoro obligacijų, įsigijimą finansuojant Banko skolintomis lėšomis. Tuo tikslu 2008 m. rugsėjo 4 d. klientas sudarė Snoro obligacijų įsigijimo, o 2008 m. rugsėjo 9 d. – atvirkštinio atpirkimo sutartis. Atvirkštinio atpirkimo sutartys, pagal kurias klientas pardavė Snoro obligacijas, tarp Banko ir J. M. buvo sudarytos 2008 m. rugsėjo 9 d., t. y. praėjus 5 dienoms nuo Finansinių priemonių tvarkymo sutarties sudarymo ir Anketos užpildymo. Per tą laiką klientas turėjo pakankamai galimybių išstudijuoti dokumentus, su kuriais jį supažindino Bankas, ramiai apgalvoti ir savarankiškai priimti investicinį sprendimą, užduoti klausimus Banko darbuotojams arba pasitelkti atitinkamus specialistus. Tyrimo medžiaga patvirtina, kad prieš sudarant sutartis klientas buvo tinkamai supažindintas su Banko atvirkštinio atpirkimo paslaugų teikimo sąlygomis, kurios išsamiai ir teisingai suteikia informaciją apie atvirkštinio atpirkimo sutarčių sudarymą ir vykdymą, piniginių lėšų sumokėjimą klientui, jų grąžinimą, palūkanų mokėjimą, užstato suformavimo, papildymo ir realizavimo tvarką. Komisijos posėdyje J. M. pripažino, jog visiškai neskaitė su Banku sudaromų sutarčių. Toks elgesys neatitinka civilinės teisės ir teismų praktikoje įtvirtintų vidutiniškai rūpestingo ir apdairaus savo teisių atžvilgiu asmens elgesio kriterijų, ypač atsižvelgiant į J. M. profesiją (jis yra teisininkas). Bankas supažindino klientą ne tik su bendro pobūdžio informacija apie investavimo skolintomis lėšomis strategijos esmę bei jai būdingas rizikas, bet ir konkrečiomis su Banku sudaromų sutarčių sąlygomis, tuo tinkamai įvykdydamas FPRĮ 22 straipsnio 3 dalies reikalavimus.

Pareiškėjas nurodė, kad Banko klientės S. K. atvejis labai panašus į J. M. atvejį. Esant klientės S. K. raštu išreikštam sutikimui gauti informaciją nuorodos į tinklalapį internete būdu, Bankas tinkamai suteikė klientei visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu ji galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus, tokiu būdu Bankas tinkamai įvykdė FPRĮ 22 straipsnio 3 dalyje numatytą pareigą.

Pažymėjo, kad 2008 m. vasario 1 d. Č. R. užpildė Anketą, kurioje Bankas užfiksavo Č. R. skirtą rekomendaciją dėl tinkamų investicijų bei įspėjimą dėl klientui netinkamų investicijų. Tą pačią dieną klientas su Banku sudarė Banko su Rusijos akcijomis susietų obligacijų emisijos Nr. 6 obligacijų pasirašymo sutartį. 2008 m. rugsėjo 9 d. Č. R. su Banku sudarė Finansinių priemonių tvarkymo sutartį bei pakartotinai užpildė Anketą, kurioje Bankas užfiksavo Č. R. skirtą rekomendaciją dėl tinkamų investicijų (investicinis indėlis) bei įspėjimą dėl klientui netinkamų investicijų (susietos obligacijos arba akcijos, finansuojant investicijas skolintomis lėšomis; investiciniai fondai arba akcijos; susietos obligacijos; investicinis indėlis su padidintu pelningumu). Su šia Anketa ir joje užfiksuotu įspėjimu apie klientui netinkamas finansines priemones klientas buvo supažindintas pasirašytinai. Tą pačią dieną klientas sudarė AB bankas Snoras obligacijų įsigijimo sutartį. Kaip ir J. M. atveju, kliento Č. R. sutikimas gauti informaciją, pranešimus ir ataskaitas nuorodos į tinklalapį / internetinės bankininkystės būdais yra nurodytas Finansinių priemonių tvarkymo sutarties Specialiojoje dalyje. Šiuo būdu klientas buvo tinkamai supažindintas su apibendrintu finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingų rizikų aprašymu, kuris yra Banko paslaugų teikimo sutarties dalis. Aprašymas yra prieinamas Banko interneto tinklapyje, ir jame yra tinkamai atskleista visa reikalinga informacija apie investavimo skolintomis lėšomis esmę ir rizikas. Gavęs visą reikiamą informaciją ir nepaisydamas Banko įspėjimo dėl jam nerekomenduojamos investavimo skolintomis lėšomis strategijos, Č. R. savarankiškai priėmė sprendimą ir 2008 m. rugsėjo 12  d., t. y. po 3 dienų nuo Finansinių priemonių tvarkymo sutarties sudarymo ir Anketos užpildymo, sudarė obligacijų atvirkštinio atpirkimo sutartis. Esant kliento Č. R. raštu išreikštam sutikimui gauti informaciją nuorodos į tinklalapį internete būdu, Bankas tinkamai suteikė klientui visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jis galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus, tokiu būdu Bankas tinkamai įvykdė FPRĮ 22 straipsnio 3 dalyje numatytą pareigą.

Nurodė, kad 2007 m. liepos 26 d. Banko klientas M. S. įsigijo Banko su Pasaulio akcijomis susietų obligacijų emisijos Nr. 21 obligacijų. Obligacijų įsigijimui finansuoti M. S. pasinaudojo jam suteikta tiksline Banko paskola, įkeičiant nekilnojamąjį turtą. Anot Komisijos, M. S. tokią investavimo strategiją pasirinko perskaitęs lankstinuko pavidalu išleistą Banko reklamą apie Pagrindines obligacijų emisijos sąlygas (toliau – ir Lankstinukas). Bankas savo veiksmais niekaip negalėjo pažeisti FPRĮ 22 straipsnio 3 dalies, nes 2007 m. liepos 26 d., t. y. tuo metu, kai Bankas ir klientas sudarė Banko su pasaulio akcijomis susietų obligacijų emisijos
Nr. 21 obligacijų pasirašymo sutartį, FPRĮ 22 straipsnio nuostatos dar nebuvo įsigaliojusios. Komisijos teiginys, kad VPRĮ 24 straipsnis nustatė iš esmės analogiškas pareigas, visiškai nepagrįstas. FPRĮ 22 straipsnio 3 dalis detalizuoja 4 dalį ir Komisijos nutarimu patvirtintas Taisyklės (jų 21-45 punktus), kurios įsigaliojo nuo 2007 m. lapkričio 1 d. Visiems šiems reikalavimams vykdyti investicinių paslaugų teikėjai turėjo parengti kokybiškai naujus dokumentus ir sistemas. Atsižvelgiant į tai, Komisija netinkamai taiko Finansinių priemonių rinkų įstatymą ir pažeidžia įstatymo negaliojimo atgal principą. Banko veiksmai M. S. atžvilgiu turi būti vertinami taikant tuo metu galiojusių teisės aktų nuostatas.

Pareiškėjas pažymėjo, kad Komisija priima sprendimą dėl prospekto patvirtinimo, atlikusi prospekto išsamumo patikrinimą, įskaitant jame pateiktos informacijos suderinamumo ir suprantamumo patikrinimą. Prospekto patvirtinimas reiškia, kad prospekte pateikta informacija atitinka VPRĮ ir kituose teisės aktuose nustatytas informacijos pateikimo taisykles. Sistemiškai aiškinant VPĮ nuostatas, darytina išvada, jog viešai siūlomų vertybinių popierių, kuriems privaloma paskelbti prospektą, reklama būtų netiksli ar klaidinanti, jei ji neatitiktų prospekte esančios informacijos. Lankstinuko neatitikimo 2007 m. sausio 11 d. patvirtindama Banko 500 000 000 litų vidutinės trukmės obligacijų programos bazinį prospekte (toliau – ir Obligacijų prospektas) prospekte ir su Pasaulio akcijomis susietų obligacijų emisijos Nr. 21 galutinėse sąlygose (toliau – ir Galutinės sąlygos) esančiai informacijai Komisija neginčijo. Obligacijų prospektas ir Galutinės sąlygos užtikrino, jog investuotojams būtų sudarytos prielaidos susipažinti su visa reikiama informacija. Banko veiksmai visiškai atitiko tuo metu galiojusio VPRĮ 24 straipsnio 3 dalies reikalavimą veikti sąžiningai, rūpestingai, su reikiamu profesionalumu ir atsargumu; pakankamai atskleisti klientui su juo susijusią ir jam reikalingą informaciją. Įstatymo pareiga suteikti klientui reikalingą informaciją reiškia informacijos, kurios pakaktų vidutiniam neprofesionaliajam investuotojui priimti pagrįstą investicinį sprendimą suteikimu, tačiau negali būti išplečiama tiek, kad suponuotų Banko pareigą įsitikinti, kaip konkretus klientas ją supranta. Toks Banko pareigos aiškinimas būtų nepagrįstas ir objektyviai neįgyvendinamas. Tokio tikslo nėra nei Europos Sąjungos teisės aktuose, nei juos įgyvendinančiuose Lietuvos įstatymuose. M. S. buvo supažindintas su Obligacijų prospektu bei Galutinėmis sąlygomis ir su Banku sudaromų sutarčių sąlygomis, o tai visiškai atitiko tuo metu galiojusio VPRĮ 24 straipsnio reikalavimus. Pažymėjo, kad Komisija neturi kompetencijos vertinti Lankstinuko atitikimo Reklamos įstatymo reikalavimus. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2008 m. liepos 3 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A556-997/2008 yra išaiškinta, kad bet kokie viešojo administravimo subjektų veiksmai ar sprendimai, priimti viršijant nustatytą kompetenciją, pripažįstami neteisėtais. Vadovaudamasis Reklamos įstatymo nuostatomis, LVAT nutartyje administracinėje byloje Nr. A1-931/2005 yra nustatęs kriterijus, kuriais remiantis nustatoma, ar konkreti reklama gali būti laikoma klaidinančia. Minėti kriterijai yra šie: (i) teisingumo; (ii) išsamumo; (iii) pateikimo. Vertinant, ar buvo pažeistas Reklamos įstatymo draudimas naudoti klaidinančią reklamą, būtina nustatyti Reklamos įstatymo nurodytus kriterijus ir įvertinti juos vidutinio reklamos vartotojo požiūriu. Lankstinuke pateikta informacija atitinka visus išvardintus kriterijus, todėl negali būti laikoma klaidinančia reklama. Pareiškėjo nuomone, Lankstinuke pateikiama informacija atitinka Komisijos patvirtintame Obligacijų prospekte ir Galutinėse sąlygose pateiktus duomenis. Obligacijų prospekto ir Galutinių sąlygų išsamumas ar teisingumas nebuvo ginčijamas tyrimo metu. Esant abejonių, prieš priimdamas sprendimą dėl investicijos, vidutiniškai rūpestingas ir apdairus žmogus būtų susipažinęs ne tik su reklamine informacija, bet ir su Obligacijų prospektu ir Galutinėmis sąlygomis. Prospektas būtent ir yra dokumentas, skirtas neprofesionaliesiems investuotojams, jame privaloma atskleisti informacija yra detaliai reglamentuojama, o Obligacijų prospekto atitikimą reikalavimams tikrina ir tvirtina Komisija. Obligacijų prospekte ir Galutinėse sąlygose pateiktos informacijos išsamumo Komisija neginčija. Nagrinėjamu atveju vartotojas reklamuojamą investicinį produktą galėjo įsigyti tik Banke ar jo padaliniuose ir tik susipažinęs su Obligacijų prospektu bei Galutinėmis sąlygomis. Atsižvelgiant į nurodytą informaciją, byloje nėra pakankamai įrodymų apie reklamos išsamumo principo pažeidimą. Vartotojas, analizuodamas Lankstinuke pateiktą informaciją, nėra priverstas per ribotą laiką įsisavinti visą pateikiamą informaciją, jis gali ramiai, išsamiai išanalizuoti visą pateiktą informaciją, įvertinti teiginius apie pelningumą, apskaičiuoti investuotiną sumą pagal Lankstinuke pateiktą formulę, o kilus klausimų, kreiptis nurodytais kontaktais ar savarankiškai pasiskaityti viešai prieinamą Obligacijų prospektą ir Galutines sąlygas. Tarptautiniai investavimo veiklos standartai (toliau – ir GIPS), kuriais remiasi Komisija, yra rekomendacinio pobūdžio ir iš esmės nustato, kaip turėtų būti atspindimi istoriniai duomenys. Lankstinuke istoriniai duomenys yra atspindėti būtent taip, kaip rekomenduoja GIPS, t. y. nurodant metines palūkanas. Komisija nėra paskelbusi ar kitaip aprobavusi GIPS, dėl to jais negalima remtis kaip autoritetingu teisės šaltiniu.

Pareiškėjas pažymėjo, kad pateikimo kriterijus svarbus tais atvejais, kai sprendžiamas vartotojų galimo, o ne faktinio suklaidinimo klausimas. Todėl turėtų būti objektyviai, neprisirišant prie konkretaus vartotojo, sprendžiama, ar reklama atitinka šį kriterijų. Atsižvelgiant į tai, konkretaus vartotojo suklydimas negali būti laikomas vienareikšmišku reklamos klaidingumo ir neatitikimo pateikimo kriterijui įrodymu. M. S. yra daugiau nei 10 metų patirtį ir aukštąjį ekonominį išsilavinimą turintis verslininkas. Dėl šios priežasties jis negali būti prilyginamas vidutiniam vartotojui. Priešingai, M. S. sudarytas sandoris vertintinas kaip jo paties rizikos prisiėmimas. J. M. ir S. K. atveju, skirtingai nei teigia Komisija, Bankas neteikė investavimo rekomendacijų, kol nesurinko ir neįvertino informacijos apie šiuos klientus. Atsakymas į klausimą, ar turi būti taikomi FPRĮ 22 straipsnio reikalavimai, visų pirma, priklauso nuo to, ar Bankas teikia investicinę ar papildomą paslaugą. Apskritai Bankui teikiant paslaugas klientams, galima skirti kelias paslaugos teikimo stadijas: informacijos suteikimas, kai klientai skambina telefonu, kreipiasi į Banko darbuotojus klientų aptarnavimo skyriuose ir pan., teiraudamiesi bendro pobūdžio informacijos; investicinės ar papildomos paslaugos teikimas: investavimo rekomendacija, pavedimų sudaryti sandorius vykdymas, suteikimas paskolos finansinėms priemonėms įsigyti, ir kitų investicinių ir (arba) papildomų paslaugų, numatytų FPRĮ 3 straipsnio 13 ir 22 dalyse, teikimas. Teikiant tokias paslaugas, Bankui taikomi FPRĮ 22 straipsnio reikalavimai. Takoskyra tarp bendro pobūdžio informacijos teikimo ir investavimo rekomendacijos, kaip ji suprantama Finansinių priemonių rinkų įstatymo prasme, reikalauja išsamios šios investicinės paslaugos sąvokos ir požymių analizės. Investavimo rekomendaciją apibrėžia FPRĮ 3 straipsnio 12 dalis. Taisyklių 157 punktas detalizuoja investavimo rekomendacijos sąvoką. Turi būti pateikiama tam asmeniui tinkama asmeninio pobūdžio rekomendacija arba ji turi būti pagrįsta asmeniui būdingomis savybėmis. Asmeninio pobūdžio rekomendacijoje turi būti pasiūlymas imtis vieno iš šių veiksmų: (i) pirkti, parduoti, pasirašyti, apsikeisti, išpirkti, laikyti arba platinti konkrečią finansinę priemonę; (ii) pasinaudoti arba nepasinaudoti konkrečios finansinės priemonės suteikiama teise pirkti, parduoti, pasirašyti, apsikeisti arba išpirkti finansinę priemonę. Pareiškėjo nuomone, norint nustatyti, ar buvo teikiamos investavimo rekomendacijos, būtina konstatuoti šiuos būtinus investavimo rekomendacijos požymius: (i) rekomendacija teikiama finansų maklerio įmonės arba kliento iniciatyva, (ii) teikiama būtent asmeninio pobūdžio rekomendacija konkrečiam asmeniui, ir (iii) yra konkreti rekomendacija imtis tam tikrų veiksmų, t. y. tam tikras siūlymas pirkti, parduoti ir pan., dėl sandorių, susijusių su finansinėmis priemonėmis. Šių požymių konstatavimas yra esminis, siekiant nustatyti ar yra teikiamos „investavimo rekomendacijos“ ir ar investicinių paslaugų teikėjui kyla FPRĮ 22 straipsnio 5 ir 6 dalyse numatyta pareiga, t. y. surinkti tam tikrą informaciją apie klientą, kad galėtų pasiūlyti konkrečias investicines paslaugas ar finansines priemones, kurios geriausiai atitiktų kliento interesus. Šie požymiai leidžia atskirti investavimo rekomendaciją nuo Banko teikiamos bendro pobūdžio informacijos apie produktus, kurios teikimas nėra investicinė paslauga. FPRĮ 22 straipsnio 5 ir 6 dalyse numatytos pareigos nekyla tol, kol klientas teiraujasi bendro pobūdžio informacijos, o konkrečios finansinės priemonės jam nėra siūlomos. Iki Anketų užpildymo Banko darbuotojai teikė klientams bendro pobūdžio informaciją, kuri neatitinka būtinų investavimo rekomendacijos požymių. Komisijos teiginiai, kad Banko darbuotojai iki informacijos apie klientus surinkimo ir įvertinimo teikė investavimo rekomendacijas, nėra pagrįsti byloje surinktais įrodymais. Bylos medžiagoje nėra duomenų, kad Banko darbuotojai siūlė klientams sudaryti konkrečius sandorius, nesurinkę ir neįvertinę informacijos apie klientus. Tokias klaidingas išvadas Komisija daro remdamasi vien suinteresuotų asmenų (t. y. pačių klientų) paaiškinimais. Klientų duoti paaiškinimai šiuo atveju vertintini kritiškai, nes jiems tokie paaiškinimai yra palankūs ir leidžiantys išvengti įsipareigojimų vykdymo. Komisija tinkamai neįvertino Banko pateiktų įrodymų ir argumentų, tarp jų ir Banko darbuotojų, kurie niekaip nėra suinteresuoti tyrimo baigtimi, paaiškinimų bei Banko vidaus organizacinių priemonių ir sistemų. Bankas yra priėmęs ir įgyvendinęs technines priemones ir vidines procedūras, reglamentuojančias investicinių paslaugų teikimą Banko klientams. Tuo tikslu Banko licencijuoti finansų makleriai yra parengę kliento Anketą, kurios užpildymas yra privalomas prieš teikiant investicines paslaugas (konkretaus finansų maklerio pavardė ir licencijos numeris nurodomas kiekvienoje Anketoje). Bendro pobūdžio informacijos teikimą traktuojant kaip investavimo rekomendaciją, būtų nepagrįstai išplečiama Finansinių priemonių rinkų įstatyme įtvirtinta sąvoka, kas neatitiktų nei šio įstatymo, nei Direktyvos siekiamų tikslų. Priešingai, susidarytų situacija, kada Bankas, nepriklausomai nuo kliento pageidaujamų paslaugų pobūdžio, ribotų klientų teisę į informaciją tol, kol nesurinktų detalių duomenų apie klientą. Toks perteklinis duomenų rinkimas nebūtų suderinamas su asmens duomenų naudojimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis. Pažymi, kad Bankas negali atsisakyti teikti informacijos klientams, nes tokią pareigą teikti suponuoja Banko paslaugų, kaip viešosios ofertos, pobūdis.

Pažymėjo, kad siekiant atsakyti į klausimą, ar Bankas laiku ir tinkamai įvykdė FPRĮ 22 straipsnyje numatytas pareigas, reikia nustatyti, kokias investicines paslaugas ir kieno iniciatyva Bankas teikė. Šiuo atveju klientai J. M. ir S. K. kreipėsi į Banką prašydami sudaryti sandorius dėl konkrečių jų pasirinktų finansinių priemonių, dėl kurių jau buvo savarankiškai priėmę investicinius sprendimus. Tokiais atvejais, kai klientas kreipiasi dėl konkretaus sandorio priėmęs investicinį sprendimą savo iniciatyva, Bankui kyla pareigos pagal FPRĮ 22 straipsnio 7 dalį, o ne 5 dalį. Remiantis FPRĮ 22 straipsnio 7 dalimi, tik po to momento, kai klientai išreiškė savo pageidavimą sudaryti sandorius dėl konkrečių finansinių priemonių, Bankui atsirado pareiga pasiūlyti įvertinti ir įspėti klientą, jei pageidaujama finansinė priemonė jam būtų netinkama. Banko darbuotojai tai padarė laiku ir tinkamai. J. M. kreipėsi į Banką, prašydamas jam pateikti informaciją apie finansinę priemonę. 2008 m. rugsėjo 4 d. klientui išreiškus konkretų pageidavimą sudaryti jo pasirinktų obligacijų įsigijimo sandorį, J. M. buvo pateikta užpildyti Anketa, kurios pagrindu, įvertinęs kliento pateiktą informaciją apie jo žinias, patirtį, finansinę padėtį ir investavimo tikslus, Bankas įspėjo, kad nepataria šiam klientui investicijų finansuojant skolintomis lėšomis. Praėjus 5 dienoms nuo Anketos užpildymo, klientas, turėjęs daugiau nei pakankamai laiko įvertinti Banko įspėjimą, nusprendė jo nepaisyti ir sudarė Atvirkštinio atpirkimo sutartį dėl Snoro obligacijų. S. K. kelis mėnesius iki obligacijų įsigijimo epizodiškai domėjosi Banko teikiamomis investicinėmis paslaugomis, atvykdama į Banko klientų aptarnavimo skyrių ar tiesiogiai skambindama Banko vadybininkui. Po kelių dienų nuo Finansinių priemonių tvarkymo sutarties sudarymo ir Anketos užpildymo, 2008 m. rugsėjo 11 d. ir 2008 m. rugsėjo 15 d. S. K., nusprendusi nepaisyti Banko įspėjimo, sudarė Atvirkštinio atpirkimo sutartis dėl Snoras euroobligacijų ir Banko Pasaulis – 21 obligacijų. J. M. ir S. K. buvo užpildytos Anketos ne todėl, kad jie kreipėsi į Banką siekdami gauti Banko specialistų rekomendacijas dėl investicijų, bet todėl, kad jie prašė sudaryti konkretų sandorį dėl finansinių priemonių, kurias pasirinko savo iniciatyva. Pažymėjo, kad tiek kai Finansinių priemonių rinkų įstatymas įpareigoja atlikti suitability, tiek kai appropriatness testą, Bankas naudoja tą pačią Anketą, t. y. visais atvejais taiko griežčiausią standartą. Anketos pagrindu buvo sugeneruotas įspėjimas dėl klientui netinkamų finansinių priemonių ir rekomendacija dėl tinkamų finansinių priemonių. Tokiu būdu Bankas tinkamai įvykdė pareigą pagal FPRĮ 22 straipsnio 7 dalį (įspėti klientą apie netinkamas jo pasirinktas finansines priemones) ir kartu suteikė klientui investavimo rekomendaciją (pasiūlymą dėl tinkamų finansinių priemonių) savo iniciatyva. Tokią praktiką Bankas taiko atsižvelgdamas į klientų interesus, nes klientams tokiais atvejais labiau naudinga ne tik gauti įspėjimą apie netinkamas finansines priemones, bet ir rekomendaciją dėl tinkamų finansinių priemonių. Tiek FPRĮ 22 straipsnio 5 dalis, tiek 7 dalis įpareigoja Banką įspėti klientą apie jam netinkamas finansines priemones, tačiau neįpareigoja Banko nesudaryti ar uždrausti klientui sudaryti sandorį, kurio, nors ir gavęs visą reikalingą informaciją ir Banko įspėjimą, klientas vis tiek pageidauja. J. M., S. K., M. S. ir Č. R. aptarnavę Banko darbuotojai veikė savo kompetencijos riboje, jų turimi įgūdžiai, žinios ir patirtis yra pakankami jiems priskirtoms funkcijoms atlikti. Bankas turi įdiegęs sistemą, užtikrinančią informacijos apie klientą surinkimą ir įvertinimą. Pagal konkretaus kliento žinias, patirtį, finansinę padėtį ir investavimo tikslus sistema generuoja finansų maklerių paruoštas rekomendacijas apie konkrečiam klientui tinkamas ir įspėjimą apie netinkamas finansines priemones.

Pareiškėjas nurodė, kad FPRĮ 13 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog finansų maklerio įmonė privalo turėti tinkamą veiklos organizavimo politiką ir procedūras, kurios užtikrintų, kad įmonė, jos vadovai, darbuotojai ir agentai laikosi šiame įstatyme nustatytų reikalavimų. Tai turi būti protingos ir proporcingos tikslui priemonės, kurių protinga būtų reikalauti iš organizacijos, o ne priemonės, absoliučiai apsaugančios nuo kiekvieno galimo suklydimo ar apgaulės, jei tokia būtų. Sprendžiant, ar Bankas laikosi šios pareigos, turi būti vertinamos Banko įdiegtos priemonės ir procedūros bei jų adekvatumas, o ne konkrečių darbuotojų veiksmai. Atsižvelgdamas į FPRĮ reikalavimus, be kitų, Bankas yra priėmęs Darbo su kapitalo rinkų skyriaus klientais, prekiaujančiais finansinėmis priemonėmis, tvarką (BVR-10-108/02). Tvarkos 3.1 punkte numatyta, kad prieš teikiant investicines paslaugas bet kuriam asmeniui, su juo turi būti sudaryta atitinkama sutartis dėl finansinių priemonių sąskaitos tvarkymo, pavedimų vykdymo ir rekomendacijų teikimo bei atidarytos finansinių priemonių bei piniginių lėšų sąskaitos. Tvarkos 3.2 punkte numatyta, kad potencialus klientas pirmiausia yra supažindinamas su Banko pavedimų vykdymo politika ir investicinių paslaugų teikimo sąlygomis, pateikiant rašytinį minėtų dokumentų tekstą. Atlikus aprašytus veiksmus, potencialiam klientui yra pateikiama pasirašyti viena iš šios tvarkos priede esančių sutarčių. Bankas taip pat turi Informacijos apie investuotojus tvarką (BVR-15-996), kuri detaliai nustato darbuotojų veiksmus, surenkant informaciją apie klientą ir pildant Anketas. Šios tvarkos yra privalomos Banko darbuotojams, aptarnaujantiems klientus, ir darbuotojai su jomis yra supažindinti. Komisija neseniai atliko Banko kompleksinį patikrinimą ir 2009 m. balandžio 30 d. surašė Banko kompleksinio patikrinimo protokolą Nr. IT-18, kuriame konstatavo, kad Banko veiklos, susijusios su investicinių paslaugų teikimu, organizavimas yra tinkamas, o susiję asmenys yra supažindinti su procedūromis, kurių jie turi laikytis tinkamai vykdydami savo pareigas. Banko Investicinės bankininkystės departamento klientų skaičius siekia 15 000. Siekdamas maksimaliai užtikrinti savo darbuotojų kvalifikaciją ir kompetenciją, Bankas reguliariai organizuoja darbuotojų apmokymus. Pareiškėjo nuomone, vertinant jo veiklos organizavimo politiką ir procedūras bei jų adekvatumą, reikia įžvelgti skirtumą tarp Banko, kaip juridinio asmens, pareigų įgyvendinti sistemines priemones ir procedūras, ir darbuotojų veiksmų konkrečiais atvejais. Šių dalykų negalima sutapatinti vertinant, ar Bankas, kaip organizacija, padarė teisės pažeidimą. Net ir tuo atveju, jei konkretus darbuotojas būtų padaręs veiksmus, neatitinkančius Banko vidinių procedūrų reikalavimų, tokie veiksmai būtų vertintini kaip žmogiškoji klaida, vien kurios nepakanka paneigti visos Banko veiklos organizavimo politikos ir procedūrų tinkamumo. Tyrimo metu Komisija nevertino Banko veiklos organizavimo politikos ir procedūrų, o savo išvadas pagrindė vien tik remdamasi suinteresuotų asmenų paaiškinimais apie konkrečius darbuotojų veiksmus. Mano, kad Komisijos tyrimo medžiaga yra prieštaringa. Komisija, įrodinėjanti pažeidimo faktą, turėjo pateikti kiekybiškai ir kokybiškai pakankamą kiekį įrodymų, kad galima būtų tvirtai ir nepaneigiamai (o ne tikėtinai) nustatyti administracinio nusižengimo sudėties buvimą, be to, užtikrinti tinkamą rungtyniškumo principo įgyvendinimą. Komisija nesilaikė šių principų ir tinkamo administracinės bylos nagrinėjimo proceso neužtikrino.

Atsakovas Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisija atsiliepimu į pareiškėjo skundą (t. II, b. l. 39-46) nurodė, kad Komisijos 2009 m. balandžio 30 d. sprendimas Nr. 2K-154 savo turiniu visiškai atitinka materialinės teisės normas, reglamentuojančias finansinių priemonių rinkas. Nagrinėjant bylą buvo tinkamai užtikrinta pareiškėjo teisė į nepriklausomą ir nešališką procesą; buvo užtikrintas objektyvus visų aplinkybių įvertinimas. Sprendimas pagrįstas būtinomis nustatyti aplinkybėmis ir įrodymais. Vienas iš pagrindinių Direktyvos, taip pat ir Direktyvą įgyvendinančio Finansinių priemonių rinkų įstatymo tikslų yra aukštesnis investuotojų teisių ir interesų apsaugos lygis. Šiam tikslui pasiekti Finansinių priemonių rinkų įstatyme atkartojami iš esmės tie patys principiniai reikalavimai, kurie buvo įtvirtinti iki šio įstatymo priėmimo galiojusiame VPRĮ. Pagrindinė finansų maklerio įmonės ir kredito institucijos (toliau – ir FMĮ arba tarpininkai) pareiga santykiuose su klientu – sąžininga, teisinga ir profesionali veikla geriausiomis klientui sąlygomis ir jo interesais (FPRĮ 22 str. 1 d.). FMĮ privalo aiškiai ir suprantamai suteikti klientams ir potencialiems klientams visą jiems reikalingą ir pagrįstam investiciniam sprendimui priimti būtiną informaciją, investavimo rekomendacijas klientams teikti tik surinkus ir įvertinus informaciją apie klientų žinias, patirtį investavimo srityje, finansinę padėtį bei investavimu siekiamus tikslus, taip pat užtikrinti, kad klientams paslaugas teikiantys ir konsultuojantys darbuotojai turėtų pakankamai įgūdžių, žinių ir patirties jiems pavestoms funkcijoms tinkamai vykdyti. Atsakovas, gavęs keturių Banko klientų skundus, objektyviai ir išsamiai ištyrė visas aplinkybes, susijusias su šių asmenų skunduose išdėstytomis pretenzijomis, nustatė, kad Bankas nesilaikė FPRĮ 13 straipsnio 1 dalyje, 22 straipsnio 3, 5 ir 6 dalyse įtvirtintų reikalavimų, ir 2009 m. balandžio 30 d. sprendimu Nr. 2K-154 skyrė 15 000 litų baudą. Bendras visus minėtus klientus siejantis bruožas yra tas, kad jie 2008 m. sudarė su Banku Finansinių priemonių tvarkymo sutartis bei užpildė Banko klientams skirtas Anketas. Pagal klientų pateiktą informaciją Bankas Anketose užfiksavo J. M., S. K. ir Č. R. skirtas rekomendacijas dėl jiems tinkamų ir netinkamų investicijų. Visi klientai su Banku sudarė obligacijų pirkimo-pardavimo sutartis, o šių finansinių priemonių įsigijimą klientai finansavo Banko jiems paskolintomis lėšomis, t. y. sudarę su Banku atvirkštinio atpirkimo sutartis. Atpirkimo sandoris yra susijęs su ypač didele ir dažnai vidutinių gebėjimų investuotojui sunkiai identifikuojama papildoma rizika. Atpirkimo sandoris laikomas susitarimu finansines priemones parduoti, o vėliau atpirkti sudarymo metu sutarta kaina. Sudarant tokį sandorį, paprastai viena sandorio šalis sutinka perleisti finansines priemones kitai šaliai už mažesnę nei rinkos kainą, o vėliau atpirkti už iš anksto sutartą kainą (įprastai rinkos kainą, sandorio sudarymo momentu pridedant sukauptas palūkanas). Esminė rizika, kurią tenka prisiimti šį sandorį sudariusiam (finansines priemones rinkos dalyviui pardavusiam ir ateityje jas įsipareigojusiam atpirkti) asmeniui – tai rizika dėl galimų papildomų finansinių įsipareigojimų ir pareigų, t. y. nukritus finansinių priemonių rinkos kainai, asmuo ne tik patirs nerealizuotą nuostolį dėl investicijų vertės kritimo, bet ir privalės papildomai įnešti pinigines lėšas į garantinę sąskaitą (kitaip tariant – suformuoti užstatą), kad išlaikytų parduotų finansinių priemonių ir už jas gautų piniginių lėšų verčių pusiausvyrą. Garantinėje sąskaitoje esanti užstato suma yra įkeičiama finansines priemones įsigijusiam asmeniui, kad užtikrintų finansines priemones pardavusio asmens įsipareigojimų vykdymą. Asmeniui nepajėgiant įvykdyti tokių papildomų finansinių įsipareigojimų (nesuformavus užstato), kita sandorio šalis įgyja teisę savo nuožiūra ir vienašaliu sprendimu priverstinai realizuoti (parduoti rinkoje) finansines priemones ir iš gautų lėšų patenkinti savo reikalavimus, o tuo atveju, jei gautų lėšų nepakanka – savo reikalavimus patenkinti iš kito papildomų finansinių įsipareigojimų nesugebėjusio vykdyti kliento turto. Taigi sumažėjus asmens parduotų finansinių priemonių rinkos kainai, kyla grėsmė, kad asmuo ne tik praras galimybę atpirkti finansines priemones, bet ir liks skolingas kitai sandorio šaliai, t. y. patirs finansinius nuostolius. Nagrinėjamu atveju būtent tokio pobūdžio atpirkimo sandorius J. M., S. K. ir Č. R. sudarė su Banku, t. y. klientai iš Banko įsigijo obligacijas, o jas apmokėjo piniginėmis lėšomis, kurias gavo tas pačias obligacijas atpirkimo sandoriu pardavę Bankui. Vertinant išskirtinai tik ekonominiu požiūriu, klientai, norėdami įsigyti obligacijas ir negalėdami už jas sumokėti iš nuosavų lėšų, tas obligacijas įkeitė Bankui. Tokia investavimo strategija pasižymėjo ypač didele rizika, apie kurią klientai turėjo būti tinkamai informuoti. Atsakovas atkreipė dėmesį į šioje situacijoje labai svarbią aplinkybę, kurią pripažįsta tiek J. M., S. K., Č. R., tiek ir pats Bankas – šie klientai yra laikomi neprofesionaliais investuotojais. Pastaroji aplinkybė lemia tai, kad minėtiems klientams Bankas turėjo taikyti maksimalų jų interesų apsaugos režimą, kurio svarba tampa ypač didelė įvertinus ir minėtą aplinkybę, kad klientai su Banku sudarė itin rizikingus sandorius. Atsakovas teisgė, kad Bankas turėjo aiškiai ir suprantamai suteikti klientams visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus. Įgyvendindamas šią pareigą, Bankas, be kita ko, privalėjo pateikti klientams informaciją apie finansines priemones ir siūlomą investavimo strategiją, įskaitant konsultacijas ir įspėjimą apie riziką, kuri būdinga tam tikroms investavimo strategijoms arba investicijoms į tam tikras finansines priemones. Klientams turi būti pateiktas apibendrintas finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingų rizikų aprašymas, atsižvelgiant į klientų kategoriją (profesionalusis ar neprofesionalusis klientas) ir kitas aplinkybes. Taisyklės nustato, kad tokiame aprašyme turi būti paaiškintas konkretaus finansinių priemonių tipo pobūdis ir šiam tipui būdinga rizika, kad klientas galėtų priimti pagrįstą investicinį sprendimą. Rizikos aprašymas turi atitikti konkretų finansinės priemonės tipą, taip pat kliento padėtį ir jo žinių lygį, todėl be kitos informacijos Taisyklių 34 punktas įpareigoja pateikti klientui paaiškinimą apie sverto principą (angl. leverage) ir jo poveikį bei informaciją apie riziką netekti viso savo investuoto kapitalo, informaciją apie tam tikrų finansinių priemonių kainos nepastovumą, įspėjimą, kad tokių finansinių priemonių sandorius sudarančiam investuotojui gali tekti prisiimti finansinius įsipareigojimus ir kitas papildomas pareigas, įskaitant finansinių priemonių įsigijimo metu nenumatytus įsipareigojimus (angl. contingent liabilities), informaciją apie pareigą mokėti garantinę įmoką (angl. margin) ar apie kitas panašias pareigas, taikomas tokio tipo finansinei priemonei. Šią informaciją Bankas klientams turėjo pateikti patvarioje laikmenoje ir iš anksto, prieš pradedant teikti jiems paslaugas (Taisyklių 22, 24 punktai). Kompleksiškas Finansinių priemonių rinkų įstatymo ir Taisyklių teisės normų aiškinimas leidžia atskleisti elementarų įstatymų leidėjo siekį, kad investuotojui būtų sudarytos visos sąlygos pagrįstam investiciniam sprendimui priimti. Šis siekis gali būti įgyvendintas tik tuomet, kai tenkinamos visos šios sąlygos: 1) investuotojui tarpininkas suteikia pakankamai su juo susijusios ir jam reikalingos informacijos, pagal kurią investuotojas gali suprasti investavimo strategijos esmę ir rizikas; 2) šią informaciją investuotojui tarpininkas suteikia suprantamai, aiškiai, apibendrinto aprašymo forma; 3) šią informaciją tarpininkas klientui pateikia patvarioje laikmenoje (popieriuje); 4) šią informaciją tarpininkas klientui pateikia iš anksto, prieš pradedant teikti paslaugas, pvz., prieš sudarant sandorius. Atsakovas pažymėjo ir tai, kad žodžiu teikiama informacija ir konsultacijos taip pat turi atitikti visus Finansinių priemonių rinkų įstatymo ir Taisyklių keliamus reikalavimus ir neprieštarauti bei būti suderinamos su ta informacija, kuri yra pateikiama raštu. Atlikusi nuodugnų Banko veiklos teikiant paslaugas J. M., S. K. ir Č. R. tyrimą, apklaususi klientus ir Banko atstovus, Komisija 2009 m. balandžio 30 d. sprendime Nr. 2K-154 konstatavo, kad Bankas, prieš sudarydamas su klientais nagrinėjamus sandorius, nesugebėjo klientams pateikti jiems reikalingos informacijos pagal visas aukščiau nurodytas sąlygas. Tą netiesiogiai patvirtina ir faktas, jog klientai sudarė jiems netinkančius sandorius, t. y. sandorius, kurie pagal Banko nustatytą investuotojo profilį jiems (investavimo tikslus ir asmeninį gebėjimą įvertinti bei suvokti riziką) yra nerekomenduotini. Deklaratyvus reikalavimo supažindinti investuotojus su jiems reikalinga informacija laikymasis negali būti pripažintas tinkamu FPRĮ 22 straipsnio 3 dalyje nustatytos pareigos vykdymu. Neprofesionaliam klientui turi būti pateikiamas rašytinis aiškus, išsamus aprašymas apie jo pageidaujamas ar jam siūlomas investavimo strategijas, prieš jam sudarant bet kokius sandorius. Bankas to nepadarė. Neigiamai vertintinas ir Banko teiginys, kad J. M., S. K. ir Č. R. išreiškė norą informaciją, pranešimus ir ataskaitas gauti nuorodos į tinklalapį būdu. Taisyklės numato, jog paprastai klientams informacija apie finansinių priemonių esmę ir rizikas turi būti pateikiama patvarioje laikmenoje (pvz., popieriuje), tačiau galimybė tokią informaciją klientui pateikti nuorodos į tinklalapį internete būdu egzistuoja tik tuomet, kai laikomasi visų Taisyklių 6 punkte nurodytų reikalavimų. Komisija 2009 m. balandžio 30 d. sprendime Nr. 2K-154 akcentavo dvi šiuo atveju svarbiausias sąlygas, kurių egzistavimu Bankas privalėjo įsitikinti, t. y. toks bendravimo (taip pat ir informacijos pateikimo) būdas privalėjo atitikti klientų ir Banko santykių bei veiklos pobūdį, ir klientai turėjo būti išreiškę konkretų sutikimą gauti informaciją nuorodos į interneto tinklalapį būdu. Iš patikrinimo metu surinktų aplinkybių visumos matyti, kad šiuo atveju Banko elgesys su klientais buvo nerūpestingas ir formalus. Visiems klientams (J. M., S. K. ir Č. R.) Bankas pateikė pasirašyti tipines Finansinių priemonių tvarkymo sutartis, kuriose yra įrašytos nuostatos dėl galimybės Bankui su klientais bendrauti internetinio ryšio pagalba. Pateikdamas pasirašyti šį ir kitus dokumentus, Bankas nesiaiškino, ar toks bendravimo būdas realiai yra priimtinas neprofesionaliam, mažą investavimo patirtį turinčiam arba iš viso jos neturinčiam klientui, ar konkretus klientas turi galimybę visada naudotis interneto ryšiu ir ar iš tikrųjų klientas sutinka tokią svarbią informaciją, kaip finansinių priemonių rizika, gauti nuorodos į Interneto tinklalapį būdu. Komisija yra aiškiai išreiškusi Bankui savo nuomonę apie tai, kad Aprašyme pateikiama informacija nėra pakankama ir išsami, suprantama neprofesionaliajam klientui. Aprašymas, kaip neprofesionaliems investuotojams skirtas dokumentas, aiškiai neatskleidžia obligacijų įsigijimo skolintomis lėšomis esmės ir pagrindinės rizikos. Banko akcentuojamos klientų pasirašytos Anketos neturi jokio ryšio su pareigos pateikti klientui visą informaciją apie finansinių priemonių esmę ir joms būdingas rizikas vykdymu. Sprendžiant klausimą, ar Bankas tinkamai vykdė minėtą pareigą, neturi reikšmės faktas, kad J. M., S. K. ir Č. R. pasirašė Anketas. Anketose išvardinti tik klientams siūlytų ir nerekomenduotų finansinių priemonių, investavimo strategijų pavadinimai, neišdėstant jų esmės bei joms būdingų rizikų.

Nagrinėjant Banko atsakomybės klausimą teikiant investicines paslaugas M. S., svarbus yra paslaugų teikimo klientui ir poveikio priemonių Bankui taikymo metu galiojusių įstatymų klausimas. M. S. 2007 m. liepos 26 d. įsigijo Banko su Pasaulio akcijomis susietų Obligacijų emisijos Nr. 21 obligacijų. Šias obligacijas klientas finansavo Banko jam suteikta tiksline paskola, t. y. 2007 m. liepos 26 d. M. S. pasirašė su Banku Skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartį. Šių sandorių sudarymo metu Banko pareigas reglamentavo Finansinių priemonių rinkų įstatymas, kuris pilnai įsigaliojo 2007 m. lapkričio 1 d. Vadovaujantis FPRĮ 99 straipsnio 1 dalimi, nagrinėjamu momentu (2007 m. liepos 26 d.) Bankas privalėjo laikytis tų FPRĮ nuostatų, kurios galiojo iki šio įstatymo galiojusiame VPRĮ. Finansinių priemonių rinkų įstatyme liko galioti visi principiniai reikalavimai, kurie buvo įtvirtinti ir VPRĮ. Pareiškėjas teisus, teigdamas, kad FPRĮ papildomai nustatė naujus reikalavimus FMĮ ir reguliuojamos rinkos operatoriams bei nustatė pereinamąjį laikotarpį šiems asmenims pasirengti tinkamai vykdyti tuos reikalavimus. Tačiau Bankas nepagrįstai teigia, kad FPRĮ 22 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata negaliojo 2007 m. liepos 26 d. Pareiga atskleisti klientui su juo susijusią ir reikalingą informaciją buvo įtvirtinta tiek VPRĮ (24 str. 4 d.), tiek dabar galiojančiame FPRĮ (22 str. 3 d.). Komisija, ištyrusi visas su Banko M. S. teiktomis paslaugomis susijusias aplinkybes, 2009 m. balandžio 30 d. sprendime Nr. 2K-154 konstatavo, kad Bankas nesuteikė klientui visos reikalingos informacijos apie investavimo strategijos – obligacijų įsigijimo finansuojant jam suteikta tiksline paskola – esmę ir rizikas, todėl pažeidė FPRĮ 22 straipsnio 3 dalį. Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad tokią investavimo strategiją M. S. pasirinko susipažinęs su informacija lankstinuko pavidalu išleistoje Banko reklamoje apie pagrindines obligacijų emisijos sąlygas. Komisija nustatė, kad klientą aptarnavusi Banko darbuotoja neinformavo jo, kad Lankstinuke nurodyti paskaičiavimai buvo klaidingi, t. y. neinformavo apie pagrindinę ir esminę tokios investicijos (obligacijų įsigijimo skolintomis lėšomis) riziką. Kliento teigimu, darbuotoja žodžiu jam paaiškino, kad prieaugis yra metinis, ir taip jį papildomai suklaidino. Atsakovas pažymėjo, kad Komisija šio kliento, kaip suinteresuoto asmens, teiginio nelaiko įrodymu ir juo nesiremia.

Atsakovas pažymėjo, kad Bankas, platinęs savų vertybinių popierių (obligacijų) emisiją, įgijo dvejopą teisinį statusą, t. y. veikė kaip emitentas ir kartu kaip investicines paslaugas teikiantis rinkos dalyvis. Vertybinių popierių viešas siūlymas pats savaime nepatenka į Direktyvos reguliavimo sritį, jam taikoma Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2003/71/EB, kurios nuostatos perkeltos į VPĮ. Tolesnis savų vertybinių popierių platinimo ir pardavimo klientams procesas patenka į Direktyvos reguliavimo sritį, todėl jo metu turi būti laikomasi Finansinių priemonių rinkų įstatymo reikalavimų. Atsižvelgiant į kliento, kuriam teikiama paslauga, tipą, šie reikalavimai apima atitinkamų įspėjimų dėl susijusios rizikos ir informacijos apie produktą pateikimą (FPRĮ 22 str. 2-4 d.), produkto priimtinumo ir tinkamumo testų atlikimą (FPRĮ 22 str. 5, 7 d.), klientų klasifikaciją ir kt. Taigi Bankas, vykdydamas pirminę obligacijų emisiją, privalėjo laikytis visų VPRĮ (ir atitinkamai VPĮ) viešam vertybinių popierių siūlymui nustatytų reikalavimų. Parduodant šias finansines priemones investuotojui, tinkamai ir aiškiai turėjo būti atskleista visa reikalinga informacija apie obligacijų įsigijimą skolintomis lėšomis ir tokiam investavimui būdingą riziką. Viešai siūlydamas obligacijas, Bankas privalėjo laikytis VPRĮ nustatytų reikalavimų prospektui, vienas iš kurių – paskelbti Komisijos patvirtintą prospektą. Komisija, patvirtindama Obligacijų prospektą, konstatavo, kad Obligacijų prospektas atitinka teisės aktų keliamus reikalavimus, tačiau pabrėžė, jog šis faktas neturėjo jokios įtakos Banko pareigoms, susijusioms su obligacijų reklama (konkrečiai – Lankstinuku). Komisija 2009 m. balandžio 30 d. sprendime Nr. 2K-154 konstatavo, kad Lankstinuke pateikta informacija neatitiko išsamumo kriterijaus. Visuotinai priimta, kad visuomenei pateikiama tam tikros investicijos pelno ar pajamų procentinė išraiška per vienerius metus. Tokia pozicija išdėstyta GIPS, kurie ne tik nurodo, kad reklaminėje medžiagoje informacija apie investavimo rezultatus turi būti išsami ir teisinga, bet ir nustato, jog investavimo rezultatams skaičiuoti ir skelbti turi būti naudojami vieningi standartai. Tuo tarpu Bankas, ignoruodamas finansų rinkose priimtiną informacijos pateikimo praktiką, Lankstinuke pateikė informaciją klaidinančiai, naudodamas skirtingus (1 metų ir 3 metų) laiko termino matus. Atsakovo nuomone, neigiamai vertintinos Banko pastangos atsakomybę perkelti klientui, teigiant, kad Lankstinuke pateikiama tik bendra informacija apie investicinę galimybę, o prieš priimdamas sprendimą, M. S. privalėjo susipažinti su Obligacijų prospektu ir Galutinėmis sąlygomis. Taip pat nepagrįsti Banko teiginiai, kad klientas neturėjo teisės suklysti, vertindamas Lankstinuke pateiktą informaciją, nes yra patyręs ir išsilavinęs verslininkas. Atsakovas pabrėžė, kad M. S. yra laikomas neprofesionaliu investuotoju ir paprastu reklamos vartotoju. Nagrinėjama Banko reklaminė medžiaga yra skirta visiems investuotojams (išsilavinusiems ir neišsilavinusiems, turintiems patirtį versle ir neturintiems), todėl ji neturi klaidinti vidutinių sugebėjimų investuotojo. Komisija turėjo teisę vertinti Lankstinuko atitikimą VPĮ 11 straipsnio 3 dalies reikalavimus, tačiau nesprendė Banko atsakomybės klausimo už šių reikalavimų pažeidimą. Aplinkybė, kad Lankstinuke pateikiama informacija buvo klaidinanti, turėjo lemtingą reikšmę vertinant Banko paslaugų teikimo M. S. atitikimą teisės aktus. Komisija patikrinimo metu nustatė ir 2009 m. balandžio 30 d. sprendime Nr. 2K-154 konstatavo, kad klientas, remdamasis Lankstinuke pateikta klaidinančia informacija, priėmė sprendimą įsigyti obligacijų skolintomis iš Banko lėšomis, o pastaroji įstaiga, prieš sudarydama su klientu obligacijų pasirašymo ir skolinimo sutartis, nesuteikė jam informacijos apie esminę tokios investavimo strategijos riziką, susijusią su Obligacijų garantuoto prieaugio ir paskolos palūkanų santykiu per metus. Bankas turėjo aiškiai ir suprantamai paaiškinti M. S., kad metinės paskolos palūkanos 5,5 proc., o garantuojamas Obligacijų prieaugis 6 proc. nustatytas 3 metams. Patikrinimo metu surinktų aplinkybių visuma leido Komisijai konstatuoti, kad minėta esminė informacija klientui nebuvo tinkamai pateikta. Tinkamu Kliento informavimu nelaikytina tai, kad Banko darbuotoja J. J. įteikė M. S. Galutines sąlygas prieš jam pasirašant obligacijų pasirašymo sutartį, o skolos sutartyje buvo nustatytos paskolos sąlygos ir jos negrąžinimo pasekmės. Nagrinėjamu atveju reikšminga 2009 m. kovo 5 d. vykusio Komisijos posėdžio metu J. J. pareikšta priežastis, dėl kurios minėta informacija nebuvo pateikta jos aptarnaujamam klientui, atspindi Banko požiūrį į klientų aptarnavimą: esą J. J. nerūpėjo M. S. sudaromo sandorio tikslai, motyvai, jos taip pat nedomino, ar klientas suprato sudaromo sandorio naudą ir rizikas. Per metus garantuojamas ne 6, o tik 2 proc. obligacijų prieaugis, – ši informacija buvo esminė, todėl jos trūkumas neleido Klientui priimti pagrįsto investicinio sprendimo, t. y. M. S. nusprendė investuoti remdamasis klaidinančia reklama, kurios tikrųjų sąlygų Bankas jam iki galo neišaiškino prieš pasirašant Obligacijų pasirašymo ir Skolinimo sutartis. Tuo Bankas pažeidė FPRĮ 22 straipsnio 3 dalį. Investavimo rekomendacija Finansinių priemonių rinkų įstatyme ne tik įtraukta į investicinių paslaugų sąrašą (pagal galiojusį VPRĮ konsultavimo investavimo į vertybinius popierius klausimais paslaugos teikimui nebuvo būtina FMĮ licencija), bet kartu nustatytos papildomos pareigos tarpininkams, teikiantiems šią paslaugą. Toks ypatingas dėmesys šiai investicinei paslaugai skiriamas todėl, kad ja galima ženkliai įtakoti investuotojo valią priimant vienokius ar kitokius investicinius sprendimus, tad toks poveikis gali būti daromas tik turint teisėtą pagrindą ir naudojant teisėtas priemones. Atsižvelgiant į tai, FPRĮ 22 straipsnio 5 dalyje numatytas imperatyvus draudimas teikti investavimo rekomendaciją nesurinkus informacijos apie kliento žinias ir patirtį investavimo srityje, susijusias su konkrečiomis investicinėmis paslaugomis ar finansinėmis priemonėmis, apie finansinę padėtį ir apie tikslus, kurių klientas siekia naudodamasis investicinėmis paslaugomis. Surinkusi ir įvertinusi minėtą informaciją, FMĮ turi rekomenduoti klientui konkrečias investicines paslaugas ir finansines priemones, geriausiai atitinkančias kliento interesus (FPRĮ 22 str. 6 d.). Bankas, neatsižvelgęs į kliento žinias, patirtį investavimo srityje, finansinę padėtį bei investavimu siekiamus tikslus, suteikė J. M. investavimo rekomendaciją, nesudarydamas galimybės tinkamai susipažinti su jam tinkančių ir netinkančių finansinių priemonių sąrašu. Siekdama objektyvaus visų bylos aplinkybių ištyrimo, Komisija 2009 m. balandžio 27 d. raštu prašė Banko užtikrinti J. M. aptarnavusių Banko darbuotojų dalyvavimą 2009 m. balandžio 30 d. Komisijos posėdyje. Tačiau minėtame posėdyje dalyvavo tik Banko darbuotoja V. K. Todėl mano, kad Bankas vengė nustatyti tiesą šios bylos nagrinėjimo metu.

Atsakovas paaiškino, kad Banko platinamos obligacijos (Snoro euroobligacijos ir Banko su Pasaulio akcijomis susietos obligacijos, kurių įsigijimas būtų finansuojamas Banko paskolintomis lėšomis) S. K. buvo siūlomos Banko iniciatyva. Tinkamų ir kvalifikuotų Banko paslaugų teikimo klientams pagrindą sudaro vienas kitą papildantys elementai, t. y. tiek tinkamos darbuotojų kvalifikacijos užtikrinimas, sudarantis pagrindą tikėtis, kad įmonė, jos vadovai ir darbuotojai laikysis teisės aktų reikalavimų, tiek reikiamų ir tinkamų Banko procedūrų bei vidinių tvarkų turėjimas. Bankas, kaip profesionalus rinkos dalyvis, savo pareigas, susijusias su paslaugų klientams teikimu, įgyvendina per savo žmogiškuosius resursus, todėl Banko darbuotojai privalo būti tinkamos kvalifikacijos, turėti specifinių žinių apie finansinių priemonių rinką ir ją reglamentuojančių teisės aktų nuostatas. Teigė, kad faktas, jog Bankas turi parengęs reikalingas procedūras ir vidines tvarkas, liudija tik apie formalų teisės aktų reikalavimų laikymąsi. Realių Banko teikiamų paslaugų kokybę ir atitikimą Finansinių priemonių rinkų įstatyme nustatytus reikalavimus parodo J. M., S. K., M. S., Č. R. aptarnavusių Banko darbuotojų konkretūs veiksmai. Tai, kad Banko darbuotojai, teikdami paslaugas minėtiems klientams, pažeidė FPRĮ 22 straipsnio 3, 5 ir 6 dalyse įtvirtintus reikalavimus, rodo, jog skunde minimos Banko priimtos vidinės tvarkos bei darbuotojų apmokymo programos praktiškai nėra efektyvios. Atsakovo manymu, pareiškėjo teiginiai, kad Komisija, priimdama 2009 m. balandžio 30 d. sprendimą Nr. 2K-154, pažeidė tam tikrus ABTĮ įtvirtintus sprendimo priėmimo principus, yra nepagrįsti, kadangi skundžiamas sprendimas nėra teismo sprendimas administracinėje byloje. Komisijos Sprendimui taikomi bendrieji individualaus administracinio akto reikalavimai, nustatyti Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnyje, o ne ABTĮ nuostatos.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Č. R. atsiliepimu į skundą (t. II, b. l. 107-108) su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagristą. Nurodė, kad 2008 m. vasario 1 d. kreipėsi į Banko filialą Vilniaus g. 18 dėl investavimo konsultacijos. Jį aptarnavusi klientų konsultantė V. M. rekomendavo visas turimas lėšas investuoti į su Rusijos įmonių akcijomis susietas obligacijas (ISIN T0000430449). Pokalbio metu konsultantė buvo informuota, jog tai yra jo pirmoji ir kol kas vienintelė investicinė priemonė, išskaidyti jo norimą investuoti sumą į skirtingos rizikos vertybinius popierius konsultantė nepasiūlė. Pokalbio metu jokių konkrečių planų apie tolesnes investicijas nenurodė. Remiantis klientų konsultantės rekomendacijomis, buvo pasirašyta sutartis ir įsigyta 100 vnt. obligacijų bendra 9 956 Lt verte. Pasirašant sutartį, pagal atliktą apklausą Č. R. buvo priskirtas „neprofesionaliojo kliento kategorijai“. 2008 m. rugsėjo 12 d. jis kreipėsi į Banko investicijų konsultantą, norėdamas sužinoti turimos finansinės priemonės tuometinę rinkos vertę. Kadangi konsultacijos metu sužinojo, kad turimų obligacijų vieno vieneto rinkos vertė nukrito iki 80 litų, jį konsultavęs investicinių paslaugų vadybininkas K. R. rekomendavo sudaryti atvirkštinio atpirkimo (REPO) sandorį. Sandorio metu bankui buvo perduotos jo turimos finansinės priemonės ir iš banko pasiskolinta suma vadybininko rekomenduotų vertybinių popierių (banko Snoro obligacijų, kodas XS0301140512) pirkimui. Viso buvo įsigyta 8 vnt. obligacijų, bendra mokėjimo suma – 7 550,90 eurų. 2008 m. spalio 12 d. Č. R. sulaukė investicinių paslaugų vadybininko K. R. skambučio. Pokalbio metu buvo informuotas, kad jo turimų vertybinių popierių vertė nukrito, todėl, remiantis sutarties sąlygomis, jis privalo suformuoti 6 000 litų užstatą. Vėliau tą pačią dieną sulaukė kito skambučio ne darbo metu (22 val. 30 min), kurio metu buvo priminta, kad jis privalo atvykti į banko poskyrį ir įnešti užstatą. K. R. netgi siūlė reikalingą sumą skolinti iš nuosavų lėšų. Č. R. atvykus į banko poskyrį, vadybininkas minėjo, kad jaučiasi kaltas dėl susiklosčiusios situacijos. Č. R. paprašė vadybininko raštu pakomentuoti, kodėl buvo teiktos būtent tokios investavimo rekomendacijos. Šis užtikrino, kad atsakymą pateiks raštu per 30 dienų. Tačiau iki 2008 m. gruodžio 31 d. atsakymas nebuvo gautas. Kadangi sutarties pasirašymo metu sandorio sąlyga dėl „užstato suformavimo“ buvo nepakankamai aiškiai išdėstyta bei nesuprasta, ir dėl to neatrado galimybės per trumpą laiką suformuoti reikalingo dydžio užstato, todėl spalio 13 d. Č. R. turimi vertybiniai popieriai buvo parduoti tos dienos rinkos kainomis. Pardavus turimus vertybinius popierius rinkos kaina, gauta pinigų suma buvo padengtas įsipareigojimas bankui už suteiktą paskolą, ir dar Č. R. liko skolingas bankui 600 litų paskolos palūkanų. Taigi bendra jo patirtų nuostolių suma yra 10 779,17 litų, kurią Č. R. linkęs priskirti banko veiklos rezultatui. Trečiasis suinteresuotas asmuo pabrėžė, kad jo profesija ir išsilavinimas su finansų rinkomis niekaip nesusiję, todėl visus sprendimus pirkti ar parduoti vertybinius popierius jis priėmė vadovaudamasis banko darbuotojų rekomendacijomis.

Trečiasis suinteresuotas asmuo M. S. atsiliepimu (t. II, b. l. 110-112) su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagristą. Paaiškino, kad jį sudomino per radijo reklamą pateikta informacija, kurioje buvo skelbiama apie galimybę investuoti į obligacijas įkeičiant žemės sklypus. Išsamiau išsiaiškinti sąlygas kreipėsi į Banko poskyrio vadovę J. J.. Apie tokią investicijos galimybę J. J. informacijos pateikti iš karto negalėjo ir tik paskambinusi atsakingam už investicijas Banko asmeniui šią informacija suteikė. Tuo metu Bankas platino obligacijas, kurios negarantavo palūkanų. Bankui pradėjus platinti su akcijomis susietas obligacijas Nr. 21, jam paskambino J. J. ir pranešė apie naujas sąlygas, kurios garantuoja 6 proc. metines palūkanas, o bankui reikės mokėti tik 5,5 proc. metinių palūkanų. Šios sąlygos J. J. buvo pateiktos kaip labai geros ir labai retai siūlomos klientams. Taip pat M. S. buvo sutekta informacija, kad obligacijos Nr. 21 yra visiškai nerizikinga investicija, jei obligacijos bus išlaikytos iki sutarties termino pabaigos, jam bus sumokėtos 6 proc. metinės palūkanos. Tai jį labai sudomino ir lėmė jo sprendimą įsigyti minėtas obligacijas pagal Banke galiojančias procedūras. Banko turto vertinimo atstovas įvertino M. S. žemės sklypus ir sutvarkė visus reikalingus dokumentus. Banko iniciatyva paskola buvo padidinta du kartus, lyginant su įvertinta žemės sklypų rinkos verte. Paskolos sutartis paruošta be papildomos informacijos. Sutartyje nenumatyta rizika ir galimų nuostolių ataskaita. Pagrindinių sąlygų reklaminėje medžiagoje yra aiškiai pateikta informacija ir suteikta Banko garantija, kad investuotojas nepraras investuotų lėšų. Šias sąlygas patvirtino ir J. J.. Įsigyjant obligacijas Nr. 21 skolintomis lėšomis, Bankui nereikėjo pateikti jokių pajamų ar kitų M. S. įsipareigojimų ataskaitos. Pagal tuo metu galiojančius įstatymus jam, kaip nepatyrusiam ir neprofesionaliam investuotojui, turėjo būti taikomos visos apsaugos priemonės ir skirta geriausia bei išsamiausia konsultacija. Tačiau jo atveju nekvalifikuota ir VPK nelicencijuota J. J. konsultacija bei klaidinanti Banko pagrindinių sąlygų reklaminė medžiaga lėmė neteisingus ir rizikingus sprendimus įsigyjant obligacijas Nr. 21. Atsakydamas į M. S. pateiktą 2009 m. vasario 27 d. raštą, Bankas dar kartą patvirtino, kokį turėjo požiūrį į klientą ir kiek J. J. skyrė dėmesio išsiaiškindama jo poreikius. Paskolos ir obligacijų Nr. 21 įsigijimo sutartis buvo paruošta paskutinę obligacijų platinimo dieną, likus tik kelioms minutėms iki obligacijų platinimo termino pabaigos, nesuteikiant jam galimybių tinkamai susipažinti su sąlygomis ir įvertinti visas rizikas. Tai sukelia trečiajam suinteresuotam asmeniui papildomų abejonių dėl J. J. tinkamos kvalifikacijos ir skaidrios Banko politikos neprofesionalių investuotojų atžvilgiu. Su obligacijų Nr. 21 galutinėmis sąlygomis Banko poskyrio vadovė J. J. supažindino jį tik prieš pasirašant sutartį, o sutarties pasirašymo metu dėl bazinio prospekto sąlygų, su kuriomis gali susipažinti, nurodė internetinės svetainės adresą. J. J. taip pat patikino, kad pagrindinių sąlygų reklaminėje medžiagoje ir galutinėse sąlygose pateikta informacija atitinka bazinio prospekto sąlygas.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. lapkričio 26 d. sprendimu
(t. II, b. l. 141-169) pareiškėjo AB DnB NORD banko skundą patenkino – panaikino Komisijos 2009 m. balandžio 30 d. sprendimą Nr. 2K-154 „Dėl teisės pažeidimo bylos“. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjui nepagrįstai inkriminuoti Finansinių priemonių rinkų įstatymo pažeidimai. Vienas iš šio įstatymo tikslų – investuotojų interesų apsauga. Tačiau toks reguliacinis tikslas nereiškia, kad bet kuriuo atveju už neprofesionalių investuotojų, kaip specialių investavimo žinių neturinčių arba mažai turinčių, patirtus finansinius nuostolius turi atsakyti stipresnioji pusė – finansų maklerio įmonės, komerciniai bankai. Jei šie veikia investuotojo interesais, iš esmės elgiasi sąžiningai ir pan., nėra pagrindo tvirtinti, kad pažeidžiama investuotojų interesų apsauga. Klientų pasirašymas finansiniuose dokumentuose nėra vien tik formalus veiksmas. Laisva valia pasirašydamas atitinkamuose dokumentus, klientas prisiima vykdyti jame nustatytus įsipareigojimus, taip įgyja teisę reikalauti, kad atitinkamuose dokumentuose numatytas pareigas vykdytų ir kita pusė. Atsižvelgdama į gautą informaciją, finansų maklerio įmonė turi įvertinti, ar konkrečios investicinės paslaugos ir finansinės priemonės yra tinkamos klientui, tačiau joks teisės aktas tokios įmonės neįpareigoja nesudaryti ar uždrausti klientui sudaryti sandorį, prisiimant atitinkamą riziką. Teismas sutiko su pareiškėjo skundo argumentu, kad pernelyg platus FPRĮ nuostatų aiškinimas sudarytų prielaidas investuotojams piktnaudžiauti teisėmis, vengiant savo įsipareigojimų vykdymo, ypač finansų rinkų nuosmukio kontekste. Tas faktas, kad investuotojas neišsamiai buvo susipažinęs su tais dokumentais, kuriuos jis pasirašė, negali pateisinti jo veiksmų ar neveikimo. Toks elgesys neatitinka rūpestingumo ir apdairumo kriterijų, kurie itin reikšmingi prisiimant tam tikrus finansinius įsipareigojimus.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad iš bylos medžiagos matyti, jog siekiant geriau išsiaiškinti kliento poreikius, Bankas prašė pateikti informaciją apie kliento žinias ir patirtį investavimo srityje, taip pat apie finansinę padėtį bei tikslus, kurių jis siekia naudodamasis taupymo ar investavimo paslaugomis. Tokiu būdu iš esmės tinkamai buvo atliktas tinkamumo testas (suitability test). Atsižvelgiant į kliento suteiktą informaciją, Banko nuomone, J. M. labiausiai tiko investuoti į susietas obligacijas; taip pat tiko investuoti į šiuos instrumentus: investicinį indėlį, terminuotą indėlį, tačiau jie, Banko manymu, nebuvo optimali investicija. Bankas įspėjo, kad instrumentai – susietos obligacijos, finansuojant investicijas skolintomis lėšomis, investiciniai fondai arba III pakopos pensijų fondai, investicinis indėlis su padidintu pelningumu – nėra tinkami klientui, į juos investuoti nepatarė. Su tokia rekomendacija ir įspėjimu J. M. buvo supažindintas pasirašytinai, tačiau tokio įspėjimo nepaisė. Banko nuomone, S. K. ir Č. R. labiausiai tiko investuoti į investicinį indėlį; taip pat į terminuotą indėlį, tačiau, jis, Banko manymu, nebuvo optimali investicija. Bankas įspėjo, kad instrumentai – susietos obligacijos arba akcijos, finansuojant investicijas skolintomis lėšomis, investiciniai fondai arba akcijos, susietos obligacijos, investicinis indėlis su padidintu pelningumu – nėra tinkami šiems klientams, į juos investuoti nepatarė. Su tokia rekomendacija ir įspėjimu S. K. ir Č. R. buvo supažindinti pasirašytinai, tačiau tokio perspėjimo nepaisė. 2008 m. balandžio 9 d. su J. M. buvo pasirašyta sutartis dėl finansinių priemonių sąskaitos tvarkymo, pavedimų vykdymo ir rekomendacijų teikimo Nr. 4652. Analogiška sutartis 2008 m. rugsėjo 9 d. buvo pasirašyta ir su S. K. bei 2008 m. rugsėjo 9 d. – su Č. R. Pasirašydami šias sutartis, klientai patvirtino, kad yra informuoti apie tai, jog priskirtini neprofesionaliojo investuotojo kategorijai; kad Anketoje pateikta informacija apie kliento žinias ir patirtį investavimo srityje yra tiksli, teisinga ir išsami; kad sutinka, jog informacija, kuri nėra skirta klientui asmeniškai, būtų teikiama nuorodos į Banko tinklapį internete būdu ir kt. Pasirašydamas Finansinių priemonių tvarkymo sutartį, klientas patvirtina, kad susipažino su investicinių paslaugų teikimo sąlygomis ir Banko paslaugų teikimo sąlygomis bei kad su jomis sutinka.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog Bankas, siekdamas, kad klientas galėtų priimti pagrįstą investicinį sprendimą, taip pat pateikė apibendrintą Aprašymą, nurodydamas, jog šis Aprašymas yra pritaikytas neprofesionaliajam klientui, kurio patirtis ir investavimo galimybės yra minimalios. Jame išdėstyta informacija apie atskiras finansines priemones – akcijas, obligacijas ir kt. Investicinių paslaugų teikimo sąlygų 2.10 punkte buvo numatyta, kad klientas bet kuriuo metu gali susipažinti su šiomis sąlygomis, Aprašymu bei kitais išvardintais dokumentais Banko interneto tinklalapyje, taip pat Banko Investicinės bankininkystės departamente nemokamai gali gauti išvardintų dokumentų kopijas. Laiko tarpas tarp sudaromų sutarčių visais atvejais iš esmės buvo pakankamas tam, kad būtų galima priimti apgalvotą investicinį sprendimą. Šiuo atveju Banko klientams nebuvo jokių kliūčių dėl atliekamų veiksmų pagrįstumo kreiptis į Banko darbuotojus ar kitus specialistus. Atvirkštinio atpirkimo paslaugų teikimo sąlygų 8 punkte buvo numatyta klientų pareiga suformuoti užstatą. Pažymėta, kad tuo atveju, jei šiame punkte nustatyta tvarka ir terminais užstatas nesuformuojamas, Bankas turi teisę nutraukti sutartį. Su šiomis sąlygomis klientai buvo supažindinti pasirašytinai, todėl turėjo suprasti savo atliekamų veiksmų rizikingumą.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog J. M., S. K., Č. R., iš esmės žinodami, kad susietų obligacijų įsigijimas skolintomis lėšomis Banko yra nurodoma kaip netinkama investavimo priemonė, laisva valia pasirinko šią investavimo priemonę, todėl atsiradusios neigiamos pasekmės – patirti finansiniai nuostoliai negali būti vertinami kaip iš esmės nulemti vien tik Banko darbuotojų veiksmų. Bankas šiuo atveju įvykdė FPRĮ 22 straipsnio
3, 5, 6 dalių ir Taisyklių VI ir VIII skyriuose numatytas pareigas dėl reikalingos informacijos suteikimo klientams ir potencialiems klientams, todėl Komisija nepagrįstai sprendė, jog nagrinėjamu atveju yra pažeisti minėti FPRĮ reikalavimai. Tuo atveju, jei klientams truko informacijos apie pasirenkamą investavimo priemonę, jie turėjo teisę teikti Banko darbuotojams detalesnius klausimus dėl pasirenkamos investavimo strategijos ar pan. Byloje nėra duomenų, kad Banko darbuotojai V. M., K. R., V. K. ir J. J., kurie buvo apklausti teisminio nagrinėjimo metu, ignoravo klientų klausimus apie konkrečias investavimo strategijas ar kitokio pobūdžio klausimus. Nagrinėjamu atveju matyti, kad klientų J. M., S. K., Č. R. rašytinis sutikimas gauti informaciją, pranešimus ir ataskaitas nuorodos į tinklalapį ar internetinės bankininkystės būdais nurodytas Finansinių priemonių tvarkymo sutarčių Specialiojoje dalyje (8.6 p.), todėl toks informacijos pateikimo būdas iš esmės atitiko Taisyklių 5-7 punktų reikalavimus. Dėl Lankstinuko pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad klientas, žinodamas išpirkimo momentą, neturėjo tikėtis būtent 6 proc. prieaugio per metus. Tačiau tikėdamasis gauti tam tikrą dydžio finansinę naudą, kilus tam tikriems neaiškumams, klientas galėjo teikti paklausimą Banko darbuotojams dėl metinio prieaugio. Todėl nesutiktina su Komisijos 2009 m. balandžio 30 d. sprendime Nr. 2K-154 padaryta išvada dėl klaidinančios reklamos. Banko pateikta reklama iš esmės buvo išsami, teisinga ir suprantama vidutiniam vartotojui. Šiuo atveju paties kliento pasyvumas (nekreipimas dėmesio į tai, kad ne mažesnis nei 6 proc. prieaugis mokamas tik išpirkimo metu) lėmė tai, kad jis sudarė nenaudingą sandorį. Be to, atsižvelgtina į tai, kad M. S. pasirašytinai susipažino su obligacijų emisijos galutinėmis sąlygomis, kuriose aiškiai nurodyta obligacijų išpirkimo data, kainos apskaičiavimo formulė, numatanti 6 proc. obligacijų prieaugį iki jų išpirkimo, ir kt.

Pripažinęs, kad informacijos pateikimas klientams atitiko teisės aktų reikalavimus ir kad būtent pačių klientų pasirinkimas lėmė atsiradusius finansinius nuostolius, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui nepagrįstai buvo inkriminuotas ir FPRĮ 13 straipsnio 1 dalyje nustatytas pažeidimas. Pažymėjo, kad klientus aptarnavę Banko darbuotojai yra dalyvavę apmokymuose apie konkrečius investicinius produktus. Tai patvirtina Banko apmokymuose dalyvavusių darbuotojų sąrašai. Iš Banko darbuotojų apklausos teisminio nagrinėjimo metu akivaizdu, kad klientai savarankiškai apsisprendė pasirinkti tam tikrą investavimo strategiją, tuo pačiu prisiimdami ir riziką dėl nesėkmingos investicijos. Teismas pažymėjo, kad vien suinteresuotų asmenų (klientų) paaiškinimai apie jiems netinkamai teiktas paslaugas įrodymų pakankamumo prasme negali būti besąlygiškas atsakomybės taikymo pagrindas. Klientams iš esmės buvo suteikta visa reikalinga informacija apie obligacijų įsigijimo skolintomis lėšomis esmę, šiai investavimo strategijai būdingas rizikas. Banko pateikta informacija pagal savo turinį bei pagal jos pateikimo būdą buvo pakankama tam, kad būtų galima priimti pagrįstą investicinį sprendimą. Vien dėl to, kad klientai, norėdami investuoti, nepaisė perspėjimo, kad investavimas skolintomis lėšomis yra netinkamas, negali būti pagrindas Bankui, kuris iš esmės elgėsi sąžiningai, taikyti ekonominę sankciją.

III.

Atsakovas Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisija apeliaciniu skundu
(t. II, b. l. 177-183) prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. lapkričio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Be argumentų, nurodytų pirmosios instancijos teismui, atsakovas pažymėjo, kad, atsižvelgdami į besiformuojančia praktiką, kai FMĮ vis intensyviau siūlo itin sudėtingas ir rizikingas finansines priemones neprofesionaliems investuotojams, nepaisydamos bendrųjų teisės aktuose įtvirtintų veiklos principų bei stengdamosi juos apeiti, ES teisėkūros subjektai Direktyvoje ir ją įgyvendinančioje Europos Komisijos 2006 m. rugpjūčio 10 d. direktyvoje 2006/73/EB (toliau – ir Įgyvendinimo direktyva) papildomai įtvirtino griežtą ir aiškiai reglamentuotą investicinių paslaugų teikimo procesą – nustatė ne tik visumą detalių klientų aptarnavimui taikomų reikalavimų, bet ir įpareigojo tuos reikalavimus vykdyti tam tikra forma bei laikantis griežto eiliškumo. Direktyvos nuostatos perkeltos į Finansinių priemonių rinkų įstatymą, Įgyvendinimo direktyvos – į Taisykles. Direktyvos ir Įgyvendinimo direktyvos nuostatos turi būti vienodai aiškinamos ir taikomos visos ES mastu. Pirmosios instancijos teismo sprendimas iš esmės prieštarauja Direktyvos taikymui ir aiškinimui visoje ES bei tikslui užtikrinti maksimaliai harmonizuotą kapitalo ir finansinių paslaugų rinkos funkcionavimą bei priežiūrą.

Dėl svarbiausios informacijos apie finansines priemones suteikimo J. M., S. K. ir Č. R. atsakovas pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai suabsoliutino klientų pasirašymo tipinėse Banko sutartyse faktą. Pateikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos pavyzdį dėl standartinių sutarties sąlygų vertinimo (nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2000). Be to, atkreipė dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sureikšmino laiko tarpą tarp obligacijų įsigijimo ir atvirkštinio atpirkimo sutarčių sudarymo, nes tai yra dvi skirtingos sutartys, o sprendimas investuoti buvo priimtas pasirašant ne antrąją investavimo strategiją sudarančią sutartį, o pirmąją (obligacijų įsigijimo). Dėl esminės informacijos apie finansines priemones suteikimo M. S. pažymėjo, kad Lankstinuke yra praleista tam tikra informacijos dalis, kurios pateikimas, atsižvelgiant į kitą Lankstinuke pateikiamą informaciją, buvo būtinas reklamos vartotojų suklaidinimui išvengti. Lankstinuke taip pat neaiškiai ir nesuprantamai pateikiama esminė informacija, kuri vidutiniam vartotojui reikalinga tam, kad jis galėtų priimti informacija pagrįstą sprendimą dėl sandorio, ir tuo vidutinis vartotojas skatinamas arba gali būti paskatintas priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio jis kitomis aplinkybėmis nebūtų priėmęs. Atsakovas taip pat pabrėžė, kad Bankas nesugebėjo užtikrinti, jog J. M., S. K., M. S. ir Č. R. paslaugas teikę ir juos konsultavę Banko darbuotojai turėtų pakankamai įgūdžių, žinių ir patirties jiems pavestoms funkcijoms tinkamai vykdyti. Tuo Bankas pažeidė FPRĮ 13 straipsnio 1 dalį. Banko darbuotojai mechaniškai vykdė Banko platinamų obligacijų pardavimo programą, nesigilindami nei į klientų poreikius, nei į jų finansines galimybes sudaryti atitinkamus sandorius.

Pareiškėjas AB DnB NORD bankas atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. III, b. l. 1-11) prašė atmesti atsakovo apeliacinį skundą ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Be argumentų, nurodytų pirmosios instancijos teisme, pareiškėjas pažymėjo, kad atsakovo teiginiai dėl formos ir eiliškumo yra atmestini, nes juos tinkamai išanalizavo pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje esančiais įrodymais (klientų pasirašytais dokumentais ir liudytojų parodymais). Be to, Komisija remiasi neteisingu investavimo rekomendacijų aiškinimu. Šiuo atveju aktualus Europos vertybinių popierių rinkos priežiūros institucijų komiteto (toliau – ir CESR) 2009 m. spalio 14 d. išaiškinimas dėl investavimo rekomendacijos sąvokos aiškinimo pagal Direktyvą. Bendro pobūdžio patarimas dėl vienos ar kitos finansinių priemonių rūšies, bet ne konkrečios finansinės priemonės, nėra laikomas investavimo rekomendacija. Byloje nėra įrodymų, kad Bankas būtų siūlęs konkrečias finansines priemones, t. y. teikęs investicinę paslaugą – investavimo rekomendaciją, iki visos reikiamos informacijos surinkimo. Komisija taip pat klaidina teismą, teigdama, kad paslaugos klientams buvo teikiamos Banko iniciatyva, kadangi klientai, nesilaikydami Banko įspėjimų, savarankiškai priėmė sprendimus investuoti į jiems netinkančias finansines priemones. Informacija apie klientų pasirinktos investavimo strategijos netinkamumą jiems buvo suteikta pasirašant Anketas, t. y. prieš obligacijų pirkimo-pardavimo sutarčių pasirašymą. Net ir sudarę obligacijų įsigijimo sutartis, klientai galėjo nesudaryti atvirkštinio atpirkimo sutarčių. Komisijos nurodoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2000 yra kvestionuojama teisės doktrinoje. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad Lankstinukas yra skirtas tik informuoti potencialius investuotojus apie Banko siūlomus investicinius produktus, tačiau jame negali būti pateikiama visa investuotojui reikalinga informacija – ji yra pateikiama prospekte, į kurį nuoroda yra ir pačiame Lankstinuko tekste. Iš Lankstinuko yra pakankamai aišku, kad 6 proc. prieaugis yra garantuojamas išpirkimo metu, bet ne kiekvienais metais. Lankstinuke pateikta informacija turėjo būti aiški vidutiniam vartotojui, abejojo, ar M. S. gali būti priskiriamas vidutiniam vartotojui. Mano, kad Komisija daro neteisingas paraleles tarp plataus vartojimo prekių ir investicinių paslaugų, kurios yra specifinės, analizuodama vidutinio vartotojo sąvoką ir jos taikymą nagrinėjamoje byloje.

Trečiasis suinteresuotas asmuo M. S. atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą
(t. III, b. l. 15-22) prašė apeliacinį skundą tenkinti. Rėmėsi iš esmės tais pačiais argumentais, kuriuos buvo nurodęs pirmosios instancijos teismui.

Atsakovas Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisija pateikė teismui prašymą (t. III, b. l. 23-24) sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą dėl Direktyvos 13 straipsnio 2 dalies bei 19 straipsnio 3, 4 dalių ir Įgyvendinimo direktyvos 3, 31 straipsnio bei 35 straipsnio 5 dalies aiškinimo ir taikymo nagrinėjamoje byloje.

IV.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. balandžio 14 d. nutartimi (t. III, b. l. 104-132) atsakovo Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos apeliacinį skundą atmetė ir paliko Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. lapkričio 26 d. sprendimą nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nurodė, kad ginčas kilo dėl 2009 m. balandžio 30 d. sprendimo Nr. 2K-154 „Dėl teisės pažeidimo bylos“, kuriuo Komisija už FPRĮ 13 straipsnio 1 dalies ir 22 straipsnio 3, 4, 5 dalių pažeidimus skyrė AB DnB NORD bankui 15 000 litų baudą, teisėtumo ir pagrįstumo. Ginčijamu sprendimu pareiškėjui pritaikyta FPRĮ 86 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta poveikio priemonė – ekonominė sankcija – bauda, pagal savo pobūdį ir esmę atitinka administracinę nuobaudą. Tai reiškia, jog viešojo administravimo subjekto, šiuo atveju, Vertybinių popierių komisijos, priimtame ginčijamame Sprendime nurodomas kaltinimas turi būti inter alia suformuluotas aiškiai, tiksliai, būtina nurodyti kokiais konkrečiais veiksmais ar neveikimu buvo padarytas konkretus teisės pažeidimas. Būtent tokios nurodytos aplinkybės apibrėžia administracinio ginčo dėl tokio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo ribas, kas, be kita ko, atsižvelgiant į atsakovo 2009 m. balandžio 30 d. sprendimo Nr. 2K-154 „Dėl teisės pažeidimo bylos“ (t. I, b. l. 25-33) bei 2009 m. kovo 20 d. pažeidimo protokolo Nr. 12K-11 ir 2009 m. balandžio 21 d. pažeidimo protokolo Nr. 12K-16 (t. I, b. l. 34-42 ir t. I, b. l. 51-53) turinį, lemia, jog nagrinėjamu atveju atsakovo paskirta poveikio priemonė gali būti pripažinta teisėta tik konstatavus, jog būtent ginčijamame sprendime nurodytais veiksmais ir/ar neveikimu pareiškėjas pažeidė FPRĮ 13 straipsnio 1 dalį ir 22 straipsnio 3, 4 ir 5 dalis, o toks pažeidimas konstatuotas remiantis atsakovo surinktais įrodymais. Teisminės priežiūros būdu nėra pagrindo vertinti tų faktinių aplinkybių, kurios nebuvo tiriamos ir vertinamos ginčijamame sprendime. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad tarp pareiškėjo ir trečiųjų suinteresuotų asmenų susiklostę teisiniai santykiai iš esmės nėra vertinami civilinės teisės požiūriu, tai nėra šios bylos dalykas, nes, kaip minėta, joje nagrinėjamas atsakovo priimto individualaus teisės akto teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.

Byloje vertinamiems teisiniams santykiams taikytinos atitinkamos Finansinių priemonių rinkų įstatymo ir jį įgyvendinančių teisės aktų nuostatos. Šio įstatymo nuostatas, be kita ko, įgyvendina 2007 m. gegužės 31 d. Vertybinių popierių komisijos nutarimu Nr. 1K-22 patvirtintos Investicinių paslaugų teikimo ir klientų pavedimų priėmimo ir vykdymo taisyklės, įsigaliojusios 2007 m. lapkričio 1 d. Teisėjų kolegija konstatavo, jog byloje nėra ginčo dėl to, kad tretieji suinteresuoti asmenys yra neprofesionalūs investuotojai FPRĮ prasme. Pažymėjo, kad byloje taikytinu Finansinių priemonių rinkų įstatymu, be kita ko, siekta įgyvendinti atitinkamus Europos Sąjungos teisės aktus, konkrečiai, – 2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2004/39/EB dėl finansinių priemonių rinkų, iš dalies keičiančią Tarybos direktyvas 85/611/EEB, 93/6/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2000/12/EB bei panaikinančią Tarybos direktyvą 93/22/EEB (OL 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 skyrius, 7 tomas, p. 263). Be to, bylai reikšminga 2006 m. rugpjūčio 10 d. Komisijos direktyva 2006/73/EB, kuria įgyvendinama Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/39/EB dėl investicinių įmonių organizacinių reikalavimų ir veiklos sąlygų bei toje direktyvoje apibrėžti terminai (OL L 241, 2006, p. 26). Pagal nusistovėjusią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką Lietuvos Respublikos teismai ir kitos kompetentingos valstybės institucijos, aiškindamos ir taikydamos Lietuvos Respublikos teisę, nesvarbu, ar jos nuostatos priimtos prieš įsigaliojant direktyvai, ar po to, turi ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, ir Europos Sąjungos teisėje įtvirtintą pareigą aiškinti nacionalinę teisę kuo labiau atsižvelgdami į atitinkamos direktyvos turinį ir tikslą, kad būtų pasiektas direktyvoje numatytas rezultatas (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2010 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-471/2010; 2010 m. spalio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1204/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-686/2010; 2011 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63 – 2604/2011 ir kt.). Todėl šioje byloje aiškinant ir taikant FPRĮ ir Taisyklių nuostatas, turi būti atsižvelgiama į MiFID direktyvos ir Įgyvendinimo direktyvos reikalavimus.

Dėl atsakovo pateikto prašymo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT) dėl prejudicinio sprendimo, siekiant išsiaiškinti tam tikrų MiFID direktyvos ir Įgyvendinimo direktyvos nuostatų turinį, teisėjų kolegija pažymėjo, kad pateiktame prašyme atsakovas nenurodo, kokie konkrečiai neaiškumai dėl MiFID direktyvos ir Įgyvendinimo direktyvos turinio jam kyla, kokiu aspektu jo nurodomi direktyvų straipsniai turėtų būti aiškinami, nepaaiškina, kuo konkrečiai ES teisės normų aiškinimas prisidėtų prie ginčo išsprendimo, taip pat nenurodo, kokie konkretūs prejudiciniai klausimai turėtų būti pateikti ESTT. Vien tai, jog atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktu teisės aiškinimu, savaime nereiškia, kad nėra aiškus Europos Sąjungos teisės turinys, ir kad yra pagrindas kreiptis į ESTT prejudicinio sprendimo. Įvertinusi bylos medžiagą ir proceso dalyvių argumentus, teisėjų kolegija konstatavo, kad byloje nėra sutariama ne tiek dėl teisės aiškinimo, kiek dėl faktinių aplinkybių ir byloje surinktų įrodymų vertinimo. Pažymėjo, kad šioje byloje taikytinos MiFID direktyvos ir Įgyvendinimo direktyvos nuostatos teisėjų kolegijai yra pakankamai aiškios, todėl padarė išvadą, kad pagrindo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo nėra. Dėl išdėstytų priežasčių atsakovo prašymo netenkino.

Kadangi ginčijamame Komisijos 2009 m. balandžio 30 d. sprendime Nr. 2K-154 konstatuoti teisės normų pažeidimai yra santykinai savarankiški, teisėjų kolegija vertino juos atskirai:

1. Dėl investavimo rekomendacijų teikimo –  atsakovas ginčijamame sprendime, be kita ko, konstatavo, jog pareiškėjas, teikdamas J. M. ir S. K. investavimo rekomendacijas nesurinkęs ir neįvertinęs informacijos apie klientų žinias, patirtį investavimo srityje, finansinę padėtį bei investavimu siekiamus tikslus, pažeidė FPRĮ 22 straipsnio 5 ir 6 dalis. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad, kaip matyti iš FPRĮ 1 straipsnio 1 dalies (taip pat MiFID direktyvos preambulės 2-3 konstatuojamųjų dalių), siekiama užtikrinti tinkamas investuotojų apsaugos priemones, ypač atsižvelgiant į tai, kad dalis investuotojų yra neprofesionalūs investuotojai, o finansinių priemonių rinkos pasižymi savo specifiniais bruožais. Aiškinant Finansinių priemonių rinkų įstatymo ir jį įgyvendinančių teisės aktų nuostatas turi būti atsižvelgiama į šį įstatymų leidėjo siekiamą tikslą. Vertinant konkrečiai su investavimo rekomendacijų teikimu susijusius reguliavimo aspektus, pažymėtina, jog FPRĮ 22 straipsnio 5 dalyje yra įtvirtinta, kad finansų maklerio įmonė, prieš pradėdama teikti klientui investicines paslaugas, kurios apima investavimo rekomendacijų teikimą ir (arba) finansinių priemonių portfelio valdymą, privalo surinkti informaciją apie kliento ar potencialaus kliento: 1) žinias ir patirtį investavimo srityje, susijusias su konkrečiomis investicinėmis paslaugomis ar finansinėmis priemonėmis; 2) finansinę padėtį; 3) tikslus, kurių jis siekia naudodamasis investicinėmis paslaugomis. Tuo tarpu FPRĮ 22 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad finansų maklerio įmonė, surinkusi ir įvertinusi šio straipsnio 5 dalyje nurodytą informaciją, turi rekomenduoti klientui ar potencialiam klientui konkrečias investicines paslaugas ir finansines priemones, kurios geriausiai atitiktų kliento interesus. Minėtas nuostatas įgyvendina Taisyklių 48 punktas, kuriame nurodyta, jog finansų maklerio įmonė privalo surinkti iš klientų ir potencialių klientų visą informaciją, reikalingą esminiams faktams apie klientą nustatyti (suitability test). Finansų maklerio įmonė, įvertinusi apie klientą surinktą informaciją ir klientui teikiamos paslaugos pobūdį ir mastą, privalo turėti pagrindą manyti, kad konkretus sandoris, kurį siūloma sudaryti arba kuris yra sudaromas teikiant portfelio valdymo paslaugą, atitinka šiuos kriterijus: 48.1. sandoris atitinka šio kliento investavimo tikslus; 48.2. klientas yra finansiškai pajėgus prisiimti su jo investavimo tikslus atitinkančio sandorio sudarymu susijusią riziką; 48.3. klientas turi pakankamai reikiamų žinių ir patirties, kad suprastų riziką, būdingą sandorio sudarymui ir jo portfelio valdymui. Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos MiFID direktyvos 19 straipsnio 4 ir 5 dalyse, jas detalizuoja Įgyvendinimo direktyvos 35-37 straipsniai. Šiuo atveju atkreiptinas dėmesys į MiFID direktyvos 19 straipsnio 5 dalies antros įtraukos nuostatą, reikalaujančią, kad jeigu, remdamasi ankstesne pastraipa gauta informacija, investicinė įmonė mano, kad produktas ar paslauga netinka esamam ar būsimam klientui, investicinė įmonė įspėja esamą ar būsimą klientą. Šio įspėjimo pateikimo forma gali būti standartizuota. Kaip matyti iš nurodytų teisės normų turinio, jomis, atsižvelgiant į finansų rinkų produktų specifiką ir neprofesionalių investuotojų turimų žinių lygį šioje srityje, siekiama užtikrinti, kad prieš pateikiant investavimo rekomendaciją būtų surinktas tam tikras informacijos minimumas, kuris būtinas finansų maklerio įmonei įvertinant potencialų klientą, jo poreikius ir suformuluojant būtent šiam klientui tinkamą asmeninę investavimo rekomendaciją. Taigi prieš potencialiam neprofesionaliam investuotojui pateikdama investavimo rekomendaciją finansų maklerio įmonė privalo apie šį asmenį surinkti tam tikrą teisės aktuose apibrėžtą informaciją ir ją įvertinti.

Siekiant išsamiai įvertinti minėtų teisės normų prasmę, visų pirma būtina atskleisti „investavimo rekomendacijos“ sąvokos turinį. Kaip matyti iš FPRĮ 22 straipsnio 5 dalies, investavimo rekomendacija yra investicinė paslauga, o FPRĮ 3 straipsnio 1 dalies 12 punkte nurodoma, jog investavimo rekomendacija – tai finansų maklerio įmonės arba kliento iniciatyva klientui teikiama asmeninio pobūdžio rekomendacija dėl vieno ar kelių sandorių, susijusių su finansinėmis priemonėmis. Ši nuostata iš esmės perkelia MiFID direktyvoje įtvirtintą konsultacijos dėl investicijų sąvoką (MiFID direktyvos 4 str. 1 d. 4 p.). Finansinių priemonių rinkų įstatyme pateiktą investavimo rekomendacijos sąvoką detalizuoja Taisyklių 157 punktas, kuriame numatyta, jog asmeninio pobūdžio rekomendacija yra rekomendacija, teikiama asmeniui, kuris veikia kaip investuotojas ar potencialus investuotojas arba investuotojo ar potencialaus investuotojo agentas. Turi būti pateikiama tam asmeniui tinkama asmeninio pobūdžio rekomendacija arba ji turi būti pagrįsta asmeniui būdingomis savybėmis. Asmeninio pobūdžio rekomendacijoje turi būti pasiūlymas imtis vieno iš šių veiksmų: 157.1. pirkti, parduoti, pasirašyti, apsikeisti, išpirkti, laikyti arba platinti konkrečią finansinę priemonę; 157.2. pasinaudoti arba nepasinaudoti konkrečios finansinės priemonės suteikiama teise pirkti, parduoti, pasirašyti, apsikeisti arba išpirkti finansinę priemonę. Taisyklių 158 punkte nurodyta, kad rekomendacija nelaikoma asmeninio pobūdžio rekomendacija, jei ji pateikiama tik informacijos platinimo kanalams arba visuomenei. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad atskleidžiant investavimo rekomendacijos sąvokos turinį, atsižvelgtina ir į Europos vertybinių popierių ir rinkų institucijos (ESMA), iki 2011 m. sausio 1 d. – Europos vertybinių popierių rinkos priežiūros institucijų komiteto (CESR), konsultacinius dokumentus, konkrečiai, – 2009 m. spalio 14 d. konsultacinį dokumentą dėl investavimo konsultacijos sąvokos (CESR/09-665) ir 2010 m. balandžio 19 d. konsultacinį dokumentą (CESR/10-293). Iš minėtuose teisės aktuose pateiktos sąvokos turinio matyti, kad vertinant, ar tam tikra asmeniui teikiama informacija yra investavimo rekomendacija, turi būti nustatyti keli elementai: pirma, tokia rekomendacija gali būti teikiama ir įmonės, ir kliento iniciatyva; antra, tai turi personalizuota, konkrečiam asmeniui skirta ir neviešai teikiama rekomendacija; trečia, tai informacija/rekomendacija apie konkrečias finansines priemones ir potencialiam klientui siūloma atlikti konkrečius veiksmus (pirkti, parduoti ar pan.); ketvirta, rekomendacija teikiama kaip tinkama klientui arba teikiama įvertinus kliento asmenines savybes. Tik konkrečiu atveju nustačius šių elementų visumą, galima konstatuoti esant investavimo rekomendaciją. Tokiu investavimo rekomendacijos apibrėžimu, be kita ko, siekiama ją atriboti nuo bendros informacijos, kurią reklamos ar kitais tikslais gali viešai platinti finansų maklerio įmonė (žr. Įgyvendinimo direktyvos preambulės 81 konstatuojamąją dalį).

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, iš esmės neatskleidė investavimo rekomendacijos sąvokos turinio, todėl šiuo aspektu jo sprendimas yra ydingas. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nekyla esminių ginčų dėl investavimo rekomendacijos apibrėžimo. Iš esmės pagrindinis ginčas šiuo aspektu yra dėl faktinių aplinkybių vertinimo, t. y. atsakovas teigia, kad pareiškėjo darbuotojai J. M. ir S. K. pateikė investavimo rekomendacijas (t. y. investavimo rekomendacijas pirkti susietas obligacijas, jas finansuojant pareiškėjo skolintais pinigais), dar nesurinkę teisės aktais reikalaujamos informacijos apie nurodytus asmenis (t. y. prieš Anketos užpildymą), tuo tarpu pareiškėjas teigia, kad to nebuvo. Atitinkamai būtina įvertinti, ar atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą, pagrindė jį surinktais įrodymais.

Įvertinusi bylos medžiagą šiuo aspektu, teisėjų kolegija iš esmės sutiko su pareiškėjo teiginiu, kad atsakovo 2009 m. balandžio 30 d. sprendime Nr. 2K-154 padaryta išvada, jog pareiškėjas pažeidė FPRĮ 22 straipsnio 5 ir 6 dalis, nėra pagrįsta byloje surinktais įrodymais. Kolegija, atsižvelgdama į pirmiau aptartą investavimo rekomendacijos sąvoką, konstatavo, jog atsakovas privalėjo nustatyti, t. y. surinkti įrodymus, jog pareiškėjo darbuotojų atlikti veiksmai (teikta informacija) trečiųjų suinteresuotų asmenų atžvilgiu iki Anketos užpildymo atitinka visus investavimo rekomendaciją apibūdinančius bruožus. Darydamas išvadą, kad pareiškėjas pažeidė FPRĮ 22 straipsnio 5 ir 6 dalis, atsakovas iš esmės rėmėsi trečiųjų suinteresuotų asmenų J. M. ir S. K. paaiškinimais. J. M. atveju atsakovas konstatavo, jog investavimo rekomendaciją jam pateikė Banko kasos vadybininkė, tuo tarpu S. K. atveju atsakovas nurodė ir faktinę aplinkybę, kad Banko darbuotojas K. R. 2009 m. kovo 5 d. Komisijos posėdžio metu patvirtino, jog su kliente susisiekė pats. Atsakovo teigimu, abiem atvejais Anketa buvo užpildyta jau po investavimo rekomendacijos suteikimo, taigi investavimo rekomendacija buvo suteikta nesurinkus ir neįvertinus teisės aktais reikalaujamos informacijos. Kaip matyti iš bylos medžiagos, be J. M. (t. II, b. l. 47-48) ir S. K. (t. II, b. l. 52) paaiškinimų apie tai, kad pareiškėjas apie juos netinkamai surinko informaciją ir netinkamu laiku pateikė investavimo rekomendacijas, joje nėra kitų įrodymų, pagrindžiančių tokią atsakovo išvadą. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad trečiųjų suinteresuotų asmenų parodymai, atsižvelgiant į byloje esančią įrodymų visumą, vertintini kritiškai, nes šie asmenys yra suinteresuoti bylos baigtimi. Taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad VPK 2008 m. gruodžio 9 d. patikrinimo akte Nr. 1T-12 (t. I, b. l. 81-84) yra padarytos išvados, jog tikslinio patikrinimo metu faktų, leidžiančių pagrįsti J. M. ir S. K. teiginius, nustatyta nebuvo. Nors atsakovas nurodo, kad pareiškėjo darbuotojo K. R. paaiškinimai leidžia teigti, jog jis S. K. iki Anketos užpildymo pateikė investavimo rekomendaciją, K. R. parodymai pirmosios instancijos teismo posėdyje (t. II, b. l. 133-134) tokios išvados nepatvirtina. 2009 m. vasario 23 d. paaiškinimų protokole K. R. nurodė, kad investavimo rekomendacijų klientams jis neteikia (t. I, b. l. 182-183). Vien faktinė aplinkybė, jog K. R. pats susisiekė su S. K. ir teikė jai informaciją, neleidžia daryti vienareikšmės išvados, kad jis jai pateikė būtent investavimo rekomendaciją. Teisėjų kolegija, vertindama byloje esančių įrodymų visumą, taip pat atsižvelgė į tai, kad ir J. M. (t. I, b. l. 62), ir S. K. (t. I, b. l. 91) atveju prieš pasirašant sutartis buvo užpildytos Anketos, kuriose pareiškėjas minėtiems asmenims pateikė kitokias investavimo rekomendacijas nei teigia tretieji suinteresuoti asmenys, be to, abiem atvejais susietos obligacijos finansuojant investicijas skolintomis lėšomis buvo aiškiai nurodytos kaip netinkami instrumentai (MiFID direktyvos 19 straipsnio 5 dalies antra įtrauka). Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytas aplinkybes, kolegija padarė išvadą, kad byloje nesurinkta įrodymų, leidžiančių teigti, jog pareiškėjo darbuotojai J. M. ir S. K. iki Anketų užpildymo momento būtų siūlę atlikti konkrečius veiksmus (t. y. pirkti, parduoti ar pan. finansinių priemonių) su konkretaus tipo finansinėmis priemonėmis (t. y. susietomis obligacijomis, finansuojant investicijas skolintomis lėšomis). Byloje nesant kitų įrodymų, leidžiančių vienareikšmiškai konstatuoti, kad pareiškėjo darbuotojai J. M. ir S. K. iki Anketų užpildymo būtų teikę investavimo rekomendacijas, taip pat atsižvelgiant į tai, kad trečiųjų suinteresuotų asmenų užpildytose Anketose buvo aiškiai nerekomenduojama investuoti į susietas obligacijas, finansuojant investicijas skolintomis lėšomis, konstatuotina, kad atsakovo išvada, jog pareiškėjas pažeidė FPRĮ 22 straipsnio 5 ir 6 dalis, nėra pagrįsta surinktais įrodymais. Todėl šioje dalyje pirmosios instancijos teismas pagrįstai panaikino ginčijamą Komisijos 2009 m. balandžio 30 d. sprendimą Nr. 2K-154.

2. Dėl svarbiausios informacijos apie finansines priemones suteikimo klientams J. M., S. K. ir Č. R. – atsakovas ginčijamame sprendime padarė išvadą, kad Bankas, nesuteikęs J. M., S. K. ir Č. R. visos reikiamos informacijos, kurios pagrindu šie asmenys galėtų suprasti finansinių priemonių esmę, atitinkamai investavimo strategijai būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus, pažeidė FPRĮ 22 straipsnio 3 dalį. Įvertinusi šioje dalyje ginčijamą sprendimą, teisėjų kolegija pažymėjo, kad jis ydingas tuo požiūriu, jog iš jo turinio nėra visiškai aiškus Bankui suformuluotas kaltinimas. Atkreipė dėmesį, kad aptariant Banko pareigų nevykdymą, J. M. atveju ginčijamame sprendime analizuojama ne tik apibendrintos informacijos pateikimo forma, bet ir užsimenama apie jos turinio kokybę (Aprašyme „... informacija <...> pateikiama neišsamiai, t. y. neaiškiai ir fragmentuotai ...“), tačiau iškart nurodoma, kad Banko 2009 m. balandžio 1 d. Komisijai pateiktuose paaiškinimuose išdėstyti teiginiai dėl „Banko aprašymo turinio nagrinėjamai bylai reikšmės neturi“. Atsižvelgiant į šį teiginį ir į suformuluotą kaltinimą („Bankas, J. M. nesuteikęs visos reikalingos informacijos“) darytina išvada, kad atsakovas nevertino Rizikų aprašyme pateiktos apibendrintos informacijos turinio atitikties teisės aktų reikalavimams. Nors 2009 m. balandžio 21 d. pažeidimo protokole Nr. 12K-16 (t. I, b. l. 52) aptardama Banko veiksmus/neveikimą Č. R. atžvilgiu VPK analizuoja Rizikų aprašymo (Banko aprašymo) turinio kokybės aspektus, ši analizė nėra įvertinta ginčijamame sprendime aptariant, atsakovo manymu, Banko padarytą pažeidimą Č. R. atžvilgiu, o, kaip minėta, J. M. atžvilgiu nurodoma, kad klientams reikšmingos apibendrintos informacijos turinio aspektai nagrinėjamai bylai reikšmės neturi.

Darytina išvada, kad šioje dalyje teisminio ginčo ribos – Komisijos 2009 m. balandžio 30 d. sprendime Nr. 2K-154 įvardinti Banko padaryti FPRĮ 22 straipsnio 3 dalies pažeidimai, pasireiškę teisės aktais reikalaujamos apibendrintos informacijos pateikimo formos, o ne turinio/kokybės pažeidimais. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai apibrėžė ginčo ribas. Taip pat atkreipė dėmesį, kad atsakovas apeliaciniame skunde šiuo aspektu pirmosios instancijos teismo sprendimo neginčija, nepateikia argumentų, susijusių su Rizikų aprašymo (Banko aprašymo) turiniu, o pateikta pirmosios instancijos teismo sprendimo kritika iš esmės susijusi su apibendrintos informacijos pateikimo forma, jos pateikimo savalaikiškumu. Todėl šios dalies ginčijamo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, Banko veiksmų/neveikimo teisėtumas vertinami tik šiuo aspektu, t. y. neanalizuojamas Rizikų aprašyme ar sutartiniuose dokumentuose išdėstytos informacijos turinys, jos kokybė. Priešingu atveju būtų nepagrįstai išplėstos administracinio ginčo ribos ir paneigta teisminė ginčijamo administracinio akto kontrolės prigimtis. Teisėjų kolegija taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad Č. R. atveju Banko padarytas pažeidimas apibrėžtas ydingai, nes yra nekonkretus: ginčijamame sprendime nurodoma, kad Bankas netinkamai supažindino Č. R. su jam siūlomų ir nerekomenduotinų finansinių priemonių, investavimo strategijų esme bei rizikomis, tačiau aiškiai nėra įvardijama, kuo pasireiškė toks netinkamas supažindinimas. Vis dėlto ginčijamame sprendime įvardintas Banko padarytas FPRĮ 22 straipsnio 3 dalies pažeidimas Č. R. atžvilgiu suvoktinas kartu su 2009 m. balandžio 21 d. pažeidimo protokolu Nr. 12K-16 (t. I, b. l. 51-53), kurio turinys leidžia daryti išvadą, jog netinkamas Č. R. supažindinimas traktuojamas kaip analogiškas J. M. ir S. K. atvejams.

Atsižvelgdama į pirmiau apibrėžtas teisminio nagrinėjimo ribas, teisėjų kolegija konstatavo, kad visų pirma būtina aptarti, koks teisinis reguliavimas taikytinas susiklosčiusiems teisiniams santykiams, o po to įvertinti, ar atsakovas pagrįstai konstatavo, jog Bankas santykiuose su trečiaisiais suinteresuotais asmenimis nesilaikė teisės aktų nustatytų reikalavimų. FPRĮ 22 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad finansų maklerio įmonė turi aiškiai ir suprantamai suteikti klientams ir potencialiems klientams visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus. Informacija gali būti pateikiama standartizuota forma. Minėtomis įstatymo normomis iš esmės perkelta MiFID direktyvos 19 straipsnio 3 dalis. Įgyvendinimo direktyvos 29-33 straipsniai detalizuoja MiFID direktyvos 19 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos pareigos apimtį ir įgyvendinimo tvarką. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Įgyvendinimo direktyvos 29 straipsnio 1 dalyje reikalaujama, kad minėta informacija būtų pateikiama „pakankamai iš anksto“, o Įgyvendinimo direktyvos preambulės 48 konstatuojamojoje dalyje nurodoma, jog „nustatydama, ką reiškia nuostata pateikti informaciją pakankamai iš anksto iki šioje direktyvoje nurodyto laiko, investicinė įmonė, atsižvelgdama į konkrečios situacijos skubotumą ir laiką, kurio klientui reikia pateiktai konkrečiai informacijai suvokti ir į ją sureaguoti, turėtų atsižvelgti į kliento poreikį turėti pakankamai laiko ją perskaityti ir suprasti prieš priimant investicinį sprendimą. Klientui tikriausiai prireiks mažiau laiko peržiūrėti informaciją apie paprastą ar standartizuotą produktą ar paslaugą arba apie produktą ar paslaugą tokios pat rūšies, kaip buvo nusipirkęs anksčiau, palyginti su laiku, kurio jam prireiktų sudėtingesniam ar nežinomam produktui ar paslaugai įvertinti“. FPRĮ 22 straipsnio 3 dalies nuostatos detalizuotos Taisyklių 33 punkte, kuriame nurodyta, jog finansų maklerio įmonė privalo pateikti klientams ir potencialiems klientams apibendrintą finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą, atsižvelgdama į klientų kategoriją, kuriai klientas priskirtas (neprofesionalusis ar profesionalusis klientas), ir kitas aplinkybes. Tokiame aprašyme turi būti paaiškintas konkretaus finansinių priemonių tipo pobūdis ir šiam finansinių priemonių tipui būdinga rizika, kad klientas galėtų priimti pagrįstą investicinį sprendimą. Tuo tarpu Taisyklių 34 punkte numatyta, jog rizikos aprašymas turi atitikti konkretų finansinės priemonės tipą, taip pat kliento padėtį ir jo žinių lygį. Pagal tai turi būti pateikiama ši informacija: 34.1. rizika, būdinga to tipo finansinei priemonei, įskaitant sverto principo (leverage) paaiškinimą ir jo poveikį, bei rizika, kad visas investuotas kapitalas gali būti prarastas; 34.2. tam tikrų finansinių priemonių kainos nepastovumas ir tokių finansinių priemonių rinkoje taikomi apribojimai; 34.3. įspėjimas, kad investuotojui, sudarančiam sandorius dėl tokių finansinių priemonių, gali tekti prisiimti finansinius įsipareigojimus ir kitas papildomas pareigas, įskaitant finansinių priemonių įsigijimo metu nenumatytus įsipareigojimus (contingent liabilities); 34.4. pareiga mokėti garantinę įmoką (margin) ar kitos panašios pareigos, taikomos tokio tipo finansinėms priemonėms.

Iš byloje taikytino teisinio reguliavimo matyti, kad be neprofesionaliam investuotojui pateikiamai informacijai taikomų turinio reikalavimų, taikomi ir tokios informacijos pateikimo formos reikalavimai. Šiuo atveju atkreiptinas dėmesys į tai, kad Taisyklių 22 punkte nustatytas minėtos informacijos pateikimo laikas ir nurodyta, jog finansų maklerio įmonė, prieš pradėdama teikti neprofesionaliajam klientui ar potencialiam neprofesionaliajam klientui investicines ar papildomas paslaugas, privalo iš anksto jam pateikti šių Taisyklių 30-45 punktuose nustatytą informaciją. Taisyklių 24 punkte nurodyta, kad šių Taisyklių 21-23 punktuose nurodyta informacija turi būti pateikiama patvariojoje laikmenoje arba darant nuorodą į tinklalapį internete (kai tai nėra laikoma patvariąja laikmena) su sąlyga, kad yra laikomasi šių Taisyklių 6 punkte nustatytų reikalavimų.

Įvertinusi pirmiau minėtus bendruosius MiFID direktyvos ir FPRĮ tikslus, aptartų teisės normų turinį, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad pagrindinis nustatytų informacijos pateikimo klientui reikalavimų tikslas – užtikrinti, kad prieš priimdamas investicinį sprendimą neprofesionalus investuotojas turėtų aiškią informaciją, leidžiančią jam suvokti priimamo sprendimo pasekmes, be kita ko, rizikas, kurios gali kilti priėmus tokį sprendimą. Nustatant tokį reguliavimą, atsižvelgiama į tai, jog neprofesionaliems investuotojams gali būti sunku suvokti kompleksinius ir sudėtingus finansinių rinkų ir juose cirkuliuojančių priemonių veikimo niuansus. Visų pirma, reikalaujama, kad tokia informacija būtų pateikiama „pakankamai iš anksto“ prieš sudarant sandorį dėl investicinių paslaugų (FPRĮ 22 str. 3 d.; Taisyklių 22 p.; Įgyvendinimo direktyvos 29 str. 1 d.). Tokiu reikalavimu iš esmės siekiama užtikrinti, kad prieš priimdamas investicinį sprendimą klientas turėtų pakankamai laiko suvokti prisiimamų įsipareigojimų esmę ir pobūdį. Be to, aptariama informacija turi būti pateikta apibendrinta forma (FPRĮ 22 str. 3 d.; Taisyklių 33 p.; MiFID direktyvos 19 str. 3 d.; Įgyvendinimo direktyvos 31 str. 1 d.), t. y. teisės normose aiškiai pripažįstama, kad finansinių priemonių rinkoje atitinkamas šalių teises ir pareigas (o kartu, ir jų nulemtą riziką) nepakanka aptarti šalių pasirašomuose sutartiniuose dokumentuose, ir reikalaujama, kad be pasirašomų sutartinių dokumentų, kuriuose išdėstomi konkretūs sutartiniai įsipareigojimai, prieš priimant investicinį sprendimą, klientui suprantama kalba ir forma būtų pateikiama bendro pobūdžio informacija, leidžianti jam suvokti konkrečiai priemonei, kurią jis ketina įsigyti, būdingą riziką. Galiausiai pirmiau aptarta informacija turi būti pateikiama patvarioje laikmenoje, arba, jei klientas yra išreiškęs savo sutikimą, – darant nuorodą į interneto tinklapį (Taisyklių 6 ir 24 p.; Įgyvendinimo direktyvos 3 str. ir 29 str. 4 d.).

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad nors, kaip matyti iš pirmiau aptarto teisinio reguliavimo, jame nustatomi įvairūs informacijos neprofesionaliems investuotojams pateikimo turinio ir formos reikalavimai, ginčijamame Komisijos sprendime iš esmės nurodomas tik vienas pažeidimas – t. y. nurodoma, kad J. M. (ir pagal analogiją S. K. bei Č. R.) Banko aprašymas (Rizikų aprašymas) pateiktas nebuvo. Grįsdamas tokią išvadą, atsakovas nurodo, jog „Banko paaiškinimuose aprašytas formalus šio dokumento susiejimas su Paslaugų teikimo sutartimi negali būti laikomas Banko aprašymo pateikimu klientui, <...> nagrinėjamu atveju J. M. nėra davęs Bankui sutikimo informaciją apie finansines priemones ir investavimo strategijas gauti nuorodos į interneto tinklapį būdu“. S. K. atžvilgiu atsakovas nurodo, kad „Bankas, teikdamas paslaugas S. K., turėjo laikytis tokių pat teisės aktų reikalavimų, kaip ir teikdamas paslaugas J. M.“. Kolegija sutiko su pareiškėjo teiginiu, kad, turint galvoje tokias ginčijamo sprendimo formuluotes, darytina išvada, jog pats informacijos, kaip Bankas ją pateikė pirmiau minėtiems tretiesiems suinteresuotiems asmenims, būdas, atsakovo manymu, būtų tinkamas, jeigu šie klientai būtų davę Bankui sutikimą gauti informaciją nuorodos į interneto tinklapį būdu. Atsižvelgdama į minėtą Komisijos Bankui suformuluotą kaltinimą, teisėjų kolegija sprendė, kad teisminis nagrinėjimas šioje dalyje turi apsiriboti įvertinimu, ar atsakovas pagrįstai konstatavo, jog J. M., S. K. ir Č. R. iki obligacijų pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo nebuvo davę Bankui sutikimo informaciją apie finansines priemones ir investavimo strategijas gauti nuorodos į interneto tinklapį būdu. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktą medžiagą, pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad toks atsakovo teiginys nėra pagrįstas. Kaip matyti iš bylos medžiagos, J. M. (t. I, b. l. 58), S. K. (t. I, b. l. 87), Č. R. (t. I, b. l. 105), pasirašydami Finansinių priemonių tvarkymo sutartis, šių sutarčių Specialiosiose dalyse aiškiai nurodė informacijos, pranešimų ir ataskaitų gavimo būdą: nuorodos į tinklapį būdu/internetinės bankininkystės priemonėmis. Minėtų Finansinių priemonių tvarkymo sutarčių Bendrųjų dalių 8.6 punkte aiškiai įtvirtinta, kad klientas, šios Sutarties Specialiojoje dalyje pažymėjęs, jog pageidauja gauti informaciją nuorodos į interneto tinklapį būdu, sutinka, kad informacija, kuri nėra skirta asmeniškai Klientui, būtų teikiama nuorodos į Banko tinklapį internete būdu, bei patvirtina, jog turi galimybę nuolat naudotis interneto ryšiu. Taigi J. M., S. K. ir Č. R. buvo davę aiškų ir nedviprasmišką sutikimą gauti informaciją nuorodos į interneto tinklapį būdu. Kaip minėta, Taisyklių 24 punkte yra nustatyta, kad šių Taisyklių 21-23 punktuose nurodyta informacija turi būti pateikiama patvariojoje laikmenoje arba darant nuorodą į tinklalapį internete (kai tai nėra laikoma patvariąja laikmena) su sąlyga, kad yra laikomasi šių Taisyklių 6 punkte nustatytų reikalavimų (iš esmės analogiška nuostata įtvirtinta Įgyvendinimo direktyvos 29 straipsnio 2 dalyje). Taisyklių 6 punkto 2 dalyje nurodyta, kad kai finansų maklerio įmonė informaciją klientui teikia nuorodos į tinklapį internete būdu, klientas turi būti išreiškęs konkretų sutikimą gauti informaciją tokia forma. Kaip matyti iš nurodytų Taisyklių nuostatų, jomis expressis verbis leidžiama klientui teikti informaciją nuorodos į tinklapį internete būdu, jei klientas yra išreiškęs konkretų sutikimą gauti informaciją tokia forma. Byloje nekyla ginčo, kad Rizikų aprašymas (Banko aprašymas) nėra asmeniškai klientui skirta informacija, ji teiktina visiems neprofesionaliems investuotojams. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad ginčijamame sprendime atsakovas nepateikė argumentų, jog toks trečiųjų suinteresuotų asmenų sutikimas gauti informaciją nėra tinkamas. Šiuo atveju atkreiptinas dėmesys į Taisyklių 7 punktą, kuriame nustatyta, jog pirmiau nurodytas informacijos pateikimo būdas yra tinkamas, jei ji pateikiama atsižvelgiant į finansų maklerio įmonės ir kliento esamų arba būsimų santykių pobūdį bei finansų maklerio įmonės ir kliento vykdomą arba planuojamą vykdyti veiklą ir jei yra įrodymų, kad klientas turi galimybę nuolatos naudotis interneto ryšiu. Tokiu įrodymu, be kita ko, laikoma tai, kad klientas vykdomos arba planuojamos vykdyti veiklos tikslais yra pateikęs finansų maklerio įmonei savo elektroninio pašto adresą. Kaip matyti iš pirmiau minėtų trečiųjų suinteresuotų asmenų pasirašytų Finansinių priemonių tvarkymo sutarčių Specialiųjų dalių turinio, visi trys klientai nurodė elektroninio pašto adresus. Atsižvelgdama į pirmiau aptartas Finansinių priemonių tvarkymo sutarčių nuostatas, kuriomis tretieji suinteresuoti asmenys sutiko gauti informaciją nuorodos į tinklapį internete būdu, teisėjų kolegija konstatavo, kad atsakovo 2009 m. balandžio 30 d. sprendime Nr. 2K-154 padarytą išvadą, jog tretieji suinteresuoti asmenys Bankui nebuvo davę sutikimo informaciją apie finansines priemones ir investavimo strategijas gauti nuorodos į interneto tinklapį būdu, paneigia byloje surinkti įrodymai, todėl tokia išvada nėra pagrįsta. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjas nepadarė teisės pažeidimo, kurio padarymu aptariamoje ginčijamo sprendimo dalyje jį kaltino atsakovas.

Teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad ginčijamame sprendime nebuvo aptariamos ir vertinamos Taisyklių 6 punkte paminėtos sąlygos – ar informacijos pateikimas atitiko Banko ir klientų tuo metu buvusių ir būsimų santykių pobūdį. Kaip minėta, atsakovo kaltinimas siejamas tik su tuo, kad Bankas klientams nebuvo pateikęs Rizikų aprašymo, nes šie klientai nebuvo davę Bankui sutikimo informaciją apie finansines priemones ir investavimo strategijas gauti nuorodos į interneto tinklapį būdu. Nei pažeidimų protokoluose, nei ginčijamame sprendime šis aspektas nėra aptariamas, atsakovas jame nenurodė, kad Bankas savo veiksmais pažeidė Taisyklių 6.1 punktą, todėl minėtas klausimas nepatenka į šio teisminio ginčo ribas. Turint galvoje pirmiau apibrėžtas teisminio ginčo ribas, teisėjų kolegija nemato pagrindo vertinti kitų aptariamos apibendrintos informacijos pateikimo formos (pvz., ar tokia informacija buvo pateikta pakankamai iš anksto) ir turinio/kokybės atitikties teisės aktų reikalavimams klausimų.

Dėl išdėstytų priežasčių kolegija padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog šioje dalyje ginčijamas Sprendimas neteisėtas, todėl naikintinas.

3. Dėl esminės informacijos apie finansines priemones suteikimo M. S. – ginčijamu Sprendimu atsakovas taip pat nusprendė, kad Bankas, nesuteikęs M. S. visos reikalingos informacijos, kurios pagrindu jis galėtų suprasti Banko su Pasaulio akcijomis susietų obligacijų emisijos Nr. 21 obligacijų įsigijimo, finansuojant Banko jam suteikta tiksline paskola, esmę, šiai investavimo strategijai būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus, pažeidė FPRĮ 22 straipsnio 3 dalį. Analizuojant šią ginčijamo sprendimo dalį, matyti, kad atsakovas Banko padarytą teisės pažeidimą M. S. atžvilgiu iš esmės kildina iš tos faktinės aplinkybės, kad M. S. byloje aptariamą investavimo strategiją pasirinko dėl Banko reklamos apie Pagrindines Obligacijų emisijos sąlygas, kuri buvo lankstinuko pavidalu (t. I, b. l. 126-127). Atsakovas teigia, kad perskaitęs Lankstinuką, M. S. susidarė nuomonę, jog siūlomas produktas jam garantuos 6 proc. metines palūkanas, tuo tarpu vėliau paaiškėjo, jog toks jo lūkestis nebuvo pagrįstas, nes ir iš Galutinių sąlygų, ir iš Skolinimosi sutarties nuostatų tapo aišku, kad garantuoti 6 proc. mokami už visą laikotarpį (t. y. tris metus), o ne už vienerius metus. Nurodoma ir tai, kad M. S. aptarnavusi Banko darbuotoja J. J. taip pat nepateikė tokios informacijos, o Galutinėse sąlygose esanti formulė buvo pernelyg sudėtinga, kad ją suprastų vidutinis vartotojas. Taigi Banko padarytas pažeidimas siejamas su dviem faktinėmis aplinkybėmis: Banko platinto reklaminio Lankstinuko ydingumu, iš esmės teigiant, kad jame buvo pateikta neišsami ir klaidinanti informacija apie siūlomą finansinę priemonę, ir Banko darbuotojos J. J. neveikimu.

Šiuo aspektu kolegija pažymėjo, kad, kaip minėta, FPRĮ 22 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas reikalavimas, jog finansų maklerio įmonė turi aiškiai ir suprantamai suteikti klientams ir potencialiems klientams visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus. Vertinant šios ginčijamo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą, būtina įvertinti teisės normų taikymą laiko atžvilgiu. Kaip minėta, atsakovas konstatavo, jog Bankas pažeidė FPRĮ 22 straipsnio 3 dalies reikalavimus. M. S. Obligacijos emisijos Nr. 21 obligacijų įsigijo 2007 m. liepos 26 d. Šiuo aspektu pažymėtina, jog FPRĮ 99 straipsnio 1 dalyje, apibrėžiančioje šio įstatymo nuostatų taikymą laiko atžvilgiu, nurodoma, kad šio įstatymo nuostatos, nustatančios naujus reikalavimus investicines paslaugas teikiantiems asmenims ir (arba) reguliuojamoms rinkoms ir jų operatoriams, kurie nebuvo nustatyti iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusiame Lietuvos Respublikos vertybinių popierių rinkos įstatyme, taikomos nuo 2007 m. lapkričio 1 d. Kaip matyti iš FPRĮ 22 straipsnio 3 ir 4 dalių turinio, jos turi būti suvokiamos ir aiškinamos sistemiškai ir kartu. Minėtomis įstatymo nuostatomis perkeliamos MiFID direktyvos 19 straipsnio 3 dalies nuostatos. Pažymėtina ir tai, kad VPK priimtos Taisyklės, kurių 21-45 punktai įgyvendina ir detalizuoja FPRĮ 22 straipsnį, buvo priimtos 2007 m. gegužės 31 d. ir įsigaliojo 2007 m. lapkričio 1 d. (2007 m. gegužės 31 d. VPK nutarimo Nr. 1K-22 2 punktas), t. y. po to, kai M. S. su Banku jau buvo sudaręs šioje byloje aptariamus sandorius. Teisėjų kolegija šiuo aspektu taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad Taisyklėmis (Taisyklių 2 p.), be kita ko, perkeliamos Įgyvendinimo direktyvos nuostatos. Lyginant Taisyklių 21-45 punktų ir Įgyvendinimo direktyvos 2 skirsnio turinį, darytina išvada, kad minėtomis Taisyklių nuostatomis iš esmės perkeliamos Įgyvendinimo direktyvos 2 skirsnio nuostatos. Įgyvendinimo direktyvos 53 straipsnio 2 dalyje yra expressis verbis numatyta, kad valstybės narės taiko nacionalinės teisės nuostatas, perkeliančias Įgyvendinimo direktyvos nuostatas, nuo 2007 m. lapkričio 1 d. Taigi ES valstybės narės šiuo atveju neturi diskrecijos pasirinkti, nuo kurio momento taikyti aptartas MiFID ir Įgyvendinimo direktyvos nuostatas.

Nors atsakovas teigia, kad FPRĮ 22 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos nuostatos yra iš esmės analogiškos Vertybinių popierių rinkos įstatymo 24 straipsnyje įtvirtintiems reikalavimams, toks teiginys, įvertinus šių nuostatų turinį ir jomis nustatomus įpareigojimus, ypač atsižvelgiant į tai, kad minėtos FPRĮ normos buvo detalizuotos Taisyklėse, atmestinas. Kaip matyti iš MiFID direktyvos turinio, ja buvo nuspręsta iš naujo nuosekliai sureguliuoti finansinių priemonių rinkas, o ne taisyti prieš tai galiojusias direktyvas. Europos Komisijos pateiktuose MiFID direktyvos travaux préparatoires (konkrečiai, 2002 m. lapkričio 19 d. Direktyvos projekto (2002/0269 (COD) aiškinamajame rašte) nurodoma, kad MiFID direktyva siekiama dideliu mastu peržiūrėti galiojančio reguliavimo, susijusio su investuotojų apsauga, principus.

Dėl pirmiau išdėstytų priežasčių teisėjų kolegija padarė išvadą, kad ginčui aktualiu metu, t. y. 2007 m. liepos 26 d., FPRĮ 22 straipsnio 3 dalies nuostata dar nebuvo taikytina, todėl nebuvo teisinio pagrindo ginčijamame sprendime konstatuoti, jog Bankas šiuo aptariamu aspektu pažeidė FPRĮ 22 straipsnio 3 dalį. Taigi, nors pirmosios instancijos teismas šioje dalyje netinkamai aiškino teisės normas, pagrindo tenkinti apeliacinį skundą ir šioje dalyje naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra.

Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį ir į tai, kad šioje skundžiamo sprendimo dalyje atsakovas akcentuoja Banko Lankstinuke pateiktos reklamos ydingumą, tačiau reklaminio pobūdžio informacijai apie siūlomas paslaugas keliami reikalavimai yra įtvirtinti ne FPRĮ 22 straipsnio 3 dalyje, o FPRĮ 22 straipsnio 2 dalyje, tuo tarpu atsakovas ginčijamame sprendime nenurodė, jog pareiškėjas pažeidė FPRĮ 22 straipsnio 2 dalį. Pastaroji teisės norma perkelia ne MiFID direktyvos 19 straipsnio 3 dalį, o MiFID direktyvos 19 straipsnio 2 dalį, ką nurodė ir Europos Komisija savo 2010 m. lapkričio 29 d. rašte MARKT.G.3 Ares D(21010) 875898. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad nors ginčijamame sprendime nurodoma, jog aptariamos informacijos M. S. nesuteikė ir jį aptarnavusi Banko darbuotoja J. J., tokios išvados byloje surinkti įrodymai vienareikšmiškai nepatvirtina, nes J. J., duodama parodymus pirmosios instancijos teisme, teigė paaiškinusi M. S., jog siūlomas produktas yra su 6 procentų prieaugiu per 3 metus (t. I, b. l. 134).

4. Dėl FPRĮ 13 straipsnio 1 dalies pažeidimo – atsakovas ginčijamame sprendime taip pat konstatavo, jog Bankas, neužtikrinęs, kad J. M., S. K., M. S., Č. R. paslaugas teikę ir šiuos klientus konsultavę Banko darbuotojai turėtų pakankamai įgūdžių, žinių ir patirtiems jiems pavestoms funkcijoms tinkamai vykdyti, pažeidė FPRĮ 13 straipsnio 1 dalį. FPRĮ 13 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad finansų maklerio įmonė privalo turėti tinkamą veiklos organizavimo politiką ir procedūras, kurios užtikrintų, kad finansų maklerio įmonė, jos vadovai, darbuotojai ir agentai laikosi šiame įstatyme nustatytų reikalavimų, ir taisykles, reglamentuojančias finansų maklerio įmonės vadovų, darbuotojų ir agentų sandorių sudarymą savo sąskaita. Kaip matyti iš šios nuostatos turinio, ja reikalaujama, kad finansų maklerio įmonė užtikrintų tam tikras bendro pobūdžio struktūrines ir procedūrines priemones, leidžiančias užtikrinti tinkamą teikiamų paslaugų lygį. Vertindama šios dalies ginčijamo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, teisėjų kolegija pažymėjo, kad joje nurodomas Banko padarytas pažeidimas siejamas su prieš tai aptartais ginčijamame sprendime nurodytais Banko pažeidimais. Taigi šis pažeidimas yra išvestinis iš pirmiau vertintų pažeidimų. Todėl konstatavus, jog prieš tai aptartos ginčijamo Sprendimo dalys nėra teisėtos, darytina išvada, kad ir ši ginčijamo sprendimo dalis nėra pagrįsta byloje surinktais įrodymais. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad atsakovas nenurodė, kokias konkrečiai kvalifikaciją, žinias ir patirtį banko darbuotojai privalėjo turėti, kokie teisės aktai to reikalauja. Nors ginčijamame sprendime nurodoma, kad trečiuosius suinteresuotus asmenis konsultavę Banko darbuotojai neturėjo finansų maklerio licencijos, nėra nurodyta, kokiame teisės akte reikalaujama, kad minėti Banko darbuotojai turėtų tokias licencijas. Dėl išdėstytų priežasčių teisėjų kolegija padarė išvadą, kad šioje dalyje pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl jį naikinti pagrindo nėra.

Įvertinusi apeliacinio skundo argumentus ir nenustačiusi pagrindų naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija atmetė apeliacinį skundą kaip nepagrįstą.

V.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjas Romanas Klišauskas 2011 m. balandžio 14 d. administracinėje byloje Nr. A858-48/2011 raštu išdėstė savo atskirąją nuomonę (t. III, b. l. 133-134).

Nurodė, kad, kaip matyti iš ginčijamo Komisijos 2009 m. balandžio 30 d. sprendimo Nr. 2K-154, pripažindamas Banką pažeidusiu Finansinių priemonių rinkų įstatymo 22 straipsnio 3 dalį, atsakovas, be kita ko, rėmėsi Vertybinių popierių rinkos įstatymo 24 straipsnio 3 dalies 1, 2 ir 5 punktais (t. I, b. l. 30). Pastarosios nuostatos įtvirtina, jog vykdydami veiklą tarpininkai privalo sąžiningai veikti klientų ir rinkos patikimumo interesais (1 p.), veikti rūpestingai, su reikiamu profesionalumu ir atsargumu (2 p.), klientui pakankamai atskleisti su juo susijusią ir jam reikalingą informaciją, įskaitant informaciją apie taikomą įsipareigojimų investuotojams draudimo sistemą arba jos nebuvimą (3 p.). Tarpininkas, laikydamasis pastarųjų veiklos reikalavimų, kartu privalo atsižvelgti į tai, ar klientas yra profesionalus investuotojas (įskaitant ir tą atvejį, kai investuotojas pavedimą paduoda per kitą tarpininką) (VPRĮ 24 str. 4 d.). VPRĮ 24 straipsnio 3 dalies 5 punktas aiškiai įtvirtino tarpininkui (finansų maklerio įmonei) pareigą pakankamai klientui atskleisti su juo susijusią ir jam reikalingą informaciją. Iš esmės ta pati pareiga buvo įtvirtinta ir 1993 m. gegužės 10 d. Tarybos direktyvos 93/22/EEB dėl investicinių paslaugų vertybinių popierių srityje, kurią įgyvendina minėtas įstatymas, 11 straipsnio 1 dalyje, inter alia nustačiusioje, jog investicinė įmonė, užsiimdama savo verslu, veikia sąžiningai ir teisingai, kad kuo geriausiai patenkintų savo klientų interesus, siekia gauti iš savo klientų informaciją apie pageidaujamų paslaugų tikslus, pakankamai atskleidžia atitinkamą esminę informaciją sandoriuose su savo klientais. Lingvistinė, loginė bei sisteminė pastarųjų nuostatų analizė įgalina teigti, jog reikalavimas investuotojui pateikti visą „reikalingą informaciją“ yra tiesiogiai ir betarpiškai susijęs su investuotojo teisėtų interesų apsauga bei pastarojo galimybėmis priimti tinkamą investicinį sprendimą (plačiąja prasme). Todėl akivaizdu, jog į paminėta Vertybinių popierių rinkos įstatymo nuostata reguliuojamus teisinius santykius patenka ir tie teisiniai santykiai, kuriuos reguliuoja Finansinių priemonių rinkų įstatymo 22 straipsnio 3 dalis. Pastaroji nuostata negali būti pripažįstama nustatančia naujus reikalavimus minėtos Finansinių priemonių rinkų įstatymo 99 straipsnio 1 dalies prasme. Priešingas vertinimas iš esmės reikštų, kad laikotarpiu nuo 2007 m. vasario 8 d. iki 2007 m. spalio 31 d. finansų maklerio įmonėms nebuvo nustatyta pareigos neprofesionaliam investuotojui pateikti visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jis galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus. Toks aiškinimas nebūtų suderinamas su vienu iš finansinių priemonių rinkų reguliavimu siekiamų pagrindinių tikslų – užtikrinti sąžiningą, atvirą finansinių priemonių rinkų veikimą bei investuotojų interesų apsaugą (FPRĮ 1 str. 1 p.). Tai taip pat reikštų, kad anksčiau minėtos Tarybos direktyvos 93/22/EEB, kuri neteko galios tik 2007 m. spalio 31 d., nuostatos minėtu laikotarpiu nebuvo perkeltos į nacionalinę teisę.

Pabrėžė ir tai, jog įstatymų leidėjas eksplicitiškai nėra nustatęs konkrečios FPRĮ 22 straipsnio 3 dalies įsigaliojimo datos. Be to, vien 2006 m. rugpjūčio 10 d. Komisijos direktyvos 2006/73/EB, kuria įgyvendinama Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/39/EB dėl investicinių įmonių organizacinių reikalavimų ir veiklos sąlygų bei toje direktyvoje apibrėžti terminai, 53 straipsnio 2 dalies nuostata, numatanti, kad valstybės narės taiko šios direktyvos nuostatas nuo 2007 m. lapkričio 1 d., negali paneigti finansų maklerio įmonės pareigos laikytis nacionalinėje teisėje galiojančios Finansinių priemonių rinkų įstatymo 22 straipsnio 3 dalies, juolab, kad pastaruoju įstatymu į nacionalinę teisę nėra perkeliamos minėtos direktyvos nuostatos (FPRĮ 1 str. 2 d., priedas).

Nagrinėjamu atveju pastebėtina ir tai, kad, skirtingai nei nurodo pareiškėjas, aptariamos investicinės priemonės reklaminėje skrajutėje (Lankstinuke) (t. I, b. l. 126) pateiktos informacijos neišsamumas nebuvo savarankiškas pagrindas FPRĮ 22 straipsnio 3 dalies pažeidimui konstatuoti. Priešingai, argumentą, kad M. S. nebuvo tinkamai informuotas, jog galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus, atsakovas iš esmės grindė aplinkybe, kad Banko darbuotojai tinkamai neišaiškino (nepateikė informacijos) apie vieną iš esminių finansinės priemonės sąlygų – palūkanas, turėjusią esminę reikšmę kliento apsisprendimui.

Prielaidai teigti, kad Banko darbuotojai turėjo ir galėjo žinoti, kad M. S., sudarydamas ginčo sandorius, klaidingai suprato minėtas aptariamos finansinės priemonės įsigijimo sąlygas, sudaro Skolinimo obligacijų apmokėjimui sutarties (t. I, b. l. 119-125) ir Obligacijų pasirašymo sutarties (t. I, b. l. 128) nuostatos, iš kurių akivaizdu, kad šios sutartys, kiek tai susiję su tikslinės paskolos ir obligacijų palūkanomis, M. S. buvo finansiškai nenaudingos, prieštaraujančios ekonominei logikai bei tikslams, kurių paprastai siekia investuotojai. Teisėjų kolegijos nario nuomone, siekiant nustatyti, ar atsakovas pagrįstai Banką pripažino pažeidusiu FPRĮ 22 straipsnio 3 dalį, būtina vertinti, ar pareiškėjas laikėsi šioje nuostatoje įtvirtintų reikalavimų ir atskleidė visą investiciniam sprendimui priimti reikšmingą informaciją, šiuo tikslu ištiriant visus atsakovo surinktus bei skundžiamame sprendime ir protokole užfiksuotus įrodymus (ABTĮ 57 str. 6 d.).

VI.

2011 m. liepos 12 d. trečiasis suinteresuotas asmuo M. S. padavė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A858-48/2011, remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose nurodytais pagrindais.

Dėl proceso atnaujinimo pagrindo, numatyto ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte, nurodo, kad:

1. Buvo padarytas esminis FPRĮ 99 straipsnio 1 dalies ir 22 straipsnio 3 dalies aiškinimo ir taikymo pažeidimas – LVAT 2001 m. balandžio 14 d. nutartyje nepagrįstai konstatuota, kad 2007 m. liepos 26 d., kai buvo sudaryti obligacijų įsigijimo ir skolinimo sandoriai tarp Banko ir M. S., FPRĮ 22 straipsnio 3 dalies nuostata dar negaliojo. Tokia išvada buvo padaryta, netinkamai aiškinant FPRĮ 99 straipsnį ir 22 straipsnio 3 dalies nuostatas. FPRĮ 99 straipsnio 1 dalyje expressis verbis numatyta, kad nuo 2007 m. lapkričio 1 d. taikytinos tik nuostatos, nustatančios naujus reikalavimus investicines paslaugas teikiantiems asmenims ir (arba) reguliuojamoms rinkoms ir jų operatoriams, kurie nebuvo numatyti iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusiame VPRĮ. Kaip nurodyta Komisijos sprendime, VPRĮ 24 straipsnis numatė iš esmės tapačius reikalavimus – „veikti sąžiningai, kliento interesais, rūpestingai, su reikiamu profesionalumu bei klientams pakankamai atskleisti su juo susijusią ir jam reikalingą informaciją“. FPRĮ 22 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad „finansų maklerio įmonė turi aiškiai ir suprantamai suteikti klientams ir potencialiems klientams visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus“. Taigi tiek vienu, tiek kitu atveju yra numatyta pareiga pateikti neprofesionaliam klientui tiek informacijos, kad jis galėtų suprasti apie siūlomą investicinį produktą. Vien tai, kad iš esmės tapatūs reikalavimai buvo perkelti į FPRĮ nežymiai pakoreguojant reikalavimų lingvistines formuluotes, negali būti pripažįstami kokybiškai naujais reikalavimais. Akivaizdu, kad klientas gali priimti pagrįstą investicinį sprendimą tik tada, kai jam yra atskleista visa reikalinga sprendimui priimti informacija, ką ir numatė tiek VPRĮ 24 straipsnis, tiek FPRĮ 22 straipsnio 3 dalis. Remiantis LVAT 2001 m. balandžio 14 d. nutartyje išdėstytu FPRĮ nuostatų aiškinimu, jog FPRĮ 22 straipsnio 3dalis įsigaliojo tik nuo 2007 m. lapkričio 1 d., o VPRĮ nustojus galioti jau 2007 m. vasario 8 d., susidaro situacija, kuomet minėti santykiai iš viso nebuvo reguliuojami jokių teisės aktų, t. y. bankas iki 2007 m. lapkričio 1 d. neturėjo pareigos veikti sąžiningai, informuoti vartotojo (neprofesionalaus kliento) apie riziką, neturėjo pareigos išaiškinti klientui siūlomo produkto esmės bei teikti jam informacijos. Be to, skundžiamoje nutartyje visiškai nepagrįstai teigiama, kad vien tai, jog Taisyklių, kurios detalizuoja FPRĮ 22 straipsnį bei iš esmės perkelia Įgyvendinimo direktyvos nuostatas, įsigaliojimas nuo 2007 m. lapkričio 1 d. gali apspręsti paties FPRĮ 22 straipsnio 3 dalies įsigaliojimo terminą nuo 2007 m. lapkričio 1 d. bei nuostatos traktavimą, kaip nustatančios naujus reikalavimus. FPRĮ nenurodyta, kad jo įsigaliojimo datą gali apspręsti žemesnės teisinės galios teisės aktas. Komisija irgi neturi kompetencijos priiminėti teisės aktų, kurie reglamentuotų FPRĮ įsigaliojimo datą. Tai yra išimtinė įstatymų leidėjo kompetencija. Dėl išdėstytų priežasčių trečiasis suinteresuotas asmuo mano, kad padarytos materialinės teisės taikymo ir aiškinimo klaidos lėmė neteisėtos teismo nutarties priėmimą. Todėl būtina atnaujinti procesą šioje byloje, kad būtų ištaisyta minėta teisės taikymo klaida ir būtų pripažinta, jog pagal FPRĮ 99 straipsnio 1 dalį to paties įstatymo 22 straipsnio 3 dalis nenustato naujų reikalavimų ir įsigaliojo nuo 2007 m. vasario 8 d. Tokiu atveju konstatuotina, kad FPRĮ 22 straipsnio 3 dalis buvo taikytina ginčui aktualiu metu, kas galimai lemtų teismo priešingas išvadas dėl Banko pareigų, numatytų FPRĮ 22 straipsnio 3 dalyje, pažeidimo.
2. Buvo padarytas esminis FPRĮ 22 straipsnio 2 ir 3 dalių taikymo pažeidimas – trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, LVAT 2001 m. balandžio 14 d. nutartyje visiškai nepagrįstai ir netinkamai nustatyta, kad vertinant Komisijos sprendimo dalyje konstatuotą pažeidimą dėl esminės informacijos apie finansines priemones M. S. nesuteikimo, turėjo būti taikoma ne FPRĮ 22 straipsnio 3 dalis, o FPRĮ 22 straipsnio 2 dalis, nes būtent ši įstatymo 22 straipsnio dalis reglamentuoja informacijos, teikiamos klientui, reikalavimus. Tačiau pažymėtina, kad Komisija konstatavo FPRĮ 22 straipsnio 3 dalies pažeidimą, remdamasi ne vien Banko platinta vieša reklama – Lankstinuku (t. I, b. 1. 126-127), bet ir Banko darbuotojos J. J. suteikta netinkama informacija, siūlant investuoti į Banko obligacijas, susietas su akcijų indeksais, skolinantis iš Banko lėšas šių obligacijų apmokėjimui. Komisija konstatavo, kad, viena vertus, Bankas klaidino netikslia informacija (Lankstinuku, dviprasmišku skolinimo obligacijų apmokėjimui tekstu): 2007 m. liepos 26 d. tarp M. S. ir DnB NORD banko sudarytoje Skolinimo obligacijų apmokėjimo sutartyje 1.3 punkte „Palūkanų norma, proc. – 5,50“ nėra nurodyta, kad šios paskolos palūkanos yra metinės ar trijų metų (t. I, b. 1. 120). Sulyginus šią lingvistinę išraišką su Lankstinuko lingvistinėmis formuluotėmis „Garantuotas prieaugis – net 6 proc.“, kur irgi nėra pažymėta, kad palūkanos yra metinės ar trijų metų, akivaizdus šių dviejų lingvistinių formuluočių tapatumas (t. I, b. 1. 120, 126). Todėl visiškai nėra jokio pagrindo teigti, kad šiuo analogiškos kalbos išraiškos atveju kalbant apie obligacijas turimas omenyje 3 metų prieaugis, o paskolos palūkanų atveju turima omenyje 1 metų palūkanų norma. M. S. bylos nagrinėjimo metu prašė į bylą prijungti ypač aukštą kvalifikaciją turinčio lietuvių kalbos specialisto doc. dr. A. S. išvadą (žr. priedą Nr. 14), kurioje jis konstatuoja, jog bet kuris vidutinis vartotojas, remiantis įprastinėmis lietuvių kalbos sakinių darybos taisyklėmis bei kasdienėje kalboje vartojamų žodžių prasmėmis, Lankstinuko teiginius apie garantuotą 6 % suprastų kaip apie 6 % metinio prieaugio garantiją. Kita vertus, Banko klaidinimas pasireiškė Banko darbuotojams neišaiškinus siūlomo produkto esmės ir rizikos bei nesurinkus iš M. S. informacijos apie jam priimtiną riziką, jo turimas galimybes įvykdyti sandorius, kas būtų leidę M. S. suprasti, jog siūloma strategija yra labai rizikinga ir jam nepriimtina (t. II, b. 1. 130). Todėl Bankas pažeidė FRPĮ 22 straipsnio 3 dalyje numatytus reikalavimus, jog finansų maklerio įmonė turi aiškiai ir suprantamai suteikti klientams ir potencialiems klientams visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus. Neatnaujinus administracinio proceso ir palikus galioti, M. S. manymu, neteisėtą ir neteisingą nutartį, jis patirs milžiniškus nuostolius, nes bus išvaržyti hipoteka įkeisti žemės sklypai, kas lems, jog jis turės grąžinti gautą struktūrinę paramą (t. y. jo skoliniai įsipareigojimai dar padidės) ir jo ūkininkavimo veikla bus visiškai sužlugdyta. Teigia, kad iš bylos medžiagos akivaizdu, jog jis ir Komisija grindė esant Banko teisės aktų pažeidimus ne tik aplinkybėmis dėl Banko reklamos klaidinančio ir neaiškaus turinio, bet ir Banko pareigų surinkti informaciją apie neprofesionalų klientą bei suteikti jam visą reikalingą informaciją pažeidimu. Todėl teismas skundžiama nutartimi, vertindamas bylos aplinkybes padarė esminį materialinės normos pažeidimą, konstatuodamas, kad ginčo santykiui turėjo būti taikoma tik FPRĮ 22 straipsnio 2 dalis, o ne 3 dalis, numatanti Banko pareigą aiškiai ir suprantamai suteikti visą informaciją, kas lėmė nepagrįstos nutarties priėmimą.
3. Buvo padarytas esminis FPRĮ 13 straipsnio 1 dalies, 14 straipsnio bei Finansų maklerių licencijų išdavimo ir panaikinimo taisyklių taikymo pažeidimas – LVAT nepagrįstai atsisakė vertinti, ar Bankas užtikrino, kad Banko darbuotojai, siūlę M. S. investavimo strategiją – investuoti skolintomis lėšomis į sudėtingą investicinį produktą, kartu būtų turėję reikiamą kvalifikaciją išaiškinti visą investavimo mechanizmą. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, vien teismo konstatavimas, kad tariamai nebuvo FPRĮ 22 straipsnio 3 dalies pažeidimo, automatiškai nesuponuoja, kad Bankas nepažeidė iš FPRĮ ir kitų teisės aktų sisteminės analizės kylančio reikalavimo, jog konsultacijas dėl investavimo į finansines priemones, kaip vieną iš maklerio operacijų, gali teikti tik asmuo, turintis maklerio licenciją ar kitą Komisijos pripažintą kvalifikaciją (FPRĮ 14 str., VPRĮ 28 str.). Pažymėjo, kad konsultavimas investavimo į vertybinius popierius klausimais, remiantis Finansų maklerių licencijų išdavimo ir panaikinimo taisyklėmis, patvirtintomis 2002 m. vasario 15 d. VPK nutarimu Nr. 7, Banko sutarčių su M. S. sudarymo metu buvo laikomas finansų maklerio operacija. Atsižvelgiant į tai, kad Banko darbuotoja J. J. siūlė investuoti į obligacijas, susietas su akcijų indeksais, ji teikė investavimo rekomendaciją (FPRĮ 3 str. 12 d.). Tokie J. J. veiksmai kvalifikuotini kaip vienos iš maklerio operacijos vykdymas, kuriam būtina maklerio licencija. Tačiau J. J. tokios licencijos neturėjo. Taigi Bankas, neužtikrinęs, kad jo darbuotojai, konsultuojantys neprofesionalius klientus investavimo į vertybinius popierius klausimais, turėtų atitinkamą kvalifikaciją, t. y. maklerio licenciją, pažeidė FPRĮ 13 straipsnio 1 dalį.

Dėl proceso atnaujinimo pagrindo, numatyto ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte, trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad:

1. 2001 m. balandžio 14 d. nutartimi LVAT teisėjų kolegija nukrypo nuo ankstesnės teismų praktikos – LVAT praktika, aiškinant FPRĮ 22 straipsnio nuostatas, yra labai negausi, t.  y. be skundžiamos nutarties yra dar tik du LVAT sprendimai, kuriuose buvo pasisakyta dėl FPRĮ 22 straipsnio nuostatų taikymo. Tačiau tik vienas iš šių sprendimų yra priimtas anksčiau nei skundžiama nutartis, todėl spręsti, ar buvo nukrypta nuo formuojamos teismų praktikos, galima tik vadovautis LVAT 2011 m. kovo 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A63-2604/2011. Minėtoje byloje buvo nagrinėjamas apeliacinis skundas dėl VPK sprendimo, kuriuo nuspręsta, kad AB SEB bankas nesilaikė FPRĮ 22 straipsnio 1 ir 3 dalių ir jas detalizuojančių Investicinių paslaugų teikimo ir kliento pavedimų priėmimo ir vykdymo taisyklių 125 punkte nustatytų reikalavimų, nes tinkamai ir laiku nepranešė klientui apie kritusią jo įkeistų finansinių priemonių vertę ir su klientu sudarytoje 2006 m. rugsėjo 21 d. Vertybinių popierių atpirkimo sandorių sutartyje nustatytą ribą peržengusį garantijos koeficientą, t. y. administruodamas neprofesionaliojo kliento sąskaitas, nepranešė klientui apie nustatytą ribą viršijusius nuostolius, tuo pažeisdamas pareigą elgtis sąžiningai, teisingai ir profesionaliai, geriausiomis klientui sąlygomis ir jo interesais. M. S. pažymėjo, kad nors nurodytoje byloje pažeidimų datos – nuo 2007 m. spalio 22 d., teismas konstatavo, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde neginčija atsakovo bei pirmosios instancijos teismo vertinimo, jog ginčo teisiniai santykiai patenka į FPRĮ reguliavimo sritį, ir spręsdamas ginčą taip pat taikė FPRĮ 22 straipsnio nuostatas. Taigi, teismų praktikoje jau buvo iškilusi situacija, kai buvo sprendžiama dėl banko veiksmų, atliktų iki 2007 m. lapkričio 1 d., atitikimo FPRĮ 22 straipsnio nuostatoms, ir, kaip matyti, LVAT ginčo santykiui taikė FPRĮ 22 straipsnio nuostatas. Todėl darytina išvada, kad skundžiama nutartimi administracinėje byloje Nr. A858-48/2011 LVAT nukrypo nuo ankstesnės savo paties formuojamos praktikos, tokiu būdu pažeisdamas konstitucinį vieningos teismų praktikos formavimo reikalavimą bei sukurdamas teisinį neapibrėžtumą, kylantį dėl FPRĮ 22 straipsnio 3 dalies galiojimo laikotarpiu nuo 2007 m. vasario 8 d. iki 2007 m. lapkričio 1 d. nevienodo aiškinimo. Pažymėjo, kad dėl tokio skirtingo teisės normų aiškinimo skundžiama nutartimi neteisingai išspręsta byla, kadangi nepagrįstai buvo nuspręsta nevertinti Banko veiksmų teisėtumo FPRĮ 22 straipsnio nuostatų atžvilgiu.
2. LVAT 2001 m. balandžio 14 d. nutartimi sudaromos prielaidos klaidingos, neteisingos teismų praktikos formavimui – M. S. nuomone, skundžiama nutartimi sukuriamas precedentas, kad laikotarpiu nuo 2007 m. vasario 8 d. iki 2007 m. spalio 31 d. finansų maklerio įmonės (įskaitant ir bankus) neturėjo jokios pareigos neprofesionaliam investuotojui pateikti visos reikalingos informacijos, kurios pagrindu šis galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus. Toks aiškinimas būtų ydingas ir neteisingas, ką savo atskirojoje nuomonėje pažymėjo ir teisėjas R. Klišauskas. Mano, kad tokia nepagrįsta ir klaidinga teismų praktika įteisintų neteisingumą ir nepagrįstai leistų finansų maklerio įmonėms išvengti atsakomybės už minėtu laikotarpiu įvykdytus FPRĮ nuostatų pažeidimus, teikiant investicines paslaugas neprofesionaliems investuotojams. Pažymėjo, kad praktikos formavimą klaidinga linkme pagrindžia faktas, jog skundžiama nutartimi jau yra vadovaujamasi priimant naujas nutartis. LVAT 2011 m. gegužės 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-873/2011 konstatavo, kad atsakovas, taikydamas FPRĮ 22 straipsnio 1 ir 3 dalis iki 2007 m. rugpjūčio 7 d. susiformavusiems teisiniams santykiams, pažeidė įstatymo negaliojimo atgal principą, t. y. netinkamai pritaikė materialinės teisės normą. Darydama tokią aptariamų teisės normų lyginamąją išvadą, kolegija atsižvelgė į analogišką šių teisės normų lyginimo išvadą, pateiktą LVAT 2011 m. balandžio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A858-48/2011. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, skundžiama LVAT nutartimi suformuotos ydingos praktikos gali būti pažeistos dar ne vieno neprofesionalaus Banko kliento teisės ir įstatymų saugomi interesai. Be to, skundžiama nutartimi formuojama ydinga praktika gali turėti įtakos priimant neteisėtus sprendimus ir bendrosios kompetencijos teismuose nagrinėjamose bylose pagal neprofesionalių banko klientų ieškinius, kadangi Bankas, siekdamas išvengti neigiamų pasekmių dėl FPRĮ nuostatų reikalavimų nesilaikymo yra pateikęs šią skundžiamą nutartį ir minėtą LVAT 2011 m. gegužės 3 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A143-873/2011, prašydamas bendrosios kompetencijos teismo vadovautis šiomis nutartimis kaip precedentais, sprendžiant ginčus tarp Banko ir neprofesionalių klientų.
3. 2001 m. balandžio 14 d. nutarties neteisėtumą, kurį lėmė materialinės teisės normų taikymo ir aiškinimo pažeidimas, patvirtina ir kitų šalių teismų praktika (Vokietijos Federacijos Respublikos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 22 d. nuosprendis byloje Nr. XI ZR 33/10, Norvegijos Oslo apylinkės teismo 2010 m. birželio 15 d. sprendimas Nr. 09-088470TVI-OTIR/04).

Pareiškėjas AB DnB NORD bankas atsiliepimu (prieštaravimais) į trečiojo suinteresuoto asmens M. S. prašymą dėl proceso atnaujinimo prašo teismo šį prašymą atmesti ir proceso administracinėje byloje Nr. A858-48/2011 neatnaujinti.

Pareiškėjas remiasi iš esmės tais pačiais argumentais, kuriuos išdėstė nagrinėjant bylą pirmos instancijos ir apeliacine tvarka. Be to, pažymi, kad trečiojo suinteresuoto asmens pateikti įrodymai nepatvirtina jokių padarytų esminių materialinės teisės taikymo klaidų, jis nepateikė jokių naujų teisme nenagrinėtų argumentų ar juos patvirtinančių įrodymų, kurie leistų kokybiškai pakeisti FPRĮ 99 straipsnio 1 dalies ir 22 straipsnio 3 dalies aiškinimą administracinės bylos kontekste. LVAT teisėjo Romano Klišausko atskiroji nuomonė negali būti laikoma akivaizdžiu įrodymu, patvirtinančiu esminę materialinės teisės taikymo klaidą. Vadovaujantis ABTĮ 155 straipsnio 3 dalies nuostatomis, ar vertinti LVAT teisėjo atskirąją nuomonę kaip pakankamą įrodymą dėl akivaizdžių materialinės teisės taikymo klaidų, visų pirma, sprendžia LVAT pirmininkas. Tačiau LVAT pirmininkas teikimo atnaujinti procesą nepadavė. Pareiškėjo nuomone, M. S. pateikta doc. dr. A. S. išvada irgi nėra laikytina tinkamu įrodymu ABTĮ 61 straipsnio 1 dalies nuostatų prasme, o pateiktas ūkininko M. S. verslo planas „M. S. ūkio įkūrimas“ yra nesusijęs nei su Komisijos sprendimu, dėl kurio vyko administracinė byla, nei su kuriomis nors kitomis administracinei bylai reikšmingomis aplinkybėmis. Teigia, kad trečiojo suinteresuoto asmens prašymas iš esmės grindžiamas bylos faktinių aplinkybių analize. Darytina išvada, kad trečiasis suinteresuotas asmuo tiesiog nesutinka su įrodymų vertinimu ir teismo išvadomis. Tačiau, remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies nuostatomis ir LVAT praktika, tai nesudaro pagrindo administracinės bylos procesui atnaujinti. Pareiškėjas taip pat pabrėžia, kad M. S. nurodytas LVAT 2011 m. kovo 7 d. sprendimas priimtas administracinėje byloje Nr. A63-2604/2011, kuri nėra iš esmės panaši į išnagrinėtą administracinę bylą Nr. A858-48/2011, o pateikta užsienio šalių teismų praktika neturi precedentinės reikšmės ne tik administracinės bylos, kurios procesą trečiasis suinteresuotas asmuo prašo atnaujinti, kontekste, bet ir apskritai visos Lietuvos Respublikos teismų sistemos kontekste.

2011 m. spalio 26 d. atsakovas Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisija padavė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A858-48/2011, remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2, 10 ir 12 punktuose nurodytais pagrindais.

Dėl proceso atnaujinimo pagrindo, numatyto ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkte, nurodo, kad Komisija nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2011 m. vasario 4 d. atliko Banko veiklos tyrimą (toliau – ir Tyrimas) dėl Banko sisteminio pasirengimo teikti investicines paslaugas klientams, kurie 2005-2010 metų laikotarpiu įsigijo Banko išleistas su akcijų indeksais susietas obligacijas, jų įsigijimą finansuojant iš Banko pasiskolintomis lėšomis. Tyrimas buvo pradėtas po to, kai Komisija 2008- 2010 metų laikotarpiu gavo kelias dešimtis Banko klientų skundų. Banko klientai iš esmės skundė Banko veiksmus parduodant su akcijomis susietas obligacijas (toliau – ir SASO), suteikiant paskolas jų įsigijimui ir atskleidžiant su šiomis paslaugomis susijusią esminę informaciją. Atlikusi Tyrimą, 2011 m. liepos 28 d. Komisija priėmė sprendimą Nr. 2K-161 (toliau – ir Sprendimas dėl Tyrimo), kuriuo konstatavo, jog Bankas, teikdamas investicines paslaugas klientams, pažeidė investicinių paslaugų teikimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, taip pat tai, jog Bankas sistemiškai nebuvo pasirengęs vykdyti SASO įsigijimo skolintomis lėšomis (toliau – ir Strategija) platinimo ir tuo pačiu negalėjo sąžiningai, teisingai ir profesionaliai veikti geriausiomis klientui sąlygomis ir jo interesais. Ir nors Komisija netaikė Bankui poveikio priemonių ir nutraukė Banko veiklos tyrimą, kadangi Sprendimo dėl Tyrimo priėmimo dieną jau buvo praėję daugiau kaip 2 metai nuo pažeidimų įvykdymo dienos ir dėl to, vadovaujantis FPRĮ 87 straipsnio 2 dalimi, 96 straipsnio 4 dalies 2 punktu, nebeliko įstatymo pagrindo skirti poveikio priemonę, tačiau Banko sisteminis Tyrimas atskleidė aplinkybes, kurios nebuvo žinomos administracinės bylos Nr. A858-48/2011 nagrinėjimo metu. Pažymėjo, kad Tyrimas, kaip minėta, buvo pradėtas tik 2010 m. liepos 1 d., tęsėsi iki 2011 m. vasario 4 d., ir tik 2011 m. liepos 28 d. Komisija Sprendime dėl Tyrimo suformulavo galutines išvadas dėl Banko sisteminio pasirengimo platinti Strategiją. Tuo tarpu administracinė byla buvo užbaigta dar 2011 m. balandžio 14 d., t. y. dar iki Sprendimo dėl Tyrimo priėmimo. Taigi dėl objektyvaus laiko faktoriaus Komisija bylos nagrinėjimo metu negalėjo remtis aplinkybėmis, kurios būtų galėjusios iš esmės pakeisti bylos baigtį, tačiau buvo nustatytos tik Sprendimo dėl Tyrimo priėmimo metu. Atkreipė dėmesį, kad Tyrimo metu analizuotas Banko sisteminis pasirengimas platinti Strategiją ir Komisijos padarytos išvados yra tiesiogiai susiję su vienam iš Banko klientų – M. S. – suteiktų paslaugų tinkamumo ir Banko veiksmų teisėtumo teikiant šias paslaugas vertinimu prašomoje atnaujinti byloje. Bankas klientui M. S. taip pat pasiūlė įsigyti Strategiją, o konstatavus, kad Bankas nebuvo sistemiškai pasirengęs teikti Strategijos platinimo paslaugos, nebelieka pagrindo teigti, kad ta pati paslauga individualiems Banko klientams galėjo būti suteikta tinkamai. Tokią loginę išvadą pagrindžia Sprendime dėl Tyrimo padarytos išvados. Pažymėjo, kad sisteminio Tyrimo metu buvo tiriamos ir aplinkybės, sudariusios įrodinėjimo dalyką prašomoje atnaujinti byloje: Banko suteikta informacija klientams, Banko ir klientų pasirašyti dokumentai, Banko darbuotojų kvalifikacija, lankstinukas „Gaukite didesnes palūkanas“ ir kt. Atsakovo teigimu, apie naujas aplinkybes Komisija sužinojo tik priėmusi Sprendimą dėl Tyrimo, t. y. 2011 m. liepos 28 d., todėl šis prašymas atnaujinti bylos nagrinėjimą teikiamas nepraleidus ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje nustatyto 3 mėnesių termino.

Dėl proceso atnaujinimo pagrindo, numatyto ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte, nurodo, kad byloje buvo netinkamai pritaikytos materialinės teisės normos, t. y. teismas netinkamai aiškino ir taikė FPRĮ 13 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 3 dalį ir 99 straipsnio 1 dalį:

1. LVAT, 2011 m. balandžio 14 d.nutartyje pasisakydamas, jog ginčui aktualiu metu, t. y. 2007 m. liepos 26 d., dar negaliojo FPRĮ 22 straipsnio nuostatos, padarė akivaizdų materialinės teisės normų pažeidimą. LVAT užimta pozicija, kad FPRĮ 22 straipsnio nuostatos dar negaliojo, o VPRĮ 24 straipsnio nuostatos taip pat netaikomos, iš esmės reiškia tai, jog laikotarpiu nuo 2007 m. vasario 8 d. (Finansinių priemonių rinkų įstatymo įsigaliojimo) iki 2007 m. lapkričio 1 d. nei pareiga suteikti informaciją investuotojams, nei kitos investuotojų apsaugos priemonės, tokios kaip pareiga investicines paslaugas teikiančiai įmonei veikti sąžiningai, teisingai ir profesionaliai bei geriausiais interesais investuotojui, apskritai negaliojo ir nebuvo taikomos. Tačiau tokia situacija nėra suderinama nei su įstatymų leidėjo tikslais, nei su sąžiningumo, teisingumo ir protingumo bei asmenų teisėtų lūkesčių principais, nei su sąžiningu ir teisingu finansinių priemonių rinkų veikimu ir investuotojų apsauga, įtvirtinta FPRĮ 1straipsnio 1 dalyje bei VPRĮ 1straipsnio 1 dalyje.

2. Bylą nagrinėję teismai suabsoliutino kliento parašo galią ir nevertino Banko veiksmų – klientams pateikiamos informacijos aiškumo ir suprantamumo, rizikų atskleidimo. Kitaip tariant, byloje buvo suformuota praktika, kad investuotojo parašo atitinkamuose dokumentuose buvimas reiškia ir Banko pareigos supažindinti investuotoją su atitinkamomis rizikomis įvykdymą. Žinoma, Komisija sutinka su teismo išvada, kad tas faktas, jog investuotojas neišsamiai buvo susipažinęs su tais dokumentais, kuriuos jis pasirašė, negali pateisinti jo veiksmų/neveikimo, toks elgesys neatitinka rūpestingumo ir apdairumo kriterijų, kurie itin reikšmingi priimant tam tikrus finansinius įsipareigojimus, tačiau šios aplinkybės yra svarbios ir į jas turėtų būti atsižvelgiama tik nagrinėjant Banko ir investuotojų tarpusavio įsipareigojimų vykdymo teisinius santykius, t. y. sprendžiant ginčą tarp minėtų asmenų civiline tvarka, o administracinėje byloje buvo sprendžiamas Banko veiksmų sąžiningumo, teisingumo bei profesionalumo klausimas, kur kliento neapdairus elgesys yra tik šalutinė aplinkybė, savaime neįrodanti, kad Bankas tinkamai vykdė jam įstatymo nustatytas pareigas. Komisija kategoriškai nesutinka su teismo nuomone, kad investuotojo valinis veiksmas (t. y. pasirašymas dokumentuose) laikomas Banko valinio veiksmo (pareigos supažindinti su rizikomis) įvykdymu.

3. LVAT nepagrįstai sutapatino Banko padarytus pažeidimus. Kitaip tariant, LVAT visiškai nesigilino į FPRĮ nustatytų reikalavimų sistemą, pagal kurią FPRĮ 13 straipsnyje nustatyti reikalavimai investicines paslaugas teikiančioms įmonėms priskiriami organizaciniams reikalavimams (angl. prudential requirements), kurie jokiu būdu nėra ir negali būti išvestiniai iš FPRĮ 22 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų, priskiriamų veiklos vykdymo reikalavimams (angl. business conduct requirements). Būtent netinkamas Banko veiklos organizavimas sąlygojo FPRĮ 22 straipsnio pažeidimus, bet ne atvirkščiai. Dėl nurodytų priežasčių laikytina, kad LVAT visiškai nenagrinėjo ir nepasisakė dėl FPRĮ 13 straipsnio 1 dalies pažeidimų, o Teismo pateikti motyvai yra iš esmės nesuderinami nei su sisteminiu FPRĮ nuostatų aiškinimu ir taikymu, nei su įstatymų leidėjo tikslais nustatant atitinkamus reikalavimus.

4. LVAT neužtikrino tinkamo proceso, o tuo pačiu ir tinkamo materialinės teisės normų aiškinimo ir taikymo. Komisijos 2009 m. balandžio 30 d. sprendime (8 psl.) nurodyta, kad būtent FPRĮ 13 straipsnio 1 dalis, kurios pažeidimu Bankas buvo kaltinamas, įpareigoja Banką turėti tinkamą veiklos organizavimo politiką ir procedūras, o, kaip žinia, tinkamo personalo buvimas ir jo kvalifikacijos užtikrinimas yra viena iš priemonių, siekiant užtikrinti tinkamą Banko veiklos organizavimą. Vadovaujantis ABTĮ 81 straipsniu, nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Todėl jei teismui kilo neaiškumų dėl teisės aktų, įtvirtinančių reikalavimą turėti finansų maklerio licenciją Banko darbuotojams, teikiantiems investicines paslaugas (šią pareigą nustato FPRĮ 14 straipsnio 1 dalis ir 2002 m. vasario 15 d. Komisijos nutarimu Nr. 7 patvirtintų Finansų maklerių licencijų išdavimo ir panaikinimo taisyklių (šių taisyklių 2006 m. rugpjūčio 8 d. redakcija) 4 punktas), visos abejonės turėjo būti išsklaidytos būtent teisminio nagrinėjimo metu. Dėl to mano, kad LVAT nutartis priimta neišnagrinėjus visų bylai svarbių aplinkybių ir nesilaikant ginčo santykių metu galiojusių materialinės teisės normų reikalavimų.

Dėl proceso atnaujinimo pagrindo, numatyto ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte, atsakovas nurodo, kad LVAT, nagrinėdamas analogišką (t. y. dėl FPRĮ 22 straipsnyje nustatytų pareigų laikymosi) administracinę bylą Nr. A63-2604/2011, dar 2011 m. kovo 7 d. sprendime konstatavo, kad ginčo teisiniai santykiai patenka į Finansinių priemonių rinkų įstatymo taikymo sritį. Atkreipė dėmesį, kad aptariamoje byloje nagrinėti ginčo teisiniai santykiai susiklostė dar iki FPRĮ įsigaliojimo visa apimtimi, t. y. iki 2007 m. lapkričio 1 d. Tiek pirmos, tiek apeliacinės instancijos teismai šioje byloje konstatavo, kad ginčo teisiniams santykiams taikomas FPRĮ. Taigi yra aiški teismų pozicija ir suformuota praktika, kad santykiams iki 2007 m. lapkričio 1 d. taikomos FPRĮ nuostatos, įsigaliojusios nuo 2007 m. vasario 8 d., įskaitant ir FPRĮ 22 straipsnio nuostatas, kurias minėti teismai aiškino ir taikė šioje byloje. LVAT išnagrinėtoje kitoje administracinėje byloje (2011 m. gegužės 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-873/2011) teisėjų kolegija atsižvelgė į analogišką teisės normų lyginimo išvadą, pateiktą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A858-48/2011. Todėl atsakovas mano, kad neatnaujinus šios administracinės bylos, joje priimtu sprendimu ir toliau bus vadovaujamasi, o tai ne tik formuos ydingą teismų praktiką ateityje, bet ir užkirs kelią investuotojams, kuriems investicinės paslaugos laikotarpiu nuo 2007 m. vasario 8 d. iki 2007 m. spalio 31 d. buvo suteiktos netinkamai, ginti galimai pažeistas savo teises.

Pareiškėjas AB DnB NORD bankas atsiliepimu (prieštaravimais) į atsakovo Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos prašymą dėl proceso atnaujinimo prašo teismo šį prašymą atmesti ir proceso administracinėje byloje Nr. A858-48/2011 neatnaujinti.

Pareiškėjas remiasi iš esmės tais pačiais argumentais, kuriuos išdėstė nagrinėjant bylą, taip pat atsiliepime į trečiojo suinteresuoto asmens M. S. prašymą dėl proceso atnaujinimo. Papildomai pažymi, kad Komisijos 2011 m. liepos 28 d. sprendimas Nr. 2K-161, kurį Komisija nurodo kaip tariamai naujai paaiškėjusią aplinkybę, neva sudarančią pagrindą procesui byloje atnaujinti, neturi ir negali turėti jokios įtakos teismų jau išnagrinėtai bylai, kadangi Komisijos Tyrimo, pasibaigusio Sprendimo dėl Tyrimo priėmimu, objektas buvo visiškai kitas. Bankas laikosi pozicijos, kad tariami sisteminio pasirengimo platinti SASO trūkumai negali savaime reikšti to, jog visiems Banko klientams su SASO platinimu susijusios paslaugos buvo suteiktos netinkamai, nes, be kita ko, individualių klientų situacijos netgi nebuvo Komisijos sisteminio tyrimo objektu. Be to, Komisija Sprendime dėl Tyrimo savo išvadas, kad Banko sisteminis pasirengimas platinti SASO buvo netinkamas, grindžia pernelyg apibendrindama tariamai nustatytus faktus. Bankas yra apskundęs Sprendimą dėl Tyrimo Vilniaus apygardos administraciniam teismui (administracinės bylos Nr. III-3647-142/2011), todėl minėto sprendimo išvados dar nėra neginčijamai nustatytos. Komisija jau anksčiau buvo padariusi iš esmės tokias pačias išvadas, kokias padarė Sprendime dėl Tyrimo, tik jas padarė tirdama pavienių klientų skundus, o ne sisteminę Banko veiklą. Tačiau teismas su tokiu Komisijos Sprendimu nesutiko ir jį panaikino. Todėl dabartinis Komisijos bandymas pakeisti ankstesnius teismų sprendimus, prisidengiant nauju Banko veiklos tyrimu ir nauju sprendimu (Sprendimu dėl Tyrimo), niekaip negali būti aiškinamas kaip „naujai paaiškėjusi aplinkybė“, kuri sudarytų pagrindą procesui byloje atnaujinti. Komisija apie tariamai naujai paaiškėjusias aplinkybes žinojo arba turėjo žinoti dar prieš priimant galutinį teismo sprendimą byloje. Banko sisteminio pasirengimo platinti SASO tyrimas, kurį pabaigus buvo priimtas Komisijos Sprendimas dėl Tyrimo, buvo pradėtas 2010 m. liepos 1 d., patikrinimo aktas surašytas dar 2011 m. vasario 4 d., kai tuo tarpu galutinis teismo sprendimas byloje buvo priimtas tik 2011 m. balandžio 14 d. Taigi Komisija, manydama, kad jos atliekamo Banko veiklos tyrimo metu gali būti padarytos išvados, reikšmingos bylos nagrinėjimui ir išsprendimui, galėjo prašyti tiek prijungti patikrinimo medžiagą prie administracinės bylos, tiek prašyti stabdyti bylos nagrinėjimą iki bus priimtas Komisijos Sprendimas dėl Tyrimo, tačiau Komisija tokių veiksmų nesiėmė, tuo pati patvirtindama, kad jos atliekamas Banko veiklos patikrinimas ir jo baigtis neturi reikšmės bylai ir teismo sprendimui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

VII.

Trečiojo suinteresuoto asmens M. S. prašymas atnaujinti procesą tenkintinas. Atsakovo Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos prašymas atnaujinti procesą netenkintinas.

Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis, priešingu atveju būtų pažeisti teisinio stabilumo ir teisėtų lūkesčių principai. Atsižvelgiant į tai, bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik griežtai laikantis įstatyme nustatytos tvarkos – t. y. per įstatymu apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas.

Vadovaujantis ABTĮ 158 straipsnio 2 dalimi, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus šio įstatymo 156 straipsnyje nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas šio įstatymo 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais. ABTĮ 159 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai teisėjų kolegija konstatuoja, jog yra praleisti įstatymo nustatyti terminai prašymui paduoti arba prašymas nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, teismas nutartimi atsisako atnaujinti procesą. Tokia teismo nutartis yra neskundžiama.

Pagal ABTĮ 156 straipsnio 1 dalį prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad asmenims, praleidusiems prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminą dėl svarbių priežasčių, praleistas terminas gali būti atnaujintas, jeigu prašymas dėl termino atnaujinimo paduotas ne vėliau kaip po vienerių metų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Galutinis teismo procesinis sprendimas, kuriuo išnagrinėta administracinė byla Nr. A858-48/2011, paskelbtas ir įsiteisėjo 2011 m. balandžio 14 d. Trečiojo suinteresuoto asmens M. S. prašymas atnaujinti procesą paduotas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2011 m. liepos 12 d., todėl laikytina, kad prašymas paduotas per ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje nustatytą trijų mėnesių terminą, nepaisant to, kokiais proceso atnaujinimo pagrindais jis yra grindžiamas.

Atsakovo Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos prašymas atnaujinti procesą paduotas 2011 m. spalio 26 d. ir grindžiamas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2, 10 ir 12 punktuose numatytais proceso atnaujinimo pagrindais. Dėl ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose numatytų pagrindų laikytina, kad atsakovas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kuriomis šioje dalyje grindžia prašymą dėl proceso atnaujinimo, tada, kai jis gavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 14 d. nutarties nuorašą. Akivaizdu, kad 2011 m. spalio 26 d. paduodamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, atsakovas praleido ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje numatytą trijų mėnesių terminą, tačiau nenurodo svarbių priežasčių, nulėmusių termino praleidimą, ir neprašo jam šio termino atnaujinti. Dėl ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyto proceso atnaujinimo pagrindo teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovui apie aplinkybes, kuriomis jis šioje dalyje grindžia prašymą dėl proceso atnaujinimo (t. y. apie Banko sisteminio pasirengimo teikti investicines paslaugas klientams, kurie 2005-2010 metų laikotarpiu įsigijo Banko išleistas su akcijų indeksais susietas obligacijas, jų įsigijimą finansuojant iš Banko pasiskolintomis lėšomis, trūkumus), tapo žinoma vėliausiai 2011 m. vasario 4 d., kai Komisija baigė Banko veiklos tyrimą, kurio metu užfiksavo atitinkamus  Banko veiklos, teikiant SASO platinimo Banko skolintomis lėšomis paslaugą, pažeidimus. Priešingai, nei teigia atsakovas, ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje numatytas trijų mėnesių terminas negali būti skaičiuojamas nuo 2011 m. liepos 28 d., kai buvo surašytas Komisijos sprendimas Nr. 2K-161 „Dėl teisės pažeidimo bylos Nr. 12K-10“, kuriuo Tyrimo metu surinkti duomenys iš esmės buvo tik apibendrinti ir dėl jų pateiktos Komisijos vertinimo išvados. Remiantis pateiktais motyvais, konstatavus, kad yra praleisti įstatymo nustatyti terminai prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti ir dėl šiol priežasties nevertinant iš esmės prašymo pagrįstumo įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, – atnaujinti procesą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos pateiktą prašymą atsisakytina.

Bylų, užbaigtų įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimo pagrindų sąrašas yra pateiktas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 1-12 punktuose. Trečiojo suinteresuoto asmens M. S. prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A858-48/2011, kuri yra užbaigta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 14 d. nutartimi (III t., b. l. 104-132), yra grindžiamas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose nurodytais pagrindais.

Procesas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, šiuo pagrindu siekiant atnaujinti procesą būtina nustatyti akivaizdų pažeidimą, t. y. proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai turi nelikti pagrįstų abejonių dėl klaidingo materialinės teisės normų aiškinimo ir taikymo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. liepos 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662-143/2010).

Prašymą atnaujinti procesą  ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu, trečiasis suinteresuotas asmuo grindžia tuo, kad apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, priimdama galutinį procesinį sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-48/2011, padarė esminį Finansinių priemonių rinkų įstatymo 22 straipsnio 3 dalies ir 99 straipsnio 1 dalies aiškinimo ir taikymo pažeidimą,  galėjusį turėti įtakos  priimti neteisėtą nutartį.

2007 m. sausio 18 d. Finansinių priemonių rinkų įstatymas Nr. X-1024 įsigaliojo 2007 m. vasario 8 d. (Žin., 2007, Nr. 17-627). Įsigaliojus šiam įstatymui neteko galios iki tol tuos pačius visuomeninius santykius reguliavusio Lietuvos Respublikos vertybinių popierių rinkos įstatymo normos (FPRĮ 99 str. 2 d.). FPRĮ 99 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad  šio įstatymo nuostatos, nustatančios naujus reikalavimus investicines paslaugas teikiantiems asmenims ir (arba) reguliuojamoms rinkoms ir jų operatoriams, kurie nebuvo nustatyti iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusiame Lietuvos Respublikos vertybinių popierių rinkos įstatyme, taikomos nuo 2007 m. lapkričio 1 d. Tai reiškia, kad nuo 2007 m. lapkričio 1 d. įsigalioja tik tos FPRĮ nuostatos, kurios dėl savo turinio pripažintinos iš esmės naujomis ir kurioms analogiškų nuostatų anksčiau galiojęs VPRĮ nenumatė.

FPRĮ 22 straipsnio, kuris nustato finansų maklerio įmonės pareigos teikiant klientui investicines paslaugas, 3 dalyje nustatyta, kad finansų maklerio įmonė turi aiškiai ir suprantamai suteikti klientams ir potencialiems klientams visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija 2011 m. balandžio 14 d. nutartyje, pasisakydama dėl esminės informacijos apie finansines priemones suteikimo M. S. nagrinėjamam ginčui aktualiu laikotarpiu (2007 m. liepos 26 d.) vertino FPRĮ 22 straipsnio 3 dalies normų taikymą laiko atžvilgiu. Teisėjų kolegija atmetė atsakovo argumentus,  kad FPRĮ 22 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos nuostatos yra iš esmės analogiškos VPRĮ 24 straipsnyje įtvirtintiems reikalavimams.  Sprendime, be kita ko, remiantis Įgyvendinimo direktyvos nuostatomis (53 str.2 d.), nurodyta, kad valstybės narės neturėjo diskrecijos pasirinkti  nuo kada taikyti  MiFID ir  Įgyvendinimo  direktyvos nuostatas, taigi turėjo jas taikyti nuo 2007 m. lapkričio 1 d. Remiantis šiais argumentais padaryta išvada, kad  ginčui aktualiu metu, t. y. 2007 m. liepos 26 d., FPRĮ 22 straipsnio 3 dalies nuostata dar nebuvo taikytina, todėl nebuvo teisinio pagrindo ginčijamame Komisijos sprendime konstatuoti, jog Bankas pažeidė FPRĮ 22 straipsnio 3 dalį.  Tačiau  šiuo klausimu byloje yra pareikšta  bylą nagrinėjusios teisėjų kolegijos teisėjo R.Klišausko atskiroji nuomonė (III t., b.l.133-134), kad FPRĮ 22 straipsnio 3 dalies nuostata, reikalaujanti pateikti investuotojui visą „reikalingą informaciją“ negali būti pripažįstama numatančia naujus reikalavimus FPRĮ 99 straipsnio 1 dalies prasme. Priešingas vertinimas reikštų, jog laikotarpiu nuo 2007 m. vasario 8 d., kai nustojo galioti Vertybinių popierių rinkos įstatymas, net iki 2007 m. lapkričio 1 d. jokia įstatymo norma nenustatė  finansų maklerio įmonėms pareigos  neprofesionaliam investuotojui pateikti visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus. Toks vertinimas nesuderinamas su vienu iš finansinių priemonių rinkų  reguliavimu siekiamų pagrindinių tikslų -  užtikrinti sąžiningą, atvirą  finansinių priemonių rinkų veikimą bei  investuotojų interesų apsaugą (FPRĮ 1 str.1 p.). Tai taip pat reikštų, kad Tarybos direktyvos 93/22/EB, kuri neteko galios tik 2007 m. spalio 31 d., nuostatos minėtu laikotarpiu nebuvo perkeltos į nacionalinę teisę. Atkreiptas dėmesys į tai, kad  įstatymų leidėjas eksplicitiškai nėra  nustatęs konkrečios  FPRĮ 22 straipsnio 3 dalies įsigaliojimo datos. Be to, vien 2006 m. rugpjūčio 10 d. Komisijos direktyvos  2006/73/EB apibrėžti terminai (53 str.2 d.), kad valstybės narės taiko šio direktyvos nuostatas nuo 2007 m. lapkričio 1 d., negali paneigti finansų maklerio įmonės  pareigos laikytis nacionalinėje teisėje  galiojančios FPRĮ 22 straipsnio 3 dalies, tuo labiau, kad  šiuo įstatymu į nacionalinę teisę nėra perkeliamos  minėtos direktyvos nuostatos (FPRĮ 1 str. 2 d., priedas).

Kaip minėta, FPRĮ 22 straipsnio 3 dalis įpareigoja finansų maklerio įmonę aiškiai ir suprantamai suteikti klientams ir potencialiems klientams visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus. To paties straipsnio 4 dalyje detalizuojama, kokio turinio informaciją finansų maklerio įmonė privalo pateikti klientams įgyvendindama FPRĮ 22 straipsnio 3 dalyje nustatytus reikalavimus, t.y. informaciją apie: 1) įmonę ir jos teikiamas paslaugas; 2) finansines priemones ir siūlomą investavimo strategiją, įskaitant konsultacijas ir įspėjimą apie riziką, kuri būdinga tam tikroms investavimo strategijoms arba investicijoms į tam tikras finansines priemones; 3) klientų pavedimų vykdymo vietas; 4) pavedimo vykdymo išlaidas ir kitus mokėjimus. Iki 2007 m. vasario 8 d. galiojusio VPRĮ 24 straipsnio 3 dalyje, be kita ko, buvo įtvirtinti įpareigojimai tarpininkams: sąžiningai veikti klientų ir rinkos patikimumo interesais (1 p.); veikti rūpestingai, su reikiamu profesionalumu ir atsargumu (2 p.); klientui pakankamai atskleisti su juo susijusią ir jam reikalingą informaciją, įskaitant informaciją apie taikomą įsipareigojimų investuotojams draudimo sistemą arba jos nebuvimą (5 p.).

FPRĮ 22 straipsnio 3 dalies bei VPRĮ 24 straipsnio 3 dalies nuostatų turinio lyginamoji  analizė, proceso atnaujinimą sprendžiančios teisėjų kolegijos nuomone, yra pakankama prieiti prie išvados, kad įstatymų leidėjas abiem atvejais įtvirtino finansų maklerio įmonėms (tarpininkams) nustatė klientų atžvilgiu iš esmės analogiško turinio reikalavimus, t.y. veikti sąžiningai, profesionaliai, atsakingai, suteikti neprofesionaliam klientui visą jam reikalingą esminę informaciją dėl investicinių produktų,  įskaitant galimą sandorių sudarymo riziką, kad klientas galėtų apsispręsti turėdamas visą atitinkamo sandorio sudarymo.

FPRĮ 99 straipsnio 1 dalies konstrukcija yra tokia, kad ja nėra imperatyviai  nustatyta, jog  atitinkami šio įstatymo straipsniai (jų dalys, punktai), tarp jų ir FPRĮ 22 straipsnio 3 dalis, įsigalioja nuo atitinkamos įstatymų leidėjo nustatytos datos, o tik nurodyta, kad „šio įstatymo nuostatos, nustatančios naujus reikalavimus investicines paslaugas teikiantiems asmenims ir (arba) reguliuojamoms rinkoms ir jų operatoriams, kurie nebuvo nustatyti iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusiame Lietuvos Respublikos vertybinių popierių rinkos įstatyme, taikomos nuo 2007 m. lapkričio 1 d.“. Taigi FPRĮ 99 straipsnio 1 dalis  nėra pakankamas pagrindas daryti išvadą, kad FPRĮ 22 straipsnio 3 dalies nuostatos taikytinos nuo 2007 m. lapkričio 1 d., o ne nuo 2007 m. vasario 8 d. (Finansinių priemonių rinkų įstatymo įsigaliojimo dienos). Atskirojoje nuomonėje pagrįstai atkreiptas dėmesys į tai, kad priėjus prie išvados, jog  FPRĮ 99 straipsnio 1 dalies taikymo prasme FPRĮ 22 straipsnio 3 dalis įsigaliojo nuo 2007 m. lapkričio 1 d., tektų pripažinti ir tai, jog laikotarpiu nuo 2007 m. vasario 8 d. (Vertybinių popierių rinkos įstatymo pripažinimo netekusiu galios) iki 2007 m. lapkričio 1 d. jokia įstatymo norma nereglamentavo finansų maklerio įmonių pareigos, susijusios su informacijos suteikimu klientams ir potencialiems klientams, nors toks pripažinimas būtų nelogiškas ir nesuderinamas su FPRĮ 1 straipsnio 1 punkte nurodytu vienu iš finansinių priemonių rinkų reguliavimu siekiamu pagrindinių tikslų - užtikrinti sąžiningą, atvirą finansinių priemonių rinkų veikimą bei investuotojų interesų apsaugą.

Išnagrinėjus minėtą teisinį reguliavimą, bylos medžiagą bei prašymo atnaujinti procesą argumentus proceso atnaujinimo klausimą sprendžiančiai teisėjų kolegijai lieka pagrįstų abejonių dėl to, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 14 d. nutartyje  administracinėje byloje Nr. A858-48/2011 galėjo būti netinkamai aiškintos ir taikytos materialinės teisės normos, t.y. FPRĮ 22 straipsnio 3 dalis ir 99 straipsnio 1 dalis, o tai galėjo turėti įtakos šioje byloje  teismo priimto baigiamojo akto teisėtumui. Pažymėtina, kad teismo padaryta išvada dėl FPRĮ 22 straipsnio 3 dalies galiojimo laike  sąlygojo tai, jog apeliacinės instancijos teisėjų kolegija 2011 m. balandžio 14 d. nutartyje nevertino ginčijamo Komisijos sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo dalyje dėl Komisijos nustatyto Banko padaryto FPRĮ 13 straipsnio 1 dalies pažeidimo, kurį teisėjų kolegija pripažino išvestiniu iš kitų Komisijos nustatytų pažeidimų.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad yra pagrindas tenkinti trečiojo suinteresuoto asmens prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A858-48/2011 ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu.

Vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktu, procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Pagal ABTĮ 13 straipsnio 1 dalį vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suinteresuotas asmuo, prašydamas atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu, turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme. Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galimai skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes, priešingu atveju, nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (žr., pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse byloje Nr. P662-19/2010, Nr. P662-54/2010, Nr. P822-81/2010).

Trečiasis suinteresuotas asmuo, prašydamas atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu, pagrįstai pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, susijusi su  FPRĮ 22 straipsnio nuostatų aiškinimu ir taikymu, yra negausi, t.  y. iš esmės apsiriboja 2011 m. balandžio 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A858-48/2011, kurioje prašoma atnaujinti procesą, ir dar dviem sprendimais, kuriuose buvo pasisakyta dėl FPRĮ 22 straipsnio nuostatų taikymo (2011 m. kovo 7 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A63-2604/2011 ir 2011 m. gegužės 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-873/2011).

Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, priimdama galutinį procesinį sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-48/2011, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos teismų praktikos anksčiau priimtame 2011 m. kovo 7 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A63-2604/2011 ir nukreipė klaidinga linkme formuojamą praktiką (LVAT 2011 m. gegužės 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-873/2011).

Trečiasis suinteresuotas asmuo pagrįstai nurodė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 7 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A63-2604/2011, kuriuo buvo pradėta formuoti praktika dėl FPRĮ 22 straipsnio nuostatų yra pateiktas kitoks įstatymo normų aiškinimas nei 2011 m. balandžio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A858-48/2011.  Administracinėje byloje Nr. A63-2604/2011 sprendimas buvo priimtas išnagrinėjus ginčą dėl Vertybinių popierių komisijos sprendimo, kuriuo pareiškėjui (bankui) buvo pritaikyta poveikio priemonė už FPRĮ 22 straipsnio 1 ir 3 dalių pažeidimus. Minėtų FPRĮ nuostatų pažeidimu buvo pripažintos aplinkybės, kad Bankas laiku ir tinkamai nesuteikė klientui visos reikalingos informacijos. Administracinėje byloje Nr. A63-2604/2011 priimtame sprendime  teisėjų kolegija konstatavo, kad  ginčo teisiniai santykiai patenka į Finansinių priemonių rinkų įstatymo reguliavimo sritį.

2011 m. balandžio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A858-48/2011 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija padarė priešingą išvadą – t. y. kad ginčui aktualiu metu (2007 m. liepos 26 d.) FPRĮ 22 straipsnio 3 dalies nuostata netaikytina. Minėta, kad  šiuo klausimu prie teismo nutarties yra pateikta bylą nagrinėjusios teisėjų kolegijos  teisėjo atskiroji nuomonė.

Į administracinėje byloje Nr. A858-48/2011 pateiktą FPRĮ 22 straipsnio nuostatų aiškinimą ir taikymą buvo atsižvelgta priimant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 3 d. nutartį  administracinėje byloje  Nr. A143-873/2011 (Teismų įstatymo 33 str. 4 d.) ir  konstatuota, kad atsakovas, taikydamas FPRĮ 22 straipsnio 1 ir 3 dalis iki 2007 m. rugpjūčio 7 d. susiformavusiems teisiniams santykiams, pažeidė įstatymo negaliojimo atgal principą, t. y. netinkamai pritaikė materialinės teisės normą.

Iš pateiktų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos pavyzdžių matyti, kad  trečiasis suinteresuotas asmuo pagrįstai nurodė, jog FPRĮ 22 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo praktika nėra vienoda. Todėl yra tikslinga ją peržiūrėti, kad ji nebūtų  formuojama klaidinga linkme. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas patenkinti trečiojo suinteresuoto asmens M. S. prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A858-48/2011 ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu.

Remiantis išdėstytų motyvų visuma, atsakovo Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos prašymas atnaujinti procesą netenkinamas, trečiojo suinteresuoto asmens M. S. prašymas – tenkinamas. Procesas administracinėje byloje Nr. A858-48/2011 atnaujinamas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose numatytais pagrindais. Atnaujinus procesą administracinė  byla turi būti nagrinėjama iš naujo apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiame administraciniame teisme.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsniu, 153 straipsnio 2 dalies 10, 12 punktu, 160 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

atsakovo Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos prašymo dėl proceso atnaujinimo netenkinti.

Trečiojo suinteresuoto asmens M. S. prašymą dėl proceso atnaujinimo tenkinti.

Atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A858-48/2011 pagal atsakovo Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. lapkričio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo akcinės bendrovės DnB NORD banko skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims M. S., S. K., J. M., Č. R. dėl sprendimo panaikinimo.

Administracinę bylą Nr. A858-48/2011 perduoti nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                                                              Antanas Ablingis

Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas