(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. spalio 10 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Rasos Gudžiūnienės ir Viginto Višinskio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų  M. B. ir G. B. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2021 m. gruodžio 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijos ieškinį atsakovams M. B. ir G. B. dėl aplinkai padarytos žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.       Ginčo esmė

1.       Ieškovė Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcija ((duomenys neskelbtini) regioninių parkų direkcijos teisių perėmėja) padavė teismui ieškinį, kuriuo prašė priteisti solidariai iš atsakovų M. B. ir G. B. valstybės naudai 48 839,41 Eur žalos aplinkai atlyginimą ir 5 proc. dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

2.       Ieškovė nurodė, kad 2017 m. rugpjūčio 4 d. vykdant planinį saugomos teritorijos (duomenys neskelbtini) regioninio parko patikrinimą žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini) (toliau – Žemės sklypas), užfiksuotas galimai neteisėtai iškastas dirbtinis vandens telkinys. Planinio patikrinimo metu vizualiai nustačius, kad vandens telkinys didesnis nei leidžia teisės aktai, t. y. didesnis nei 0,1 ha, 2017 m. lapkričio 27 d. Žemės sklype atliktas neplaninis patikrinimas, kurio metu išmatuotas savavališkai padidinto vandens telkinio plotas ir įvertinta pažeisto kraštovaizdžio apimtis.

3.       Ieškovė pažymėjo, kad 2000–2005 m. laikotarpiu Žemės sklype jau buvo iškastas vandens telkinys, kurio plotas 732,008 kv. m, tačiau atlikus matavimus nustatyta, jog papildomai iškasto vandens telkinio plotas sudaro 10 480,692 kv. m, o bendras naujai iškasto dirbtinio vandens telkinio plotas yra 11 212,7 kv. m. Toks Žemės sklype įrengtas vandens telkinys 10 kartų didesnis nei leidžiama pagal teisės aktų reikalavimus. Neteisėtai iškasus dirbtinį vandens telkinį, kurio plotas viršija teisės aktais leidžiamą plotą, aplinkai padaryta 48 839,41 Eur žala, kurios dydis apskaičiuotas pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. kovo 12 d. įsakymu Nr. D1-269 patvirtintą Žalos aplinkai, sunaikinus ar sužalojus gamtinius kraštovaizdžio kompleksus ir objektus, skaičiavimo metodiką (toliau – Žalos skaičiavimo metodika).

4.       Ieškovė teigė, kad 2018 m. birželio–spalio mėn. kreipėsi pranešimais į atsakovę M. B. dėl padaryto pažeidimo, paaiškinimų pateikimo, žalos atlyginimo, tačiau aplinkai padaryta žala nebuvo atlyginta. Dėl padaryto saugomos teritorijos apsaugos ir naudojimo rėžimo pažeidimo M. B. atžvilgiu 2018 m. lapkričio 20 d. priimtas nutarimas pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 305 straipsnio 8 dalį ir jai paskirta 190 Eur bauda. Taip pat ieškovė M. B. gyvenamosios vietos adresu 2018 m. spalio 31 d. išsiuntė pretenziją, o 2018 m. gruodžio 20 d. pakartotinę pretenziją, kuria buvo prašoma geranoriškai atlyginti aplinkai padarytą žalą iki 2019 m. sausio 29 d., tačiau atsakovė jai siųstų dokumentų neatsiėmė.

II.        Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5.       Panevėžio apygardos teismas 2021 m. gruodžio 14 d. sprendimu ieškinį patenkino – (duomenys neskelbtini) regioninių parkų direkcijai (teisių perėmėja – ieškovė Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcija) solidariai iš atsakovų M. B. ir G. B. priteisė 48 839,41 Eur.

6.       Teismas nustatė, kad atsakovai jiems priklausančiame Žemės sklype 2017 m. neteisėtai vykdė žemės (grunto) kasimo darbus, dirbtinai suformavo pylimą ir taip padidino dirbtinio vandens telkinio plotą nuo 732,008 kv. m iki 11 212,7 kv. m jį užpildami vandeniu. Atsakovai, 2017 m. vasario 23 d. įsigydami Žemės sklypą, žinojo kad jam taikomos specialios naudojimo sąlygos ir reikalavimai, nes Žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartyje buvo numatyta, jog Žemės sklypui visa apimtimi taikomas regioninio parko bei kraštovaizdžio draustinio teisinis reglamentavimas. Tuo metu, kai atsakovai padidino vandens telkinį, galiojo Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo (toliau – Saugomų teritorijų įstatymas) 9 straipsnio 2 dalies 7 punkto nuostatos, draudžiančios įrengti naujus, su draustinio paskirtimi nesusijusius vandens telkinius, taip pat vandens telkinius, nesusijusius su draustinio kraštovaizdžio, gamtos ir nekilnojamųjų kultūros vertybių išsaugojimu, kurių bendras plotas didesnis kaip 0,1 ha.

7.       Teismas vertino, kad R. J. 2014 m. vasario 10 d. Žemės sklypo ribų paženklinimo–parodymo akte ir 2017 m. vasario 23 d. Žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartyje buvo nurodyta, jog Žemės sklype yra 2 756 kv. m vandens plotas, tačiau pagrindinis vandens telkinio plotas iš esmės atitinka 2015 m. rugpjūčio 7 d. aerofotografinėje nuotraukoje fiksuotą telkinio formą. Nors matininko R. J. 2014 m. vasario 10 d. Žemės sklypo ribų paženklinimo–parodymo akte buvo nurodyta, kad Žemės sklype yra 2 756 kv. m vandens telkinių, Žemės sklypo plane matininkas R. J. prie vandens telkinių priskyrė apie 0,2 ha ploto vandenų, plane nurodydamas dvi vandeniu užliejamas sklypo dalis ir įtekėjimo į tvenkinį griovį. Teismas sprendė, kad pagal 2015 m. rugpjūčio 7 d. aerofotografines nuotraukas Žemės sklype esantis pirmasis vandens telkinys užėmė apie 0,0675 ha ploto, antrasis vandens telkinys – 0,02 ha ploto. Todėl labiau tikėtina, kad 2014–2015 m. vandens telkinių plotas sudarė apie 0,07–0,08 ha plotą.

8.       Teismas vertino, kad atsakovai, savavališkai padidindami vandens telkinio plotą, padarė aplinkai 48 839,41 Eur dydžio žalą. Žala apskaičiuota pagal (duomenys neskelbtini) regioninių parkų direkcijos pateiktą 2021 m. gegužės 15 d. žalos apskaičiavimo aktą, iš apsemto 11 212,7 kv. m ploto atėmus iki tokių veiksmų atlikimo Žemės sklype buvusį 732,008 kv. m vandens telkinio plotą ir įvertinus atsakovų veiksmais neteisėtai užsemtą 10 480,692 kv. m plotą. Nors atsakovai su ieškovės prašomu priteisti žalos dydžiu nesutiko, tačiau kito žalos apskaičiavimo akto ar argumentų dėl netinkamai apskaičiuoto žalos dydžio nepateikė. Nustatęs žalos padarymo faktą, priežastinį ryšį tarp atsakovų neteisėtų veiksmų ir aplinkai padarytos žalos, taip pat aplinkybę, kad ieškovės prašoma priteisti žala padaryta abiejų atsakovų veiksmais, sprendė, jog 48 839,41 Eur žala priteistina solidariai iš abiejų atsakovų.

9.       Teismas kaip nepagrįstus vertino atsakovų argumentus, kad reikalavimo dėl aplinkai padarytos žalos atlyginimui pareikšti taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Teismas sprendė, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo (toliau – Aplinkos apsaugos įstatymas) 33 straipsnio 2 dalimi, valstybės ar savivaldybių institucijos pagal kompetenciją ieškinius dėl žalos aplinkai bei kitų nuostolių atlyginimo gali pareikšti per penkerius metus nuo dienos, kada buvo baigtos taikyti žalą sukėlusios priemonės arba nustatytas atsakingas ūkio subjektas arba kitas asmuo, atsižvelgus į tai, kuri iš minėtų aplinkybių atsirado vėliau. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo netaikomas atsižvelgiant į tai, kad penkerių metų ieškinio senaties terminą įtvirtina specialiojo įstatymo nuostatos. Teismas pažymėjo, kad (duomenys neskelbtini) regioninių parkų direkcija 2014 m. sprendė klausimą ne dėl Žemės sklype padidinto vandens telkinio dydžio, o atsisakė derinti prašymą dėl Žemės sklypo padalinimo į du atskirus sklypus, todėl teismas nesutiko su atsakovų teiginiais, jog ieškovei 2014 m. buvo žinoma apie Žemės sklype esantį teisės aktų reikalavimų neatitinkantį vandens telkinį.

10.       Teismas nesutiko su atsakovų teiginiais, kad ieškovės darbuotojai neturėjo teisės patekti į atsakovams priklausantį Žemės sklypą. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo (toliau – Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymas) 17 straipsnio 2 dalimi, nurodė, kad aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnai gali patekti bei vykdyti aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę ir be teritorijos savininko sutikimo.

III.        Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

11.       Apeliaciniu skundu atsakovai M. B. ir G. B. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2021 m. gruodžio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijos ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

11.1.                      Atsakovai neatliko teisės aktais draudžiamų veiksmų – neįrengė naujų vandens telkinių, o tik praplėtė jau egzistuojantį vandens telkinį, kurio plotas iki jo praplėtimo viršijo 0,1 ha. Atsakovai pateikė į bylą 2014 m. liepos 31 d. Nekilnojamojo turto registro (toliau – NTR) centrinio duomenų banko išrašą, kuriame nurodyta, kad Žemės sklype esančių vandens telkinių plotas yra 2 756 kv. m. Todėl sprendžiant klausimą dėl teisės aktų reikalavimų pažeidimo, reikėjo įvertinti visų vandens telkinių, esančių Žemės sklype, plotą.

11.2.                      Teismas, priimdamas sprendimą byloje, nepagrįstai rėmėsi ne viešojo registro duomenimis, o aerofotografinėmis nuotraukomis, kurios gali būti naudojamos tik kaip informacinis duomenų apie vandens telkinio plotą šaltinis. Iš Žemės sklypo kadastro plano matyti, kad Žemės sklype buvo du vandens telkiniai. Iki vandens telkinio praplėtimo Žemės sklype buvusių dviejų dirbtinių vandens telkinių bendras plotas buvo bent 0,1132 ha, t. y. viršijo leistiną 0,1 ha dydį. Atsakovai nepažeidė teisės aktų reikalavimų, nes teisės aktai draudžia naujų vandens telkinių, kurių bendras plotas viršija 0,1 ha, įrengimą, tuo tarpu atsakovai tik praplėtė jau įrengtą vandens telkinį, kurio plotas buvo didesnis nei 0,1 ha.

11.3.                      Atsakovai nesutinka su ieškovės apskaičiuotu ir pirmosios instancijos teismo patvirtintu aplinkai padarytos žalos dydžiu. Ieškovė skaičiavo žalą, remdamasi aplinkybe, kad buvusio telkinio plotas (iki praplėtimo) buvo 732,008 kv. m, o po praplėtimo – 11 212,7 kv. m. Tačiau bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad iki praplėtimo Žemės sklype bendras esančių vandens telkinių plotas buvo 2 756 kv. m, o po praplėtimo – 9 887 kv. m. Todėl ieškiniu prašomas atlyginti žalos dydis neatitinka faktinės situacijos, yra netikslus. 

11.4.                      Ieškovei vėliausiai nuo 2014 m. sausio 30 d. ar nuo 2014 m. liepos 31 d. buvo žinoma aplinkybė, kad Žemės sklype yra įrengtas teisės aktų reikalavimus pažeidžiančio dydžio vandens telkinys. Ieškovei 2014 m. sausio 30 d. pateiktas derinti Žemės sklypo planas, kuriame numatytas vandens telkinių plotas – 2 756 kv. m. Todėl ieškovė nuo šios datos galėjo ir turėjo žinoti apie Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio nuostatų pažeidimą. Nors 2014 m. pranešimo apie padarytą pažeidimą ieškovei nebuvo pateikta, tai neapribojo ieškovės pareigos reaguoti į atliekamus pažeidimus. Jeigu ieškovės darbuotojai būtų tinkamai sureagavę į pažeidimą, apie kurį informacija buvo pateikta dar 2014 m. sausio 30 d., kai vandens telkinio plotas buvo padidintas iki 2 756 kv. m, tolimesni vandens telkinio didinimo veiksmai nebūtų atlikti, o atsakovai galimai nebūtų įsigiję Žemės sklypo.

11.5.                      Vandens telkinio ploto matavimai Žemės sklype buvo atlikti atsakovams apie tai nežinant ir nedalyvaujant, jų apie tai iš anksto neįspėjus, todėl matavimai atlikti neteisėtai ir jų metu nustatytais duomenimis ieškinio reikalavimai negali būti grindžiami. Nors ieškovė nurodo, kad matavimai atlikti be atsakovų žinios, nes nebuvo žinomi asmenys, kuriems nuosavybės teise priklauso Žemės sklypas, atsakovai su šiais argumentais nesutinka. Valstybės įmonė (toliau – VĮ) Registrų centras 2021 m. lapkričio 19 d. atsakyme paaiškino, kad 2017 m. ieškovei buvo teikiami duomenys pagal vienkartinius prašymus. Matavimų atlikimo metu galioję teisės aktai įpareigojo atlikti patikrinimo veiksmus prieš patenkant į privačią teritoriją informavus jos savininkus. Matavimų metu neegzistavo aplinkybės, dėl kurių aplinkos apsaugos valstybinė kontrolė galėjo būti vykdoma be privačios teritorijos savininkų ar valdytojų. 

11.6.                      Teismas nepagrįstai sprendė, kad nagrinėjamos bylos atveju taikytinas penkerių metų ieškinio senaties terminas, be to, tiek trejų metų, tiek penkerių metų ieškinio senaties terminas yra praleistas. Nors ieškovė poziciją, kad ieškinio senaties terminas nėra pasibaigęs, grindžia kasacinio teismo praktika, nurodytose nutartyse kasacinis teismas ieškinio senaties klausimu nepasisakė. Nors ieškinio reikalavimai grindžiami Saugomų teritorijų įstatymo nuostatomis, šis įstatymas ieškinio senaties termino neįtvirtina. Todėl nagrinėjamoje byloje turi būti taikomas CK 1.125 straipsnyje numatytas trejų metų ieškinio senaties terminas. Ieškovė apie aplinkybę, kad Žemės sklype įrengto vandens telkinio plotas viršija 0,l ha sužinojo 2014 m. sausio 30 d., todėl senaties terminas ieškiniui pareikšti baigėsi 2019 m. sausio 30 d., terminas yra praleistas nesant svarbių priežasčių. Net ir sutinkant su ieškovės pozicija, kad apie vandens telkinio egzistavimą ji sužinojo 2017 m. rugpjūčio 4 d., trejų metų ieškinio senaties terminas taip pat yra praleistas. 

12.       Atsiliepime į atsakovų M. B. ir G. B. apeliacinį skundą ieškovė Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcija prašo Panevėžio apygardos teismo 2021 m. gruodžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

12.1.                      Vandens telkinio kasimo darbai atlikti be ieškovės leidimo, nors pagal teisės aktų reikalavimus dirbtinio vandens telkinio įrengimo vieta turi būti suderinta su valstybinio parko, biosferos rezervato, valstybinio rezervato direkcija. Žemės sklypas yra (duomenys neskelbtini) regioniniame parke, tačiau su ieškove vandens telkinio kasimo darbai nebuvo derinti.

12.2.                      Dirbtiniu vandens telkiniu laikomas techninėmis priemonėmis sukurtas paviršinis vandens telkinys. Reljefo pažymėjimai ar natūralios įdubos negali būti laikomos dirbtiniu vandens telkiniu. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai prie dirbtinio vandens telkinio ribų nepriskyrė vandens telkinių susiekiančių įdubų. Atsakovų pateiktame 2014 m. liepos 31 d. NTR centrinio duomenų banko išraše nurodoma, kad Žemės sklype esančių vandens telkinių plotas yra 2 756 kv. m, tačiau Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – Nacionalinė žemės tarnyba) paaiškino, jog Žemės sklype pirmasis vandens telkinys užėmė apie 0,0675 ha plotą, o antrasis – 0,02 ha plotą. Todėl šiuo atveju 2014 m. liepos 31 d. NTR centrinio duomenų banko išrašo duomenys neatitinka realios faktinės situacijos ir nėra teisingi. Nors liudytojas G. Č. parodė, kad 1985 m. vandens telkinys padidintas ir jo plotas galėjo siekti iki 30 arų, tokie duomenys nėra teisingi, nes aerofotografinėse nuotraukose tokio dydžio dirbtinio vandens telkinio Žemės sklype nėra.

12.3.                      Padaryta žala aplinkai skaičiuojama pagal Žalos skaičiavimo metodiką. Apskaičiuodama aplinkai padarytą žalą, ieškovė iš apsemto 11 212,7 kv. m ploto atėmė iki tol Žemės sklype buvusį 732,008 kv. m vandens telkinio plotą ir žalos atlyginimą apskaičiavo įvertinusi atsakovų veiksmais neteisėtai užsemtą 10 480,692 kv. m plotą. Nors atsakovai nesutinka su ieškovės prašoma priteisti žalos suma, tačiau apskaičiuoto žalos dydžio nepaneigia, o nesutikimą grindžia tik bendro pobūdžio teiginiais.

12.4.                      Nesutinka su apeliaciniame skunde nurodomais teiginiais dėl ieškovės neveikimo gavus 2014 m. sausio 30 d. prašymą. Minėtu R. J. įmonės pateiktu prašymu buvo siekiama derinti atliktus Žemės sklypo kadastrinius matavimus. Nors (duomenys neskelbtini) regioninių parkų direkcija kadastrinių matavimų nederino, Žemės sklypas buvo padalintas, apie šią aplinkybę ieškovė nebuvo informuota. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovė neturėjo pareigos savo iniciatyva, neatlikusi tyrimo, tikrinti ir vertinti parkų teritorijoje turinčių nuosavybės teises į žemę ir mišką gyventojų pateiktų duomenų VĮ Registrų centrui. Be to, jokie žemės kasimo darbai nuo 2005 m. iki 2017 m. Žemės sklype nebuvo vykdomi.

12.5.                      Atsakovai turėjo pakankamai laiko ir galimybių pateikti nuomonę dėl užfiksuoto pažeidimo, ištaisyti jį iki teismo proceso pradžios, tačiau tokių veiksmų nesiėmė. Žemės sklypo savininkei M. B. 2018 m. birželio–spalio mėn. registruotais laiškais išsiųsti 7 pranešimai su prašymais atvykti į (duomenys neskelbtini) regioninių parkų direkciją ir pateikti paaiškinimus, tačiau M. B. neatvyko. M. B. atžvilgiu 2018 m. spalio 25 d. surašytas administracinio nusižengimo protokolas, išsiųstas registruotu laišku, tačiau atsakovė laiško neatsiėmė ir į administracinio nusižengimo bylos nagrinėjimą neatvyko. M. B. 2018 m. spalio 31 d. išsiųsta pretenzija dėl žalos atlyginimo, tačiau pretenzijos atsakovė neatsiėmė.

12.6.                      Ieškovė nesutinka su atsakovų nurodytais teiginiais, kad ieškinio senaties terminas yra praleistas. Aplinkos apsaugos įstatymo 33 straipsnio 2 dalyje buvo ir yra įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės institucijos ieškinius dėl žalos atlyginimo gali pareikšti per penkerius metus nuo dienos, kada buvo baigtos taikyti žalą sukėlusios priemonės arba nustatytas atsakingas ūkio subjektas arba kitas asmuo, atsižvelgus į tai, kuri iš minėtų aplinkybių atsirado vėliau. Ieškinio senaties terminas prasidėjo tada, kai ieškovė sužinojo, kad Žemės sklype įrengto vandens telkinio plotas viršija 0,1 ha, t. y. 2017 m. rugpjūčio 4 d. vykdant planinį saugomos teritorijos (duomenys neskelbtini) regioninio parko patikrinimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.        Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Dėl byloje susiklosčiusių faktinių aplinkybių ir ginčo esmės

14.       (duomenys neskelbtini) regioninių parkų direkcijos vyresnysis inspektorius A. P. 2017 m. rugpjūčio 4 d. atliko planinį (duomenys neskelbtini) regioninio parko teritorijos patikrinimą, kurio metu, be kita ko, nustatė, kad (duomenys neskelbtini) kaime iškastas dirbtinis vandens telkinys; patikrinimo akto išvadoje nurodyti atliktini tolimesni veiksmai – išsiaiškinti žemės sklypų savininkus ir atliktų darbų teisėtumą. (duomenys neskelbtini) regioninių parkų direkcijos vyresnysis inspektorius A. P. kartu su (duomenys neskelbtini) regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – (duomenys neskelbtini) RAAD) atstovu 2017 m. lapkričio 27 d. atliko atsakovams priklausančiame Žemės sklype esančio padidinto vandens telkinio ploto matavimus ir įvertino pažeisto kraštovaizdžio apimtis; patikrinimo akto išvadoje pateiktas nurodymas pakartotinai vykti į pažeidimo padarymo vietą ir atlikti iškasto (užpilto) grunto kiekio matavimus. Pastarąjį patikrinimą vykdę pareigūnai 2017 m. gruodžio 4 d. Žemės sklype atliko matavimus, nustatė, kad prie vandens telkinio yra dirbtinai suformuotas pylimas ir patikrinimo akto išvadoje nurodė apskaičiuoti padarytos žalos aplinkai dydį pagal Žalos skaičiavimo metodiką, taip pat pareikšti pretenziją Žemės sklypo savininkui. Žalos aplinkai skaičiavimo akte, surašytame 2018 m. gegužės 15 d., užfiksuota, kad esamo vandens telkinio plotas sudaro 11 212,7 kv. m, buvusio vandens telkinio – 732,008 kv. m, pakeisto reljefo plotas – 10 480,692 kv. m, dirbtinai suformuoto pylimo plotas – 1 021,64 kv. m, apskaičiuotas bendras aplinkai padarytos žalos dydis – 48 839,41 Eur. Ieškovė, siekdama valstybės naudai iš atsakovų priteisti apskaičiuotą 48 839,41 Eur žalos aplinkai atlyginimo sumą, padavė ieškinį teismui.

15.       Pirmosios instancijos teismas ieškinį patenkino visiškai, motyvuodamas, kad atsakovai neteisėtai vandeniu užliejo Žemės sklypo teritoriją, taip padidindami vandens telkinio plotą iki 11 212,7 kv. m, nors teisės aktai saugomose teritorijose leidžiamų įrengti dirbtinių vandens telkinių plotą riboja iki 0,1 ha dydžio. Apeliaciniu skundu atsakovai nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodydami, kad ieškinys turėtų būti atmestas dėl to, jog ieškovės atstovai neteisėtai atliko Žemės sklypo patikrinimą, ieškovė praleido ieškinio senaties terminą kreiptis į teismą, o atsakovai, praplėsdami Žemės sklype iškastą vandens telkinį, jokių neteisėtų veiksmų neatliko, be to, ieškovės nurodyti faktiniai duomenys dėl Žemės sklype esančio (buvusio) vandens telkinio dydžio neatitinka realios situacijos.

Dėl ieškinio senaties termino 

16.       Pirmosios instancijos teismas atmetė kaip nepagrįstus atsakovų nurodytus argumentus, kad nagrinėjamos bylos atveju taikytinas trejų metų senaties terminas ieškiniui pareikšti. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad bylose dėl aplinkai padarytos žalos atlyginimo yra taikomas sutrumpintas penkerių metų ieškinio senaties terminas, o ieškovė ieškinio senaties termino kreiptis į teismą dėl aplinkai padarytos žalos atlyginimo nėra praleidusi.

17.       Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o ši teisė atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužino arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų (CK 1.125 straipsnio 1 dalis).

18.       Atskirų rūšių reikalavimams pareikšti CK ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai nustato sutrumpintus ieškinio senaties terminus (CK 1.125 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju yra aktualus specialiame įstatyme įtvirtintas teisinis reglamentavimas, kuriame nustatytas terminas kreiptis į teismą ir jo skaičiavimo tvarka pareiškiant ieškinius dėl aplinkai padarytos žalos atlyginimo. Vadovaujantis Aplinkos apsaugos įstatymo 33 straipsnio 2 dalimi, ieškiniai dėl žalos aplinkai bei kitų nuostolių atlyginimo gali būti pareiškiami ūkio subjektui arba kitam asmeniui, padariusiam aplinkai žalos arba sukėlusiam neišvengiamą (realią) žalos aplinkai grėsmę, per penkerius metus nuo dienos, kurią buvo nustatytas atsakingas ūkio subjektas ar kitas asmuo arba buvo baigtos taikyti žalos aplinkai prevencijos priemonės, veiksmai, užtikrinantys teršalų ir (arba) kitokių darančių žalą aplinkai veiksnių skubią kontrolę, sulaikymą, pašalinimą ar kitokį valdymą siekiant sumažinti ar išvengti didesnės žalos aplinkai, neigiamo poveikio žmonių sveikatai ar tolesnio aplinkos elementų funkcijų pablogėjimo, arba aplinkos atkūrimo priemonės, atsižvelgus į tai, kuri iš šių aplinkybių atsirado vėliau.

19.       Kadangi nagrinėjamu atveju egzistuoja specialiojo įstatymo nuostata, reglamentuojanti ieškinio senaties terminą, kai yra reiškiami reikalavimai dėl aplinkai padarytos žalos atlyginimo, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, kad nagrinėjamu atveju turėtų būti taikomos CK nuostatos. Nagrinėjamos bylos atveju sprendžiant klausimą dėl teisės akto, reglamentuojančio ieškinio senatį, nėra poreikio spręsti teisės aktų kolizijos klausimo, nes CK nuostatos suteikia teisę taikyti specialiajame įstatyme (šiuo atveju – Aplinkos apsaugos įstatyme) nurodytą ieškinio senaties terminą atitinkamam reikalavimui pareikšti (CK 1.125 straipsnio 2 dalis). Atsakovų nurodomas teiginys, kad kiti įstatymai gali nustatyti tik trumpesnį nei trejų metų (ieškinio senaties terminas reikalavimams dėl žalos atlyginimo pareikšti) ieškinio senaties terminą yra nepagrįstas, nes sutrumpintas ieškinio senaties terminas suprantamas, kaip trumpesnis nei CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nurodytas dešimties metų ieškinio senaties terminas, kuris laikomas bendruoju. Atsakovų nurodoma aplinkybė, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Saugomų teritorijų įstatymas, o šis įstatymas sutrumpinto ieškinio senaties termino neįtvirtinta, šiuo atveju nėra teisiškai reikšminga, nes ieškinių dėl aplinkai padarytos žalos atlyginimo tvarką reglamentuoja būtent Aplinkos apsaugos įstatymo nuostatos, kurios įtvirtina penkerių metų ieškinio senaties terminą minėtiems reikalavimams pareikšti.

20.       Teisėjų kolegija nesutinka su atsakovų apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas, ar nebuvo praleistas ieškinio senaties terminas, nesilaikė analogiškose ar iš esmės panašiose bylose sukurtų precedentų. Atsakovų nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 9 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2008, buvo sprendžiamas klausimas ar ieškovas, kreipdamasis į teismą, nepraleido Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatyme įtvirtinto procedūrinio termino. Tuo tarpu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-372/2008 spręstas klausimas dėl teisinio pagrindo administracinio teisės pažeidimo byloje nustatytus faktus pripažinti prejudiciniais nagrinėjant civilinę bylą dėl aplinkai padarytos žalos atlyginimo. Šioje byloje kasacinis teismas atsakovų nurodytu teiginiu, kad bylos dėl aplinkai padarytos žalos atlyginimo nagrinėjamos ieškinio teisenos tvarka, pagrindė išvadą, jog faktai, nustatyti administracinio teisės pažeidimo byloje, neturi prejudicinės galios. Taigi, atsakovų nurodomose kasacinio teismo nagrinėtose bylose nebuvo pateikta teisės aiškinimo, kad dėl aplinkai padarytos žalos atlyginimo taikomas trejų metų ieškinio senaties terminas. 

21.       Aplinkybę, kad bylose dėl aplinkai padarytos žalos atlyginimo ieškinio senaties terminas nustatomas pagal Aplinkos apsaugos įstatymo 33 straipsnio 2 dalį patvirtina Lietuvos teismų praktika. Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. gegužės 27 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-364/2013 pasisakė, kad Aplinkos apsaugos įstatymo 33 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas penkerių metų ieškinio senaties terminas vertintinas kaip terminas, nustatytas ieškovo naudai, nes ieškovas gali pareikšti reikalavimą dėl aplinkai padarytos žalos atlyginimo nuo alternatyvių Aplinkos apsaugos įstatymo 33 straipsnio 2 dalyje išvardytų veiksmų atlikimo dienos. Be to, nesutiktina su atsakovų nurodomais teiginiais, kad žemesniųjų instancijų teismai laikosi praktikos, jog bylose dėl aplinkai padarytos žalos atlyginimo taikomas ne penkerių, o trejų metų ieškinio senaties terminas – teisėjų kolegija nustatė, kad Šiaulių apygardos teismas 2016 m. lapkričio 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-823-372/2016, apeliacine tvarka spręsdamas klausimą dėl sutrumpinto ieškinio senaties termino taikymo reikalavimams dėl aplinkai padarytos žalos atlyginimo pareikšti, taip pat laikėsi pozicijos, kad tokios kategorijos bylose taikytinas penkerių metų ieškinio senaties terminas.

22.       Vertinant apeliacinio skundo argumentus, kad ieškovė praleido ieškinio senaties terminą kreiptis į teismą, svarbus yra momento, nuo kurio turi būti skaičiuojamas šis terminas, nustatymas. Pagal Aplinkos apsaugos įstatymo 33 straipsnio 2 dalį, termino pradžia siejama su atsakingo ūkio subjekto ar kito asmens, atsakingo už pažeidimą, nustatymu, žalos aplinkai prevencijos priemonių ar atkūrimo priemonių taikymo pabaigos momentu. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad aplinkybė, jog 2014 m. sausio 30 d. ieškovei buvo pateiktas derinti Žemės sklypo padalinimo projektas, nesudaro pagrindo šį momentą laikyti ieškinio senaties termino skaičiavimo pradžia. Pažymėtina, kad (duomenys neskelbtini) regioninių parkų direkcija 2014 m. vasario 3 d. raštu Nr. 8.21–30 atsisakė derinti R. J. įmonės atliktus Žemės sklypo kadastrinius matavimus, kurių metu Žemės sklypas padalintas į du atskirus žemės sklypus, motyvuodama, kad padalinimo galimybės Saugomų teritorijų įstatymas nenumato. Taigi 2014 m. buvo sprendžiamas klausimas dėl Žemės sklypo padalinimo galimybės, tačiau nebuvo vertinamos aplinkybės dėl Žemės sklype esančių vandens telkinių plotų ir jų atitikties aplinkos apsaugą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimams. Be to, ieškovės reikalavimas dėl aplinkai padarytos žalos atlyginimo grindžiamas atsakovų atliktais teisės aktų reikalavimus pažeidžiančiais veiksmais, o byloje nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, kad atsakovai Žemės sklypą įsigijo 2017 m. vasario 23 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu, taigi praėjus keleriems metams po 2014 m.

23.       Ieškovė pateikė į bylą rašytinius įrodymus, pagrindžiančius, kad apie Žemės sklype esantį vandens telkinį, kuris galimai pažeidžia teisės aktuose įtvirtintus reikalavimus, ji sužinojo 2017 m. rugpjūčio 4 d., atlikusi planinį (duomenys neskelbtini) regioninio parko teritorijos patikrinimą, kurio metu, be kita ko, nustatė, jog (duomenys neskelbtini) kaime yra iškastas dirbtinis vandens telkinys. Minėto patikrinimo metu nuspręsta atlikti tolimesnius veiksmus ir nustatyti Žemės sklypo, kuriame iškastas vandens telkinys, savininkus. Ieškovei po šio patikrinimo atlikimo iš esmės nebuvo kliūčių nustatyti Žemės sklypo savininkus (plačiau žr. šios nutarties 29–30 punktus). Todėl teisėjų kolegija sutinka su ieškovės teiginiu, kad nuo šios dienos prasidėjo penkerių metų ieškinio senaties termino skaičiavimo eiga. Kadangi ieškinį dėl aplinkai padarytos žalos atlyginimo ieškovė teismui padavė 2021 m. vasario 12 d., ji nepraleido nuo 2017 m. rugpjūčio 4 d. datos skaičiuojamo penkerių metų ieškinio senaties termino kreiptis į teismą.

Dėl galimybės byloje vadovautis ieškovės atliktų patikrinimų metu nustatytais duomenimis

24.       Pirmosios instancijos teismas atsakovų argumentus, kad aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdantys pareigūnai neturėjo teisės be Žemės sklypo savininkų patekti į tikrinamą teritoriją, atmetė kaip nepagrįstus, motyvuodamas, jog patikrinimų metu galiojęs teisinis reglamentavimas tokią teisę suteikė. Teisėjų kolegija su nurodytu pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutinka, tačiau sprendžia, kad ieškovės patikrinimų metu nustatytais duomenimis ieškovė pagristai grindė ieškinio reikalavimus.

25.       Nagrinėjamu atveju byloje nekilo ginčo dėl aplinkybės, kad Žemės sklypas atitinka Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo (aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės veiksmų atlikimo metu galiojusi teisės akto redakcija nuo 2017 m. sausio 1 d.) 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą privačios teritorijos sąvoką. Tai reiškia, kad aplinkos apsaugos pareigūnai, atlikdami patikrinimo veiksmus Žemės sklype, turėjo laikytis teisės aktuose įtvirtintos privačios teritorijos patikrinimo tvarkos ir sąlygų.

26.       Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo nuostatos suteikia teisę valstybinės kontrolės pareigūnui patekti į privačią teritoriją, tačiau tokia teisė nėra absoliuti, o teisės aktai nustato tokios teisės įgyvendinimo sąlygas. Pagal Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 1 punktą, valstybinės kontrolės pareigūnai turi teisę netrukdomi patekti (įeiti, įvažiuoti) į privačias teritorijas ir jose esančius objektus (statinius, įrenginius, patalpas ir kt.) ir atlikti patikrinimo veiksmus pateikę tarnybinį pažymėjimą. To paties įstatymo 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad į privačias teritorijas aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnai turi teisę patekti (įeiti ar įvažiuoti) su teritorijos savininku, valdytoju ar jų įgaliotu atstovu.

27.       Žemės sklypo patikrinimo metu taip pat galiojo Valstybinės saugomų teritorijų apsaugos kontrolės nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. sausio 27 d. įsakymu Nr. D1-43 (toliau – Valstybinės saugomų teritorijų apsaugos kontrolės nuostatai), kurie detalizavo valstybinių saugomų teritorijų pareigūnų kontrolės veiksmų atlikimo tvarką. Pagal minėtų nuostatų 13 punktą, tikrindami fizinio asmens veiklą, valstybiniai saugomų teritorijų pareigūnai, be kita ko, privalo prisistatyti asmeniui, kurio veikla tikrinama, pateikti savo galias patvirtinantį dokumentą ir nurodyti patikrinimo priežastį; asmens, kurio veikla tikrinama, prašymu pateikti papildomą informaciją, tiesiogiai susijusią su patikrinimu; asmens, kurio veikla tikrinama, prašymu išklausyti ir, jei reikia, užrašyti jo skundus, pareiškimus arba, jei jie pateikiami raštu, juos priimti ir perduoti savo tiesioginiam vadovui.

28.       Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 17 straipsnio 2 dalis įtvirtina sąlygas, kurias nustačius ir esant būtinybei, aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnai gali patekti į privačią teritoriją bei vykdyti aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę ir be tokios teritorijos savininko ar valdytojo: i) kai privačios teritorijos savininko arba valdytojo rasti negalima; arba ii) kai privačios teritorijos savininkas arba valdytojas atsisako dalyvauti patikrinime ir vengia skirti įgaliotą atstovą; arba iii) kai privačios teritorijos savininkas arba valdytojas atsisako įleisti aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnus į privačią teritoriją. Pagal minėto straipsnio nuostatas atliekant privačios teritorijos patikrinimą be savininko ar valdytojo, turi dalyvauti liudytojas, apie kurio dalyvavimą įrašoma patikrinimo akte ir liudytojas šį aktą pasirašo.

29.       Teisėjų kolegija nustatė, kad 2017 m. rugpjūčio 4 d. buvo vykdomas planinis (duomenys neskelbtini) regioninio parko teritorijos patikrinimas, kurio metu pastebėtas (duomenys neskelbtini) kaime iškastas dirbtinis vandens telkinys, t. y. konkrečių matavimo veiksmų Žemės sklype šio patikrinimo metu atliekama nebuvo. Atliekant 2017 m. lapkričio 27 d. neplaninį patikrinimą, (duomenys neskelbtini) regioninių parkų direkcijos pareigūnai atliko Žemės sklype esančio savavališkai padidinto vandens telkinio ploto matavimus, įvertino pažeisto kraštovaizdžio apimtį, identifikavo pažeidimus, tačiau Žemės sklypo savininkų minėto patikrinimo metu nebuvo. Atliekant 2017 m. gruodžio 4 d. patikrinimą, kurio metu Žemės sklype atlikti iškasto (užpilto) grunto tūrio matavimai, Žemės sklypo savininkai taip pat nedalyvavo.

30.       Ieškovė bylos nagrinėjimo metu neginčijo aplinkybės, kad patikrinimo veiksmai Žemės sklype buvo atliki savininkams nedalyvaujant. Tačiau ieškovė neįrodė, kad egzistavo Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 17 straipsnio 2 dalyje numatytos sąlygos, kurių pagrindu patikrinimas be savininko ar valdytojo galėjo būti atliktas. Patikrinimo aktuose nėra pastabų, pagal kurias būtų galima nustatyti, kad Žemės sklypo savininkai būtų atsisakę dalyvauti atliekant patikrinimo veiksmus ar įleisti aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnus į Žemės sklypo teritoriją. Teisėjų kolegija taip pat nenustatė aplinkybės, kad prieš atliekant patikrinimus ieškovė negalėjo rasti Žemės sklypo savininkų. Pagal byloje esančią medžiagą nustatyta, kad Žemės sklypo patikrinimus (2017 m. rugpjūčio 4 d., 2017 m. lapkričio 27 d., 2017 m. gruodžio 4 d.) atlikęs aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnas A. P. 2021 m. rugsėjo 9 d. teismo posėdžio metu nurodė, jog patikrinimų metu Žemės sklypo savininkų neinformavo, nes Žemės sklypo savininkai buvo nustatyti tik po patikrinimų atlikimo. Taip pat teisėjų kolegija nenustatė kliūčių, dėl kurių Žemės sklypo savininkai iki patikrinimų atlikimo negalėjo būti identifikuoti – nors ieškovė 2021 m. lapkričio 3 d. rašte Nr. V3-644(1.13) paaiškino, kad sutartis dėl NTR duomenų teikimo su VĮ Registrų centru sudaryta tik 2018 m. kovo 18 d., pagal VĮ Registrų centro 2021 m. lapkričio mėn. rašte pateiktą informaciją matyti, jog ieškovei 2017 m. duomenys iš NTR duomenų bazių galėjo būti teikiami pagal vienkartinius prašymus.

31.       Vis dėlto, teisėjų kolegija nurodyto procedūrinio pobūdžio teisės normų pažeidimo nevertina kaip esminio ar galėjusio lemti neteisingus Žemės sklypo patikrinimo rezultatus. Pažymėtina, kad aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės veiksmai turi būti vykdomi efektyviai ir tokiu būdu, jog vykdomi aplinkos apsaugos pažeidimai bei teisės aktų reikalavimus pažeidę asmenys būtų identifikuoti ir atsakomybė jiems pritaikyta laiku (Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 12 straipsnio 1 dalies 15 punktas). Pažymėtina, kad ieškovė 2018 m. birželio 26 d. pranešimu Nr. V3-354(1.14) pakvietė atsakovus atvykti į (duomenys neskelbtini) regioninių parkų direkciją ir duoti paaiškinimus dėl dirbtinio vandens telkinio, šis pranešimas atsakovams buvo įtektas (ieškinio priedas Nr. 6), taigi atsakovai žinojo apie jų atžvilgiu atliktus patikrinimo veiksmus. Pastebėtina, kad atsakovai, nesutikdami su patikrinimo veiksmais, vadovaujantis Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 54 straipsnio 1 dalimi, Valstybinės saugomų teritorijų apsaugos kontrolės nuostatų 32.1 papunkčiu, turėjo teisę apskųsti valstybinių saugomų teritorijų pareigūnų veiksmus (neveikimą), tačiau byloje nėra duomenų, kad tokia teise atsakovai būtų pasinaudoję. Taigi, nėra teisinio pagrindo konstatuoti, kad tokiomis aplinkybėmis atlikto patikrinimo rezultatais byloje negalėjo būti grindžiami ieškinio reikalavimai.

Dėl atsakovų veiksmų (ne)teisėtumo 

32.       Teisėjų kolegija nesutinka su apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais, kad atsakovai, užliedami vandeniu jiems priklausančią Žemės sklypo dalį, teisės aktų reikalavimų nepažeidė ir vertina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovai, atlikdami šiuos veiksmus, elgėsi neteisėtai.

33.       Pagal Aplinkos apsaugos įstatymo 34 straipsnio 2 dalį asmenys, pažeidę aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, atsako šio įstatymo ir kitų Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. Taigi įstatyme įtvirtinta nuostata reiškia, kad atsakomybė už aplinkai padarytą žalą siejama su neteisėta veikla, dėl kurios atsiranda ar gali kilti žala aplinkai, ir civilinė atsakomybė taikoma neatsižvelgiant į asmenų kaltę. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nurodyto įstatymo nuostatose įtvirtinta griežtoji atsakomybė (atsakomybė be kaltės) už žalą, padarytą bet kokia ūkine veikla aplinkai, atsižvelgiant į įstatyme nurodytas išimtis. Tai reiškia, kad civilinei atsakomybei už aplinkai padarytą žalą taikyti turi būti nustatytos trys civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, žala ir priežastinis neteisėtų veiksmų bei žalos ryšys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-165/2010).

34.       CK 6.246 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendrojo pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Kadangi nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Žemės sklypo savininkų neteisėto veikimo, sprendžiant klausimą, ar atsakovai veikė neteisėtai, turėjo būti nustatyta, ar atsakovų veiksmai pažeidė taikytinų teisės aktų reikalavimus.

35.       Saugomų teritorijų įstatymo (teisės akto redakcija, galiojusi nuo 2017 m. liepos 18 d.) 9 straipsnio 2 dalies 7 punktas įtvirtino draudimą gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose įrengti naujus su draustinio paskirtimi nesusijusius vandens telkinius potvynių užliejamose teritorijose, o potvynių neužliejamose teritorijose viename žemės sklype įrengti vieną ar kelis naujus dirbtinius vandens telkinius, nesusijusius su draustinio kraštovaizdžio, gamtos ir nekilnojamųjų kultūros vertybių išsaugojimu, kurių bendras plotas didesnis kaip 0,1 hektaro.

36.       Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus atsakovų apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, kad, praplėsdami Žemės sklype egzistuojantį vandens telkinį, kurio plotas iki praplėtimo viršijo 0,1 ha, Saugomų teritorijų įstatyme nurodytų draudžiamų veiksmų jie neatliko. Atsakovai netinkamai ir pernelyg siaurinamai aiškina Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 7 punkte įtvirtintą draudimą, taip iškreipdami tikrąją minėtos normos prasmę ir tikslą. Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnyje įtvirtinti draudimai skirti užkirsti kelią veiklai, galinčiai pakenkti kraštovaizdžiui, gamtos ir nekilnojamosioms kultūros vertybėms (juos sunaikinti, sužaloti) (Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 1 dalis). Atsakovų nurodomas minėtos nuostatos aiškinimas sudarytų prielaidas nepaisyti įtvirtintų draudimų ir išvengti atsakomybės draudžiamus veiksmus atlikusiems asmenims. Vadovaujantis atsakovų nurodomu minėtos nuostatos aiškinimu, asmenys, saugomoje teritorijoje įrengę leistino dydžio vandens telkinį, galėtų neribotai plėsti jį iki teisės aktuose nustatytas normas viršijančių dydžių. Todėl Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 7 punkto nuostata aiškintina kaip draudžianti veiksmus, kurių pagrindu saugomoje teritorijoje atsirastų (būtų įrengtas) draudžiamo pobūdžio vandens telkinys, didesnis nei 0,1 ha ploto. Nepaisant to, ar asmenys praplėtė saugomoje teritorijoje esantį vandens telkinį, ar įrengė kokybiškai naują vandens telkinį, jeigu asmens veikimo rezultatas yra vandens telkinys, kurio plotas viršija leistiną 0,1 ha normą, tokie asmenų veiksmai sudaro prielaidas aplinkos apsaugos pareigūnams spręsti dėl atsakomybės taikymo tokių asmenų atžvilgiu.

37.       Kadangi atsakovai savo veiksmais pažeidė Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 7 punkte įtvirtintą draudimą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovai atliko neteisėtus veiksmus. Pažymėtina, kad atsakovai bylos nagrinėjimo metu neginčijo aplinkybės, jog praplėtė Žemės sklype buvusį vandens telkinį. Tokią savo poziciją atsakovai nurodė tiek pirmosios instancijos teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose (pvz., 2021 m. gegužės 7 d. atsiliepimas į ieškinį), tiek teismo posėdžių metu. Nors ieškovė ir atsakovė pateikia skirtingus vertinimus, pagrindžiančius po išplėtimo atsiradusio vandens telkinio plotą (ieškovė teigia, kad praplėsto vandens telkinio plotas yra 11 212,7 kv. m, o atsakovai – 9 987 kv. m), abi šalys sutinka su aplinkybe, jog atsakovai, nusipirkę Žemės sklypą (2017 m. vasario 23 d.) vandens telkinį praplėtė, o praplėsto vandens telkinio plotas viršijo 0,1 ha. Šiuo atveju, atsakovų nurodoma aplinkybė, kad dar iki įsigyjant Žemės sklypą vandens telkinio plotas viršijo 0,1 ha, nėra reikšminga vertinant atsakovų veiksmų teisėtumo klausimą, nes atsakovai atliko veiksmus, kurie yra draudžiami pagal Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 7 punktą ir tai sudaro pagrindą taikyti civilinę atsakomybę jų atžvilgiu be kaltės (Aplinkos apsaugos įstatymo 34 straipsnio 2 dalis).

Dėl aplinkai padarytos žalos dydžio

38.       Pirmosios instancijos teismas vertino, kad iki atsakovams padidinant vandens telkinį, jo plotas buvo 732,008 kv. m, o telkinį padidinus – sudarė 11 212,7 kv. m plotą, todėl sprendė, jog atsakovai neteisėtai vandeniu užsėmė 10 480,692 kv. m plotą ir pagal šį plotą įvertino pagal Žalos skaičiavimo metodiką ieškovės apskaičiuotos aplinkai padarytos žalos dydį. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybe, kad atsakovai savo veiksmais savavališkai padidino vandens telkinio plotą iki 11 212,7 kv. m, tačiau nesutinka su pirmosios instancijos teismo nurodytu pradinio vandens telkinio plotu (732,008 kv. m), atitinkamai, su bendru apskaičiuotu aplinkai padarytos žalos atlyginimo dydžiu.

39.       Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pradinio vandens telkinio plotą apskaičiavo remdamasis ne NTR registro duomenimis, o pagal aerofotografinėse nuotraukose užfiksuotus duomenis iki 2017 m. Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnyje įtvirtinta, kad visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pagal NTR centrinio duomenų banko 2014 m. liepos 31 d. išrašo duomenis, Žemės sklype įregistruotas 2 756 kv. m užimantis vandens telkinių plotas. Ieškovė nepateikė į bylą įrodymų, patvirtinančių, kad šie NTR duomenys įstatymų nustatyta tvarka būtų nuginčyti.

40.       Be to, NTR duomenis šiuo atveju papildo ir kiti byloje esantys įrodymai. Pagal R. J. įmonės 2014 m. vasario 10 d. Žemės sklypo planą (kurio kadastrinių matavimų pagrindu atlikti įrašai NTR) matyti, kad atlikus kadastrinius matavimus užfiksuotas 2 756 kv. m vandens telkinių plotas, esantis Žemės sklype. Atsakovai įsigijo Žemės sklypą savo nuosavybėn 2017 m. vasario 23 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu, o šios sutarties 2.15 papunktyje taip pat buvo nurodyta sąlyga, kad Žemės sklype yra 0,2756 ha ploto užimantys vandens telkiniai. Teismo posėdžio metu apklaustas buvęs Žemės sklypo savininkas G. Č. parodė, kad iki Žemės sklypo pardavimo jame įrengtas vandens telkinys buvo apie 30 arų, o, kaip minėta, pagal 2014 m. liepos 31 d. NTR centrinio banko duomenų išrašą, Žemės sklype esantis vandens telkinių plotas sudaro 2 756 kv. m.

41.       Aplinkybę, kad Žemės sklype iki 2017 m. esantys vandens telkiniai užėmė 732,008 kv. m plotą pirmosios instancijos teismas iš esmės grindė tik ieškovės pateiktomis aerofotografinėmis nuotraukomis, tačiau šių nuotraukų pagrindu apskaičiuotas 732,008 kv. m ploto vandens telkinių dydis nepaneigė NTR užfiksuotų duomenų. Pažymėtina, kad pagal Žemės fondo apskaitos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2022 m. rugpjūčio 7 d. įsakymu Nr. 302 (toliau – Žemės fondo apskaitos taisyklės), 16 punktą, apskaičiuojant vandens telkinio plotą atliekami kanalo pločio matavimai – kanalo plotis matuojamas nuo šlaito krašto, pridedant 1 m pakrantės juostos plotį. Be to, pagal tą patį punktą, prie vandenų priskiriami paviršinio vandens telkiniai (žemės reljefo įdubos, nuolat arba periodiškai užpildytos tekančio ar stovinčio vandens), o prie paviršinio vandens telkinių, be kita ko, priskiriami tvenkiniai, kanalai, didesnės kaip 0,04 ha kūdros. Taigi atitinkamame žemės sklype esančių vandens telkinių plotas nustatomas atliekamų matavimų, o ne vien aerofotografinių nuotraukų, kuriose šiuo atveju užfiksuotas tik dirbtinai įrengtas vandens telkinio plotas, pagrindu. Taigi pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas aplinkai padarytos žalos dydį, turėjo įvertinti, kad Žemės sklype esančių vandenų plotas iki 2017 m. buvo ne 732,008 kv. m, o 2 756 kv. m.

42.       Vis dėlto, teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė, jog po praplėtimo vandens telkinio plotas buvo 11 212,7 kv. m, o ne 9 887 kv. m, kaip nurodo atsakovai. Atsakovai savo poziciją, kad po vandens telkinio praplėtimo jo (vandens telkinio) plotas sudarė 9 887 kv. m grindžia R. J. įmonės 2017 m. balandžio 11 d. atliktais kadastriniais matavimais. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovų neteisėti veiksmai, vandeniu užliejant žemės plotą, nustatyti 2017 m. rugpjūčio 4 d. (ieškovės atstovams atlikus patikrinimą), taigi atsakovų pateikti R. J. įmonės 2017 m. balandžio 11 d. kadastriniai matavimai savaime nepagrindžia, kad pastarosios įmonės išmatuotas vandens telkinių plotas susidarė jau po neteisėtų veiksmų atlikimo momento (galutinai išplėtus vandens telkinio plotą). Be to, ieškovės pateikti įrodymai patvirtina, kad ieškovės atstovai matavimus atliko įvertindami vandeniu užlietą žemės plotą, taip pat pažeisto kraštovaizdžio apimtis. Matavimus, pagal kuriuos bendras vandens telkinio plotas po jo praplėtimo užėmė 11 212,7 kv. m plotą, atliko (duomenys neskelbtini) RAAD Administravimo ir teisės skyriaus vyriausiasis specialistas B. V., šiam asmeniui 2017 m. lapkričio 6 d. išduotas pažymėjimas, patvirtinantis pasirengimą dirbti su globalinės padėties nustatymo sistemos (toliau – GPNS) imtuvu, kuriuo buvo atlikti matavimai. Atkreiptinas dėmesys, kad Žemės sklypo kadastrinius matavimus atlikusi R. J. įmonė 2021 m. rugsėjo 2 d. rašte, be kita ko, patvirtino, jog matavimų, atliktų naudojant GPNS imtuvą, metu gauti duomenys apie vandens telkinio plotą gali būti laikomi tiksliais ir patikimais. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad po atsakovų neteisėtų veiksmų atlikimo Žemės sklype bendras vandens telkinių plotas sudarė 11 212,7 kv. m, o ne 9 887 kv. m.

43.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tuo atveju, kai žala padaroma aplinkai, tokia žala apskaičiuojama ir atlyginama specialiųjų teisės aktų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-125/2014). Kai žala padaroma aplinkai, žalos dydis nustatomas pagal kompetentingų institucijų parengtas žalos apskaičiavimo metodikas, kurios taikytinos atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatas, CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus protingumo, teisingumo, sąžiningumo principus, kitas CK bei kitų teisės aktų nuostatas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-125/2014).

44.       Žalos skaičiavimo metodikos (teisės akto redakcija, galiojanti nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2021 m. spalio 31 d.) 12 punkte nurodyta formulė, pagal kurią skaičiuojama aplinkai padaryta žala, pakeitus ir sužalojus reljefą, nukasant, supilant kalvas ar kitas reljefo formas; iškasant, užpilant, dirbtinai pagilinant ar užlyginant žemės paviršių ar vykdant kitas veiklas. Pakeisto reljefo (žemės paviršiaus) plotas nagrinėjamu atveju apskaičiuojamas toliau nurodyta tvarka: iš esamo dirbtinio vandens telkinio ploto (11 212,7 kv. m) atimamas buvusio vandens telkinio plotas (2 756 kv. m) ir gaunamas pakeisto reljefo plotas – 8 456,7 kv. m. Pritaikius Žalos skaičiavimo metodikoje nurodytus pakeisto reljefo bazinį tarifą, reljefo pažeidimo koeficientą, žalos aplinkai dydį padidinus 3 kartus pagal Metodikos 7.2 papunktį, gaunamas žalos aplinkai įrengus vandens telkinį dydis – 37 576,29 Eur (2,89 x 0,5 x 8 456,7 x 3 x 1,025). Pridėjus ieškovės atliktą žalos aplinkai skaičiavimą įrengus dirbtinį vandens pylimą (šio atlikto skaičiavimo šalys neginčija) – 2 269,77 Eur, bendras atsakovų atlygintinas aplinkai padarytos žalos dydis yra 39 846,06 Eur (37 576,29 Eur + 2 269,77 Eur).

Dėl bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

45.       Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas aplinkai padarytos žalos dydį, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, todėl nepagrįstai sprendė, kad iš atsakovų turi būti priteistina 48 839,41 Eur aplinkai padarytos žalos dydžio suma. Taigi, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas – ieškovės ieškinys tenkinamas iš dalies ir solidariai iš atsakovų ieškovei priteisiama 39 846,06 Eur aplinkai padarytos žalos dydžio suma.

46.       Pakeitus teismo sprendimą, perskirstomos bylinėjimosi išlaidos, patirtos pirmosios instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 5 dalis). CPK 93 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Nagrinėjamu atveju ieškiniu reikštas reikalavimas dėl 48 839,41 Eur žalos priteisimo. Apeliacinės instancijos teismui pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeitus ir ieškinį tenkinus iš dalies, ieškovės naudai iš atsakovų priteista 39 846,06 Eur žalos suma, tai reiškia, kad patenkinta 81,59 proc., o atmesta 18,41 proc. ieškovės reikalavimų. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 2 dalimi, ieškovė įgijo teisę į 81,59 proc. patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, o atsakovai – į 18,41 proc.

47.       Ieškovė pirmosios instancijos teismui nepateikė duomenų dėl patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir prašymo priteisti patirtas išlaidas nereiškė. Todėl klausimas dėl ieškovės naudai priteisiamų bylinėjimosi išlaidų dydžio nesprendžiamas. Tačiau teisėjų kolegija nustatė, kad ieškovė, teikdama ieškinį, prašė atleisti ją nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų sumokėjimo, vadovaujantis CPK 83 straipsnyje nurodytais pagrindais. Pagal Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenis matyti, kad pirmosios instancijos teismas atleido ieškovę nuo žyminio mokesčio mokėjimo už ieškinį (CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Atsižvelgiant į nurodytą aplinkybę ir vadovaujantis CPK 96 straipsnio 1 dalimi, 81,59 proc. žyminio mokesčio sumos, mokėtinos už ieškinį, priteisiama į valstybės biudžetą iš atsakovų. Kadangi už ieškinį mokėtina 958 Eur suma (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas), 81,59 proc. žyminio mokesčio sumos sudaro 781,63 Eur.

48.       Civilinį procesą reglamentuojančiose teisės normose nenustatyta solidariosios prievolės bylinėjimosi išlaidoms mokėti, todėl šios išlaidos priteisiamos ne solidariai, o nustatant konkrečias mokėtinas dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-352-701/2015). Kadangi abu atsakovai byloje įgyvendino procesines teises, į valstybės biudžetą mokėtina žyminio mokesčio suma priteisiama iš atsakovų lygiomis dalimis, t. y. po 390,82 Eur.

49.       Atsakovai pirmosios instancijos teismui padavė 2021 m. rugpjūčio 11 d. prašymą dėl 2 500 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Šiam prašymui pagrįsti atsakovai pateikė 2021 m. balandžio 21 d. sąskaitą Nr. 21-04-21/1, kurioje detalizuotas advokato suteiktų teisinių paslaugų pobūdis: susipažinimas su bylos medžiaga, atsiliepimo parengimas, rašytinių įrodymų surinkimas, tripliko parengimas, kitų procesinių dokumentų parengimas, proceso stebėjimas, atstovavimas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme; taip pat 2021 m. balandžio 13 d. pinigų priėmimo kvitą, iš kurio matyti, kad atsakovas G. B. sumokėjo advokatui 2 500 Eur.

50.       Pirmosios instancijos teismui atsakovai taip pat padavė 2021 m. lapkričio 25 d. prašymą dėl 500 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Šiam prašymui pagrįsti pateikė 2021 m. lapkričio 22 d. sąskaitą Nr. 21-11-22/1, kurioje detalizuotas advokato suteiktų teisinių paslaugų pobūdis: prašymų suteikti informaciją parengimas, susipažinimas su informacija, prašymų teismui prijungti įrodymus parengimas, kelionės į teismą išlaidos; taip pat 2021 m. lapkričio 22 d. pinigų priėmimo kvitą, iš kurio matyti, kad atsakovas G. B. sumokėjo advokatui 500 Eur.

51.       Remiantis CPK 98 straipsnio 2 dalimi, šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalių dydžių (toliau – Rekomendacijos).

52.       Atsižvelgiant į atsakovų pirmosios instancijos teismui pateiktų 2021 m. rugpjūčio 11 d. ir 2021 m. lapkričio 25 d. prašymų duomenis, prie jų pridedamus dokumentus matyti, kad atsakovų prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma neviršija pagal Rekomendacijas apskaičiuotų maksimalių bylinėjimosi išlaidų dydžių. Kadangi pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą atmesta 18,41 proc. ieškinio reikalavimų, atsakovai įgijo teisę į šią dalį sudarančių bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Bendra atsakovų prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, suma yra 3 000 Eur, tačiau pritaikius nurodytą proporciją (18,41 proc.) spręstina, kad iš ieškovei skirtų biudžeto lėšų (CPK 961 straipsnio 1 dalis) atsakovo G. B. (faktiškai išlaidas patyrusio atsakovo) naudai priteisiama 552,30 Eur pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo suma.

53.       Atsakovai apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymą priteisti 1 500 Eur apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Prašymui pagrįsti pateikė 2022 m. sausio 3 d. sąskaitą Nr. 22-01-03/1, kurioje detalizuota, kad 1 500 Eur bylinėjimosi išlaidos patirtos už apeliacinio skundo parengimo teisinę paslaugą; taip pat 2022 m. sausio 3 d. pinigų priėmimo kvitą, iš kurio matyti, kad atsakovas G. B. sumokėjo advokatui 1 500 Eur. Teisėjų kolegija nustatė, kad atsakovų prašoma priteisti 1 500 Eur bylinėjimosi išlaidų suma už apeliacinio skundo parengimo teisinę paslaugą maksimalaus pagal Rekomendacijas apskaičiuoto bylinėjimosi išlaidų dydžio neviršija. Taip pat teisėjų kolegija nustatė, kad atsakovai už teikiamą apeliacinį skundą, sumokėjo 958 Eur dydžio žyminį mokestį (mokėjimą atliko atsakovė M. B.), kurį prašo priteisti iš ieškovės.

54.       Pritaikius proporciją (18,41 proc.) spręstina, kad iš ieškovei skirtų biudžeto lėšų (CPK 961 straipsnio 1 dalis) atsakovo G. B. (faktiškai bylinėjimosi išlaidas už apeliacinio skundo parengimo teisinę paslaugą patyrusio atsakovo) naudai priteisiama 276,15 Eur, o atsakovės M. B. naudai – 176,37 Eur apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo suma.

55.       Apibendrinus, į valstybės biudžetą iš atsakovų M. B. ir G. B. priteisiama po 390,82 Eur už ieškinį mokėtino žyminio mokesčio suma; iš ieškovei skirtų biudžeto lėšų atsakovo G. B. naudai priteisiama 552,30 Eur pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų ir 276,15 Eur apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų, taigi iš viso – 828,45 Eur; iš ieškovei skirtų biudžeto lėšų atsakovės M. B. naudai priteisiama 176,37 Eur apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų suma.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a :

Panevėžio apygardos teismo 2021 m. gruodžio 14 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Ieškovės Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijos ieškinį patenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovei Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijai (juridinio asmens kodas 306108968) solidariai iš atsakovų M. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir G. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 39 846,06 Eur (trisdešimt devynis tūkstančius aštuonis šimtus keturiasdešimt šešis eurus ir 6 centus) aplinkai padarytos žalos atlyginimo.

Kitą ieškovės ieškinio dalį atmesti.

Priteisti valstybės naudai iš atsakovų M. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir G. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) po 390,82 Eur (tris šimtus devyniasdešimt eurų ir 82 centus) žyminio mokesčio, sumokant nurodytas sumas į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sąskaitą Nr. LT 24 7300 0101 1239 4300, įmokos kodas 5660.“.

Priteisti atsakovui G. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovės Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijos (juridinio asmens kodas 306108968) 828,45 Eur (aštuonis šimtus dvidešimt aštuonis eurus ir 45 centus) pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti atsakovei M. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovės Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijos (juridinio asmens kodas 306108968) 176,37 Eur (vieną šimtą septyniasdešimt šešis eurus ir 37 centus) apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.