Civilinė byla Nr. 2A-502-413/2013;

Teisminio proceso Nr. 2-02-3-06110-2012-3;

                            Pirmosios instancijos teismo teisėjas: Mindaugas Plučas;

(S)

Procesinio sprendimo kategorijos: 73.2.6.1; 121.21.

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. kovo 29 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintautas Koriaginas, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų R. L. ir T. L. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 6 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje Nr. 2-9497-615/2012 pagal ieškovo AAS Gjensidige Baltic ieškinį atsakovams R. L. ir T. L. dėl žalos atlyginimo.

Teismas

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

2010 m. liepos 9 d. Vokietijoje įvyko eismo įvykis, kurio metu atsakovas T. L., vairuodamas automobilį VW GOLF, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atsitrenkė į kitą automobilį AUDI A3, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Eismo įvykis įvyko dėl T. L. kaltės. Transporto priemonės VW GOLF, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojų civilinė atsakomybė buvo apdrausta AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filiale (draudimo liudijimas LT/ABA 4819909), todėl ieškovas atlygino pagal korespondento žaloms administruoti eismo įvykio valstybėje InterEurope pateiktą sąskaitą 3520,52 EUR, t. y. 12 155,65 Lt dydžio nuostolius, susijusius automobilio AUDI A3, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), sugadinimu. Automobilio VW GOLF, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) savininkas yra atsakovas R. L., su kuriuo 2009 m. rugpjūčio 24 d. ir buvo sudaryta Įprastinės transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis. Ieškovas nurodė, kad nei vienas iš atsakovų Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta tvarka nepranešė draudikui (ieškovui) apie eismo įvykį, nepateikė eismo įvykio deklaracijos, su draudiku nebendradarbiavo ir ieškovui prašant nepateikė turimos informacijos apie autoįvykį, dėl ko ieškovas, remdamasis Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio 2 dalimi ir LR Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 60.3 punktu, prašė priteisti iš abiejų atsakovų solidariai 2 431,13 Lt žalos atlyginimą, t.y. 20 proc. ieškovo išmokėtos draudimo išmokos.

Atsakovai savo nesutikimą su ieškiniu grindė tuo, kad ieškovas praleido įstatymu nustatytą ieškinio senaties terminą reikalavimams pareikšti; išmokėdamas draudimo išmoką ieškovas jokių papildomų veiksmų, susijusių su eismo įvykio tyrimu, neatliko, o prašymas priteisti maksimalią 20 proc. išmokėtos draudimo išmokos dalį nepagrįstas tokios žalos faktą bei jos dydį patvirtinančiais įrodymais; ieškovo reikalavimas priteisti žalą iš abiejų atsakovų solidariai nepagrįstas įstatymu.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno miesto apylinkės teismas 2012 m. lapkričio 6 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai, priteisė solidariai iš atsakovų 2 431,13 Lt žalos atlyginimo, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2012-05-08) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, po 36,50 Lt iš kiekvieno žyminio mokesčio ieškovo naudai, po 20 Lt iš kiekvieno išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Teismas sprendime nurodė šiuos argumentus:

1. Dėl ieškinio senaties. Teismas sutiko su atsakovų argumentais, kad vienerių metų ieškinio senaties terminas reikalavimams pareikšti ieškovui baigėsi 2012 m. gegužės 4 d., 24.00 val. Teismas nurodė, kad pagal CPK 74 straipsnio 7 dalį tuo atveju, jeigu ieškinys įteiktas paštui iki paskutinės termino dienos dvidešimt keturios valandos nulis minučių, terminas nelaikomas praleistu. Iš civilinės bylos medžiagos (Pasiuntinių pašto spaudo (b. l. 32) teismas nustatė, kad ieškinį ieškovas Pasiuntinių paštui įteikė 2012 m. gegužės 4 d., todėl sprendė, kad ieškovas ieškinio senaties termino nėra praleidęs.

2. Dėl ieškinio pagrįstumo. Teismas, remdamasis Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 22 straipsnio 2 dalimi, Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 60.3 punktu, ir iš bylos duomenų nustatęs, kad atsakovas R. L. ir atsakovas T. L., kaip reikalauja teisės aktai, ieškovui apie eismo įvykį nepranešė, konstatavo, jog ieškovas įgijo teisę į 20 proc. dydžio nuo išmokėtos draudimo išmokos sumos, t. y. 2 431,13 Lt, atlyginimą iš abiejų atsakovų solidariai.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovai prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 6 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl materialinės teisės normų pažeidimo. Pirmosios instancijos teismas pripažino, jog atsakovai yra solidariai atsakingi ieškovui. Šią išvadą teismas grindė ieškovo teiginiais ignoruodamas atsakovų išdėstytus atsikirtimus ir Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 2 straipsnio 17 dalies, 12 straipsnio 1 dalies 5 punkto, 22 straipsnio 2 dalies, Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 (Vyriausybės 2008 m. vasario 13 d. nutarimo Nr. 122 redakcija) patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 60.3 punkto nuostatas. Tiek lingvistinis Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 5 punkte ir Taisyklių 60.3 punkte įtvirtintų teisės normų aiškinimas, tiek sisteminis šių teisės normų aiškinimas leidžia daryti kategorišką išvadą, jog aukščiau nurodyti teisės aktai pareigą pranešti draudikui apie eismo įvykį nustato tam asmeniui (transporto priemonės valdytojui), kuris yra atsakingas už eismo įvykį, kitaip tariant, asmeniui, kuris eismo įvykio metu vairavo (valdė) transporto priemonę. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 2 straipsnio 17 dalies nuostata yra deklaratyvi, šioje įstatymo nuostatoje yra įtvirtintas pavyzdinis sąrašas asmenų, kurie a priori gali būti laikomi transporto priemonės valdytojais, o 12 straipsnio 1 dalies 5 punkte expressis verbis nustatyta, kas yra transporto priemonės valdytojas pagal šią teisės normą (transporto priemonės valdytojas, atsakingas už eismo įvykį). Sisteminis Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 5 punkte ir 22 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų teisės normų aiškinimas leidžia daryti kategorišką išvadą, jog tuo atveju, jeigu yra 12 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytos pareigos pažeidimas, draudikas reikalavimą dėl išmokėtos draudimo išmokos dalies priteisimo (grąžinimo) gali pareikšti transporto priemonės valdytojui, kuris yra atsakingas už eismo įvykį, tai yra, asmeniui, kuris eismo įvykio metu vairavo (valdė) transporto priemonę. Pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 2 straipsnio 17 dalį tiek atsakovas R. L., tiek atsakovas T. L. a priori gali būti laikomi transporto priemonės - automobilio VW GOLF, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) valdytojais, tačiau šio ginčo atveju atsakovas R. L. nėra nurodytos transporto priemonės valdytojas Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 22 straipsnio 2 dalies prasme, kadangi, ką nustatė ir pirmosios instancijos teismas, atsakovas R. L. nėra susijęs su ginčo eismo įvykiu, juo labiau nėra atsakingas už šį eismo įvykį. Todėl pripažintina, jog pirmosios instancijos teismas neteisėtai ir nepagrįstai atsakovą R. L. pripažino asmeniu, turinčiu atsakyti pagal ieškinį, ir jo atžvilgiu nusprendė patenkinti ieškovo reikalavimus.

2. Dėl procesinės teisės normų pažeidimų. Teismas pažeidė CPK normas, reglamentuojančias įrodinėjimo procesą, nevertino atsakovų atsikirtimų ir jais grindžiamų aplinkybių, inter alia vadovavosi Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 5 punktu, kuriame, be kita ko, nustatyta, jog, įvykus eismo įvykiui, su juo susijęs transporto priemonės valdytojas privalo per 3 darbo dienas nuo eismo įvykio dienos raštu pranešti draudikui, apdraudusiam jo civilinę atsakomybę, apie eismo įvykį, dėl kurio jis yra atsakingas, šio įstatymo 22 straipsnio 2 dalimi, kurioje, be kita ko, nustatyta, jog jei apdraustos transporto priemonės valdytojas nevykdė ar netinkamai vykdė Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 12 straipsnyje nustatytas pareigas, draudikas turi teisę reikalauti grąžinti išmokėtą sumą ar jos dalį iš valdytojo, ir Taisyklių 60.3 punktu, pagal kurį atsakingas draudikas turi teisę reikalauti iki 20 procentų išmokėtos draudimo išmokos, jeigu atsakingas dėl padarytos žalos valdytojas per nustatytus terminus nepateikė atsakingam draudikui eismo įvykio deklaracijos ir (arba), draudikui prašant, nepadėjo aiškintis eismo įvykio aplinkybių ir, draudikui prašant, nepateikė turimos informacijos apie eismo įvykį. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje inter alia nustatyta, jog draudiko reikalaujamos grąžinti sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes. Lingvistinė Taisyklių 60.3 punkto nuostatos (iki 20 procentų išmokėtos draudimo išmokos) analizė leidžia daryti išvadą, jog pagal nurodytą nuostatą draudikui priteistinos išmokėtos draudimo išmokos dalies dydis - byloje įrodinėtina ir nustatinėtina aplinkybė. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl draudiko atgręžtinio reikalavimo tenkinimo sąlygų, yra išaiškinęs, kad asmuo gali būti įpareigotas atlyginti žalą tik esant priežastiniam ryšiui tarp teisei priešingų jo veiksmų ir kilusios žalos. Priežastinio ryšio nebuvimas visais atvejais atleidžia asmenį nuo pareigos atlyginti žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 23 d. civilinėje byloje Nr. 3K-3-78/2010). Pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę (CPK 178 straipsnis) ieškovas, reikalaudamas priteisti maksimalią pagal Taisyklių 60.3 punktą priteistiną sumą, turėjo įrodyti aplinkybes, jog jis, pirma, patyrė prašomus priteisti nuostolius, antra, tarp pareigos, nustatytos 12 straipsnio 1 dalies 5 punkte, neįvykdymo ir ieškovui padarytos žalos (patirtų nuostolių) yra priežastinis ryšys, kitaip tariant, ieškovo patirti nuostoliai - pareigos, nustatytos Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 5 punkte, neįvykdymo rezultatas. Teismas turėjo įvertinti, ar padarytas pažeidimas per se sudaro pagrindą priteisti maksimalią išmokėtos draudimo išmokos dalį, ar tarp padaryto teisės pažeidimo ir ieškovui padarytos žalos (patirtų nuostolių) yra priežastinis ryšys, inter alia įvertinti ir kitas aukščiau nurodytas, šiai bylai reikšmingas aplinkybes. Ieškovas ne tik neįrodė, bet ir apskritai neįrodinėjo aukščiau nurodytų aplinkybių, kai pareigą įrodyti šias aplinkybes nustato proceso įstatymas (CPK 178 straipsnis), o teismas visiškai nevertino ir nenustatinėjo aukščiau nurodytų, šiai bylai reikšmingų aplinkybių, kai pareigą atlikti nurodytus procesinius veiksmus nustato proceso įstatymas (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju ieškovas nukentėjusiajam trečiajam asmeniui už ginčo eismo įvykio metu padarytą žalą išmokėjo 12 155,65 Lt draudimo išmoką. Akivaizdu, jog išmokėta draudimo išmoka neviršija įstatyme nustatytos turto draudimo sumos (Įstatymo 1 straipsnio 2 dalis). Ta aplinkybė, kad ieškovui įstatymo nustatytu terminu nebuvo pranešta apie ginčo eismo įvykį, nėra reikšminga nukentėjusiajam trečiajam asmeniui išmokėtos draudimo išmokos dydžio aspektu. Tuo atveju, jeigu ieškovui būtų buvę pranešta apie ginčo eismo įvykį, nukentėjusiajam trečiajam asmeniui atlygintinų nuostolių dydis nebūtų pakitęs. Todėl ieškovo teiginiai, kuriais pirmosios instancijos teismas motyvavo sprendimą, turėjo būti įvertinti kaip nepagrįsti ir teisiškai nereikšmingi šios civilinės bylos kontekste.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas prašo apeliacinį skundą atmesti dėl šių motyvų:

1. Dėl atsakovų solidariosios atsakomybės. Draudikas, išmokėjęs draudimo išmoką, turi atgręžtinio reikalavimo teisę dėl išmokėtos draudimo išmokos, kai apdraustos transporto priemonės valdytojas dėl savo kaltės neįvykdė ar netinkamai vykdė įstatymuose ir kituose teisės aktuose transporto priemonės valdytojui nustatytas pareigas. Standartinėse transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygose, patvirtintose Draudimo priežiūros komisijos 2004 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. N-47, 10 punkte nurodoma, kad draudikas, išmokėjęs išmoką, turi teisę Įstatymo ir Taisyklių nustatytais pagrindais reikalauti sumokėtos sumos ar jos dalies grąžinimo iš atsakingo už žalą asmens ar draudėjo arba apdraustojo. Įstatymo 22 straipsnio 2 dalis numato, kad jei apdraustos transporto priemonės valdytojas nevykdė ar netinkamai vykdė šio įstatymo 12 straipsnyje nustatytas pareigas, ar padidino žalą dėl savo kaltės, draudikas turi teisę reikalauti grąžinti išmokėtą sumą ar jos dalį iš valdytojo. Šiuo atveju draudiko reikalaujamos grąžinti sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes ir į Vyriausybės nustatytą Žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarką. Taisyklių 60.3 punktas detalizuoja, kad jeigu apdraustos transporto priemonės valdytojas nevykdė Įstatymo 12 straipsnyje nustatytų pareigų ar jas netinkamai vykdė, atsakingas draudikas turi teisę reikalauti grąžinti išmokėtą sumą ar jos dalį iš valdytojo iki 20 procentų išmokėtos draudimo išmokos, jeigu jis nepateikė atsakingam draudikui eismo įvykio deklaracijos per Įstatymo 12 straipsnyje nustatytus terminus ir (arba) draudikui prašant nepadėjo aiškintis eismo įvykio aplinkybių ir draudikui prašant nepateikė turimos informacijos apie eismo įvykį. Pagal Įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 5 punktą, įvykus eismo įvykiui, su juo susijęs transporto priemonės valdytojas privalo per 3 darbo dienas nuo eismo įvykio dienos raštu pranešti draudikui, apdraudusiam jo civilinę atsakomybę, apie eismo įvykį, dėl kurio jis yra atsakingas, išskyrus atvejus, kai pranešti apie eismo įvykį jis negali dėl svarbių priežasčių, taip pat pateikti draudikui eismo įvykio dalyvių pasirašytą deklaraciją ar kitą eismo įvykio dalyvių pasirašytą dokumentą apie įvykio aplinkybes. Apie eismo įvykį reikia pranešti draudikui, apdraudusiam jo civilinę atsakomybę, ir tuo atveju, kai neaišku, kuris eismo dalyvis yra dėl jo atsakingas. Transporto priemonės valdytoju pagal Įstatymą laikomas asmuo, nuosavybės, patikėjimo, nuomos, panaudos ar kitokiu teisėtu pagrindu valdantis ir (ar) naudojantis transporto priemonę arba asmuo, kuris tiek teisėtai, tiek neteisėtai vairuoja transporto priemonę (Įstatymo 2 str. 17 d.). Atsakovas R. L. yra transporto priemonės VW GOLF, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) savininkas, taip pat yra ir draudėjas, apdraudęs minėtos transporto priemonės valdytojų civilinę atsakomybę (liudijimas LT/ABA 4819909). Tuo tarpu T. L. eismo įvykio metu vairavo (naudojo) transporto priemonę VW GOLF, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Kaip matyti iš aukščiau pateiktos teisės aktų analizės, atsakingi už pareigos informuoti draudiką apie eismo įvykį nevykdymą yra T. L., kuris eismo įvykio metu vairavo apdraustą transporto priemonę ir naudojosi ieškovo suteikta draudimo apsauga, bei R. L., transporto priemonės savininkas ir draudėjas, įsipareigojęs pagal įstatymą ir sutartį tinkamai vykdyti draudėjo pareigas, t. y. turėjęs pareigą, eismo įvykio metu transporto priemonę valdžiusiam asmeniui nepranešus apie eismo įvykį, - imtis priemonių kuo skubiau pranešti apie eismo įvykį draudikui. Remiantis nurodytu, ieškovo nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino materialinės teisės normas bei pagrįstai sprendė, jog šiuo atveju atsakovų atsakomybė yra solidari.

2. Dėl procesinės teisės normų pažeidimo. Šioje byloje ieškovas turėjo įrodyti, jog jis, pirma, patyrė prašomus priteisti nuostolius, antra, tarp pareigos, nustatytos Įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 5 punkte, neįvykdymo ir ieškovui padarytos žalos (patirtų nuostolių) yra priežastinis ryšys, kitaip tariant, ieškovo patirti nuostoliai - pareigos, nustatytos Įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 5 punkte, neįvykdymo rezultatas. Pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti, ar padarytas pažeidimas per se sudaro pagrindą priteisti maksimalią išmokėtos draudimo išmokos dalį, ar tarp padaryto teisės pažeidimo ir ieškovui padarytos žalos (patirtų nuostolių) yra priežastinis ryšys. Apeliantų nuomone, aplinkybė, kad atsakovai teisės aktų nustatytu terminu nepranešė apie eismo įvykį nėra reikšminga nukentėjusiajam trečiajam asmeniui išmokėtos draudimo išmokos dydžio aspektu. Ieškovas mano, kad tokie argumentai nepagrįsti, kadangi teisės aktai numato, jog bet koks transporto priemonės valdytojo elgesys, kai jis vengia bendradarbiauti su draudiku, suteikti jam visą reikalingą informaciją apie eismo įvykį bei tokiu būdu sudaryti galimybę draudikui tinkamai vykdyti jo prisiimtas pareigas užtikrinant kuo greitesnį žalos padarymo aplinkybių nustatymą, atlyginimą eismo įvykio metu nukentėjusiajam asmeniui bei išvengti papildomų būtinųjų išlaidų, susijusių su duomenų gavimu, suteikia ieškovui atgręžtinio reikalavimo teise reikalauti iki 20 procentų išmokėtos draudimo išmokos. Pagal Taisyklių 60.3 punktą atsakingas draudikas turi teisę reikalauti grąžinti išmokėtą sumą ar jos dalį iš valdytojo iki 20 procentų išmokėtos draudimo išmokos, - jeigu šis nepateikė atsakingam draudikui eismo įvykio deklaracijos per Įstatymo 12 straipsnyje nustatytus terminus ir (arba) draudikui prašant nepadėjo aiškintis eismo įvykio aplinkybių ir draudikui prašant nepateikė turimos informacijos apie eismo įvykį. Taigi, Įstatymas suteikia teisę draudikui įvertinus Įstatyme numatytas reikšmingas aplinkybes, nustatyti grąžintinos išmokėtos sumos dydį nuo 0 iki 20 procentų. Reikalavimas per 3 darbo dienas pranešti atsakingam draudikui apie eismo įvykį yra svarbus dėl to, kad, įvykus eismo įvykiui, kuo operatyviau ir objektyviau būtų išsiaiškintos eismo įvykio aplinkybės, dalyviai, asmeniui ir (ar) turtui padarytos žalos dydis bei civilinės atsakomybės už ją apimtis. Atsakovai tyčia nebendradarbiavo su ieškovu, visiškai ignoravo įstatyminę prievolę per 3 dienas pranešti apie įvykį. Be to, nepateikė jokių motyvų, kurie galėtų pateisinti nepranešimą apie eismo įvykį. Apie 2010 m. liepos 9 d. eismo įvykį ieškovė sužinojo tik 2010 m. spalio 28 d., kai gavo atstovo žaloms administruoti įvykio valstybėje pranešimą, jog nukentėję asmenys kreipėsi į juos dėl žalos atlyginimo. Ieškovė, siekdama išsiaiškinti eismo įvykio aplinkybes, nedelsdama, t.y. tą pačią dieną (2010-10-28), išsiuntė atsakovui R. L. kvietimą pranešti raštu apie įvykusį eismo įvykį, tačiau atsakovas nepateikė jokios informacijos ir nepadėjo aiškintis įvykio aplinkybių. Pažymėtina, kad atsakovų vengimas bendradarbiauti lėmė tai, kad ieškovas neturėjo galimybės apskaičiuoti draudimo išmoką vadovaujantis objektyviais, visapusiškais įrodymais, t. y. draudimo išmoka buvo apskaičiuota ir išmokėta vien tik pagal nukentėjusiojo asmens, suinteresuoto gauti draudimo išmoką, pateiktą informaciją. Atsakovų Įstatyme numatytos pareigos neįvykdymas ne tik sutrukdė draudikui aiškintis eismo įvykio aplinkybes, objektyviai ir visapusiškai nustatyti eismo įvykio metu padarytos žalos dydį, bet ir atėmė galimybę ginčyti kaltės dėl eismo įvykio atsiradimo klausimą.

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t.y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė.

Bylos duomenimis, 2010 m. liepos 9 d. Vokietijoje įvyko eismo įvykis, kurio metu atsakovas T. L., vairuodamas automobilį VW GOLF, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausantį draudėjui (atsakovui) R. L., atsitrenkė į kitą automobilį AUDI A3, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Eismo įvykis įvyko dėl T. L. kaltės. Ieškovas autoįvykyje nukentėjusiam asmeniui išmokėjo 3 520,52 EUR (t. y. 12 155,65 Lt) draudimo išmoką (b. l. 16, 24-31). Su atsakovu R. L. 2009 m. rugpjūčio 24 d. sudaryta Įprastinės transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis (b. l. 17). Nei vienas iš atsakovų apie eismo įvykį draudikui nepranešė ir nepateikė jam kitų duomenų autoįvykio aplinkybėms nustatyti. Ieškovas 2010 m. spalio 28 d. išsiuntė automobilio savininkui R. L. kvietimą atvykti pas draudėją ir raštu pranešti apie eismo įvykio aplinkybes, pateikti dokumentus, sudaryti sąlygas draudikui apžiūrėti autoįvykyje dalyvavusią transporto priemonę VW Golf, (duomenys neskelbtini) tačiau atsakovas pas ieškovą neatvyko, reikalaujamų dokumentų nepateikė (b. l. 18).

Byloje kilo ginčas dėl draudiko teisės į 20 proc. draudimo išmokos atlyginimą ir atsakovų solidarios pareigos mokėti šią išmoką.

Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau ir Įstatymo) 2 straipsnio 17 dalis nustato, kad transporto priemonės valdytojas – asmuo, nuosavybės, patikėjimo, nuomos, panaudos ar kitokiu teisėtu pagrindu valdantis ir (ar) naudojantis transporto priemonę. Transporto priemonės valdytoju taip pat laikomas fizinis asmuo, kuris tiek teisėtai, tiek neteisėtai vairuoja transporto priemonę. Įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad įvykus eismo įvykiui, su juo susijęs transporto priemonės valdytojas privalo per 3 darbo dienas nuo eismo įvykio dienos raštu pranešti draudikui, apdraudusiam jo civilinę atsakomybę, apie eismo įvykį, dėl kurio jis yra atsakingas, išskyrus atvejus, kai pranešti apie eismo įvykį jis negali dėl svarbių priežasčių, taip pat pateikti draudikui eismo įvykio dalyvių pasirašytą deklaraciją ar kitą eismo įvykio dalyvių pasirašytą dokumentą apie įvykio aplinkybes. Apie eismo įvykį reikia pranešti draudikui, apdraudusiam jo civilinę atsakomybę, ir tuo atveju, kai neaišku, kuris eismo dalyvis yra dėl jo atsakingas. Šio straipsnio 2 dalis nustato, kad su eismo įvykiu susijęs transporto priemonės valdytojas ir pretenziją dėl padarytos per eismo įvykį žalos teikiantis asmuo privalo pateikti draudikui arba Biurui turimus eismo įvykio ir žalos įrodymus, padėti jiems nustatyti įvykio aplinkybes ir žalos dydį, laikytis draudiko ar Biuro nurodymų, jeigu jie buvo duoti, leisti draudikui ar Biurui ištirti per eismo įvykį padarytos žalos priežastis ir nustatyti jos dydį. Įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jei apdraustos transporto priemonės valdytojas nevykdė ar netinkamai vykdė šio įstatymo 12 straipsnyje nustatytas pareigas ar padidino žalą dėl savo kaltės, draudikas turi teisę reikalauti grąžinti išmokėtą sumą ar jos dalį iš valdytojo. Jei draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį. Draudiko reikalaujamos grąžinti sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes ir į Vyriausybės nustatytą Žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarką. LR Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 (Vyriausybės 2008 m. vasario 13 d. nutarimo Nr. 122 redakcija) patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių (toliau ir Taisyklių) 60.3 punktas numato, kad atsakingas draudikas turi teisę reikalauti grąžinti iki 20 proc. išmokėtos draudimo išmokos, jeigu atsakingas dėl padarytos žalos valdytojas per nustatytus terminus nepateikė atsakingam draudikui eismo įvykio deklaracijos ir (arba) draudikui prašant nepadėjo aiškintis eismo įvykio aplinkybių ir draudikui prašant nepateikė turimos informacijos apie eismo įvykį.

Sisteminė ir lingvistinė paminėtų teisė aktų analizė laidžia daryti tokią išvadą: pirma, įvykus eismo įvykiui tiek transporto priemonės valdytojui, tiek transporto priemonės draudėjui tenka imperatyvi pareiga vykdyti Įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 5 punkto, 2 dalies ir Taisyklių 60.3 punkto reikalavimus;

Antra, šios pareigos pažeidimas užtraukia tiek transporto valdytojui, tiek draudėjui atsakomybę (sankciją), numatytą Taisyklių 60.3 punkte. Reikalavimas draudėjui ar transporto valdytojui atlyginti iki 20 proc. išmokėtą draudimo išmoką yra draudiko teisė, o kitiems draudimo santykių dalyviams sankcija už teisės aktų imperatyvių nuostatų pažeidimą. Bylos duomenimis nustatyta, kad abu atsakovai savo pareigų draudikui nevykdė, ginčo dėl to byloje nėra, šis klausimas nekvestionuojamas ir apeliaciniame skunde, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovo reikalavimas atlyginti įstatymu numatytą draudimo išmokos dalį yra pagrįstas ir teisėtas. Todėl apeliantų argumentai dėl to, kad ieškovas nepatyrė jokių papildomų išlaidų (žalos), dėl ko galėtų reikalauti Taisyklių 60.3 punkte numatytos išmokos, atmestini kaip nepagrįsti;

Trečia, CK 6.6 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad solidarioji skolininkų pareiga preziumuojama, jeigu prievolė susijusi su paslaugų teikimu, jungtine veikla arba kelių asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimu. Nagrinėjamoje byloje susidarė situacija, kai už eismo įvykį yra atsakingas teisėtai (byloje nenustatyta priešingai) transporto priemonę valdęs atsakovas T. L., o transporto priemonės savininku ir draudėju yra atsakovas R. L., kuris, be kita ko, nevykdė Taisyklių 60.3 punkto reikalavimų ir nepateikė ieškovui reikalaujamų duomenų (b. l. 18). Minėta, kad abu atsakovai savo neveikimu pažeidė Įstatymu ir sutartimi (sutarties 1 str. 5 p.) nustatytus reikalavimus, taigi Įstatymo 22 straipsnio 2 dalies prasme yra solidarūs ieškovo skolininkai. Remiantis nurodytu, teismas atmeta kaip nepagrįstu apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsakovų atžvilgiu taikė solidariąją atsakomybę.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą sprendimą, todėl naikinti jį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.  

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies  1 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a:

Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjas                                                                                                                              Ginautas Koriaginas