Civilinė byla Nr. 3K-3-415/2009
Procesinio sprendimo kategorija 44.4 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. spalio 13 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Baranausko (pranešėjas), Egidijaus Laužiko ir Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo K. Ž. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2009 m. kovo 24 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo K. Ž. ieškinį atsakovui V. B. dėl veiksmų, sukeliančių realią žalos padarymo grėsmę ateityje, uždraudimo; išvadą teikianti institucija – Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Ekologijos skyrius.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Šalys yra kaimyninių sklypų bei juose esančių pastatų savininkai. Atsakovas savo gyvenamojo namo patalpose, pripažintose tinkamomis naudoti ūkinei-komercinei veiklai, ir aikštelėje prieš garažą, iki kurio privažiuojama palei šalių sklypo ribą, vykdo ūkinę-komercinę veiklą: užsiima lengvųjų automobilių remontu pagal verslo liudijimą, suteikiantį teisę atlikti variklinių transporto priemonių techninę priežiūrą ir remontą. Nuo atsakovo garažo iki ieškovo gyvenamojo namo yra apie 20 m, iki ieškovo sklypo ribos - apie 2 m atstumai. Ieškovas, teigdamas, kad dėl atsakovo vykdomos veiklos nuolat kyla triukšmas, teršiama jo namų aplinka, daromas neigiamas poveikis jo ir šeimos narių sveikatai, sukelia realią grėsmę sveikatai ir gyvybei, remdamasis CK 1.138 straipsnio 3 punktu, 6.255 straipsnio 1 dalimi, reiškė prevencinį ieškinį ir prašė uždrausti atsakovui atlikti teisę pažeidžiančius veiksmus, sukeliančius realią žalos padarymo ateityje grėsmę, t. y. vykdyti ūkinę-komercinę veiklą – automobilių ir jų detalių remontą – patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini).
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė
Panevėžio miesto apylinkės teismas 2008 m. gruodžio 22 d. sprendimu ieškinį tenkino: įpareigojo atsakovą per du mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo sustabdyti ūkinę-komercinę veiklą – variklinių transporto priemonių techninę priežiūrą ir remontą – patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), kol bus pašalinti pažeidimai, susiję su sanitarinės apsaugos zonos režimo šiai veiklai pažeidimais. Teismas vadovavosi Visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 24 straipsniu, kuriame nustatyta, kad asmenys, projektuojantys, statantys, rekonstruojantys, valdantys ar turintys nuosavybės teise statinius, kuriuose vykdoma veikla yra epidemiologiškai svarbi arba susijusi su žmogaus gyvenamosios aplinkos tarša, projektuoja ir įrengia aplink šiuos statinius sanitarinės apsaugos zonas. Teismas pripažino, kad atsakovo patalpose vykdoma veikla neišvengiamai susijusi su neigiamu aplinkai poveikiu dėl variklių degimo produktų išmetimo, keliamo triukšmo, dulkėtumo ir pan., todėl atsakovas turi laikytis nustatyto sanitarinių zonų režimo. Teismas vadovavosi sveikatos apsaugos ministro 2004 m. rugpjūčio 19 d. įsakymu Nr. V-586 patvirtintų Sanitarinių apsaugos zonų ribų nustatymo ir režimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 6 punktu, kuriame nustatyta, kad sanitarinės apsaugos zonos ribos nustatomos arba atliekant poveikio visuomenės sveikatai vertinimą, arba pagal teisės aktų nustatytus sanitarinių apsaugos zonų ribų dydžius. Kadangi nagrinėjamos bylos atveju poveikio sveikatai vertinimas neatliktas, tai teismas sprendė, jog turi būti vadovaujamasi Taisyklių priedo „Sanitarinių apsaugos zonų ribų dydžiai, kai neatliekamas poveikio visuomenės sveikatai vertinimas“ 25.3. punktu, kuriame įtvirtinta, kad tais atvejais, kai atliekama lengvųjų automobilių, motociklų priežiūra ir remontas, mechaninis remontas, elektrinės įrangos remontas, tepalų paprasta priežiūra, kėbulo, remontas, atsarginių dalių remontas, plovimas, poliravimas atsiranda cheminė bei fizikinė tarša, todėl sanitarinė apsaugos zona šiais atvejais 50 metrų. Teismas pripažino, kad vien nurodytos veiklos atlikimas suponuoja ją vykdančiam asmeniui pareigą užtikrinti nustatyto dydžio sanitarinių apsaugos zonų ribų laikymąsi ir nebūtina įrodinėti konkrečios taršos dydžio. Teismas nurodė, kad aplinkybė, jog patalpos priimtos naudoti kaip tinkamai įrengtos komercinės gamybinės patalpos, neturi reikšmės sanitarinių apsaugos zonų laikymuisi, nes patvirtina tik patalpų atitiktį Statybos įstatymo ir atitinkamų statybos reglamentų reikalavimams, be to, pastato priėmimo akte nepažymėta, kad patalpose bus atliekama konkreti ūkinė veikla. Taisyklių 46 punkte nustatyta, kad sanitarinių apsaugos zonų teritorijoje negali būti statomi gyvenamieji namai, viešbučiai ar kiti trumpalaikio apgyvendinimo pastatai, švietimo, sveikatos priežiūros ir slaugos įstaigos, neturi būti įrengiamos vandenvietės, kurioms turi būti nustatytos sanitarinės apsaugos juostos, taip pat rekreacijos teritorijos ir pramoginių renginių atviri ar uždari statiniai, toks reglamentavimas, atsižvelgiant į sanitarinių apsaugos zonų paskirtį užtikrinti saugios gyvenamosios aplinkos buvimą, teismo nuomone, taikytinas ir jau pastatytiems gyvenamiesiems namams. Teismas pripažino, kad ūkinė veikla atsakovo vykdoma nesilaikant sanitarinių apsaugos zonų režimo reikalavimų, ji dėl savo pobūdžio lemia neišvengiamą taršos sanitarinių apsaugos zonų ribose atsiradimą ir todėl realiai gali sukelti neigiamų pasekmių ieškovo ir jo šeimos narių sveikatai, neabejotinai turi įtakos aplinkos saugumui, todėl padarė išvadą, kad yra pakankamas teisinis pagrindas ieškinį tenkinti ir nuspręsti dėl ūkinės veiklos apribojimų ją sustabdant, kol bus pašalinti pažeidimai, susiję su sanitarinių apsaugos zonų režimo plėtojamai veiklos rūšiai nesilaikymu (CK 6.255 straipsnis).
Panevėžio apygardos teismas 2009 m. kovo 24 d. sprendimu tenkino atsakovo apeliacinį skundą, panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmė naują sprendimą: ieškinį atmetė. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė procesines teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą civiliniame procese (CPK 176–185 straipsniai), netinkamai ir neišsamiai nustatė reikšmingas teisingam šio ginčo išsprendimui faktines aplinkybes, netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas – CK 6.247, 6.255 straipsnius, dėl to priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą ieškinį tenkinti. Teisėjų kolegija nurodė, kad prevencinio ieškinio reikalavimo objektas yra neteisėti veiksmai, juo turi būti siekiama uždrausti atsakovui veiksmus, kurie sukėlė ar kelia realų pavojų žalai ar nuostoliams atsirasti. Prevencinio ieškinio, kaip civilinės atsakomybės instituto, tenkinimo sąlyga – neteisėti veiksmai – suprantami kaip teisinę pareigą pažeidžiantys veiksmai, kurių pasekmė būtų žalos padarymas. Žala ar nuostoliai šiuo atveju turi būti suprantami kaip neteisėtų veiksmų potenciali pasekmė. Teisėjų kolegija sutiko, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog atsakovas neįvykdė nustatytos pareigos laikytis sanitarinėms apsaugos zonoms taikomų reikalavimų, taigi padarė pažeidimą, tačiau pripažino, kad šioje byloje būtina nustatyti ne apskritai neteisėtus, bet konkrečius atsakovo veiksmus, dėl kurių atsirado ir ateityje dar gali atsirasti žala, t. y. nustatyti priežastinį ryšį tarp civilinės atsakomybės sąlygų. Vien formalus sanitarinių apsaugos zonų režimo reikalavimų pažeidimas negali lemti žalos ar jos grėsmės atsiradimo ir būti pakankamas pagrindas šiam ieškiniui patenkinti. Teisėjų kolegija sprendė, kad ieškovas turėjo įrodyti taršos, padidinto triukšmingumo faktus ar kitus neigiamų poveikių faktus, tačiau byloje nepateikta jokių įrodymų, patvirtinančių ieškovo gyvenamosios aplinkos užteršimo faktą ar minėtų veiksnių įtaką sveikatos pablogėjimui. Teisėjų kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovo vykdoma ūkinė veikla vien tik dėl savo pobūdžio lemia neišvengiamą taršos, viršijančios leistinas ribas, sukėlimą 50 metrų sanitarinės apsaugos zonos ribose, ir kad tai realiai sukėlė ar gali sukelti neigiamų pasekmių ieškovo ir jo šeimos narių sveikatai, aplinkos saugumui. Apeliacinės instancijos teismas ištyrė papildomus įrodymus, ir, remdamasis 2008 m. rugpjūčio 29 d. Panevėžio visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktu bei liudytojų parodymais, nustatė, kad, atlikus oro tyrimus ieškovo namo patalpose, cheminių medžiagų koncentracija kambaryje atitiko Lietuvos higienos normoje HN 35:2007 “Didžiausia leidžiama cheminių medžiagų (teršalų) koncentracija gyvenamosios aplinkos ore” reikalavimus, kad pagrindinis oro taršos šaltinis – automobiliai, važiuojantys Pajuostės plentu. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į atsakovo paaiškinimus (dirba vienas, faktiškai atlieka atskirų automobilių mechanizmų ir agregatų remontą, remontuoja ne visus automobilius, cheminė tarša nedidelė), į liudytojo ir šios srities specialisto, kuris lankėsi vietoje, paaiškinimus (pagal faktinę situaciją ir atsakovo veiklos pobūdį bei apimtis apsaugos zonoje tarp bylos šalių valdų yra išlaikyti pakankami atstumai, kad negali nustatyti ribų tarp galimų taršos šaltinių įtakos), kad ieškovo sklypo ribos prasideda apie 3 m nuo plento, padarė išvadą, kad ieškovas leistinais įrodymais neįrodė, kad būtent dėl atsakovo vykdomos veiklos būtų pablogėjusi jo ar šeimos narių sveikatos būklė ir ji dėl tos pačios priežasties turėtų blogėti ateityje, kad dėl to nudžiūvo ir ateityje džius vaismedžiai, nors ieškovo pareiga yra įrodyti žalos faktą ir priežastinį ryšį tarp atsakovo veiksmų ir ieškovui praeityje atsiradusios ir atsirasiančios žalos (CK 6.247 straipsnis). Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas neteisėtas ir dėl to, kad jis neatitinka CPK 273 str. 2 d. reikalavimų: kadangi sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodytus veiksmus galėtų atlikti tik atsakovas, tai teismas sprendime turėjo nustatyti ne tik terminą, per kurį sprendimas turi būti įvykdytas, bet ir nurodyti, kokio dydžio bauda atsakovui skiriama, jeigu jis per nustatytą terminą neįvykdys sprendimo.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas K. Ž. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2009 m. kovo 24 d. sprendimą ir palikti galioti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 22 d. sprendimą, priteisti jam bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
Dėl materialinių teisės normų, reglamentuojančių prevencinį ieškinį ir sanitarinių apsaugos zonų nustatymą, ir procesinių teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, netinkamo aiškinimo ir taikymo. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai jo ieškinį vertino ne CK 6.255 straipsnio 1 dalies, o šio straipsnio 2 dalies požiūriu, ir šio esminio skirtumo tarp esančios žalos (CK 6.255 straipsnio 2 dalis) ir realios jos grėsmės (CK 6.255 straipsnio 1 dalis) neišskyrimas lėmė neteisingo apeliacinės instancijos teismo sprendimo priėmimą, nes prevencinio ieškinio, įtvirtinto CK 6.255 straipsnio 1 dalyje, tenkinimo sąlygos yra potenciali žalos atsiradimo grėsmė ir atsakovo neteisėti veiksmai, o CK 6.255 straipsnio 2 dalies taikymo atveju ieškovas turi įrodyti dar ir žalos padarymo faktą bei priežastinį ryšį. Netinkamai taikydamas materialinę teisės normą, apeliacinės instancijos teismas netinkamai nustatė įrodinėjimo dalyką byloje ir paskirstė įrodinėjimo naštą. Be to, apeliacinės instancijos teismas, sutikęs su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl atsakovo veiksmų neteisėtumo, netinkamai vertino žalos atsiradimo grėsmės realumą, nes reikalavimo dėl sanitarinių apsaugos zonų nustatymo tikslas (nustatyti specialias žemės naudojimo sąlygas dėl galimo neigiamo poveikio žmonių sveikatai) preziumuoja ne tik taršą, bet ir galimą neigiamą poveikį, taigi apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė Visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 24 straipsnį, sveikatos apsaugos ministro 2004 m. rugpjūčio 19 d. įsakymu Nr. V-586 patvirtintų Sanitarinių apsaugos zonų ir ribų nustatymo ir režimo taisykles, nesilaikydamas specialių poveikio aplinkai vertinimo procedūrų nepagrįstai priėjo prie išvadų dėl atsakovo veiklos nekenksmingumo. Kasatoriaus manymu, jis neturėjo įrodinėti žalos atsiradimo grėsmės, nes ši aplinkybė yra preziumuojama. Kasatorius nurodo, kad skundžiamas sprendimas neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos analogiškose bylose (2002 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje L. P. v. L. K., bylos Nr. 3K-3-1366/2002).
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas V. B. prašo skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti jam bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas nurodo, kad prieš pradėdamas savo veiklą ir ją vykdydamas susipažino ir įvykdė visus teisės aktų reikalavimus; jo nuomone, apeliacinės instancijos teismas, savo iniciatyva surinkęs papildomus įrodymus, teisingai vertino bylos aplinkybes ir padarė pagrįstas išvadas, o kasacinio skundo argumentai yra nepagrįsti. Atsakovas pažymi, kad dėl jo vykdomos ūkinės komercinės veiklos poveikio visuomenei vertinimas atliktas ne kartą, jokių neigiamų veiksnių nenustatyta, todėl kasatoriaus pirmiau nurodytomis taisyklėmis vadovautis nėra pagrindo.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
III. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl CK 6.255 straipsnio taikymo
Prevenciniu ieškiniu laikomas ieškinys, kuriuo siekiama uždrausti atlikti veiksmus, sukeliančius realią žalos padarymo grėsmę ateityje (CK 6.255 straipsnio 1 dalis). Tai vienas iš civilinių teisių gynimo būdų, kurio tikslas – užkirsti kelią potencialiai žalai, o jo dalykas – uždrausti atsakovui atlikti tam tikrus veiksmus, kurie gali padaryti žalos. Prevencinį ieškinį gali pareikšti asmuo, kuriam gresia žala. Realios grėsmės aplinkybė yra būtina prevencinio ieškinio tenkinimo sąlyga, tačiau pagal bendrąją taisyklę ji nėra preziumuojama, todėl turi būti įrodyta ieškovo.
Nagrinėjamoje byloje yra aktualus teisės aiškinimo ir taikymo klausimas dėl sanitarines apsaugos zonas nustatančių viešosios teisės normų taikymo įrodinėjant realią žalos grėsmę kaip prevencinio ieškinio tenkinimo sąlygą.
Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys, projektuojantys, statantys, rekonstruojantys, valdantys ar turintys nuosavybės teise statinius, kuriuose vykdoma veikla yra epidemiologiškai svarbi arba susijusi su žmogaus gyvenamosios aplinkos tarša, projektuoja ir įrengia aplink šiuos statinius sanitarinės apsaugos zonas. Sanitarinės apsaugos zonos ribos nustatomos rengiant bendruosius, specialiuosius ir detaliuosius planus ar atliekant ūkio subjektų rekonstrukcijas, gamybos proceso modernizavimą ar keitimą, kurių metu pasikeičia planuojamos ūkinės veiklos rūšis ar jos intensyvumas. Sanitarinių apsaugos zonų ribų nustatymą organizuoja teritorijų planavimo organizatorius. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ūkinės komercinės veiklos rūšis, kurioms nustatomos sanitarinės apsaugos zonos, sanitarinės apsaugos zonos ribų dydžius, režimo reikalavimus nustato Vyriausybė. Sanitarinių apsaugos zonų dydžiai Vyriausybės nustatyta tvarka gali būti tikslinami (didinami arba mažinami). Sanitarinių apsaugos zonų tikslai įtvirtinti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. rugpjūčio 19 d. įsakymu Nr. V-586 patvirtintų Sanitarinių apsaugos zonų ribų nustatymo ir režimo taisyklėse (toliau – Taisyklės). Šių Taisyklių 5 punkte įtvirtinta, kad sanitarinių apsaugos zonų ribos nustatomos siekiant apsaugoti gyvenamąją aplinką ir žmonių sveikatą nuo taršos, suformuoti sveiką gyvenamąją, darbo ir poilsio aplinką, suderinti valstybės, savivaldybės, įmonių, kitų fizinių ir juridinių asmenų ar jų grupių interesus nustatant sanitarinių apsaugos zonų tvarkymo režimus. Taigi sanitarinių apsaugos zonų ribų nustatymą galima laikyti viena iš viešojo reguliavimo priemonių, kuria siekiama užtikrinti saugią asmenų gyvenamąją aplinką. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad atsakovas savo gyvenamojo namo patalpose vykdo ūkinę veiklą – užsiima lengvųjų automobilių remontu pagal Panevėžio apskrities VMI išduotą verslo liudijimą, suteikiantį teisę vykdyti variklinių transporto priemonių techninę priežiūrą ir remontą. Nuo atsakovo garažo, kuriame ir prie kurio vykdoma minėta veikla, iki ieškovo gyvenamojo namo yra apie 20 metrų, iki ieškovo sklypo ribos – apie 2 metrų atstumai. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, pripažino, kad atsakovo vykdoma veikla atitinka Taisyklių priedo 25.3 punkte nurodytąją, kuriai dėl cheminės ir fizikinės taršos nustatoma 50 metrų sanitarinės apsaugos zona, tačiau konstatavo, kad vien tik formalus sanitarinių apsaugos zonų režimo reikalavimų pažeidimas negali lemti žalos ar jos grėsmės atsiradimo ir būti pakankamas pagrindas prevenciniam ieškiniui patenkinti, todėl, teismo nuomone, kasatorius turėjo įrodyti taršos, padidinto triukšmingumo faktus ar kitus neigiamų poveikių faktus. Teisėjų kolegija su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada nesutinka. Minėta, sanitarinių apsaugos zonų ribos nustatomos siekiant apsaugoti gyvenamąją aplinką ir žmonių sveikatą nuo taršos, suformuoti sveiką gyvenamąją, darbo ir poilsio aplinką. Taigi, tai, kad teisės aktu (Taisyklių priedo 25.3 punktu) nustatyta atsakovo veiklai taikytina 50 metrų sanitarinės apsaugos zonos riba, nurodant, kad tokiu atstumu skleidžiama cheminė ir fizikinė tarša, viešojo reguliavimo kontekste reiškia, kad šiose ribose dėl vykdomos veiklos skleidžiama tarša kelia pavojų gyvenamajai aplinkai ir asmens sveikatai. Sanitarinės apsaugos zonų nustatymą reglamentuojančios viešosios teisės normos tiesiogiai ginčo santykių nereguliuoja, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad, teikdamas prevencinį ieškinį, ieškovas gali remtis viešajame teisiniame reguliavime nustatytu analogiškų ieškovo įrodinėjamoms aplinkybių vertinimu, įrodinėdamas realią žalos grėsmę kaip prevencinio ieškinio tenkinimo sąlygą. Nagrinėjamu atveju CK 6.255 straipsnio taikymo prasme tai reiškia, kad dėl atsakovo vykdomos veiklos skleidžiamos taršos egzistuoja reali grėsmė ieškovo gyvenamajai aplinkai ir sveikatai. Tokiu atveju įrodinėjama realaus žalos pavojaus aplinkybė gali būti paneigta tik kitu sanitarinių apsaugos zonų ribų nustatymo būdu – atliekamu vykdomos veiklos poveikio visuomenės sveikatai vertinimu (Taisyklių 6.2 punktas).
Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CK 6.255 straipsnį, todėl apeliacinės instancijos teismo sprendimas naikinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas galioti, pakeičiant jo rezoliucinę dalį (CPK 359 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktai).
Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinės dalies
Teisėjų kolegija pažymi, kad rezoliucinė teismo sprendimo dalis privalo būti suformuluota trumpai ir aiškiai (CPK 270 straipsnio 5 dalis), kad nesukeltų jokių neaiškumų ir būtų vykdoma. Vertindama pirmosios instancijos teismo sprendimą šiuo aspektu, teisėjų kolegija pažymi, kad sprendimo rezoliucinė dalis, kurioje atsakovas įpareigotas sustabdyti vykdomą veiklą, „kol bus pašalinti pažeidimai, susiję su sanitarinės apsaugos zonos režimo šiai veiklai pažeidimais“, nėra aiški, nes nenurodyta, kokie pažeidimai ir kaip turi būti pašalinti, be to, minėta, sanitarinių apsaugos zonų ribų nustatymas yra reglamentuojamas viešosios teisės normų, kurių pažeidimų konstatavimas ir įpareigojimas juos pašalinti nėra šios civilinės bylos nagrinėjimo dalykas. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas tik šalių civilinių teisių ir pareigų klausimas, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas naujai išdėstant jo rezoliucinę dalį (CPK 359 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Patenkinus kasacinį skundą, vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, kasatoriui iš atsakovo priteistinos kasaciniame teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos, kurios patvirtintos pateiktais įrodymais – žyminis mokestis, sumokėtas už kasacinį skundą.
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 1 d. pažymą šioje byloje kasaciniame teisme patirta 35,10 Lt išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 8 punktai). Patenkinus kasacinį skundą, išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu kasaciniame teisme, priteistinos iš atsakovo į valstybės biudžetą (CPK 96 straipsnio 2 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktu, 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2009 m. kovo 24 d. sprendimą ir palikti galioti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 22 d. sprendimą, pakeičiant rezoliucinės dalies antrą pastraipą ir išdėstant ją taip:
„Įpareigoti atsakovą V. B. (duomenys neskelbtini) sustabdyti ūkinę-komercinę veiklą – variklinių transporto priemonių techninę priežiūrą ir remontą patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini). Nustatyti, kad V. B. sustabdyti šią veiklą turi per du mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo“.
Priteisti iš atsakovo V. B. (duomenys neskelbtini) ieškovui K. Ž. (duomenys neskelbtini) 122 Lt (vieną šimtą dvidešimt du litus) žyminio mokesčio, sumokėto už kasacinį skundą.
Priteisti iš atsakovo V. B. (duomenys neskelbtini) 35,10 Lt (trisdešimt penkis litus 10 ct) išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu kasaciniame teisme, į valstybės biudžetą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Egidijus Baranauskas
Egidijus Laužikas
Juozas Šerkšnas