Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2018-09-18][nuasmeninta nutartis byloje][e2A-531-275-2018].docx
Bylos nr.: e2A-531-275/2018
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Mažoji bendrija Revipa Group 302949952 Ieškovas
Įmonių administravimo ir teisinių paslaugų biuras 235238440 ieškovo atstovas
Kategorijos:
Prievolės
Turtinė žala
Apeliacinis procesas
SU PRIEVOLIŲ TEISE SUSIJUSIOS BYLOS
CIVILINIAI TEISINIAI SANTYKIAI
Civilinės atsakomybės sąlygos
CIVILINIS PROCESAS
Teismų procesinių sprendimų kontrolės formos ir proceso atnaujinimas
Prievolių vykdymas
Žala
Prievolių teisė
Kitos su prievolių teise susijusios bylos
Civilinė atsakomybė
Apeliacinis bylos nagrinėjimas rašytinio proceso tvarka

Civilinė byla Nr

Civilinė byla Nr. e2A-531-275/2018

                             Teisminio proceso Nr. 2-48-3-02270-2016-7

Procesinio sprendimo kategorija: 2.6.1.4.; 2.6.10.2.4.1.; 3.3.1.14.; 3.3.1.18.(S)

 

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugsėjo 17 d.

Vilnius

             

Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija susidedanti iš Onos Gasiulytės, Danutės Kutrienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Tatjanos Žukauskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo J. Z. apeliacinį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 25 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutavusios MB „Revipa Group“ ieškinį atsakovams J. Z. ir K. Z. dėl 17 307,74 Eur žalos atlyginimo bei palūkanų priteisimo, ir

 

n u s t a t ė:

              I.              Ginčo esmė

 

  1. Ieškovas bankrutavusi MB „Revipa Group“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį vėliau patikslino, prašė priteisti solidariai iš atsakovų J. Z. ir K. Z. 17 307,74 Eur įmonei padarytos žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
  2. Nurodė, kad 2016-03-02 Nr. B2-3552-567/2016 Vilniaus apygardos teismas iškėlė bankroto bylą MB „Revipa Group“. Įmonė bankrutuojančios statusą įgijo 2016-03-15. Bankroto administratorius reiškė ieškinį dėl 17 307,74 Eur priteisimo, kaip įmonei padarytos žalos atlyginimo, iš atsakovų, buvusių MB „Revipa Group“ vadovų, J. Z. ir K. Z.. Atsiradusi žala nustatyta ir reikalavimas grindžiamas pagal 2016-07-01 Vilniaus apygardos teismo nutartį, kuria buvo patvirtinti MB „Revipa Group“ kreditoriniai reikalavimai. Pažymėjo, jog atsakovai nesilaikė teisės aktų reikalavimų ir remiantis ĮBĮ 8 str. 1 d. nepateikė pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Ieškovo nuomone, vertinant atsakovų veiksmus, yra visos civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. 2016-03-02 Vilniaus apygardos teismo nutartimi, kuria įmonei iškelta bankroto byla, teismas konstatavo, kad vertinant finansinės atskaitomybės dokumentus, MB „Revipa Group“ nemoki buvo jau 2013 metais. Tuo tarpu, bankroto administratorius, patikrinęs MB „Revipa Group“ banko sąskaitą, nustatė, kad buvęs vadovas J. Z. 2014-03-07 pervedė įmonei UAB „Sonida“ 75 323,95 Eur (260 078,52 Lt), nurodant, kad pagal PVM sąskaitas faktūras SON Nr. 1404, Nr. 1405, Nr. 1406, Nr. 1407. Bankroto administratorius kelia pagrįstą prielaidą, kad pinigai buvo pervesti siekiant galutinai iššvaistyti MB „Revipa Group“ lėšas, kadangi nėra jokio racionalaus pagrindo, kuriuo remiantis galėjo būti pervesta tokia didelė pinigų suma. Svarbu ir tai, kad pinigai pervesti jau įmonei esant nemokiai, taigi dar labiau padidintos skolos. Nurodė, kad UAB „Sonida“ pinigus gavo tik praėjus kiek daugiau nei 1 mėnesiui nuo įmonės įsteigimo, todėl galima teigti, kad sandoris buvo fiktyvus. Bankroto administratorius išsiuntė UAB „Sonida“ pretenziją dėl 2014-03-07 atlikto pinigų pervedimo tiek paštu, tiek elektroniniu paštu, prašydamas pateikti daugiau informacijos, tačiau jokio atsakymo negavo, pretenzija nebuvo atsiimta pašte. Svarbu ir tai, kad po šio pinigų pervedimo dar kelis kartus buvo atliktos smulkios transakcijos, kol 2014 m. gegužės mėnesį, t. y. po 2 mėnesių, buvo atliktas paskutinis pervedimas ir daugiau jokios veiklos nebevykdyta. Taigi, matyti, kad atsakovai akivaizdžiai pažeidė teisės aktų reikalavimus. Visų pirma, J. Z. jau įmonei esant nemokiai, turėjo stengtis gerinti jos finansinę situaciją, tačiau jis pasielgė atvirkščiai, pervesdamas didžiulę pinigų sumą neaiškiai įmonei - UAB „Sonida“, ko pasekoje, įmonėje iš viso nebeliko lėšų ir jos veikla sustojo. Tokiu atveju, atsakovas kaip įmonės vadovas, matydamas, kad situacija yra bloga, turėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo MB „Revipa Group“, tačiau jokių veiksmų nebuvo atlikta, kol 2015-03-12 nemokią įmonę perleido savo sūnui K. Z.. K. Z., kaip vadovas, neatliko jokių veiksmų įmonėje, todėl dar labiau didėjo įmonės skola VMI prie LR FM. Toks neveikimas yra absoliučiai nepateisinamas ir suponuoja išvadą, kad 17 307,74 Eur žala įmonei nebūtų atsiradusi, jei būtų laiku kreiptasi į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo. Tiek J. Z., tiek K. Z., turėjo šią pareigą, todėl abu solidariai yra atsakingi už atsiradusią žalą įmonei. Ieškovo manymu, atsakovų veiksmų negalima laikyti rūpestingais. Pažymėjo, jog tiesioginė žala atsirado dėsningai, kai atsakovai nesikreipė laiku su prašymu į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, kurią sudaro 17 307,74 Eur, t. y. susidarę kreditoriniai reikalavimai pagal 2016-07-01 Vilniaus apygardos teismo nutartį - kreditoriui VMI prie LR FM. Jeigu bet kuris iš atsakovų, vadovavimo įmonei metu būtų laiku kreipęsis į teismą, tai įmonei nebūtų kilusi žala arba ji būtų buvusi minimalaus dydžio. Ieškovas taip pat nurodė, kad nėra jokio pagrindo teigti, kad kažkokios objektyvios aplinkybės galėjo lemti atsakovų delsimą kreiptis į teismą. Be to, 2016-03-02 Vilniaus apygardos teismo nutartimi MB „Revipa Group“ valdymo organai buvo įpareigoti per 15 dienų nuo šios nutarties įsiteisėjimo dienos perduoti administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis ir visus kitus dokumentus. 2016-03-15 MB „Revipa Group“ vadovui K. Z. buvo išsiųstas įsakymas dėl įmonės turto inventorizacijos ir dokumentų perdavimo. Patikrinus siuntos informaciją matyti, kad bankroto administratoriaus siųsti dokumentai buvo tinkamai išsiųsti ir net atsiimti, tačiau buvęs vadovas ir toliau nevykdo bankroto administratoriaus įpareigojimų, kadangi nei turtas, nei dokumentai iki šiol nėra pateikti. Iš VĮ „Regitra“ turimų duomenų matyti, kad MB „Revipa Group“ iki bankroto bylos iškėlimo priklausė transporto priemonė Peugeot 206, kuri buvo parduota tik už 100 Eur. Tokius veiksmus galima vertinti kaip ypač nesąžiningus kreditorių atžvilgiu, siekiant išvengti prievolių jiems.
  3. Atsakovas J. Z. atsiliepime į patikslintą ieškinį su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip neteisėtą ir nepagrįstą. Nurodė, jog nesutinka su ieškovo teiginiu, kad atsakovai nesilaikė imperatyvių teisės normų reikalavimų, nesikreipdami į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, kaip tai numato ĮBĮ 8 str. 1 d. Šiuo atveju ieškovas nurodė, jog, kaip matyti iš 2016-03-02 Vilniaus apygardos teismo nutarties, kuria įmonei iškelta bankroto byla, pats teismas konstatavo, kad vertinant finansinės atskaitomybės dokumentus, MB „Revipa Group“ nemoki buvo jau 2013 metais. Atsakovas pažymėjo, kad ieškovas nenurodė konkrečiai, kada anot ieškovo, MB „Revipa Group“, kuri tik 2013-01-09 buvo įregistruota VĮ Registrų centro Juridinių asmenų registre, tapo nemoki, ir atsakovui J. Z. atsirado pareiga teikti pareiškimą dėl bankroto bylos MB „Revipa Group“ iškėlimo. Pabrėžė, kad iš 2013-12-31 MB „Revipa Group“ balanso, sudaryto 2014-05-05, nėra galimybės nustatyti, kokie eilutėje „Per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai“ įsipareigojimai yra pradelsti. Atsakovas nurodė, kad iš ieškovo su ieškiniu pateiktų dokumentų nustatyti, kada ieškovo pradelstų įsipareigojimų suma viršijo pusę į balansą įrašyto turto vertės ir kada atsakovams atsirado pareiga teikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos MB „Revipa Group“ iškėlimo, negalima. Akcentavo, jog ne visa 2013-12-31 MB „Revipa Group“ balanso eilutėje „Per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai“ nurodyta 115 826 Lt (33 545,53 Eur) suma balanso sudarymo dieną buvo pradelsta. Pažymėjo, kad kadangi įmonė buvo neseniai įregistruota, todėl normalu, kad naujai įsteigta įmonė 2013-12-31 dar negalėjo veikti pelningai. Ieškinyje ieškovas daro prielaidą, kad pinigai UAB „Sonida“ buvo pervesti siekiant galutinai iššvaistyti MB „Revipa Group“ lėšas, kadangi nėra jokio racionalaus pagrindo, kuriuo remiantis galėjo būti pervesta tokia didelė pinigų suma. Pažymėjo, kad ieškovas Vilniaus apygardos teismui yra pateikęs ieškinį dėl J. Z. civilinės atsakomybės, kuriuo prašo taikyti atsakovui J. Z. civilinę atsakomybę ir priteisti iš atsakovo ieškovo naudai 75 323,95 Eur ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Minėtą ieškinį ieškovas grindžia tais pačiais teiginiais, kaip ir šį ieškinį, apie tariamą 2014-03-07 MB „Revipa Group“ 75 323,95 Eur (260 078,52 Lt) mokėjimo nurodymo (pavedimo) nepagrįstumą ir siekį iššvaistyti MB „Revipa Group“ lėšas. Tokiu būdu Vilniaus apygardos teismas, nagrinėdamas ieškovo ieškinį dėl J. Z. civilinės atsakomybės, įvertins 2014-03-07 MB „Revipa Group“ 75 323,95 Eur (260 078,52 Lt) mokėjimo nurodymo (pavedimo) UAB „Sonida“ teisėtumą (pagrįstumą). Tuo tarpu šiuo ieškiniu ieškovas, siekdamas prisiteisti iš atsakovų žalą dėl laiku nepateikto pareiškimo dėl MB „Revipa Group“ bankroto bylos iškėlimo, įrodinėja 2014-03-07 MB „Revipa Group“ 75 323,95 Eur (260 078,52 Lt) mokėjimo nurodymo (pavedimo) nepagrįstumą, nors dėl minėto mokėjimo nurodymo (pavedimo) jau yra pateikęs ieškinį Vilniaus apygardos teismui. Atsakovo nuomone, ieškovas neįrodė ir prašomos iš atsakovų priteisti žalos dydžio. Nurodė, kad remiantis kasacinio teismo praktika, žala galėtų būti laikomas bendras išaugęs įmonės skolos dydis atsakovo įmonės valdymo laikotarpiu, nustačius ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, o ne visa kreditorių finansinių reikalavimų suma 2009 m. lapkričio 2 d. nutartimi patvirtinta iškėlus įmonei bankroto bylą. Pažymėjo, kad ieškovas nenurodė nei konkrečiai kada ieškovo vadovui atsirado pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, nei tuo momentu buvusio ieškovo skolos dydžio. Taip pat pažymėjo, kad 2013-12-31 MB „Revipa Group“ balanso eilutėje „Mokėtinos sumos ir įsipareigojimai“ nurodyta 115 826 Lt (33 545,53 Eur) suma yra netgi didesnė negu Vilniaus apygardos teismo 2016-07-01 nutartimi patvirtintas 17 307,74 Eur VMI prie LR FM kreditorinis reikalavimas. Be to, pabrėžė, jog turėtų būti atlyginama tik išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams. Šiuo atveju nėra aišku, kokio dydžio VMI prie LR FM kreditorinis reikalavimas liks nepatenkintas MB „Revipa Group“ bankroto byloje. Atsakovo nuomone, kadangi jis neatliko jokių neteisėtų veiksmų ir ieškovui žalos nepadarė, nėra nei jo kaltės, nei priežastinio ryšio, todėl jo veiksmuose nėra nė vienos civilinės atsakomybės taikymo sąlygos, kurios turi būti pagal CK 6.247 str., 6.248 str. 1 d. Atsakovas taip pat nurodė, kad įsakymus ieškovo bankroto administratorius siuntė ne K. Z., o J. Z. ir gavo juos ne paskutinis ieškovo direktorius K. Z., o J. Z.. Pabrėžė, kad minėtų įsakymų perduoti K. Z. atsakovas J. Z. neturėjo galimybės. Be to, atsakovas J. Z. pažymėjo, kad jis visus MB „Revipa Group“ dokumentus ir turtą 2014-12-31 MB „Revipa Group“ dokumentų ir materialinių vertybių priėmimo-perdavimo aktu perdavė K. Z. ir priežasčių, dėl kurių paskutinis MB „Revipa Group“ direktorius K. Z. nevykdo bankroto administratoriaus įpareigojimų ir neperduoda įmonės dokumentų ir turto MB „Revipa Group“ bankroto administratoriui, atsakovas nežino ir už tai nėra atsakingas. Ieškovas taip pat nurodė, kad iš VĮ „Regitra“ turimų duomenų matyti, kad MB „Revipa Group“ iki bankroto bylos iškėlimo priklausė transporto priemonė Peugeot 206, kuri buvo parduota tik už 100 Eur. Nesutikdamas su šiais ieškovo argumentais atsakovas nurodė, kad ieškovas nepagrindė, kad automobilio Peugeot 206 reali rinkos vertė 2015-08-07 buvo didesnė negu 100 Eur. Atsakovas nurodė, jog automobilis Peugeot 206 buvo 1999 m. gamybos, todėl 2015-08-07 pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo dieną buvo net 16 metų senumo ir negalintis turėti didelės rinkos vertės. Atsakovas pažymėjo, kad vieno aktyvo (automobilio) pardavimas gaunant kitą aktyvą - ekvivalentą pinigais, įmonei žalos nedaro ir niekaip neįtakoja įmonės mokumo būklės.
  4. Atsakovas K. Z. atsiliepimo per teismo nustatytą terminą nepateikė, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką jam yra pranešta įstatymo nustatyta tvarka – viešo paskelbimo būdu.

 

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

 

  1. Trakų rajono apylinkės teismas 2017 m. balandžio 25 d. sprendimu ieškinį patenkino visiškai: priteisė bankrutavusiai MB „Revipa Group“ iš J. Z. 16 242,12 Eur žalos atlyginimą ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos, tai yra nuo 2016-09-13, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisė bankrutavusiai MB „Revipa Group“ iš K. Z. 1 065,62 Eur žalos atlyginimą ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos, tai yra nuo 2016-09-13, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
  2. Priimdamas sprendimą teismas sutiko su ieškovo argumentais, išskyrus, kad atsakovas K. Z. nuo 2015-03-13 perėmęs įmonę, kaip teigė ieškovo atstovė teismo posėdyje, jau nuo 2015 m. kovo mėnesio turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau to taip pat nepadarė. Teismas konstatavo, kad atsakovui J. Z. pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo atsirado nedelsiant po 2013-12-31 įmonės balanso, sudaryto 2014-05-05, sudarymo, o atsakovui K. Z. – nedelsiant po 2015-01-01, kai jis perėmė iš savo tėvo J. Z. įmonę, kuri tuo metu jau buvo nemoki. Pažymėjo, jog atsakovas J. Z. turėjo matyti, kad yra pradelsti įsipareigojimai Valstybinei mokesčių inspekcijai, ką patvirtina VMI pateikta informacija, iš kurios matyti, kad jau 2014-01-27 buvo susidariusi 10 751,65 Eur mokestinė nepriemoka ir kaip įmonės vadovas ir savininkas, turėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau to nepadarė, o perleido nemokią įmonę savo sūnui K. Z..
  3. Teismo vertinimu, bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovai nesiekė atkurti įmonės mokumo ir toliau tęsti jos ūkinę-komercinę veiklą, pagal galimybes atsiskaityti su kreditoriais, atgauti debitorinius įsiskolinimus. Iš byloje esančių įrodymų teismas nustatė, kad atsakovas J. Z. jo vadovavimo įmonei laikotarpiu nesiėmė jokių veiksmų, ne tik kad įmonės skolos būtų mažinamos, bet ir kad jos nebūtų didinamos, nes, kaip matyti iš VMI prie LR FM 2017-01-06 pateiktos informacijos apie MB „Revipa Group“ nuo 2014-01-27 iki 2014-10-27 (atsakovo J. Z. vadovavimo įmonei laikotarpiu) įmonės mokestinė prievolė tik didėjo ir už tai buvo skaičiuojami delspinigiai. Teismas atmetė atsakovo argumentus, jog įmonė buvo neseniai įregistruota, dėl to negalėjo veikti pelningai, nurodydamas, kad šiuo atveju delsimas imtis veiksmų, kuriuos atlikti įmonės vadovą įpareigoja įstatymas, didino kreditorinius įsipareigojimus.  
  4. Atsakovų padarytos žalos dydį, teismas nustatė pagal Vilniaus apygardos teismo 2016-07-01 nutartimi patvirtintą įmonės kreditoriaus VMI prie LR FM reikalavimą – 17 307,74 Eur, kurio įvykdymo terminai suėjo.
  5. Tačiau teismas konstatavo, jog nagrinėjamu atveju įmonei padaryta žala turi būti atlyginta ne abiejų atsakovų solidariai, bet priteisiant iš kiekvieno iš jų pastarųjų neteisėtu neveikimu kiekvieno iš atsakovų jų vadovavimo įmonei laikotarpiu padarytą žalą. Iš byloje esančios VMI prie LR FM pateiktos 2017-01-06 informacijos Nr. (20.21-06) RMA-361 teismas nustatė, kad atsakovo J. Z. vadovavimo įmonei laikotarpiu susidarė 16 242,12 Eur pridėtinės vertės mokesčio ir pelno mokesčio skola su priskaičiuotais delspinigiais, o atsakovo K. Z. vadovavimo įmonei laikotarpiu susidarė 1 065,62 Eur minėtų mokesčių skola su delspinigiais. todėl ieškinį tenkinant visiškai ieškovui iš atsakovo J. Z. priteistina 16 242,12 Eur, o iš atsakovo K. Z. - 1 065,62 Eur įmonei padaryta žala.

 

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį  skundą argumentai

             

  1. Apeliantas J. Z. pateikė apeliacinį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 25 d. sprendimo ir prašo skundžiamo sprendimo dalį, kuria iš atsakovo J. Z. priteistas 16 242,12 Eur dydžio žalos atlyginimas ir 5 proc. dydžio metinės palūkanos, panaikinti bei priimti naują sprendimą- ieškinį atsakovo J. Z. atžvilgiu atmesti. Nurodo, kad Vilniaus apygardos teismas iškeldamas ieškovui bankroto bylą, atmetė kaip nepagrįstus argumentus, jog ne visa 2013-12-31 MB „Revipa Group“ balanso eilutėje „per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai“ nurodyta 33 545,53 Eur suma balanso sudarymo dieną buvo pradelsta, kuriems pagrįsti atsakovas J. Z. įrodymų nepateikė. Su tokia teismo išvada atsakovas nesutinka ir akcentuoja, jog apeliantas neturėjo galimybės pateikti atskirojo skundo dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. B2-3552-567/2016, kuria ieškovui MB „Revipa Group“ buvo iškelta bankroto byla, kadangi minėtos nutarties priėmimo dieną apeliantas jau nebuvo MB „Revipa Group“ direktoriumi.
  2. Pažymi, kad šiuo atveju iš 2013 m. gruodžio 31 d. MB „Revipa Group“ balanso sudaryto 2014 m. gegužės 5 d. nėra galimybės nustatyti, kokie eilutėje „per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai“ įsipareigojimai yra pradelsti. Pažymėtina, kad apeliantas negalėjo pateikti įrodymų apie MB „Revipa Group“ pradelstus įsipareigojimus 2013 m. gruodžio 31 d., kadangi visus MB „Revipa Group“ dokumentus ir turtą 2014 m. gruodžio 31 d. MB „Revipa Group“ dokumentų ir materialinių vertybių priėmimo-perdavimo aktu perdavė naujai paskirtam ieškovo direktoriui K. Z.. Dėl to, būtent jis ir turėjo pareigą perduoti bankroto administratoriui visus dokumentus.
  3. Apelianto teigimu, ieškovas turi pareigą įrodyti, kada įmonėje susiklostė situacija, kuomet atsakovams atsirado pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Be to, galima daryti išvadą, kad teismas spręsdamas dėl atsakovų veiksmų neteisėtumo, nepagrįstai rėmėsi vien tik 2013 m. gruodžio 31 d. MB „Revipa Group“ balanso duomenimis, kadangi iš šio balanso negalima nustatyti kada įmonės pradelstų įsipareigojimų suma viršijo pusę į balanso įrašyto turto vertės. Pažymėtina, kad ne visa 2013 m. gruodžio 31 d. MB „Revipa Group“ balanso eilutėje „per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai“ nurodyta 33 545,53 Eur suma balanso sudarymo dieną buvo pradelsta.
  4. Apeliantas nesutinka su teismo padaryta išvada, jog jam kilo pareiga kreiptis į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo MB „Revipa Group“ nedelsiant po 2013-12-31 įmonės balanso, sudaryto 2014-05-05, o atsakovui K. Z. nedelsiant po 2015-01-01, kadangi visas ieškovo bankroto byloje patvirtintas antros eilės kreditoriaus Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR finansų ministerijos 17 307,74 Eur finansinis reikalavimas negali būti laikomas žala, kurią ieškovas patyrė atsakovams laiku nepateikus pareiškimo dėl bankroto bylos ieškovui iškėlimo. Žala, kurią ieškovas patyrė atsakovams laiku nesikreipus į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo galėtų būti laikomas tik išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams.
  5. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jo veiksmuose egzistuoja visos įstatyme nustatyto sąlygos taikyti atsakovams deliktinę civilinę atsakomybę.  Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai sutapatino bendrovės valdymo organo fiduciarinių pareigų pažeidimą su ĮBĮ nustatytu pagrindu už imperatyvių reikalavimų pažeidimą. Dar daugiau, apeliantas nesutinka, kad yra atlikęs ir kitus neteisėtus veiksmus ieškovo atžvilgiu. Paminėtina, jog nors ieškovas teismo posėdyje nebepalaikė argumentų dėl MB „Revipa Group“ sandorio su UAB „Sonida“ ir dėl MB „Revipa Group“ priklausiusios transporto priemonės Peugeot 206 pardavimo, tačiau pažymėtina, kad įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 14 d. sprendimu buvo atmestas ieškovo 2016 m. rugpjūčio 3 d. ieškinys dėl J. Z. civilinės atsakomybės. Atsižvelgiant į tai, manytina, jog apeliantas negali būti laikomas atsakingas už visą apelianto vadovavimo ieškovo įmonei laikotarpiu susidariusią 16 242,12 Eur pridėtinės vertės mokesčio ir pelno mokesčio skolą su priskaičiuotais delspinigiais.
  6. Ieškovas bankrutavusi MB „Revipa Group“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad nustačius įmonės vadovo neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama. Tai reiškia, kad ieškovas neprivalo įrodinėti, kad bendrovės vadovas kaltas. Paneigti šią prezumpciją ir remtis kaltės nebuvimu turi įmonės vadovas. Įmonės bankroto byloje patvirtinta kreditorinių reikalavimų suma civilinėje byloje dėl įmonės vadovo civilinės atsakomybės už žalą, padarytą tuo, kad esant įmonei nemokiai, nepaduodamas pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo, yra vertinama kaip įmonės vadovo padaryta žala. Byloje konstatuota, kad įmonė veiklos nebevykdė nuo 2014 m. gegužės mėn. Per visą įmonės veiklos laikotarpį vadovai pateikė VĮ „Registrų centras“ tik vieną finansinę atskaitomybę, t.y. už 2013 metus. Buvęs įmonės vadovas J. Z. finansinės atskaitomybės už 2014 metus nesudarė ir nepateikė VĮ Registrų centrui. Skundžiamame sprendime teismas vadovavosi vienintele finansine atskaitomybe, pagal kurią buvo vertinamas įmonės faktinis nemokumas. Pagal 2013 metų balanso (sudaryto 2014-05-05) duomenis įmonė turto turėjo už 173 676 Lt, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 115 826 Lt, atsižvelgiant į tai, jog įmonė veiklos nebevykdė nuo 2014 m. gegužės mėn. vertintina, jog visi nurodyti įsipareigojimai po įmonės veiklos sustabdymo tapo pradelsti. Šią aplinkybę patvirtina ir kreditoriaus VMI prie LR FM pateikta informacija, kuri rodo, jog visą veiklos laikotarpį įmonė buvo skolinga valstybės biudžetui, šių įsipareigojimų nevykdė iki pat bankroto bylos iškėlimo. Atsižvelgiant į išdėstytą, pirmos instancijos teismas skundžiamame sprendime darė pagrįstą prielaidą, jog J. Z. savo sūnui 2014-12-31 perleido nemokią, veiklos nevykdančią įmonę. Atsakovas J. Z., būdamas įmonės vadovu, savalaikiai nepateikė teismui pareiškimo dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo. Iš to seka išvada, kad atsakovas neveikė rūpestingai, atidžiai, sąžiningai, išimtinai MB „Revipa group“ interesais, nes, pasirašydamas bendrovės turto balansus ir matydamas, kad įmonės skolos viršija daugiau negu pusę į jos balansą įrašyto turto vertės, sustabdžius įmonės veiklą privalėjo vykdyti LR ĮBĮ 8 str. 4 d. įtvirtintą įpareigojimą.
  7. Atsakovas K. Z. atsiliepimo į apeliacinį skundą per teismo nustatytą terminą nepateikė.

 

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

 

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

 

  1. Byloje sprendžiamas klausimas ar nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas iš buvusio bankrutavusios įmonės vadovo priteisti žalą, nustačius, kad jis neįvykdė LR ĮBĮ 8 str. 1 d. įtvirtinto įpareigojimo, t. y. nustatęs, kad įmonė yra nemoki, nesikreipė į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo.
  2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi skundžiamo teismo sprendimo motyvus, apeliacinio skundo argumentus bei įvertinusi byloje esančių duomenų visumą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo bei aiškinimo praktikos, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, su kurio motyvais ir išvadomis teisėjų kolegija iš esmės sutinka, tačiau teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas priteisdamas iš atsakovo žalą, kuri susiformavo 2013 m., iš esmės padarė klaidingą išvadą, todėl šioje dalyje teismo sprendimas keistinas (CPK 326 straipsnio 1 dalis 3 punktas).
  3. Pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovui nustatyta todėl, kad šis subjektas geriausiai žino įmonės finansinę būklę, o pavėluotas bankroto bylos iškėlimas galėtų pažeisti tiek jau esamų įmonės kreditorių (jei toliau didėtų įmonės skolos), tiek naujų potencialių kreditorių interesus (jei šie asmenys, nežinodami apie įmonės nemokumą, tiektų jai prekes ir (arba) teiktų paslaugas). Jeigu laiku nesikreipiama dėl bankroto bylos iškėlimo, tai nepasinaudojama palankesnėmis bankroto bylos iškėlimo suteikiamomis sąlygomis, nes dėl bankroto bylos iškėlimo draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, nutraukiamas netesybų ir palūkanų už visas įmonės prievoles, pavėluotą mokėjimą, skaičiavimas, negali būti nustatoma priverstinė hipoteka (ĮBĮ10straipsnio 7 dalies 3 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-496/2013; 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-344/2014). Bendrovės vadovui nevykdant pareigos ar pavėlavus pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, atsiranda įstatymu numatyta civilinė atsakomybė: vadovas turi atlyginti dėl to kreditorių patirtą žalą (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-469/2015).
  4. Pagal kasacinio teismo praktiką tam, kad būtų galima taikyti įmonės vadovo civilinę atsakomybę, būtina nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas, t. y. neteisėtus veiksmus, atsiradusią žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį. Nustačius, kad įmonės vadovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovas neturi įrodinėti, kad bendrovės vadovas kaltas. Paneigti šią prezumpciją, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės, remdamasis kaltės nebuvimu, turi bendrovės vadovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-60-687/2016). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, susijusioje su ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta įmonės vadovo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, išaiškinta, kad ši vadovo pareiga sisteminio ĮBĮ nuostatų aiškinimo kontekste reiškia pareigą kreiptis į teismą įmonei tapus nemokia ĮBĮ prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014).
  5. Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį įmonės nemokumas apibrėžiamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės.
  6. Esant prieš tai minėtam teisiniam reglamentavimui ir teismų praktikai, akivaizdu, kad sprendžiant įmonės vadovo (-ų) atsakomybės dėl bankroto bylos neinicijavimo laiku klausimą, reikia nustatyti esminę aplinkybę – momentą, kada įmonė tapo nemokia ĮBĮ prasme ir atitinkamai atsirado įmonės vadovo (ų) pareiga inicijuoti bankroto bylos iškėlimą bei įmonės veikloje teikti prioritetą jau nebe pačios įmonės ar jos akcininkų, bet kreditorių (tiek tuo momentu jau egzistuojančių, tiek ir būsimų, potencialių) interesams. Įmonės nemokumas yra nustatomas išanalizavus įmonės finansinius duomenis, iš kurių svarbiausi yra įmonės pradelsti įsipareigojimai, jų santykis su įmonės turto verte ir įmonės ūkinės komercinės veiklos rezultatai.
  7. Aplinkybė, kada įmonės būsena pasiekė ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje nustatytą nemokumo kriterijų, turėtų būti įrodinėjama ne vien įmonės finansinės atskaitomybės dokumentais, bet ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis, pavyzdžiui, pirminiais apskaitos dokumentais, patvirtinančiais ūkines operacijas, įmonės sudarytomis sutartimis ir duomenimis apie jų vykdymą, bei kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014).
  8. Ieškovas bankrutavusi MB „Revipa Group“ prašydamas priteisti žalą iš buvusių vadovų nurodė, kad ieškovas jau 2013 metais buvo nemokus ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies prasme. Šią aplinkybę taip pat patvirtina ir Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 2 d. nutartis, kuria bendrovei iškelta bankroto byla. Ieškovo teigimu tiesioginė žala atsirado dėsningai, kai atsakovas nesikreipė laiku su prašymu į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, kurią sudaro 17 307,74 Eur, t. y. susidarę kreditoriniai reikalavimai. Ieškovo manymu, jeigu bet kuris iš atsakovų, vadovavimo įmonei metu būtų laiku kreipęsis į teismą, tai įmonei nebūtų kilusi žala arba ji būtų buvusi minimalaus dydžio. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad įmonės nemokumas yra nustatytas įsiteisėjusiu teismo sprendimu (Vilniaus apygardos teismo 2016-03-02 nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-104-567/2018) ir konstatavo, kad įmonės finansiniai rodikliai (t. y. įmonės turto vertės bei įsipareigojimų santykis) sudaro pagrindą išvadai, jog jau 2013 m. MB „Revipa Group“ buvo faktiškai nemoki, o apeliantui J. Z. pagrindas kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo atsirado  nedelsiant po 2013-12-31 įmonės balanso, sudaryto 2014-05-05, sudarymo. Įvertinusi byloje pateiktus įrodymus, teisėjų kolegija neturi nei faktinio, nei teisinio pagrindo nesutikti su aukščiau nurodytų aplinkybių vertinimu. Įmonės 2013 metų balansas patvirtina, kad ieškovo turimo turto vertė 2013 metų pabaigai sudarė 50 300,05 Eur (173 676 Lt), o trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 33 545,53 Eur (115 826 Lt), ir viršijo pusę į jo balansą įrašyto turto vertės. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad jau 2013 m. įmonė buvo nemoki ĮBĮ prasme.
  9. Apeliantas pateikęs skundą teigia, jog šiuo atveju iš 2013-12-31 MB „Revipa Group“ balanso sudaryto 2014-05-05, nėra galimybės nustatyti, kokie eilutėje „trumpalaikiai įsipareigojimai“ yra pradelsti. Pažymi, kad negalėjo pateikti įrodymus apie MB „Revipa Group“ pradelstus įsipareigojimus, kadangi visus bendrovės dokumentus ir turtą 2014-12-31 perdavė naujai paskirtame ieškovo direktoriui atsakovui K. Z.. Atsižvelgiant į tai, apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas spręsdamas dėl atsakovų veiksmų neteisėtumo, nepagrįstai rėmėsi vien tik 2013 m. gruodžio 31 d. MB „Revipa Group“ balanso duomenimis, kadangi iš šio balanso negalima nustatyti kada įmonės pradelstų įsipareigojimų suma viršijo pusę į balanso įrašyto turto vertės. Pažymi, kad ne visa 2013-12-31 MB „Revipa Group“ balanso eilutėje „trumpalaikiai įsipareigojimai“ nurodyta 33 545,53 Eur suma balanso sudarymo dieną buvo pradelsta. Su tokiais apelianto argumentais, teisėjų kolegija nesutinka ir laiko juos nepagrįstais bei neįrodytais. Nagrinėjamu atveju pažymėtina tai, jog apelianto teiginiai, kad jis negalėjo pateikti teismui jokių dokumentų apie bendrovės pradelstus įsipareigojimus, kadangi jie buvo perduoti kitam įmonės vadovui, laikytini nesąžiningais bei nepagrįstais, nes apeliantas būdamas apdairus, rūpestingas ir sąžiningas, siekdamas įrodyti minėtas aplinkybes, nenurodė priežasčių, kurioms esant, jis negalėjo kreiptis į tuometinį bendrovės vadovą atsakovą K. Z., kuris yra apelianto sūnus, kad šis pateiktų teismui reikalingus dokumentus, paneigiančius ieškovo poziciją ir patvirtinančius apelianto atsikirtimus. Į bylą nebuvo pateikti įrodymai, jog tokie veiksmai buvo atlikti, kad tokie dokumentai egzistuoja, dėl to, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo vadovautis apelianto nurodomais teiginiais bei juos atmeta, kaip neįrodytus. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog apeliantas nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas spręsdamas bylą vadovavosi tik 2013-12-31 balanso duomenis. Iš skundžiamo sprendimo motyvuojamosios dalies  bei pačios bylos medžiagos matyti, kad teismas siekdamas nustatyti įmonės nemokumą, vertino ir kitus į bylą pateiktus įrodymus, t. y. įmonės banko sąskaitos išrašus, iš kurių nustatė, kad įmonė jau nuo 2014 m. gegužės mėnesio nevykdė veiklos. Teisėjų kolegija nenustatė, kad apeliantas ginčytų šią aplinkybę. Atsižvelgiant į tai ir šie apelianto argumentai atmestini, kaip nepagrįsti. 
  10. Pagal kasacinio teismo išaiškinimus, atsakomybės už pavėluotą kreipimąsi dėl bankroto bylos iškėlimo atveju įmonei, taip pat kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams nepaisant to, kad skola konkrečiam kreditoriui gali būti ne tik padidėjusi, bet ir sumažėjusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011; 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012).
  11. Pagal bankroto administratoriaus ieškinyje pateiktus duomenis, bendrovei atsiradusi žala sudaro: Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR FM patvirtintas kreditorinis reikalavimas 17 307,74 Eur dydžio. Pirmosios instancijos teismo sprendime konstatuota, kad įsiskolinimas šiam kreditoriui susidarė jau po 2013 m., t. y. po įmonės nemokumo. Iš byloje pateiktų įrodymų matyti, kad pradelstas įsiskolinimas VMI prie LR FM atsirado 2014-01-27 – 10 751,65 Eur dydžio sumai, kuris nuolat didėjo ir šiai dienai sudaro 17 307,74 Eur. Kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, bylos duomenimis nebuvo nustatyta, kad atsakovas ėmėsi kažkokių tai veiksmų, ne tik, kad sumažinti įmonės įsiskolinimą, bet ir, kad jis nebūtų didinamas, o perleido nemokią įmonę savo sūnui atsakovui K. Z.. Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytas aplinkybes, pritaria pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms, kad atsakovui apie negalėjimą atsiskaityti su kreditoriumi tapo žinoma 2014-05-05, sudarius įmonės balansą už laikotarpį nuo 2013-01-01 iki 2013-12-31, ypač kai byloje neginčijama aplinkybė, kad įmonė nebevykdė veiklos. Dėl to, manytina, kad apelianto nurodoma aplinkybė, jog įmonė buvo įregistruota tik 2013 m. sausio mėn., todėl negalėjo dar veikti pelningai, yra nepagrįsta ir negali būti vertinama kaip teisiškai reikšminga, kuomet įmonė finansinius metus pabaigė su ganėtinai didelėmis skolomis ir nevykdant veiklos. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantas turėjo suprasti, jog įmonė faktiškai nemoki ir kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o ne leisti didėti įsiskolinimams ir perleisti įmonę, su skolomis, atsakovui K. Z., tačiau šios pareigos nevykdė (ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalis). Spręstina, kad ieškovas įrodė apelianto neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą (CK 6.246, 6.247, 6.249 straipsniai).
  12. Šiuo atveju apeliantas skunde taip pat ginčija pirmosios instancijos teismo priteistą žalos dydį ir nurodo, kad teismas nepagrįstai priteisė iš apelianto 16 242,12 Eur dydžio žalą, atsiradusią apelianto vadovavimo įmonei laikotarpiu, konstatavęs, kad apeliantui tik 2014-05-05, t. y. po 2013-12-31 įmonės balanso sudarymo, kilo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos ieškovui iškėlimo. Su tokiais argumentais, teisėjų kolegija sutinka ir nurodo, kad iš byloje esančio Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR FM 2018-06-20 rašto „ Dėl informacijos pateikimo apie MB „Revipa Group“ matyti, kad pagal prievolių apskaitos turimus duomenis ir MB „Revipa Group“ pateiktas deklaracijas mokestinė nepriemoka bankroto dienai buvo 17 307,74 Eur. Šis raštas taip pat patvirtina, jog pridėtinės vertės mokestis  10 751,65 Eur dydžio sumai susidarė 2013 m., pelno mokestis 949,37 Eur dydžio sumai taip pat susidarė už 2013 m. Teisėjų kolegija atsižvelgdama į šiuos duomenis, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas priteisdamas iš atsakovo J. Z. minėtas sumas, neatsižvelgė į tai, jog šis įsiskolinimas Valstybinei mokesčių inspekcijai tikėtina susidarė 2013 m. pabaigoje, todėl manytina, kad šios skolos susidarymas neįtakojo atsakovo pareigos kreiptis su pareiškimu į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Dėl to, iš apelianto J. Z. priteisiamas tik įsiskolinimas už 2014 m., kuomet apeliantui jau tapo žinoma apie įmonės turimas skolas, tačiau jis nesiėmė jokių veiksmų, kad jos būtų padengtos ar, kad jos nedidėtų ir iš apelianto J. Z. priteista suma, vadovaujantis VMI prie LR FM 2017-01-06 pateiktu raštu Nr. (20.21-06) RMA -361, sumažinama nuo 16 242,12 Eur iki 3 420,53 Eur.
  13. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog bylos faktinių aplinkybių ir surinktų įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, kad ieškovo prašoma priteisti iš apelianto žala buvo nulemta jo delsimo laiku inicijuoti bankroto bylą, t. y. ši žala susijusi teisiniu priežastiniu ryšiu su apelianto neteisėtais veiksmais. Nagrinėjamu atveju ieškovas įrodė visas apelianto, kaip įmonės vadovo, civilinės atsakomybės sąlygas.
  14. Pažymėtina, kad juridinio asmens valdymo organai savo veikloje privalo elgtis taip, kad dėl jų veikimo ar neveikimo bendrovė nesukeltų žalos tretiesiems asmenims, ir tai atitinka CK 6.263 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bendro pobūdžio pareigą asmenims laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos.
  15. Atsakovo deklaratyvūs teiginiai apie žalos nepadarymą, niekaip nepaneigia atsakovo neveikimo ir nepagrįsto delsimo, dėl kurio kreditoriui buvo padaryta minėta žala. Įmonės vadovas yra specialus subjektas, kuriam taikomi aukštesni veiklos ir atsakomybės standartai, nei eiliniam bendrovės darbuotojui. Už įstatyme nustatytos pareigos laiku inicijuoti bankroto bylą pažeidimą (ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatų nevykdymą), vadovui civilinė atsakomybė atsiranda esant paprastam neatsargumui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-378/2017).
  16. Atsakovas buvo ieškovo vadovu, todėl turėjo įstatyme nustatytas pareigas organizuoti bendrovės turto apskaitą, stebėti bendrovės finansinę padėtį ir, jei bendrovė turi mokumo sunkumų, privalėjo atitinkamai veikti. Kaip jau minėta, įmonės finansiniai duomenys atsakovui buvo žinomi, jam buvo žinomi įmonės pradelsti įsipareigojimai, jų dydis, kad įmonės turimų lėšų nepakako pradelstoms skoloms padengti, tačiau atsakovas sąmoningai nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir tai lėmė žalos kreditoriui atsiradimą.
  17. Vadovaudamasi aukščiau išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai vadovavosi įrodymų vertinimo taisyklėmis, jų aiškinimo ir taikymo praktika, tinkamai pritaikė kasacinio teismo praktiką ir tuo pagrindu priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Įvertinusi aplinkybių visumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliantas šioje byloje leistinais įrodymais nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, jog pagrindas priteisti iš apelianto žalą įmonei egzistuoja, tačiau atsižvelgiant į tai, jog buvo sumažintas priteistos žalos dydis, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas- ieškinį tenkinant iš dalies (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
  18. Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, proporcingai patenkintų reikalavimų daliai, perskirstomos bylinėjimosi išlaidos (LR CPK 93 str. 5 d.). Apelianto apeliacinis skundas buvo patenkintas dalyje dėl )    3 420,53 Eur reikalavimo, šioje dalyje žyminis mokestis sudaro  77 Eur, tokią pačią sumą atsakovas turi sumokėti ir apeliacinio  skundo dalyje, todėl iš jo priteisiama  valstybei 154 Eur žyminio mokesčio.

          Teismas, vadovaudamasis LR civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a :

Trakų rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 25 d. sprendimą pakeisti ir jį išdėstyti taip:

Ieškovo bankrutavusios MB „Revipa Group“ ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovui bankrutavusiai MB „Revipa Group“ ( j. a. k. 302949952) iš atsakovo J. Z. ( a. k. (duomenys neskelbtini))    3 420,53 Eur (tris tūkstančiai keturi šimtai dvidešimt eurų 53 euro centai) žalos atlyginimą ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos  sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos - 2016-09-13 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti iš atsakovo J. Z., a. k. (duomenys neskelbtini) 155 Eur bylinėjimosi išlaidų  į valstybės biudžetą. Priteista suma mokėtina Valstybinei mokesčių inspekcijai, įstaigos kodas – 188659752, įmokos kodas – 5660.

 

            Teisėjos              Ona Gasiulytė                                                                           

  Danutė Kutrienė             

                Tatjana Žukauskienė


Paminėta tekste:
  • CK6 6.247 str. Priežastinis ryšys
  • CPK
  • 3K-3-344/2014
  • 3K-3-416-469/2015
  • e3K-3-60-687/2016
  • 3K-3-321/2014
  • 3K-3-453/2014
  • B2-104-567/2018
  • 3K-3-130/2011
  • 3K-3-19/2012
  • CK
  • CK6 6.263 str. Pareiga atlyginti padarytą žalą
  • e3K-3-180-378/2017
  • CPK 326 str. Apeliacinės instancijos teismo teisės
  • CPK 93 str. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas