Administracinė byla Nr. eAS-658-556/2025
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01452-2025-4
Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
2025 m. birželio 11 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų Z. V. ir G. U. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. balandžio 29 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų Z. V. ir G. U. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vyriausiajai rinkimų komisijai, Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos, dėl administracinių aktų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjai G. U. ir Z. V. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos (toliau – ir VRK) 2025 m. vasario 26 d. raštą Nr. 2-251(2.10) (toliau – ir 2025 m. vasario 26 d. raštas) (toliau – ir 1 reikalavimas) ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos (toliau – ir URM) 2025 m. kovo 17 d. raštą Nr. (3.1E)3-1540 (toliau – ir 2025 m. kovo 17 d. raštas) dalyje dėl Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro Z. V. priėmimo; 2) nutraukti Užsienio reikalų ministerijos neteisėtą neveikimą – įpareigoti atsakyti pareiškėjui rinkimų stebėtojui G. U. dėl jo priėmimo (toliau – ir 2 reikalavimas) ir abiem pareiškėjams į jų 2025 m. vasario 21 d. prašymą dalyje dėl tarnybinio patikrinimo pagal pareiškėjų 2025 m. sausio 7 d. prašymą atlikimo Užsienio reikalų ministerijos kompetencijos srityje; 3) priteisti iš Lietuvos valstybės pareiškėjams po 8 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Kadangi pareiškėjų skundas neatitiko Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 24 ir 25 straipsnių reikalavimų, Regionų administracinis teismas
2025 m. balandžio 4 d. nutartimi nustatė terminą iki 2025 m. balandžio 28 d. skundo trūkumams pašalinti – per nustatytą terminą pateikti teismui pareiškėjų 2025 m. vasario 21 d. prašymą Užsienio reikalų ministerijai bei patikslinti aplinkybes, susijusias su jų teiktais prašymais Užsienio reikalų ministerijai ir į prašymus gautais atsakymais (be kita ko, patikslinti, į kokį prašymą URM pareiškėjams atsakė 2025 m. kovo 17 d. raštu).
Šalindami nustatytus skundo trūkumus pareiškėjai teismui pateikė patikslintą skundą atsakovams VRK, URM ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai URM ir VRK, kuriame prašė: 1) panaikinti VRK 2025 m. vasario 26 d. raštą ir URM 2025 m. kovo 17 d. raštą dalyje dėl Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro Z. V. priėmimo; 2) nutraukti Užsienio reikalų ministerijos neteisėtą neveikimą – įpareigoti atsakyti pareiškėjui rinkimų stebėtojui G. U. dėl jo priėmimo ir abiem pareiškėjams į jų 2025 m. vasario 27 d. prašymą dalyje dėl tarnybinio patikrinimo pagal pareiškėjų 2025 m. sausio 7 d. prašymą atlikimo Užsienio reikalų ministerijos kompetencijos srityje; 3) priteisti iš Lietuvos valstybės po 8 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą pareiškėjams G. U. ir Z. V.; 4) priteisti iš Lietuvos valstybės Z. V.314,32 Eur turtinės žalos atlyginimą ir 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo skundo priėmimo nagrinėti teisme dienos iki teismo sprendimo įvykdymo (toliau – ir 3 reikalavimas).
II.
Regionų administracinis teismas 2025 m. balandžio 29 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjų skundo dalį, kuria buvo prašoma panaikinti VRK 2025 m. vasario 26 d. raštą, nutraukti Užsienio reikalų ministerijos neteisėtą neveikimą – įpareigoti atsakyti pareiškėjui rinkimų stebėtojui G. U. dėl jo priėmimo. Teismas skundo reikalavimą priteisti iš Lietuvos valstybės Z. V.314,32 Eur turtinės žalos atlyginimą ir procesines palūkanas laikė nepaduotu.
Teismas priėmė likusią skundo dalį (t. y. reikalavimus panaikinti URM 2025 m. kovo 17 d. raštą dalyje dėl Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro Z. V. priėmimo; nutraukti URM neteisėtą neveikimą – įpareigoti atsakyti pareiškėjams į jų 2025 m. vasario 27 d. prašymą dalyje dėl tarnybinio patikrinimo pagal pareiškėjų 2025 m. sausio 7 d. prašymą atlikimo URM kompetencijos srityje; priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės po 8 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą pareiškėjams).
Be kitų patvarkymų teismas nutartyje nurodė, jog VRK byloje laikytina trečiuoju suinteresuotu asmeniu ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovu; teismas nutarė dėl šalių tinkamumo spręsti teismo posėdžio parengiamojoje dalyje.
Spręsdamas skundo reikalavimo panaikinti VRK 2025 m. vasario 26 d. raštą priėmimo klausimą, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu, taip pat pabrėžė, kad ginčo administracinėje byloje dalyku gali būti tik toks viešojo administravimo subjekto priimtas administracinis aktas, kuris atitinkamiems asmenims nustato tam tikras teises ar pareigas, sukelia teisines pasekmes.
Iš VRK 2025 m. vasario 26 d. rašto „Lydraštis dėl tarnybinio patikrinimo“ turinio teismas nustatė, kad jog jame nėra suformuota jokių privalomojo elgesio taisyklių, nėra nustatyta kam nors privalomų vykdyti pareigų ar suteikta teisių. Teismas nurodė, kad šiame rašte išdėstyta informacija, jog VRK 2025 m. sausio 15 d. gavo URM raštą, kuriame nurodyta, jog URM persiunčia pagal kompetenciją Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministrui K. B. adresuotą pareiškėjų 2025 m. sausio 7 d. prašymą atlikti tarnybinį patikrinimą dėl rinkimų organizavimo, jog prašymas buvo išnagrinėtas VRK Lietuvos Respublikos rinkimų kodekse jai nustatytų įgaliojimų apimtyje ir atsakymas pateiktas Užsienio reikalų ministerijai, taip pat nurodyta, kad VRK siunčia nagrinėjimo rezultatus susipažinti bei pridedamas VRK 2025 m. vasario 20 d. raštas (reg. Nr. 2-216(2.10)) (toliau – ir VRK 2025 m. vasario 20 d. raštas).
Įvertinęs VRK 2025 m. vasario 26 d. rašto turinį, teismas darė išvadą, kad šis raštas yra informacinio pobūdžio lydraštis, kuriuo pareiškėjai bei jų prašymą persiuntusi institucija informuojami apie prašymo išnagrinėjimą, t. y. jo panaikinimas nesukels pareiškėjams jokių teisinių pasekmių. Teismas konstatavo, kad minėtas raštas negali būti ginčo administraciniame teisme dalyku, todėl šį skundo reikalavimą atsisakė priimti kaip nenagrinėtiną teismų ABTĮ nustatyta tvarka.
Pasisakydamas dėl reikalavimo – nutraukti Užsienio reikalų ministerijos neteisėtą neveikimą ir įpareigoti atsakyti pareiškėjui rinkimų stebėtojui G. U. dėl jo priėmimo – priimtinumo nagrinėti teisme, teismas pabrėžė, kad savarankiškas reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus paprastai reiškiamas tada, kai atitinkama institucija neatlieka tam tikrų veiksmų pagal savo kompetenciją, vilkina ar atsisako juos atlikti.
Teismas nustatė, kad pareiškėjai 2025 m. sausio 7 d. prašyme, adresuotame užsienio reikalų ministrui K. B., prašė dėl jų nurodomų rinkimų pažeidimų, už kuriuos atsakinga Lietuvos Respublikos ambasada Jungtinėje Karalystėje, atlikti tarnybinį patikrinimą, susitikti su rinkimų stebėtojais šioje ambasadoje, taip pat prašė užsienio reikalų ministro K. B. dėl šių aplinkybių neatidėliotinai priimti Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarą Z. V.. Teismas analizavo vėlesniuose pareiškėjų prašymuose (2025 m. sausio 23 d. ir 2025 m. vasario 27 d.) išdėstytus reikalavimus. Teismo įsitikinimu, pareiškėjai aptartais prašymais neprašė užsienio reikalų ministro priimti pareiškėją G. U. (reiškė tik abstraktų prašymą susitikti su rinkimų stebėtojais Lietuvos Respublikos ambasadoje Jungtinėje Karalystėje), todėl teismas nenustatė pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjai su analogišku reikalavimu, kokį formuluoja skunde teismui, kreipėsi į URM. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjai nesikreipė į atsakovą URM dėl atitinkamų veiksmų atlikimo ir nėra atsakovo atsisakymo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus, teismas darė išvadą, kad byloje nėra kilusio ginčo tarp pareiškėjų ir atsakovo, todėl pareiškėjų reikalavimą įpareigoti atsakyti pareiškėjui rinkimų stebėtojui G. U. dėl jo priėmimo atsisakė priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.
Dėl pareiškėjų reikalavimo atlyginti turtinę žalą priimtinumo teismas nurodė, kad pareiškėjo prašoma priteisti 314,32 Eur turtinė žala, kurią, kaip nurodyta, sudaro Z. V. patirtos išlaidos transporto bilietams vykstant į Londoną ir viešbučiui, siejama su tuo, jog 2024 m. spalio 18 d. jis nebuvo įleistas į ambasadą Londone ir jam buvo trukdoma vykdyti Seimo rinkimų stebėtojo veiklą.
Teismas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pažymima, jog pareiškėjo naujai keliami reikalavimai negali būti laikomi skundo trūkumų šalinimu, taip pat pažymėjo, kad pareiškėjo teisė tikslinti skundą (pagrindą arba dalyką) įtvirtinta ABTĮ 50 straipsnyje, tačiau ši teisė sietina su reikalavimu keisti skundo dalyką tik neperžengiant ginčijamo materialiojo teisinio santykio ribų.
Teismo įsitikinimu, pareiškėjo Z. V. naujai keliamas reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo negali būti laikomas skundo trūkumų šalinimu, kadangi pareiškėjas netikslinta pradinio skundo pagrindo ar dalyko, o kelia naują reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo, kuris nesusijęs su pradiniame skunde reikštais reikalavimais (pareiškėjo nurodoma turtinė žala kildinama iš URM ir VRM veiksmų, nesusijusių su pradinio pareiškėjų skundo pagrindu).
Atsižvelgęs į tai, pareiškėjų skundo dalį dėl reikalavimo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės pareiškėjui Z. V.314,32 Eur turtinės žalos atlyginimą ir procesines palūkanas teismas laikė nepaduota (ABTĮ 33 str. 1 d.). Teismas išaiškino, kad pareiškėjas Z. V. dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo turi teisę kreiptis į teismą su savarankišku ABTĮ reikalavimus atitinkančiu skundu.
III.
Pareiškėjai G. U. ir Z. V. (toliau – ir apeliantai) atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. balandžio 29 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti pareiškėjų skundo reikalavimą panaikinti VRK 2025 m. vasario 26 d. raštą, nutraukti neteisėtą URM neveikimą ir įpareigoti atsakyti pareiškėjui G. U. dėl jo priėmimo. Pareiškėjai taip pat prašo panaikinti nutarties dalis, kuriomis skundas dėl turinės žalos atlyginimo
Z. V. laikytas nepaduotu ir VRK procesinė padėtis byloje iš atsakovo pakeista į trečiąjį suinteresuotą asmenį.
Pareiškėjai paaiškina, kad įvyko nesusipratimas – pareiškėjai skunde teismo prašė panaikinti ne VRK 2025 m. vasario 26 d. lydraštį, o VRK 2025 m. vasario 20 d. raštą. Kadangi šių VRK raštų metaduomenys yra bendri (data – 2025 m. vasario 26 d., Nr. 2-251(2.10)), todėl pareiškėjai skunde suformulavo reikalavimą dėl VRK 2025 m. vasario 26 d. rašto. Atsižvelgiant į protingumo kriterijus, akivaizdu, kad pareiškėjai skundžia VRK atsakymą, kurio metaduomenų VRK jiems nepateikė. Be to, skundo ir patikslinto skundo argumentai patvirtina, kad pareiškėjai pasisako dėl prašomo panaikinti VRK 2025 m. vasario 20 d. rašto, bet ne dėl lydraščio, kuriuo pateikiamas šis atsakymas. Pareiškėjams turėtų būti sudaryta galimybė ištaisyti šį rašymo apsirikimą, kurį lėmė neatsakingi ir klaidinantys VRK veiksmai.
Pareiškėjų įsitikinimu, teismas nepagrįstai atsisakė priimti reikalavimą dėl įpareigojimo URM atsakyti pareiškėjams dėl G. U. priėmimo. Teismas motyvavo, kad pareiškėjai reiškė tik abstraktų prašymą susitikti su rinkimų stebėtojais Lietuvos Respublikos ambasadoje Jungtinėje Karalystėje. Tačiau Lietuvos Respublikos Seimo rinkimus nurodytoje ambasadoje stebėjo veikdami drauge ne tik Londone gyvenantys stebėtojai, bet ir Lietuvoje gyvenantys stebėtojai G. U. ir Z. V., kuriems VRK išdavė Seimo rinkimų stebėtojų pažymėjimus dėl šių rinkimų stebėjimo visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (Lietuvos ambasada taip pat yra Lietuvos teritorija). Todėl
G. U. yra vienas iš Seimo rinkimų stebėtojų Lietuvos Respublikos ambasadoje Jungtinėje Karalystėje, dėl ko jis yra vienas tų, kurį priimti ir prašytas užsienio reikalų ministras. Pareiškėjai detalizuoja, kad Z. V. užsienio reikalų ministro prašėsi priimamas kaip Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, kurį, pateikusį galiojantį Lietuvos Respublikos diplomatinį pasą, ambasados darbuotojai neįsileido į ambasadą. Tuo tarpu G. U. prašėsi ministro būti priimtas kaip rinkimų stebėtojas, tačiau ministras ignoravo šių abiejų pareiškėjų prašymą dėl jų priėmimo skirtingais pagrindais.
Pareiškėjai nesutinka su skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties motyvais, kuriais teismas laikė nepaduotu pareiškėjų skundą dalyje dėl turtinės žalos atlyginimo pareiškėjui Z. V.. Teismas nenurodė jokių teisės aktų, kurie ribotų pareiškėjų teisę tikslinti teismui pateiktą skundą bylos stadijoje, kuomet skundas dar nepriimtas nagrinėti. Kad tai padaryta pirminio skundo trūkumų šalinimo metu, niekaip neriboja pareiškėjų teisės papildyti skundą papildomu reikalavimu.
Pareiškėjai pabrėžia, kad reikalavimas dėl turtinės žalos atliginimo Z. V. yra tiesiogiai susijęs su pradinio skundo pagrindu ir reikalavimais, nes nurodytą turtinę žalą Z. V. patyrė dėl skrydžio iš Vilniaus į Londoną ir gyvenimo Londone išlaidų. Balsų skaičiavimo komisijos Nr. 55 nariai yra tik Lietuvos Respublikos ambasados Jungtinėje Karalystėje darbuotojai, todėl jų neteisėtas neleidimas Z. V. stebėti Seimo rinkimus nurodytoje ambasadoje, neleidimas jam, diplomatinį statusą turinčiam asmeniui, įeiti į ambasados pastatą yra tiesiogiai susiję reikalavimu atlyginti
Z. V. patirtą žalą. Pareiškėjas Z. V. turi teisėtą siekį stebėti rinkimus Londone, nuvykus ten, taip pat siekį pateikti į šią ambasadą, kad išsiaiškinti su jos vadovybe, kodėl jam neleidžiama stebėti rinkimus ir net pateikti į ambasados pastatą, kuris yra Lietuvos Respublikos teritorija.
Pareiškėjai nurodo, kad tenkinus pareiškėjų atskirąjį skundą ir priėmus nagrinėti jų reikalavimą dėl VRK 2025 m. vasario 20 d. rašto panaikinimo, turėtų būti panaikinta skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties dalies dėl VRK procesinės padėties pakeitimo.
Atsakovas Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti, pirmosios instancijos teismo 2025 m. balandžio 29 d. nutartį palikti nepakeistą ir priteisti Užsienio reikalų ministerijai patirtas bylinėjimosi išlaidas.
URM įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjų prašomas panaikinti VRK 2025 m. vasario 26 d. raštas, kuriuo persiunčiamas (pridedamas susipažinti) VRK 2025 m. vasario 20 d. raštas, nesukelia pareiškėjams jokių teisinių pasekmių, todėl negali būti ginčo administraciniame teisme dalyku. URM teigia, kad pareiškėjai nepagrįstai nurodo apie jų suklaidinimą ar apsirikimą, kadangi pareiškėjams buvo aiškiai žinomi visi VRK 2025 m. vasario 20 d. rašto metaduomenys – šie du dokumentai yra sudaryti skirtingomis datomis, turi atskirus registracijos numerius. Taigi, nebuvo pagrindo jų laikyti vienu dokumentu. Kadangi pagal pareiškėjų skundą (priimtoje dalyje) nėra reiškiamas savarankiškas reikalavimas VRK, nėra jokio pagrindo šį asmenį byloje laikyti atsakovu.
Dėl atsisakymo priimti skundą dalyje dėl įpareigojimo atsakyti pareiškėjui rinkimų stebėtojui G. U. dėl jo priėmimo, URM detalizuoja pareiškėjų 2025 m. sausio 7 d. prašymo turinį ir pažymi, kad prašyme buvo nurodyta „prašome <...> susitikti su rinkimų stebėtojais šioje ambasadoje“. Iš šios formuluotės akivaizdu, kad pareiškėjai nenurodė jokio konkretaus asmens, su kuriuo būtų prašoma susitikti, tuo labiau, neįvardijo pareiškėjo G. U.. Kadangi rinkimų stebėtojų yra ne vienas, iš šio nurodymo nėra pagrindo teigti, jog turėtų būti suprantama, kad kalbama būtent apie G. U.. URM tvirtina, kad pareiškėjai neteikė prašymo užsienio reikalų ministrui K. B. priimti pareiškėją G. U..
URM vertinimu, teismas pagrįstai laikė nepaduodu pareiškėjų skundą dalyje dėl turinės žalos pareiškėjui Z. V. atlyginimo, kadangi tai yra naujai keliamas reikalavimas, kas nelaikytina nei pateikto skundo trūkumų šalinimu, nei skundo tikslinimu, kaip įtvirtinta ABTĮ nuostatose. Be to, pareiškėjo reiškiamas reikalavimas yra susijęs su konkrečiais jo turimais įrodyti neteisėtais viešojo administravimo subjekto veiksmais, kuriuos pareiškėjas įvardija kaip neįleidimą į ambasadą Londone ir trukdymą vykdyti Seimo rinkimų stebėtojo veiklą. Tačiau šioje byloje pareiškėjai skundžia URM neveikimą –atsakymo į pareiškėjų prašymą nepateikimą, pareiškėjo Z. V. neatidėliotiną nepriėmimą. Taigi veiksmai, kuriais pareiškėjai grindžia naują skundo reikalavimą, iš esmės nėra susiję su pareiškėjų nurodytu skundo pagrindu ir bylos ribomis.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Apeliacijos dalykas – Regionų administracinio teismo 2025 m. balandžio 29 d. nutarties dalių, kuria nepriimti pareiškėjų skundo 1–2 reikalavimai, o 3 skundo reikalavimas laikytas nepaduotu bei pakeista Vyriausiosios rinkimų komisijos procesinė padėtis byloje, teisėtumas ir pagrįstumas.
Visų pirma, teisėjų kolegija nustatė, kad pareiškėjai atskirajame skunde suformulavo reikalavimą panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. balandžio 29 d. nutarties dalį, kuria VRK procesinė padėtis byloje iš atsakovo pakeista į trečiąjį suinteresuotą asmenį. Pirmosios instancijos teismas 2025 m. gegės 8 d. rezoliucija priėmė pareiškėjų atskirąjį skundą ir nurodė jį išsiųsti apeliacinės instancijos teismui.
Teisėjų kolegija pažymi, kad ne bet kokia pirmosios instancijos teismo (teisėjo) nutartis gali būti atskirojo skundo objektu. Vadovaujantis ABTĮ 152 straipsnio 1 dalimi, pirmosios instancijos teismo (teisėjo) nutartis proceso šalys gali apskųsti atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teismui: 1) šio įstatymo nustatytais atvejais; 2) kai teismo nutartis užkerta galimybę tolesnei bylos eigai.
Taigi įstatymas ne tik aiškiai apibrėžia atskirojo skundo padavimo teisę turinčių subjektų ratą, bet ir konkrečiai nustato atskirojo skundo padavimo atvejus. Nesant ABTĮ 152 straipsnio 1 dalyje numatytų sąlygų atskirajam skundui paduoti, teismas neturi pagrindo priimti asmens atskirąjį skundą ir apeliacinis procesas pagal tokį atskirąjį skundą apskritai neturi būti pradėtas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-1358-822/2015; 2017 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-190-146/2017; 2018 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-543-629/2018).
Nagrinėjamu atveju ABTĮ tiesiogiai neįtvirtinta, kad teismo nutartis, kuria nustatoma proceso dalyvių procesinė padėtis byloje, skundžiama atskiruoju skundu, be to, akivaizdu, kad šia nutartimi neužkertamas kelias proceso eigai ir administracinė byla toliau galės būti nagrinėjama.
ABTĮ 135 straipsnyje įtvirtinta, kad, gavęs atskirąjį skundą, pirmosios instancijos teismas (teisėjas) per tris darbo dienas po jo gavimo atsisako priimti atskirąjį skundą ir grąžina jį padavusiam asmeniui, jeigu skundžiama nutartis, kuri pagal įstatymus negali būti skundžiama atskiruoju skundu (1 d. 3 p.).
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog Regionų administracinio teismo 2025 m. balandžio 29 d. nutarties dalis, kurioje nutarta dėl VRK procesinės padėties, negalėjo būti skundžiama atskiruoju skundu. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priėmė nagrinėti pareiškėjų atskirąjį skundą visa apimtimi, todėl apeliacinis procesas pagal pareiškėjų atskirąjį skundą toje dalyje, kuria prašoma nutarties dalį, kuria VRK procesinė padėtis byloje iš atsakovo pakeista į trečiąjį suinteresuotą asmenį, nutrauktinas.
Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties skundžiamos dalies pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, jog ABTĮ 33 straipsnio 2 dalyje yra nurodytas sąrašas atvejų, kuriems esant teismas atsisako priimti skundą. Jei teismas, prieš priimdamas skundą nustato esant bent vieną iš šių atvejų, motyvuota nutartimi privalo atsisakyti priimti skundą. Vienas iš tokių atvejų – jeigu skundas nenagrinėtinas teismų šio įstatymo nustatyta tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktą, ne kartą yra nurodęs, kad ginčo administracinėje byloje dalyku gali būti tik toks viešojo administravimo subjekto priimtas administracinis aktas, kuris atitinkamiems asmenims nustato tam tikras teises ar pareigas, sukelia teisines pasekmes (žr., pvz., 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-327/2011; kt.).
Byloje nustatyta, kad pareiškėjai skunde (pradiniame ir patikslintame, šalinant nustatytus trūkumus) prašė panaikinti VRK 2025 m. vasario 26 d. raštą. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad šiuo raštu (lydraščiu) pareiškėjams ir Užsienio reikalų ministerijai persiunčiamas VRK
2025 m. vasario 20 d. raštas Nr. 2-216(2.10), todėl sprendė, kad ginčijamas raštas, kaip informacinio pobūdžio dokumentas, negali būti ginčo administraciniame teisme dalyku ir atsisakė priimti
skundo 1 reikalavimą.
Iš bylos duomenų matyti, kad prie VRK 2025 m. vasario 26 d. rašto pridedamas VRK
2025 m. vasario 20 d. raštas Nr. 2-216(2.10) yra parengtas išnagrinėjus pareiškėjų 2025 m. sausio 7 d. prašymą, adresuotą užsienio reikalų ministrui ir persiųstą nagrinėti pagal kompetenciją VRK. Pareiškėjų skundo argumentai patvirtina, kad pareiškėjai ginčydami VRK 2025 m. vasario 26 d. raštą, pasisakė dėl to, kad VRK pagal savo kompetenciją negalėjo atlikti pareiškėjų prašomo ambasados, veikiančios Londone, darbuotojų veiklos patikrinimo, VRK nepagrįstai dėl šio patikrinimo pasisakė bei nepagrįstai nurodė dėl pareiškėjų galimybės stebėti rinkimus Lietuvos Respublikos ambasadoje Londone; kt. Pareiškėjai skunde taip pat nurodė, kad VRK 2025 m. vasario 26 d. atsakymas nepagrįstas ne tik dėl VRK argumentų dėl šiurkščių rinkimų pažeidimų, kurių VRK nepaneigė, tačiau ir dėl to, kad VRK nagrinėjo Užsienio reikalų ministerijai pagal pastarosios, bet ne pagal VRK, kompetenciją skirtą pareiškėjų 2025 m. sausio 7 d. prašymą dėl jai atskaitingų ambasados darbuotojų veiklos patikrinimo.
Nagrinėjamu atveju vertintina, kad pareiškėjai skunde reiškė nesutikimą su VRK 2025 m. vasario 20 d. atsakymu, o ne su vėlesniu VRK 2025 m. vasario 26 d. raštu, kuriuo persiunčiamas pastarasis atsakymas, nors reikalavimą suformulavo dėl VRK 2025 m. vasario 26 d. rašto, t. y. pareiškėjų skundo reikalavimas nėra aiškus, kadangi nesusijęs su skunde dėstomais argumentais (skundo pagrindu). Bylos duomenys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas skundo prirėmimo klausimą, nustatė pareiškėjams terminą tam tikriems skundo trūkumams pašalinti (ABTĮ 33 str. 1 d.), tačiau teismo 2025 m. balandžio 4 d. nutarties turinys nepatvirtina, kad pareiškėjams buvo nurodyta patikslinti skundo dalyką ir pagrindą dėl VRK teiktų atsakymų (raštų) apskundimo.
Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant, ar pateiktas skundas yra pakankamai aiškus, ar reikalavimo dalyko esmė, reikalavimo pagrindas ir ribos yra suprantami, reikia atsižvelgti į pareikšto skundo reikalavimo esmę bei skunde nurodytas aplinkybes, kurios yra skundo pagrindas ir kuriomis yra grindžiami skundo reikalavimai.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad termino pašalinti skundo trūkumus nustatymas yra skundą pateikusiam asmeniui palanki aplinkybė, kadangi teismas, nurodydamas skundo trūkumus, suteikia asmeniui galimybę per nustatytą laiką pašalinti kliūtis, kurios teismui užkerta kelią priimti pateiktą skundą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-550/2010; 2015 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1164-502/2015, kt.).
Apibendrindama teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nenustatęs pareiškėjams termino skundo trūkumui dėl skundo 1 reikalavimo pašalinti, nepagrįstai atsisakė priimti šį reikalavimą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu.
Pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria atsisakyta priimti pareiškėjų skundo 2 reikalavimą – nutraukti neteisėtą URM neveikimą ir įpareigoti atsakyti pareiškėjui G. U. dėl jo priėmimo, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos atliktu bylos duomenų vertinimu ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką atitinkančia išvada, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjai aptariamu konkrečiu klausimu kreipėsi į Užsienio reikalų ministeriją, o institucija vilkino tokį kreipimąsi nagrinėti ar išreiškė valią dėl pareiškėjo rinkimų stebėtojo G. U. (ne)priėmimo pas užsienio reikalų ministrą. Pastebėtina, kad šalindami teismo nustatytus skundo trūkumus, pareiškėjai nepatikslino aplinkybių, susijusių su pareiškėjų kreipimųsi nagrinėjimu dėl priėmimo, skunde akcentavo pareiškėjo
Z. V., kaip specifinį teisinį statusą turinčio asmens, priėmimo pas užsienio reikalų ministrą bendra tvarka neteisėtumo aspektus, o atskirojo skundo argumentai, kad prašymas susitikti ambasadoje su rinkimų stebėtojais savaime reiškia G. U. kreipimąsi, nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų.
Dėl išvardintų motyvų pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti minėtą skundo reikalavimą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.
Pasisakydama dėl apeliantų pozicijos, kad, nepriklausomai nuo to, kokioje proceso stacijoje pareikštas, turėjo būti priimtas ir pareiškėjų skundo 3 reikalavimas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos URM ir VRK, pareiškėjui Z. V. turtinę žalą ir procesines palūkanas, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjai, šalindami skundo nustatytus trūkumus, teismui pateikė patikslintą skundą, kuriame suformulavo naują, pradiniame skunde nenurodytą reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo pareiškėjui Z. V..
Teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 50 straipsnyje yra nustatyta, jog pareiškėjas turi teisę tikslinti ir pakeisti skundo (prašymo) pagrindą ar dalyką bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje iki teismui išeinant į pasitarimų kambarį. Pareiškėjui pateikus iš esmės naują reikalavimą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai gali nelaikyti jo skundo patikslinimu ir atitinkamai teisėtai atsisakyti priimti tokio pobūdžio skundo reikalavimus, kurie iš esmės yra naujas skundas, neatsiejamai nesusijęs su jau pateiktu skundu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-280/2011). Pabrėžtina, jog nauji skundo reikalavimai negali būti pripažįstami skundo tikslinimu ABTĮ 50 straipsnio prasme ir jie negali būti nagrinėtini toje pačioje administracinėje byloje kaip pirminis skundas.
Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog pareiškėjų reikalavimas priteisti iš Lietuvos valstybės pareiškėjui Z. V.314,32 Eur turtinės žalos atlyginimą ir 6 procentų procesines palūkanas yra pareiškėjų naujai keliamas reikalavimas ir negali būti laikomas skundo trūkumų šalinimu. Pirmosios instancijos teismo skundžiamos nutarties dalies nurodymas skundą laikyti nepaduotu, nors ir nėra tikslus, tačiau nagrinėjamu atveju nelemia aptariamos nutarties dalies neteisėtumo, kadangi teisinis rezultatas yra teisingas – pareiškėjų skundo 3 reikalavimas teisme nepriimtas.
Atsižvelgus į nurodytus išaiškinimus, vertintina, kad naujai pateikti skundo reikalavimai nelaikytini išvestiniais, ir juos pagrindžiantys argumentai bei motyvai negali būti priimti nagrinėti toje pačioje administracinėje byloje kaip pradinis skundas. Pastebėtina, jog naujas skundas administraciniam teismui teikiamas bendra skundams paduoti nustatyta tvarka (ABTĮ 23–24 str.).
Apibendrindama nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti skundo 2 reikalavimą ir nepriėmė (laikė nepaduotu) skundo 3 reikalavimą. Tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti pareiškėjų skundo 1 reikalavimą panaikinti VRK 2025 m. vasario 26 d. raštą, nepasinaudojęs trūkumų šalinimo institutu.
Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjų atskirasis skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundo reikalavimą panaikinti VRK 2025 m. vasario 26 d. raštą, panaikinama ir šios skundo dalies priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis procesas dėl skundžiamos nutarties dalies, kuria VRK procesinė padėtis byloje iš atsakovo pakeista į trečiąjį suinteresuotą asmenį, nutraukiamas.
Nagrinėjamu atveju negali būti tenkinamas atsakovo URM prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, kadangi šia apeliacinės instancijos teismo nutartimi byla nėra išnagrinėjama iš esmės ir nėra priimamas galutinis teismo procesinis sprendimas (ABTĮ 40 str. 1 d.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsniu, 152 straipsnio 1 dalimi, 154 straipsnio 1 ir 4 punktais, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjų G. U. ir Z. V. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.
Regionų administracinio teismo 2025 m. balandžio 29 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti pareiškėjų G. U. ir Z. V. skundo reikalavimą panaikinti Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos 2025 m. vasario 26 d. raštą Nr. 2-251(2.10), panaikinti ir šios skundo dalies priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Kitą Regionų administracinio teismo 2025 m. balandžio 29 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.
Nutraukti apeliacinį procesą pagal pareiškėjų G. U. ir Z. V. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. balandžio 29 d. nutarties dalies, kuria nutarta Lietuvos Respublikos vyriausiąją rinkimų komisiją laikyti trečiuoju suinteresuotu asmeniu, o ne atsakovu.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Ramūnas Gadliauskas
Ričardas Piličiauskas
Arūnas Sutkevičius