Administracinė byla Nr. A-3812-520/2017
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00099-2016-0
Procesinio sprendimo kategorija 21.3.7
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. birželio 7 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Širvintų rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. M. skundą atsakovui Širvintų rajono savivaldybės administracijai dėl įsakymo panaikinimo, grąžinimo į tarnybą ir vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėja V. M. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti atsakovo Širvintų rajono savivaldybės administracijos (toliau – atsakovas, Administracija) direktorės 2015 m. gruodžio 7 d. įsakymą Nr. 10-927 (toliau – ir Įsakymas); 2) grąžinti pareiškėją į tarnybą; 3) priteisti iš atsakovo pareiškėjai jos vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš pareigų dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; 4) priteisti iš atsakovo pareiškėjos naudai 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Pareiškėja paaiškino, kad atsakovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 44 straipsnio 1 dalies 9 punktu, tačiau netaikydamas VTĮ nustatytų garantijų, 2015 m. gruodžio 10 d. atleido pareiškėją iš Administracijos Buhalterijos skyriaus (duomenys neskelbtini) pareigų. Pareiškėjos teigimu, jos pareigybės panaikinimas nebuvo realus, nes naujai patvirtintoje Administracijos struktūroje nebuvo esminių pakeitimų, t. y. tam tikri skyriai buvo sujungti, kitų skyrių pakeisti tik pavadinimai, įsteigtas vienas naujas skyrius ir trys naujos pareigybės, tačiau Buhalterijos skyriaus funkcijos išliko. Pareiškėja nurodė, kad atsakovas pažeidė VTĮ 43 straipsnio 1 dalį, nes iki pareiškėjos atleidimo iš pareigų dienos jai nebuvo pateiktas nei vienas pasiūlymas užimti kitas pareigas, nors Ekonomikos ir strateginio planavimo skyriaus Buhalterijos poskyrio vedėjo pareigybė nėra užimta.
Pareiškėja atkreipė dėmesį, kad atsakovas visiškai nebendradarbiavo nei su pareiškėja, nei su kitais darbuotojais, darbuotojai neturėjo jokios informacijos apie tai, kokios yra Širvintų rajono savivaldybės tarybos priimto sprendimo priežastys, kokie planuojami pokyčiai, kaip pareigybės bus perskirstytos po naujos Administracijos struktūros pertvarkymo, kokie darbuotojai bus atleisti ir kokiais kriterijais vadovaujantis bus paliekami dirbti. Pareiškėja pabrėžė, kad atleidimai yra susiję ne su realiais struktūriniais pertvarkymais. Tai siekimas susidoroti su politiniais oponentais, nes iš darbo buvo atleisti asmenys, kurie dalyvavo rinkimuose į Širvintų rajono savivaldybės tarybą ar dirbo rinkimų komisijos nariais, stebėtojais.
Atsakovas Administracija atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
Atsakovas nurodė, kad Administracijos struktūrinių pertvarkymų realumą patvirtina akivaizdžiai sumažėjęs Administracijoje dirbančių asmenų skaičius. Buhalterijos skyrius, kuriame dirbo pareiškėja, buvo panaikintas, o pareiškėjos pareigybė panaikinta kaip perteklinė. Atsakovo teigimu, pareiškėja iš tarnybos buvo atleista laikantis visų galiojančių teisės aktų reikalavimų: apie pareigybės panaikinimą pareiškėja buvo informuota nedelsiant, kai tik prasidėjo struktūriniai pertvarkymai, apie atleidimą jai buvo pranešta laikantis VTĮ nustatytų įspėjimo terminų (4 mėn.), VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje nustatytos garantijos nebuvo pažeistos, nes Administracija neturėjo galimybės pareiškėjai pasiūlyti kitų pareigų dėl to, kad laisvų pareigybių, kurias pareiškėja galėtų užimti, tuo metu nebuvo, o aukštesnės kategorijos pareigybės atsakovas pareiškėjai neprivalėjo siūlyti, atleidimo dieną su pareiškėja buvo visiškai atsiskaityta.
Atsakovas, nesutikdamas su pareiškėjos teiginiu, kad darbuotojai nebuvo informuoti apie savivaldybės tarybos sprendimą, paaiškino, jog prieš savivaldybės tarybai priimant 2015 m. rugpjūčio 4 d. sprendimą dėl naujos Administracijos struktūros viešai apie jį bei jo priėmimo priežastis buvo skelbiama savivaldybės interneto tinklalapyje, be to, savivaldybės tarybos sprendimas buvo paskelbtas viešai. Atsakovo teigimu, pareiškėjos kaltinimai dėl siekio susidoroti su politiniais oponentais yra melagingi, nes Administracija struktūrinius pertvarkymus vykdė atsižvelgdama į savivaldybės tarybos sprendimą ir poreikį Administracijos darbą padaryti efektyvesniu. Atsakovas pažymėjo, kad jeigu teismas pripažintų pareiškėjos atleidimą iš tarnybos neteisėtu, skundo reikalavimas grąžinti pareiškėją į tarnybą negalėtų būti tenkinamas, nes pareiškėjos pareigybė neegzistuoja, todėl grąžinimas į pareigas yra objektyviai neįmanomas.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 27 d. sprendimu pareiškėjos V. M. skundą tenkino iš dalies: panaikino Įsakymą; grąžino pareiškėją į lygiavertes arba žemesnes valstybės tarnautojos pareigas Širvintų rajono savivaldybėje; įpareigojo Administraciją išmokėti pareiškėjai vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš pareigų dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; priteisė pareiškėjai iš Administracijos 400 Eur patirtų bylinėjimosi išlaidų; kitą skundo dalį atmetė.
Teismas nustatė, kad Įsakymu pareiškėja buvo atleista iš Administracijos Buhalterijos skyriaus (duomenys neskelbtini) (A lygio 10 kategorijos) pareigų pagal VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą, kai valstybės tarnautojo pareigybė panaikinama. Atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio tesimo 2016 m. birželio 23 d. nutartyje pateiktus išaiškinimus, teismas vertino, ar trys valstybės tarnautojos (R. G., R. A. ir J. B.), kurios iki ginčijamų struktūrinių pertvarkymų ėjo B lygio 8 kategorijos vyresniųjų specialisčių pareigas panaikintame Buhalterijos skyriuje, o nuo 2015 m. gruodžio 11 d. buvo perkeltos į po Administracijos struktūrinių pertvarkymų įkurtas tris naujas Buhalterijos poskyrio vyresniojo specialisto (B lygio 8 kategorijos) pareigybes, turėjo pirmumo teisę prieš pareiškėją užimti šias pareigybes, nes ir pareiškėja galėjo pretenduoti užimti šias pareigybes Buhalterijos poskyryje.
Šiuo aspektu teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 135 straipsniu, nes VTĮ nereglamentuoja, kurie valstybės tarnautojai turi pirmenybę likti tarnyboje tuo atveju, kai yra panaikinamos jų pareigybės ir yra mažinamas valstybės tarnautojų skaičius. Teismas, pažymėjęs, kad pareiškėjos nepertraukiamas darbo stažas Administracijoje yra daugiau nei 10 metų ir kad jos kvalifikacija yra aukštesnė nei Buhalterijos poskyrio vyresniųjų specialisčių pareigybes užėmusių valstybės tarnautojų, nes pareiškėja yra įgijusi aukštąjį universitetinį išsilavinimą, sprendė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėja pagal DK 135 straipsnio 1 dalį turėjo pirmenybės teisę likti valstybės tarnyboje, todėl atsakovas privalėjo pasiūlyti pareiškėjai tęsti tarnybos santykius. Teismas konstatavo, kad atsakovas, faktiškai nepasiūlydamas pareiškėjai užimti Buhalterijos poskyrio vyresniojo specialisto (B lygio 8 kategorijos) pareigų, pažeidė VTĮ 43 straipsnio 1 dalies ir DK 135 straipsnio 1 dalies nuostatas.
Teismo vertinimu, pareiškėjai taip pat galėjo būti pasiūlyta Ekonomikos ir strateginio planavimo skyriaus Biudžeto valdymo ir strateginio planavimo poskyrio vyriausiojo specialisto (A lygio 9 kategorijos) pareigybė, nes ji atitinka šiai pareigybei keliamus reikalavimus, tačiau visiškai neaišku, kodėl ši pareigybė buvo pasiūlyta tik V. G., kuri Administracijoje dirba nuo 2006 metų ir turi žemesnę nei pareiškėjos kvalifikaciją. Teismas darė išvadą, kad atsakovas, neužtikrinęs pareiškėjai VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje nustatytos garantijos, tinkamai neatliko įstatyme nustatytos valstybės tarnautojo atleidimo iš užimamų pareigų procedūros. Atsakovas pareiškėjai nepasiūlė užimti kitas pareigas, taip paneigdamas pareiškėjai įstatymu garantuotą teisę būti paskirtai į kitas karjeros valstybės tarnautojos pareigas, t. y. pareiškėjos atleidimas iš valstybės tarnybos yra neteisėtas.
Teismas, spręsdamas neteisėto atleidimo padarinių klausimą, vadovavosi DK 300 straipsnio 3 ir 4 dalimis. Nustatęs, kad yra laisvų kitų to paties ar žemesnio lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigų, kurios galėtų būti siūlomos pareiškėjai ir kurių pareigybių aprašymuose nustatytus bendruosius ir specialiuosius reikalavimus pareiškėja atitinka, teismas sprendė, jog pareiškėja gali būti grąžinta į tarnybą. Be to, teismas konstatavo, kad pareiškėjai priteistinas vidutinis darbo užmokestis už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos (2015 m. gruodžio 10 d.) iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Teismas netenkino pareiškėjos prašymo priteisti iš Administracijos 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, nurodydamas, kad darbo teisiniuose santykiuose Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.37 straipsnyje įtvirtintas procesinių palūkanų institutas netaikytinas. Teismas pareiškėjai iš atsakovo Administracijos priteisė visą pareiškėjos prašytą bylinėjimosi išlaidų už teisinių paslaugų teikimą sumą – 400 Eur.
III.
Atsakovas Administracija apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 27 d. sprendimo dalį, kuria pirmosios instancijos teismas pareiškėjai V. M. nepagrįstai už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo (2015 m. gruodžio 10 d.) iki teismo sprendimo įvykdymo dienos priteisė vidutinį darbo užmokestį, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjos reikalavimą dėl visos vidutinio darbo užmokesčio sumos priteisimo už visą jos pravaikštos laiką nuo jos atleidimo iki sprendimo įvykdymo dienos. Atsakovas taip pat prašo skirti pareiškėjai 300 Eur baudą už piktnaudžiavimą savo teisėmis ir priteisti iš pareiškėjos atsakovo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė DK 300 straipsnio 3 dalies nuostatas bei nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos tokio pobūdžio bylose. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kurį DK 300 straipsnio 3 dalyje nurodytą kompensacijos dydį pasirinkti, privalėjo išsiaiškinti, ar pareiškėja priverstinės pravaikštos laikotarpiu nebuvo įsidarbinusi kitoje darbovietėje, kokį laikotarpį dirbo ir kokį darbo užmokestį gavo, tačiau pirmosios instancijos teismas nesiaiškino šių esminių aplinkybių. Tokio pobūdžio bylose teismas turi būti aktyvus ir pats savo iniciatyva rinkti įrodymus, būtinus teisingai išnagrinėti bylą, tačiau tai šiuo atveju nebuvo padaryta. Pirmosios instancijos teismas privalėjo priteisti ne vidutinį darbo užmokestį, o darbo užmokesčio skirtumą už laiką, kurį pareiškėja dirbo mažiau apmokamą darbą, nes pareiškėja po atleidimo iš Administracijos dirbo kitoje darbovietėje ir gavo darbo užmokestį.
2. Pareiškėja elgėsi akivaizdžiai nesąžiningai ir veikė prieš operatyvų bei greitą bylos išnagrinėjimą, kadangi pirmosios instancijos teismui sąmoningai neatskleidė informacijos, jog ji po atleidimo dirbo ir gavo darbo užmokestį iš kitos darbovietės. Pareiškėja tokiais savo nesąžiningais veiksmais siekia nepagrįstai pasipelnyti iš atsakovo, t. y. siekia gauti visą vidutinį darbo užmokestį. Ši aplinkybė atsakovui tapo žinoma tik pirmosios instancijos teismui priėmus skundžiamą sprendimą, todėl jis buvo priverstas teikti apeliacinį skundą ir bylos nagrinėjimas užsitęsė. Todėl pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) 83 straipsnį pareiškėjai turėtų būti skirta 300 Eur bauda.
Pareiškėja V. M. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 27 d. sprendimą palikti nepakeistą. Pareiškėja taip pat prašo priteisti jai apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
1. Nagrinėdamas ginčą dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo, teismas kiekvienu atveju individualiai įvertina konkrečios bylos aplinkybes ir nustato DK 300 straipsnio tikslus atitinkančios kompensacijos dydį. Vien ta aplinkybė, jog po atleidimo iš darbo darbuotojas įsidarbino kitoje bendrovėje, negali būti laikoma atskaitos tašku sprendžiant dėl pagal DK 300 straipsnio 3 dalį priteistinos išmokos dydžio, o turi būti vertinama kartu su kitomis bylai svarbiomis aplinkybėmis. Pirmosios instancijos teismas, derindamas DK 300 straipsnio 3 dalyje nustatytos teisės normos tikslus ir priteisdamas pareiškėjai vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką, priėmė teisingą sprendimą, kuris atlieka pareiškėjos praradimų kompensavimo funkciją ir kartu yra sankcija atsakovui už neteisėtą veikimą.
2. Atsakovo teiginys, jog faktas, kad pareiškėja dirbo kitoje darbovietėje, atsakovui tapo žinomas tik priėmus skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, yra visiškai nepagrįstas, nes pareiškėja nuo 2016 m. balandžio 25 d. dirba Vilniaus apskrities vyriausiajame policijos komisariate, o atsakovas net keletą kartų po pareiškėjos atleidimo, įskaitant 2016 m. balandžio 25 d. ir 2016 m. rugpjūčio 25 d., peržiūrėjo pareiškėjos duomenis SoDra informacinėje sistemoje ir gavo visą informaciją apie pareiškėjos įsidarbinimą kitoje biudžetinėje įstaigoje, tačiau nematė jokio poreikio pirmosios instancijos teismui pateikti šių duomenų kaip atsikirtimų į pareiškėjos reikalavimus.
3. Atsakovo teiginiai, kad pareiškėja elgėsi nesąžiningai ir sąmoningai tyčia nuslėpė informaciją nuo pirmosios instancijos teismo, jog dirba kitoje darbovietėje, yra visiškai nepagrįsti. Pareiškėja šių duomenų neslėpė ir nuslėpti negalėjo, kadangi šie duomenys nėra slapti, t. y. tiek teismas, tiek atsakovas šiuo duomenis galėjo gauti iš SoDra informacinės sistemos. Atsižvelgusi į tai, kad teismui ši informacija yra laisvai prieinama, pareiškėja nematė poreikio teikti pirmosios instancijos teismui atskiro dokumento, informuojančio apie kitą darbovietę. Akivaizdu, kad šiuo atveju pareiškėjos elgesys jokiu būdu negali būti vertinamas kaip piktnaudžiavimas administraciniu procesu ir procesinėmis teisėmis, nesąžiningas elgesys ar trukdymas teismui operatyviai išnagrinėti bylą. Todėl nėra jokio teisėto pagrindo skirti pareiškėjai baudą pagal ABTĮ 83 straipsnio nuostatas. Atsakovo, kuris neteikė pirmosios instancijos teismui turimos informacijos apie pareiškėjos įsidarbinimą kitoje darbovietėje ir dabar dėl to pateikė apeliacinį skundą, veiksmai šiuo atveju gali būti vertinami kaip piktnaudžiavimas administraciniu procesu ir proceso vilkinimas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Ši administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis ABTĮ (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) normomis, įsigaliojusiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti įsigaliojus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymui (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).
Pagal šioje byloje nagrinėtą skundą esminis bylos dalykas – atsakovo Širvintų rajono savivaldybės administracijos direktorės 2015 m. gruodžio 7 d. įsakymo Nr. 10-927, kuriuo pareiškėja V. M. (Administracijos (duomenys neskelbtini)) buvo atleista iš pareigų 2015 m. gruodžio 10 d. pagal VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą (dėl valstybės tarnautojo pareigybės panaikinimo), pagrįstumas ir teisėtumas. Pareiškėja skunde taip pat buvo suformulavusi ir išvestinius reikalavimus: grąžinti ją į tarnybą ir priteisti vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką bei 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (procesines palūkanas).
Byloje nustatyta, kad pareiškėja ėjo A lygio 10 kategorijos karjeros valstybės tarnautojos Administracijos Buhalterijos skyriaus (duomenys neskelbtini) pareigas. Širvintų rajono savivaldybės tarybos 2015 m. rugpjūčio 4 d. sprendimu Nr. 1-103 buvo patvirtinta nauja Administracijos struktūra ir nustatytas nuo 2015 m. gruodžio 11 d. didžiausias leistinas Administracijos valstybės tarnautojų pareigybių ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartį ir gaunančių užmokestį iš savivaldybės biudžeto, skaičius – 122. Po pertvarkos Buhalterijos skyrius, kuriame dirbo pareiškėja, buvo panaikintas, tačiau Ekonomikos ir strateginio planavimo skyriuje įsteigtas Buhalterijos poskyris. Naujos pareigybės bei pareigybių aprašymai buvo patvirtinti Administracijos direktoriaus 2015 m. gruodžio 7 d. įsakymu Nr. 10-902. Pareiškėja Įsakymu pagal VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą 2015 m. gruodžio 10 d. buvo atleista iš užimamų pareigų dėl to, kad jos užimama valstybės tarnautojos pareigybė buvo panaikinta.
Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nustatęs, kad atsakovas, atleisdamas pareiškėją, pažeidė VTĮ 43 straipsnio 1 dalies ir DK 135 straipsnio 1 dalies nuostatas, sprendė, jog pareiškėjos atleidimas iš valstybės tarnybos yra neteisėtas, todėl panaikino Įsakymą; grąžino pareiškėją į lygiavertes arba žemesnes valstybės tarnautojos pareigas Širvintų rajono savivaldybėje; įpareigojo Administraciją išmokėti pareiškėjai vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš pareigų dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; atmetė skundo dalį dėl 5 proc. dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą priteisimo.
Teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, pirmiausia atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria panaikintas Įsakymas ir pareiškėja grąžinta į pareigas, atmestas skundo reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo, nėra apskųsta apeliacine tvarka. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos atsakovo apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
Atsakovas, apeliaciniame skunde prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo dalį, kuria pirmosios instancijos teismas pareiškėjai už visą priverstinės pravaikštos laiką priteisė vidutinį darbo užmokestį, ir atmesti skundo reikalavimą dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo, teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė DK 300 straipsnio 3 dalies nuostatas bei nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos tokio pobūdžio bylose. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas privalėjo išsiaiškinti, kad pareiškėja priverstinės pravaikštos laikotarpiu buvo įsidarbinusi kitoje darbovietėje, ir dėl to priteisti jai (pareiškėjai) ne vidutinį darbo užmokestį, o darbo užmokesčio skirtumą.
Apeliacinės instancijos teismui pateikti papildomi įrodymai, jog pareiškėja nuo 2016 m. balandžio 25 d. dirba Vilniaus apskrities vyriausiajame policijos komisariate ir gauna darbo užmokestį (V t., b. l. 43–47; 56, 57), kurie buvo priimti, nes jie yra reikalingi tam, kad būtų tinkamai ir visapusiškai nustatytos teisiškai reikšmingos aplinkybės bylai išspręsti.
Pareiškėja, atsikirsdama į apeliacinį skundą, laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kurioje nurodyta, jog atsakovas įpareigojamas išmokėti jai (pareiškėjai) vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš pareigų iki teismo sprendimo įvykdymo, yra pagrįsta ir teisėta, nes pareiškėjai neturi būti sumažintas jai išmokamas atlyginimas už priverstinę pravaikštą dėl to, kad ji yra įsidarbinusi kitoje institucijoje ir gauna darbo užmokestį.
Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliaciniu skundu ginčijamos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies pagrįstumo ir teisėtumo klausimą, pirmiausia pažymi, kad ši sprendimo dalis neatitinka ABTĮ ir DK reikalavimų, nes šioje dalyje nėra nurodyta, kokios konkrečios vidutinio darbo užmokesčio sumos yra priteistos pareiškėjai ir kurias turi sumokėti atsakovas pareiškėjai dėl to, kad pareiškėjos pažeistoms teisėms apginti yra taikoma DK 300 straipsnio 3 dalis. Akcentuotina ir tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje taip pat nėra nurodyta, kokios pinigų sumos yra apskaičiuotos ir turi būti išmokėtos pareiškėjai, kokiais kriterijais vadovaudamasis atsakovas turi apskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjai vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką. Atkreiptinas dėmesys, kad sprendime nėra nustatyta, jog atsakovas, apskaičiuodamas ir išmokėdamas pareiškėjai vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką, neturi laikytis DK 300 straipsnio 3 dalies nuorodos, kad išmokamas darbo užmokesčio skirtumas už šį laikotarpį, jeigu darbuotojas buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje. Tačiau įvertinus tai, kad sprendime nėra nuorodos apie pareiškėjos gautą darbo užmokestį, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog išmokant pareiškėjai vidutinį darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą neturi būti išskaitomas darbo užmokestis, kurį pareiškėja gavo kitoje darbovietėje.
Pirmosios instancijos teismas nesilaikė ABTĮ reikalavimo nustatyti teisiškai reikšmingas aplinkybes, turinčias bylai esminės reikšmės, tinkamai atsakyti į visus byloje pareikštus reikalavimus (ABTĮ (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija ir 2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 86 str.); rezoliucinėje dalyje išdėstyti patenkinto reikalavimo turinį (ABTĮ (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija ir 2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 87 str. 5 d. 1 p.). Akcentuotina, kad baigiamasis teismo aktas (galutinis teismo sprendimas ABTĮ aspektu) yra vientisas teisės aktas, kuriame nutariamoji (rezoliucinė ABTĮ aspektu) dalis yra grindžiama motyvuojamojoje dalyje išdėstytais argumentais ir išvadomis. Nagrinėjamos bylos kontekste pabrėžtina ir tai, kad teismo sprendimo rezoliucinė sprendimo dalis turi būti aiški, nedviprasmiška, t. y. tokia, kad byloje dalyvaujantiems asmenims nekiltų neaiškumų dėl patenkintų ir atmestų reikalavimų turinio, ir ją būtų galima įvykdyti. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarime yra nurodęs, kad baigiamasis teismo aktas turi būti aiškus, suprantamas jau tada, kai nagrinėjamu klausimu yra priimamas ir viešai paskelbiamas sprendimas iš esmės, o ne būti toks, kuris verstų šalis, kitus proceso dalyvius, kitus asmenis spėlioti, kodėl, dėl kokių tikrųjų motyvų buvo priimtas būtent toks, o ne kitoks teismo sprendimas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas).
Kaip jau minėta, šios bylos esminis dalykas – atsakovo direktorės 2015 m. gruodžio 7 d. įsakymo Nr. 10-927 dėl pareiškėjos atleidimo iš valstybės tarnybos pagrįstumas ir teisėtumas, t. y. tai, ar pareiškėja pagrįstai ir teisėtai buvo atleista iš pareigų 2015 m. gruodžio 10 d. pagal VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjos atleidimas iš pareigų yra neteisėtas, išsprendė šio neteisėto atleidimo iš tarnybos padarinių klausimą, nurodydamas, kad taikomas DK 300 straipsnio 3 dalyje nustatytas darbuotojo (tarnautojo) teisių gynimo būdas. Šiuo aspektu pažymėtina, kad būtent teismas, nagrinėdamas bylą dėl atleidimo iš darbo (tarnybos) pripažinimo neteisėtu, ir nustatęs, kad darbuotojo (tarnautojo) atleidimas iš darbo (tarnybos) neteisėtas, kiekvienu atveju privalo išspręsti neteisėto atleidimo iš darbo (tarnybos) padarinių klausimą, atsižvelgiant į tai, kuris iš DK 300 straipsnio 3 ir 4 dalyje numatytų darbuotojo (tarnautojo) teisių gynimo būdų konkrečiu atveju taikomas, bei privalo priteisti darbuotojui (tarnautojui) įstatymo nurodytas išmokas, nepaisant to, yra pareikštas toks prašymas ar ne.
Šioje byloje pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog pareiškėja gali būti grąžinta į tarnybą, sprendė, kad pareiškėjos pažeistos teisės turi būti atkurtos priteisiant jai vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo (2015 m. gruodžio 10 d.) iki teismo sprendimo įvykdymo, tačiau tiksliai neapskaičiavo kompensacijos už priverstinę pravaikštą, nenurodė konkrečių mokėtinų sumų, o apsiribojo tik tuo, kad įpareigojo Administraciją išmokėti pareiškėjai vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš pareigų iki teismo sprendimo įvykdymo.
DK 300 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad jeigu darbuotojas buvo atleistas iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, teismas grąžina jį į pirmesnį darbą ir priteisia jam vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos arba darbo užmokesčio skirtumą už šį laikotarpį, jeigu darbuotojas buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje.
Taikydamas pareiškėjos teisių gynimo būdą, nurodytą DK 300 straipsnio 3 dalyje, pirmosios instancijos teismas sprendimo rezoliucinėje dalyje turėjo nurodyti: 1) priteisiamą vidutinio darbo užmokesčio sumą, apskaičiuotą už priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo pareiškėjos atleidimo iš tarnybos dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos įskaitytinai; 2) priteisiamą vidutinį darbo dienos užmokestį už priverstinės pravaikštos laikotarpį po teismo sprendimo priėmimo, šio laikotarpio pradžios dieną ir pabaigos momentą, pareiškėjos savaitės darbo laiko režimą (darbo dienų skaičių per savaitę). Pažymėtina, kad konkrečią pareiškėjai išieškotino vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laikotarpį, buvusį po teismo sprendimo priėmimo (jei toks laikotarpis buvo), sumą apskaičiuoja antstolis vykdymo procese, jei darbdavys sprendimo neįvykdo geruoju. Akcentuotina ir tai, kad teismas tarnybinių ginčų bylose privalo būti aktyvus, siekdamas apsaugoti tiek privatų tarnautojo, tiek viešąjį interesą, todėl jis turi teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus, jeigu byloje dalyvaujantys asmenys nepateikė įrodymų ar pateikė neišsamius įrodymus, kurie yra reikalingi tam, kad būtų išsiaiškintos ir nustatytos teisiškai reikšmingos aplinkybės, būtinos bylai teisingai išspręsti. Taigi taikant DK 300 straipsnio 3 dalies nuostatas, sprendimo rezoliucinėje dalyje nepakanka vien tik deklaratyviai nurodyti, kad atsakovas yra įpareigojamas sumokėti pareiškėjai vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką.
Išnagrinėjus pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus, nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas nesiaiškino ir nenustatė aplinkybių, teisiškai reikšmingų tam, kad būtų tinkamai išnagrinėtas klausimas dėl pareiškėjos teisių gynimo būdo, o apeliacinės instancijos teismui bylos šalių pateikti įrodymai leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė DK 300 straipsnio 3 dalį.
Vertinant pareiškėjos argumentus dėl DK 300 straipsnio 3 dalies (redakcija, įsigaliojusi 2013 m. sausio 1 d.) taikymo, t. y. kad teismas gali neatsižvelgti į pareiškėjos gautą uždarbį, akcentuotina, jog pareiškėja yra neteisi, nes DK 300 straipsnio 3 dalyje yra aiškiai ir konkrečiai nurodyta, kad darbuotojui priteisiamas vidutinis darbo užmokestis už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos arba darbo užmokesčio skirtumas už šį laikotarpį, jeigu darbuotojas buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad įstatymų leidėjas, imperatyviai nustatydamas, jog darbuotojui, kuris iš darbo buvo atleistas be teisėto pagrindo, priteisiamas darbo užmokesčio skirtumas, jei jis po atleidimo buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje, nesuteikia teismui kitokio pasirinkimo galimybės (žr., pvz., 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1180-756/2015). Pareiškėjos atsiliepime į apeliacinį skundą ir atsikirtimuose į atsakovo rašytinius paaiškinimus nurodomose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse, priimtose 2014 m. kovo 3 d. civilinėje byloje Nr. 3K-3-79/2014 ir 2015 m. balandžio 30 d. civilinėje byloje Nr. 3K-3-262-687/2015, buvo taikomos DK 297 straipsnio 3 ir 4 dalys (redakcija, galiojusi iki 2013 m. sausio 1 d.) ir aiškinamas šių normų taikymas, kai darbuotojas po atleidimo iš darbo įsidarbina kitoje bendrovėje (įmonėje) ir byloje yra turimi duomenys apie priverstinės pravaikštos metu asmens gautas darbo pajamas iš kito darbdavio.
Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos teismų praktikoje buvo pripažįstama teismo teisė sumažinti DK 297 straipsnio 3 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2013 m. sausio 1 d.) nurodytas sumas, nurodant, kad šių sumų mažinimas gali būti laikomas pagrįstu tik esant išskirtinėms aplinkybėms, iš kurių būtų aišku, kad priteistos kompensacijos (vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laikotarpį) dydis aiškiai prieštarauja teisingumo principui, yra iš esmės neproporcingas arba sukelia sunkių neigiamų padarinių darbdaviui; atsižvelgiant į šalis siejusių darbo teisinių santykių trukmę: darbuotojo nepertraukiamo darbo stažą, šalių tarpusavio santykių pobūdį, taip pat aplinkybes, susijusias su teisminio ginčo nagrinėjimo laikotarpio trukme ir ją lėmusiomis priežastimis; darbdavio, kaip juridinio asmens, specifinį teisinį statusą, funkcijas ir darbuotojo pareigų ypatumus; kt. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-209-469/2015 ir šioje nutartyje nurodytą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1180-756/2015).
Kasacinis teismas, remdamasis teismų praktikoje nurodytomis aplinkybėmis, į kurias atsižvelgiama nustatant kompensacijos už priverstinę pravaikštą dydį pagal DK 297 straipsnio 3 ir 4 dalis (redakcija, galiojusi iki 2013 m. sausio 1 d.), yra pažymėjęs, kad teismų praktikoje suformuluotas aplinkybių, reikšmingų kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką dydžio vertinimui, sąrašas nėra baigtinis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-209-469/2015; 2016 m. vasario 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-37-469/2016). Pažymėtina, kad aplinkybė, susijusi su pasyviu darbuotojo elgesiu neieškant darbo pajamų šaltinio bylinėjimosi laikotarpiu, yra vertinama kaip aplinkybė, dėl kurios gali būti mažinama kompensacija už priverstinę pravaikštą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-209-469/2015). Kasacinis teismas šioje nutartyje nurodė, kad kompensacija už priverstinės pravaikštos laiką visų pirma skirta darbuotojo praradimams netekus darbo pajamų kompensuoti, todėl paties darbuotojo elgesys, siekiant šiuos praradimus sumažinti ar pasyviai leidžiant jiems padidėti, yra reikšminga aplinkybė, kurią teismas turi įvertinti, vadovaudamasis darbo teisių įgyvendinimo sąžiningumo, protingumo principais, visumos kitų reikšmingų bylos aplinkybių kontekste.
Taigi šioje byloje taikant DK 300 straipsnio 3 dalį, turi būti atsižvelgiama į tai, kad pareiškėja dirbo ir gavo darbo užmokestį. Kadangi apeliacinės instancijos teismui buvo pateikti įrodymai, susiję su pareiškėjos darbu kitoje institucijoje ir jai išmokėtomis sumomis, todėl apeliacinės instancijos teismas išsprendžia klausimą iš esmės dėl pareiškėjai priteistino atlyginimo už priverstinę pravaikštą ir pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl pareiškėjai priteistino vidutinio darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą.
Byloje pateikti įrodymai, kad pareiškėjos atleidimo iš tarnybos dieną (2015 m. gruodžio 10 d.) vienos dienos vidutinis darbo užmokestis buvo 36,72 Eur, o vidutinis mėnesio darbo užmokestis – 771,12 Eur, neatskaičius mokesčių (II t., b. l. 94). Pareiškėjai buvo apskaičiuota ir išmokėta trijų mėnesių išeitinė išmoka (2 313,36 Eur (neatskaičius mokesčių) (V t., b. l. 7), kuri turi būti išskaičiuota iš priteistino vidutinio darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1053-662/2017; 2017 m. kovo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-163-492/2017).
Pareiškėjai išmokėtino vidutinio darbo užmokesčio už visą priverstinės pravaikštos laiką apskaičiavimas atliekamas vadovaujantis nuo 2015 m. sausio 1 d. galiojančio Darbuotojo, valstybės tarnautojo ir žvalgybos pareigūno vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo (2014 m. lapkričio 19 d. nutarimo Nr. 1288 redakcija) 7.1, 7.2, 9 punktų nuostatomis.
Pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2015 m. gruodžio 23 d. įsakymą Nr. A1-789 „Dėl metinių darbo dienų koeficientų ir metinių vidutinio mėnesio darbo dienų ir valandų skaičių 2016 metais patvirtinimo“ 1.2.1 punktą, 2016 m. gruodžio 27 d. įsakymo Nr. A1-687 „Dėl metinių darbo dienų koeficientų ir metinių vidutinio mėnesio darbo dienų ir valandų skaičių 2017 metais patvirtinimo“ 1.2.1.1 punktą 2016 ir 2017 metais vidutinis mėnesio darbo dienų skaičius, esant penkių darbo dienų savaitei, – 21 darbo diena. Tai reiškia, kad pareiškėjos vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis 2016 ir 2017 metais taip pat buvo 771,12 Eur, todėl pareiškėjai nuo 2015 m. gruodžio 11 d. (atleidimo iš tarnybos diena yra 2015 m. gruodžio 10 d. ir su pareiškėja buvo atsiskaityta) iki pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dienos (2017 m. vasario 27 d.) apskaičiuotina 8 849,52 Eur vidutinio darbo užmokesčio suma (13 d. × 36,72 Eur + 13 mėn. × 771,12 Eur + 18 d. × 36,72 Eur – 2 313,36 Eur). Pareiškėja nuo 2016 m. balandžio 25 d. dirba Vilniaus apskrities vyriausiajame policijos komisariate ir jos darbo dienos užmokestis yra mažesnis nei minėtas vidutinis darbo užmokestis (771,12 Eur) (V t., b. l. 57). Pareiškėjai nuo 2016 m. balandžio 25 d. iki 2017 m. vasario 27 d. (įskaitytinai) buvo išmokėta neatskaičius mokesčių 7 197,73 Eur (V t., b. l. 57) ir ši pinigų suma išskaičiuotina iš pareiškėjai priteistino vidutinio darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą. Iš viso pareiškėjai už priverstinę pravaikštą nuo 2015 m. gruodžio 11 d. iki 2017 m. vasario 27 d. įskaitytinai priteistina 1 651,79 Eur (neatskaičius mokesčių). Taip pat pareiškėjai priteistinas vidutinis darbo užmokestis po 36,72 Eur už kiekvieną priverstinės pravaikštos darbo dieną, esant penkių darbo dienų savaitei, išskaičiuojant pareiškėjos gaunamą darbo užmokestį Vilniaus apskrities vyriausiajame policijos komisariate nuo 2017 m. vasario 28 d. iki pareiškėjos grąžinimo į tarnybą. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėja pateikė duomenis, kad ji iš Administracijos buvo atleista nuo 2017 m. balandžio 13 d., tačiau nebuvo pateikti įrodymai, kada pareiškėja buvo grąžinta į tarnybą pagal šioje byloje priimtą sprendimą.
Apeliaciniame skunde yra suformuluotas prašymas skirti pareiškėjai 300 Eur baudą už piktnaudžiavimą savo teisėmis, tačiau šis prašymas nėra teisiškai pagrįstas, nes pirmosios instancijos teismas turėjo išsiaiškinti teisiškai reikšmingas aplinkybes, susijusias su pareiškėjos darbu ir gautu atlyginimu, nėra duomenų, kad pareiškėja būtų pateikusi klaidinančius duomenis apie savo darbą, be to, pareiškėja laikėsi pozicijos, kad jai turi būti priteistas visas jos prarastas darbo užmokestis per priverstinės pravaikštos laikotarpį; atsakovas, teikdamas atsikirtimus į skundą, turėjo galimybę prašyti teismą išsiaiškinti šias aplinkybes ir išreikalauti įrodymus.
Tiek pareiškėja, tiek atsakovas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Teismas pažymi, kad vadovaujantis bendruoju ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu bylinėjimosi išlaidų atlyginimo principu – proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Šiame kontekste pabrėžtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje apeliacinio proceso išlaidos paskirstomos pagal apeliacijos, o ne pirmosios instancijos baigtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2186/2011). Kadangi apeliacinis skundas patenkintas, todėl atmestinas pareiškėjos prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, priteisimo.
Tačiau atsakovas įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą, nes jo pateiktas apeliacinis skundas patenkintas. Atsakovas pateikė įrodymus, kad už apeliacinį skundą buvo sumokėta 11,25 Eur žyminio mokesčio (V t., b. l. 9), kuris atsakovui priteistinas iš pareiškėjos (ABTĮ 35, 40 ir 41 str.). Dėl atsakovo apeliacinės instancijos teisme turėtų atstovavimo išlaidų (746,81 Eur) akcentuotina, kad ABTĮ 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Tačiau teisės aktai negarantuoja, jog byloje dalyvaujantiems asmenims bus atlygintos visos jų patirtos bylinėjimosi (atstovavimo) išlaidos, nes Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad priteistinos tik būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (2011 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-34/2011; 2012 m. sausio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-49/2012). Sprendžiant, ar prašomos atlyginti išlaidos buvo būtinos, taip pat turi būti atsižvelgiama į tai, ar proceso šalys savo procesinėmis teisėmis naudojosi sąžiningai, ar proceso šalies išlaidavimas nebuvo perteklinis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-211/2013; 2013 m. spalio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS438-726/2013; 2015 m. gegužės 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-816-438/2015 ir kt.).
Teismas, nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos pirmininko 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteisiamo užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 2 punktą atsižvelgia į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; ginčo sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; šalių elgesį proceso metu; advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes.
Atsakovui Administracijai apeliacinės instancijos teisme atstovavo Advokatų profesinė bendrija Judickienė ir partneriai JUREX (V t., b. l. 8). Prie prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo pridėti dokumentai (V t., b. l. 34–35) patvirtina, kad atsakovas Administracija sumokėjo už suteiktas teisines paslaugas, t. y. realiai patyrė atstovavimo išlaidas. Teisinių paslaugų suvestinėje (V t., b. l. 33) nurodytos tokios atsakovui apeliacinės instancijos teisme suteiktos teisinės paslaugos: konsultacija raštu dėl atleidimo procedūros (55,66 Eur); apeliacinio skundo rengimas (477,28 + 132,19 = 609,47 Eur); dokumentų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui išsiuntimas (6,05 + 6,05 = 12,10 Eur); dokumento (prašymo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui) rengimas (69,58 Eur).
Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju už konsultaciją raštu dėl atleidimo procedūros patirtos bylinėjimosi išlaidos nelaikytinos būtinomis išlaidomis, susijusiomis su šioje byloje nagrinėjamu apeliaciniu skundu. Dėl išlaidų, patirtų rengiant ir išsiunčiant prašymus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, teisėjų kolegija pažymi, kad iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus atsakymo (V t., b. l. 10–12) matyti, jog atsakovas prašė pateikti informaciją apie pareiškėjos darbovietės pavadinimus, užimtas pareigas ir gautą darbo užmokestį. Iš bylos duomenų matyti, kad pats atsakovas, teikdamas apeliacinį skundą, turėjo duomenų, kad pareiškėja priverstinės pravaikštos laikotarpiu buvo įsidarbinusi kitoje darbovietėje, o apeliacinis skundas buvo grindžiamas aplinkybe, jog būtent pirmosios instancijos teismas privalėjo išsiaiškinti, ar pareiškėja priverstinės pravaikštos laikotarpiu nebuvo įsidarbinusi kitoje darbovietėje, kokį laikotarpį dirbo ir kokį darbo užmokestį gavo, apeliaciniame skunde taip pat buvo suformuluotas prašymas apeliacinės instancijos teismo išreikalauti šiuos duomenis. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo išlaidų, patirtų rengiant ir išsiunčiant prašymus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, laikyti būtinomis išlaidomis apeliacinės instancijos teisme, kurios turi būti atlygintos atsakovui.
Dėl išlaidų už apeliacinio skundo parengimą teisėjų kolegija primena, kad šiuo atveju ginčas yra kilęs iš valstybės tarnybos teisinių santykių, esminis bylos dalykas (pagrindinis pareiškėjos skundo reikalavimas dėl neteisėto atleidimo iš tarnybos) buvo išnagrinėtas pirmosios instancijos teisme ir dėl jo ginčas apeliacine tvarka nebuvo keliamas. Apeliacinio skundo turinys yra iš esmės susijęs tik su DK 300 straipsnio 3 dalimi, dėl kurios aiškinimo ir taikymo yra suformuota teismų praktika. Atsakovas 2017 m. gegužės 3 d. rašytiniuose paaiškinimuose pripažįsta, kad dar iki išnagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme jis iš SoDra informacinės sistemos sužinojo faktą apie pareiškėjos įsidarbinimą nuo 2016 m. balandžio 25 d., tačiau šių duomenų nepateikė pirmosios instancijos teismui.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į kilusio ginčo pobūdį, į apeliacine tvarka nagrinėto klausimo apimtį (tik dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo), į apeliacinio skundo turinį, į atsakovo elgesį proceso metu, į tai, kad šioje byloje nauji teisės taikymo ir aiškinimo klausimai nebuvo keliami, nes ginčijamu klausimu yra suformuota teismų praktika, į tai, kad apeliacinio skundo surašymas nepareikalavo itin didelių atstovo darbo ir laiko sąnaudų, vadovaudamasi teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, sprendžia, kad yra faktinis ir teisinis pagrindas sumažinti atsakovui priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą už apeliacinio skundo surašymą, priteisiant iš pareiškėjos atsakovui 50 Eur.
Dėl pirmiau nurodytų aplinkybių teisėjų kolegija iš dalies tenkina atsakovo Administracijos prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, priteisimo ir jam iš pareiškėjos V. M. priteisia 61,25 Eur bylinėjimosi išlaidų (11,25 Eur žyminio mokesčio ir 50 Eur už apeliacinio skundo parengimą), patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija), teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Atsakovo Širvintų rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą tenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 27 d. sprendimą pakeisti.
Sprendimo dalį, kuria Širvintų rajono savivaldybės administracija įpareigota išmokėti V. M. vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš pareigų dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, išdėstyti taip:
„Priteisti pareiškėjai V. M. iš atsakovo Širvintų rajono savivaldybės administracijos 1 651,79 Eur (vieno tūkstančio šešių šimtų penkiasdešimt vieno euro ir 79 centų) atlyginimą už priverstinę pravaikštą nuo 2015 m. gruodžio 11 d. iki 2017 m. vasario 27 d. įskaitytinai ir vidutinį darbo užmokestį po 36,72 Eur (trisdešimt šešis eurus ir 72 centus) už kiekvieną priverstinės pravaikštos darbo dieną, esant penkių darbo dienų savaitei, išskaičiuojant iš šios mokėtinos sumos pareiškėjos gaunamą darbo užmokestį Vilniaus apskrities vyriausiajame policijos komisariate, nuo 2017 m. vasario 28 d. iki pareiškėjos grąžinimo į tarnybą“.
Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovui Širvintų rajono savivaldybės administracijai iš pareiškėjos V. M. 61,25 Eur (šešiasdešimt vieną eurą ir 25 centus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Laimutis Alechnavičius
Ramūnas Gadliauskas
Dalia Višinskienė