Administracinė byla Nr. eA-3159-415/2021
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04341-2019-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 8.3.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. birželio 16 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų D. T. (D. T.), E. T. ir N. T. (N. T.), atstovaujamo atstovų pagal įstatymą – tėvų D. T. ir E. T., apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų D. T., E. T. ir N. T. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjai D. T., E. T. ir N. T. su skundu kreipėsi į teismą ir prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2019 m. gruodžio 12 d. sprendimą Nr. (15/5-2)50U-2536, 2537, 2538/(15/4-1) 7U-00022 „Dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduotų (duomenys neskelbtini) piliečiams D. T., E. T. ir N. T., panaikinimo ir Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje neišdavimo (duomenys neskelbtini) piliečiui D. T.“ (toliau – ir Sprendimas) bei atsakovą įpareigoti iš naujo išnagrinėti D. T. prašymą dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.
2. Pareiškėjai paaiškino, kad D. T. 2018 m. birželio 26 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, remdamasis tuo, jog jis yra uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Aderealis“ (toliau – ir Bendrovė) dalyvis. E. T. ir pareiškėjų nepilnametis vaikas taip pat pateikė prašymus pakeisti leidimus laikinai gyventi Lietuvoje šeimos susijungimo pagrindu. Migracijos departamentas 2018 m. rugpjūčio 9 d. pareiškėjams išdavė leidimus laikinai gyventi, galiojančius iki 2020 m. rugpjūčio 9 d. Atsižvelgęs į tai, kad nuo 2014 m. rugpjūčio 5 d. nuolat gyvena Lietuvoje ir visą laikotarpį turėjo laikinus leidimus gyventi, D. T. 2019 m. spalio 7 d. atsakovui pateikė prašymą dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvoje bei visus reikalingus dokumentus. Migracijos departamentas Sprendimu panaikino pareiškėjui ir jo šeimos nariams išduotus leidimus laikinai gyventi bei priėmė sprendimą neišduoti D. T. leidimo nuolat gyventi. Toks sprendimas buvo priimtas Migracijos departamentui nustačius, kad Bendrovė, kurios dalyvis yra pareiškėjas, neatitinka imperatyvių Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų.
3. Pareiškėjai nurodė, kad su 2019 m. spalio 7 d. prašymu buvo pateikti visi reikalingi dokumentai; dokumentai, reikalingi ir reikšmingi nustatyti atitikčiai Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktui, nebuvo teikiami, o ir institucija jų nereikalavo. Išvadą, kad UAB „Aderealis“ neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, Migracijos departamentas padarė remdamasis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Sodra) informacinės sistemos duomenimis ir prielaidomis, nevertino, kad vienam Bendrovės darbuotojui mažesnis darbo užmokestis buvo mokėtas dėl ligos. Be to, išvadas dėl UAB „Aderealis“ ūkinės komercinės veiklos atsakovas padarė neturėdamas jokių aktualių veiklos vykdymo duomenų ir vadovavosi Bendrovės 2018 m. teiktais duomenimis, o tai negali atspindėti ir pagrįsti esamos UAB „Aderealis“ situacijos. Pareiškėjai akcentavo, kad Migracijos departamentas, atlikdamas tyrimą, į D. T. dėl papildomų dokumentų pateikimo nesikreipė ir taip buvo apribota pareiškėjų teisė teikti papildomus dokumentus, siekiant pašalinti prieštaravimus ir išsklaidyti abejones.
4. D. T. teismui 2021 m. balandžio 1 d. pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad pagal kartu su prašymu pateiktus dokumentus jis atitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus. Pažymėjo, kad minėtas straipsnis nenurodo, jog pareiškėjas turi mokėti sau darbo užmokestį, norėdamas turėti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje. D. T. teigė, kad pagal naujus Migracijos departamento reikalavimus 2018 m. birželio 22 d. Bendrovės juridinę formą pakeitė į uždarąją akcinę bendrovę, kadangi pirmasis leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal pareiškėjo vykdomą individualią veiklą. D. T. teigė, kad yra vienintelis UAB „Aderealis“ kurios veikla nuo 2014 m. niekada nebuvo stabdoma, akcininkas.
5. D. T. pažymėjo, kad dėl suprastėjusios sūnaus sveikatos nuo 2018 m. liepos 2 d. iki 2019 m. rugpjūčio 31 d. buvo neapmokamose atostogose ir negalvojo, kad ateityje dėl to kils problemų. Pareiškėjas pratęsė laikino leidimo gyventi dokumento galiojimą kaip Bendrovės akcininkas ir nežinojo, kad neturi teisės išeiti atostogų savo noru.
6. D. T. nurodė, kad nuo 2019 m. kovo 18 d. iki 2019 m. kovo 31 d. pareiškėjai buvo išmokėtas 1 136,5 Eur atlyginimas, kadangi E. T. buvo neapmokamose atostogose; apmokamas atostogas ji išnaudojo dar 2018 m. gruodžio mėnesi, nes turėjo išvykti pas kitoje Europos valstybėje gyvenančius vaikus. Pareiškėjai 2019 m. balandžio 2 d. įvyko draudžiamasis įvykis, dėl kurio jos darbo užmokestis sudarė 1 310,31 Eur. Be to, E. T. po įvykusio draudžiamojo įvykio nuo 2019 m. gegužės 3 d. iki 2019 m. gegužės 16 d. teko kreiptis dėl medicinos pagalbos, ji planavo sugrįžti į darbą, tačiau tam nebeturėjo jėgų.
7. D. T. teigė, kad faktinis darbo užmokestis už pirmąjį 2019 m. ketvirtį galėjo nežymiai skirtis nuo esančių statistinių duomenų, kadangi 2019 m. pirmojo ketvirčio metu keitėsi koeficientas darbo užmokesčiui apskaičiuoti, todėl jis ženkliai padidėjo. E. T. 2019 m. vasario mėnesi kreipėsi į Lietuvos Respublikos statistikos departamentą dėl pasikeitusios tvarkos, tačiau atliekant skaičiavimus, atsižvelgiant į jos suprastėjusią sveikatos būklę, buvo padaryta klaida. Be to, D. T. nebuvo informuotas, kada pareiškėja vėl pradės dirbti, o Valstybinė darbo inspekcija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, atsakydama į jo prašymą, nurodė, kad D. T. neturi teisės atleisti darbuotojo, kol jis yra nedarbingas.
8. Pareiškėjas nurodė, kad interjero dizaino projektavimo paslaugos papildo pagrindinę veiklą, kadangi UAB „Aderealis“ pagrindinė veikla yra baldų ir apdailos medžiagų pardavimas. Pažymėjo, kad teisminio proceso metu Bendrovė išsiplėtė, šiuo metu joje dirba penki darbuotojai. Atsižvelgiant į sudėtingą pasauliui laikotarpį, t. y. COVID-19 pandemiją, pareiškėjai vis tiek atidarė naują baldų parduotuvę ir dizaino studiją. Teigė, kad leidimo nuolat gyventi Lietuvoje neturėjimas apsunkina UAB „Aderealis“ veiklą, kadangi bankai nesuteikia kredito paslaugų, neišduoda mobilaus parašo, dėl ko pareiškėjas negali atlikti jokių veiksmų valstybės įmonėje Registrų centre, jis gali naudoti tik savo asmenines lėšas, o tai stipriai didina konkurencijos riziką jo įmonei, lyginant su kitomis bendrovėmis.
9. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.
10. Atsakovas paaiškino, kad 2018 m. rugpjūčio 9 d. pareiškėjams išdavė leidimus laikinai gyventi, galiojančius iki 2020 m. rugpjūčio 9 d., o vykdydamas užsieniečių kontrolę, 2019 m. gruodžio 6 d. Sodros informacinėje sistemoje patikrino duomenis apie pareiškėjo valdomą Bendrovę bei jos darbuotojus. Patikrinus duomenis, buvo nustatyta, kad UAB „Aderealis“ yra įdarbinti trys darbuotojai: Lietuvos pilietė (buhalterė apskaitininkė) ir du trečiųjų šalių piliečiai, turintys leidimus laikinai gyventi (pareiškėjai). Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad buhalterei apskaitininkei 2019 m. gegužės mėnesį buvo sumažintas darbo užmokestis, o nuo 2019 m. birželio mėnesio iki Sprendimo priėmimo minėtai darbuotojai darbo užmokestis nebuvo mokamas. Be to, nuo 2019 m. kovo 18 d. iki 2019 m. kovo 31 d. jai buvo suteiktas nedraudiminis laikotarpis. Atsakovas padarė išvadą, kad UAB „Aderealis“ neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų.
11. Migracijos departamentas pažymėjo, kad kartu su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi D. T. pateikė Bendrovės 2018 m. birželio 25 d. verslo planą, kuriame nurodyta, jog UAB „Aderealis“ vykdo su interjero dizainu susijusią veiklą. Šiame verslo plane taip pat nurodytos visų Bendrovėje dirbančių asmenų funkcijos. Įvertinęs pateiktus duomenis, atsakovas padarė išvadą, kad pareiškėjai turėtų atlikti pagrindinę su interjero dizainu susijusią veiklą, t. y. įgyvendinti užsakymus, ieškoti klientų, organizuoti prekių pirkimą, o Lietuvos pilietė yra jų aptarnaujantis personalas, kuri turėtų dirbti su finansiniais dokumentais. Migracijos departamentas pažymėjo, kad D. T. taip pat pateikė 2018 m. balandžio 30 d. darbo sutartį, sudarytą tarp tuometinės pareiškėjo bendrovės (dabar jau Bendrovė) ir Lietuvos pilietės, kuri buvo įdarbinta eiti finansų apskaitos ir analizės konsultantės pareigas. Atsakovas nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog Bendrovės darbuotojai Lietuvos pilietei nuo 2019 m. birželio mėnesio iki šiol nėra mokamas darbo užmokestis, yra pagrindas daryti išvada, kad Lietuvos piliete nedirba visą darbo laiką, kadangi jai buvo mokėtas daug mažesnis darbo užmokestis nei nustatyta jos darbo sutartyje už visą darbo laiką – t. y. už darbą 40 valandų per savaitę. Atsakovas sprendė, kad yra pagrindas konstatuoti, jog Bendrovė pastaruosius 8 mėnesius neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų imperatyvių reikalavimų.
12. Migracijos departamentas teigė, kad Sodros duomenimis taip pat buvo nustatyta, jog pareiškėjui D. T. nuo 2018 m. liepos 2 d. iki 2019 m. rugpjūčio 31 d. buvo suteiktos neapmokomos atostogos, o E. T. neapmokamos atostogos buvo suteiktos nuo 2018 m. liepos 2 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d., taigi, šiuo laikotarpiu Bendrovėje nebuvo dirbančių darbuotojų, o tai sudaro pagrindą manyti, kad UAB „Aderealis“ nuo 2018 m. liepos 2 d. nevykdė veiklos pagal verslo planą. Atsakovas nurodė, kad šios aplinkybės jam leido priimti išvadą dėl neatitikties Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytiems reikalavimams.
13. Migracijos departamentas pažymėjo, kad visų aplinkybių kontekste įvertino D. T. paaiškinimą dėl priežasties, lėmusios būtinybę išeiti neapmokamų atostogų (vaiko liga), tačiau nusprendė, kad šis paaiškinimas neatitiko proporcingumo principo, kadangi faktiškai visą pareiškėjui išduoto leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpį Bendrovė veiklos nevykdė. Be to, D. T., prieš pateikdamas prašymą dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo, nuo atsakovo nuslėpė aplinkybes, kad pareiškėjams yra suteiktos neapmokamos atostogos.
14. Migracijos departamentas atkreipė dėmesį, kad Sprendimas yra paremtas Sodros informacinės sistemos duomenimis, o UAB „Aderealis“ neatitiktis Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams buvo konstatuota ne tik todėl, kad Bendrovėje nedirbo Lietuvos Respublikos ar Europos Sąjungos valstybės narės pilietis, bet ir todėl, kad ji nevykdė ūkinės komercinės veiklos, kadangi UAB „Aderealis“ nedirbo darbuotojai, kurie galėjo vykdyti steigimo dokumentuose nurodytą veiklą pagal verslo planą.
15. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjai skunde nepaneigė Migracijos departamento nustatytos aplinkybės, jog jie daugiau kaip metus nedirbo Bendrovėje. Akcentavo, kad pareiškėjai turi pareigą atitikti Įstatymo jiems keliamus reikalavimus ne tik leidimų laikinai gyventi išdavimo metu, bet ir visą šių leidimų laikinai gyventi galiojimo laikotarpį. Be to, per laikotarpį iki Sprendimo priėmimo pareiškėjai apie pasikeitusias aplinkybes dėl UAB „Aderealis“ nevykdomos veiklos atsakovo neinformavo ir dėl naujo leidimo laikinai gyventi nesikreipė, todėl minėti leidimai buvo panaikinti. Migracijos departamentas atkreipė dėmesį, kad neturėjo pareigos iš D. T. ar Bendrovės papildomų paaiškinimų, o pareiškėjų skunde išdėstyti argumentai yra deklaratyvūs. Atsakovas akcentavo, kad rėmėsi oficialiais duomenimis, o pareiškėjai turėjo pareigą atitikti Įstatymo reikalavimus.
II.
16. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. kovo 26 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.
17. Teismas sprendė, kad Migracijos departamentas, padaręs pagrįstą išvadą, jog UAB „Aderealis“ nuo 2018 m. liepos 2 d. iš esmės nevykdė steigimo dokumentuose nurodytos veiklos, todėl pareiškėjas D. T. neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintų imperatyvių reikalavimų, turėjo teisinį pagrindą, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, panaikinti šiam pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2020 m. rugpjūčio 9 d., ir vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu, neišduoti leidimo nuolat gyventi, o taip pat atsižvelgdamas į Įstatymo 50 straipsnio 3 dalį, panaikinti leidimus laikinai gyventi ir jo šeimos nariams; pareiškėjai nei skunde teismui, nei teismo posėdžio metu nenurodė daugiau jokių reikšmingų aplinkybių dėl Bendrovės veiklos realumo, kurios paneigtų Migracijos departamento nustatytus faktus; bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, kad pareiškėjams buvo kliūčių iki Sprendimo priėmimo teikti papildomus dokumentus, paaiškinimus ir įrodymus visiems prieštaravimams bei abejonėms išsklaidyti. Teismas pažymėjo, kad pagal bendrą taisyklę, pareiga pateikti įrodymus, patvirtinančius prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pagrįstumą, tenka šį prašymą pateikusiam asmeniui jo (prašymo) nagrinėjimo Migracijos departamente metu.
18. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. kovo 3 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 26 d. sprendimą panaikino ir bylą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
19. Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismo išvados, jog pareiškėjams nebuvo kliūčių iki Sprendimo priėmimo teikti papildomus dokumentus, paaiškinimus ir įrodymus visiems prieštaravimams bei abejonėms išsklaidyti, ar kad jie nevykdė pareigos pateikti įrodymus, patvirtinančius prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pagrįstumą (ginčo atveju tokia procedūra ir nebuvo vykdoma), nėra pagrįsta. Atsižvelgusi į tai, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, nesant tam pagrindo, atsisakė vertinti pareiškėjų pateiktus dokumentus, susijusius su darbuotojo nedarbingumu dėl ligos (prašymu suteikti neapmokamas atostogas) ir Bendrovės vykdyta veikla ginčui aktualiu laikotarpiu, kurie, jų teigimu, patvirtina Sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą, ir kurių jie objektyviai neturėjo galimybės pateikti administracinių procedūrų metu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad padarytas procesinės teisės normų pažeidimas yra pagrindas panaikinti sprendimą, kadangi dėl tokios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla, ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
III.
20. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. balandžio 13 d. sprendimu pareiškėjų D. T., E. T. ir N. T. skundą atmetė kaip nepagrįstą.
21. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. kovo 3 d. nutartyje konstatavo, jog (duomenys neskelbtini) pilietis D. T. 2018 m. birželio 26 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte bei 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu, o jo sutuoktinė E. T. ir nepilnametis sūnus N. T. – prašymus išduoti leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu. Nenustačius pagrindų, dėl kurių leidimas laikinai gyventi pareiškėjui D. T. negalėjo būti išduotas, Migracijos departamento Imigracijos skyrius 2018 m. rugpjūčio 7 d. priėmė sprendimus išduoti pareiškėjui D. T. leidimą laikinai gyventi dvejiems metams bei leidimus laikinai gyventi jo šeimos nariams – sutuoktinei ir nepilnamečiui sūnui – tokiam pat terminui. Pareiškėjui D. T. 2019 m. spalio 7 d. pateikus prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi, atsakovas, vykdydamas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445 patvirtinto Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) 47 punkto nuostatas, atliko patikrinimą dėl pagrindų leidimui laikinai gyventi panaikinimo buvimo / nebuvimo, kurio metu, vykdant kontrolę, Sodros duomenimis buvo nustatyta, kad vienam iš Bendrovės darbuotojų nuo 2019 m. birželio mėnesio nebuvo mokamas darbo užmokestis, o likusiems UAB „Aderealis“ darbuotojams (pareiškėjui ir jo sutuoktinei) nuo 2018 m. liepos 2 d. iki 2019 m. rugpjūčio 31 d. ir iki 2019 m. gruodžio 31 d. buvo suteiktos neapmokamos atostogos. Migracijos departamentas nusprendė, kad 2019 m. birželio–rugpjūčio mėnesiais Bendrovė veiklos nevykdė, nes joje nebuvo faktiškai dirbančių darbuotojų, o taip pat – kad UAB „Aderealis“ ūkinės veiklos nevykdė nuo 2018 m. liepos 2 d., kai pareiškėjai išėjo neapmokamų atostogų. Įvertinęs tyrimo metu surinktą medžiagą ir pareiškėjo D. T. paaiškinimą, atsakovas Sprendimu, motyvuodamas tuo, kad Bendrovė, kurios dalyviu esančiam pareiškėjui D. T. išduotas leidimas laikinai gyventi, neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte reikalavimų, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu ir 3 dalimi, nusprendė panaikinti pareiškėjams išduotus leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje; atsižvelgdamas į Įstatymo 53 straipsnio 1 dalyje nustatytus leidimo gyventi nuolat pagrindus, į tai, kad D. T. „<...> formaliai pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus turėdamas leidimą laikinai gyventi <...>“, kadangi Bendrovė, dėl dalyvavimo kurioje pareiškėjui D. T. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, nuo 2018 m. liepos 2 d. neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte reikalavimų, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu, nusprendė neišduoti pareiškėjui leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.
22. Atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. kovo 3 d. nutartyje pateiktus išaiškinimus, teismas, iš naujo nagrinėdamas administracinę bylą, vertino pareiškėjų dokumentus, kurie buvo pateikti 2020 m. vasario 26 d. kartu su prašymu šiuos dokumentus pridėti prie bylos.
23. Pacitavęs Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, teismas pažymėjo, kad Sprendimas buvo priimtas konstatavus, jog Bendrovė pastaruosius 8 mėnesius neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytų imperatyvių reikalavimų, kadangi joje nėra įsteigtos darbo vietos, kuriose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio (toliau – BDU) dydžius – 1 775,6 Eur.
24. Teismas nurodė, kad vienam iš Bendrovės darbuotojų (buhalterei) 2019 m. gegužės mėnesį buvo išmokėtas 60 Eur darbo užmokestis, o 2019 m. birželio–spalio mėnesiais šiai darbuotojai iš viso nebuvo mokamas darbo užmokestis. Atsakovas, remdamasis Sodros duomenimis, taip pat nustatė, kad kiti Bendrovės darbuotojai (pareiškėjai), nuo 2018 m. liepos 2 d. iki 2019 m. rugpjūčio 31 d. ir iki 2019 m. gruodžio 31 d. buvo neapmokomose atostogose. Teismas sprendė, kad šių nustatytų faktinių aplinkybių visuma Migracijos departamentui pagrįstai leido padaryti išvadą, jog UAB „Aderealis“ neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytų reikalavimų, todėl pagrįstai nusprendė, kad Bendrovėje nuo 2019 m. birželio mėnesio nebuvo darbuotojų, dirbančių visą darbo dieną (pareiškėjai nedirbo nuo 2018 m. liepos mėnesio, buhalterė – nuo 2019 m. birželio mėnesio), todėl nebuvo įvykdyta ir kita būtina sąlyga, kad darbuotojams mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudarytų ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio BDU dydžius (pareiškėjai neapmokamose atostogose buvo nuo 2018 m. liepos mėnesio, buhalterei nuo 2019 m. gegužės mėnesio buvo mokėtas sumažintas darbo užmokestis, o nuo 2019 m. birželio mėnesio darbo užmokestis nemokėtas visai). Teismas sprendė, kad atsižvelgęs į tai, jog Bendrovės veikla – su interjero dizainu susijusi veikla, o verslo plane numatyta, kad tiesioginį darbą atliks pareiškėjai (pareiškėja yra interjero dizainerė, projektuoja interjerus ir panašiai; pareiškėjas sudaro sutartis su tiekėjais, koordinuoja darbus ir kita), kurie, kaip buvo nustatyta, nuo 2018 m. liepos mėnesio buvo neapmokamose atostogose, Migracijos departamentas priėmė pagrįstą išvadą, kad Bendrovė nuo 2018 m. liepos 2 d. iš esmės nevykdė steigimo dokumentuose nurodytos veiklos.
25. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjų pateikti UAB Medicinos banko sąskaitų Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) išrašai 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d., N. T. medicinos dokumentai, darbuotojos 2019 m. kovo 14 d. prašymas išleisti neapmokamų atostogų, Bendrovės direktoriaus 2019 m. kovo 15 d. įsakymas, kuriuo buhalterei buvo suteiktos prašytos nemokamos atostogos, Sodros 2020 m. vasario 18 d. pažymėjimų išrašas, Bendrovės su Italijos įmone Goldennight S.r.l. 2019 m. sausio 7 d. sudaryta atstovavimo sutartis, 2019 m. rugpjūčio 5 d. sąskaita, serija DT Nr.178, 2019 m. rugpjūčio 6 d. sąskaita serija DT Nr.179, pardavimų ir sąskaitų žurnalas bei Sodros informacija apie apdraustųjų asmenų draudžiamąsias pajamas ir valstybinio socialinio draudimo įmokas nepatvirtina aplinkybių, jog Bendrovėje buvo įsteigtos darbo vietos, kuriose ginčo laikotarpiu visą laiką dirbo Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai bei kad jiems buvo mokamas bendrai ne mažesnis nei 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio BDU dydžio mėnesinis darbo užmokestis.
26. Teismas papildomai pažymėjo, kad pareiškėjams iš esmės turėjo būti žinomi Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinti imperatyvūs reikalavimai, kurių laikymasis iš esmės lemia jų teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, todėl įvykus nenumatytoms aplinkybėms (šeimos nario liga ar kita), pareiškėjas turėjo galimybę Bendrovės veiklos klausimus spręsti kitais būdais (pvz., į darbą priimdamas papildomus darbuotojus ar panašiai).
27. Pacitavęs Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktų bei 50 straipsnio 3 dalies nuostatas, teismas nurodė, kad pagal tyrimo metu surinktus duomenis nustatęs, jog pareiškėjai neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintų imperatyvių reikalavimų, Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, turėjo teisinį pagrindą panaikinti D. T. išduotą leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2020 m. rugpjūčio 9 d., ir neišduoti leidimo nuolat gyventi, vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu; atitinkamai pagrįstai leidimai laikinai gyventi buvo panaikinti ir pareiškėjo šeimos nariams (Įstatymo 50 straipsnio 3 dalis).
28. Teismas sprendė, kad ginčijamo Migracijos departamento sprendimo motyvai yra iš esmės aiškūs, Sprendimas yra pagrįstas jo priėmimo metu žinomais duomenimis, nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, todėl nėra teisinio pagrindo jo ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymus.
IV.
29. Pareiškėjai D. T., E. T. ir N. T. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 13 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą tenkinti visiškai: panaikinti Sprendimą ir atsakovą įpareigoti iš naujo išnagrinėti D. T. prašymą dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.
30. Pareiškėjai paaiškina, kad sprendime teismas apsiribojo tik nurodymu, jog ginčijamas Migracijos departamento sprendimas buvo priimtas konstatavus, jog Bendrovė pastaruosius 8 mėnesius neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytų imperatyvių reikalavimų, kadangi joje nėra įsteigtos darbo vietos, kuriose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio BDU dydžius – 1 775,6 Eur. Pažymi, kad priešingai nei nurodė teismas, darbo vieta, kurioje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos pilietė, yra įsteigta, darbuotojai nustatytas darbo užmokestis sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio BDU dydžius, o ginčo laikotarpiu buvo nustatytas draudiminis įvykis ir tai patvirtina pareiškėjų pateikti duomenys. Pareiškėjai akcentuoja, kad draudiminis įvykis – darbuotojo liga – nepriklauso nei nuo darbdavio, nei nuo darbuotojo valios. Pažymi, kad teismo išvada, jog Sodros informacija apie apdraustųjų asmenų draudžiamąsias pajamas ir valstybinio socialinio draudimo įmokas nepatvirtina aplinkybių, jog Bendrovėje buvo įsteigtos darbo vietos, yra neteisinga, kadangi byloje esantys Sodros duomenys patvirtina, jog asmenys yra apskaityti kaip dirbantys Bendrovėje. Pareiškėjai teigia, kad draudžiamosios pajamos ir valstybinio socialinio draudimo įmokos nepatvirtina esant sukurtai darbo vietai, kadangi vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo nuostatomis, draudžiamosios pajamos yra visos asmens pajamos ir kitos sumos, nuo kurių šiame įstatyme nustatyta tvarka priskaičiuotos ir privalo būti įmokėtos valstybinio socialinio draudimo įmokos, taip pat pagal Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą asmeniui priskaičiuotos ligos (įskaitant darbdavio mokamas dvi pirmąsias ligos dienas), profesinės reabilitacijos, motinystės, tėvystės, vaiko priežiūros išmokos, pagal Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą priskaičiuotos ligos dėl nelaimingo atsitikimo darbe arba profesinės ligos išmokos, pagal Lietuvos Respublikos nedarbo socialinio draudimo įstatymą priskaičiuotos nedarbo socialinio draudimo ir dalinio darbo išmokos. Be to, draudžiamosios pajamos yra ne tik pajamos iš darbo santykių, bet ir santykių, savo esme atitinkančių darbo santykius, todėl išvada, kad draudžiamosios pajamos ir valstybinio socialinio draudimo įmokos nepatvirtina aplinkybių, jog UAB „Aderealis“ buvo įsteigta darbo vieta, yra nepagrįsta ir neteisinga.
31. Pareiškėjai nurodo, kad sprendime teismas atkartoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo panaikintame pirmosios instancijos teismo 2020 m. kovo 26 d. sprendime padarytas išvadas, susijusias su tinkamu Sprendimo motyvavimu. Pažymi, kad Sprendimas buvo motyvuojamas ir aplinkybe, jog Bendrovė nevykdė veiklos, o iš skundžiamo teismo sprendimo argumentų matyti, kad pareiškėjų pateikti duomenys: UAB Medicinos banko sąskaitų Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) išrašai 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d., Bendrovės su Italijos įmone Goldennight S.r.l. 2019 m. sausio 7 d. sudaryta atstovavimo sutartis, 2019 m. rugpjūčio 5 d. sąskaita serija DT Nr.178, 2019 m. rugpjūčio 6 d. sąskaita serija DT Nr.179, pardavimų ir sąskaitų žurnalas buvo priskirti vertinti aplinkybėms, ar UAB „Aderealis“ buvo įsteigtos darbo vietos ir ar buvo mokamas Įstatyme nustatyto dydžio darbo užmokestis, o ne nustatant aplinkybę dėl vykdytos veiklos ginčo laikotarpiu.
32. Pareiškėjų nuomone, Sprendimas buvo priimtas pažeidžiant materialiąsias teisės norma. Akcentuoja, kad Įstatymas nenustato leidimo panaikinimo tvarkos, tačiau Įstatymo 51 straipsnio 3 dalis įtvirtina, kad šią tvarką nustato vidaus reikalų ministras, konkrečiu atveju tai yra Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtintas Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašas (toliau – Leidimų laikinai gyventi užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašas), kurio 126 punkto turinys patvirtina, jog sprendžiant klausimą dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, kuris buvo išduotas dėl to, kad užsienietis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kaip tai yra suprantama pagal Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, yra būtina vadovautis procedūromis ir taisyklėmis, kurios yra įsakmiai įtvirtintos šio prašo VIII skyriuje, taigi, be kita ko, ir 127 punkte. Pacitavę Leidimų laikinai gyventi užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo 127 punkto nuostatą, pareiškėjai teigia, kad šiame punkte yra nustatyta privaloma procedūra ir pareiga informuoti užsienietį apie nagrinėjamą klausimą dėl administracinio sprendimo, leidžiančio laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, panaikinimo. Minėto aprašo 127 punkte taip pat nustatyta tam tikra įrodinėjimo taisyklė, t. y. viešojo administravimo subjekto teisė preziumuoti tam tikrus faktus, būtent dėl įmonės fiktyvumo, jeigu užsienietis yra pasyvus administracinėje procedūroje ir nesinaudoja jam teisės aktuose nustatyta galimybe atvykti į instituciją, pateikti papildomus dokumentus bei pateikti paaiškinimus žodžiu.
33. Pareiškėjai atkreipia dėmesį, kad atsakovo pateikti dokumentai bei jo procesinių dokumentų turinys patvirtina, jog Migracijos departamentas užsieniečio apie jo nagrinėjamą klausimą neinformavo, nepasiūlė pateikti įrodymų nagrinėjamu klausimu ir taip pažeidė Leidimų laikinai gyventi užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo 127 punktą bei užsieniečio teisę būti išklausytam. Pareiškėjų nuomone, atsižvelgiant į tai, Sprendimas turi būti panaikintas kaip neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 str. 1 d. 3 p.), o skundžiamas teismo sprendimas turėtų būti panaikintas dėl to, kad teismas neteisingai sprendė dėl viešojo administravimo subjekto taikytų materialiosios teisės normų (Administracinių bylų teisenos įstatymo 147 str.).
34. Pareiškėjai teigia, kad atsakovas neturėjo jokio pagrindo konstatuoti, jog administracinis sprendimas dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo gali būti priimtas negavus užsieniečio paaiškinimų. Pažymi, kad Leidimų laikinai gyventi užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo VIII skyrius patvirtina, jog sprendimas gali būti priimtas negavus užsieniečio paaiškinimų, tačiau tokia galimybė nustatyta, jeigu šis užsienietis kviečiamas neatvyksta ir nepateikia papildomų dokumentų, kai institucija yra prieš tai įvykdžiusi savo pareigą pranešti apie nagrinėjamą klausimą, todėl nepagrįstas yra atsakovo apeliavimas į teismo išaiškinimą vienoje individualioje byloje, pagal kurį, atsakovo nuomone, jis kiekvienu atveju neturi pareigos kreiptis į pareiškėją dėl papildomų paaiškinimų. Be to, minėtoje byloje buvo vertinama ankstesnė Leidimų laikinai gyventi užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo redakcija, kurios nuostatos buvo iš esmės pakeistos. Pareiškėjai akcentuoja, kad nurodytoje byloje pareiškėjas buvo kviečiamas į instituciją, kai buvo nagrinėjamas klausimas dėl leidimo pakeitimo, pareiškėjas buvo atvykęs į instituciją, buvo davęs paaiškinimus, taigi nebuvo jokio pagrindo konstatuoti, kad su pareiškėju nėra galimybės susisiekti ir dėl to būtų galima priimti sprendimą vadovaujantis minėta prezumpcija ir atsakovo surinktais dokumentais, t. y. be pareiškėjo paaiškinimų.
35. Pareiškėjai pažymi, kad viešojo administravimo subjekto pareiga yra priimti administracinį sprendimą pagal sprendimo priėmimo metu buvusią faktinę padėtį, t. y. pagal administracinio sprendimo metu surinktus įrodymus, tačiau nustačius, kad viešojo administravimo subjektas surinko įrodymus pažeisdamas pagrindines procedūras ir taisykles (įsakmiai įtvirtintas teisės aktuose), t. y. nesuteikė jokios galimybės kitai administracinės procedūros šaliai pateikti įrodymus, neteisingai (neturėdamas faktinio pagrindo) vadovavosi teisės aktuose įtvirtinta prezumpcija dėl neįrodinėtinų faktų, nagrinėjamu atveju negalima daryti išvados, kad įrodinėjimas administracinėje procedūroje buvo vykdomas tinkamai. Dėl šių įrodinėjimo proceso institucijoje padarytų pažeidimų buvo neįvertinti pareiškėjo, t. y. asmens, dėl kurio buvo priimamas administracinis sprendimas, teikiami įrodymai (buvo pateikti po sprendimo priėmimo dėl to, kad nebuvo suteikta galimybė pateikti laiku – prieš priimant sprendimą), todėl priimtas sprendimas negali būti pripažintas teisėtu.
36. Pareiškėjai nurodo, kad pagal bendrą taisyklę, pareiga pateikti įrodymus, patvirtinančius prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pagrįstumą, tenka šį prašymą pateikusiam asmeniui jo (prašymo) nagrinėjimo Migracijos departamente metu (Įstatymo 33 str. 4 d.). Be to, paprastai įrodymai, pateikti teismui kartu su skundu, kurie nebuvo, nors galėjo ir turėjo būti pateikti atsakovui prašymo nagrinėjimo metu, negali būti vertinami sprendžiant Migracijos departamento sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, nes toks įrodymų vertinimas (priklausomai nuo jų turinio), be kita ko, galėtų suponuoti naują prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi tyrimą, o tai Įstatymo nustatyta tvarka yra priskirta Migracijos departamento kompetencijai. Pareiškėjų nuomone, administracinio teismo kompetencija vertinti administracinio sprendimo teisėtumą pagal faktinę padėtį, buvusią sprendimo priėmimo metu ir pagal teisinį reguliavimą, galiojusį sprendimo priėmimo metu (Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 str.), turėtų būti suprantama taip, kad teismas turėtų tikrinti taip pat ir tai, ar viešojo administravimo institucija teisingai ir teisėtai nustatė faktinę padėtį (ar tinkamai vyko įrodinėjimas institucijoje).
37. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašo pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
38. Atsakovas akcentuoja, kad Sprendimas buvo priimtas įvertinus Sodros duomenis. Nurodo, kad Migracijos departamentas 2020 m. vasario 19 d. iš Sodros gavo pranešimą
Nr. DV_S-11720, jog UAB „Aderealis“, remiantis Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo registro duomenimis ir Sodros dokumentų valdymo sistemos duomenimis, per elektroninę sistemą 2019 m. gruodžio 16 d. ir 2020 m. sausio 14 d. pateikė dokumentus, o tai reiškia, kad Bendrovė po Sprendimo priėmimo atgaline data Sodros informacinėje sistemoje įrašė duomenis, jog UAB „Aderealis“ ir pareiškėjai atitiktų Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus. Migracijos departamentas atkreipia dėmesį, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2010 m. birželio 4 d. įsakymu Nr. V-243 patvirtintų Duomenų apie apdraustuosius ir draudėjus pateikimo ir tikslinimo taisyklių 18.1.1 punktas nustato, jog įdarbinanti įmonė apie įdarbinamą darbuotoją turi pranešti Sodrai ne vėliau kaip prieš vieną darbo dieną įdarbinamojo darbuotojo darbo pradžios, o 40 punktas įtvirtina, kad pranešimus dėl neapmokamų atostogų įmonė turi teikti Sodrai ne vėliau kaip kitą darbo dieną nuo minėtų aplinkybių atsiradimo, tačiau Bendrovė šių reikalavimų nesilaikė.
39. Migracijos departamentas akcentuoja, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinti reikalavimai yra imperatyvūs, Įstatyme nėra nustatyta jokių išimčių dėl šių reikalavimų netaikymo; tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas analogiškas bylas. Atsakovas pažymi, kad Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje ir 50 straipsnyje yra įtvirtinti savarankiški imperatyvūs atsisakymo išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi ir leidimo lakinai gyventi panaikinimo pagrindai, nustačius bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą atsisakyti išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi arba panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi, tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panašaus pobūdžio bylose. Migracijos departamentas teigia, kad pareiškėjų atžvilgiu priimdamas sprendimą, pagrįstai vadovavosi jo priėmimo metu surinktais Sodros duomenimis, o naujai pareiškėjų teismui pateikti duomenys nepaneigia, kad atsakovas jų leidimus laikinai gyventi panaikino pagrįstai, ką konstatavo ir pirmosios instancijos teismas.
40. Migracijos departamentas atkreipia dėmesį, kad Bendrovės finansininkės 2019 m. kovo 14 d. prašyme dėl neapmokamų atostogų ir pareiškėjo (UAB „Aderealis“ direktoriaus) 2019 m. kovo 15 d. įsakyme dėl nemokamų atostogų suteikimo nurodytas laikotarpis nuo 2019 m. kovo 18 d. iki 2019 m. kovo 31 d. nėra nurodytas pareiškėjų teismui pateiktame nedarbingumo pažymėjimų sąraše kaip laikotarpis, kurio metu minėta darbuotoja turėjo nedarbingumo pažymėjimą, todėl šiuo laikotarpiu Bendrovė neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų dėl nuo darbuotojo ir darbdavio valios priklausiusių aplinkybių. Atsakovas teigia, kad pareiškėjas, norėdamas, jog UAB „Aderealis“ atitiktų Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, Bendrovėje galėjo įdarbinti daugiau darbuotojų.
41. Migracijos departamentas pažymi, kad pareiškėjų teiginiai dėl materialiosios teisės normų pažeidimo Sprendime yra žinomai melagingi. Akcentuoja, kad Leidimų laikinai gyventi užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo 126 ir 127 punktų nuostatos patvirtina, jog jose nurodytas patikrinimas yra atliekamas tik tada, kai yra pagrindas manyti, kad įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė, tačiau Migracijos departamentas Sprendime nekonstatavo, kad pareiškėjo valdoma Bendrovė yra fiktyvi, tai pareiškėjams yra žinoma.
42. Atsakovas teigia, kad neturėjo pareigos iš pareiškėjo ar Bendrovės reikalauti papildomų paaiškinimų; akcentuoja, kad teismų praktikoje nurodoma, jog užsieniečio apklausa nėra privaloma. Migracijos departamento nuomone, Sprendimas buvo priimtas įvertinus duomenų visumą ir patikrinimo medžiagą, o surinkti duomenys turėtų būti vertinami kaip nedviprasmiški ir pakankami sprendimui priimti.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
V.
Dėl bylai aktualios teisės ir teisės aiškinimų, formuojamų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje
43. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 53 straipsnio 1 dalies 8 punktu, leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius penkerius metus ir turėjo leidimą laikinai gyventi.
44. Atskiros nuostatos dėl pragyvento laikotarpio įskaičiavimo yra nustatytos Įstatymo 53 straipsnio 9–11 dalyse, o pragyventas laikotarpis apskaičiuojamas vidaus reikalų ministro nustatyta tvarka (Įstatymo 53 str. 1 d. 8 p. ir 53 str. 3 d.); atitinka Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose nustatytas sąlygas (Įstatymo 53 str. 3 d.); išlaikė valstybinės kalbos egzaminą ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos pagrindų egzaminą (Įstatymo 53 str. 6 d.); nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje numatytų pagrindų atsisakyti jam išduoti leidimą gyventi.
45. Aprašo (2019 m. birželio 27 d. įsakymo Nr. 1V-583 redakcija), reguliuojančio užsieniečio prašymų išduoti ar pakeisti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje, t. y. leidimą nuolat gyventi, 47 punktas nustato, kad jeigu leidimą nuolat gyventi gauti siekia užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas turi Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 „Dėl Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, nustatyta tvarka įvertinti, ar nėra leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų. Jei toks pagrindas nustatomas, sprendimas dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo priimamas kartu su sprendimu neišduoti leidimo nuolat gyventi.
46. Aprašo 48 punktas, be kita ko, nustato, kad apskaičiuojant Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodytą pragyventą laikotarpį, įvertinami, be kita ko, pateiktų dokumentų duomenys ir kita informacija, Migracijos departamento gauta vykdant savo funkcijas, taip pat atlikus Aprašo 47 punkte nurodytą įvertinimą nustatyti duomenys apie laikotarpį (-ius), kai užsienietis neatitiko sąlygų, kurios taikomos leidimui laikinai gyventi gauti, ir tai buvo pagrindas panaikinti jam išduotą leidimą laikinai gyventi (Aprašo 48.10 p.).
47. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 45 straipsnio nuostatas.
48. Vadovaujantis Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu, leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio BDU dydžius, ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 Eur, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 Eur – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.
49. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto norma yra imperatyvi ir jokių išimčių nenumato (žr., pvz., 2018 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5516-442/2018). Nėra svarbu tai, kiek laiko Bendrovė neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto reikalavimo. Svarbu tai, kad šis faktas buvo konstatuotas ginčijamo Departamento sprendimo priėmimo metu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje
Nr. eA-3675-822/2018, 2020 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje
Nr. eA-3543-261/2020).
50. Šioje byloje vertinamų faktinių aplinkybių kontekste svarbi yra ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota teisės aiškinimo bei taikymo taisyklė bylose, kuriose aiškintos ir taikytos Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos, galiojusios iki 2017 m. sausio 1 d. (2014 m. spalio 7 d. įstatymo Nr. XII-1193 redakcija). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nėra nurodyta, kad asmuo, kuriam pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso nuostatas yra suteiktos tikslinės atostogos, ar asmuo, kuriam tam tikrą laiko tarpą mokamos išmokos iš Valstybinio socialinio draudimo fondo (pavyzdžiui, nedarbingumo atveju), nėra dirbantis asmuo. Vadovaujantis Darbo kodekso nuostatomis, tokiu atveju darbo santykiai su darbuotoju nenutrūksta, o darbo užmokestis jam nėra mokamas ne darbdavio iniciatyva, o teisės aktų nustatyta tvarka, dėl ko nėra pagrindo darbuotojo buvimo tikslinėse atostogose prilyginti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytų reikalavimų nesilaikymui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4498-520/2018).
Dėl faktinių aplinkybių byloje vertinimo taikytinos teisės kontekste
51. Bylai aktualiu laikotarpiu įmonėje dirbančių darbuotojų darbo užmokestis (mokamas) turėjo sudaryti 1 775,6 Eur. Byloje nustatyta, kad vienam iš Bendrovės darbuotojų – buhalterei –2019 m. gegužės mėnesį buvo išmokėtas 60 Eur darbo užmokestis, o 2019 m. birželio–spalio mėnesiais jai darbo užmokestis iš viso nebuvo mokamas. Departamentas iš Sodros duomenų taip pat nustatė, kad likę Bendrovės darbuotojai (pareiškėjai) nuo 2018 m. liepos 2 d. iki 2019 m. rugpjūčio 31 d. ir iki 2019 m. gruodžio 31 d. buvo neapmokomose atostogose.
52. Migracijos departamentas 2020 m. vasario 19 d. iš Sodros gavo pranešimą
Nr. DV_S-11720, kad UAB „Aderealis“ 2019 m. gruodžio 16 d. pateikė elektroninį prašymą Nr. 50 ir jo priedą PT-12SD dėl apdraustosios E. T. (gim. (duomenys neskelbtini)) nedraudžiamojo laikotarpio nuo 2019 m. rugsėjo 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. (priežastis – neatvykimas administracijos leidimu) tikslinimo į nedraudžiamąjį laikotarpį nuo 2019 m. rugsėjo 1 d. iki 2019 m. lapkričio 1 d. (priežastis – neatvykimas administracijos leidimu), kad 2020 m. sausio 14 d. pateikė 12-SD pranešimą Nr. 55 apie apdraustosios E. T. nedraudžiamąjį laikotarpį nuo 2019 m. gruodžio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. (priežastis – neatvykimas administracijos leidimu) ir 2020 m. sausio 14 d. pateikė 1-SD pranešimą Nr. 54 apie apdraustosios E. K. (gim. (duomenys neskelbtini)) valstybinio socialinio draudimo pradžią 2019 m. gruodžio 2 d.
53. Kadangi Nutarties 52 punkte nurodytus duomenis Sodros informacinėje sistemoje Bendrovė įrašė po Migracijos departamento 2019 m. gruodžio 12 d. sprendimo
Nr. (15/5-2) 50U-2536, 2537, 2538/(15/4-1)7U-00022 „Dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduotų (duomenys neskelbtini) piliečiams D. T., E. T. ir N. T., panaikinimo ir ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje neišdavimo (duomenys neskelbtini) piliečiui D. T.“ priėmimo, yra teisinis pagrindas konstatuoti, kad Departamento Sprendimo priėmimo metu Bendrovė neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto reikalavimo, o vėlesni įrašai Sodros duomenų bazėse įrodymų patikimumo aspektu (Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 str. 6 d.) teisėjų kolegijos vertinami kritiškai, kaip tikrosios reikalų padėties nepatvirtinantys duomenys, kuriais dėl nurodytų argumentų teisėjų kolegija nesivadovauja.
54. Dėl nustatytų faktinių aplinkybių pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad Departamentas padarė teisingas išvadas, jog Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytų reikalavimų – 2019 m. birželio–rugpjūčio mėnesiais UAB „Aderealis“ veiklos nevykdė, nes joje nebuvo faktiškai dirbančių darbuotojų, taip pat nebuvo vykdoma ir kita imperatyvi sąlyga, kad darbuotojams mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudarytų ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio BDU dydžius (buhalterei nuo 2019 m. gegužės mėnesio buvo mokėtas sumažintas darbo užmokestis, o nuo birželio mėnesio darbo užmokestis nemokėtas visai).
Dėl teisės būti išklausytam administracinio sprendimo priėmimo procedūrų metu
55. Pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumentų, kad pareiškėjas nebuvo sudarytos galimybės paaiškinti dėl atsakovo tiriamų ir vertinamų aplinkybių, teisėjų kolegija pažymi, kad dėl jų teisinius argumentus jau yra pateikęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šioje byloje priimtoje nutartyje (2021 m. kovo 3 d. nutartis), kuriais remiamasi vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalimi.
55.1. Viešojo administravimo subjektas yra saistoma inter alia (be kita ko) gero administravimo principo, kuriuo įgyvendinama Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 9 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1245-662/2015). Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijoje nustatyta kiekvieno asmens teisė į gerą administravimą, kuri reiškia, kad institucijos reikalus turėtų tvarkyti nešališkai, teisingai ir per kiek įmanomai trumpesnį laiką (Pagrindinių teisių chartijos 41 str. 1 d.). Pagal Pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnio 2 dalį, teisė į gerą administravimą apima: kiekvieno asmens teisę būti išklausytam prieš taikant bet kokią individualią jam nepalankią priemonę (a punktas); kiekvieno asmens teisę susipažinti su savo byla, laikantis teisėto konfidencialumo ir profesinio bei verslo slaptumo (b punktas); administracijos pareigą pagrįsti savo sprendimus (c punktas). Šios Pagrindinių teisių chartijos nuostatos išreiškia bendro pobūdžio teisines vertybes, į kurias, sprendžiant dėl gero administravimo principo turinio Lietuvoje, gali būti atsižvelgiama kaip į papildomą teisės aiškinimo šaltinį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-2220/2012, 2015 m. liepos 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2266-858/2015, 2010 m. gruodžio 8 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-686/2010 ir kt.).
55.2. Kaip akcentuojama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje, iš bendrųjų gero administravimo principo įtvirtinamų imperatyvų taip pat kyla viešojo administravimo subjekto pareiga apklausti pareiškėją ir pareiškėjo teisė būti išklausytam prieš viešojo administravimo subjektui priimant sprendimą (žr., pvz., 2010 m. balandžio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-737/2010). Gero administravimo principas taip pat apima asmens teisę būti informuotam apie nustatytas faktines aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-616-858/2015, 2015 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1547-502/2015). Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, teisės į gynybą principas, kuris taikomas ne tik tais atvejais, kai asmeniui gresia sankcijos, bet ir tada, kai gali būti priimamas sprendimas, kuriuo asmens interesai būtų paveikiami neigiamai, reikalauja, kad sprendimų, kuriais reikšmingai paveikiami asmens interesai, adresatas turėtų galimybę veiksmingai išreikšti savo nuomonę (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2002 m. gruodžio 12 d. sprendimą Distillerie Fratelli Cipriani SpA prieš Ministero delle Finanze,
C-395/00, 51 p.).
55.3. Tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat pažymima, kad gero administravimo principas apima ir teisę būti išklausytam, tačiau ši teisė nėra savitikslė. Viena vertus, ja siekiama užtikrinti asmens teisę pateikti viešojo administravimo subjektui visą, jo nuomone, reikšmingą informaciją ir taip užtikrinti savo teisių gynybą. Kita vertus, ja siekiama užtikrinti, kad prieš priimdamas individualų sprendimą, viešojo administravimo subjektas būtų nustatęs visas reikšmingas faktines aplinkybes, būtinas tokiam sprendimui priimti, kadangi priešingu atveju kiltų abejonė dėl tokio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4702-858/2017).
55.4. Taigi, tokia aplinkybė paprastai yra reikšminga, kai pareiškėjas nurodo, kokius konkrečiai dokumentus ar duomenis jam sukliudė pateikti atsakovo sprendimas jo neapklausti, kuo konkrečiai pasireiškė jo teisės būti išklausytam suvaržymas, be to, yra vertinama, ar pareiškėjui buvo sudarytos visos galimybės būti išklausytam teisme, ar pareiškėjo pateikti paaiškinimai paneigia ginčijamo akto pagrįstumą ir teisėtumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3706-520/2018).
55.5. Nagrinėjamo ginčo atveju buvo atliktos dvi atskiros administracinės procedūros: pirmosios metu buvo tikrinama, ar pareiškėjas D. T., o kartu – ir jo šeimos nariai, kuriems leidimai laikinai gyventi buvo išduoti šeimos susijungimo pagrindu, prašymo išduoti leidimą nuolat gyventi nagrinėjimo metu atitinka laikino leidimo gyventi išdavimo sąlygas, o antrosios, atsižvelgiant į pirmosios procedūros pasekmes, buvo sprendžiama dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo. Kadangi nei Aprašas, nei Leidimų laikinai gyventi užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašas eksplicitiškai neįtvirtina Migracijos departamentui pareigos pareiškėją, pateikusį prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi, informuoti apie tokių administracinių procedūrų pradėjimą, be to, D. T. galėjo ir turėjo suprasti, kad tokio pobūdžio procedūros yra atliekamos, o ypač – gavęs pranešimą, kad prašymas dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo nebus nagrinėjamas skubos tvarka, nėra pagrindo teigti, kad neinformavus apie pirmosios procedūros pradėjimą, gero administravimo principas ginčo atveju buvo pažeistas.
55.6. Be to, teisėjų kolegija turi pagrindą konstatuoti, kad proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principai suponuoja, jog pareiškėjų teisių būti išklausytam tikslų aspektu vertinant bendrąją ginčo teisiniuose santykiuose susiklosčiusią situaciją, kai pareiškėjai turi galimybę visus savo argumentus dėl atsakovo priimto sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo išdėstyti teisme, teikti tuos argumentus pagrindžiančius įrodymus ir savo teisėmis teisme aktyviai naudojasi, nėra pagrindo pripažinti, kad teisė būti išklausytam dėl kokių nors ypatingų aplinkybių turėtų būti be išlygų įgyvendinta būtent administracinių procedūrų metu, o to nepadarius, ginčijamas sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas.
55.7. Teisėjų kolegija šios bylos kontekste konstatuoja, kad fakto ir teisės vertinimo procedūrinis tęstinumas tiek atsakovo sprendimo priėmimo stadijoje, tiek ginčo teisme nagrinėjimo metu, žvelgiant į tai per pareiškėjų teisių apsaugos prizmę, leidžia padaryti išvadą, jog pareiškėjų teisės į teisingą prašymų nagrinėjimą buvo užtikrintos.
Dėl apeliacinio skundo argumentų, kad Sprendimas buvo priimtas pažeidžiant materialiosios teisės normas, nepagrįstumo
56. Vadovaujantis Leidimų laikinai gyventi užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo 126 ir 127 punktais, patikrinimai yra atliekami tada, kai yra pagrindas manyti, kad įmonė yra fiktyvi. Šioje byloje Migracijos departamentas Sprendime tokių faktų nekonstatavo, taigi nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad ginčo teisiniams santykiams taikytinos minėto tvarkos aprašo 126 ir 127 punktų nuostatos.
Dėl procesinės bylos baigties
57. Nurodytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl paliekamas nepakeistas, o pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 144 str. 1 d. 1 p.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjų D. T. (D. T.), E. T. ir N. T. (N. T.), atstovaujamo įstatyminių atstovų tėvų D. T. ir E. T., apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Stasys Gagys
Gintaras Kryževičius
Vaida Urmonaitė-Maculevičienė