Administracinė byla Nr. eA-986-575/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01894-2019-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.2.1; 12.8; 12.15.4; 12.15.6

 (S)

 

 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2021 m. balandžio 14 d. 

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Ž. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos Ž. V. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo. 

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė:

 

I.

 

1.       Pareiškėja padavė teismui skundą, kuriuo prašė: 1) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2018 m. spalio 31 d. sprendimo Nr. (21.131-31-5) FR0682-359 (toliau – ir VMI sprendimas) dalį, kuria nurodyta pareiškėjai sumokėti į biudžetą 16 231,82 Eur pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM), 1 858,23 Eur gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM), 2 170,83 Eur privalomojo sveikatos draudimo (toliau – ir PSD) įmokų, 8 053,59 Eur valstybinio socialinio draudimo (toliau – ir VSD) įmokų, 1 623 Eur PVM baudą, 186 Eur GPM baudą, 1 085,43 Eur PSD įmokų baudą, 4 026,80 Eur VSD įmokų baudą; 2) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2019 m. gegužės 2 d. sprendimą Nr. S-57 (7-233/2018) (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) priteisti iš atsakovo VMI pareiškėjos naudai atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėja skunde nurodė, kad:

1.1.       Komisija sprendime nurodė, kad pareiškėja, vykdanti individualią veiklą pagal verslo liudijimą, privalėjo registruotis PVM mokėtoju ir mokėti su tuo susijusius mokesčius, nes pareiškėja kartu su sutuoktiniu kontroliuoja dvi uždarąsias akcines bendroves, todėl, remiantis Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) 71 straipsnio 7 dalies nuostatomis, visos pareiškėjos individualios veiklos pajamos turi būti apmokestinamos PVM, atitinkamai toliau minėta veikla negali būti vykdoma pagal verslo liudijimą. Komisijos sprendimas yra priimtas remiantis pasikartojančiais ir nepagrįstais argumentais, kuriais rėmėsi ir atsakovas.

1.2.       Komisija tvirtina, kad pagal PVMĮ 2 straipsnio 3 dalies nuostatas pareiškėja laikoma kontroliuojančia du juridinius asmenis: nuo 2011 m. birželio 22 d. turi 60 proc. UAB „Flextrading“ akcijų, o nuo 2012 m. kovo 16 d. turi 25 proc. UAB „Metalai LT“ akcijų ir kartu su sutuoktiniu valdo 75 proc. UAB „Metalai LT“ akcijų, todėl pareiškėja turėjo registruotis kaip PVM mokėtoja bei į valstybės biudžetą sumokėti su tuo susijusius mokesčius. Komisija formaliai taikė PVMĮ nuostatas, priėjo prie klaidingų išvadų. Nagrinėjamu atveju nepagrįstai apmokestintos visos pareiškėjos gautos pajamas, nuo kurių visi mokesčiai yra sumokėti.

1.3.       Pareiškėjos pagal verslo liudijimą vykdomos veiklos pobūdis bei jos sutuoktinio faktiškai kontroliuojamų bendrovių veiklos rūšys yra visiškai skirtingos ir niekaip nesusijusios (bendrovės vykdo prekybos juodaisiais metalais veiklą, o pareiškėja teikia su sveikatos priežiūra susijusias fizinės gerovės užtikrinimo paslaugas). Šių asmenų iš esmės skirtinga veikla nėra tarpusavyje susijusi, asmenys taip pat nesinaudoja bendra valdymo struktūra, todėl tarp jų nėra jokio ekonominio ryšio. Pareiškėja bendrovių akcijas gavo kaip dovaną iš savo sutuoktinio, tačiau ji nedaro jokios įtakos bendrovių veikloms ir realiai nedalyvauja bendrovių veiklose priimamų sprendimų procese, nes metalų prekybos srityje ji neturi jokios patirties, bendrovių veikla rūpinasi pareiškėjos sutuoktinis. Atsižvelgiant į tai, matyti, kad iš tiesų pareiškėja nekontroliuoja bendrovių, todėl negali būti laikoma jas kontroliuojančiu asmeniu.

1.4.       Komisija taip pat neteisingai interpretuoja PVMĮ 71 straipsnio 7 dalį ir taip priima iš esmės Europos sąjungos teisės aktams prieštaraujantį sprendimą. Komisija subjektyviai interpretuoja pareiškėjos išsakytus argumentus dėl 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (toliau – ir Direktyva) 11 straipsnio nuostatų taikymo. Šio Direktyvos straipsnio nuostatos leidžia valstybei narei kelis nepriklausomus asmenis vertinti kaip vieną apmokestinamąjį asmenį, jeigu tie asmenys susiję glaudžiais organizaciniais, finansiniais ir ekonominiais ryšiais. Taip pat minėtame straipsnyje numatyta, kad valstybė narė, norėdama įgyvendinti tokį straipsnį, privalo dėl to pasitarti su patariamuoju pridėtinės vertės mokesčio komitetu (toliau – ir PVM komitetas). Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) yra pasisakęs, kad Europos Sąjungos valstybės narės, perkeldamos Direktyvos 11 straipsnio nuostatas, turėtų priimti nacionalinius teisės aktus, kurie leistų asmenis, visų pirma, finansiniais, ekonominiais ir organizaciniais ryšiais susijusias bendroves, laikyti nebe atskirais ekonominės veiklos vykdytojais, o vienu ekonominę veiklą vykdančiu asmeniu. Tiek Europos Komisija, tiek ESTT savo sprendimuose yra nurodę principines nuostatas, kodėl yra nustatomi papildomi reikalavimai sumuoti atskirų subjektų apyvartas, t. y. tam, kad būtų užkirstas kelias piktnaudžiavimui, dirbtinių verslo darinių kūrimui siekiant mažiau mokėti mokesčių į valstybių biudžetus. Europos Komisija viename iš savo komunikatų yra nurodžiusi, kad Direktyvos 11 straipsnio nuostatas reikia suprasti taip, kad visi paminėti ryšiai – ekonominiai, finansiniai, organizaciniai – turi egzistuoti vienu metu. Net jeigu tarp ekonominę veiklą vykdančių asmenų ir egzistuoja ekonominiai, finansiniai ir organizaciniai ryšiai, Europos Sąjungos valstybė narė privalo numatyti, kad ekonominę veiklą vykdančiu asmeniu būtų laikoma visa taip susijusių asmenų grupė bei tokiai grupei būtų suteiktas tik vienas PVM mokėtojo kodas. Ir atvirkščiai, jei susijusių asmenų grupės nesieja organizaciniai, ekonominiai, finansiniai ryšiai, jie negali būti laikomi vienu ekonominiu vienetu PVM prasme, t. y. negali būti sumuojamos susijusių asmenų pajamos, vertinant apyvartos reikalavimą.

1.5.       Kaip minėta, nors pareiškėja formaliai yra bendrovių akcininkė, faktiškai šias bendroves kontroliuoja pareiškėjos sutuoktinis: pareiškėja bendrovių akcijas iš sutuoktinio gavo kaip dovaną. Pareiškėjos vykdomos veiklos pobūdis bei sutuoktinio kontroliuojamų bendrovių veikla yra visiškai skirtingos ir nesusijusios. Pareiškėja vykdo kirpyklų, kosmetikos kabinetų ir salonų, soliariumų individualią veiklą, o bendrovės vykdo niekaip su pareiškėjos veiklomis nesusijusias veiklas – prekybą juodaisiais metalais. Atsižvelgiant į šias esmines faktines aplinkybes, į tai, kad pareiškėja iš tiesų nekontroliuoja bendrovių, taip pat į tai, kad bendrovių veikla nėra ekonominiu požiūriu susijusi su pareiškėjos individualia veikla, vykdoma pagal verslo liudijimą, akivaizdu, kad šiuo atveju, nėra jokių aplinkybių, įrodančių, kad pareiškėja ir bendrovės yra tarpusavyje ekonomiškai susiję juridiniai asmenys, taip pat nėra jokių aplinkybių, galinčių suponuoti dirbtinį pareiškėjos ir jos sutuoktinio verslo skaidymą, siekiant mokestinės naudos, todėl nėra realaus pagrindo įpareigoti pareiškėją registruotis PVM mokėtoju, o priešingas PVMĮ 71 straipsnio 7 dalies interpretavimas reikštų Direktyvos pažeidimą.

1.6.       Mokesčių administratorius, priimdamas sprendimus dėl verslo liudijimo išdavimo, disponavo informacija apie tai, kad pareiškėja tapo bendrovių akcininke. Nuo pat 2012 m. mokesčių administratorius kiekvienais vėlesniais metais priimdamas administracinius sprendimus dėl verslo liudijimo išdavimo pareiškėjai žinojo apie tai, kad pareiškėja disponuoja bendrovių akcijomis, šią informaciją vertino ir nepaisant to priėmė administracinius sprendimus dėl verslo liudijimo išdavimo. Taigi mokesčių administratorius vertino, kad faktas, jog pareiškėjai sutuoktinis perdavė dalį bendrovių akcijų, nelaikytinas ribojančiu pareiškėjai išduoti verslo liudijimą. Todėl darytina išvada, kad mokesčių administratorius preziumavo, jog pareiškėjai neturi būti taikomos PVMĮ 71 straipsnio 7 dalies nuostatos. Atsakovas Sprendimu nepanaikino pareiškėjos atžvilgiu priimtų administracinių sprendimų 2012–2017 m. išduoti verslo liudijimus pareiškėjai. Taigi mokesčių administratorius, priimdamas minėtus administracinius sprendimus dėl verslo liudijimų išdavimo, vėliau priimdamas šioje byloje ginčijamą sprendimą, pažeidė Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatyme (toliau – ir MAĮ) nustatytus teisingumo ir visuotinio privalomumo, apmokestinimo aiškumo principus.

1.7.       Nagrinėjamu atveju pareiškėja turėtų būti atleista nuo paskirtų baudų mokėjimo MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu, taip pat vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais.

2.       Atsakovas VMI atsiliepimu prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:

2.1.       Pagal PVMĮ 2 straipsnio 3 dalį apmokestinamąjį asmenį kontroliuojančiu asmeniu pripažįstamas asmuo, kuris: 1) tiesiogiai ar netiesiogiai valdo daugiau kaip 50 proc. apmokestinamojo asmens akcijų (dalių, pajų) arba kitų teisių į paskirstytinojo pelno dalį, arba išimtinių teisių jas įsigyti, arba 2) pats valdydamas ne mažiau kaip 10 proc. apmokestinamojo asmens akcijų (dalių, pajų) arba kitų teisių į paskirstytinojo pelno dalį, arba išimtinių teisių jas įsigyti, kartu su susijusiais asmenimis jų valdo daugiau kaip 50 proc., arba 3) turi teisę išrinkti (paskirti) daugumą apmokestinamojo asmens valdymo organų narių ir (arba) faktiškai kontroliuoja to apmokestinamojo asmens priimamus sprendimus. Iš mokestinio patikrinimo metu nustatytų aplinkybių matyti, kad pareiškėja su susijusiu asmeniu (sutuoktiniu) kontroliavo du juridinis asmenis – nuo 2011 m. birželio 22 d. pareiškėja valdo 60 proc. UAB „Flextrading“ ir nuo 2012 m. kovo 16 d. pareiškėja valdo 25 proc. UAB „Metalai LT“ akcijų, pareiškėjos sutuoktinis nuo 2009 m. valdo 50 proc. UAB „Metalai LT“ akcijų, t. y. nuo 2012 m. kartu su sutuoktiniu pareiškėja valdo daugiau kaip 50 proc. šių bendrovių akcijų. Nustatyta, kad abi bendrovės yra PVM mokėtojos (UAB „Metalai LT“ nuo 2009 m. liepos 28 d., UAB „Flextrading“ nuo 2011 m. liepos 1 d.) ir šių bendrovių PVM deklaracijose (forma FR0600) nurodyti PVM apmokestinami sandoriai viršijo 45 000 Eur.

2.2.       Atsakant į pareiškėjos išdėstytą poziciją, kad nors ji formaliai ir buvo bendrovių akcininkė, tačiau realią veiklą vykdė jos sutuoktinis, todėl PVMĮ 71 straipsnio 7 dalis neturėtų būti taikoma, pažymėtina, kad pareiškėjos PVM mokėjimo prievolė apskaičiuota, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja tikrinamuoju laikotarpiu vykdė individualią veiklą (pagal verslo liudijimą) bei tuo pačiu metu su susijusiu asmeniu (sutuoktiniu) kontroliavo du juridinis asmenis. Bendrovių kontrolė nustatyta, atsižvelgiant į objektyviai apibrėžtas aplinkybes, t. y. į tai, kad akcininkė kartu su susijusiu asmeniu (sutuoktiniu) valdė nustatytą akcijų dalį. Taigi, vertinant dvi juridiškai svarbias aplinkybes – giminystės ryšį (sutuoktiniai) ir valdomo kapitalo dalį, – pagrįstai taikoma PVMĮ 71 straipsnio 7 dalies nuostata. Pareiškėjos vykdyta veikla atitinka PVMĮ 2 straipsnio 8 dalyje apibrėžtą ekonominę veiklą.

2.3.       Mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjos ir bendrovių ekonominės veiklos atlygis už pateiktas prekes ir suteiktas paslaugas nuo 2012 m. kovo mėnesio viršijo PVMĮ 71 straipsnio 2 dalyje nustatytą ribą (45 000 Eur), todėl pareiškėja, vadovaudamasi PVMĮ 71 straipsnio 7 dalies nuostatomis, privalėjo 2012 m. kovo mėn. pateikti prašymą įregistruoti ją PVM mokėtoja. Ši prievolė neįvykdyta. Taigi patikrinimo metu VMI, nustačiusi, kad pareiškėja tikrintuoju laikotarpiu, t. y. nuo 2013 m. vasario 1 d. iki 2018 m. sausio 31 d., buvo įsigijusi verslo liudijimus ir vykdė kirpyklų, kosmetikos kabinetų ir salonų, soliariumų individualią ir atitinkamai ekonominę veiklą PVMĮ 2 straipsnio 8 dalies prasme, nuo 2012 m. kartu su sutuoktiniu kontroliavo du juridinis asmenis, bendrovės yra PVM mokėtojos ir jų PVM apmokestinami sandoriai viršijo PVMĮ 71 straipsnio 2 dalyje nustatytą 45 000 Eur ribą, tačiau pareiškėja nepateikė prašymo įregistruoti ją PVM mokėtoja, pagrįstai konstatavo, jog pareiškėja atitiko visas PVMĮ 71 straipsnio 7 dalyje išdėstytas sąlygas, kurioms esant asmuo privalėjo teikti prašymą įregistruoti jį PVM mokėtoju, neatsižvelgiant į tai, kad pačios pareiškėjos gauta atlygio suma per metus (paskutinius 12 mėnesių) neviršijo minėtos atlygio sumos.

2.4.       Iš PVMĮ 71 straipsnio 7 dalies nuostatų matyti, jog įstatymų leidėjas nenumatė galimybės kelių savarankiškai ekonominę veiklą vykdančių apmokestinamųjų asmenų laikyti vienu atskiru apmokestinamuoju asmeniu. PVMĮ nenumatyta ir neaptarta, kaip tokiu atveju būtų įforminami grupės įmonių vykdomi apmokestinamieji sandoriai tiek grupės viduje, tiek su trečiaisiais asmenimis, ar įmonių grupė PVM tikslais turėtų atskirą PVM mokėtojo kodą, kaip būtų vykdomos PVM apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo prievolės, nedetalizuota atsakomybė už PVM prievolių nevykdymą ir pan. Taigi akivaizdu, kad PVMĮ 71 straipsnio 7 dalyje įtvirtintas reglamentavimas neleidžia teigti, kad Lietuva pasinaudojo Direktyvos 11 straipsnio 1 pastraipoje numatyta galimybe ir kad PVMĮ 71 straipsnio 7 dalis įgyvendina minėtą Direktyvos nuostatą.

2.5.       Pareiškėjos prašymas atleisti nuo paskirtų baudų negali būti tenkinamas pagal galiojančius teisės aktus bei suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.

 

II.

 

3.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. sausio 13 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies: 1) panaikino VMI sprendimo dalį, kuria pareiškėjai paskirta 1 085,43 Eur PSD įmokų bauda, 4 026,80 Eur VSD įmokų bauda, 1 623 Eur PVM bauda ir 186 Eur GPM bauda; 2) panaikino Komisijos sprendimo dalį, kuria patvirtinta VMI sprendimo dalis dėl 1 085,43 Eur PSD įmokų baudos, 4 026,80 Eur VSD įmokų baudos, 1 623 Eur PVM baudos ir 186 Eur GPM baudos mokėjimo; 3) likusią pareiškėjos skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą; 4) priteisė pareiškėjai iš atsakovo VMI 4,52 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

4.       Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl VMI sprendimo ir Komisijos sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

5.       Teismas nustatė, kad VMI 2018 m. rugsėjo 5 d. patikrinimo aktu Nr. (21.60-32) FR0680-335 (toliau – ir Patikrinimo aktas) pareiškėjai papildomai apskaičiavo 33 426,70 Eur: 16 231,82 Eur PVM, 1 858,23 Eur GPM, 2 170 Eur PSD įmokų sumą, 1 085,43 Eur PSD įmokų baudų sumą, 8 053,59 Eur VSD įmokų sumą, 4 026,80 Eur VSD įmokų baudų sumą. VMI sprendimu patvirtino Patikrinimo aktą ir jame apskaičiuotus 16 231,82 Eur PVM, 1 858,23 Eur GPM, 2 170,83 Eur PSD įmokų, 1 085,43 Eur PSD įmokų baudą, 8 053,58 VSD įmokų, 4 026,80 Eur VSD įmokų baudą, paskyrė 1 623 Eur PVM baudą, 186 Eur GPM baudą, atleido pareiškėją nuo apskaičiuotų 5 112,14 Eur PVM delspinigių, 450,89 Eur GPM delspinigių. Komisija sprendimu patvirtino VMI sprendimą.

6.       Teismas, vadovaudamasis PVMĮ 71 straipsnio 2 ir 7 dalimis, pripažino, kad pareiškėjai teko pareiga teikti prašymą mokesčių administratoriui įregistruoti ją PVM mokėtoja, kai bendra už jos vykdomą ekonominę veiklą ir UAB „Metalai LT“ bei UAB „Flextrading“ ekonominę veiklą gauta atlygio suma už patiektas prekes ir (ar) suteiktas paslaugas per paskutinius 12 mėnesių buvo didesnė nei 45 000 Eur. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėja kartu su sutuoktiniu valdo daugiau kaip 50 proc. UAB „Metalai LT“ ir UAB „Flextrading“ akcijų ir kad pareiškėjos bei šių bendrovių gauta atlygio suma už patiektas prekes ir (ar) suteiktas paslaugas per paskutinius 12 mėnesių buvo didesnė nei 45 000 Eur. Šias aplinkybes patvirtina ir byloje pateikti pareiškėjos pajamų žurnalų duomenys už 2013–2018 m. laikotarpį, taip pat UAB „Metalai LT“ ir UAB „Flextrading“ apmokestinamųjų tiekimų suvestinė, pareiškėjos pateiktos metinės pajamų deklaracijos.

7.       Teismas konstatavo, kad daugiau nei 50 proc. apimties bendrovių akcijų valdymas sudaro pagrindą teigti, jog pareiškėja atitinka PVMĮ 2 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą apmokestinamąjį asmenį kontroliuojančio asmens sąvoką. Teismas vertino kaip pagrįstą ginčijamuose sprendimuose išdėstytą poziciją, kad dviejų uždarųjų akcinių bendrovių kontrolė yra pakankama daryti išvadą, jog yra kontroliuojami keletas juridinių asmenų PVMĮ 71 straipsnio 7 dalies prasme. Pagal Lietuvių kalbos žodyną žodis „keletas“ aiškinamas kaip kelių grupė, keli, todėl, teismo vertinimu, dviejų juridinių asmenų kontrolė yra pakankama sąlyga nagrinėjamu atveju taikyti PVMĮ 71 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą reglamentavimą. Pareiškėjos nurodomos aplinkybės dėl UAB „Metalai LT“ bei UAB „Flextrading“ akcijų kilmės ar dėl faktinės pareiškėjos įtakos bendrovių veikloje priimamiems sprendimams nagrinėjamu atveju nėra teisiškai reikšmingos, nes nurodytos PVMĮ nuostatos pareigą registruotis PVM mokėtoju sieja su didesnio nei 50 proc. akcijų valdymo faktu (PVMĮ 2 str. 3 d., 71 str. 7 d.).

8.       Teismas vertino kaip nepagrįstus pareiškėjos išdėstytus argumentus, kad UAB „Metalai LT“ ir UAB „Flextrading“ veikla nėra ekonominiu požiūriu susijusi su pareiškėjos vykdoma individualia veikla, todėl jos atžvilgiu PVMĮ 71 straipsnio 7 dalies nuostatos negalėjo būti taikomos. Vadovaujantis Direktyvos 11 straipsniu, kiekviena valstybė narė gali atskiru apmokestinamuoju asmeniu laikyti tos valstybės narės teritorijoje įsisteigusius asmenis, kurie, būdami teisiškai savarankiški, yra glaudžiai susiję finansiniais, ekonominiais ir organizaciniais ryšiais. Visgi Direktyvos 11 straipsnyje įtvirtinta nuostata valstybėms narėms suteikia tik teisę, bet ne pareigą atskiru apmokestinamuoju asmeniu laikyti tos valstybės narės teritorijoje įsisteigusius asmenis, kurie, būdami teisiškai savarankiški, yra glaudžiai susiję finansiniais, ekonominiais ir organizaciniais ryšiais. Teismas konstatavo, kad PVMĮ 71 straipsnio 7 dalies nuostata nėra susijusi su minėta Direktyvos nuostata. Kadangi imperatyvios PVMĮ 71 straipsnio 7 dalies nuostatos įpareigojo pareiškėją registruotis PVM mokėtoja nuo 2013 m., jai to nepadarius, mokesčių administratorius pagrįstai pareiškėjai apskaičiavo papildomai mokėtinas PVM, GPM, VSD, PSD sumas.

9.       Teismas konstatavo, kad ginčijamų sprendimų dalys dėl pareiškėjai apskaičiuotų papildomai mokėtinų 16 231,82 Eur PVM, 1 858,23 Eur GPM, 8 053,59 VSD įmokų, 2 170,83 Eur PSD įmokų sumų yra teisėtos ir pagrįstos, priimtos tinkamai vadovaujantis taikytinų teisės aktų nuostatomis, todėl jas naikinti teismas neturėjo pagrindo.

10.       Teismas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir proporcingumo principais, VMI sprendimo dalį, kuria pareiškėjai paskirta 1 085,43 Eur PSD įmokų bauda, 4 026,80 Eur VSD įmokų bauda, 1 623 Eur PVM bauda ir 186 Eur GPM bauda, panaikino kaip neteisėtą ir nepagrįstą.

11.       Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalimi, atsižvelgęs, kad buvo tenkinta 19,64 proc. pareiškėjos skundo reikalavimų, priteisė pareiškėjai 4,52 Eur dalį sumokėto žyminio mokesčio sumai atlyginti.

 

III.

 

12.       Pareiškėja padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria jos skundas netenkintas, ir jos skundą tenkinti visiškai. Pareiškėja taip pat prašo: 1) bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka ir iš atsakovo VMI priteisti atlyginti bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėja apeliaciniame skunde iš esmės nurodo tuos pačius argumentus kaip ir skunde. Papildomai pažymi, kad:

12.1.       Teismo sprendimas yra priimtas remiantis pasikartojančiais ir nepagrįstais argumentais, kuriais rėmėsi ir atsakovas bei Komisija. Kaip matyti iš teismo sprendimo turinio, teismas vertino, kad pareiškėja pagal PVMĮ 2 straipsnio 3 dalies nuostatas laikytina asmeniu, kontroliuojančia du juridinius asmenis: nuo 2011 m. birželio 22 d. turi 60 proc. UAB „Flextrading“ akcijų, o nuo 2012 m. kovo 16 d. turi 25 proc. UAB „Metalai LT“ akcijų ir kartu su sutuoktiniu valdo 75 proc. UAB „Metalai LT“ akcijų, o tai, teismo vertinimu, suponuoja išvadą, jog pareiškėja turėjo registruotis PVM mokėtoju bei į valstybės biudžetą sumokėti su tuo susijusius mokesčius. Teismas sprendime formaliai taikė PVMĮ nuostatas, todėl priėjo klaidingas išvadas.

12.2.       Teismas sprendime konstatavo, kad įstatymų leidėjas neperkėlė Direktyvos 11 straipsnio į nacionalinę teisę, kas reiškia, jog PVMĮ 71 straipsnio 7 dalies nuostatų taikymui vertinimas, ar pareiškėja ir bendrovės, būdamos teisiškai savarankiški subjektai, yra glaudžiai susijusios finansiniais, ekonominiais ir organizaciniais ryšiais, neturi būti atliekamas. Toks vertinimas yra klaidingas. Tiek Europos Komisija, tiek ESTT savo sprendimuose yra nurodę principines nuostatas, kad papildomi reikalavimai sumuoti atskirų subjektų apyvartas nustatomi tam, jog būtų užkirstas kelias piktnaudžiavimui, dirbtinių verslo darinių kūrimui siekiant mažiau mokėti mokesčių į valstybių biudžetus.

12.3.       Pati VMI priimdama sprendimą dėl Patikrinimo akto tvirtinimo vertino, kad minėta PVMĮ nuostata yra nukreipta prieš verslo skaidymą, t. y. tokiu būdu patvirtino, jog PVMĮ 71 straipsnio 7 dalimi įgyvendinamos Direktyvos nuostatos, nukreiptos prieš dirbtinį juridinių asmenų skaidymą mokestiniais tikslais. Direktyvos 273 straipsnis nustato, kad valstybės narės gali nustatyti kitas prievoles, kurias jos laiko būtinomis siekiant užtikrinti, kad būtų tinkamai renkamas PVM ir užkertamas kelias sukčiavimui, atsižvelgdamos į reikalavimą vienodai traktuoti apmokestinamųjų asmenų vykdomus nacionalinius sandorius ir sandorius tarp valstybių narių. ESTT yra nusprendęs, jog kadangi Direktyvos 273 straipsnio nuostatose nenurodomos nei sąlygos, nei prievolės, kurias valstybės narės gali numatyti, šiomis nuostatomis valstybėms narėms suteikiama diskrecija dėl priemonių, skirtų viso mokėtino PVM surinkimui užtikrinti ir kovoti su sukčiavimu (žr. ESTT 2016 m. spalio 5 d. sprendimą byloje Nr. C-576/15 (43 p.) ir jame nurodytą jurisprudenciją). Priemonės, kurias valstybės narės gali priimti pagal šį 273 straipsnį, siekdamos užtikrinti teisingą mokesčio surinkimą ir išvengti sukčiavimo, neturi viršyti to, kas būtina šiems tikslams pasiekti, ir neturi kelti grėsmės PVM neutralumui (žr. ESTT 2010 m. spalio 21 d. sprendimą byloje Nr. C-385/09 (49 p.) ir jame nurodytą jurisprudenciją, 2016 m. spalio 5 d. sprendimą byloje Nr. C-576/15 (44 p.) ir jame nurodytą jurisprudenciją). Šiuo atveju VMI nenustatė, kad pareiškėja, vykdydama veiklą pagal išduotą verslo liudijimą ir formaliai būdama dviejų bendrovių akcininke, tokiu būdu siekė išvengti PVM į valstybės biudžetą sumokėjimo.

12.4.       Nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d. gyventojas galėjo pasirinkti mokėti fiksuoto dydžio pajamų mokestį nuo individualios veiklos pajamų tik tuo atveju, jei jis neprivalėjo registruotis ir nebuvo įregistruotas PVM mokėtoju; nuo 2018 m. sausio 1 d. – veiklos vykdymui įsigyti verslo liudijimus ir mokestiniu laikotarpiu gauti 45 000 Eur neviršijančių pajamų iš individualios veiklos vykdymo gali ir privalantys registruotis ar jais įsiregistravę PVM mokėtojai. Nagrinėjamu atveju buvo pažeisti pareiškėjos teisėti lūkesčiai, kadangi atsakovas, tikrinamuoju laikotarpiu disponuodamas informacija apie tai, jog pareiškėjos sutuoktinis yra padovanojęs jai bendrovių akcijas, ir priimdamas sprendimus išduoti verslo liudijimus, ne vienus metus tokiais savo veiksmais patvirtino, kad pareiškėja turi teisę verstis verslo liudijimuose nustatyta veikla ir atitinkamai neprivalo registruotis PVM mokėtoju ir mokėti su tuo susijusius mokesčius.

12.5.       Byla turėtų būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka. Byloje tiriamos tokios faktinės aplinkybės bei nagrinėjami tokie teisės klausimai, kurie negali būti tinkamai išspręsti remiantis vien rašytine bylos medžiaga. Byla yra pakankamai sudėtinga ir ją nagrinėjančiam teismui gali kilti papildomų klausimų, kurie gali būti atsakyti tik žodinio proceso metu. Taigi tam, kad byla būtų visapusiškai ir teisingai išnagrinėta, būtina skirti žodinį bylos nagrinėjimą.

13.       Atsakovas VMI atsiliepimu prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti.

14.       Atsakovas iš esmės nurodo tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepime į pareiškėjos skundą. Papildomai pažymi, kad aiškumo, teisingumo bei teisėtų lūkesčių principų pažeidimas gali būti prielaida svarstyti atleidimo nuo apskaičiuotų delspinigių ir paskirtos baudos klausimą, tačiau ne nuo pačios mokestinės prievolės.

15.       Pareiškėja pateikė prašymą, kuriuo prašo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo šioje byloje kreiptis į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą nurodytais klausimais: 1) ar esant tokioms aplinkybėms, kai bendrovės nėra tarpusavyje ekonomiškai susiję juridiniai asmenys, taip pat nėra jokių aplinkybių, galinčių suponuoti dirbtinį pareiškėjos ir jos sutuoktinio verslo skaidymą, siekiant mokestinės naudos, įpareigojimas pareiškėjai pagal PVMĮ 71 straipsnio 7 dalį registruotis PVM mokėtoju nepažeidžia Direktyvos preambulės 4 dalyje nustatyto šios direktyvos tikslo bei 273 straipsnio nuostatų?; 2) Ar, atsižvelgiant į Direktyvos 11 straipsnio teksto skirtingomis kalbomis skirtumus, Direktyvos 11 straipsnio 1 pastraipos nuostata turėtų būti aiškinama kaip įpareigojanti finansiniais, ekonominiais ir organizaciniais ryšiais susijusias bendroves laikyti nebe atskirais ekonominės veiklos vykdytojais, o vienu ekonominę veiklą vykdančiu asmeniu?; 3) Ar PVMĮ 71 straipsnio 7 dalyje numatyto įpareigojimo registruotis PVM mokėtoju taikymui turi būti atliekamas vertinimas, ar pareiškėja ir bendrovės, būdamos teisiškai savarankiški subjektai, yra glaudžiai susijusios finansiniais, ekonominiais ir organizaciniais ryšiais? 

16.       Pareiškėja šiame prašyme iš esmės nurodo tuos pačius argumentus, kuriuos jau buvo nurodžiusi savo procesiniuose dokumentuose. Pabrėžia, kad nenustačius dirbtinio jo ir jos sutuoktinio verslo skaidymo, siekiant mokestinės naudos, nėra teisinio pagrindo įpareigoti ją registruotis PVM mokėtoju, o priešingas PVMĮ 71 straipsnio 7 dalies interpretavimas reikštų Direktyvos preambulės 4 dalyje nustatyto Direktyvos tikslo bei 273 straipsnio nuostatų pažeidimą.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

 

IV.

 

17.       Pareiškėja prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Vertinant šį prašymą, pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas; proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

18.       Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Be to, pareiškėjos atstovui buvo sudaryta galimybė pirmosios instancijos teismo posėdyje žodžiu išdėstyti atstovaujamosios poziciją. Bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta ir raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija vertina, kad šioje byloje nėra pagrindo taikyti ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės išimtį ir bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka. Todėl byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta rašytinio proceso tvarka.

 

V.

 

19.       Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VMI ir Komisijos sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo.

20.       VMI sprendimu patvirtino Patikrinimo aktą ir jame apskaičiuotus 16 231,82 Eur PVM, 1 858,23 Eur GPM, 2 170,83 Eur PSD įmokų, 1 085,43 Eur PSD įmokų baudą, 8 053,58 VSD įmokų, 4 026,80 Eur VSD įmokų baudą, paskyrė 1 623 Eur PVM baudą, 186 Eur GPM baudą, atleido pareiškėją nuo apskaičiuotų 5 112,14 Eur PVM delspinigių, 450,89 Eur GPM delspinigių. PVM pareiškėjai apskaičiuotas už 2013–2018 m., o likę mokesčiai – už 2013–2017 m. Komisija sprendimu patvirtino VMI sprendimą.

21.       Pirmosios instancijos teismas sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies – panaikino VMI sprendimo dalį, kuria pareiškėjai skirtos mokesčių baudos, taip pat panaikino Komisijos sprendimo dalį, kuria patvirtinta VMI sprendimo dalis dėl mokesčių baudų skyrimo, o likusią pareiškėjos skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėja padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria jos skundas netenkintas, ir jos skundą tenkinti visiškai.

22.       Taigi šios bylos apeliacinio proceso stadijoje ginčas kyla dėl to, ar mokesčių administratorius pagrįstai pareiškėjai apskaičiavo PVM, GPM, PSD ir VSD įmokas. Pareiškėja šioje byloje savo poziciją dėl nepagrįstai apskaičiuotų minėtų mokesčių argumentuoja tuo aspektu, kad jos atveju nepagrįstai taikyta PVMĮ 71 straipsnio 7 dalis.

23.       Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

24.       PVMĮ 71 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad kai tas pats asmuo (vienas ar kartu su kitais asmenimis, kurie pagal šį įstatymą laikomi su juo susijusiais) kontroliuoja keletą juridinių asmenų, visi jo kontroliuojami juridiniai asmenys ir jis pats (jeigu jis pats vykdo ekonominę veiklą) privalo pateikti prašymus įregistruoti juos PVM mokėtojais, jeigu bendra visų jų gauta ar gautina atlygio už vykdant ekonominę veiklą patiektas prekes ir (arba) suteiktas paslaugas suma per metus (paskutinius 12 mėnesių) viršijo šio straipsnio 2 dalyje nustatytą ribą, neatsižvelgiant į tai, kad kiekvieno tokio asmens ar dalies jų gauto ar gautino atlygio suma yra mažesnė už nustatytą ribą. Pagal PVMĮ 71 straipsnio 2 dalį tokia riba yra 45 000 Eur (iki 2014 m. gruodžio 31 d. – 155 000 Lt).

25.       Tad PVMĮ 71 straipsnio 7 daliai taikyti būtinos šios sąlygos: 1) asmuo turi vykdyti ekonominę veiklą; 2) toks asmuo vienas ar kartu su kitais asmenimis, kurie pagal PVMĮ laikomi su juo susijusiais, turi kontroliuoti keletą juridinių asmenų (kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas žodis „keletas“ reiškia ne mažiau du); 3) bendra kontroliuojančio asmens, vykdančio ekonominę veiklą, ir kontroliuojamų ne mažiau dviejų juridinių asmenų gauta ar gautina atlygio už vykdant ekonominę veiklą patiektas prekes ir (arba) suteiktas paslaugas suma per metus (paskutinius 12 mėnesių) turi viršyti 45 000 Eur (iki 2014 m. gruodžio 31 d. – 155 000 Lt.). Esant šioms sąlygoms, tiek kontroliuojantis asmuo, tiek jo kontroliuojami juridiniai asmenys turi pateikti prašymus įregistruoti juos PVM mokėtojais (jei dar nėra įsiregistruoti) ir mokėti PVM.

26.       Teisėjų kolegija, nekartodama tiek ginčijamuose VMI ir Komisijos sprendimuose, tiek skundžiama teismo sprendime išdėstytų argumentų, pripažįsta, kad pareiškėja nagrinėjamu atveju minėtas sąlygas atitiko. Pareiškėja, kontroliuodama du juridinius asmenis (UAB „Flextrading“ ir UAB „Metalai LT“) PVMĮ 2 straipsnio 3 dalies (1 ir 2 p.) prasme, pati vykdydama ekonominę veiklą PVMĮ 2 straipsnio 8 dalies prasme, iš jos ir minėtų bendrovių veiklų gautinai atlygio sumai viršijant 45 000 Eur (iki 2014 m. gruodžio 31 d. – 155 000 Lt), turėjo registruotis PVM mokėtoja ir iš savo vykdytos individualios veiklos gauto atlygio mokėti PVM. Pareiškėjos argumentai (pvz., apie tai, kad ji realiai nekontroliuoja bendrovių; bendrovių veikla nėra ekonominiu požiūriu susijusi su jos individualia veikla; nėra jokių aplinkybių, galinčių suponuoti dirbtinį jo ir jos sutuoktinio (taip pat bendrovių akcininko) verslo skaidymą, siekiant mokestinės naudos) yra šioje byloje teisiškai nereikšmingi, nes, nustačius minėtas sąlygas, PVMĮ 71 straipsnio 7 daliai taikyti jokių kitų sąlygų (pvz., kad pareiškėjos vykdyta individuali veikla turėtų būti kažkaip tai susijusi su bendrovių veiklą; kad vykdyta verslo veikla būtų dirbtinai suskaidyta) nustatyti nebūtina. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, ir VMI sprendime nurodytas argumentas, kad PVMĮ 71 straipsnio 7 dalis yra nukreipta prieš verslo skaidymą, siekiant išvengti PVM mokėjimo, neatitinka šios normoje nustatyto teisinio reglamentavimo, kadangi tokios sąlygos taikyti PVMĮ 71 straipsnio 7 daliai nėra būtina nustatyti – į šios normos taikymo sritį patenka aiškiai joje išdėstytomis sąlygomis apibrėžti atvejai, kuriems nebūtinas siekio išvengti PVM mokėjimo požymis. Visgi minėtas VMI sprendime nurodytas argumentas nėra esminis, dėl kurio nepagrįstumo toks sprendimas galėtų būti pripažįstamas neteisėtu.

27.       Aptartas PVMĮ 71 straipsnio 7 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas yra aiškus ir nedviprasmiškas. Pagal šią teisės normą būtent pareiškėja, o ne mokesčių administratorius turėjo imtis aktyvių veiksmų, t. y. pateikti mokesčių administratoriui prašymą įregistruoti ją PVM mokėtoja. Mokesčių administratorius, nustatyta tvarka atlikęs mokestinį patikrinimą, nustatęs, kad pareiškėja to nepadarė, pagrįstai pripažino pareiškėją PVM mokėtoja ir apskaičiavo mokėtinas sumas (tiek PVM, tiek kitus mokesčius, kuriuos pareiškėjai atsirado pagrindas papildomai sumokėti, pripažinus ją PVM mokėtoja). Atsižvelgiant į tai, vertintini kaip nepagrįsti pareiškėjos argumentai, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeisti teisės principai (pvz., teisingumo, visuotinio privalomumo, apmokestinimo aiškumo, teisėtų lūkesčių).

28.       Pareiškėja prašo apeliacinės instancijos teismo šioje byloje kreiptis į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą jos nurodytais klausimais (žr. šios nutarties 15 p.). Pareiškėja šį prašymą grindžia Direktyvos nuostatomis.

29.       Pagal ABTĮ 4 straipsnio 3 dalį įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją prašydamas prejudicinio sprendimo dėl Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 401 straipsnio 1 dalį teismas, kuriam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, kurį išnagrinėti būtina, kad sprendimas byloje būtų priimtas, turi teisę kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją su prašymu pateikti dėl to prejudicinį sprendimą. To paties straipsnio 2 dalis įtvirtina, kad paminėtu atveju Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas privalo prašyti kompetentingos Europos Sąjungos teisminės institucijos prejudicinio sprendimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu. Iš nurodytų teisės normų matyti, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas į ESTT privalo kreiptis tais atvejais, kai jam iškyla Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, kurį išnagrinėti būtina, kad byloje būtų priimtas sprendimas.

30.       Teisėjų kolegija, vertindama minėtą pareiškėjos prašymą kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, pirmiausia pažymi, kad Lietuvos valstybė, nustatydama ir taikydama išimtį neapmokestinti Lietuvos apmokestinamų asmenų PVM, kai bendra atlygio už vykdant ekonominę veiklą šalies teritorijoje patiektas prekes ir (arba) suteiktas paslaugas suma per metus (paskutinius 12 mėnesių) neviršija 45 000 Eur (iki 2014 m. gruodžio 31 d. – 155 000 Lt) (PVMĮ 71 str. 2 d.), naudojasi Direktyvos 287 straipsnyje įtvirtinta valstybėms narėms, kurios į Europos Sąjungą įstojo po 1978 m. sausio 1 d., suteikta diskrecija nuo PVM atleisti apmokestinamuosius asmenis, kurių metinė apyvarta yra ne didesnė nei nustatyta tam tikra suma. Pagal 2011 m. gegužės 30 d. Tarybos įgyvendinimo sprendimą (2011/335/ES), kuriuo leidžiama Lietuvos Respublikai taikyti priemonę, kuria nukrypstama nuo Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos 287 straipsnio (vėliau priimtą 2014 m. lapkričio 7 d. Tarybos įgyvendinimo sprendimą 2014/795/ES ir 2017 m. spalio 10 d. Tarybos įgyvendinimo sprendimą (ES) 2017/1853) Lietuvos valstybei buvo leidžiama nuo PVM atleisti apmokestinamuosius asmenis, kurių metinė apyvarta neviršija 45 000 Eur sumos. Aptarta PVMĮ 71 straipsnio 7 dalimi nustatytas atvejis, kuomet Lietuvos valstybė taisyklės atleisti apmokestinamuosius asmenis, kurių metinė apyvarta neviršija 45 000 Eur sumos, nebetaiko. Taigi konstatuotina, kad ir minėtoje PVMĮ 71 straipsnio 7 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas patenka į Direktyva (minėtais Tarybos įgyvenimo sprendimais) Lietuvos valstybei suteiktos diskrecijos sritį nustatyti, ar apmokestinti asmenis, kurių metinė apyvarta neviršija 45 000 Eur, ar ne. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo konstatuoti, kad PVMĮ 71 straipsnio 7 dalis būtų nesuderinama su Direktyvos nuostatomis (joms prieštarautų), nes šiuo atveju Lietuvos valstybė savo nacionalinėje teisėje turėdama įtvirtintą nuostatą dėl neapmokestinimo PVM asmenų, kurio apyvarta (gaunamas atlygis) neviršija 45 000 Eur per paskutinius 12 mėnesių, taip pat turėdama įtvirtintus šios nuostatos netaikymo atvejus (šiuo atveju – PVMĮ 71 str. 7 d.), įgyvendina Direktyvos suteiktą diskreciją.

31.       Remiantis minėtais išdėstytais motyvais konstatuotina, kad šioje byloje nėra reikšmingi pareiškėjos įvardinti Direktyvos 11 ir 273 straipsniai, kurie reglamentuoja ne valstybėms narėms suteiktos diskrecijos nuo PVM atleisti apmokestinamuosius asmenis, kurių metinė apyvarta yra ne didesnė nei nustatyta tam tikra suma, taikymo aspektus, o kitus apmokestinimo PVM aspektus, kurie šioje byloje nėra aktualūs (pagal Direktyvos 11 straipsnį apmokestinimo PVM tikslais kiekviena valstybė narė gali atskiru (anglų kalba Direktyvos teksto versijoje vartojamas žodis „vienas“, o tai yra lietuvių kalbą Direktyvos teksto versijoje nurodyto žodžio „atskiras“ analogas) apmokestinamuoju asmeniu laikyti tos valstybės narės teritorijoje įsisteigusius asmenis, kurie, būdami teisiškai savarankiški, yra glaudžiai susiję finansiniais, ekonominiais ir organizaciniais ryšiais, o pagal 273 straipsnį valstybės narės gali nustatyti kitas prievoles, kurias jos laiko būtinomis siekiant užtikrinti, kad būtų tinkamai renkamas PVM ir užkertamas kelias sukčiavimui). Teisėjų kolegijos nuomone, taip pat nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad šiuo atveju PVMĮ 71 straipsnio 7 dalies taikymas prieštarautų Direktyva siekiamiems tikslams, kurie numatyti Direktyvos preambulės 4 dalyje, t. y., kad būtų taikomi tokie apyvartos mokesčius reglamentuojantys teisės aktai, kurie neiškraipo konkurencijos sąlygų ir netrukdo laisvai judėti prekėms ir paslaugoms. Pareiškėja šiuo aspektu taip pat nenurodė jokių pagrįstų argumentų.

32.       Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, darytina išvada, kad tam, jog ši byla būtų išnagrinėta ir joje būtų priimtas sprendimas, nėra pagrindo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo pareiškėjos nurodytais klausimais. Kaip konstatuota, PVMĮ 71 straipsnio 7 dalis yra suderinama su Direktyvos nuostatomis. Jokių neaiškumų dėl šiai bylai aktualių Direktyvos nuostatų nekyla.

33.       Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą, kurio nėra pagrindo keisti ar naikinti remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas. Netenkinus pareiškėjos apeliacinio skundo, nėra pagrindo tenkinti ir jos prašymą priteisti atlyginti bylinėjimosi išlaidas (ABTĮ 40 str. 1 d.).

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

 

n u t a r i a:

 

Pareiškėjos Ž. V. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

 

Teisėjai        Arūnas Dirvonas

        

 

        Ričardas Piličiauskas

 

 

        Dainius Raižys