Civilinė byla Nr. e2A-794-601/2022

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-06787-2020-2

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.1.5.1; 2.1.5.4; 2.4.2.5; 2.4.2.6; 3.3.1.14; 3.3.1.18.4

(S)

Kauno apygardos teismas

N u t a r t i s

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. gegužės 19 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Burzdiko (kolegijos pirmininkas, pranešėjas), Dianos Labokaitės ir Linos Žemaitienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų A. P. ir G. P., atstovaujamo globėjos A. P., apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2022 m. vasario 21 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-518-997/2022 pagal ieškovų A. P. ir G. P., atstovaujamo globėjos A. P., patikslintą ieškinį atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl praleisto termino pirkimo–pardavimo sutarčiai Nekilnojamo turto registre įregistruoti atnaujinimo, trečiasis asmuo byloje – D. A. B..

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.       Ginčo esmė

1.       Ieškovai A. P. ir G. P., atstovaujamas globėjos A. P., 2020 m. balandžio 27 d. kreipėsi į Kauno apylinkės teismą ir, patikslinę reikalavimus, prašė:

1.1.                      pripažinti, kad G. P. pagal žemės pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą 1992 m. liepos 3 d. tarp Lietuvos Respublikos ir G. P., įsigijo nuosavybės teise 0,076 ha žemės sklypą, esantį Kauno raj., (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini);

1.2.                      atnaujinti praleistą terminą 1992 m. liepos 3 d. pirkimo–pardavimo sutarčiai dėl 0,076 ha žemės sklypo, esančio Kauno raj., (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Nekilnojamojo turto registre įregistruoti;

1.3.                      įpareigoti atsakovę Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos per 4 mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo įregistruoti 0,076 ha žemės sklypą, esantį Kauno raj., (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini), Nekilnojamo turto registre;

1.4.                      iš dalies panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus vedėjo 2019 m. lapkričio 27 d. sprendimą Nr. 7SK-2104-(14.7.110) „Dėl žemės sklypo (unik. Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio Kauno r. sav., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini), nustatytų kadastro duomenų patvirtinimo (žemės sklypo suformavimo) ir nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos patikėjimo teisės į šį žemės sklypą įregistravimo nekilnojamo turto registre“, kuriuo 0,1698 ha žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis Kauno r. sav., (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini), Nekilnojamo turto registre įregistruotas kaip Lietuvos Respublikos nuosavybė, patikslinant dalis: žemės sklypo 0,0760 ha dalis, G. P. įgyta 1992 m. liepos 3 d. pirkimo–pardavimo sutartimi, nuosavybės teise tenka G. P., o likusi žemės sklypo 0,0938 ha dalis nuosavybės teise tenka Lietuvos Respublikai (t. y. iš bendro 0,1698 ha sklypo žemės sklypo 0,0760 ha dalis tenka G. P., o kita žemės sklypo dalis (0,0938 ha) tenka Lietuvos Respublikai);

1.5.                      panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno raj. skyriaus vedėjo 2020 m. sausio 23 d. įsakymą Nr. 7VĮ-47-(14.7.2.) „Dėl kitos paskirties žemės sklypo (kadastro Nr. 5273/0013:187), esančio Kauno r. sav., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini)k., (duomenys neskelbtini), dalių nustatymo“, kuriuo nustatyta A. P. ir G. P. – 0,0671 ha žemės ploto, o trečiajam asmeniui D. A. B. – 0,1027 ha žemės ploto;

1.6.                      priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškovai nurodė, kad jie gyvena namų valdoje, esančioje (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Kauno r. sav. (ankščiau (duomenys neskelbtini), Kauno r. sav.). Ieškovas, 1992 m. liepos 3 d. pasirašęs žemės pirkimo–pardavimo sutartį ir sumokėjęs visą nustatytą žemės sklypo kainą, buvo įsitikinęs, kad žemės sklypą valdo kaip teisėtas žemės sklypo savininkas, o ieškovė juo pasitikėjo. Tačiau, kilus ginčui, ieškovė iš archyvo 2020 m. sausio 29 d. gavo žemės sklypo pirkimo bylą, iš kurios paaiškėjo ieškovų turtinių teisių pažeidimas. Tuo tikslu ieškovė 2020 m. vasario 11 d. kreipėsi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyrių dėl antrinės teisinės pagalbos-advokato skyrimo ginčui išspręsti. Ieškovų įsitikinimu, G. P., kaip pirkėjo, atlikti veiksmai patvirtina, jog jis išpildė visas būtinąsias sąlygas pirkimo–pardavimo sutarčiai sudaryti, tačiau valstybės institucijos įgaliotas asmuo be pagrindo neorganizavo tinkamo pirkimo–pardavimo sutarties įregistravimo Žemėtvarkos skyriuje ir turto registre, t. y. tuo metu Kauno rajono valdyba (įgaliota atstovė D. G.), šalių pasirašytos žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties neperdavė Žemėtvarkos skyriui įstatymų nustatyta tvarka, dėl ko žemės sklypas nebuvo įregistruotas turto registre ieškovo G. P. vardu asmeninės nuosavybės teise. Kadangi atsakovė pažeidė ieškovų turtines teises, todėl Nacionalinės žemės ūkio tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno rajono skyriaus vedėjo 2019 m. lapkričio 27 d. sprendimas Nr. 7SK-2104-(14.7.110.) ir Nacionalinės žemės ūkio tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno rajono skyriaus vedėjo 2020 m. sausio 23 d. įsakymas Nr. 7VĮ-47-(14.7.2.) naikintini, kaip neteisėti ir nepagrįsti. Nurodė, kad sutinka su suformuotu žemės sklypo dydžiu, kurio bendras žemės sklypo plotas – 0,1698 ha, tačiau nesutinka, kad VĮ Registrų centre visas žemės sklypas – 0,1698 ha, registro Nr. 11/2400850, unik. Nr. (duomenys neskelbtini), esantis Kauno r. sav., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini), registruotas Lietuvos Respublikos vardu kaip jos nuosavybė. Be to, mano, kad registre yra neteisingai įregistruotos savininkams priklausančios žemės sklypo dalys, kadangi jie 1992 m. liepos 3 d. iš valstybės yra išsipirkę 0,0760 ha dalį žemės sklypo, todėl šioje dalyje prašo 2019 m. lapkričio 27 d. sprendimą Nr. 7SK-2104-(14.7.110) panaikinti iš dalies, patikslinant, kad G. P. ir A. P. priklauso 0,0760 ha žemės sklypo, nuosavybės teise įgyto pagal 1992 m. liepos 3 d. pirkimo-pardavimo sutartį, o likusi žemės sklypo dalis – 0,0938 ha – nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai. Ieškovai įsitikinę, kad būtent valstybės institucijos turėjo užtikrinti savalaikį pirkimo–pardavimo sutarties su ieškovu įforminimą, tačiau to nepadarius, ieškovų atžvilgiu vyko tęstinis pažeidimas, todėl laikytina, kad ieškinio senaties terminas nagrinėjamu atveju nebuvo praleistas, tačiau, jeigu teismas būtų kitos nuomonės, ieškovai prašė terminą atnaujinti, pripažįstant termino praleidimo priežastis svarbiomis dėl G. P. ligos bei dėl atsakovės kaltės – netinkamo valstybės institucijų darbuotojų pareigų vykdymo.

3.       Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos su patikslintu ieškiniu nesutiko, prašė taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti. Anot atsakovės, valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo pasirašyta, taip pat nebuvo patvirtinta notaro ir neįregistruota Nekilnojamojo turto registre. Ieškovams šios aplinkybės neabejotinai buvo žinomos, nes 2016 m. jie patys kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą, kad ginčo žemės sklypas būtų suprojektuotas (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte. Atsakovė pabrėžė, kad byloje nėra duomenų, jog ieškovai apie savo teisių pažeidimą sužinojo vėliau, negu tai galėjo padaryti bet kuris kitas vidutiniškai apdairus ir rūpestingas asmuo, t. y. ieškovai nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad negalėjo pasinaudoti teise įregistruoti pirkimo–pardavimo sutartį ieškinio senaties termino ribose. Todėl ieškiniui taikytina ieškinio senatis, ieškinio senaties terminas neatnaujintinas. Kita vertus, atsakovė pabrėžė ir tai, kad pirkimo–pardavimo sutartis net ir negalėjo būti sudaryta, nes G. P. tuomet nepateikė žemės sklypo geodezinių matavimų ir naujo plano su koordinatėmis. Tuo tarpu ginčijamu įsakymu statinių bendraturčiams tenkančios ieškovams 0,0671 ha ploto, o trečiajam asmeniui D. A. B. – 0,1027 ha ploto žemės sklypo dalys yra nustatytos teisingai, todėl nėra teisinio pagrindo naikinti 2019 m. lapkričio 27 d. sprendimą bei 2020 m. sausio 23 d. įsakymą, juolab, kad ir administracinių aktų apskundimo terminai yra praleisti.

4.       Trečiasis asmuo D. A. B. su ieškiniu sutiko, prašė jį tenkinti pilnai. Nurodė, kad tarp jos ir ieškovų jokių ginčų dėl naudojimosi žemės sklypu nėra. Ieškovai faktiškai naudojasi 0,076 ha, o ji – likusia dalimi. Papildomai teismo posėdžių metu pažymėjo, kad iš esmės neprieštarautų ateityje ginčo sklypo dalį perleisti ieškovams, kad jų valdomos dalys liktų tokios, kokios buvo nuo senų laikų ir kokiomis jie faktiškai naudojasi.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5.       Kauno apylinkės teismas skundžiamu 2022 m. vasario 21 d. sprendimu ieškinį atmetė.

6.       Teismas kaip nepagrįstą ir neįrodytą atmetė ieškovų reikalavimą pripažinti žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį sudaryta. Pirmiausia teismas pažymėjo, kad ieškovas 1992 m. liepos 3 d. pasirašė ne žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, tačiau tik buvo supažindintas su būtinomis pirkimo–pardavimo sutarties sąlygomis ir pasirašė jos projektą. Teismas tokį vertinimą padarė iš esmės atsižvelgdamas į sutartyje ieškovui nustatytą apmokėjimo terminą – iki 1992 m. rugpjūčio 10 d. susimokėti pranešime nurodytą sklypo kainą (1 197 rublius investiciniais čekiais). Kita vertus, anot teismo, žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta dėl pačių ieškovų aplaidumo, kadangi byloje nėra rašytinių įrodymų, kad ieškovas su apmokėjimą patvirtinančiu banko įstaigos dokumentu būtų atvykęs pasirašyti žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, ko pasėkoje nebuvo galima nei patvirtinti jos notarine tvarka, nei įregistruoti miesto (rajono) žemėtvarkos tarnyboje, užbaigiant privatizavimo procedūrą. Ir, nors savo procesiniuose dokumentuose bei apklausta teismo posėdžių metu ieškovė teigė, kad visa sklypo privatizavimo procedūra rūpinosi jos sutuoktinis ieškovas, kuris buvo įsitikinęs, kad atliko visas reikalingas procedūras ir užbaigė žemės sklypo pirkimą–pardavimą tinkamai, likusią dalį veiksmų turėjo atlikti žemėtvarkos institucija, o ieškovė apie tai, kad žemės sklypas nebuvo įregistruotas jų vardu sužinojo tik 2020 m. pradžioje, kuomet pradėjo ieškoti dokumentų, teismas sprendė, kad šiuo atveju būtent ieškovai nebuvo pakankamai atidūs bei rūpestingi ir patys neatliko jiems teisės aktuose nustatytų pareigų dėl žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties savalaikio sudarymo.

7.       Teismas, atmetęs reikalavimą dėl pripažinimo, kad žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta, kaip išvestinius atmetė ir ieškovų reikalavimus dėl praleisto termino pirkimo–pardavimo sutarčiai įregistruoti atnaujinimo bei atsakovės įpareigojimo įregistruoti pirkimo–pardavimo sutartimi įgytą žemės sklypą Nekilnojamo turto registre.

8.       Teismas taip pat atmetė reikalavimą iš dalies panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus vedėjo 2019 m. lapkričio 27 d. sprendimą Nr. 7SK-2104-(14.7.110), konstatavęs, kad byloje nėra ginčo dėl ginčijamu sprendimu nustatyto 0,1698 ha žemės sklypo, esančio Kauno r. sav., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ploto. Be to, anot teismo, prašomas naikinti sprendimas yra teisėtas, nepažeidžiantis nei ieškovų, nei kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų. Juolab, kad atmestas ir ieškovų keltas reikalavimas dėl pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo galiojančia (sudaryta), taip pat kiti išvestiniai reikalavimai.

9.       Teismas atmetė kaip nepagrįstą ir ieškovų reikalavimą dėl 2020 m. sausio 23 d. įsakymo panaikinimo, pripažinęs, kad skundžiamas įsakymas priimtas vadovaujantis galiojančiais teisės aktais. Šiame kontekste teismas pažymėjo, kad trečiasis asmuo bylos nagrinėjimo metu pripažino ir nurodė, jog sutiktų atiduoti dalį jam nustatytos žemės sklypo dalies pagal tai kokiomis žemės sklypo dalimis šalys faktiškai naudojasi. Todėl, anot teismo, šios aplinkybės neužkerta kelio ateityje ieškovams, susitarus su trečiuoju asmeniu, užbaigus žemės sklypo pirkimo–pardavimo procedūras, inicijuoti ieškovams ir trečiajam asmeniui priklausiančio ginčo žemės sklypo performavimo (dalių pakeitimo ar pan.) procedūras.

10.       Teismas ieškovų ieškinį atmetė ir dar vienu teisiniu pagrindu, t. y. dėl praleisto ieškinio senaties termino. Teismas laikė, kad ieškovai praleido ieškinio senaties terminą, kadangi nors ir žinojo aplinkybę, jog pirkimo–pardavimo sutartis nesudaryta, žemės sklypas nėra įregistruotas jų vardu, jie neturėjo žemės sklypo nuosavybę patvirtinančių dokumentų, todėl patys 2016 m. kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą, kad būtų atliekami sklypo formavimo darbai, kadastriniai matavimai ir kiti teisės aktuose įtvirtinti veiksmai, reikalingi ginčo žemės sklypo įregistravimui, tačiau savo teisių laiku negynė. Be to, anot teismo, ieškovai nenurodė jokių objektyvių argumentų, dėl kurių buvo praleistas ieškinio senaties terminas, todėl jo neatnaujino. Teismo vertinimu, ieškovės argumentai, kad ieškinio senaties terminas turi būti atnaujintas, nes yra praleistas dėl svarbios priežasties – ieškovo ligos, yra deklaratyvaus pobūdžio, kadangi pradinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo procedūros pradėtos ir neužbaigtos dar 1992 m., tuo tarpu ieškovas neveiksniu pripažintas tik 2009 m.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

11.       Apeliaciniu skundu ieškovai A. P. ir G. P., atstovaujamas globėjos A. P., Kauno apygardos teismo prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2022 m. vasario 21 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-518-997/2022 ir priimti naują sprendimą – patenkinti ieškovų patikslintą ieškinį pilna apimtimi. Apeliantai taip pat prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

11.1.                      Pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino byloje esančius įrodymus bei faktines bylos aplinkybes, tuo pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso normas (toliau – CPK) 185 straipsnio nuostatas, kas įtakojo materialinių teisės normų pažeidimą, netinkamą išaiškinimą bei taikymą ir neteisingą teismo sprendimo priėmimą, t. y. teismas vienašališkai vertino tik atsakovės atsiliepime į ieškinį bei teisme išsakytus argumentus, o apeliantų argumentus nepagrįstai atmetė;

11.2.                      Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovas 1992 m. liepos 3 d. pasirašė ne žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, tačiau tik buvo supažindintas su būsimos pirkimo–pardavimo sutarties sąlygomis ir pasirašė tik jos projektą. Anot apeliantų, tarp G. P. ir valstybės institucijos – Kauno rajono valdybos – 1992 m. liepos 3 d. buvo pasirašyta žemės sklypo pirkimo sutartis, patvirtinta Kauno rajono valdybos įgaliotos atstovės D. G. ir G. P. parašais. Juolab, kad G. P. sutarties pasirašymo dieną, t. y. 1992 m. liepos 3 d. už žemės išpirkimą sumokėjo 300 rublių, pinigai pervesti į Kauno (rajono) valdybos žemėtvarkos tarnybos sąskaitą Nr. 142918, buvusią Žemės ūkio banko Kauno skyriuje, banko kodas 260101425, ką patvirtina Kauno rajono valdybos žemėtvarkos tarnybos 1992 m. liepos 3 d. išduotas kvitas. Be to, sutarties 2 punkte nurodyta, kad pirkėjas iki 1992 m. rugpjūčio 10 d. privalo sumokėti 1 197 investiciniais čekiais. G. P. 1992 m. rugpjūčio 3 d. sumokėjo už žemės sklypo išpirkimą 1 197 investicinius čekius, kurie pervesti į Kauno (rajono) valdybos žemėtvarkos tarnybos sąskaitą Nr. 142918, buvusią Žemės ūkio banko Kauno skyriuje, banko kodas 260101425, ką patvirtina 1992 m. rugpjūčio 3 d. mokėjimo pranešimas. Byloje ginčo nėra, jog visus paminėtus mokėjimus G. P. atliko;

11.3.                      Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad byloje nėra rašytinių įrodymų, jog ieškovas su apmokėjimą patvirtinančiu banko įstaigos dokumentu būtų atvykęs pasirašyti žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties, ko pasėkoje nebuvo galima nei patvirtinti jos notarine tvarka, nei įregistruoti rajono žemėtvarkos tarnyboje, užbaigiant privatizavimo procedūrą, nes tai prieštarauja 1992 m. liepos 3 d. sutarties 2 punkto reikalavimui, įvertinant, kad pirkėjas sutarties būtinas sąlygos pilnai įvykdė.

11.4.                      Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į apeliantų nurodytus argumentus, jog būtent Kauno rajono valdybos žemėtvarkos skyrius ruošė žemės sklypo privatizavimo bylą ir buvo atsakinga už daikto pardavimą, tuo tarpu pirkėjui nesuteikė reikiamos informacijos, todėl pirkėjui nebuvo žinomos žemės sklypo privatizavimo procedūros, tame tarpe ir tai, kad neva reikėjo pateikti žemės sklypo geodezinius matavimus ir naują planą su koordinatėmis. Juolab, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimu Nr. 89 patvirtintas taisykles būtent valstybės institucija (šiuo atveju – Kauno rajono valdyba) pirkėjui privalėjo atsiųsti pranešimą apie žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymo vietą ir laiką, o, jeigu trūksta dokumentų, nurodyti kokius dokumentus pirkėjas privalo pateikti;

11.5.                      Pirmosios intencijos teismas neteisingai sprendė, kad ieškovai nebuvo pakankamai atidūs bei rūpestingi, patys neatliko jiems teisės aktuose nustatytų pereigų dėl žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties savalaikio sudarymo. Byloje yra pateikti įrodymai, kad G. P. žemės pirkimo būtinąsias sutarties sąlygas įvykdė, t. y. apmokėjo už žemės sklypą, tuo tarpu likusią dalį veiksmų turėjo atlikti Kauno rajono valdybos žemėtvarkos skyrius. Apeliantai akcentuoja, kad jiems nebuvo paaiškinta tolimesnė žemės sklypo išpirkimo iš valstybės procedūra, todėl nebuvo žinoma. Priešingai, pasirašius 1992 m. liepos 3 d. sutartį, pastaroji G. P. nebuvo išduota, negana to, jam buvo paaiškinta, kad žemės sklypas iš valstybės yra išpirktas. G. P. buvo įsitikinęs, kad užbaigė žemės sklypo pirkimą tinkamai ir žemės sklypas sutuoktiniams priklauso nuosavybės teise. Kad būtent tokį įsitikinimą sutuoktiniai turėjo, patvirtina ir tai, kad jie visą laikotarpį mokėjo mokesčius valstybei už žemės sklypą;

11.6.                      Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė ieškinį dar ir dėl to, kad, neva ieškovai praleido ieškinio senaties terminą įregistruoti 1992 m. liepos 3 d. valstybės žemės pirkimo–pardavimo sutartį Nekilnojamo turto registre. Ieškovų įsitikinimu, būtent valstybės institucijos turėjo užtikrinti savalaikį pirkimo–pardavimo sutarties su ieškovu įforminimą, tačiau to nepadarius, ieškovo atžvilgiu vyko tęstinis pažeidimas, kas sąlygoja išvadą, jog ieškinio senaties terminas nagrinėjamu atveju nebuvo praleistas. Kita vertus, jeigu, vis dėlto, būtų laikoma, kad terminas yra praleistas, ieškovai prašė jį atnaujinti, nes jis praleistas dėl G. P. sunkios ir nepagydomos ligos bei dėl susiklosčiusių sunkių aplinkybių;

11.7.                      Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė kaip išvestinį reikalavimą dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos Kauno rajono skyriaus 2019 m. lapkričio 27 d. sprendimo Nr. 7SK-2104-(14.7.110) dalies panaikinimo, o taip pat reikalavimą dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno rajono skyriaus vedėjo 2020 m. sausio 23 d. įsakymo Nr. 7VĮ-47-(14.7.2.) panaikinimo. Apeliantų nuomone, teismas neatsižvelgė į tai, kad pastaruoju įsakymu G. P. ir A. P. nustatyta mažesnė žemės sklypo dalis, t. y. 0,0671 ha, nors faktiškai jie valdo pagal 1992 m. liepos 3 d. pirkimo–pardavimo sutartimi įgytą žemės sklypo dalį, t. y. 0,076 ha. Tai patvirtino ir trečiasis asmuo D. A. B., nurodydama, kad tarp jos ir ieškovų jokių ginčų dėl naudojimosi žemės sklypu nėra, nes ieškovai faktiškai naudojasi 0,076 ha, o ji – likusia dalimi;

11.8.                      Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į kasacinio teismo civilinėse bylose Nr. 3K-3-317/2006, 3K-3-439/2012, taip pat Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2A-123-173/2017 išaiškinimus, kad asmuo, išreiškęs savo valią pirkti teisėtai jam skirtą ir jo naudojamą asmeninio ūkio žemės sklypą bei sumokėjęs už jį nustatyto dydžio kainą, apskaičiuotą pagal Vyriausybės patvirtintą metodiką, yra pripažintinas įgyvendinusiu savo teisę įgyti žemes sklypą nuosavybėn ir įgyja turtinę teisę sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį.

12.       Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime apeliacinės instancijos teismo prašo atmesti apeliacinį skundą ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2022 m. vasario 21 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-518-997/2022. Atsiliepime nurodė šiuos esminius argumentus:

12.1.                      Pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodinėjimą reglamentuojančių teisės normų, tinkamai vertino į bylą pateiktus įrodymus, kas sudaro pagrindą pripažinti pirmosios instancijos teismo sprendimą teisėtu;

12.2.                      Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai sprendė, kad ieškovai praleido ieškinio senaties terminą, dėl 1992 m. liepos 3 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties įregistravimo Nekilnojamojo turto registre. Byloje nėra duomenų, kad ieškovai apie savo teisių pažeidimą sužinojo vėliau, negu tai galėjo padaryti bet kuris kitas vidutiniškai apdairus ir rūpestingas asmuo. Ieškovai nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad negalėjo pasinaudoti teise įregistruoti pirkimo–pardavimo sutartį ieškinio senaties termino ribose. Ieškovai savo galimai pažeistas teises pradėjo ginti tik 2020 m. balandžio 24 d., pateikdami ieškinį teismui. Ieškovams iš esmės nenurodžius jokių objektyvių argumentų, dėl kurių buvo praleistas ieškinio senaties terminas, teismas teisingai sprendė, kad nustatytų aplinkybių visuma nagrinėjamu atveju sudaro pagrindą neatnaujinti ieškinio senaties termino, todėl ieškinys buvo atmestas dėl praleisto ieškinio senaties termino;

12.3.                      Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta dėl pačių ieškovų aplaidumo. G. P. tuo metu nepateikė žemės sklypo geodezinių matavimų, naujo plano su koordinatėmis, kuris turėjo būti pateiktas iki žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo. Todėl žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis net negalėjo būti sudaroma, nes nebuvo žinomos sklypo koordinatės. Be to, žemės sklypo ginčo pirkimo–pardavimo sutartis negali būti įregistruota anksčiau, nei šios sutarties objektas – žemės sklypas;

12.4.                      Ieškovai dar 2016 m. rugpjūčio 10 d. raštu Nr. 7SD-5293-(14.7.104.) „Dėl kvietimo atvykti į susirinkimą“ buvo kviečiami į susirinkimą dėl žemės sklypų suprojektavimo (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte ir jame dalyvavo. Be to, ieškovai 2017 m. rugpjūčio 24 d. pasirašė žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimo darbų apmokėjimo sutartį Nr. 7AL-37. Todėl ieškovams iš esmės turėjo būti žinoma, kad žemė yra valstybinė ir valstybinės žemės-pirkimo–pardavimo sutartis nėra pasirašyta;

12.5.                      Pirmosios instancijos teismas pagrįstai byloje sprendė, kad skundžiamas Įsakymas priimtas teisėtai ir jo naikinti nėra teisinio pagrindo, kadangi įsakymu statinių bendraturčiams tenkančios A. P. ir G. P. – 0,0671 ha ploto, o D. A. B. – 0,1027 ha ploto žemės sklypo dalys yra nustatytos vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimas Nr. 260 ,,Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ ir šiuo nutarimu patvirtintos Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių 7 punktu. Jeigu būtų padaryta, taip kaip pageidauja ieškovai, tai būtų kaip tik pažeisti teisės aktai, numatantys kaip turi būti nustatoma žemės sklypo dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

       Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

13.       Apeliantai prašo bylą apeliacinėje instancijoje nagrinėti žodinio proceso tvarka, tačiau tam nenurodo jokių motyvų. 

14.       CPK 321 straipsnio 1dalyje įtvirtinta bendroji apeliacinių skundų nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklė – apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui neprivalomas. Teismų praktikoje įstatymu nustatyta teismo teisė tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka aiškinama tokiu būdu, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2013).

15.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad apeliantai nenurodė jokių motyvų dėl žodinio bylos nagrinėjimo, sprendžia, jog šią bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka apeliacinėje instancijoje nėra tikslinga.

       Dėl ginčo esmės

16.       Apeliacinis skundas tenkinami iš dalies.

17.       Vadovaujantis CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu, apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą sprendimą ir bylą perduoda pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme.

18.       Vadovaujantis CPK 329 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Šiuo atveju byla gali būti grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui tik tuomet, kai šių pažeidimų negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas.

19.       Nustatyta, kad ieškovas G. P. 1992 m. balandžio 28 d. prašymu kreipėsi į Kauno rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės agrarinės reformos tarnybą parduoti jam 0,076 ha žemės sklypą, kurį užima privačių namų valda (individualiai skirtas sklypas), kuri yra (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). 1992 m. liepos 3 d. pasirašyta žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis tarp ieškovo (pirkėjo) ir Kauno rajono valdybos atstovės (skaičiuotojos) D. G. (pardavėjas) (toliau – Sutartis), kurioje nurodyta, kad pardavėjas pardavė, o pirkėjas nupirko 0,076 ha žemės sklypą, esantį Kauno r. (duomenys neskelbtini) apylinkės, (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) (dabar (duomenys neskelbtini)). Prie Sutarties yra raudonųjų linijų planas, kuriame atvaizduotos faktinės sklypo ribos (780 kv. m.), ir kuris patvirtintas tiek Kauno r. vyr. architekto (1992 m. birželio 24 d.), tiek Agrarinės reformos tarnybos specialisto (1992 m. birželio 22 d.), tiek Kauno r. (duomenys neskelbtini) apylinkės atstovo (1992 m. birželio 22 d.). Sutartyje nurodyta, kad žemės sklypas parduodamas už 1 197 investicinių čekių, kuriuos pirkėjas privalo sumokėti iki 1992 m. rugpjūčio 10 d., taip pat nurodyta, kad sklypo pirkėjas įsipareigoja laikytis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimo Nr. 343 reikalavimų. Iš byloje pateikto kasos kvito matyti, kad ieškovas 1992 m. liepos 3 d. sumokėjo už žemės išpirkimą 300 rublių (mokestis už dokumentų rengimą ir įforminimą), o iš ieškovui pateikto mokėjimo pranešimo, matyti, kad 1992 m. rugpjūčio 3 d. sumokėti 1 197 investiciniai čekiai už perkamą žemę. Daugiau duomenų apie žemės sklypo išsipirkimo (privatizavimo) procedūras byloje nėra, t. y. ieškovų naudojamo žemės sklypo privatizavimas (įsigijimas) nebuvo pabaigtas. 2016 m. atsakovė pradėjo tvarkyti šio žemės sklypo dokumentus ir žemės sklypas buvo įregistruotas Lietuvos Respublikos vardu.

20.       Ieškovai mano, kad jie 1992 metais atliko viską, ko iš jų buvo reikalaujama Kauno rajono valdybos žemėtvarkos skyriaus privatizuojant žemės sklypą, todėl jie įgijo nuosavybės teise į žemės sklypą pagal 1992 m. liepos 3 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį. Atsakovė nurodo, kad privatizavimo procedūros nebuvo pabaigtos dėl ieškovų kaltės, todėl jie neįgijo nuosavybės teisių į žemės sklypą, o 1992 m. liepos 3 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis yra tik projektas, supažindinantis su žemės sklypo pirkimo sąlygomis. 

21.       Taigi, byloje kilęs ginčas dėl ieškovų namų valdoje naudojamo žemės sklypo (faktiškai naudojamo sklypo), kuris šiuo metu yra registruotas Lietuvos Respublikos vardu, privatizavimo procedūrų įgyvendinimo (buvo ar nebuvo jos pabaigtos; jeigu nebuvo pabaigtos, tai dėl kieno kaltės, ir koks turėtų būti susidariusios situacijos sprendimo būdas). Ieškovai siekia, kad jiems būtų pripažintos nuosavybės teisės į žemės sklypą, kurį jie, jų manymu, įgijo 1992 m. pradėto privatizavimo metu.

22.       Pažymėtina, kad ginčo esmė šiuo atveju – nustatyti, ar ieškovai pripažintini įgyvendinusiais savo teisę įgyti žemės sklypą nuosavybėn privatizavimo būdu ir įgijo turtinę teisę sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį. Kiti ieškinio reikalavimai yra išvestiniai.

23.       Žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo (privatizavimo) tvarką nustatė tuo metu galiojęs Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimas Nr. 89 (toliau – Nutarimas) ir juo patvirtintos taisyklės. Nutarimo 4.1.1 punktas numatė, kad privačių namų savininkai galėjo išsipirkti jų faktiškai naudojamą žemės sklypą, bet ne didesnį nei numato Nutarimo 7.7 papunktis. Nutarimu patvirtintos Žemės sklypų suteikimo neatlygintinai, pardavimo ir nuomos ne konkurso tvarka miestuose, miestų plėtimo pirmaeilės statybos teritorijose bei miesto tipo gyvenvietėse taisyklės (toliau – Taisyklės), numatė, kad pilietis, pageidaujantis pirkti žemės sklypą, turėjo pateikti prašymą, kuriame nurodyta pageidaujama atsiskaityti už įsigyjamą žemės sklypą forma, dokumentą, kurio pagrindu asmuo naudojasi žemės sklypu, sklypo planą. Sklypo planą sudaro ir tvirtina valstybinis inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuras ar kita Žemės ūkio ministerijos įgaliota tarnyba pagal asmens užsakymą (Taisyklių 4.1, 4.2, 4.3 punktai). Taisyklių 6 punkte numatyta, kad gavusi asmens prašymą parduoti naudojamą žemės sklypą privatinės nuosavybės teise, miesto (rajono) žemėtvarkos tarnyba ne ilgiau kaip per mėnesį surašo sklypo įkainojimo aktą bei jo pirkimo-pardavimo sutarties projektą ir supažindina su šiais dokumentais pirkėją. Pagal Taisyklių 8 punktą, supažindinusi pirkėją su žemės sklypo įkainojimo aktu ir pirkimo-pardavimo sutarties projektu, miesto (rajono) žemėtvarkos tarnyba per 5 dienas pateikia šiuos dokumentus miesto (rajono) valdybai, kuri leidimą įsigyti žemės sklypą privatinės nuosavybės teise tvirtina savo potvarkiu, kuriame turi būti nurodyta: 8.1. parduodamo žemės sklypo vieta ir dydis; 8.2. sklypo kaina; 8.3. nuosavybės teisės apribojimai, suderinti su pirkėju žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties projekte; 8.4. asmuo, įgaliotas miesto (rajono) valdybos vardu pasirašyti žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį. Taisyklių 9 punkte numatyta, kad miesto (rajono) valdyba, patvirtinusi leidimą įsigyti žemės sklypą privatinės nuosavybės teise: 9.1. siunčia pranešimą pirkėjui, nurodydama sumą, kurią pirkėjas privalo sumokėti už įsigyjamą žemės sklypą, banko įstaigos pavadinimą ir sąskaitos numerį, žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo vietą ir laiką; 9.2. įpareigoja miesto žemėtvarkininką duoti nurodymą atitinkamoms tarnyboms paženklinti parduodamą žemės sklypą riboženkliais bei patikslinti kartografinę ir žemės kadastro medžiagą. Tame pačiame punkte įtvirtinta, kad darbai, nurodyti šių taisyklių 9.2 punkte, turi būti atlikti iki žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo <...>. Taisyklių 10 punktas numatyta, kad pirkėjas, gavęs miesto (rajono) valdybos pranešimą, iki žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo dienos sumoka pranešime nurodytą sklypo kainą (arba privalomąją jos dalį, jeigu žemės sklypas perkamas išsimokėtinai) ir su apmokėjimą patvirtinančiu banko įstaigos dokumentu atvyksta nustatytu laiku pasirašyti žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties; jeigu pirkėjas per nustatytą laiką nesumoka pranešime nurodytos sumos ar be pateisinamų priežasčių neatvyksta pasirašyti žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties, ši sutartis nesudaroma. Tame pačiame 10 punkte numatyta, kad žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis tvirtinama notariškai ir per mėnesį turi būti pirkėjo įregistruota miesto (rajono) žemėtvarkos tarnyboje; šių sąlygų nesilaikymas daro pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančią <...>.

24.       Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, ginčo esmę, pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus, sprendžia, kad yra pagrindas bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, nes:

24.1.                      byla išnagrinėta esant netinkamai suformuluotam ieškinio reikalavimui - pripažinti, kad G. P. pagal žemės pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą 1992 m. liepos 3 d. tarp Lietuvos Respublikos ir G. P., įsigijo nuosavybės teise 0,076 ha žemės sklypą, esantį Kauno raj., (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini). Taip suformulavus reikalavimą negalėjo būti atskleista ginčo esmė (tinkamai įgyvendinta ieškovų teisė į teisminę gynybą), nes buvo aiškinamasi, ar pagal 1992 m. liepos 3 d. sudarytą sutartį ieškovai galėjo būti pripažinti žemės sklypo savininkais, kai tuo tarpu ginčo esmė (ieškovų siekis) yra - ar ieškovai pripažintini įgyvendinusiais savo teisę įgyti žemės sklypą nuosavybėn privatizavimo būdu ir įgijo turtinę teisę sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada (tą teigia ir atsakovė), kad 1992 m. liepos 3 d. pasirašyta žemės pirkimo–pardavimo sutartis yra tik projektas (supažindinimą su sutarties projektu numato Taisyklių 8 punktas), nes ji sudaryta iki apmokėjimo už perkamą žemės sklypą, joje nėra nurodytas Kauno rajono valdybos aktas (potvarkis, kuris leidžia įsigyti žemės sklypą), ją pasirašė skaičiuotoja D. G. (byloje nėra duomenų apie jai suteiktus įgaliojimus pasirašyti pagrindinę žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį). Tokiu būdu ieškovų suformuluotas reikalavimas neapėmė ginčo esmės ir apriboja (-jo) teismo teises spręsti ginčą iš esmės. Nustačius, kad atsakovė remiasi tuo, jog pradėjus privatizavimo procedūras, pagrindinė žemės pirkimo-pardavimo sutartis su ieškovais nebuvo sudaryta (t. y. nebuvo pabaigta privatizavimo procedūra), o ieškovams teigiant, kad šie atliko visus reikalingus žemės sklypo išsipirkimui veiksmus, ieškovams turėjo būti pasiūlyta patikslinti savo reikalavimą (ieškinio dalyką) taip, kad jis atitiktų ginčo esmę, t. y. nenurodant nuosavybės teisių atsiradimo pagrindo 1992 m. liepos 3 d. sutarties (pvz.: įpareigoti atsakovę sudaryti žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, ar pan.). Šis pažeidimas negali būti ištaisytas apeliacinės instancijos teisme, todėl byla grąžintina nagrinėti iš naujo; 

24.2.                      pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą šalims, dėl ko darė nepagrįstas išvadas, jog ieškovų aplaidūs veiksmai/neveikimas lėmė pagrindinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties nesudarymą. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad „Byloje nėra rašytinių įrodymų, kad ieškovas su apmokėjimą patvirtinančiu banko įstaigos dokumentu būtų atvykęs pasirašyti žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties, ko pasekoje nebuvo galima nei patvirtinti jos notarine tvarka, nei įregistruoti miesto (rajono) žemėtvarkos tarnyboje, užbaigiant privatizavimo procedūrą“. Šiuo atveju nėra aišku, kokie rašytiniai įrodymai galėtų būti pateikti tam, kad įrodyti, jog ieškovai buvo atvykę pasirašyti sutarties (ar tokie gali egzistuoti). Pažymėtina, kad šiuo atveju būtent atsakovei tenka pareiga pateikti įrodymus, kad ji laikėsi Taisyklėse numatytų žemės sklypo privatizavimo procedūrų (buvo priimtas potvarkis, leidžiantis įsigyti žemės sklypą; pranešė ieškovams apie žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo vietą ir laiką; įpareigojo miesto žemėtvarkininką duoti nurodymą atitinkamoms tarnyboms paženklinti parduodamą žemės sklypą riboženkliais bei patikslinti kartografinę ir žemės kadastro medžiagą), o ieškovai neatliko jiems priklausančių veiksmų, dėl kurių nebuvo galima pabaigti privatizavimo procedūros (pasirašyti žemės pirkimo-pardavimo sutarties patvirtintos notaro). Taigi, atsakovei turėtų būti pasiūlyta pateikti tokius įrodymus ir tik tuomet spręsti, kas kaltas dėl privatizavimo procedūros nepabaigimo;

24.3.                      atsižvelgiant į pirmojo reikalavimo patikslinimą, svarstytinas 2 ir 3 reikalavimų (dėl žemės sklypo įregistravimo Nekilnojamojo turto registre) tikslingumas. Atkreiptinas dėmesys, kad pertekliniai reikalavimai didina bylinėjimosi išlaidas, ilgina procesą (nustatinėjamos, vertinamos aplinkybės, kurios nėra reikšmingos). Pažymėtina, kad prašymą įregistruoti nekilnojamąjį turtą ir nuosavybės teises į jį paduoda nekilnojamąjį turtą įgijęs asmuo (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 17 straipsnio 2 dalis, Žemės įstatymo 10 straipsnio 2 dalis), o pagal dabar galiojantį teisinį reglamentavimą nekilnojamojo turto įregistravimas atlieka tik išviešinimo funkciją;

24.4.                      pirmosios instancijos teismas netinkamai (nepagrįstai) taikė ieškinio senaties institutą. Ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (1964 m. CK 86 straipsnis, šiuo metu galiojančio CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Taigi, taikant ieškinio senaties institutą svarbu nustatyti momentą, kada ieškovai sužinojo (turėjo sužinoti) apie tai, kad privatizavimo procedūros dėl jų naudojamo žemės sklypo yra nepabaigtos ir atsakovė nesiruošia jų pabaigti, t. y. ieškovai suprato, kad nuosavybės teisių į žemės sklypą pagal privatizavimo procedūras jie neįgijo ir atsisakoma šią ieškovų teisę įgyvendinti. Ieškovai nurodė, kad 2020 m. sausio 29 d. sužinojo apie savo pažeistas teises, gavę iš archyvo dokumentus apie jų naudojamo žemės sklypo privatizavimą. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad „Byloje esantys rašytiniai įrodymai, aptarti šiame sprendime, pasirašyti ieškovės 2016-2019 metų laikotarpiu, kuomet buvo atliekami sklypo formavimo darbai, kadastriniai matavimai ir kiti teisės aktuose įtvirtinti veiksmai, reikalingi ginčo žemės sklypo įregistravimui patvirtina, kad ieškovai žinojo, jog žemės sklypas nėra įregistruotas jų vardu, jie neturėjo žemės sklypo nuosavybę patvirtinančių dokumentų“. Taigi, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovai praleido 3 metų ieškinio senaties terminą (1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalis), nes 2016 metais jau turėjo suprasti, jog jų teisės yra pažeistos. Teisėjų kolegija negali sutikti su tokia pirmosios instancijos išvada, nes nustačius, kad ieškovai 2016 metais turėjo suprasti, jog jų teisės yra pažeistos, reiškia, kad nuo tada prasideda ieškinio senaties termino eiga, todėl ieškinio senaties terminas yra ne 3 metai, o 10 metų (2000 m. liepos 18 d. CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalis), t. y. ieškinio senaties terminas negali būti pažeistas.

25.       Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą ir priimdamas teismo sprendimą, neatskleidė bylos esmės (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas), dėl ko byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

     Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a :

       Kauno apylinkės teismo 2022 m. vasario 21 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

       Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                Evaldas Burzdikas

                       Diana Labokaitė

                       Lina Žemaitienė