Baudžiamoji byla Nr. 1A-915-491/2013

              Teisminio proceso Nr. 1-45-1-01192-2012-9

Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.9.

(S)

Pranešėjas Valdas Petras Meidus

Teisėjas Audrius Sadauskas

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gruodžio 20 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdo Petro Meidaus, teisėjų Sigito Bagdonavičiaus ir Prano Šimkaus,

sekretoriaujant Daivai Liandzbergienei,

dalyvaujant :

prokurorei Kristinai Ulienei,

gynėjai advokatei Neringai Grubliauskienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokurorės Kristinos Ulienės apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 4 d. nuosprendžio, kuriuo L. K. buvo išteisintas iš kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 str. 1 d. jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Išnagrinėjusi baudžiamąją bylą kolegija

N U S T A T Ė :

L. K. buvo kaltinamas tuo, kad 2012 m. lapkričio 29 d., apie 9 val., viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini), pertraukos metu reikalavo nepilnamečio nukentėjusiojo S. A. ir kitų moksleivių elgtis pagal jo nurodymą ir neiti į pamoką, grasindamas pakenkti jo reikalavimo nevykdžiusiam asmeniui – neigiamai ir įžeidžiamai jį įvertinti bendramokslių akivaizdoje, o nukentėjusiajam S. A. nevykdžius šio reikalavimo, žodžiu jį užgauliai pažemino tyčia provokuodamas nukentėjusiojo veiksmus ir pasibaigus pamokai, apie 10.30 val., (duomenys neskelbtini) vidiniame kieme, matant aplinkiniams, kerštaudamas dėl konflikto pamokoje, tyčia, smūgiuodamas nukentėjusiajam S. A., provokavo nukentėjusiojo veiksmus ir tariamai gindamasis sudavė smūgį nukentėjusiajam į kairįjį pilvo šoną, sugriebė nukentėjusįjį už kaklo ir sudavė smūgį kumščiu į nosį padarydamas nosies sumušimą ir sukeldamas S. A. fizinį skausmą, t. y. įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį.

Prokurorė apeliaciniu skundu prašo panaikinti skundžiamą teismo nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – L. K. pripažinti kaltu pagal BK 284 str. 1 d. ir nubausti jį laisvės apribojimu 6 mėnesiams, įpareigojant mokytis. Prokurorė cituoja skundžiamą nuosprendį, dėsto teismų praktiką tokio pobūdžio bylose ir mano, kad teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, jos prieštaringos, nelogiškos ir nepagrįstos bylos medžiaga. Prokurorės manymu, L. K. veika atitinka visus BK 284 str. 1 d. numatyto nusikaltimo požymius, nes smurtu jis viešoje vietoje sutrikdė viešąją rimtį. Nurodo, kad nesutarimas tarp L. K. ir nukentėjusiojo atsirado po to, kai L. K. pažeidė elementarias elgesio taisykles – jis aiškiai pasakė pamokos laukusiems moksleiviams, kad jo reikalavimo neiti į pamoką nevykdęs asmuo bus bendramokslių akivaizdoje vertinamas neigiamai ir įžeidžiamai. Tačiau apylinkės teismas to nevertino ir klaidingai nustatė, kad konfliktas kilo dėl abiejų pusių tarpusavio asmeninių nesutarimų. L. K. provokavo nukentėjusįjį, kuris priėmė L. K. „iššūkį“ ir suprasdamas, kad bus pažeistos visuomeninio elgesio mokykloje taisyklės, kviečiamas išėjo į mokyklos teritoriją ir ketino savo garbę apginti smurtu. Tokį nukentėjusiojo elgesį apylinkės teismas klaidingai įvertino kaip paties nukentėjusiojo norą „išsiaiškinti santykius“ ir parodyti savo drąsą kitiems moksleiviams. Taip pat L. K. pasirinkta vieta negali būti laikoma nuošalesne, nes smurtiniai jo veiksmai buvo atlikti mokyklos teritorijoje, prie pat mokyklos pastato, vidinėje kiemo pusėje, kuri matoma pro mokyklos ir moksleivių bendrabučio langus, pašalinių žmonių akivaizdoje. Taip pat pripažinęs L. K. elgesį įžūliu, apylinkės teismas nepagrįstai nusprendė, kad taip besielgiantis L. K. neturėjo tiesioginės tyčios pažeisti viešąją tvarką, nes jis neturėjo jokio pagrindo naudoti smurtą prieš nukentėjusįjį. Tai, kad smurto panaudojimo metu L. K. negalvojo apie padarinius kitiems asmenims, jo atsakomybės nepašalina, nes jis turėjo suvokti, jog mokyklos bendruomenė nepagrįsto smurto nepateisina. L. K. sukurtas įvykis atkreipė aplinkinių (mokinių, mokytojų) dėmesį, sukėlė nepatogumus, savo veiksmais jis akivaizdžiai pademonstravo nepagarbą ir panieką ne tik nukentėjusiajam, bet ir aplinkai, todėl jis realiai sutrikdė visuomenės rimtį. Kartu prokurorė mano, kad pripažinęs, jog L. K. veiksmų įžūlumas ir agresyvumas nesiekė tokio pavojingumo laipsnio, už kurį jis galėtų būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 284 str. 1 d., apylinkės teismas turėjo L. K. veiką perkvalifikuoti į BK 140 str. 1 d., tačiau to nepadaręs apylinkės teismas nepagrįstai L. K. išteisino.

Teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinį skundą patenkinti. Gynėja prašė prokurorės apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmetamas.

Šioje byloje L. K. buvo kaltinamas pažeidęs viešąją tvarką, t.y. įžūliais veiksmais rodęs nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdęs visuomenės rimtį.

Baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 284 str. 1 d. traukiamas asmuo, kuris viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Šios teisės normos sudėtis yra materialioji, todėl taikant ją būtina nustatyti, kad kaltininkas veiką padarė viešojoje vietoje ir kad dėl jos kilo neigiami padariniai – buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka. Ši veika padaroma tiesiogine tyčia, todėl būtina, jog kaltininkas suvoktų, kad jis savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numatytų, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir šių padarinių norėtų. Kita vertus, kaltininkas gali veikti nesiekdamas jokio konkretaus tikslo, tačiau bendrais bruožais numatydamas, kad visuomenės rimtis ar tvarka bus sutrikdyta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bylos Nr. 2K-426/2008, Nr. 2K-159/2009). Sprendžiant klausimą, ar viešoje vietoje asmens atlikti veiksmai ir jų padariniai atitinka viešosios tvarkos pažeidimo požymius, turi būti atsižvelgta ir į tokio elgesio paskatas. Pavyzdžiui, jeigu asmuo veikė be aiškios asmeninės motyvacijos arba savo veiksmams kaip pretekstą panaudojo mažareikšmę dingstį, leidžia daryti išvadą, jog asmens veika pirmiausia buvo nukreipta į viešosios tvarkos pažeidimą. Taip pat kai savo asmeniniams santykiams spręsti kaltininkas pasirinko būtent viešąją vietą ir būdą, kuriuo akivaizdžiai sutrikdė visuomenės rimtį, pademonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, jo veika taip pat gali būti kvalifikuojama pagal BK 284 str. 1 d. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bylos Nr. 2K-126/2006, Nr. 2K-136/2010). Tačiau esminis viešosios tvarkos pažeidimo objektyvusis požymis yra tai, kad kiekvienu iš minėtų būdų demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai turi būti realiai sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymo konstatavimas kartu reiškia ir tai, kad kaltininko veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams. Tokių padarinių konstatavimas priklauso nuo įvairių aplinkybių – ar kaltininko veiksmai buvo atlikti matant kitiems asmenims ir kokia buvo šių asmenų reakcija į juos, ar jie pasijuto nesaugiai, ar tarp jų buvo lengviau pažeidžiamų asmenų (pvz., nėščių moterų, pagyvenusių, ligotų žmonių ir pan.), kurioje vietoje ir kokiu metu buvo atlikti neteisėti veiksmai, kiek jie truko, ar dėl jų buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta žymi materialinė žala, surikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, visuomeninis renginys, ar buvo panaudoti žalojimui skirti daiktai, ar veika padaryta asmenų grupės ir pan.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė ir išvardijo tiek L. K. kaltę patvirtinančius, tiek ir ją paneigiančius įrodymus, išsamiai juos išanalizavo, atliko objektyvų jų vertinimą ir tinkamai argumentavo savo sprendimą. Teismo argumentai dėl įrodymų vertinimo nekelia abejonių, nes bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas patikrino kiekvieno įrodymo liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį, pašalino iškilusius prieštaravimus ir įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip jų visumą. Visi pirmosios instancijos teismo argumentai ir motyvai pakankamai išsamiai, detaliai ir aiškiai nurodyti skundžiamame nuosprendyje, todėl apeliacinės instancijos teismas jų nekartoja.

Prokurorė L. K. veiksmus vertinti kaip viešosios tvarkos pažeidimą apeliaciniame skundo prašo iš esmės dėl to, kad jis viešoje vietoje – iš pradžių mokyklos patalpose prieš pamoką, išprovokavo konfliktą, o vėliau – jau mokyklos teritorijoje pasinaudojęs prieš tai įvykusiu konfliktu panaudojo smurtą prieš nukentėjusįjį S. A.. Be jokių abejonių toks L. K. elgesys nėra tinkamas. Tačiau, kolegija čia visų pirma pažymi, kad ne tik išteisintasis L. K., bet ir nukentėjusysis S. A., nė kiek nenusileisdamas bendramoksliui, iš esmės atliko tokius pačius veiksmus ir elgėsi nė kiek nemažiau įžūliai, nei išteisintasis – jis taip pat įžeidinėjo L. K., laisvai galėdamas išvengti konflikto mokyklos teritorijoje to nepadarė, o atvirkščiai, niekieno neverčiamas, atėjo į kartu su L. K. sutartą muštynių vietą mokyklos teritorijoje, kur muštynių metu sudavė smūgius L. K. ir pastarajam sukėlė fizinį skausmą. Pažymėtina, jog prokurorė savo apeliaciniame skunde būtent taip ir nurodo, t. y. skunde teigiama, kad S. A. į muštynių vietą atėjo ir ketino savo garbę apginti smurtu suprasdamas, jog bus pažeistos visuomeninio elgesio mokykloje taisyklės. Akivaizdu, kad faktinės aplinkybės šiuo atveju rodo, jog tiek L. K., tiek ir S. A. elgėsi iš esmės vienodai įžūliai, konflikto metu abu patyrė sužalojimus ir skausmą, tačiau, kaip bebūtų paradoksalu, L. K. elgesį prokurorė įvertino itin neigiamai, tik dėl jo veiksmų atliko ikiteisminį tyrimą bei palaikė teisme valstybinį kaltinimą. Ir atvirkščiai – iš esmės tokį patį S. A. elgesį ji laikė toleruotinu, todėl pastarąjį šiame tyrime pripažino nukentėjusiuoju. Toks skirtingas iš esmės tokių pačių abiejų konflikto pusių atliktų veiksmų vertinimas laikytinas ydinga praktika. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šiuo atveju VšĮ (duomenys neskelbtini) direktorius teisingiau įvertino abiejų konflikte sudalyvavusių asmenų elgesį – 2012-12-03 jo įsakymu abiems už konfliktą mokyklos teritorijoje ir nemoksleivišką elgesį buvo skirti įspėjimai (153 b.l.). 

Byloje esantys duomenys taip pat nepatvirtina ir to, kad minėtu įžūliu L. K. elgesiu buvo sukeltos BK 284 str. 1 d. sudėties reikalaujamos pasekmės – kad buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, bei kad L. K. veikė tyčia. Tiek L. K., tiek nukentėjusysis S. A., tiek ir tiesiogiai įvykį matę liudytojai D. L., Ž. J., M. J., M. Š. bei M. R. patį įvykį vertino tik kaip asmeninį L. K. ir S. A. konfliktą – eilinį santykių tarp šių dviejų mokinių aiškinimąsi, muštynes. Tai rodo, kad L. K. veikoje dominavo asmeninės paskatos, kurios buvo nukreiptos ne į viešosios tvarkos sutrikdymą, o į asmeninių santykių išsiaiškinimą. Būtina pažymėti, kad minėti liudytojai ir kiti muštynes stebėję asmenys muštynių vietoje atsirado neatsitiktinai – jie į šią vietą atvyko savo valia, iš anksto žinodami, kad per pertrauką vyks muštynės tarp L. K. ir S. A., nusiteikę ir pasiruošę pasižiūrėti šį reginį. Atkreiptinas dėmesys, kad pačios muštynės užtruko neilgą laiko tarpą, todėl jas stebėjusių asmenų rimtis negalėjo būti pažeista ir šie asmenys neturėjo jokio pagrindo pasijusti šiurkščiai pažemintais ir įžeistais. Iš minėtų liudytojų parodymų matyti, kad dėl konflikto mokymosi įstaigos darbas nebuvo sutrikdytas, po jo pamokos toliau vyko įprastu ritmu. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad dėl L. K. ir S. A. konflikto būtų kilę kokios nors kitos pasekmės ir būtų buvusi realiai pažeista visuomenės rimtis ar tvarka – būtų nutrauktas žmonių poilsis, kam nors padaryta žymi materialinė žala ir pan. Atvirkščiai, iš byloje esančio mokymo įstaigos, kurioje ir įvyko aptariamas konfliktas, rašto kopijos matyti, jog mokymosi įstaigos bendruomenės rimtis ir viešoji tvarka nebuvo pažeistos (4 b.l.). Visi šie duomenys rodo, kad nors L. K. šiuo atveju viešoje vietoje elgėsi netinkamai, tačiau jo elgesys nebuvo nukreiptas visuomenei demonstruoti nepagarbą ar siekti pažeisti viešąją tvarką, jo ir S. A. konfliktas visgi labiau buvo asmeninio pobūdžio ir jie pasirinko netinkamą asmeninio tarpusavio konflikto išsprendimo būdą. Tokiu būdu L. K. veikoje nesant visų nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 str. 1 d., sudėties elementų – tyčios pažeisti viešąją tvarką ir būtinų pasekmių, apylinkės teismas pagrįstai L. K. išteisino iš kaltinimo pagal BK 284 str. 1 d. jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Prokurorė apeliaciniame skunde teigia, kad pripažinęs, jog L. K. veiksmų įžūlumas ir agresyvumas nesiekė tokio pavojingumo laipsnio, už kurį jis galėtų būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 284 str. 1 d., apylinkės teismas turėjo L. K. veiką perkvalifikuoti į BK 140 str. 1 d. Tačiau su tokia prokurorės nuomone sutikti negalima. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 407 str. 3 d. įtvirtinta, kad pereiti iš valstybinio kaltinimo į privatų ir nuteisti kaltinamąjį už nusikalstamą veiką, nagrinėjamą privataus kaltinimo tvarka, teismas gali tik nukentėjusiajam to reikalaujant. Gi šiuo atveju nukentėjusiuoju pripažintas S. A. pretenzijų L. K. niekada nereiškė, dėl jo elgesio nesiskundė ir pareiškimo nerašė, o ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo pradėtas tik pagal faktą, policijos pareigūnei surašius tarnybinį pranešimą (2 b.l.). Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis taip pat nereikalavo, kad L. K. būtų nuteistas už privataus kaltinimo tvarka nagrinėjamą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 1 d., to neprašė ir pati valstybinį kaltinimą palaikiusi prokurorė. Todėl apylinkės teismui savarankiškai pereiti iš valstybinio kaltinimo į privatų, perkvalifikuoti L. K. veiką pagal BK 140 str. 1 d. ir jį nubausti nebuvo teisinio pagrindo.

Įvertinęs visas pirmiau paminėtas aplinkybes, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pritardamas skundžiamo nuosprendžio motyvams, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apylinkės teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė bylos įrodymus ir priėmė pagrįstą bei teisėtą nuosprendį. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės apylinkės teismo išvadų, su kuriomis sutinka apeliacinės instancijos teismas, nepaneigia, todėl naikinti skundžiamą nuosprendį taip, kaip to prašoma apeliaciniame skunde, nėra jokio pagrindo.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., teismas

N U T A R Ė :

Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokurorės Kristinos Ulienės apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas              Valdas Petras Meidus

Teisėjai               Sigitas Bagdonavičius

              Pranas Šimkus