Administracinė byla Nr. eA-589-556/2020
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01394-2018-1
Procesinio sprendimo kategorija 41
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. balandžio 22 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. M. skundą atsakovui Lietuvos kriminalinės policijos biurui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas S. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Lietuvos kriminalinės policijos biuro (toliau – ir Biuras) 2018 m. kovo 26 d. raštą Nr. 38-S-3507 „Dėl informacijos suteikimo“ (toliau – ir Raštas) bei įpareigoti Biurą suteikti pareiškėjui informaciją ir pateikti dokumentus, nurodytus jo 2018 m. kovo 5 d. paklausime „Dėl informacijos suteikimo“.
2. Pareiškėjas skunde teigė, kad baudžiamojoje byloje, nagrinėjamoje Baltarusijos Respublikos Borisovo rajono teisme, gina Lietuvos Respublikos pilietį G. T. Baudžiamojoje byloje yra keli dokumentai, patvirtinantys, kad baudžiamajame procese kaip įrodymai buvo panaudoti kriminalinės žvalgybos duomenys, surinkti Lietuvos Respublikos teritorijoje: 1) 2015 m. birželio 18 d. Baltarusijos Respublikos operatyvinės paieškos veiksmų atlikimo protokolas, kuriame nurodoma, kad (duomenys neskelbtini); 2) 2015 m. birželio 18 d. nutarimas (Priedas Nr. 2.2) perduoti operatyvinės paieškos duomenis, o būtent minėtą 2018 m. birželio 18 d. operatyvinės paieškos atlikimo protokolą ikiteisminio tyrimo organams. Baudžiamosios bylos teisminio nagrinėjimo metu kaip liudytojai buvo apklausti šį nutarimą surašęs vyresnysis operatyvinis darbuotojas, taip pat jo tiesioginis viršininkas, jie parodė, kad nurodytą informaciją gavo iš kompetentingų Lietuvos institucijų. Dėl minėtos informacijos panaudojimo teisėtumo pareiškėjas kreipėsi į Lietuvos Respublikos Seimo Kriminalinės žvalgybos parlamentinės kontrolės komisiją, Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją, Policijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas).
3. Pareiškėjas teigė, kad nors Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo 9 straipsnio 7 ir 8 dalys ir nustato, kad kriminalinei žvalgybai reikalinga tam tikra informacija iš juridinių asmenų gaunama kriminalinės žvalgybos subjekto prašymu be motyvuotos teismo nutarties, Baltarusijos Respublikos Borisovo miesto ir rajono teismo išnagrinėtoje baudžiamoje byloje kaip įrodymai panaudoti duomenys negalėjo būti gauti Kriminalinės žvalgybos įstatymo 9 straipsnio 7 ir (ar) 8 dalies tvarka. Lietuvos kompetentingos institucijos, taip pat ir atsakovas, tokios informacijos tarpvyriausybinio susitarimo tvarka negalėjo nei surinkti, nei perduoti. Vadinasi, atsakovas, atsisakydamas įvykdyti pareiškėjo paklausimą, negali vadovautis nurodyto susitarimo normomis, nustatančiomis konfidencialumo reikalavimus kriminalinės žvalgybos informacijai, surinktai ir (ar) perduotai tarpvyriausybinio susitarimo tvarka. Pareiškėjas prašė atsakovą pateikti tik tokius dokumentus, kurie pagal galiojantį teisinį reglamentavimą nėra ir negali būti slapti, juolab kad Lietuvos teritorijoje surinkta kriminalinės žvalgybos informacija jau yra išviešinta, ją panaudojus baudžiamajame procese.
4. Pareiškėjas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Baltarusijos Respublikos Vyriausybės susitarimas „Dėl bendradarbiavimo kovojant su organizuotu nusikalstamumu, neteisėta narkotinių ir psichotropinių medžiagų ir jų pirmtakų apyvarta, terorizmu ir kitais nusikaltimais“ (toliau – ir Susitarimas) yra vienintelis norminis teisės aktas, reglamentuojantis keitimąsi kriminalinės žvalgybos informacija tarp Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos specialiųjų tarnybų. Esant oficialiai informacijai, kad kompetentingos Baltarusijos Respublikos institucijos šio teisės akto tvarka į Lietuvą nesikreipė, atsakovui atsisakant suteikti prašomą informaciją, lieka neaišku, kaip 2018 m. sausio 17 d. prašyme nurodyta kriminalinės žvalgybos informacija atsidūrė Baltarusijos teisėsaugos institucijų nagrinėjamoje byloje.
5. Pareiškėjas vadovavosi Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 44 straipsnio 1 punktu ir manė, kad atsakovas įpareigotinas pateikti pareiškėjo 2018 m. kovo 5 d. rašte prašomus dokumentus ir informaciją, nes jie turi tiesioginį ryšį su G. T. gynyba Baltarusijos Respublikos teismuose. Pareiškėjas akcentavo, kad, neturėdamas duomenų, ar kriminalinės žvalgybos informacija apie jo ginamąjį Lietuvos Respublikos teritorijoje buvo surinkta ir perduota Baltarusijos Respublikai laikantis teisės aktų reikalavimų, negalės užtikrinti G. T. tinkamos gynybos.
6. Atsakovas Lietuvos kriminalinės policijos biuras atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.
7. Atsakovas vadovavosi Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 7 straipsnio 2 dalimi, Policijos veiklos įstatymo, galiojusio iki 2015 m. gruodžio 31 d., 6 straipsnio 3 dalimi ir pažymėjo, kad turima informacija yra tarnybinio naudojimo, atitinkanti Lietuvos Respublikos asmens duomenų, tvarkomų nusikalstamų veikų prevencijos, tyrimo, atkleidimo ar baudžiamojo persekiojimo už jas, bausmių vykdymo arba nacionalinio saugumo ar gynybos tikslais, teisinės apsaugos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 13 straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 5 punktus, todėl negali būti pateikta pareiškėjui. Kaip ne kartą pažymėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, advokato teisė gauti informaciją nėra absoliuti (2004 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A4-12/2004). Jos įgyvendinimas, kaip ir kitų asmenų teisių, siejamas su tam tikromis pareigomis laikytis tokių teisių įgyvendinimą reglamentuojančių įstatymų.
II.
8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. rugsėjo 24 d. sprendimu pareiškėjo S. M. skundą atmetė kaip nepagrįstą.
9. Teismas pažymėjo, kad byloje ginčas kilo dėl Biuro 2018 m. kovo 26 d. rašto Nr. 38-S- 3507 „Dėl informacijos suteikimo“ teisėtumo ir pagrįstumo.
10. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 1, 16 straipsniais, Advokatūros įstatymo 44 straipsnio 1 punktu, 4 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 48 straipsnio 5, 6 dalimis ir pažymėjo, kad valstybės įstaigai, į kurią advokatas kreipiasi informacijos, pareiga besąlygiškai tenkinti prašymą pateikti informaciją neatsiranda. Garantuojama teisė gauti informaciją gali būti realizuojama tiek, kiek nurodyta įstatymuose, tačiau negali būti pateikiama informacija, kurios įstaiga neturi ar, remiantis teisės aktuose nustatytais draudimais, negali pateikti.
11. Lietuvos Respublikos teisėsaugos institucijų bendradarbiavimas su Baltarusijos Respublikos teisėsaugos institucijomis vyksta vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Baltarusijos Respublikos Vyriausybės 2005 m. spalio 3 d. pasirašytu susitarimu „Dėl bendradarbiavimo kovojant su organizuotu nusikalstamumu, neteisėta narkotinių ir psichotropinių medžiagų ir jų pirmtakų apyvarta, terorizmu ir kitais nusikaltimais“. Minėtas Susitarimas ratifikuotas 2007 m. birželio 26 d. įstatymu Nr. X-1206 „Dėl Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos Vyriausybės susitarimo dėl bendradarbiavimo kovojant su organizuotu nusikalstamumu, neteisėta narkotinių ir psichotropinių medžiagų ir jų pirmtakų apyvarta, terorizmu ir kitais nusikaltimais ratifikavimo“. Teismas vadovavosi Susitarimo 1 straipsnio 3 dalimi, 9 straipsnio 1 ir 5 dalimis, 11 straipsnio 1, 2 ir 9 dalimis ir pažymėjo, kad šalys, t. y. Lietuvos Respublikos teisėsaugos institucijos ir Baltarusijos teisėsaugos institucijos, keičiasi tarnybinio pobūdžio informacija dėl organizuoto nusikalstamumo, neteisėtos narkotinių ir psichotropinių medžiagų ir jų pirmtakų apyvartos, terorizmo ir kitų nusikaltimų, o tokios informacijos teikimas tretiesiems asmenims nėra nustatytas. Baudžiamojoje byloje, kurioje savo kliento interesams atstovauja pareiškėjas, pareigūnų sprendimų, įrodymų teisėtumo ir leistinumo patikrinimą atlieka Baltarusijos Respublikoje baudžiamąją bylą nagrinėjantis teismas, vadovaudamasis Baltarusijos Respublikos teisės aktuose nustatytu reglamentavimu. Todėl Baltarusijos teisėsaugos institucijų įforminti ir protokoluose nurodyti duomenys ar atskirų liudytojų duoti parodymai nevertintini – tai baudžiamąją bylą nagrinėjančio Baltarusijos Respublikos teismo kompetencija ir vertinimo dalykas.
12. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad Biuras 2018 m. sausio 30 d. raštu Nr. 38-S-1168 pateikė atsakymą pareiškėjui į 2017 m. lapkričio 29 d. raštą. Jame nurodoma, kad Biuras, patikslindamas savo 2017 m. gruodžio 11 d. teiktą atsakymą, informuoja pareiškėją, kad vadovaujantis Susitarimo 11 straipsnio 8 dalimi dėl informacijos, susijusios su Baltarusijos Respublikos centrinės kompetentingos institucijos prašymais Policijos departamentui pagal Susitarimą ir šių prašymų pagrindu vykdytų bendradarbiavimo formų, nurodytų Susitarimo 3 straipsnyje, kreiptųsi į Baltarusijos Respublikos centrinę kompetentingą instituciją – Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministeriją. Rašte pareiškėjas taip pat buvo informuotas, kad 2018 m. sausio 30 d. Biuro rašto Nr. 38-S-1168 kopija persiųsta Baltarusijos Respublikos centrinei kompetentingai institucijai – Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijai.
13. Byloje taip pat nustatyta, kad Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimų departamentas 2018 m. vasario 12 d. išnagrinėjo pareiškėjo 2018 m. sausio 17 d. prašymą ir patikrino kriminalinės žvalgybos panaudojimą Baltarusijos Respublikos Borisovo miesto ir rajono teisme nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje Nr. 16126000219. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimų departamentas informavo pareiškėją, kad išanalizavęs Biuro 2018 m. sausio 30 d. rašte Nr. 38-S6-33RN Generalinei prokuratūrai pateiktą informaciją nustatė, jog Lietuvos Respublikos pareigūnų veiksmai atitiko juos reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, taip pat kad Baltarusijos Respublikos pareigūnai Lietuvos Respublikos teritorijoje 2015 m. balandžio 2–3 d. nevykdė jokių veiksmų. Tai reiškia, kad Biuro pareigūnų veiksmai buvo teisėti ir atitiko juos reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus.
14. 2018 m. kovo 26 d. Biuras gavo analogišką prieš tai buvusiam pareiškėjo paklausimą, kuriame nenurodyta jokių naujų duomenų, į jį Biuras 2018 m. kovo 26 d. pateikė atsakymą ir pakartotinai informavo pareiškėją, kad dėl informacijos, susijusios su Baltarusijos Respublikos centrinės kompetentingos institucijos prašymais Policijos departamentui pagal Susitarimo 11 straipsnio 8 dalį, pareiškėjas kreiptųsi į Baltarusijos Respublikos centrinę kompetentingą instituciją – Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministeriją. Atsakyme pažymėta, kad įrodymų teisėtumo ir leistinumo patikrinimas baudžiamojoje byloje yra bylą nagrinėjančio Baltarusijos Respublikos teismo diskrecija. Taip pat pareiškėjas papildomai informuotas, kad kartotiniai prašymai ir skundai nenagrinėjami, jeigu juose nenurodoma naujų aplinkybių, sudarančių prašymo ar skundo pagrindą, ir nėra įtikinamų argumentų, kad sprendimas dėl ankstesnio prašymo ar skundo yra neteisingas arba tuo klausimu yra priimtas teismo sprendimas, taip pat jeigu nuo skunde nurodytų pažeidimų padarymo iki skundo padavimo yra praėję daugiau nei vieni metai.
15. Teismas vadovavosi Policijos įstatymo 5 straipsnio l dalies 4 ir 5 punktais, 7 straipsnio 2 dalimi, Įstatymo 13 straipsnio 1 ir 2 dalimis, Susitarimo 11 straipsnio 8 dalimi ir pažymėjo, kad turima informacija yra tarnybinio naudojimo, atitinkanti Įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 5 punktus, todėl negali būti pateikta pareiškėjui. Advokato teisė gauti informaciją nėra absoliuti. Jos įgyvendinimas, kaip ir kitų asmenų teisių, yra siejamas su tam tikromis pareigomis laikytis tokių teisių įgyvendinimą reglamentuojančių įstatymų.
16. Teismas darė išvadą, kad atsakovas, įgyvendindamas jam suteiktas galias ir priimdamas skundžiamą Raštą, laikėsi nustatytų procedūrų, nepažeidė teisės aktų reikalavimų ir neviršijo jam suteiktų galių, nepadarė jokių klaidų, todėl skundžiamas Raštas laikytinas teisėtu bei pagrįstu ir jo panaikinti remiantis skunde nurodytais pagrindais nėra jokio pagrindo. Atsižvelgdamas į tai, teismas netenkino ir išvestinio reikalavimo įpareigoti Biurą suteikti pareiškėjui informaciją ir pateikti dokumentus, nurodytus jo 2018 m. kovo 5 d. paklausime „Dėl informacijos suteikimo“.
III.
17. Pareiškėjas S. M. (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Pareiškėjas apeliaciniame skunde remiasi tokiais pagrindiniais argumentais:
17.1. Pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės. Tiek tam, kad būtų gautos (duomenys neskelbtini), reikėjo vykdyti slaptą sekimą, kuriam atlikti reikalinga kriminalinės žvalgybos subjekto vadovo, jo įgalioto pavaduotojo, prokuroro ar ikiteisminio tyrimo teisėjo sankcija. Pareiškėjas prašė atsakovo pateikti Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2012 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. I-383 patvirtintų rekomendacijų „Dėl kriminalinės žvalgybos įstatymo, baudžiamojo proceso kodekso normų taikymo ir kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimo baudžiamajame procese“ 27 punkte numatytus dokumentus, nes jų Baltarusijos teismo nagrinėjamojoje byloje nėra.
17.2. Iš skundžiamo teismo sprendimo nėra aišku, kokias išvadas pirmosios instancijos teismas grindė sprendime aptartomis teises normomis, nes byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad dokumentuose, kuriuos buvo prašoma pateikti, yra: informacijos, sudarančios valstybės, tarnybos, komercinę, pramoninę ir banko paslaptį; informacijos, kuri pažeistų nekaltumo prezumpciją, pakenktų žmogaus garbei, orumui ar saugumui, fizinių ir juridinių asmenų teisėtiems interesams, sutrukdytų užtikrinti nusikalstamų veikų administracinių teisės pažeidimų (nusižengimų) prevenciją, išaiškinimą arba lemtų jų padarymą; informacijos, kuri trukdys atlikti oficialius arba teisinius nagrinėjimus, tyrimus ar procedūras; nepakenkti nusikalstamų veikų prevencijai, tyrimui, atskleidimui ar baudžiamajam persekiojimui už nusikalstamas veikas arba bausmių vykdymui; užtikrinti visuomenės saugumą; užtikrinti nacionalinį saugumą; apsaugoti kitų asmenų teises ir laisves.
17.3. Šioje byloje ginčas kilo dėl dokumentų, kuriuos kontroliuoja atsakovas – Biuras, ir kurie nebuvo perduoti Baltarusijos centrinėms kompetentingoms institucijoms, nes priešingu jie būtų Baltarusijos teismo nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje. Todėl apeliantui nesuprantama, kaip šią informaciją jis galėtų gauti Susitarimo 11 straipsnio 8 punkto tvarka kreipdamasis į Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministeriją. Be to, kaip matyti iš Susitarimo 11 straipsnio 8 ir 9 dalių turinio, sprendimą dėl perduotos informacijos išviešinimo (perdavimo tretiesiems asmenims) priima ne priimanti, bet perduodanti šalis.
18. Atsakovas Biuras pateiktame atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
19. Atsakovas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais. Akcentuoja, kad Susitarime įtvirtintas duomenų perdavimas tik tarp šalių kompetentingų institucijų, informacijos teikimas tretiesiems asmenims nėra nustatytas. Turima informacija yra tarnybinio naudojimo, atitinkanti Įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 2, 3, 5 punktus, todėl negali būti pateikta. Atsakovas akcentuoja, kad Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra 2018 m. vasario 12 d. išnagrinėjo pareiškėjo prašymą ir patikrino kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimą Baltarusijos Respublikos Borisovo miesto ir rajono teisme nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje. Pareiškėjas, nesutikdamas su atsakymu, turėjo teisę kreiptis į dėl jo į teismą, tačiau byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas apskundė minėtą atsakymą.
20. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad 2018 m. kovo 6 d. gautas pareiškėjo kreipimasis yra analogiškas ankstesniam jo teiktam pareiškimui, į kurį buvo atsakyta.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
21. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Lietuvos kriminalinės policijos biuro 2018 m. kovo 26 d. rašto Nr. 38-S-3507 „Dėl informacijos suteikimo“ teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo Biurą suteikti pareiškėjui informaciją ir pateikti dokumentus, nurodytus jo 2018 m. kovo 5 d. paklausime „Dėl informacijos suteikimo“.
22. Pareiškėjas skunde paaiškino, kad baudžiamojoje byloje, nagrinėjamoje Baltarusijos Respublikos Borisovo rajono teisme, gina Lietuvos Respublikos pilietį G. T. Baudžiamojoje byloje yra keli dokumentai, patvirtinantys, kad baudžiamajame procese kaip įrodymai buvo panaudoti kriminalinės žvalgybos duomenys, surinkti Lietuvos Respublikos teritorijoje. Dėl minėtos informacijos surinkimo ir panaudojimo teisėtumo pareiškėjas kreipėsi į atsakovą, ir, vadovaudamasis Advokatūros įstatymo 44 straipsnio 1 punktu, prašė atsakovą pateikti 2018 m. kovo 5 d. rašte prašomus dokumentus ir informaciją, nes jie turi tiesioginį ryšį su G. T. gynyba Baltarusijos Respublikos teismuose. Pareiškėjas akcentavo, kad, neturėdamas duomenų, ar kriminalinės žvalgybos informacija apie jo ginamąjį Lietuvos Respublikos teritorijoje buvo surinkta ir perduota Baltarusijos Respublikai laikantis teisės aktų reikalavimų, negalės užtikrinti G. T. tinkamos gynybos.
23. Pirmosios instancijos teismas 2018 m. rugsėjo 24 d. sprendimu pareiškėjo S. M. skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas vadovavosi Policijos įstatymo 5 straipsnio l dalies 4 ir 5 punktais, 7 straipsnio 2 dalimi, Asmens duomenų, tvarkomų nusikalstamų veikų prevencijos, tyrimo, atskleidimo ar baudžiamojo persekiojimo už jas, bausmių vykdymo arba nacionalinio saugumo ar gynybos tikslais, teisinės apsaugos įstatymo 13 straipsnio 1 ir 2 dalimis, Susitarimo 11 straipsnio 8 dalimi ir pažymėjo, kad atsakovo turima informacija yra tarnybinio naudojimo, atitinkanti Įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 5 punktus, todėl negali būti pateikta pareiškėjui.
24. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo tikslas nagrinėjant bylą – teisėtas ir pagrįstas procesinis sprendimas, todėl jis privalo išnaudoti visas įstatymų jam suteiktas pareigas ir teises, kad šis tikslas būtų pasiektas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-320/2008). Pagal ABTĮ 80 straipsnio 1 dalį teisėjai, nagrinėdami bylas, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Vertindamas įrodymus, teismas turi vadovautis ABTĮ 56 straipsnio nuostatomis ir įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę bei iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). ABTĮ 10 straipsnyje įtvirtinti tyrimo ir betarpiškumo principai ir nustatyta, kad, prireikus teismas bylos aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti, tiria ex officio (pagal pareigas), jis nustato tokio tyrimo mastą ir nėra saistomas administracinės bylos proceso dalyvių prašymų (1 d.); teismas privalo tiesiogiai ištirti visus byloje esančius įrodymus, išskyrus šiame įstatyme nustatytus atvejus (2 d.); teismas savo sprendimą gali pagrįsti tik tais įrodymais, kurie buvo ištirti teismo posėdyje (3 d.).
25. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, daro išvadą, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas esminių teismo sprendimui keliamų reikalavimų neatitinka, todėl negali būti pripažintas pagrįstu bei teisėtu.
26. Įvertinus pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus, darytina išvada, jog juose iš esmės yra atkartotos atsakovo atsiliepime išdėstytos nuostatos ir savarankiškas ginčo faktinių aplinkybių ir ginčui aktualių teisės aktų vertinimas neatliktas. Teismas rėmėsi ne ta Įstatymo redakcija (kaip ir atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą), kuri negaliojo ginčijamo Rašto priėmimo metu (įsigaliojo nuo 2018 m. liepos 16 d.). Be to, atkreiptinas dėmesys, kad atsakovas ginčo Rašte Įstatymo nuostatomis apskritai nesirėmė, t. y. jos nebuvo Rašto priėmimo teisinis pagrindas. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, pagrįsdamas, kodėl informacija negalėjo būti pateikta pareiškėjui, rėmėsi būtent Įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 5 punktais.
27. Pirmosios instancijos teismas taip pat nepasinaudojo ABTĮ suteikiamomis galimybėmis išsiaiškinti visas reikšmingas bylos aplinkybes ir ištirti įrodymus teismo posėdyje. Nors teismas sprendimo motyvuose nurodė, kad atsakovo turima informacija yra tarnybinio naudojimo, atitinkanti Įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 5 punktus, todėl negali būti pateikta pareiškėjui, tačiau iš bylos medžiagos nėra aišku, kuo remiantis tokia išvada padaryta. Byloje nėra jokios medžiagos, susijusios su tuo, kokią informaciją buvo atsisakyta suteikti pareiškėjui. Teismas, neišsireikalavęs duomenų iš atsakovo, apie tai, kokią informaciją buvo atsisakyta suteikti, pateikė savo vertinimą, kad ta konkreti informacija yra tarnybinio naudojimo ir atitinka Įstatymo tam tikrus punktus. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokios išvados gali būti padarytos tik teismui susipažinus su atsakovo turima informacija ir ją įvertinus. Šiuo atveju teismas savo sprendimą pagrindė įrodymais, kurie nebuvo ištirti teismo posėdyje.
28. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu atmetė pareiškėjo skundą, neįvertinęs visų bylai reikšmingų aplinkybių ir nesurinkęs reikiamų įrodymų ir dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Teismas taip pat neteisingai taikė aptartas materialiosios teisės normas (žr. nutarties 26 p.). Tai sudaro pagrindą teismo sprendimą panaikinti (ABTĮ 146 str. 1 d., 147 str.).
29. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti, jei pažeisti – kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1037-438/2017). Vien tik apeliacinės instancijos teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-374/2012; 2020 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1760-629/2020).
30. Apibendrindama nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai svarbių aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai jų neištyrė. Pirmosios instancijos teismo padaryti proceso ir materialiosios teisės pažeidimai negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, todėl yra faktinis ir teisinis pagrindas bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, o ne priimti naują sprendimą. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir administracinė byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 144 str. 1 d. 4 p.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo S. M. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 24 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Ričardas Piličiauskas
Veslava Ruskan
Arūnas Sutkevičius