Civilinė byla Nr. 3K-3-525/2012

                                                                                       Teisminio proceso Nr. 2-21-3-01175-2010-5

                                                                                  Procesinio sprendimo kategorija 30.3 (S)                                                                                                                                             

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. lapkričio 30 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Janinos Stripeikienės,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės I. P. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 28 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės I. P. ieškinį atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl žemės ribų patikslinimo. Byloje trečiaisiais asmenimis dalyvauja T. P., D. D., M. N., N. P., Kauno rajono savivaldybės administracija, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovė prašė pripažinti jai nuosavybės teisę į žemės sklypą Kauno r., Raudondvario sen., Netonių k., pagal pridedamą planą, įpareigojant atsakovą Nacionalinę žemės tarnybą pagal pridedamą planą patikslinti ieškovės žemės sklypo, esančio Kauno r., Raudondvario sen., Netonių k., ribas, priimant įsakymą dėl žemės sklypo kadastro duomenų patikslinimo, iš dalies pakeičiantį 2004 m. gegužės 13 d. Kauno apskrities viršininko įsakymą Nr. 02-05-3881 dėl žemės sklypo kadastro duomenų patikslinimo ir pagrindinės tikslinės žemės sklypo naudojimo paskirties pakeitimo; priteisti ieškovei bylinėjimosi išlaidas. 

Ieškovė siekia patikslinti sklypo ribas, nes, jos manymu, 2003 m. matininkai, savavališkai atlikdami matavimus, be teisėto pagrindo tarp sklypų išmatavo 4 metrų pločio žemės atkarpą tiesti keliui, kuris niekada nebuvo numatytas, dėl to atimta dalis (apie 4 metrai) ieškovės žemės sklypo, o šios dalies savininke tapo valstybė. Šioje byloje yra ginčijama šiaurinė žemės sklypo riba, kuri, pasak ieškovės, yra neteisėtai užimta ir priskirta keliui į trečiųjų asmenų N. P., D. D. ir M. N. žemės sklypus. Ieškovės nuomone, jai priklausančios žemės atkarpoje kelias turėtų būti nustatytas servituto ar nacionalizavimo (nusavinimo) būdu. Projekto, kuriuo neteisėtai yra įteisintas kelias tarp ieškovės ir K. sklypų, ieškovė neginčija, tačiau prašo jį tikslinti.

Byloje teismai nustatė, kad ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklauso 0,1 ha ploto žemės sklypas, esantis Kauno r., Netonių k., įgytas 2004 m. lapkričio 19 d. dovanojimo sutarties pagrindu iš trečiojo asmens T. P., kuris šį sklypą 2003 m. spalio 1 d. pirkimo–pardavimo sutartimi įsigijo iš J. J. Iš sutarties 1 punkto matyti, kad, pirkdamas šį sklypą, T. P. žinojo, jog žemės sklypas yra suformuotas atliekant preliminarius matavimus ir yra įregistruotas kadastre; kad T. P. buvo susipažinęs su VĮ Registrų centro Kauno filialo 2003 m. rugsėjo 5 d. išduota pažyma Nr. 44-79313 apie nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimą Nekilnojamojo turto registre. Sutarties 4.2 punkte nustatyta, kad pirkėjas T. P. žino, jog neatlikti žemės sklypo geodeziniai matavimai, kad, juos atlikus ir nustačius žemės sklypo ploto skirtumą, neviršijantį nustatyto leistino matavimo tikslumo, skirtumas žemės sklypo savininkui nekompensuojamas; pirkėjas sutiko priimti žemės sklypą be geodezinių matavimų, o kilus būtinybei, juos atlikti savo sąskaita. 2003 m. spalio 14 d. T. P. parašė prašymą Kauno rajono žemėtvarkos skyriui leisti atlikti jam priklausančio žemės sklypo kadastrinius (geodezinius) matavimus siekiant ,,patikslinti ribas ir pakeisti žemės paskirtį“. 2004 m. sausio mėn. geodezininkas V. M., atlikdamas žemės sklypo paskirties keitimo detalųjį planą, nubraižė T. P. žemės sklypo planą, kuriame sklypo šiaurėje taškuose 2–3 kaip gretimybė nurodyta ,,projektuojamas kelias“. Ant šio plano kaip žemės savininkas pasirašė T. P., patvirtindamas, kad sutinka su paženklintomis vietovėje žemės sklypo ribomis, aprašytomis 2003 m. gruodžio 2 d. žemės sklypo paženklinimo–parodymo akte, ir su nustatytu sklypo plotu. Šiame plane pirmą kartą buvo pažymėtos ginčo sklypo koordinatės, būtent: taško ,,1“ – X6089308.78 ir Y481750.66; taško ,,2“ – X6089341.56 ir Y481746.89; taško ,,3“ – X6089345.61 ir Y481775.10 bei taško ,,4“ – X6089313.21 ir Y481782.40. Plane buvo pažymėtas projektuojamas kelias prie ginčo žemės sklypo 2–3 ribos, su detaliojo plano sprendiniais T. P. sutiko pasirašydamas.

Byloje teismai nustatė, kad 2004 m. gegužės 13 d. Kauno apskrities viršininkas, atsižvelgdamas į tai, jog, atlikus 0,1 ha ginčo žemės sklypo geodezinius matavimus, buvo nustatytas toks pat plotas, kaip nurodyta 2003 m. spalio 1 d. pirkimo–pardavimo sutartyje, taip pat į Kauno rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2004 m gegužės 5 d. įsakymą Nr. ĮS-514 ,,Dėl sklypo pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties keitimo detaliojo plano“ ir T. P. prašymą, įsakymu Nr. 02-05-3881 įpareigojo patikslinti žemės sklypo kadastro duomenis pagal pridėtą priedą bei leido T. P. pakeisti 0,1 ha žemės sklypo pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį: iš žemės ūkio paskirties į kitą paskirtį (naudojimo būdas – gyvenamoji teritorija). Iš šio įsakymo priedo matyti, kad buvo patikslinti T. P. ginčo žemės sklypo kadastro duomenys, nurodant, jog, juos patikslinus, „plotų skirtumo nėra“. Iš spaudo ant žemės sklypo plano matyti, kad sklypo ribos pažymėtos kadastro žemėlapyje 2004 m. gegužės 14 d. Iš Valstybės įmonės Registrų centro Kauno filialo rašto nustatyta, kad žemės sklypas pagal preliminarių matavimų žemės sklypo planą šiaurinėje pusėje ribojosi su valstybinės žemės fondo žeme, kurioje buvo pažymėtas 4 metrų pločio kelias; 2004 m. vasario 13 d. kadastrinių matavimų žemės sklypo plane, šiaurinėje pusėje, gretimybė nurodyta projektuojamas kelias; šis kelias, kaip žemės sklypas ar kaip inžinerinis statinys, Nekilnojamojo turto registre neįregistruotas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimas ir apeliacinės instancijos teismo nutartis

Kauno rajono apylinkės teismas 2011 m. birželio 21 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės 109,08 Lt pašto išlaidų valstybei.

Teismas konstatavo, kad ieškovė nepateikė jokių įrodymų, jog ji įgijo ginčijamą žemės sklypo dalį nuosavybės teise kuriuo nors iš  CK 4.47 straipsnyje nurodytų nuosavybės teisės  įgijimo būdų; kad jokių naujų nuosavybės teisės įgijimo pagrindų, kuriais remiantis būtų galima pripažinti, jog ieškovė teisėtai įgijo nuosavybės teises į žemės sklypą su kitomis, ieškovės nurodytomis žemės sklypo ribomis, ieškovė byloje nepateikė. Teismas nustatė, kad ieškovės žemės sklypas, kurio ribas ji nori patikslinti, ribojasi su valstybinės žemės fondo žeme, kurioje yra projektuojamas 4 metrų pločio kelias, kaip Nekilnojamojo turto registre neįregistruotas valstybei nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas; kad Kauno apskrities viršininko 2004 m. gegužės 13 d. įsakymas Nr. 2-05-3881 įstatymų nustatyta nebuvo skundžiamas, buvęs žemės sklypo savininkas T. P. sutiko su šiuo įsakymu. Teismas nurodė, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsniu, visi Nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka, o ieškovė nesikreipė į atitinkamas institucijas dėl Nekilnojamojo turto registre įregistruotų duomenų nuginčijimo. Teismas pažymėjo, kad Raudondvario kadastro vietovės žemėtvarkos projektas, kuriame buvo suprojektuotas prie ieškovės žemės sklypo esantis kelias, taip pat nebuvo ginčijamas įstatymų nustatyta tvarka, todėl yra galiojantis, jame nustatyti duomenys gali būti keičiami tik Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo nustatyta tvarka pagal parengtą teritorijų planavimo dokumentą. Teismas, atsižvelgdamas į trečiųjų asmenų N. P., T. D., M. N. paaiškinimus, 2011 m. birželio 7 d. vietos apžiūros protokole užfiksuotas aplinkybes, padarė išvadą, kad ieškinio patenkinimas pažeistų N. P., T. D., M. N., kaip gretimų sklypų savininkų, teises patekti į jiems nuosavybės teise priklausančius žemės sklypus, taip apribojant jų teisę naudotis jiems nuosavybės teise priklausančiais žemės sklypais ir pažeidžiant CK 4.37 straipsnyje įtvirtintą absoliučią savininkų teisę savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų naudoti nuosavybės teisės objektus.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. vasario 28 d. nutartimi Kauno rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 21 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas padarė visiškai pagrįstą išvadą, jog ieškovė ir jos sutuoktinis T. P. (buvęs žemės sklypo savininkas) žinojo, suprato ir sutiko, kad šalia jiems nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo būtų projektuojamas kelias ir kad šis nepatenka į kadastriniais matavimais suformuoto žemės sklypo ribas.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad bylos medžiaga patvirtina, jog ginčijamas 4 m pločio kelias, besiribojantis su šiuo metu ieškovei priklausančio žemės sklypo šiaurine dalimi, yra pažymėtas į bylą pateiktoje Ištraukoje iš Raudondvario kadastro vietovės 1995 m. preliminarinio žemės reformos žemėtvarkos projekto bei Ištraukoje iš Raudondvario kadastro vietovės 1995 m. žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo, patvirtinto Kauno apskrities viršininko 2003 m. lapkričio 25 d. įsakymu Nr. 02-05-7692. Ieškovės atstovas bylos nagrinėjimo teisme metu pareiškė, kad ieškovei kyla abejonių, ar pateikti žemės reformos žemėtvarkos projektai nėra suklastoti, todėl tuo atveju, jeigu atsakovė ketina remtis pateiktais projektais, jų tikrumui nustatyti skirtina dokumentinė ekspertizė. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, jog ieškovė įstatymų nustatyta tvarka Raudondvario kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto neginčijo, jis yra galiojantis, taip pat įvertinęs liudytojų J. M. ir T. T. parodymus, pateiktas projektų ištraukas vertino kaip įrodymus ir konstatavo, jog kelias pro ieškovei priklausantį sklypą buvo suprojektuotas ir pažymėtas Raudondvario kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto plane. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad CPK 184 straipsnis teismui tik suteikia teisę, bet neįpareigoja skirti ekspertizę; kad apylinkės teismas, pasinaudodamas įstatymo suteikta alternatyva, apklausė atvykusius liudytojus ir vertino jų parodymus. Teisėjų kolegija konstatavo, kad aplinkybė, buvo ar nebuvo ginčo 4 m pločio kelias, numatytas 1995 m. Raudondvario kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte 1995 metais, nėra esminė ir lemianti šioje byloje pareikšto ieškinio patenkinimą ar jo atmetimą, todėl, netgi jeigu ir būtų pagrindas, įvertinus antstolio konstatuotų faktinių aplinkybių protokolą, pateiktų į bylą projekto ištraukų nepripažinti įrodymais ir konstatuoti teismo padarytą CPK 184 straipsnio pažeidimą, tai niekaip negalėtų turėti įtakos neteisėto sprendimo šioje byloje priėmimui. Teisėjų kolegijos nuomone, esminės aplinkybės, nulemiančios ieškinio atmetimą, yra šios:

2004 m. sausio 28 d. T. P., kaip žemės savininkas, pasirašė ant jo paties prašymu inicijuoto geodezininko 2004 m. sausio mėn. atlikto žemės sklypo paskirties keitimo detaliojo plano (kuriame sklypo šiaurėje taškuose 2–3 kaip gretimybė nurodyta ,,projektuojamas kelias“) ir patvirtino sutinkąs su paženklintomis vietovėje žemės sklypo ribomis, aprašytomis 2003 m. gruodžio 2 d. žemės sklypo paženklinimo–parodymo akte, ir nustatytu plotu;

šiame plane pažymėtos ginčo sklypo koordinatės (t. y. taško ,,1“ – X6089308.78 ir Y481750.66; taško ,,2“ – X6089341.56 ir Y481746.89; taško ,,3“ – X6089345.61 ir Y481775.10 bei taško ,,4“ – X6089313.21 ir Y481782.40);

2004 m. gegužės 13 d. Kauno apskrities viršininkas, atsižvelgdamas į tai, kad, atlikus 0,1 ha ginčo žemės sklypo geodezinius matavimus, buvo nustatytas toks pat plotas, kaip nurodyta 2003 m. spalio 1 d. pirkimo–pardavimo sutartyje, taip pat į Kauno rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2004 m. gegužės 5 d. įsakymą Nr. ĮS-514 ,,Dėl sklypo pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties keitimo detaliojo plano“ ir T. P. prašymą, įsakymu Nr. 02-05-3881 įpareigojo patikslinti žemės sklypo kadastro duomenis pagal pridėtą priedą, iš kurio matyti, jog buvo patikslinti T. P. ginčo žemės sklypo kadastro duomenys, nurodant, jog, patikslinus duomenis, „plotų skirtumo nėra“, bei leido T. P. pakeisti 0,1 ha žemės sklypo pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį: iš žemės ūkio paskirties į kitą paskirtį (naudojimo būdas – gyvenamoji teritorija);

sklypo ribos būtent 2004 m. gegužės 13 d. Kauno apskrities viršininko įsakymo Nr. 02-05-3881 pagrindu 2004 m. gegužės 14 d. pažymėtos kadastro žemėlapyje (tai matyti iš spaudo ant žemės sklypo plano).

Teisėjų kolegija konstatavo, kad šiuo metu ieškovės nuosavybės teise valdomas žemės sklypas nenuginčyto 2004 m. gegužės 13 d. Kauno apskrities viršininko įsakymo Nr. 02-05-3881 pagrindu pakeistais duomenimis yra registruotas Nekilnojamojo turto registre. Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Nekilnojamojo turto kadastre įrašyti žemės sklypų kadastro duomenys turi būti keičiami, jei žemės sklype buvo pastatyti, rekonstruoti, kapitaliai remontuoti statiniai ar atlikti nekilnojamosios kultūros paveldo vertybės tvarkymo statybos darbai, nutiesti keliai, iškasti tvenkiniai, įrengti valymo ar melioracijos ir kiti žemės sklypo įrenginiai, taip pat atlikti kiti veiksmai, pakeitę kadastro duomenis, bei įstatymų nustatyta tvarka nustačius, kad dėl gamtinių procesų pakito žemės naudmenų sudėtis. Teisėjų kolegijos nuomone, nė vienas šioje normoje nurodytų pagrindų byloje nenustatytas. Teisėjų kolegija konstatavo, kad Nekilnojamojo turto registre įregistruotų kadastro duomenų keitimo ieškovė faktiškai siekia įrodinėdama ne naujas atsiradusias aplinkybes, būtinas nustatyti kadastro duomenų pakeitimui, bet 2004 m. gegužės 13 d. įsakymo ir jo pagrindu įregistruotų duomenų, kuriuos ir prašo pakeisti (patikslinti), neteisėtumą.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 28 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasaciniame skunde nurodyti šie argumentai:

1. Pakeitus ieškovės žemės sklypo ribas buvo pažeista konstitucinė jos teisė į nuosavybės neliečiamumą. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas. Kasatorės teisės į nuosavybę buvo apribotos, suvaržytos be jokio teisėto pagrindo, nenustačius viešojo intereso, nesilaikant įstatyme nustatyto reglamentavimo. Kasatorės žemės sklypo ribos paslinkimas į pietinę pusę laikytinas kėsinimusi į konstitucines ieškovės teises.

Remiantis Lietuvos Respublikos žemės įstatymu, valstybinį kelią nutiesti privačioje žemėje įmanoma dviem teisėtais būdais: nustatant keliui servitutą arba nusavinant žemę. Remiantis Įstatymo 23 straipsnio 2 dalimi, valstybiniams keliams tiesti reikalingi servitutai nustatomi apskrities viršininko sprendimu. Ieškovės nuosavybės atveju tokio administracinio akto nebuvo priimta.

2. Detaliojo plano rengimo proceso tikslas yra ne žemės ribų keitimas. 2004 m. atliktų sklypo matavimų tikslai buvo susiję su jo paskirtimi ir užstatymo sprendiniais, kaip tai nustatyta Teritorijų planavimo įstatymo 19 straipsnyje. Dėl šio klausimo T. P. ir ieškovė pretenzijų neturėjo ir nereiškė. Tačiau šioje byloje iškeltas klausimas ne dėl administracinio pobūdžio procedūros teisėtumo, o dėl privačios žemės sklypo dalies pavertimo valstybine žeme. Teismas be pagrindo T. P. neprieštaravimą matavimo procedūrai prilygino asmens sutikimui dovanoti ar leisti nusavinti žemę valstybei. Byloje iškeltas privačios nuosavybės gynimo, o ne administracinės procedūros pažeidimų nustatymo pobūdžio reikalavimas. Šį klausimą reglamentuoja CK 4.45 straipsnis, kuriame nustatyta, kad jeigu sklypų savininkai nesutaria dėl ginčytinų sklypų ribų ir jos nėra aiškios iš esamų dokumentų, ribas nustato teismas, atsižvelgdamas į dokumentus, faktiškai valdomo sklypo ribas ir kitus įrodymus.

3. T. P. neprieštaravimas atliekant geodezinius matavimus negali būti vertinamas kaip savo nuosavybės neatlygintinis atsisakymas valstybės naudai. Kelio idėjai gyvenvietėje kasatorė neprieštarauja, o matininkui paaiškinus, kad jis yra numatytas valstybinėje žemėje, dėl to neabejojo. Tačiau 2010 m. paaiškėjo, kad vieta keliui buvo iškirpta iš kasatorės sklypo, jį pastumiant į pietus 4 metrus. Apie šią aplinkybę T. P. 2004 m. negalėjo žinoti, nes nedisponavo pirminiais žemės ribų dokumentais, su kuriais galėjo susipažinti tik matininkai. Sklypą įsigyjant T. P., sklypo ribos nebuvo pažymėtos, todėl jis negalėjo pastebėti jo vietos keitimo.

4. Ieškovės sklypo ribos turi būti atkurtos pagal šalių suderintą planą, atsižvelgiant į 1995 m. lapkričio 10 d. parengtą žemės sklypo ribų nužymėjimo abrisą. Žemės sklypas, šiaurinėje dalyje besiribojantis su kasatorės žemės sklypu, yra atsiradęs neteisėtai, nes buvo sukurtas matavimų būdu. Kasatorė siekia atkurti savo sklypo ribas pagal pirminius matavimus. Kad valstybinės institucijos iš pradžių nebuvo numačiusios keliui sklypo, patvirtina byloje surinkti įrodymai: ne visuose žemėlapiuose yra pažymėtas kelias, internete skelbiamame žemėlapyje nėra nurodyto kelio, kaip ir faktinio kelio. Šalys, įvertinusios visus faktus, peržiūrėjusios pirminius dokumentus, atkūrė pirmines ieškovės žemės sklypo ribas.

5. Ieškinio patenkinimo atveju trečiųjų asmenų teisės nebūtų suvaržytos, nes plane yra numatytas 4 metrų pločio kelio servitutas N. P., T. D. ir M. N. naudai, todėl jų galimybės patekti į savo žemės sklypus nebus apribotos. Kitų asmenų patekimo klausimas yra ne šios bylos dalykas. Kasatorės nuosavybės teisės į jai priklausantį nekilnojamąjį turtą privalo būti kuo greičiau atkurtos, o kelio nustatymas yra savarankiškas klausimas, spręstinas įstatymų nustatyta tvarka.

6. Ieškovė 2010 m. spalio 5 d. pateikė prašymą teismui skirti ekspertizę, kuri šioje byloje būtina, nes tam, kad būtų nustatytos tikslios žemės sklypo koordinatės, reikalingos specialios žinios. Ieškovė 2010 m. lapkričio 2 d. pateikė pakartotinį prašymą skirti ekspertizę, tačiau teismas tik paskutinio teismo posėdžio 2011 m. birželio 7 d. metu nemotyvuota nutartimi, pažeisdamas CPK 291 straipsnio nuostatas, nusprendė jos neskirti, taip suvaržydamas ieškovės teises.

7. Teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, neįvertindamas 1995 m. Raudondvario kadastro vietovės žemėlapio tikrumo ir nelaikydamas jo reikšmingu įrodymu. Ieškovė teismui 2010 m. gruodžio 6 d. pateikė pareiškimą dėl įrodymų suklastojimo, kuriame išreiškė įtarimus dėl atsakovo pateiktų įrodymų teisėtumo. Jeigu teismas nustatytų, kad 1995 m. vietovės planas dėl projektuojamojo kelio yra suklastotas, t. y. kelias pažymėtas vėliau, nei sudarytas žemėlapis, nesant teisėto pagrindo, tai teismas nebegalėtų vadovautis šiuo įrodymu, ir tai reikštų, kad kelias net nebuvo suprojektuotas. Teismas, netirdamas įrodymo tikrumo, užkirto galimybę ieškovui remtis tikruoju vietovės plano turiniu savo reikalavimui įrodyti.

Trečiasis asmuo T. P. pateikė pareiškimą dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo.                 

IV. Atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas prašo kasacinį skundą atmesti, o Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 28 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodyti šie argumentai:

1. Kelias prie ieškovei priklausančio žemės sklypo suprojektuotas ir pažymėtas Raudondvario kadastro vietovės žemės reformos projekto 1995 m. plane, atliekant preliminarius matavimus atkuriant nuosavybės teises į žemę J. J. ir gretimų sklypų savininkams. Ieškovė ir buvęs ginčo žemės sklypo savininkas T. P. žinojo, suprato ir sutiko, kad šalia ginčo žemės sklypo būtų projektuojamas kelias, kad ginčo žemės sklypas nesiriboja taškuose 2-3 su J. K. žemės sklypu ir kad projektuojamas kelias nepatenka į kadastriniais matavimais suformuoto žemės sklypo ribas. Šios aplinkybės paneigia kasatorės teiginius, kad pagal pirminius matavimus, kuriuos patvirtina 1995 m. lapkričio 10 d. nubraižytas abrisas, T. P. įsigijo žemės sklypą, lygiai 100 m nutolusį nuo Netonių kelio, besiribojantį su J. K. žemės sklypu. Joks teisės aktas abriso neįvardija kaip teritorijų planavimo dokumento. Akivaizdu, kad kasatorės nuosavybės sąskaita kelias nebuvo numatytas ar projektuojamas ir jai priklausančio sklypo ribos nebuvo keičiamos. Sklypas nenusavintas ir nepažeidžia konstitucinės kasatorės teisės į nuosavybės neliečiamumą.

2. Kasatorė klaidina teismą, teigdama, kad ji ir atsakovas 2011 m. kovo 18 d. suderino planą, atsižvelgiant į 1995 m. lapkričio 10 d. parengtą žemės sklypų nužymėjimo abrisą. Atsakovas niekada nesutiko su parengtu planu ir jo nederino, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno rajono skyriaus vedėjas plane tik padarė įrašą, kad jis parengtas pagal 1995 m. lapkričio 10 d. parengtą žemės sklypo ribų nužymėjimo abrisą.

3. Byloje nenustatyta nė vieno iš Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje išvardytų pagrindų, kuriems atsiradus turi būti keičiami žemės sklypo kadastro duomenys.

4. Kasatorė įstatymų nustatyta tvarka neginčijo Raudondvario kadastro vietovės žemės reformos projekto, byloje taip pat buvo apklausti liudytojai J. M. ir T. T., vertinami jų parodymai. Byla buvo išspręsta remiantis kitais įrodymais, o ne Raudondvario kadastro vietovės žemės reformos projektu. Teismas pagrįstai konstatavo, kad CPK 184 straipsnis teismui tik suteikia teisę, bet neįpareigoja skirti ekspertizės. Ekspertizės skyrimas būtų tik šios bylos vilkinimas. Ieškovas 2010 m. spalio 5 d. prašyme suformuluoti kai kurie klausimai visiškai nesusiję su šioje byloje pareikštu ieškiniu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl ieškovės žemės sklypo ribų nustatymo pagal geodezinių matavimų duomenis ir  konstitucinės teisės į nuosavybės neliečiamumą santykio

Konstitucijos 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta: „Nuosavybė neliečiama“. Tai yra Konstitucijos skirsnio „Žmogus ir valstybė“, kuriame įtvirtintos pagrindinės žmogaus teisės ir laisvės, nuostata. Joje yra suformuluotas konstitucinis privačios nuosavybės neliečiamumo principas. Dėl jo turinio ne kartą nutarimuose yra pasisakęs Konstitucinis Teismas. Štai 1993 m. gruodžio 13 d. nutarime išaiškinta: „Nuosavybės neliečiamumas reiškia savininko, kaip subjektinių teisių į turtą turėtojo, teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų jo teisių, taip pat valstybės pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją“ (...).

Konstitucijos 23 straipsnio 2 dalyje nustatyta: „Nuosavybės teises saugo įstatymai.“  Šioje nuostatoje yra įtvirtinta nuosavybės teisės instituto pamatinė taisyklė, kad subjektinės nuosavybės teisės reguliuojamos ir ginamos įstatymų. Nagrinėjamos bylos kontekste svarbūs yra argumentai,   kuriuos Konstitucinis  Teismas,  aiškindamas  Konstitucijos 23 straipsnio 2  dalį,  nurodė 1993 m. gruodžio 13 d. nutarime: ,,(...)  teisės teorijos požiūriu nuosavybės teisių gynimas teisinėmis priemonėmis suponuoja ir atitinkamas  tokio gynimo ribas, nes teisė  visais  visuomeninių  santykių  reguliavimo atvejais  turi  apibrėžtas  galiojimo  ribas.“  Taigi  subjektinė nuosavybės teisė  yra absoliutaus teisinio santykio, kuriame savininkui priešpriešinami visi kiti asmenys, privalantys susilaikyti nuo šios teisės pažeidimų, elementas. Kita vertus, savininkas, įgyvendindamas  nuosavybės teises, nėra visiškai laisvas. Konstitucijos 28 straipsnyje nustatyta: „Įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos   Konstitucijos  ir  įstatymų, nevaržyti  kitų  žmonių  teisių  ir  laisvių.“  Dėl to  subjektinę nuosavybės   teisę  galima apibūdinti kaip įstatymų saugomą savininko galimybę valdyti jam priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti savo nuožiūra ir interesais, bet neperžengiant įstatymų nustatytų ribų,  nevaržant kitų asmenų teisių ir laisvių (Konstitucinio Teismo 1996 m. balandžio 18 d. nutarimas).

J. J. ir T. P. žemės sandorio, kuriuo ginčo sklypą pastarasis įgijo iš J. J. 2003 m. spalio 1 d. pirkimo–pardavimo sutartimi, sudarymo metu galiojusio Žemės įstatymo 14 straipsnyje buvo nustatyta, kad privačios žemės sandoriai (išskyrus trumpalaikes žemės nuomos ir panaudos sutartis) turi būti patvirtinti notariškai, o žemės sandoriams sudaryti privalo būti parengtas nekilnojamojo turto objekto – žemės sklypo planas, rengiamas Nekilnojamojo turto kadastro tvarkytojo nustatyta tvarka. Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 3 straipsnio, apibrėžiančio pagrindines šio įstatymo sąvokas, 2 dalyje apibūdinta nekilnojamojo turto kadastro duomenų samprata – tekstu, skaitmenimis, grafiniais elementais (taškais, linijomis bei poligonais), taip pat kartografiniais būdais išreikšta informacija, apibūdinanti nekilnojamojo turto kiekybines bei kokybines savybes. Nekilnojamojo turto kadastro žemėlapis – nekilnojamojo turto kadastro duomenų dalis, kurioje nurodyta nekilnojamojo turto buvimo vieta, jo kiekybinės ir kokybinės savybės bei skirtingų nekilnojamojo turto objektų padėtis valstybinėje geodezinių koordinačių sistemoje ir kurioje ši informacija išreikšta žodžiais, skaitmenimis, grafiniais elementais ir kartografinėmis priemonėmis (Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 3 straipsnio 4 dalis).

Byloje nustatyta, kad pirkdamas šį sklypą T. P. žinojo, jog žemės sklypas yra suformuotas atliekant tik preliminarius matavimus ir yra įregistruotas kadastre; sutarties 4.2 punkte nurodyta, kad pirkėjas T. P. žino, jog neatlikti žemės sklypo geodeziniai matavimai, kad, atlikus geodezinius matavimus ir nustačius žemės sklypo ploto skirtumą, neviršijantį nustatyto leistino matavimo tikslumo, skirtumas žemės sklypo savininkui nekompensuojamas; pirkėjas sutiko priimti žemės sklypą be geodezinių matavimų, o kilus būtinybei, juos atlikti savo sąskaita. 2003 m. spalio 14 d. T. P. parašė prašymą Kauno rajono žemėtvarkos skyriui leisti atlikti jam priklausančio žemės sklypo kadastrinius (geodezinius) matavimus siekiant ,,patikslinti ribas ir pakeisti žemės paskirtį“. 2004 m. sausio mėn. geodezininkas, atlikdamas žemės sklypo paskirties keitimo detalųjį planą, nubraižė T. P. žemės sklypo planą, kuriame sklypo šiaurėje taškuose 2–3 kaip gretimybė nurodyta ,,projektuojamas kelias“. Ant šio plano kaip žemės savininkas pasirašė T. P., patvirtindamas, kad sutinka su paženklintomis vietovėje žemės sklypo ribomis, aprašytomis 2003 m. gruodžio 2 d. žemės sklypo paženklinimo–parodymo akte, ir su nustatytu sklypo plotu. Šiame plane buvo pažymėtos ginčo sklypo koordinatės, būtent: taško ,,1“ – X6089308.78 ir Y481750.66; taško ,,2“ – X6089341.56 ir Y481746.89; taško ,,3“ – X6089345.61 ir Y481775.10 bei taško ,,4“ – X6089313.21 ir Y481782.40 ir projektuojamas kelias prie ginčo žemės sklypo 2–3 ribos. Su detaliojo plano sprendiniais T. P. sutiko pasirašydamas.

Kasatorės argumentas, kad T. P. neprieštaravimas atliekant geodezinius matavimus negali būti vertinamas kaip savo nuosavybės neatlygintinis atsisakymas valstybės naudai, kasacinio teismo pripažįstamas nepagrįstu atsižvelgiant į tai, kad Kauno apskrities viršininko 2004 m. gegužės 13 d. įsakymu atlikus 0,1 ha ginčo žemės sklypo geodezinius matavimus ginčo žemės sklypo kadastro duomenys patikslinti – plotų skirtumo nenustatyta, t. y. žemės sklypo plotas atitiko nurodytąjį 2003 m. spalio 1 d. pirkimo–pardavimo sutartyje, o sklypo ribos būtent 2004 m. gegužės 13 d. Kauno apskrities viršininko įsakymo Nr. 02-05-3881 pagrindu 2004 m. gegužės 14 d. pažymėtos kadastro žemėlapyje (kas matyti iš spaudo ant žemės sklypo plano), taigi nenustatytas nuosavybės nusavinimo faktas.

Vertindama šias teisiškai reikšmingas faktines aplinkybes pirmiau nurodyto Konstitucijos 23 straipsnio nuostatų aiškinimo kontekste, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad kasatorės teisės į nuosavybę nebuvo apribotos ar suvaržytos. Priešingai, įgyvendindama savo subjektinę nuosavybės teisę kasatorė siekia peržengti įstatymų nustatytas ribas varžydama kitų asmenų teises ir laisves ateityje naudotis plane pažymėtu projektuojamu keliu prie ginčo žemės sklypo ribos, bet nepatenkančiu į ieškovei nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą.

Dėl pareiškimo apie galimą klastojimą vertinimo ir ekspertizės skyrimo

Teismai konstatavo, kad ginčijamas 4 m pločio kelias, besiribojantis su šiuo metu ieškovei priklausančio žemės sklypo šiaurine dalimi, yra pažymėtas į bylą pateiktoje Ištraukoje iš Raudondvario kadastro vietovės 1995 m. preliminarinio žemės reformos žemėtvarkos projekto bei Ištraukoje iš Raudondvario kadastro vietovės 1995 m. žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo, patvirtinto Kauno apskrities viršininko 2003 m. lapkričio 25 d. įsakymu Nr. 02-05-7692.

Ieškovės atstovas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu pareiškė, kad ieškovei kyla abejonių, ar pateikti žemės reformos žemėtvarkos projektai nėra suklastoti, todėl jų tikrumui nustatyti prašė skirti dokumentinę ekspertizę.

CPK 203 straipsnyje nustatytos procesinės taisyklės, kuriomis remiantis atliekamas oficialiojo rašytinio įrodymo tikrumo patikrinimas – teismas turi teisę pareikalauti iš dokumentą išdavusio asmens paaiškinimų, taip pat palyginti pateiktą dokumentą su kitais to asmens išduotais ar surašytais ir patvirtintais dokumentais. Aiškinant šio straipsnio nuostatas, būtina pabrėžti normų sisteminio ryšio reikšmę, tai suponuoja, kad CPK 203 straipsnyje nurodytoji patikros procedūra gali, jei to reikia, neapsiriboti vien tokiais veiksmais. Vadovaujantis CPK 197 straipsnio 2 dalimi dokumentai, išduoti valstybės ir savivaldybių institucijų, patvirtinti kitų valstybės įgaliotų asmenų neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų formos reikalavimų, laikomi oficialiaisiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią. Aplinkybės, nurodytos oficialiuosiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais. Draudimas panaudoti liudytojų parodymus netaikomas, jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams.

Vertinant, ar aplinkybės, nurodytos oficialiuosiuose rašytiniuose įrodymuose, paneigtos kitais byloje esančiais įrodymais, reikšminga tai, kad Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, būdama trečiasis asmuo šioje byloje, atsiliepime į ieškinį nurodė, kad Kauno apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento specialistai kartu su Inspekcijos Kontrolės skyriaus, Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento, Kauno rajono savivaldybės administracijos specialistais 2009 m. lapkričio 18 d. atliko patikrinimą vietoje ir nustatė, kad, remiantis Kauno rajono kadastrinės vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymu, patvirtintu Kauno apskrities viršininko 2003 m. lapkričio 25 d. įsakymu Nr. 02-05-7692, prie ginčo sklypo numatytas kelias, tačiau faktiškas (naudojamas) kelias nesutampa su numatytu projekte, o ant projektuojamo kelio yra P. priklausančių statinių bei įrenginių. Prie atsiliepimo yra pateikti Kauno apskrities viršininko įsakymai, kuriuose nustatyti reikalavimai statytojams I. ir T. P. pašalinti ant projektuojamo kelio savavališkai paklotas trinkeles, taip pat pirmiau nurodyto patikrinimo vietoje akto kopija. Šie viešojo administravimo veiksmai atlikti ir individualūs teisės aktai priimti kontrolės funkcijas vykdančių kompetentingų viešojo administravimo subjektų, kurie patvirtino, kad Kauno rajono kadastrinės vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymu suplanuotas kelias ir kad jis yra savavališkai užstatytas I. ir T. P. Vertinant faktinių aplinkybių konstatavimo protokole nurodomas aplinkybes, kad interneto puslapyje esančiose laikmenose (žemėlapyje) tokio kelio nematyti, pažymėtina, jog oficialiuoju dokumentu yra ne internete paskelbti suvestiniai duomenys, o kadastro vietovės planas – žemėlapis M 1:10 000 su pažymėtais žemės naudmenų kontūrais bei įrašytais jų plotais (Žemės reformos žemėtvarkos projektų kaimo vietovėje rengimo metodikos, patvirtintos žemės ūkio ministro 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 207, redakcija, galiojanti nuo 2002 m. spalio 5 d., t. y. Kauno rajono kadastrinės vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo metu). Būtent šiuo dokumentu, kaip oficialiuoju rašytiniu įrodymu, ir remtasi įrodinėjant teisme ieškinio nepagrįstumą. Oficialiojo rašytinio įrodymo tikrumo patikros procesinių priemonių dalis yra ir CPK 184 straipsnyje numatyta teismo teisė skirti ekspertizę. Nors CPK 184 straipsnyje įtvirtintos teisės normos su CPK 203 straipsnyje įtvirtintomis normomis konkuruoja kaip bendroji su specialiąja, o pastarojoje tiesiogiai tokios teisės nenumatyta, paneigti  teisės skirti ekspertizę nėra teisinio pagrindo vertinant CPK 197 straipsnio 2 dalies nuostatas, reglamentuojančias aplinkybių, nurodytų oficialiuosiuose rašytiniuose įrodymuose, paneigimo teisinius mechanizmus. Kadangi toks paneigimas galimas kitais įrodymais, išskyrus paprastai liudytojų parodymus, o ekspertizės aktas yra viena iš įrodymų rūšių, tai reikia pripažinti ekspertizės skyrimo galimybę ir aiškinantis oficialiojo rašytinio įrodymo tikrumą.

Tačiau vertinant, ar buvo teisinis pagrindas skirti ekspertizę šioje byloje, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokio pagrindo nebuvo, nes byloje surinktų įrodymų visetas leido teismams paneigti abejones dėl oficialiojo rašytinio įrodymo netikrumo (galimo klastojimo).

Pažymėtina, kad vadovaujantis CPK 290 straipsnio 2 dalimi teismo posėdžio (parengiamojo ar nagrinėjimo teisme) metu teismas turi teisę priimti rašytines arba žodines nutartis. Žodinė nutartis įrašoma į teismo posėdžio protokolą. Rašytinė nutartis priimama sprendimų priėmimo kambaryje ir surašoma kaip atskiras procesinis dokumentas. Teismo nutartis turi būti rašytinė, jeigu pagal šį Kodeksą ji gali būti skundžiama atskiruoju skundu. Pripažinęs, kad tai būtina, teismas turi teisę priimti rašytines nutartis ir kitais atvejais. Nutartis dėl ekspertizės skyrimo ar atsisakymo ją skirti atskiruoju skundu neskundžiama (CPK 212 straipsnis, 334 straipsnio 1, 3 dalys), todėl teismas neturėjo pareigos šio klausimo spręsti rašytine nutartimi, taip pat nebuvo pripažinta, kad tai yra būtina, todėl kasatorės argumentai dėl padaryto proceso teisės normų pažeidimo yra nepagrįsti.

Dėl šių argumentų kasacinis skundas atmestinas, o Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 28 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu

Kasaciniame teisme patirta 118,93 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 30 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atmetus kasacinį skundą, šios bylinėjimosi išlaidos valstybės naudai priteistinos iš kasatorės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 28 d. nutartį palikti nepakeistą, o I. P. kasacinį skundą atmesti.

Priteisti valstybės naudai iš ieškovės I. P. (duomenys neskelbtini) 118,93 Lt (vieną šimtą aštuoniolika litų 93 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai:                                                                                                                              Česlovas Jokūbauskas

Gintaras Kryževičius

Janina Stripeikienė