Civilinė byla Nr. 3K-3-49/2013 (S)
Teisminio proceso Nr. nesuteiktas
Procesinio sprendimo kategorijos:
26.6; 44.5.2.17
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. vasario 27 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės (pranešėja), Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas) ir Algio Norkūno,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Interneto vizija“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 29 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų R. O., N. G., R. Š., I. K., UAB „Sekundės redakcija“ ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Interneto vizija“ ir A. U. dėl garbės ir orumo bei dalykinės reputacijos gynimo ir neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovai kreipėsi į teismą, prašydami pripažinti, kad tikrovės neatitinka ir ieškovų R. O., N.G., R.Š. ir I. K. garbę ir orumą žemina bei UAB „Sekundės redakcija“ dalykinę reputaciją menkina šie interneto tinklalapyje www.bond.lt paskelbti duomenys: 1) apie R. O.: „R. O. (...) arši kovotoja už savo menamas teises“, „gabenti rėksnę redaktorę į areštinę“, „keistai tikrino po stalu išrikiuotus butelius“, „pavaldiniai nedrįso viešai juoktis“, „stikliuką mėgstanti redaktorė, ne retai lenkia taurelę kartu su pavaldiniais“, „po šio nuotykio R. O. vyras (...) nutarė skirtis su tokia jau siautulinga žmona“, „R. šioje istorijoje kovėsi kaip legendinė tarybinė partizanė Marytė“ (publikacija „R. O. ir kelių policija“); „kai kieno gerbiama poniutė“, „prie UAB „Spaudos magnatai“ bankroto svariai prisidėjus UAB „Sekundės redakcija“ vadovaujama R. O.“ (publikacija „Sekundės“ redaktorė R. O. „apšakalėjo“); „Sekundės“ akcininkai nėra patenkinti vyriausios redaktorės darbu“, „ši mokytojos išsilavinimą turinti moteris galimai stokoja tiek žurnalistinių, tiek vadybinių žinių“, „tiesioginis vadovas ne kartą bandė „išprievartauti“ redaktorę parašyti į mėnesį nors vieną menkutį straipsnelį, bet šiai „gimdyti“ nebuvo lemta“, „keista, kai „beraščiai“ vadovauja laikraščiui“, „redaktorė R. O. mėgsta, liaudiškai tariant pagerti“, „prisišniojusi“ redaktorė auklėjo kelių policininkus“ (publikacija „Panevėžio žiniasklaidoje permainų vėjai“); „užgrobimo ir privedimo prie bankroto dalyviai R. O., (...), N. G. (...)“, „dienraštį leidžia grupelė apsišaukėlių vadovaujami R. O. (UAB „Sekundės redakcija“) (publikacija „Tikra dienraščio „Sekundė“ istorija“);
2) apie N. G.: „N. G. - nesąžiningas“ (publikacija „N. G. - nesąžiningas“); „užgrobimo ir privedimo prie bankroto dalyviai R. O., (...), N. G. (...)„ (publikacija „Tikra dienraščio „Sekundė“ istorija“);
3) apie R. Š.: „redaktorė R. (...) apsukri moteris“, „pamilusi bosnį, keletą metų gyveno šioje karo nualintoje šalyje“, „šiltą vietą šildė policijoje“, „apie rimtus mokslus neteko girdėti“, „dienraštį leidžia grupelė apsišaukėlių vadovaujami R. O. (UAB „Sekundės redakcija“) (publikacija „Tikra dienraščio „Sekundė“ istorija“);
4) apie I. K.: „vedančioji korespondentė (...) iš žemės ūkio mokyklos pabėgusi mokytoja“, „meilė ir artimi santykiai su mokiniu, mažam miestely buvo per daug“, „dienraštį leidžia grupelė apsišaukėlių vadovaujami R. O. (UAB „Sekundės redakcija“) (publikacija „Tikra dienraščio „Sekundė“ istorija“);
5) apie UAB „Sekundės redakcija“: „po išgertuvių dienraščio „Sekundė“ redakcijoje“, „konservatorių laikraščio“, „redaktorė ne retai lankia taurelę kartu su pavaldiniais“ (publikacija „R. O. ir kelių policija“); „prie UAB „Spaudos magnatai“ bankroto svariai prisidėjusi UAB „Sekundės redakcija“ (publikacija „Sekundės“ redaktorė R. O. „apšakalėjo“); „kiti korespondentai irgi iš liaudies, be žurnalistinių išsilavinimų“, „galimai stoka tiek žurnalistinių, tiek vadybinių žinių“, „beraščiai“ vadovauja laikraščiui“ (publikacija „Panevėžio žiniasklaidoje permainų vėjai“); „dienraštį leidžia grupelė apsišaukėlių vadovaujami R. O. (UAB „Sekundės redakcija“) (publikacija „Tikra dienraščio „Sekundė“ istorija“);
priteisti iš atsakovų A. U. ir UAB „Interneto vizija“ R. O., N. G., I. K., R. Š. naudai po 1000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, UAB „Sekundės redakcija“ naudai – 1000 Lt neturtinės žalos atlyginimą už garbės ir orumo pažeminimą, dalykinės reputacijos sumenkinimą ir (ar) teisės į atvaizdą ir privatų gyvenimą ir jo slaptumą pažeidimą, atlyginti ieškovų patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovai nurodė, kad 2006 m. liepos 14 d. buvo įkurtas ir aktyvuotas subdomenas bond.lt – atsakovo A. U. interneto dienoraštis. Šio internetinio tinklalapio informacijos prieglobos viešo naudojimo kompiuterių tinkluose paslaugų teikėjas – atsakovas UAB „Interneto vizija“. 2008 m. kovo 24 d. interneto tinklalapyje www.bond.lt pasirodė ieškovų garbę ir orumą žeminančios publikacijos. Vėliau prieiga prie vieno iš interneto tinklalapyje www.bond.lt skelbiamų straipsnių („Panevėžio žiniasklaidoje permainų vėjai“) šio interneto tinklalapio informacijos prieglobos paslaugų teikėjo ir (ar) tinklapio savininko (valdytojo) iniciatyva buvo nutraukta, tačiau kiti straipsniai, pateikiantys tikrovės neatitinkančią ir ieškovų garbę bei orumą žeminančią ir (ar) dalykinę reputaciją menkinančią informaciją, pirmiau nurodytoje visuomenės informavimo priemonėje tebeskelbiami, nors 2008 m. birželio 16 d. buvo kreiptasi į atsakovo A. U. interneto tinklalapyje skelbiamos informacijos prieglobos paslaugų teikėją UAB „Interneto vizija“ su prašymu apriboti prieigą prie ieškovų nurodytos informacijos. Ieškovų nuomone, atsakovas A. U. yra tinklalapio www.bond.lt įkūrėjas ir valdytojas, todėl jam kyla atsakomybė už viešo naudojimo kompiuterių tinkluose paviešintą informaciją, pažeidžiančią ieškovų asmenines neturtines teises. Atsakovas UAB „Interneto vizija“, informuotas apie neskelbtiną informaciją, neįvykdė įstatyme nustatytos pareigos nutraukti prieigą prie interneto tinklalapyje www.bond.lt įdėtos neskelbtinos informacijos, todėl jam irgi kyla atsakomybė už neskelbtinos informacijos paviešinimą viešo naudojimo kompiuterių tinkluose.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2011 m. balandžio 8 d. sprendimu ir 2011 m. gegužės 25 d. papildomu sprendimu tenkino dalį patikslinto ieškinio, pripažino, kad tikrovės neatitinka ir ieškovės R. O., garbę ir orumą žemina šie interneto tinklalapyje www.bond.lt paskelbti duomenys: „kai kieno gerbiama poniutė“, „prie UAB „Spaudos magnatai“ bankroto svariai prisidėjus UAB „Sekundės redakcija“ vadovaujama R. O.“ (publikacija „Sekundės“ redaktorė R. O. „apšakalėjo“); „Sekundės“ akcininkai nėra patenkinti vyr. redaktorės darbu“, „ši mokytojos išsilavinimą turinti moteris galimai stokoja tiek žurnalistinių, tiek vadybinių žinių“, „tiesioginis vadovas ne kartą bandė „išprievartauti“ redaktorę parašyti į mėnesį nors vieną menkutį straipsnelį, bet šiai „gimdyti“ nebuvo lemta“, „keista, kai „beraščiai“ vadovauja laikraščiui“, „redaktorė R. O. mėgsta, liaudiškai tariant pagerti“, „prisišniojusi“ redaktorė auklėjo kelių policininkus“ (publikacija „Panevėžio žiniasklaidoje permainų vėjai“);
pripažino, kad tikrovės neatitinka ir ieškovo UAB „Sekundės redakcija“ dalykinę reputaciją menkina šie interneto tinklalapyje www.bond.lt paskelbti duomenys: ,,prie UAB „Spaudos magnatai“ bankroto svariai prisidėjusi UAB „Sekundės redakcija“ (publikacija „Sekundės“ redaktorė R. O. „apšakalėjo“); „kiti korespondentai irgi iš liaudies, be žurnalistinių išsilavinimų“, „galimai stokoja tiek žurnalistinių, tiek vadybinių žinių“, „beraščiai“ vadovauja laikraščiui“ (publikacija „Panevėžio žiniasklaidoje permainų vėjai“)“; priteisti ieškovės R. O. naudai 700 Lt iš atsakovo A. U. ir 300 Lt iš atsakovo UAB ,,Interneto vizija“ neturtinei žalai atlyginti; ieškovui N. G. 350 Lt iš atsakovo A. U. ir 150 Lt iš atsakovo UAB ,,Interneto vizija“ neturtinei žalai atlyginti; ieškovui UAB ,,Sekundės redakcija“ 700 Lt iš atsakovo A. U. ir 300 Lt iš atsakovo UAB ,,Interneto vizija“ neturtinei žalai atlyginti; kitą ieškinio dalį atmetė.
Teismas nustatė, kad 2006 m. liepos 14 d. buvo įkurtas ir aktyvuotas subdomenas bond.lt – A. U. interneto dienoraštis, šio internetinio tinklalapio informacijos prieglobos viešo naudojimo kompiuterių tinkluose paslaugų teikėjas UAB „Interneto vizija“; bylos nagrinėjimo metu minėto subdomeno būsena laisva, jis išregistruotas; 2008 m. kovo 24 d. interneto tinklalapyje www.bond.lt pasirodė publikacijos „N. G. – nesąžiningas“, „R. O. ir kelių policija“, 2008 m. balandžio 23 d. šiame internetiniame tinklalapyje pasirodė publikacija ,,Sekundės“ redaktorė R. O. ,,apšakalėjo“, 2008 m. gegužės 7 d. – publikacija ,,Panevėžio žiniasklaidoje permainų vėjai“, 2008 m. gegužės 16 d. – publikacija ,,Tikra dienraščio ,,Sekundė“ istorija“. Teismo nuomone, šie faktai įrodo žinių paskleidimo faktą ir jų paskleidimo viešą pobūdį.
Publikacijoje ,,N. G. – nesąžiningas“ yra internetinio dienoraščio autoriaus (atsakovo A. U.) nuoroda į informacijos teikėjo asmeninę nuomonę apie šį asmenį, todėl teismas sprendė, jog jį patalpinęs asmuo neprivalo atsakyti už šį teiginį, juolab kad nuomonė nėra akivaizdžiai įžeidžianti ar neetiška. Šioje publikacijoje įdėta nuotrauka, kuri, tikėtina, yra ieškovo N. G. atvaizdas; byloje nėra duomenų, kad ji įdėta turint šio asmens sutikimą ir jam žinant, todėl teismas pripažino, jog atsakovai privalo atsakyti už neteisėtą ieškovo atvaizdo paskelbimą.
Atsakovo A. U. internetiniame tinklalapyje įdėtose publikacijose „R. O. ir kelių policija“ bei ,,Tikra dienraščio ,,Sekundė“ istorija“ yra nuoroda apie pirminį šios informacijos šaltinį - www.laikrastis.net, byloje esantys duomenys iš portalo www.laikrastis.net patvirtina, kad ši informacija internetiniame tinklalapyje www.laikrastis.net buvo išspausdinta anksčiau nei ieškinyje nurodomi įvykiai; šių straipsnių antraštės, tiek turinys identiški ieškinyje nurodytai informacijai, todėl teismas padarė išvadą, jog dėl šios informacijos paskleidimo nekyla pareigos atsakovams.
Teismas nustatė, kad publikacijos ,, ,,Sekundės“ redaktorė R. O. ,,apšakalėjo“ teiginiai akivaizdžiai liečia ieškovę R. O., savo turiniu ir nepagarbia, ironiškai kandžia išraiškos forma įžeidžia ir žemina ieškovę; atsakovas nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad šioje publikacijoje pateikta informacija atitinka tikrovę; nėra įrodymų, kad prie šios publikacijos pateiktai nuotraukai su ieškovės (tikėtina) atvaizdu gautas jos sutikimas. Tokios teisės į privatų gyvenimą pažeidimu jai padaryta žala, paskleista žinia apie ieškovę žeidžia jos garbę, pateikimo būdas prieštarauja geros moralės ir kultūros papročiams. Analogiškai teismas vertino ir publikacijoje ,,Panevėžio žiniasklaidoje permainų vėjai“ paskelbtą informaciją apie ieškovę.
Teismas nenustatė, kad šioje publikacijoje būtų kalbama apie kitus ieškovus (fizinius asmenis), jie tiesiogiai ir konkrečiai tekste neįvardyti, neidentifikuojami nei pagal pavardę, nei pagal vardą ar dirbamą sritį. Dėl to teismas daro išvadą, kad pagal publikaciją dėl šių ieškovų atsakovams civilinė atsakomybė netaikytina.
Publikacijoje ,,Panevėžio žiniasklaidoje permainų vėjai“ didžiąja dalimi teiginių kalbama apie dienraščio ,,Sekundė“ darbuotojus, jų visų konkrečiai neįvardijant, apeliuojama į galimą jų nemokšiškumą, išsilavinimo, profesionalumo, bendrų įgūdžių stoką; informacija pateikiama labai nepagarbiai, nekorektiškai, užgauliu tonu. Dėl to teismas sprendė, kad tokia forma paskleista žinia apie ieškovą kaip bendrovę neetiška, nepagarbi ir žeidžianti juridinio asmens dalykinę reputaciją, ir šį ieškinio reikalavimą tenkino.
Byloje atsakovais patraukti du asmenys – A. U., kaip tuo metu egzistavusio interneto tinklalapio www.bond.lt įkūrėjas (valdytojas), ir UAB ,,Interneto vizija“, kaip minėto interneto tinklalapio prieglobos paslaugų teikėjas. Privačių asmenų interneto tinklalapiai, kuriuose elektronine forma pateikiama viešoji informacija laikytini elektronine visuomenės informavimo priemone; už interneto tinklalapyje paskelbtos informacijos turinį atsako to interneto įkūrėjas arba valdytojas, o tais atvejais, kai šie asmenys nesutampa, – ir interneto tinklalapio valdytojas. Dėl to, teismo nuomone, atsakovas A. U. turi pareigą atsakyti dėl neetišku būdu pateiktos ir žeminančio pobūdžio informacijos. Atsakovui UAB ,,Interneto vizija“ šiuo atveju kyla pareiga atsakyti kaip minėto tinklalapio prieglobos teikėjui. Atsakovas UAB ,,Interneto vizija“ 2008 m. birželio 5 d. ieškovų siųstą pranešimą gavo 2008 m. birželio 19 d., taigi buvo informuotas apie tarnybinėje stotyje laikomą neskelbtiną informaciją, tačiau per protingą terminą jos nepanaikino. Teismo manymu, yra pagrindas taikyti civilinę atsakomybę ir atsakovui UAB ,,Interneto vizija“. Teismas nesutiko su ieškovų prašymu taikyti atsakovams solidariąją atsakomybę, nes sprendė, kad nėra CK 6.6 straipsnio 3 dalyje nustatyto pagrindo solidariai atsakomybei taikyti – teismo nuomone, nėra pagrindo manyti, kad atsakovai veikė bendrai, kiekvieno jų veiksmų pobūdis ir pagrindas galimai atsakomybei taikyti yra skirtingas. Atsakovas A. U. aktyviais veiksmais (savo kūryba ir asmeninių minčių dėstymu) prisidėjo prie tikrovės neatitinkančios, garbę ir orumą žeminančios bei dalykinę reputaciją menkinančios informacijos paskelbimo viešojoje erdvėje, o atsakovo UAB ,,Interneto vizija“ atsakomybė yra iš įstatyme nustatytos pareigos nepaisymo. Atsižvelgęs į skirtingą atliktų veiksmų pobūdį, atsakovams teismas taikė dalinę atsakomybę – 70 ir 30 procentų.
Teismas pripažino prašomą priteisti neturtinės žalos atlyginimo dydį protingu. Pareiga atsakyti ieškovui N. G. atsakovams kyla tik dėl neteisėto jo atvaizdo panaudojimo, todėl jam priteisė 500 Lt neturtinei žalai atlyginti – 350 Lt iš atsakovo A. U. ir 150 Lt iš atsakovo UAB ,,Interneto vizija“. Dėl ieškovės R. O. teismas ieškinį tenkino visa apimtimi, nes apie ją buvo išspausdinta ne viena publikacija, be to, konstatuotas jos teisės į atvaizdą bei asmeninio gyvenimo privatumo pažeidimas. Ieškovo UAB ,,Sekundės redakcija“ reikalavimą priteisti neturtinę žalą teismas tenkino visiškai, nes už dalykinės reputacijos pažeidimą ieškovo prašoma suma nėra neprotingai didelė ar aiškiai nepagrįsta, šiuo atveju taip pat taikė nustatyto proporcingumo dalis.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. birželio 29 d. nutartimi atmetė atsakovo UAB ,,Interneto vizija“ apeliacinį skundą ir Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. balandžio 8 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija nutartyje nurodė, kad 2008 m. birželio 5 d. ieškovų siųstą pranešimą atsakovas UAB ,,Interneto vizija“ gavo 2008 m. birželio 19 d. – korespondencija buvo įteikta atsakovo darbuotojui T. Š.; atsakovo atstovas teismo posėdžio metu patvirtino, kad nurodytas asmuo ginčui aktualiu laikotarpiu dirbo bendrovėje. Dėl to kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad toks sužinojimo faktas įrodytas ieškovo pateiktais išsiuntimo, pranešimo gavimo dokumentais, atsakovo šiai aplinkybei paneigti pateiktas dokumentas (Tarnybinis pranešimas į užklausimą) surašytas ne ant įmonės blanko, be antspaudo ir pan., neaiški jį pasirašiusio asmens užimama padėtis ir įgaliojimai, be to, šiame rašte pateikta informacija nepaneigia oficialiame Lietuvos pašto 2009 m. spalio 12 d. išduotame atsakyme nurodyto fakto apie registruotos pašto korespondencijos siuntos įteikimą.
Kolegija pažymėjo, kad atsakovas yra informacinės visuomenės paslaugos (interneto tinklalapio prieglobos paslaugos) teikėjas, todėl sutiko, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendime vadovavosi Visuomenės informavimo įstatymo (toliau –ir VIĮ) 19 straipsnio 2 dalies nuostatomis, kuriomis draudžiama platinti informaciją, šmeižiančią ir (ar) įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą.
Kolegija, sutikdama su atsakovo argumentu, nurodė, kad Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 881 patvirtintame Galimybės pasiekti neteisėtu būdu įgytą, sukurtą, pakeistą ar naudojamą informaciją panaikinimo tvarkos apraše (toliau – ir Aprašas) išsamiai pateikiamas Informacinės visuomenės paslaugų įstatymo (toliau – ir IVPĮ) 14 straipsnio 1 dalies normos įgyvendinimas. Minėtu reglamentavimu patvirtinama prieglobos tiekėjo pareiga nustatyta tvarka patikrinti pranešimo pagrįstumą tam, kad apsispręstų – panaikinti galimybę pasiekti nurodytą informaciją ar motyvuotai atsisakyti tenkinti prašymą, o tuo atveju, jei paslaugos gavėjas neatsakytų į prašymą ištirti informacijos pagrįstumą, besąlygiškai panaikinti galimybę pasiekti informaciją. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovas, gavęs pranešimą, neatliko privalomų ieškovų asmeninių neturtinių teisių pažeidimą pašalinančių veiksmų, todėl neteisėtu neveikimu netiesiogiai prisidėjo prie neskelbtinos informacijos skleidimo ir žalos atsiradimo. Dėl to, kolegijos nuomone, atsakovas turi pareigą atsakyti pagal CK 2.24 straipsnio 5 dalį, 6.250 straipsnį.
Kolegija nesutiko su apeliacinio skundo argumentu, kad atsakovo interneto svetainė negali būti laikoma elektronine visuomenės informavimo priemone ir jai netaikomi VIĮ reikalavimai, ir pažymėjo, kad privačių asmenų interneto tinklalapiai, kuriuose elektronine forma pateikiama viešoji informacija, bet ne duomenys apie pačius interneto tinklalapio kūrėjus, jų kūrybą, teikiamas paslaugas, gaminamą produkciją, yra laikomi elektronine visuomenės informavimo priemone. Atsakovo A. U. interneto svetainėje elektronine forma A. U. straipsniais buvo pateikiama viešoji informacija. Be to, informacija buvo teikiama viešo naudojimo kompiuterių tinkluose, todėl šios informacijos platinimą ir skleidimą reglamentuoja VĮĮ nuostatos.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas uždaroji akcinė bendrovė ,,Interneto vizija“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 29 d. nutarties ir Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. balandžio 8 d. sprendimo dalis, kuriomis priteista ieškovų naudai iš kasatoriaus neturtinės žalos atlyginimo, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – ieškinį dėl kasatoriaus atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Dėl netinkamo Informacinės visuomenės paslaugų įstatymo normų aiškinimo ir interneto tinklalapio prieglobos paslaugų teikėjo pareigos atsakyti už tinklalapio turinį. Kasatorius teigia, kad teismai netinkamai aiškino ir taikė IVPĮ normas ir neteisėtai kasatoriui taikė civilinę atsakomybę už šių normų pažeidimą. Kasatorius pažymi, kad yra įmonė, teikianti interneto adresų registravimo, svetainių talpinimo ir serverių nuomos paslaugas. Atsakovas A. U. buvo vienas iš keliasdešimties tūkstančių klientų. Kasatorius pažymi, kad tinklalapio prieglobos viešojo naudojimo kompiuterių tinkluose paslauga yra grynai techninio pobūdžio paslaugų teikimas, suteikiant tam tikrą vietą paslaugų teikėjo valdomame galingame serveryje talpinti klientų interneto svetaines, elektroninį paštą ar duomenų bazes. Šių paslaugų teikėjų veikla nustatyta IVPĮ, Vyriausybės 2003 m. kovo 5 d. nutarimo Nr. 290, Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimo Nr. 881 nuostatose. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad IVPĮ įgyvendinama 2000 m. birželio 8 d. direktyva 2000/31/EB dėl kai kurių visuomenės informavimo paslaugų, ypač elektroninės komercijos, teisinių aspektų vidaus rinkoje. Šios Direktyvos preambulės 42 punkte nustatyta, kad informacinės visuomenės paslaugų teikėjo veikla apsiriboja eksploatavimo techniniu procesu; ši veikla yra techninio, automatinio ir pasyvaus pobūdžio, tai reiškia, kad informacinės visuomenės paslaugų teikėjas neturi žinių apie perduodamą arba saugomą informaciją ir negali jos kontroliuoti. Kasatorius teigia, kad nacionalinės teisės nuostatos patvirtina, jog kasatoriaus kaip informacinės visuomenės paslaugų teikėjo veikla yra techninio pobūdžio paslaugos. Tai reikšminga aplinkybė, į kurią būtina atsižvelgti vertinant kasatoriaus elgesį CK 2.24 straipsnio aspektu.
Byloje teismai kasatoriaus civilinę atsakomybę siejo su IVPĮ 14 straipsnio normų pažeidimu. Aiškinant šią nuostatą, kasatoriaus nuomone, esminis kriterijus paslaugų gavėjo atsakomybei kilti yra faktinių duomenų arba žinių apie neteisėtą veiklą, informacijos neteisėtumą turėjimas. Pagal VIĮ 2 straipsnio 69 punktą žinia yra visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas faktas ar tikri duomenys; pagal 36 punktą nuomonė – požiūris, supratimas, mintys apie bendro pobūdžio idėjas, išvados ar pastabos apie žinias ir pan. Žinios ir nuomonės atribojimas yra sudėtingas teisinis klausimas, reikalaujantis teisinių žinių, juolab patys teismai susiduria su sunkumais juos atribojant. Teismai pareigą vertinti informaciją ir ją atitinkamai teisiškai kvalifikuoti kaip žinią ar nuomonę iš esmės perkėlė kasatoriui, neatsižvelgdami į tai, kad jis tik techninio pobūdžio paslaugos teikėjas. Ieškovų 2008 m. birželio 5 d. pareiškime išdėstytus teiginius bei reikalavimus teismai pripažino faktiniais duomenimis, sužinojimu apie skelbiamą neteisėtą informaciją. Kasatorius pažymi, kad tuo metu jam nebuvo pateikta teismo ar kitos kompetentingos institucijos sprendimo, kuriuo būtų konstatuotas svetainėje www.bond.lt skelbiamos informacijos neteisėtumas, prieštaravimas įstatymams. Nei IVPĮ 14 straipsnyje, nei kituose įstatymo straipsniuose, nei jo lydimųjų teisės aktų nuostatose nenustatyta pareigos prieglobos paslaugų teikėjui analizuoti ir vertinti interneto svetainių turinio, suinteresuotų asmenų nusiskundimų dėl turinio, ypač kai tas turinys nėra akivaizdžiai neteisėtas, draudžiamas įstatyme. Kasatoriaus teigimu, informacijos, žeminančios garbę ir orumą, negalima sugretinti su įstatymais draudžiama informacija (nurodyta VIĮ 19 straipsnyje), nes ji daug labiau subjektyvi, riba tarp žinios ir nuomonės sunkai apčiuopiama.
2. Dėl Aprašo normų netinkamo aiškinimo ir taikymo. Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas Aprašo normomis nesivadovavo ir jų netaikė, apeliacinės instancijos teismas papildomai argumentavo, nurodydamas Aprašo normų pažeidimą. Pagal IVPĮ nuostatas paslaugų gavėjo atsakomybė kyla tik tokiu atveju, kai jis turi žinių apie neteisėtą informacijos panaudojimą ir nesiima veiksmų panaikinti galimybę tokią informaciją pasiekti. Apraše nustatyta, kada paslaugų teikėjas laikomas sužinojęs apie paslaugų gavėjo pateiktą neteisėtą informaciją. Apraše paslaugų teikėjui suteikta teisė, gavus atitinkamą pranešimą, įvertinti ir nustatyti, ar informacija yra neteisėta. Suinteresuotas asmuo paslaugos teikėjui turi pateikti faktiniais duomenimis pagrįstus argumentus, kodėl manoma, kad nurodyta informacija priskirtina informacija, kurią draudžiama skelbti. Ieškovų pateiktame pareiškime buvo pateiktas tik subjektyvus jų vertinimas, konkrečių duomenų nebuvo pateikta. Dėl to kasatorius galėjo padaryti išvadą, kad ieškovų pranešimas neatitinka Aprašo 4.3 punkto reikalavimų ir nenaikinti galimybės pasiekti tokią informaciją. Šios pareigos nevykdymas negali būti laikomas tokiu neteisėtu neveikimu, kuris prisidėjo prie neteisėtos informacijos skleidimo ir žalos atsiradimo. Kasatorius mano, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pripažino, kad kasatorius privalėjo tikrinti pranešimo pagrįstumą.
3. Dėl netinkamo CK 2.24 straipsnio 5 dalies aiškinimo ir taikymo. Kasatorius teigia, kad teismai nepagrįstai kasatoriui taikė CK 6.250 straipsnio 2 dalies ir 2.24 straipsnio 5 dalies nuostatas. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama tik įstatymuose nustatytais atvejais. IVPĮ įstatyme nenustatyta atvejų, kad interneto prieglobos paslaugų teikėjui privalo atlyginti neturtinę žalą. Be to, pareiga atlyginti turtinę ir neturtinę žalą nustatyta tik visuomenės informavimo priemonei arba pačiam informaciją paskleidusiam asmeniui. Informavimo priemone šiuo atveju laikytina atsakovo A. U. svetainė, todėl jam kaip tinklalapio įkūrėjui ir valdytojui tenka pareiga atlyginti žalą. Kasatorius nėra visuomenės informavimo priemonė, todėl jam negali būti taikoma CK 2.24 straipsnio 5 dalies nuostata. Šios normos taikymas kasatoriui reikštų plečiamąjį specialiosios teisės normos, nustatančios civilinės atsakomybės subjektą, taikymą.
Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovai R. O., N. G., R. Š., I. K., UAB ,,Sekundės redakcija“ prašo atsakovo kasacinį skundą atmesti, o skundžiamus teismų sprendimą bei nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Dėl netinkamo Informacinės visuomenės paslaugų įstatymo normų aiškinimo ir interneto tinklalapio prieglobos paslaugų teikėjo pareigos atsakyti už tinklalapio turinį. Ieškovai pažymi, kad kasaciniame skunde remiamasi Konstitucinio Teismo išaiškinimu, jog kasatoriaus veikla yra techninio pobūdžio paslaugos. Ieškovai nurodo, kad Konstitucinis Teismas 2005 m. rugsėjo 19 d. nutarime pažymėjo ne tik tai, kad informacijos prieglobos paslaugų teikėjo ir (ar) tinklo paslaugų teikėjo veikla apsiriboja eksploatavimo techniniu procesu ir prieigos prie tinklo suteikimu, bet ir tai, jog prieigos prie tarnybinėje stotyje esančios informacijos nutraukimas yra vienas būdų neleisti viešinti neskelbtinos informacijos, todėl asmenys, sužinoję, kad jie kokiu nors būdu dalyvauja skleidžiant informaciją, kuri draudžiama įstatyme, privalo savo veiklą nutraukti. Tokia pareiga kyla iš Konstitucijos 25 straipsnio 3, 4 dalių nuostatos. Elektroninės komercijos direktyvoje ir Viešojo naudojimo kompiuterių tinkluose neskelbtinos informacijos kontrolės ir ribojamos viešosios informacijos platinimo tvarkoje nustatyta informacijos prieglobos paslaugų teikėjų atsakomybė už informacijos, kurią saugo tinklalapio įkūrėjo, valdytojo ir paslaugų gavėjo prašymu, turinį tais atvejais, kai informacijos prieglobos paslaugos teikiamos, turint žinių apie neskelbtinos informacijos kontrolės ir ribojamos viešosios informacijos platinimo tvarkos pažeidimus. Atsižvelgdami į Viešo naudojimo kompiuterių tinkluose neskelbtinos informacijos kontrolės ir ribojamos viešosios informacijos platinimo tvarkos 14 punkto nuostatas, teismai pagrįstai sprendė dėl informacijos prieglobos paslaugų teikėjo atsakomybės už interneto tinklalapio turinį. Teismai nustatė, kad sužinojęs apie tokios informacijos laikymą, kasatorius nepanaikino galimybės pasiekti pranešime nurodytą informaciją, kurią draudžiama skelbti VIĮ. Byloje nepateikta duomenų, kad kasatorius kreipėsi į atsakovą A. U. ar kompetentingą instituciją ištirti pranešime nurodytos informacijos pagrįstumą, neinformavo ieškovų apie priimtą sprendimą nenaikinti galimybės pasiekti informaciją ir nenurodė tokio sprendimo motyvų. Ieškovai mano, kad kasatorius neatliko privalomų ieškovų asmeninių neturtinių teisių pažeidimą šalinančių veiksmų. Kasatorius nepagrįstai aiškina, kad sužinojimas turi būti vertinamas nuo informacijos apie teismo ar kitų kompetentingų institucijų sprendimą, kuriuo konstatuojamas informacijos neteisėtumas. Kadangi kasatorius nevykdė įstatyme nustatytos pareigos nutraukti prieigą prie įdėtos neskelbtinos informacijos, tai jam tenka atsakomybė už žalą.
2. Dėl netinkamo Galimybės pasiekti neteisėtu būdu įgytą, sukurtą, pakeistą ar naudojamą informaciją tvarkos aprašo normų taikymo ir aiškinimo. Ieškovai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai ginčo teisiniams santykiams taikė Aprašo normas, nes būtent šiose normose reglamentuojama neteisėtu būdu įgytos, sukurtos ir kt. informacijos panaikinimo procedūra, nustatyti kriterijai, kada informacinės visuomenės paslaugos teikėjas laikomas sužinojusiu apie neteisėtą paslaugos gavėjo veiklą ir t.t. Kasatorius savo teiginius grindžia Aprašo 17 punkte nustatyta teise nenaikinti galimybės pasiekti tam tikrą informaciją, nes ieškovų pateiktame pranešime buvo pateiktas vien subjektyvus vertinimas dėl informacijos neskelbtinumo. Teismai laikėsi priešingos pozicijos, nes kasatorius neatliko teisės aktuose nustatytų privalomų veiksmų, šalinančių ieškovų asmeninių neturtinių teisių pažeidimą.
3. Dėl netinkamo CK 2.24 straipsnio 5 dalies aiškinimo ir taikymo. Ieškovai teigia, kad pareigą atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, atsiradusią paskleidus asmens reputaciją žeminančius ir tikrovės atitinkančius duomenis, reikia nustatyti ne tik visuomenės informavimo priemonei, bet ir ją paskleidusiems asmenims. Ieškovai mano, kad bylą nagrinėję teismai pagrįsta taikė CK 2.24 straipsnio 5 dalies pagrindu kasatoriui civilinę atsakomybę kaip netiesiogiai prisidėjusiam prie neskelbtinos informacijos skelbimo.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl informacinės visuomenės paslaugų tarpinio teikėjo civilinės atsakomybės sąlygų
Informacinės visuomenės paslaugų teikimą ir kitą informacinės visuomenės paslaugų teikėjų veiklą reglamentuoja Informacinės visuomenės paslaugų įstatymas, tam tikra dalimi – ir Visuomenės informavimo įstatymas. Pirmojo įstatymo priede nurodyta, kad juo įgyvendinama 2000 m. birželio 8 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2000/31/EB dėl kai kurių informacinės visuomenės paslaugų, ypač elektroninės komercijos, teisinių aspektų vidaus rinkoje (Elektroninės komercijos direktyva) (OL 2004 m. specialusis leidimas, 13 skyrius, 25 tomas, p. 399). Taigi aiškinti ir taikyti nurodyto įstatymo nuostatas būtina atsižvelgiant į direktyvos tekstą ir ja siekiamą tikslą, taip pat atsižvelgiant į direktyvos nuostatas aiškinančius Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) sprendimus tam, kad valstybė narė tinkamai laikytųsi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnio reikalavimų (žr. ESTT 1984 m. balandžio 10 d. sprendimą, priimtą byloje Von Kolson ir Kamann, bylos Nr. 14/83, 1984 Rink. p. I-01891, taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje V. G. v. S. G., bylos Nr. 3K-3-479/2012).
Informacinės visuomenės paslaugos aprėpia įvairią veiklą, kurioje dalyvauja daug skirtingų subjektų, atliekančių nevienodas funkcijas. Priklausomai nuo veiklos pobūdžio ir atliekamų funkcijų jie turi skirtingas teises bei pareigas, jų statuso ypatumai turi įtaką teisiniams padariniams, atsirandantiems dėl kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų pažeidimo jiems. Dėl to sprendžiant dėl subjektų, dalyvaujančių informacinės visuomenės paslaugų sferoje, atsakomybės, svarbu nustatyti teisinį tokių subjektų statusą. Civilinė atsakomybė informacinės visuomenės paslaugų teikėjui už neteisėtos informacijos saugojimą ir paskleidimą gali būti taikoma, nustačius visas būtinas civilinės atsakomybės taikymo sąlygas: žalą, neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį tarp jų bei paslaugų teikėjo kaltę. Be to, turi būti nustatyta, ar paslaugų teikėjo veikla neatitinka IVPĮ 12–14 straipsniuose nustatytų išimčių, kada atsakomybė netaikoma. Kadangi nurodytos atsakomybės išimtys taikomos tik tada, kai informacinės visuomenės paslaugų teikėjas yra tarpinis teikėjas (Elektroninės komercijos direktyvos konstatuojamosios dalies 42–44 punktai), tai, sprendžiant civilinės atsakomybės taikymo klausimą, turi būti nustatyta, ar paslaugų teikėjo veikla leidžia jį pripažinti tarpiniu teikėju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. K., kt. v. S. G., bylos Nr. 3K-3-586/2012).
Pagal Elektroninės komercijos direktyvos nuostatas ir jas aiškinančią ESTT jurisprudenciją tarpiniu informacinės visuomenės paslaugų teikėju gali būti pripažintas toks subjektas, kurio vaidmuo neutralus, o veiksmai yra tik techninio, automatinio ir pasyvaus pobūdžio, ir todėl jis neturi žinių apie saugomus duomenis arba jų nekontroliuoja. Taip nėra, kai paslaugų teikėjas, užuot neutraliai teikęs paslaugą tik techniškai ir automatiškai apdorodamas klientų pateiktus duomenis, atlieka aktyvų vaidmenį, leidžiantį jam turėti žinių apie šiuos duomenis ar juos kontroliuoti (ESTT 2010 m. kovo 23 d. sprendimo, priimto byloje Google France ir Google, sujungtos bylos Nr. C‑236/08 iki C‑238/08, 113–114, 120 punktai; 2011 m. liepos 12 d. sprendimo, priimto byloje L‘Oréal SA ir kt. prieš eBay International AG ir kt., bylos Nr. C-324/09, Rink. p. I-000, 116 punktas).
IVPĮ (nagrinėjamu atveju taikytina 2006 m. gegužės 25 d. įstatymo Nr. X-614 redakcija) 2 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad paslaugos teikėjas – informacinės visuomenės paslaugą teikiantis fizinis ar juridinis asmuo, įskaitant užsienio juridinio asmens filialą ar atstovybę. Analogiškai paslaugos teikėjas apibūdintas ir VIĮ (2006 m. liepos 11 d. įstatymo Nr. X-752 redakcija) (2 straipsnio 21 dalis). Šio įstatymo 2 straipsnio 20 dalyje apibrėžta, kad informacinės visuomenės paslaugų tarpinis teikėjas – informacinės visuomenės paslaugų teikėjas, perduodantis paslaugos gavėjo pateiktą informaciją elektroninių ryšių tinklu, suteikiantis galimybę naudotis elektroninių ryšių tinklu arba saugantis paslaugos gavėjo pateiktą informaciją. Vyriausybės 2003 m. kovo 5 d. nutarimu Nr. 290 patvirtintos Viešo naudojimo kompiuterių tinkluose neskelbtinos informacijos kontrolės ir ribojamos viešosios informacijos platinimo tvarkos 4 punkte pateikta informacijos prieglobos paslaugų teikėjo samprata: tai – asmuo, faktiškai teikiantis interneto tinklalapių prieglobos (angl. hosting) viešo naudojimo kompiuterių tinkluose paslaugas. Informacijos prieglobos paslaugų teikėjo veikla apsiriboja eksploatavimo techniniu procesu ir prieigos prie ryšių tinklo, kuriuo perduodama arba kuriame laikinai saugoma trečiųjų asmenų informacija, suteikimu tik tam, kad perdavimas būtų efektyvesnis (Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. nutarimas). Pagal teikiamų paslaugų pobūdį prieglobos paslaugų teikėjas priskirtinas informacinės visuomenės paslaugų tarpiniam teikėjui, kuriam gali būti taikomos tam tikros atsakomybės išimtys. Nagrinėjamoje byloje kasatorius pagrįstai pripažintas informacijos prieglobos paslaugų teikėju, dėl to ginčo nėra.
Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2000/31/ EB direktyvos 14 straipsnis (,,Informacijos pateikimas internete”) įpareigoja valstybes nares užtikrinti, kad paslaugų teikėjas nebūtų atsakingas už informaciją, kurią saugo paslaugos gavėjo prašymu, tik tada, jei: 1) teikėjas neturi faktinių žinių apie neteisėtą veiklą arba informaciją ir reikalavimų atlyginti žalą atžvilgiu nežino apie faktus ar aplinkybes, rodančias, kad verčiamasi neteisėta veikla arba teikiama neteisėta informacija; arba 2) teikėjas, gavęs tokių žinių arba apie tai sužinojęs, nedelsdamas panaikina šią informaciją arba atima galimybę ją pasiekti. Valstybės narės nenustato paslaugų teikėjams nei bendros prievolės teikiant inter alia Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2000/31/EB 14 straipsnyje reglamentuojamas paslaugas stebėti informaciją, kurią jie perduoda arba saugo, nei bendros prievolės aktyviai domėtis faktais arba aplinkybėmis, rodančiomis nelegalią veiklą (15 straipsnio 1 dalis). Šios Direktyvos nuostatos įgyvendintos nacionalinės teisės aktuose: IVPĮ 12–14 straipsniuose nustatytos paslaugų teikėjo, perduodančio ar saugančio informaciją, atsakomybės išimtys. Šio įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paslaugos teikėjas, paslaugos gavėjo prašymu saugantis jo pateiktą informaciją, už ją neatsako, jeigu: 1) neturi faktinių duomenų apie neteisėtą paslaugos gavėjo veiklą arba apie tai, kad paslaugos gavėjo pateikta informacija įgyta, sukurta, pakeista ar naudojama neteisėtu būdu ir, kai reikalaujama atlyginti žalą, nežino apie faktus ir aplinkybes, rodančius neteisėtą paslaugos gavėjo veiklą arba tai, kad paslaugos gavėjas teikia neteisėtu būdu įgytą, sukurtą, pakeistą ar naudojamą informaciją; 2) sužinojęs arba gavęs žinių apie neteisėtą paslaugos gavėjo veiklą arba apie tai, kad paslaugos gavėjo pateikta informacija įgyta, sukurta, pakeista ar naudojama neteisėtu būdu, skubiai imasi veiksmų, kad panaikintų galimybę tokią informaciją pasiekti. Taigi tam, kad informacinės visuomenės tarpinių paslaugų teikėjas, saugantis paslaugos gavėjo informaciją, galėtų pasinaudoti atsakomybės ribojimu, reikalinga tokia teisinių faktų sudėtis: teikėjas turi žinoti apie neteisėtą paslaugos gavėjo veiklą arba apie neteisėtą informaciją; apie tai sužinojęs, privalo nedelsdamas imtis priemonių panaikinti tą informaciją arba kitaip atimti galimybę ja naudotis. Kriterijai, kada informacinės visuomenės paslaugos teikėjas laikomas sužinojusiu apie neteisėtą paslaugos gavėjo veiklą arba apie neteisėtą informaciją, išdėstyti Galimybės pasiekti neteisėtu būdu įgytą, sukurtą, pakeistą ar naudojamą informaciją panaikinimo tvarkos apraše, patvirtintame Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 881, priimtu įgyvendinant Informacinės visuomenės paslaugų įstatymo 14 straipsnio 3 dalį. Apraše taip pat nustatyti informacinės visuomenės paslaugų tarpinio teikėjo veiksmai, gavus pranešimą apie neteisėtą jo saugomą informaciją. Informacinės visuomenės paslaugų teikėjo veiksmų, gavus pranešimą apie jo saugomą numanomai neteisėtą informaciją, vertinimas atitikties Aprašui aspektu yra reikšmingas sprendžiant dėl informacinės visuomenės paslaugų tarpinio teikėjo atsakomybės ribojimų, nustatytų Informacinės visuomenės paslaugų įstatymo 14 straipsnyje.
Dėl informacinės visuomenės prieglobos paslaugų teikėjo veiksmų atitikties Galimybės pasiekti neteisėtu būdu įgytą, sukurtą, pakeistą ar naudojamą informaciją panaikinimo tvarkos aprašo nuostatoms nagrinėjamoje byloje
Minėta, informacinės visuomenės paslaugų tarpinis teikėjas neturi prievolės nei stebėti informaciją, kurią jis perduoda arba saugo, nei aktyviai domėtis faktais arba aplinkybėmis, rodančiomis nelegalią veiklą. Tačiau gavęs informaciją apie neteisėtą paslaugos gavėjo veiklą ar saugomą neteisėtu būdu įgytą, sukurtą, pakeistą ar naudojamą informaciją, privalo imtis aktyvių veiksmų.
Aprašo 2 punkte nustatyta, kad neteisėta paslaugos gavėjo veikla inter alia pripažįstama pagal VIĮ draudžiamos skelbti, platinti ar skleisti informacijos platinimas ar skleidimas ir skelbimas, o neteisėtu būdu įgyta, sukurta, pakeista ar naudojama informacija (toliau vadinama – neteisėta informacija) – inter alia pagal VIĮ draudžiama skelbti, platinti ar skleisti informaciją, kurią paslaugos gavėjo prašymu saugo paslaugos teikėjas. Pagal Aprašo 4 punktą asmuo apie pastebėtą informaciją, kurią, jo manymu, pagal VIĮ draudžiama skelbti, platinti ar skleisti, gali informuoti paslaugos teikėją, kuris saugo minėtą informaciją, pateikdamas paslaugos teikėjui pranešimą. Šiame punkte taip pat išdėstyti reikalavimai tokiam pranešimui. Paslaugos teikėjo veiksmai, gavus pranešimą, aptarti Aprašo 8–21 punktuose. Pirmiausia paslaugos teikėjas, gavęs šio Aprašo 4 punkte nurodytą pranešimą, per tris darbo dienas nuo jo gavimo turi nustatyti, ar saugo pranešime nurodytą informaciją, ar pranešimas atitinka šio Aprašo 4 punkte nurodytus reikalavimus. Jeigu nustatoma, kad saugo pranešime nurodytą informaciją ir pranešimas atitinka šio Aprašo 4 punkte nurodytus reikalavimus, jis per vieną darbo dieną nuo minėtų faktų nustatymo turi parengti prašymą ir kartu su gautu pranešimu nusiųsti paslaugos gavėjui, kurio prašymu saugo minėtame pranešime nurodytą numanomai neteisėtą informaciją, prašydamas ištirti gautame pranešime nurodytos informacijos pagrįstumą (8 punktas). Nustatęs priešingus faktus (kad informacijos nesaugo arba pranešimas neatitinka Aprašo 4 punkte nurodytų reikalavimų) paslaugos teikėjas per tris darbo dienas nuo tokio pranešimo gavimo turi apie tai informuoti pranešimą pateikusį asmenį (jeigu pagal pateiktame pranešime nurodytus duomenis įmanoma su juo susisiekti) (19 punktas). Pirmuoju atveju paslaugos gavėjas, nesutikdamas su tuo, kad pranešime nurodyta informacija yra neteisėta, turi pateikti dėl to paslaugos teikėjui motyvuotą atsakymą (8 punktas), kurį paslaugos teikėjas turi įvertinti ir nustatyti, ar atsakyme nurodyti argumentai yra pagrįsti. Jeigu paslaugos teikėjas suabejoja paslaugos gavėjo atsakyme nurodytų argumentų pagrįstumu, jis gali kreiptis į kompetentingą instituciją, prašydamas nustatyti, ar paslaugos gavėjo pateiktame atsakyme nurodyti argumentai pagrįsti (11 punktas). Kaip ir nurodo kasatorius, tam tikrais atvejais informacijos neteisėtumas nėra akivaizdus, dėl ko tampa sudėtinga nustatyti, ar informacija priskirtina draudžiamai skleisti. Atsižvelgiant į tai Apraše numatyta ne tik galimybė gauti informacijos teisėtumo vertinimą iš paslaugos gavėjo, atsakingo už informacijos turinį, bet sudėtingais atvejais pasitelkti kompetentingas institucijas. Jeigu paslaugos teikėjas nustato (reikiamais atvejais – remdamasis kompetentingos institucijos išvada), kad paslaugos gavėjo atsakyme nurodyti argumentai nepagrįsti, arba per šio Aprašo 8 punkte nustatytą terminą negauna paslaugos gavėjo atsakymo, jis panaikina galimybę pasiekti pagal šio Aprašo 4 punktą parengtame pranešime nurodytą neteisėtą informaciją (9, 13 punktai). Taigi kasatoriaus argumentai, kad jis iš viso neprivalo vertinti saugomos informacijos teisėtumo, kai gauna apie tai atitinkamą pranešimą, arba kad to negali padaryti dėl kompetencijos stokos, neatitinka Apraše išdėstyto teisinio reglamentavimo ir dėl to atmestini. Kasatorius taip pat nurodo, kad ieškovų pranešimas neatitinka Aprašo 4 punkto reikalavimų, todėl jis (kasatorius) neprivalėjo imtis jokių veiksmų. Byloje nustatyta, kad kasatorius, gavęs ieškovų pranešimą, elgėsi pasyviai ir neatliko jokių veiksmų, taip pat ir pranešimo atitikties Aprašo 4 punkto reikalavimams vertinimo, o bylos nagrinėjimo teisme metu netgi neigė pranešimo gavimo faktą. Argumentas, kad pranešimas neatitinka Aprašo 4 punkto reikalavimų, pateiktas tik kasacinėje instancijoje. Pažymėtina, kad Teisingumo Teismo jurisprudencijoje nurodyta, jog dėl pranešimo gavimo negali būti automatiškai atimama galimybė remtis Direktyvos 2000/31 14 straipsnyje numatytu atleidimu nuo atsakomybės, nes gali paaiškėti, kad pranešimai apie tariamai neteisėtą veiklą ar informaciją yra nepakankamai tikslūs ir pagrįsti, vis dėlto toks pranešimas paprastai yra elementas, į kurį nacionalinis teismas turi atsižvelgti vertindamas, ar, atsižvelgiant į taip operatoriui perduotą informaciją, jis realiai žinojo apie faktus ir aplinkybes, kuriomis remdamasis rūpestingas ūkio subjektas būtų turėjęs konstatuoti pažeidimą (ESTT 2011 m. liepos 12 d. sprendimas, priimtas byloje L?Oréal SA v. eBay Inc., bylos Nr. C-324/09, Rink. p. I-000). Šiuo aspektu pažymėtina, kad ieškovų pranešimas apie, jų manymu, neteisėtos informacijos saugojimą pakankamai informatyvus.
Pagal Aprašo 22.2 punktą paslaugos teikėjas laikomas sužinojęs apie neteisėtą paslaugos gavėjo veiklą arba neteisėtą informaciją, be kita ko, kai gauna šio Aprašo 4 punkte nurodytą pranešimą ir šiame Apraše nustatytais terminais nepriima jokio sprendimo dėl gauto pranešimo. Tai reiškia, kad nagrinėjamu atveju kasatorius laikomas žinojusiu apie neteisėtos informacijos saugojimą. Nustačius, kad kasatorius žinojo apie saugomą neteisėtą informaciją ir nesiėmė jokių priemonių panaikinti galimybę ją pasiekti, jam pagrįstai netaikyta atsakomybės išimtis, nustatyta Informacinės visuomenės paslaugų įstatymo 14 straipsnyje. Tokiais atvejais civilinė atsakomybė taikytina bendraisiais pagrindais.
Dėl teisinio atsakomybės pagrindo
VIĮ straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, kad informacinės visuomenės tarpinių paslaugų teikėjai už informacinės visuomenės informavimo priemonių turinį atsako IVPĮ nustatytomis sąlygomis ir tvarka (be kita ko, patikrinus, ar jiems netaikomos atsakomybės išimtys). IVPĮ 23 straipsnyje nustatyta, kad paslaugų teikėjai ir kiti asmenys, pažeidę šio įstatymo reikalavimus, atsako įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis. Tai reiškia, kad civilinė atsakomybė jiems taikoma tokią atsakomybę nustatančių teisės normų pagrindu.
Jau buvo minėta, kad informacijos, kurią skleisti yra draudžiama arba kurios skleidimas yra ribojamas, turinys apibrėžtas įstatymais. VIĮ 19 straipsnio 2 dalyje (2006 m. liepos 11 d. įstatymo Nr. X-752 redakcija) nustatyta, kad draudžiama platinti dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą. Byloje nustatyta, kad atsakovo A. U. internetiniame tinklalapyje esančiose publikacijose pateikta informacija yra įžeidžiančio pobūdžio, žemina žmogaus garbę ir orumą, taigi priskirtina informacijai, kurią pagal VIĮ draudžiama platinti, o jos platinimas reiškia VIĮ pažeidimą. VIĮ 53 straipsnyje nustatyta, kad žala, atsiradusi dėl šio įstatymo pažeidimų, atlyginama Civilinio kodekso nustatyta tvarka. Asmens garbę ir orumą žeminančias žinias paskleidusių asmenų atsakomybė nustatyta CK 2.24 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje nustatyti atvejai, kai atsakomybė taikoma visuomenės informavimo priemonei. Kolegija sutinka su kasatoriaus argumentu, kad jis nėra visuomenės informavimo priemonė ir kad jam netaikomos visuomenės informavimo priemonei nustatytos atsakomybės sąlygos. Tačiau pažymėtina, kad pagal CK 2.24 straipsnio 1 punktą bei 5 punktą (kai visuomenės informavimo priemonė neatsako) atsakomybė taikoma duomenis paskleidusiam asmeniui, taip pat ir tais atvejais, kai informacija paskleista ne per visuomenės informavimo priemonę, o kitais būdais. Konstitucinis Teismas 2005 m. rugsėjo 19 d. nutarime pažymėjo, kad visi asmenys pagal Konstituciją turi pareigą neskleisti tokios informacijos, kurią skleisti draudžia įstatymai. Asmenys, sužinoję, kad jie kokiu nors būdu dalyvauja skleidžiant informaciją, kurią skleisti draudžia įstatymai, arba kitaip prisideda prie tokios informacijos skleidimo, privalo tokią savo veiklą nedelsiant nutraukti. Nagrinėjamoje byloje informacinės visuomenės paslaugų tarpinis teikėjas (kasatorius), sužinojęs apie saugomą neteisėtą informaciją ir jos nepašalinęs, t. y. neįvykdęs IVPĮ reikalavimų, prisidėjo prie tokios informacijos skleidimo, todėl jam gali būti taikoma civilinė atsakomybė CK 2.24 straipsnio pagrindu už asmeninių neturtinių teisių pažeidimą.
Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad naikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą kasaciniame skunde išdėstytais pagrindais nėra teisinio pagrindo.
Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo
Kasacinio teismo išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, ir kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas) šioje byloje yra 73,94 Lt. Atmetus kasacinį skundą, ši suma priteistina valstybei iš kasacinį skundą padavusio asmens (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnio 1 dalis).
Atsiliepimą į kasacinį skundą pateikę ieškovai nepateikė duomenų apie patirtas kasacinės instancijos teisme bylinėjimosi išlaidas, todėl tokių išlaidų priteisimo klausimas nespręstinas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 29 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš uždarosios akcinės bendrovės ,,Interneto vizija“ (j. a. k. 126380731) į valstybės biudžetą 73,94 Lt (septyniasdešimt tris litus 94 ct) bylinėjimosi išlaidų.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Birutė Janavičiūtė
Algis Norkūnas
Zigmas Levickis