Civilinė byla Nr. e3K-3-44-701/2024

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-13604-2022-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.2; 2.4.2.12.2; 3.2.4.11; 3.3.1.13

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. lapkričio 26 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Grabinsko, Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Vasarienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų L. S. ir R. S. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. balandžio 18 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų L. S. ir R. S. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Consilium optimum“ dėl įpareigojimo nutraukti tabako gaminių ir kitų rūkalų dūmų patekimą į nuosavybę, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, ieškovų pusėje Nacionalinis visuomenės sveikatos centras prie Sveikatos apsaugos ministerijos

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių negatorinio ieškinio tenkinimo sąlygas, ir proceso teisės normų, reglamentuojančių bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas ir draudimą priimti blogesnį sprendimą, įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo.

2.       Ieškovai prašė įpareigoti atsakovę nutraukti iš jos valdomo sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), nenatūraliai atsirandančių tabako gaminių ir kitų rūkalų dūmų patekimą į L. S. namą ir R. S. žemės sklypą, esančius (duomenys neskelbtini); priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3.       Ieškovai nurodė, kad atsakovės valdomame žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), atsakovės darbuotojai, galbūt ir atsakovės klientai, interesantai, vartoja rūkalus, įskaitant tabako gaminius, šiose vietose: a) pavėsinėje, esančioje už 2,2 m nuo ieškovės sklypo ribos ir už 3,20 m nuo ieškovo individualaus gyvenamojo namo; b) atsakovės sklypo teritorijoje 3 m nuo ieškovės sklypo ribos ir 7 m nuo ieškovo individualaus gyvenamojo namo; c) bet kurioje kitoje atsakovės sklypo vietoje, esančioje tarp (duomenys neskelbtini) pastatų, iš kurios rūkalų, įskaitant tabako gaminius, dūmai patenka į ieškovų sklypą ir namą. Atsakovės sklypo zona, esanti tarp (duomenys neskelbtini) pastatų, yra tapusi nuolatiniu rūkalų vartojimo metu susidarančių nuodingų produktų patekimo į ieškovų nuosavybę šaltiniu. Tabako gaminius atsakovės darbuotojai ir klientai vartoja pavieniui ir grupėmis po 3–6 asmenis vienu metu visą atsakovės darbo laiką, o neretai ir po darbo, ne darbo valandomis pavėsinėje rengiamų vakarėlių, pasisėdėjimų metu. Ieškovai siekia apginti savo, kaip žemės sklypo ir pastato savininkų, daiktines teises, nesusijusias su valdymo netekimu. Šios teisės apribotos, ieškovams trukdoma naudotis privačios nuosavybės patogumais dėl į jų sklypą ir namą patenkančių tabako gaminių ir kitų rūkalų dūmų, kenkiančių sveikatai.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

4.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. gruodžio 20 d. sprendimu ieškinį atmetė; priteisė ieškovams lygiomis dalimis iš atsakovės 1413 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

5.       Teismas nurodė, kad ieškovas yra užfiksavęs vaizdo fiksavimo priemonėmis, kaip pavėsinėje, kuri yra šalia ieškovų sklypo ir gyvenamojo namo, nuolat rūkoma. Be to, 2022 m. kovo 22 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas patvirtina ieškovų ieškinyje nurodomas faktines aplinkybes, jog sklindantys tabako rūkalų dūmai iš atsakovės sklypo juntami ieškovų sklype, gyvenamojoje patalpoje. Visuotinai žinoma aplinkybė, kad rūkalų išskiriami dūmai daro neigiamą įtaką dūmais kvėpuojančių asmenų sveikatai. Ieškovai, kaip nuosavybės turėtojai, turi pagrindą ginti savo gyvenamąją aplinką nuo teršalų. Teismas pažymėjo, kad techninėmis priemonėmis galima pašalinti įvairius degant išsiskiriančius kenksmingus komponentus – tam naudojami gartraukiai, dūmų rinktuvai, todėl atmetė kaip nepagrįstą atsakovės argumentą, jog ieškovų reikalavimo neįmanoma įvykdyti. Teismas taip pat pažymėjo, kad savininkas gali nevaržomai įgyvendinti nuosavybės teisę, jeigu tai neprieštarauja įstatymui ir nepažeidžia kitų asmenų teisių ir interesų. Teismas konstatavo, kad atsakovės rūkalų dūmai pažeidžia ieškovų teisę į sveiką gyvenamosios vietos aplinką, atsakovės veiksmai pažeidžia įstatymus ir kitų asmenų teises ir interesus.

6.       Tačiau teismas nusprendė atmesti ieškinį, nes teismo posėdyje ieškovas nurodė, kad, iškėlus bylą teisme, atsakovė pakeitė rūkymo vietą savo valdomame sklype, todėl dūmai nebepatenka į ieškovų gyvenamąją aplinką. Atsižvelgdamas į tai, kad atsakovė įvykdė ieškovų reikalavimus po bylos iškėlimo, teismas nusprendė priteisti ieškovams bylinėjimosi išlaidų atlyginimą iš atsakovės.

7.       Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovų ir atsakovės apeliacinius skundus, 2023 m. balandžio 18 d. nutartimi pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo – priteisė atsakovei 3478 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimą iš ieškovų lygiomis dalimis (po 1739 Eur), taip pat priteisė atsakovei 1573 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą iš ieškovų lygiomis dalimis (po 786,50 Eur); grąžino atsakovei 105 Eur žyminio mokesčio.

8.       Kolegija nurodė, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog atsakovė nėra įvykdžiusi ieškovų reikalavimų, iš pateiktų procesinių dokumentų matyti, kad šių reikalavimų vykdyti atsakovė ir neketina. Tačiau nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra be motyvų, nes padarydamas išvadas dėl dūmų nepatekimo į ieškovų sklypą teismas vadovavosi kartu su ieškiniu pateiktu Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2022 m. rugpjūčio 26 d. atsakymu, ieškovų atstovo paaiškinimais, teiktais teismo posėdžio metu. Vien aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas nepasiūlė ieškovams atsisakyti ieškinio, savaime nelemia pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumo, tuo labiau šios aplinkybės iš esmės neįrodinėjo ir patys ieškovai. Kolegija pažymėjo, kad ieškovams nagrinėjamoje byloje atstovauja profesionalus teisininkas ir, be kita ko, teismo posėdžio metu šalims buvo išaiškintos jų teisės ir pareigos, įtvirtintos Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 42 straipsnyje, įskaitant ir teisę atsisakyti ieškinio. Be to, paaiškinimai dėl galimo ieškinio reikalavimo įvykdymo buvo teikti pačių ieškovų atstovo.

9.       Kolegija nurodė, kad ieškovams tenka pareiga įrodyti, jog dūmai iš tiesų patenka iš atsakovės sklypo į ieškovės sklypą (CPK 178 straipsnis). Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvados, kad dūmai patenka į ieškovų sklypą ir tokiu būdu daro žalą ieškovų sveikatai, nėra pagrįstos byloje esančiais įrodymais. Tiek 2022 m. kovo 22 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, tiek byloje pateiktos fotonuotraukos nesuteikia pagrindo teigti, kad iš vartojamų tabako gaminių išsiskiriantys dūmai patenka į ieškovės sklypą. Kolegija pažymėjo, kad minėtuose įrodymuose yra užfiksuotas tabako gaminių vartojimo faktas atsakovės sklype, tačiau ne jų vartojimo metu išsiskiriančių dūmų patekimas į ieškovės sklypą. Vien tai, kad sklype yra vartojami tabako gaminiai, savaime nereiškia aplinkybės dėl dūmų patekimo į gretimą žemės sklypą egzistavimo. Tuo labiau kad šioje byloje ieškovai neįrodinėjo, jog juntamas kvapas besąlygiškai reikštų žalą jų sveikatai. Kita vertus, iš byloje pateikto antstolės Astos Stanišauskaitės 2022 m. spalio 24 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo nustatyta, kad antstolė konstatavo, jog, asmenims atsakovės valdomame sklype vartojant tabako gaminius, šalia ieškovės sklypo ribos dūmų kvapas nebuvo jaučiamas.

10.       Kolegija sutiko, kad tam tikrais atvejais, atsižvelgiant į tai, kad tiek atsakovės valdomas sklypas, tiek ieškovės sklypas yra gretimi sklypai, taip pat tai, jog šalys pripažino, kad rūkoma atviroje lauko teritorijoje, atitinkamas kiekis dūmų gali patekti į ieškovės sklypą esant tam tikroms oro sąlygoms, pvz., vėjui. Tačiau, kolegijos teigimu, ieškovai turėtų pasirinkti atitinkamas įrodinėjimo priemones, siekdami pagrįsti tiek faktinį dūmų patekimą į jų sklypą, tiek jų sveikatai dėl atsakovės veiksmų galimai daromą žalą, o ne vien tik remtis prielaida, jog pats rūkymo faktas gretimame sklype lemia jų teisių pažeidimą. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, kolegija padarė išvadą, kad ieškovai neįrodė iš tabako gaminių vartojimo išsiskiriančių dūmų patekimo iš atsakovės valdomo sklypo į ieškovės sklypą. Kolegijos vertinimu, remiantis bylos duomenimis taip pat nėra pagrindo teigti, jog atsakovės veiksmai lemia ar šiuo atveju galėtų lemti žalą ieškovų sveikatai.

11.       Kolegija nurodė, kad Lietuvos Respublikos įstatymuose ir kituose teisės aktuose nenustatytas draudimas rūkyti privačiuose žemės sklypuose (kiemuose). Todėl, kolegijos vertinimu, nesant teisinio pagrindo, draudžiančio atsakovės darbuotojams ir kitiems asmenims vartoti tabako gaminius jos valdomame žemės sklype, nesant nuomotojo draudimo bei nesant objektyviai pagrįstų įrodymų dėl faktinio dūmų patekimo į ieškovų sklypą ir sveikatai keliamos žalos, draudimas atsakovės valdomame sklype naudoti tabako gaminius neatitiktų nuosavybės teisės gynimo principų. Be to, ieškovų reikalavimo patenkinimas reikštų, kad atsakovė turėtų užtikrinti dūmų nepatekimą į ieškovės sklypą, o tai nėra objektyviai įmanoma dėl jo įvykdymo sąlygiškumo (priklausymo nuo oro sąlygų ir kt.).

12.       Kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nors klaidingai nustatė ieškinio reikalavimo įvykdymo faktą, tačiau priėmė teisingą procesinį sprendimą, kuriuo ieškinio reikalavimus atmetė ir kurio panaikinti ieškovų apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Pirmosios instancijos teismas, nors ir priimdamas teisingą procesinį sprendimą, netinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas tik dėl klaidingo ieškinio materialinio reikalavimo įvykdymo fakto nustatymo, todėl kolegija nusprendė patenkinti atsakovės apeliacinį skundą ir pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

13.       Kasaciniu skundu ieškovai prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo 2022 m. gruodžio 20 d. sprendimą, apeliacinės instancijos teismo 2023 m. balandžio 18 d. nutartį ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui arba priimti naują sprendimą – įpareigoti atsakovę nutraukti jos valdomame sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), nenatūraliai atsirandančių tabako gaminių dūmų patekimą į ieškovų L. S. namą ir R. S. žemės sklypą, esančius (duomenys neskelbtini), taip pat priteisti iš atsakovės visų ieškovo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

13.1.                      Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į Lietuvos Respublikos tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymo (toliau – Tabako kontrolės įstatymas) 19 straipsnio 7 dalį, kurioje įtvirtintas draudimas tabako dūmams patekti iš vieno savininko pastato į kito savininko pastatą apima ir kito savininko sklypą, kuriame yra jam priklausantis pastatas. Atsakovė privalo užtikrinti, kad jos naudojamame pastate ir sklype atsiradę tabako dūmai per ieškovės sklypą nepatektų į ieškovo pastatą, kuris yra ieškovės sklype, todėl ši apsauga nuo atsakovės tabako dūmų atitinkamai taikytina ir ieškovės sklypui. Priešingas aiškinimas neatitiktų protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principų, jei būtų draudžiama tabako dūmams patekti iš vieno savininko pastatą į kito savininko pastatą, tačiau leidžiama tabako dūmams patekti iš vieno savininko sklypą į kito savininko sklypą. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad ieškovų reikalavimo patenkinimas reikštų, jog atsakovė turėtų užtikrinti dūmų nepatekimą į ieškovės sklypą, o tai nėra objektyviai įmanoma dėl jo įvykdymo sąlygiškumo (priklausymo nuo oro sąlygų ir kt.), tačiau nemotyvavo, kodėl Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 7 dalies draudimo taikymas tabako dūmams patekti per kito savininko sklypą į kito savininko pastatą jo sklype jau yra objektyviai įmanomas esant tam pačiam įvykdymo sąlygiškumui.

13.2.                      Apeliacinės instancijos teismas neįvertino, kad

13.3.                      Apeliacinės instancijos teismas neįvertino, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnis saugo asmens teisę į privataus ir šeimos gyvenimą, būsto neliečiamybę ir susirašinėjimo slaptumą. Nors Konvencijoje nėra aiškiai įtvirtintos teisės į švarią ir ramią aplinką, tačiau Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje yra atskleidęs platesnį teisės į būsto neliečiamybę turinį, nurodydamas, kad asmuo turi teisę į būsto neliečiamybės gerbimą, reiškiančią ne tik teisę į atitinkamą plotą, bet ir teisę į ramų naudojimąsi juo. Teisės į būsto neliečiamybės gerbimą pažeidimai neapsiriboja konkrečiais ar fiziniais pažeidimais, pvz., neteisėtu patekimu į būstą, bet taip pat apima tuos, kurie nėra konkretūs ar fiziniai, pvz., triukšmas, tarša, kvapai ar kitos suvaržymo formos. Rimto pažeidimo priežastimi gali būti asmens teisės į būsto neliečiamybės gerbimą pažeidimas, jei asmeniui užkertamas kelias netrukdomai naudotis namų patogumais (žr. EŽTT 2003 m. liepos 8 d. sprendimo byloje Hatton ir kiti prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 36022/97, 96 punktą). Konvencijos 8 straipsnis gali apimti teisę į apsaugą nuo sunkios taršos, nes tai „gali turėti įtakos asmenų gerovei ir užkirsti kelią jiems netrukdomai naudotis būstu, taip neigiamai paveikiant jų privatų ir šeimos gyvenimą, nors ir nesukeliant rimtos grėsmės jų sveikatai“ (žr. EŽTT 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimo byloje López ostra prieš Ispaniją, peticijos Nr. 16798/90, 51 punktą).

13.4.                      Apeliacinės instancijos teismas pažeidė draudimą išeiti už apeliacinio skundo ribų (CPK 320 straipsnis), proceso dispozityvumo principą, o kartu ir šalių lygiateisiškumo bei rungtyniškumo principus. Atsakovė skundė tik pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, tačiau neskundė sprendimo motyvuojamosios dalies, nors tokią teisę turėjo. Apeliacinės instancijos teismas nepagrindė, kad šiuo atveju buvo įstatyme nurodyta išimtis, sudaranti pagrindą peržengti bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas, t. y. spręsti dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies pakeitimo. Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismas pažeidė ir CPK 313 straipsnyje įtvirtintą draudimą apeliacinės instancijos teismui dėl apelianto priimti blogesnį, negu yra skundžiamas, sprendimą ar nutartį, jeigu sprendimą skundžia tik viena iš šalių.

13.5.                      Apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodinėjimo taisykles ir pareigą motyvuoti sprendimą, reikalaudamas, kad ieškovai įrodinėtų visuotinai žinomus faktus dėl tabako dūmų žalos žmogaus sveikatai, ir vertindamas byloje esančius įrodymus selektyviai bei atsietai. Teismas konstatavo, kad antstolis nustatė, jog prie ieškovo pastato įėjimo buvo jaučiamas tabako gaminių dūmų kvapas, tad atidarius įrengtus langus tikėtina, kad šis dūmų kvapas būtų juntamas ir pastato viduje, tačiau antstolis nenustatė iš tabako gaminių vartojimo išsiskiriančių dūmų patekimo į ieškovų sklypą. Toks įrodymų vertinimas neatitinka fizikos, logikos dėsnių ir protingumo kriterijų, nes akivaizdu, kad ieškovo pastatas yra ieškovės sklype, todėl tabako dūmų patekimas į ieškovės sklypą buvo įrodytas. Be to, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad šioje byloje ieškovai neįrodinėjo, jog juntamas kvapas besąlygiškai reikštų žalą jų sveikatai, nors būtent šias aplinkybes ieškovai įrodinėjo ieškinyje, pateikdami specialiosiomis mokslo žiniomis pagrįstą informaciją, kad kancerogeniniai tabako dūmai, kurių buvimas nustatomas ir pagal jų kvapą, kaip antrinis rūkymas besąlygiškai kenkia asmenų sveikatai, o atsakovė apskritai neginčijo tabako dūmų keliamos žalos. Ieškovas taip pat nurodė, kad cigarečių dūmai kenkia ir atvirose erdvėse.

13.6.                      Apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė pareigą išaiškinti ieškovui teisę atsisakyti ieškinyje pareikštų reikalavimų ar jų dalies arba sumažinti reikalavimus bei paaiškinti tokių procesinių veiksmų atlikimo teisinius padarinius (CPK 140 straipsnio 1 dalis, 141 straipsnis, 158 straipsnio 3 dalis). Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, neįvertino pateiktų dokumentų, įrodančių ieškinyje pareikštus reikalavimus, todėl laikytina, kad ši teismo sprendimo dalis yra nemotyvuota, ir tai yra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas. Teismas sprendime nemotyvavo ir nevertino, ar atsakovė, įrengdama rūkymo vietą kitoje savo namo pusėje, tačiau toliau faktiškai leisdama rūkyti ieškovo namo pusėje, išskyrus pavėsinę, ieškinio reikalavimą įvykdė iš dalies ar visiškai, atsižvelgiant į tai, kad ieškovas reikalavo, jog į jo nuosavybę nepatektų jokie dūmai iš visos atsakovės sklypo teritorijos, o ne tik iš pavėsinės. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 140 straipsnio 1 dalį, 141 straipsnį, 158 straipsnio 3 dalį, taip pat proceso teisės normas, reglamentuojančias procesinio sprendimo motyvavimą.

14.       Atsakovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atmesti ieškovų kasacinį skundą; priteisti iš ieškovų atsakovės patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

14.1.                      Pirmosios instancijos teismo posėdyje ieškovai nurodė, kad nebejautė dūmų sklidimo į savo sklypą, t. y. kad tariamas pažeidimas buvo pašalintas. Todėl teikdami apeliacinį ir kasacinį skundus dėl sprendimo esmės, kuriais prašoma teismo įpareigoti atsakovę imtis veiksmų (uždrausti tabako gaminių dūmų patekimą), kai ieškovų teisės nėra pažeidžiamos, ieškovai akivaizdžiai piktnaudžiauja procesu. Atsakovė nebuvo ir nėra pažeidusi ieškovų teisių.

14.2.                      Ieškovai klaidingai interpretuoja Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 7 dalies nuostatą. Joje draudimas vartoti tabako gaminius ir (ar) imtis priemonių mažinant šių gaminių dūmų sklidimą privačiuose sklypuose nėra nustatytas. Minėta imperatyvi norma negali būti aiškinama plačiai, įstatymo leidėjo tikslas yra drausti ar mažinti tabako gaminių vartojimą daugiabučiuose gyvenamuosiuose namuose ir tam tikrose viešosiose vietose, bet ne privačiuose žemės sklypuose. Lingvistiškai aiškinant Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 7 dalį, darytina išvada, kad šioje normoje nustatyti įpareigojimai atsakovei nėra taikytini, nes atsakovė neatitinka nė vienos normoje keliamos sąlygos – nėra nei žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), savininkė, nei fizinis asmuo, nei vartoja (ir net objektyviai negali vartoti) tabako gaminius, galiausiai, tabako gaminiai nėra vartojami pastatuose, o yra vartojami žemės sklype. Be to, ieškovų pateikta šios normos interpretacija prieštarauja konstituciniam proporcingumo principui, reikalaujančiam pusiausvyros palaikymo, skirtingų interesų derinimo, teisėtumo kriterijaus laikymosi.

14.3.                      Ieškovai vadovaujasi EŽTT praktika, kurios faktinės aplinkybės visiškai skiriasi nuo nagrinėjamos bylos. Kadangi bylų ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) nesutampa, nėra ir teisinio pagrindo vadovautis minėta praktika. Be to, ieškovai nurodo tokias aplinkybes savo cituojamose EŽTT bylose, kurių iš tiesų nėra.

14.4.                      Apeliacinės instancijos teismas privalėjo atsižvelgti į abiejų šalių skunduose nurodomus argumentus. Vien tai, kad atsakovė savo apeliacinio skundo reikalavimu neprašė pakeisti skundžiamo sprendimo motyvuojamosios dalies, nelemia, kad apeliacinės instancijos teismas negali nustatyti kitokių bylos aplinkybių ir daryti kitokių išvadų, jeigu savo nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu motyvus atsakovė išdėsto apeliaciniame skunde. CPK 313 straipsnyje įtvirtintas draudimas netaikomas, jeigu pirmosios instancijos teismo sprendimą skundžia abi šalys.

14.5.                      Ieškovai neįrodė, kad iš atsakovės valdomo sklypo tabako gaminių dūmai sklinda į ieškovų sklypą ir (ar) gyvenamąjį namą. Šios aplinkybės nepagrindžia byloje pateiktas antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, nes jame yra tik konstatuojama ieškovo (net ne antstolio) nuomonė, daroma prielaida, kad, atidarius gyvenamojo namo langą, dūmų kvapas gali būti juntamas ir viduje. Protokole nenurodyta, iš kur atsklido tariamai juntami dūmai, t. y. ar dūmai iš viso patenka iš atsakovės valdomo sklypo į ieškovės sklypą. Be to, byloje yra atsakovės pateiktas antstolės faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, kuriame antstolė konstatuoja, kad tabako gaminių dūmų kvapo prie ieškovės sklypo ribos nejuntama. Aplinkybės, kad tabako gaminių dūmai patenka į ieškovės sklypą, nepagrindžia ir kiti byloje esantys įrodymai, byloje nėra įrodymų (pvz., specialiomis priemonėmis atliktų techninių matavimų, parodančių tabako gaminių dūmų koncentraciją tam tikroje erdvėje), kurie patvirtintų tokias aplinkybes, todėl darytina išvada, kad ieškovai nepagrindė savo ieškinio.

14.6.                      Ieškovų pareikštas ieškinio reikalavimas negali būti patenkintas dar ir dėl to, kad jis yra sąlyginio pobūdžio, t. y. priklausantis nuo įvairiausių veiksnių, nepriklausančių nuo atsakovės valios (oro sąlygų, rūkančių praeivių ir kt.). CPK 267 straipsnyje yra įtvirtintas draudimas teismams priimti sąlyginius sprendimus. Jei ieškinys būtų patenkintas, neaišku, kaip tokį reikalavimą reikėtų priverstinai įvykdyti. Neaišku, kokius veiksmus atsakovė turėtų atlikti, kad tariamas ieškovų pažeidimas būtų pašalintas.

14.7.                      Pirmosios instancijos teismas neturėjo procesinės pareigos išaiškinti ieškovams ieškinio reikalavimų atsisakymo ar jų sumažinimo teisinių padarinių, nes ieškovai buvo atstovaujami profesionalaus teisininko (advokato). Ieškovai neįrodė savo ieškinio. Be to, atsakovė nėra savanoriškai įvykdžiusi ieškovų reikalavimo, o ir ieškovai pritaria, kad atsakovė neįvykdė ieškinio reikalavimų. Todėl nebuvo ir pagrindo siūlyti atsisakyti ieškinio reikalavimų ar juos sumažinti.

15.       Kitų atsiliepimų į kasacinį skundą CPK 351 straipsnyje nustatyta tvarka negauta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribų peržengimo, draudimo priimti apeliantui blogesnį sprendimą ir kasacinio skundo argumentų, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė pareigą išaiškinti ieškovui teisę atsisakyti ieškinyje pareikštų reikalavimų ar jų dalies arba sumažinti reikalavimus bei paaiškinti tokių procesinių veiksmų atlikimo teisinius padarinius ir, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis yra nemotyvuota

16.       Ieškovų kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė draudimus peržengti apeliacinio skundo ribas ir dėl apelianto priimti blogesnį, negu yra skundžiamas, sprendimą, nes atsakovė skundė tik pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, tačiau neskundė sprendimo motyvuojamosios dalies.

17.       Vertinant šiuos kasacinio skundo argumentus pažymėtina, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos apibrėžtos CPK 320 straipsnio 1 dalyje – tai apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai; apie ketinimą peržengti apeliacinio skundo ribas teismas praneša dalyvaujantiems byloje asmenims.

18.       Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad nuostata, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, reiškia, kad teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-113-943/2023, 46 punktas). Pirmosios instancijos teismo sprendimas apeliacine tvarka tikrinamas pagal visus apeliaciniame skunde nurodytus argumentus nagrinėjant tiek fakto, tiek ir teisės klausimus. Kai tai įeina į bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas, apeliacinės instancijos teismas privalo iš naujo įvertinti įrodymus, patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes ir rėmėsi aplinkybėmis, kurios buvo įrodytos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-219-701/2020, 48 punktas). Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, turi pasisakyti dėl apeliacinio skundo argumentų, kurie patenka į bylos nagrinėjimo dalyką, atskleidžia ginčo esmę ir yra reikšmingi bylos teisiniam rezultatui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-196-421/2020, 39 punktas). Išėjimas už apeliacinio skundo ribų yra tada, kai teismas pakeičia ar panaikina pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl teisiškai reikšmingų faktinių pagrindų, kuriais apeliaciniame skunde nesiremiama ir įstatymas nesuteikia galimybės išeiti už apeliacinio skundo ribų tuo klausimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-237/2008; 2022 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-285-916/2022, 42 punktas). Nors pripažįstama, kad teismas savo iniciatyva negali išplėsti apeliacinio skundo argumentų sąrašo, tačiau teismas turi analizuoti kitos šalies atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytus argumentus ir rėmimasis kitos šalies nurodytais faktais ir įrodymais nelaikomas apeliacinio skundo ribų peržengimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-122-248/2019, 39 punktas; 2023 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-113-943/2023, 46 punktas).

19.       CPK 313 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas dėl apelianto negali priimti blogesnio, negu yra skundžiamas, sprendimo ar nutarties, jeigu sprendimą skundžia tik viena iš šalių; nelaikomas blogesnio sprendimo priėmimu skundžiamo sprendimo panaikinimas ir bylos perdavimas iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, taip pat kai sprendimas priimtas CPK 320 straipsnio 2 dalyje nustatytu atveju.

20.       Kasacinio teismo išaiškinta, kad CPK 313 straipsnyje įtvirtintas draudimas priimti blogesnį sprendimą taikomas, jeigu sprendimą skundžia tik viena iš šalių, o kai pirmosios instancijos teismo sprendimą skundžia abi šalys, tai apeliacinės instancijos teismas nėra varžomas aptariamu draudimu, nes toks draudimas apeliacinį procesą darytų negalimą. Šioje normoje įtvirtintas principas užtikrina apeliantui teisę apskųsti, jo vertinimu, neteisėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nesibaiminant, kad apeliacinės instancijos teismas pablogins jo padėtį, palyginus su nustatyta pirmosios instancijos teismo sprendime. Blogesniu gali būti pripažintas teismo sprendimas, kuris labiau varžo asmens teises, nustato jam daugiau pareigų ar pan. Taigi sprendžiant klausimą, ar apeliacinės instancijos teismas nepažeidė CPK 313 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų, turi būti palyginami pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesiniai sprendimai tarpusavyje apelianto teisių ir pareigų apimties aspektu. Vertinant, ar sprendimas blogesnis, turi būti lyginama su skundžiamuoju sprendimu, o ne su hipotetiniu sprendimu ar nutartimi, kurie apeliacinės instancijos teismo gali būti priimti pagal apeliacinio skundo motyvus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-701/2021 57 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

21.       Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, sprendime nurodė, kad atsakovė įvykdė ieškovų reikalavimus po bylos iškėlimo, dėl to teismas nusprendė priteisti ieškovams bylinėjimosi išlaidų atlyginimą iš atsakovės. Pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacine tvarka apskundė abi šalys. Ieškovai apeliaciniu skundu prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti visiškai arba bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atsakovė apeliaciniu skundu prašė pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo – priteisti iš ieškovų atsakovės patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Tiek savo apeliaciniame skunde, tiek atsiliepime į ieškovų apeliacinį skundą atsakovė išdėstė argumentus, kuriais ginčijo pirmosios instancijos teismo išvadą, jog rūkalų dūmai patenka iš atsakovės valdomo žemės sklypo į ieškovų sklypą bei namą, taip pat atsakovė nurodė, kad, priešingai nei konstatuota pirmosios instancijos teismo sprendime, ji nėra įvykdžiusi ieškovų reikalavimų. Atsakovė teigė, kad ieškovų reikalavimai yra nepagrįsti ir jų apskritai negalima įvykdyti. Ieškovai atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą, be kita ko, argumentavo, kad atsakovė nepagrįstai teigia, jog jos sklype vartojamų tabako gaminių dūmai nepatenka į ieškovų nuosavybę.

22.       Taigi klausimas dėl dūmų (ne)patekimo į ieškovų sklypą ir namą aplinkybių buvo keliamas abiejų šalių procesiniuose dokumentuose, pateiktuose apeliacinės instancijos teismui, ginčas dėl šių aplinkybių bei ieškovų reikalavimų pagrįstumo buvo ir įėjo į bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka dalyką, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas, skundžiamoje nutartyje pasisakydamas dėl tokių argumentų ir aplinkybių, neperžengė bylos nagrinėjimo ribų ir nepažeidė CPK 320 straipsnio nuostatų. Nesutiktina su ieškovų kasacinio skundo argumentu, kad, atsakovei apeliaciniame skunde nesuformulavus reikalavimo pakeisti skundžiamo sprendimo motyvuojamąją dalį, apeliacinės instancijos teismas negalėjo vertinti atsakovės pateiktų argumentų, kuriais buvo ginčijamos pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės ir išvados dėl ieškovų teisių pažeidimo. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, kurią atsakovė apeliaciniu skundu prašė pakeisti, tiesiogiai susijusi su šio sprendimo motyvais dėl ginčo išsprendimo iš esmės ir atitinkamo bylos baigties rezultato, t. y. teismo sprendimą atitinkamai paskirstyti bylinėjimosi išlaidas lėmė būtent tai, jog teismas nusprendė, kad ieškovų pareikšto ieškinio reikalavimai yra pagrįsti, tačiau negali būti patenkinti, nes teismas nustatė, jog jie yra atsakovės įvykdyti. Todėl apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl atsakovės apeliacinio skundo pagrįstumo, turėjo pasisakyti ir dėl šiame skunde išdėstytų argumentų, kuriais ginčijamos pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės bei padarytos išvados dėl ieškovų teisių pažeidimo.

23.       Kadangi pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacine tvarka apskundė abi šalys, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą ieškovų kasacinio skundo argumentą, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje byloje pažeidė CPK 313 straipsnyje įtvirtintą draudimą priimti dėl apelianto (šiuo atveju – ieškovų) blogesnį, negu yra skundžiamas, sprendimą. Kaip minėta, atsakovė apeliaciniu skundu nesutiko su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kurios lėmė atitinkamą sprendimą dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo. Taigi, atsakovei padavus tokį apeliacinį skundą, šiuo atveju CPK 313 straipsnyje nustatytas draudimas netaikytinas.

24.       Ieškovų kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad: apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė pareigą išaiškinti ieškovui teisę atsisakyti ieškinyje pareikštų reikalavimų ar jų dalies arba sumažinti reikalavimus bei paaiškinti tokių procesinių veiksmų atlikimo teisinius padarinius; pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, neįvertino pateiktų dokumentų, įrodančių ieškinyje pareikštus reikalavimus, todėl laikytina, kad ši teismo sprendimo dalis yra nemotyvuota, ir tai yra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas; apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 140 straipsnio 1 dalį, 141 straipsnį, 158 straipsnio 3 dalį, taip pat proceso teisės normas, reglamentuojančias procesinio sprendimo motyvavimą.

25.       Teisėjų kolegija pažymi, kad iš skundžiamos nutarties matyti, jog apeliacinės instancijos teismas dėl minėtų argumentų, kuriuos ieškovai nurodė ir savo apeliaciniame skunde (t. y. dėl pareigos išaiškinti ieškovui teisę atsisakyti ieškinyje pareikštų reikalavimų pažeidimo; dėl absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo), pasisakė, t. y. apeliacinės instancijos teismas įvertino šiuos argumentus ir nutarties motyvuojamojoje dalyje išdėstė motyvus, kodėl juos atmeta kaip nepagrįstus ir nesudarančius pagrindo naikinti skundžiamą teismo sprendimą. Kasaciniame skunde ieškovai nenurodo argumentų, paneigiančių apeliacinės instancijos teismo išvadas dėl minėtų klausimų, nepagrindžia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 140 straipsnio 1 dalį, 141 straipsnį, 158 straipsnio 3 dalį ir proceso teisės normas, reglamentuojančias procesinio sprendimo motyvavimą, taip pat nepagrindžia, jog šie ieškovų nurodomi apeliacinės instancijos teismo pažeidimai galėjo turėti įtakos neteisėto procesinio sprendimo priėmimui.

26.       Kasacinio nagrinėjimo dalykas yra kasatoriaus kasaciniame skunde nurodyti motyvuoti kasacijos pagrindai. CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas reikalavimas kasaciniame skunde nurodyti išsamius teisinius argumentus, kurie patvirtintų CPK 346 straipsnyje nurodytų kasacijos pagrindų buvimą, reiškia, kad kasaciniame skunde nurodyti kasacijos pagrindai turi būti siejami su kasaciniu skundu skundžiamo apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo motyvų ir teisinių argumentų klaidų ar pažeidimų atskleidimu. Kai kasatorius kasaciniame skunde nurodo kasacijos pagrindą, tačiau nepateikia jį patvirtinančių teisinių argumentų, arba pateikia atitinkamus argumentus, tačiau jų nesieja su konkrečiu kasacijos pagrindu, kasacinis skundas laikytinas netinkamai motyvuotu ir neatitinkančiu CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų. Kasacinio teismo teisėjų atrankos kolegijos padarytas kasacinio skundo apibendrintas vertinimas (kaip atitinkančio įstatymo reikalavimus) ne visada reiškia, kad kiekvienas skundo argumentas ar jų grupė atitinka įstatymo nustatytus reikalavimus – suformuluoja kasacinio nagrinėjimo dalyką. Detalų skundo argumentų vertinimą atlieka bylą kasacine tvarka nagrinėjanti teisėjų kolegija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2013).

27.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytą išaiškinimą, konstatuoja, kad šios nutarties 24 punkte nurodyti ieškovų kasacinio skundo teiginiai neatitinka kasacijos pagrindų, todėl nesudaro kasacinio nagrinėjimo dalyko (CPK 346 straipsnis, 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas) ir teisėjų kolegija dėl jų išsamiau nepasisako.

Dėl negatorinio ieškinio tenkinimo sąlygų, jų įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo teismui sprendžiant dėl šių sąlygų egzistavimo nagrinėjamoje byloje

28.       Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintas fundamentalus nuosavybės neliečiamumo principas. Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga reiškia, jog savininkas turi teisę valdyti jam priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti, taip pat teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų šių jo teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimas). Nuosavybės teisės, taip pat ir jos apsaugos institutas yra išplėtoti bei detalizuoti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau ? CK) normose. Nuosavybės teisė yra suprantama kaip teisė savo (savininko) nuožiūra, tačiau nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (CK 4.37 straipsnio 1 dalis).

29.       Savininko daiktinių teisių gynimo būdai įtvirtinti CK 4.95–4.99 straipsniuose. Jeigu savininko teisių pažeidimas nesusijęs su valdymo netekimu, pagal CK 4.98 straipsnyje nustatytą teisinį reglamentavimą savininkas pažeistas teises gali ginti reikšdamas negatorinį ieškinį (lot. actio negatoria).

30.       Pasisakydamas dėl CK 4.98 straipsnio taikymo sąlygų, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ieškovas, pareiškęs negatorinį ieškinį, turi įrodyti du dalykus: 1) kad jis yra turto savininkas; 2) kad jo teisės yra pažeistos. Daikto savininkas neturi įrodinėti, kad jo teises pažeidžiantis asmuo elgiasi neteisėtai. Priešingai, esant įrodytiems savininko teisės, nors nesusijusios su valdymo netekimu, pažeidimo faktams, atsakovas turi įrodyti, kad jo elgesys visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-407/2008; 2010 m. birželio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2010; 2012 m. liepos 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2012). Vadinasi, bylose, kuriose pareikštas negatorinis ieškinys, atsakovo veiksmų, kuriuos ieškovas nurodo kaip pažeidžiančius jo nuosavybės teisę, (ne)teisėtumą teismai privalo vertinti tik tuo atveju, jeigu ieškovas įrodo, kad jo nuosavybės teisė yra pažeista (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. spalio 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-255-403/2023 36 punktą).

31.       Kasacinio teismo praktikoje taip pat nurodyta, kad negatoriniu ieškiniu ginama konkretaus asmens subjektinė nuosavybės teisė. Negatorinio ieškinio atveju ieškinio dalykas (reiškiami reikalavimai) gali būti: 1) nutraukti ieškovo subjektinę nuosavybės teisę pažeidžiančius veiksmus; 2) atkurti iki ieškovo subjektinės nuosavybės teisės pažeidimo buvusią padėtį; 3) uždrausti ateityje taip pažeisti ieškovo subjektinę nuosavybės teisę (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-378/2015).

32.       Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad savininko teisė naudotis daiktu, be kita ko, reiškia jo galimybę gauti naudos iš daikto naudingų vartojamųjų savybių. Tai pasiekiama daiktą netrukdomai naudojant pagal paskirtį. Atitinkamai jeigu savininkui yra trukdoma ar kitaip suvaržoma daiktą pagal paskirtį naudoti, tai yra pagrindo spręsti, kad yra pažeidžiamos savininko teisės ir jos teismo turi būti ginamos patenkinant negatorinio ieškinio reikalavimus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-143-695/2019 30 punktą). 

33.       Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad žemės sklypo savininko teisių pažeidimas dėl aplinkybių, nesusijusių su valdymo netekimu, gali pasireikšti kaip galimybės naudotis daiktu pagal jo paskirtį visiškai ar iš dalies praradimas, apribojimas ar kitoks apsunkinimas. Teismui aiškinantis, ar buvo pažeistos savininko teisės, svarbus yra savininko teisių turinys (apimtis). Gintinų savininko teisių apimtis gali priklausyti nuo to, kokie apribojimai ar naudojimosi daiktu sąlygos yra nustatyti savininko daiktui tiek jo sukūrimo, tiek įgijimo, tiek naudojimosi metu. Jeigu savininko teises suvaržęs asmuo įrodo, kad jis elgėsi teisėtai, tai reiškia, kad savininko teises ribojantys veiksmai atlikti teisės aktų pagrindu ir nustatyta tvarka, todėl savininko teisių suvaržymas laikytinas teisėtai įvykdytu. Teisėtai, t. y. įstatymo nustatytu pagrindu, tvarka ir būdu, įvykdyto savininko teisių suvaržymo ar galimybių sumažinimo nebūtų pagrindo vertinti kaip savininko teisių pažeidimo, nes pažeidimas turi būti siejamas su asmens veiksmų neatitiktimi teisei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-83-695/2019, 36, 38 punktai).

34.       Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovas L. S. yra gyvenamojo namo, o ieškovė R. S. ? žemės sklypo, esančių (duomenys neskelbtini), savininkai. Šis sklypas ribojasi su gretimu žemės sklypu, esančiu (duomenys neskelbtini), o jame esančiame name yra atsakovės buveinė. Atsakovė yra žemės sklypo (duomenys neskelbtini) teisėta valdytoja.

35.       Ieškovai byloje įrodinėjo, kad jų, kaip žemės sklypo ir gyvenamojo namo savininkų, teisės yra pažeidžiamos, nes atsakovės valdomame žemės sklype (duomenys neskelbtini) jos darbuotojai, galbūt ir klientai, interesantai nuolat rūko, o rūkalų dūmai sklinda į ieškovų žemės sklypą ir namą, todėl ieškovai negali tinkamai naudotis šiais nekilnojamaisiais daiktais pagal paskirtį dėl savo sveikatai kylančios grėsmės. Taigi ieškovai, prašydami teismo įpareigoti atsakovę nutraukti jos valdomame sklype (duomenys neskelbtini) nenatūraliai atsirandančių tabako gaminių ir kitų rūkalų dūmų patekimą į ieškovo namą ir ieškovės žemės sklypą, esančius (duomenys neskelbtini), pareiškė negatorinį ieškinį. Byloje iš esmės kilo ginčas dėl antrosios negatorinio ieškinio tenkinimo sąlygos (žr. šios nutarties 25 punktą) ? ieškovų nuosavybės teisės pažeidimo ? egzistavimo. Atsakovė laikosi pozicijos, kad jos (įmonės darbuotojų) veiksmai, susiję su rūkymu privačiame žemės sklype, atitinka teisės aktų reikalavimus, todėl šių veiksmų negalima vertinti kaip ieškovų teisių pažeidimo.

36.       Bylą nagrinėję teismai padarė skirtingas išvadas dėl to, ar ieškovai įrodė, kad jų teisės yra pažeistos. Pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo, kad atsakovės veiksmai pažeidė ieškovų teises, o apeliacinės instancijos teismas nusprendė priešingai, t. y. kad ieškovai neįrodė savo teisių pažeidimo.

37.       Ieškovų kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 7 dalį, kurioje įtvirtintas draudimas tabako dūmams patekti iš vieno savininko pastato į kito savininko pastatą apima ir kito savininko sklypą, kuriame yra jam priklausantis pastatas. Teisėjų kolegija šį argumentą atmeta kaip teisiškai nepagrįstą.

38.       Minėto įstatymo nuostatomis, atsižvelgiant į tai, kad žmogaus ir visuomenės sveikata yra viena svarbiausių visuomenės vertybių, siekiama mažinti Lietuvos Respublikoje tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių vartojimą, jų prieinamumą (ypač nepilnamečiams asmenims) ir dėl tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių vartojimo atsiradusius neigiamus padarinius gyventojų sveikatai ir ūkiui (Tabako kontrolės įstatymo 1 straipsnio 2 dalis). Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnyje nustatyti tabako gaminių vartojimo ribojimai. Šioje imperatyvioje įstatymo normoje, be kita ko, nurodytos konkrečios vietos, kuriose draudžiama rūkyti (vartoti tabaką, tabako gaminius, su tabako gaminiais susijusius gaminius). Nuo 2021 m. sausio 1 d. įsigaliojusiu Lietuvos Respublikos tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymo Nr. I-1143 19 straipsnio pakeitimo įstatymu minėtas straipsnis papildytas 7 dalimi, pagal kurią pastato (buto) savininkas ar kitas fizinis asmuo, kuris naudojasi pastatu (butu) ir jame rūko, privalo užtikrinti, kad tabako dūmai nepatektų į kito savininko pastato (buto) patalpas bei į to paties buto patalpas. Iš minėto įstatymo projekto aiškinamojo rašto matyti, kad šiuo pakeitimu įstatymų leidėjas siekė nustatyti pareigą juridiniam ar fiziniam asmeniui, kuris atsakingas už pastato, kuriame yra rūkoma, priežiūrą, užtikrinti, kad tabako dūmai iš patalpos, kurioje yra rūkoma, nepatektų į kitas patalpas. Taigi ši nuostata taikytina tuo atveju, kai pastate (bute) esančios atskiros patalpos priklauso keliems savininkams. Pažymėtina, kad minėta imperatyvi norma negali būti aiškinama plačiai, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovai kasaciniame skunde nepagrįstai ja remiasi. Pažymėtina ir tai, kad ieškovai savo teisių pažeidimą sieja su asmenų rūkymu gretimame sklype, tačiau Tabako kontrolės įstatyme nėra įtvirtinto draudimo rūkyti privačiame žemės sklype.

39.       Nagrinėjamoje byloje aktualus Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintas fundamentalus nuosavybės neliečiamumo principas. Šis principas, be kita ko, reiškia, kad savininkas turi teisę su jam priklausančiu turtu atlikti bet kokius veiksmus, išskyrus uždraustuosius įstatymu, naudoti savo turtą ir lemti jo likimą bet kokiu būdu, kuriuo nepažeidžiamos kitų asmenų teisės ir laisvės (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d., 2013 m. gruodžio 20 d., 2016 m. birželio 7 d. nutarimai).

40.       Teisėjų kolegija pažymi, kad tiek ieškovai, kaip žemės sklypo ir jame esančio gyvenamojo namo savininkai, tiek atsakovė, kaip gretimo žemės sklypo ir jame esančio namo teisėta valdytoja, turi teisę naudotis jiems atitinkamai nuosavybės teise priklausančiais, kitu teisėtu pagrindu valdomais nekilnojamaisiais daiktais pagal paskirtį. Tačiau šios teisės įgyvendinimas, kaip minėta, neturi pažeisti kitų asmenų teisių ir laisvių. Tabako gaminių ir kitų rūkalų dūmų patekimas į žemės sklypą ir gyvenamąjį namą gali būti reikšmingas veiksnys, ribojantis galimybę naudotis šiais nekilnojamaisiais daiktais pagal paskirtį. Šiame kontekste taip pat akcentuotinos Konstitucijos 53 ir 54 straipsnių nuostatos, be kita ko, įtvirtinančios valstybės pareigą rūpintis žmonių sveikata, valstybės ir kiekvieno asmens pareigą saugoti aplinką nuo kenksmingų poveikių, įpareigojančios valstybę užtikrinti žmonių teises į sveiką ir švarią aplinką.

41.       Sutiktina su ieškovų kasacinio skundo argumentu, kad nagrinėjamu atveju atsižvelgtina ir į Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnį, kuriame, be kita ko, įtvirtinta asmens teisė į būsto neliečiamybę, bei į Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją, kurioje yra atskleistas platesnis šios teisės turinys, nurodant, kad asmuo turi teisę į būsto neliečiamybės gerbimą, reiškiančią ne tik teisę į atitinkamą plotą, bet ir teisę į ramų naudojimąsi juo. Teisės į būsto neliečiamybės gerbimą pažeidimai neapsiriboja konkrečiais ar fiziniais pažeidimais, pvz., neteisėtu patekimu į būstą, bet taip pat apima tuos, kurie nėra konkretūs ar fiziniai, pvz., triukšmas, tarša, kvapai ar kitos suvaržymo formos. Taigi, nors Konvencijoje nėra įtvirtinta aiškios teisės į švarią ir ramią aplinką, Konvencijos 8 straipsnis gali būti taikomas, kai asmuo yra tiesiogiai ir stipriai veikiamas triukšmo arba kitos taršos ar nepatogumų (žr. EŽTT 2003 m. liepos 8 d. Didžiosios kolegijos sprendimo byloje Hatton ir kiti prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 36022/97, 96 punktą ir daugelį kitų). Didelė aplinkos tarša gali turėti įtakos asmenų gerovei ir neleisti jiems netrukdomai naudotis savo būstu taip, kad neigiamai paveiktų jų asmeninį ir šeiminį gyvenimą, nors ir nesukeliant rimtos grėsmės jų sveikatai (žr. EŽTT 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimo byloje López Ostra prieš Ispaniją, peticijos Nr. 16798/90, 51 punktą).

42.       Atsakovės atsiliepime į kasacinį skundą teigiama, kad pirmiau nurodyta EŽTT praktika šiuo atveju nėra teisinio pagrindo vadovautis, nes bylų ratio decidendi nesutampa. Teisėjų kolegija šiam argumentui nepritaria. Nors pirmiau nurodytų EŽTT bylų faktinės aplinkybės nėra identiškos nagrinėjamoje byloje nustatytoms aplinkybėms, tačiau minėtose bylose EŽTT suformuluoti bendro pobūdžio principai ir išaiškinimai dėl teisės į būsto neliečiamybę turinio, šios teisės pažeidimo nustatymo, teisėjų kolegijos vertinimu, yra aktualūs sprendžiant ginčą šioje byloje.

43.       EŽTT taip pat yra pažymėjęs, kad klausimas, ar tarša gali būti laikoma neigiamai veikiančia pareiškėjo teises pagal Konvencijos 8 straipsnį, priklauso nuo konkrečių kiekvienos bylos aplinkybių ir turimų įrodymų. Pirma, svarbu tai, ar asmuo gali įrodyti, kad buvo faktiškai kišamasi į jo privačią sferą, ir, antra, kad buvo pasiektas minimalus intervencijos sunkumo lygis. Šio minimumo vertinimas yra santykinis ir priklauso nuo visų bylos aplinkybių, pavyzdžiui, trukdžių intensyvumo ir trukmės bei jų fizinio ar psichinio poveikio. Be to, reikėtų atsižvelgti į bendrą aplinkos kontekstą; nebūtų jokio argumentuoto reikalavimo pagal Konvencijos 8 straipsnį, jei žala, dėl kurios skundžiamasi, būtų nereikšminga, palyginti su pavojais aplinkai, būdingais kiekvieno šiuolaikinio miesto gyvenimui (žr. EŽTT 2005 m. birželio 9 d. sprendimo byloje Fadeyeva prieš Rusiją, peticijos Nr. 55723/00, 68?69 punktus; 2010 m. gegužės 20 d. sprendimo byloje Oluić prieš Kroatiją, peticijos Nr. 61260/08, 49 punktą; 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimo byloje Ivan Atanasov prieš Bulgariją, peticijos Nr. 12853/03, 75 punktą).

44.       Taigi, kaip matyti iš nurodytos EŽTT praktikos, Konvencijos 8 straipsnyje įtvirtintos teisės į būsto neliečiamybę pažeidimas gali būti pripažintas esant rimto pobūdžio taršai (nepatogumams), ši (šie) turi „neabejotinai“, „nedviprasmiškai“ tiesiogiai paveikti asmens, jo šeimos gyvenimo kokybę, akcentuojamas tokių trukdžių intensyvumas ir trukmė bei jų fizinis ar psichinis poveikis. Primintina, kad valstybė turi imtis „būtinų priemonių“ (arba kitaip „visų būtinų priemonių“ ar „pagrįstų ir tinkamų priemonių“), kad būtų apsaugotos 8 straipsniu užtikrinamos teisės (žr. cituoto López Ostra prieš Ispaniją, 55 punktą; Fadeyeva prieš Rusiją, 89 punktą). Šios pozityviosios pareigos gali apimti priemonių, skirtų šioms teisėms apsaugoti, priėmimą net ir privačių asmenų tarpusavio santykių srityje (žr., pvz., X ir Y prieš Nyderlandus, 1985 m., A serija Nr. 91, p. 11, 23 punktą;1998 m. vasario 24 d. sprendimo byloje Botta prieš Italiją, 1998 m. nutarimų ir sprendimų rinkinys, 33 punktą; 2010 m. lapkričio 9 d. sprendimo byloje Deés prieš Vengriją, peticijos Nr. 2345/06, 21 punktą). Šiame kontekste valstybė turi nustatyti teisingą susidūrusių teisių pusiausvyrą (žr., pvz., cituoto Deés prieš Vengriją, 23 punktą ir kt.). Primintina ir tai, kad ratifikuodama Konvenciją Lietuva kartu prisiėmė įsipareigojimą garantuoti Konvencijoje įtvirtintas žmogaus teises ir laisves kiekvienam jos jurisdikcijoje esančiam asmeniui; valstybės institucijos, vykdydamos teisinę žmogaus teisių ir laisvių gynybą, turi tiesiogiai taikyti Konstitucijos normas, taip pat įgyvendinti Konvencijos nuostatas (žr. Konstitucinio Teismo 1995 m. sausio 24 d. išvadą ,,Dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 4, 5, 9, 14 straipsnių ir jos Ketvirtojo protokolo 2 straipsnio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“).

45.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytus EŽTT išaiškinimus, konstatuoja, kad minėti kriterijai gali būti taikomi ir sprendžiant dėl žemės sklypo bei gyvenamojo namo savininkų galimybės naudoti šiuos daiktus pagal paskirtį ribojimo, kai iš gretimo sklypo skleidžiama tabako gaminių ir kitų rūkalų dūmų tarša. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsitiktinis pavienių asmenų rūkymas privačiame žemės sklype negalėtų būti pripažįstamas gretimo sklypo ir (ar) jame esančio gyvenamojo namo savininkų teisių pažeidimu. Tačiau ieškovų procesiniuose dokumentuose nurodoma, kad atsakovės valdomame sklype jos darbuotojai, klientai, interesantai tabako gaminius ir kitus rūkalus vartoja ne tik pavieniui, bet ir grupėmis po 3?6 asmenis vienu metu, visą atsakovės darbo laiką, o neretai ir po darbo, ne darbo valandomis pavėsinėje rengiamų vakarėlių, pasisėdėjimų metu. Teisėjų kolegija pažymi, kad reguliariai pasikartojančio, nuolatinio pobūdžio grupės žmonių rūkymo metu gali būti išskiriamas pakankamai didelis kiekis dūmų, todėl tokie veiksmai, priklausomai nuo to, kiek dažnai ir intensyviai jie yra atliekami, gali būti pripažįstami ribojančiais ieškovų teisę naudotis jiems priklausančiu žemės sklypu ir (ar) gyvenamuoju namu pagal paskirtį. Taigi šioje byloje teismai, spręsdami dėl ieškovų įrodinėjamos negatorinio ieškinio patenkinimo sąlygos ? jų kaip savininkų teisių pažeidimo ? egzistavimo, be kita ko, turėjo nustatyti ir įvertinti minėtas aplinkybes, susijusias su atsakovės darbuotojų, klientų, interesantų rūkymo jos valdomame žemės sklype dažnumu ir intensyvumu, jų skleidžiamų tabako gaminių ir kitų rūkalų dūmų patekimu į ieškovų žemės sklypą ir gyvenamąjį namą.

46.       Apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje konstatavo, kad ieškovai neįrodė dūmų patekimo iš atsakovės sklypo į savo sklypą fakto, taip pat nepagrindė, jog atsakovės veiksmai lemia žalos darymą ieškovų sveikatai. Teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentu, kad ieškovams nereikia įrodinėti visiems žinomų aplinkybių dėl tabako dūmų žalos žmogaus sveikatai (CPK 182 straipsnio 1 punktas). Pažymėtina, jog, pagal 2003 m. gegužės 21 d. Pasaulio sveikatos organizacijos Tabako kontrolės pagrindų konvencijos 8 straipsnio 1 dalį, šalys pripažįsta, kad moksliniais tyrimais nedviprasmiškai įrodyta, jog priverstinis kvėpavimas tabako dūmais yra mirties, ligų ir neįgalumo priežastis. Atsakovė byloje neneigė tabako dūmų keliamos žalos žmogaus sveikatai.

47.       Ieškovai tabako gaminių ir kitų rūkalų dūmų skleidimą iš atsakovės valdomo žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), į ieškovei priklausantį žemės sklypą ir ieškovui priklausantį gyvenamąjį namą, esančius (duomenys neskelbtini), byloje įrodinėjo remdamiesi, be kita ko, antstolio Daliaus Traigio 2022 m. kovo 22 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu, vaizdo įrašais, fotonuotraukomis, kuriuose užfiksuoti atsakovės valdomo žemės sklypo teritorijoje rūkantys asmenys. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad šių įrodymų pakanka minėtai aplinkybei konstatuoti. Apeliacinės instancijos teismas padarė priešingą išvadą, pažymėdamas, kad antstolio 2022 m. kovo 22 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole bei ieškovų pateiktose fotonuotraukose yra užfiksuotas tabako gaminių vartojimo faktas atsakovės sklype, tačiau ne jų vartojimo metu išsiskiriančių dūmų patekimas į ieškovės sklypą. Apeliacinės instancijos teismas savo išvadą, jog ieškovų teisių pažeidimas byloje neįrodytas, taip pat grindė atsakovės pateiktu antstolės A. Stanišauskaitės 2022 m. spalio 24 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu, kuriame konstatuota, jog, asmenims atsakovės valdomame sklype vartojant tabako gaminius, šalia ieškovės sklypo ribos dūmų kvapas nebuvo jaučiamas.

48.       Teisėjų kolegija kaip pagrįstą vertina apeliacinės instancijos teismo poziciją, kad ieškovų pateiktas antstolio D. Traigio 2022 m. kovo 22 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, vertinamas atskirai nuo kitų byloje surinktų įrodymų, nėra pakankamas tiesioginis įrodymas, kuris sudarytų pagrindą padaryti išvadą, kad tabako gaminių ir kitų rūkalų dūmai iš atsakovės valdomo sklypo patenka į ieškovei priklausantį sklypą ir ieškovui priklausantį gyvenamąjį namą, nes šiame faktinių aplinkybių konstatavimo protokole: nėra užfiksuota, kokia situacija dūmų aspektu ieškovei priklausančiame sklype buvo iki asmenims atsakovės sklype pradedant rūkyti; nėra nurodyta, kurioje vietoje yra įėjimas į ieškovo pastatą, prie kurio buvo jaučiamas tabako gaminių dūmų kvapas, ir nėra atskleista šio įėjimo vieta atsakovės sklype rūkančių asmenų atžvilgiu; antstolis protokole padarė tik prielaidą, jog „atidarius įrengtus langus tikėtina, kad šis dūmų kvapas būtų juntamas ir pastato viduje“, tačiau fakto, jog dūmai pateko į ieškovo namą, nekonstatavo.

49.       Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje pateikti faktinių aplinkybių konstatavimo protokolai yra susiję su konkrečiomis dienomis užfiksuota situacija šalių sklypuose, tai tik vieni iš byloje pateiktų įrodymų. Ieškovai įrodinėjo, kad rūkoma nuolat, todėl apeliacinės instancijos teismas neturėjo apsiriboti tik minėtų dviejų faktinių aplinkybių konstatavimo protokolų bei ieškovų pateiktų fotonuotraukų ištyrimu ir įvertinimu, o turėjo ištirti ir įvertinti visus byloje surinktus įrodymus, be kita ko, ir susijusius su šalių elgesiu bei veiksmais (atkreiptinas dėmesys į tai, kad byloje yra duomenų apie rūkymo vietos atsakovės valdomame žemės sklype pakeitimus), ir remdamasis įrodymų visuma nuspręsti, ar tabako gaminių ir kitų rūkalų dūmai patenka į ieškovei priklausantį sklypą ir ieškovui priklausantį gyvenamąjį namą, ar tai vyksta nuolat, reguliariai, kokiu intensyvumu ir pan.

50.       Pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismo išvados yra prieštaringos: viena vertus, skundžiamoje nutartyje nurodyta, kad tam tikrais atvejais, atsižvelgiant į tai, jog tiek atsakovės valdomas sklypas, tiek ieškovės sklypas yra gretimi sklypai, taip pat į tai, kad šalys pripažino, jog rūkoma atviroje lauko teritorijoje, atitinkamas kiekis dūmų gali patekti į ieškovės sklypą, esant atitinkamoms oro sąlygoms, pvz., vėjui. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad ieškovai neįrodė tabako gaminių vartojimo metu išsiskiriančių dūmų patekimo iš atsakovės valdomo sklypo į ieškovės sklypą.

51.       Teisėjų kolegija kaip nepagrįstą vertina atsakovės atsiliepime į kasacinį skundą nurodytą argumentą, kad tabako gaminių dūmų patekimas į ieškovės sklypą ir ieškovo gyvenamąjį namą turėtų būti įrodinėjamas specialiomis priemonėmis atliktais techniniais matavimais, parodančiais tabako gaminių dūmų koncentraciją tam tikroje erdvėje. Pripažintina, kad tokie įrodymai būtų patikimesni, tačiau įstatyme nėra nustatyta, kad šios kategorijos bylose tam tikros aplinkybės turi būti įrodinėjamos specialiomis įrodinėjimo priemonėmis. Pagal CPK 177 straipsnio 1 dalį, įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Faktiniai duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais, apžiūrų protokolais, ekspertų išvadomis, nuotraukomis, vaizdo ir garso įrašais, padarytais nepažeidžiant įstatymų, ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177 straipsnio 2 dalis).

52.       Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-229-916/2017 23 punktą). Nė vienas įrodymas teismui neturi iš anksto nustatytos galios ir turi būti vertinamas kartu su kitais įrodymais. Įrodymų patikimumą patvirtina faktinių duomenų (informacijos), gautų iš keleto įrodinėjimo priemonių, tapatumas. Sprendžiant vieno ar kito įrodymo patikimumo klausimą, svarbu išsiaiškinti, ar nėra prieštaravimų tarp faktinių duomenų, gautų iš tos pačios rūšies ar skirtingų įrodinėjimo priemonių. Kai iš skirtingų byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių gaunama prieštaringa informacija, teismas turi šį prieštaravimą išspręsti, t. y. atsakyti į klausimą, kuria informacija (duomenimis) vadovautis, o kurią atmesti. Tai atliekama įrodymų tyrimo ir vertinimo proceso metu. Teismo sprendimas remtis vienais įrodymais ir jų pagrindu konstatuoti buvus ar nebuvus tam tikras bylos aplinkybes, o kitus įrodymus atmesti ir jais nesivadovauti turi būti tinkamai motyvuotas. Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-12-695/2019 24 punktą).

53.       Teisėjų kolegija kaip nepagrįstą vertina atsakovės poziciją, kuriai pritarė ir apeliacinės instancijos teismas, kad ieškovų reikalavimo objektyviai nėra įmanoma įvykdyti, nes dūmų sklidimas priklauso nuo oro sąlygų. Vertintina, jog šiuo aspektu pirmosios instancijos teismo sprendime teisingai pažymėta, kad yra įvairių priemonių, skirtų teršalams, įskaitant dūmus, surinkti (pvz., dūmų rinktuvai, apsauginės sienelės, rūkymo kabinos). Be to, siekiant užtikrinti interesų pusiausvyrą nagrinėjamo ginčo atveju gali būti reikšminga ir konkreti rūkymo vieta.

54.       Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl vienos iš būtinųjų negatorinio ieškinio patenkinimo sąlygų, t. y. ieškovų kaip žemės sklypo ir gyvenamojo namo savininkų teisių pažeidimo, egzistavimo, netinkamai taikė pirmiau nurodytas įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas, padarė prieštaringas išvadas dėl tabako gaminių ir kitų rūkalų dūmų (ne)patekimo iš atsakovės valdomo sklypo į ieškovei priklausantį sklypą ir ieškovui priklausantį gyvenamąjį namą, iš esmės apsiribojo tik byloje pateiktų faktinių aplinkybių konstatavimo protokolų bei ieškovų pateiktų fotonuotraukų vertinimu, pernelyg sureikšmindamas juose užfiksuotus atitinkamus momentinius duomenis ar jų trūkumą, neįvertino visų byloje surinktų įrodymų, nevertino kitų šioje nutartyje nurodytų kriterijų, reikšmingų šalių ginčui teisingai išspręsti.

55.       Tai sudaro pagrindą panaikinti apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą ir perduoti bylą apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas ir 3 dalis). Iš naujo nagrinėdamas bylą, apeliacinės instancijos teismas turi išsamiai ištirti ir įvertinti visus byloje surinktus įrodymus ir iš įrodymų visumos padaryti išvadas dėl aplinkybės, ar tabako gaminių ir kitų rūkalų dūmai iš atsakovės valdomo sklypo patenka į ieškovei priklausantį sklypą ir ieškovui priklausantį gyvenamąjį namą, (ne)buvimo, o nustatęs šią aplinkybę egzistuojant, nustatyti ir įvertinti tokių dūmų patekimo dažnumą ir jų intensyvumą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

56.       Kadangi byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, byloje patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui atsižvelgiant į bylos išnagrinėjimo rezultatą. Pažymėtina, kad kasaciniame teisme išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, nepatirta.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. balandžio 18 d. nutartį ir perduoti bylą Vilniaus apygardos teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai        Virgilijus Grabinskas

        Antanas Simniškis

        Dalia Vasarienė