Administracinė
byla Nr. P143 – 195/2010
Procesinio sprendimo
kategorija 80.11 (S)
LIETUVOS
VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N
U T A R T I S
2010 m. lapkričio 26
d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų
kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas),
Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,
teismo posėdyje rašytinio
proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo T. P. prašymą atnaujinti procesą
administracinėje byloje Nr. A662-453/2010 pagal pareiškėjo T. P.
skundą atsakovui Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Mažeikių
rajono policijos komisariatui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos
departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl
atleidimo iš tarnybos pripažinimo neteisėtu, grąžinimo į ankstesnes pareigas
bei darbo užmokesčio už visą priverstinės pravaikštos laiką iki teismo
sprendimo įsiteisėjimo dienos, delspinigių, neturtinės žalos priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas T. P. (toliau – ir pareiškėjas) skundu,
kurį patikslino, kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas
pripažinti jo atleidimą iš tarnybos neteisėtu ir panaikinti atsakovo Mažeikių
rajono policijos komisariato (dabar – Telšių apskrities vyriausiojo policijos
komisariato Mažeikių rajono policijos komisariatas) (toliau – ir atsakovas,
Mažeikių rajono policijos komisariatas, Institucija) 2007 m. vasario 15 d.
įsakymo Nr. 73-TE-23 ,,Dėl Viešosios policijos Viešosios tvarkos skyriaus
Viešosios tvarkos ir eismo priežiūros poskyrio patrulių P. P. ir T. P.
atleidimo iš vidaus tarnybos“ dalį, kurioje nurodoma atleisti iš vidaus
tarnybos T. P.; grąžinti jį į ankstesnes pareigas; įpareigoti atsakovą pateikti
apskaičiavimą, kiek ir kokių išmokų jam būtų išmokėta nuo 2006 m. liepos 11 d.
iki patikslinto skundo padavimo teismui dienos; priteisti iš atsakovo nuo 2006
m. liepos 11 d. iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos darbo
užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laikotarpį tokio dydžio, kokį jį
būtų gavęs tuo laikotarpiu dirbdamas, atsižvelgiant į darbo užmokesčio
pokyčius, su visais jo pareigybei priklausančiais priedais, taip pat 0,06
procento delspinigius už kiekvieną uždelstą kalendorinę dieną; priteisti iš
atsakovo 20 000 Lt neturtinės žalos; priteisti iš atsakovo visas bylinėjimosi
išlaidas.
Pareiškėjo manymu, atliekant tarnybinį patikrinimą
nebuvo įrodyta jo kaltė. Tarnybinio patikrinimo išvada surašyta remiantis
prieštaringais, neatitinkančiais tikrovės liudytojų parodymais, dokumentais bei
duomenimis, esančiais jam iškeltoje baudžiamojoje byloje. Nurodė, kad
ikiteisminis tyrimas byloje buvo nutrauktas dėl pernelyg ilgos ikiteisminio
tyrimo trukmės. Pabrėžė, kad tarnybinis patikrinimas, kaip vienintelis būdas išsiaiškinti
jo kaltės buvimą ar nebuvimą, turi būti grindžiamas ne prielaidomis bei
nepagrįstais abejotinų liudytojų parodymais, o faktiniais įrodymais. Tokių
nesant, konstatavo, kad patikrinimo išvada surašyta nepagrįstai, o jos pagrindu
priimtas ginčijamas įsakymas dėl atleidimo – neteisėtas. Moralinės žalos
atlyginimą pareiškėjas grindė tuo, jog dėl nepagrįsto atleidimo sužlugo jo
reputacija tiek tarp pažįstamų, tiek tarp šeimos narių, nes visą laiką jį
pažinojo kaip sąžiningą ir dorą pilietį, pareigingą pareigūną. Didelę moralinę
žalą pareiškėjui padarė apkaltinimas be kaltės laikraščių straipsniuose,
kuriuose kaip neginčijama tiesa nurodomas faktas, jog jis paėmė kyšį.
II.
Šiaulių apygardos administracinis teismas 2009 m.
balandžio 1 d. sprendimu nusprendė pareiškėjo skundą bei patikslintą skundą
patenkinti iš dalies, atsakovo 2007 m. vasario 14 d. tarnybinio patikrinimo
išvados Nr. 73-IS-06 dalį dėl T. P. ir atsakovo 2007 m. vasario 15 d. įsakymo
Nr. 73-TE-23 dalį, kurioje nuspręsta T. P. atleisti iš vidaus tarnybos,
panaikinti, įsiteisėjus teismo sprendimui grąžinti pareiškėją į ankstesnes
pareigas, priteisti pareiškėjui iš atsakovo už priverstinės pravaikštos laiką –
39 525,36 Lt, moralinę žalą – 10 000 Lt, bylinėjimosi išlaidas – 2 000 Lt.
Teismas nustatė, kad tarnybinio patikrinimo išvadoje
nėra jokių duomenų, išskyrus V. B. parodymus, kurie patvirtintų, jog
tarp jo ir nukentėjusiojo įvyko susitarimas dėl 200 Lt kyšio priėmimo, todėl
atsakovas negalėjo remtis vien tik V. B. parodymais. Atmetė trečiojo
suinteresuoto asmens Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus
reikalų ministerijos (toliau – trečiasis suinteresuotas asmuo, Policijos
departamentas) motyvus, kad pareiškėjas nepasinaudojo teise teikti prašymus,
įrodymus tarnybinio patikrinimo metu. Nustatė, kad pareiškėjas pateikė
paaiškinimą, kitokių įrodymų esamoje situacijoje pareigūnas pateikti ir įrodyti
savo veikimo ar neveikimo negalėjo, kadangi šiuo atveju pareiškėjo tariamą
kaltę turėjo tinkamai įrodyti atsakovas. Pažymėjo, kad atsakovas, gindamasis
nuo pareikšto skundo, šioje byloje turėjo įrodyti, jog jo priimtas individualus
administracinis sprendimas buvo pagrįstas teisingai nustatytomis faktinėmis
aplinkybėmis, t. y. Institucijos pareigūnas, paskyręs nuobaudą pareiškėjui –
atleidimą iš tarnybos, turėjo remtis faktinėmis aplinkybėmis, šiuo atveju tokių
aplinkybių nebuvo nustatyta. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo kaltė nebuvo
įrodyta, todėl tarnybinio patikrinimo išvadą bei ginčijamo įsakymo dalį
panaikino kaip neteisėtus. Vadovaudamasis Konstitucinio Teismo 2006 m.
rugpjūčio 19 d. nutarimu, teismas konstatavo, kad turtinės žalos atlyginimo
institutas turi būti aiškinamas siejant žalos atlyginimą su realiai patirtais
nuostoliais ar negautomis pajamomis dėl institucijos pareigūnų neteisėtų
veiksmų. Neturtinė žala turi būti vertinama kaip materialinė kompensacija už
patirtą moralinę žalą dėl neteisėtų veiksmų. Nurodė, kad iš byloje esančių
duomenų matyti, jog atsakovas pareiškėją nušalino nuo tarnybos 2006 m. liepos 11
d. priimtu įsakymu, nuo tos dienos pareiškėjui buvo sustabdytas mokėjimas ir
jis negavo tarnybinio atlyginimo. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad
priimtas įsakymas naikintinas, vadovaudamasis Vidaus tarnybos statuto (toliau –
Statutas) 59 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjui priteisė sumą už priverstinės
pravaikštos laiką nuo 2006 m. liepos 11 d. iki 2009 m. balandžio 1 d.
Pareiškėjo reikalavimo priskaičiuoti 0,06 procentų palūkanas nepatenkino,
kadangi delspinigiai už pavėluotą atsiskaitymą gali būti priteisti tik tuomet,
kai yra nustatyta darbdavio kaltė dėl pavėluoto darbo užmokesčio išmokėjimo.
Šiuo atveju teismas nenustatė atsakovo kaltės dėl pavėluoto darbo užmokesčio
išmokėjimo. Nurodė Civilinio kodekso 6.250 straipsnį ir pažymėjo, kad apie
pareigūno veiką buvo informuota visuomenė, kai dar nebuvo nustatyta jokių
faktinių aplinkybių. Padarė išvadą, kad dėl to pareiškėjas galėjo patirti
moralinę žalą. Nustatė, kad pareiškėjas nuo pareigų buvo nušalintas nuo 2006 m.
liepos 11 d., net ir nutraukus ikiteisminį tyrimą 2007 m. sausio 9 d. Mažeikių
rajono apylinkės teismo nutartimi, nebuvo grąžintas į tarnybą ir tik 2007 m.
vasario 15 d. buvo atleistas iš pareigų dėl pareigūno vardo diskreditavimo.
Teismas konstatavo, kad dėl atsakovo veiksmų pareiškėjas patyrė moralinių
išgyvenimų ir visą laikotarpį nuo nušalinimo, atleidimo iki teismo sprendimo
priėmimo dienos jam buvo suvaržytos teisės eiti bet kokias pareigas valstybės
tarnyboje bei gauti pajamas, todėl ne dėl paties pareiškėjo kaltės, o dėl
atsakovo priimto naikintino įsakymo priėmimo patyrė neturtinę žalą.
III.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. kovo 1 d.
sprendimu atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinius skundus
patenkino. Teismas panaikino Šiaulių apygardos administracinio teismo 2009 m.
balandžio 1 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmetė
kaip nepagrįstą.
Teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino
ir taikė materialinės teisės normas bei neteisingai įvertino faktines bylos
aplinkybes (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 57, 81, 143,
86, 87 str.). Nurodė, kad nagrinėjamu atveju ginčas iš esmės kilo dėl
Mažeikių rajono policijos komisariato viršininko 2007 m. vasario 15 d. įsakymo
Nr. 73-TE-23 dalies, kurioje nurodoma atleisti iš vidaus tarnybos
policininką T. P. iš Mažeikių rajono policijos komisariato Viešosios
policijos Viešosios tvarkos skyriaus Viešosios tvarkos ir eismo priežiūros
poskyrio patrulio pareigų už pareigūno vardo pažeminimą Statuto 53 straipsnio 1
dalies 7 punkto pagrindu. Šis atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindas Statute
nurodytas tarp kitų atleidimo iš tarnybos pagrindų kaip savarankiškas ir
pakankamas vidaus tarnybos santykių nutraukimo pagrindas. Pažymėjo, jog Statuto
53 straipsnio 1 dalies 7 punkto turinį atskleidžia Statuto 2 straipsnio 7
dalis, kurioje yra pateiktas sąvokos ,,Pareigūno vardo pažeminimas“
išaiškinimas. Pareigūno vardo pažeminimas yra siejamas su šių teisiškai
reikšmingų aplinkybių buvimu: pirma, turi būti nustatyta pareigūno kaltė dėl
tam tikros veikos (veikimo ar neveikimo), priešingos teisės ar tarnybinės
etikos normų reikalavimams, padarymo. Antra, ši veika turi sukelti pasekmes –
pažeminti vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griauti pasitikėjimą vidaus
reikalų įstaiga arba ją kompromituoti. Be to, autoriteto pažeminimas,
pasitikėjimo griovimas ar kompromitavimas turi būti akivaizdūs. Pabrėžė, jog
pareigūno atsakomybė pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą yra galima,
kai yra nustatoma visuma paminėtų aplinkybių. Todėl, nesant bent vieno iš šių
elementų, atsakomybė šiuo pagrindu yra negalima. Taigi ne kiekvienas kaltas
pareigūno veikimas ar neveikimas sudaro pagrindą jį atleisti iš tarnybos pagal
Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą, jei nėra nustatomos paminėtos pasekmės
– akivaizdus vidaus tarnybos sistemos autoriteto žeminimas, pasitikėjimo vidaus
reikalų įstaiga griovimas arba jos kompromitavimas. Reikalavimas nustatyti
akivaizdų vidaus tarnybos sistemos autoriteto žeminimą, pasitikėjimo vidaus
reikalų įstaiga griovimą arba jos kompromitavimą yra vertinamojo pobūdžio bei
sietinas su visuomenėje galiojančių įprastinių moralės nuostatų ir teisėtų
lūkesčių, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų, požiūriu. Todėl šios pasekmės
gali būti nustatytos, atsižvelgiant į pareigūno padaryto pažeidimo pobūdį, jo
kaltės formą, pažeidimo padarymo aplinkybes, pažeidimu sukeltas pasekmes ir kt.
bei į tai, ar pareigūno padaryta veika akivaizdžiai kertasi su visuomenėje
galiojančiomis moralės nuostatomis bei visuomenės teisėtais lūkesčiais, kurių
visuomenė tikisi iš pareigūnų. Teismas pažymėjo, jog ginčijamas įsakymas
priimtas remiantis Mažeikių rajono policijos komisariato 2007 m. vasario 14 d.
tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 73-IS-6, kuri laikytina pareiškėjo skundžiamo
įsakymo sudedamąja dalimi, kurioje pateiktos faktinės aplinkybės ir nuorodos į
taikytinas materialinės teisės normas. Tai, kad pareiškėjas tarnybinio
patikrinimo išvados neskundė, nereiškia, jog ginčijamo įsakymo pagrįstumas ir
teisėtumas turi būti nagrinėjami atskirai nuo tarnybinio patikrinimo išvados.
Teismas nurodė, kad tiek atsakovas, tiek trečiasis suinteresuotas asmuo
apeliaciniuose skunduose pažymėjo, jog tarnybinio patikrinimo išvada bei
įsakymas yra pagrįsti nustatytais faktais ir teisės aktų nuostatomis.
Tarnybinio patikrinimo išvadoje buvo nustatyta, jog dėl galimai iš piliečio
reikalauto kyšio ir jo paėmimo yra pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje
byloje. Tačiau pirmosios instancijos teismas, tinkamai išaiškinęs Statuto 53
straipsnio 1 dalies 7 punkto taikymo ypatumus ir administracinių teismų
suformuotą praktiką šios teisės normos taikymo srityje, konstatavo, kad
tarnybinio patikrinimo išvadoje nėra jokių duomenų, išskyrus V. B. parodymus,
kurie patvirtintų, jog įvyko susitarimas dėl 200 Lt kyšio paėmimo. Tai nustatęs
pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo kaltė nebuvo
įrodyta, ir tarnybinio patikrinimo išvadą bei ginčijamo įsakymo dalį panaikino
kaip neteisėtus. Teismas atkreipė dėmesį, kad tarnybinio patikrinimo išvadoje
buvo pateikti tokie pagrindiniai motyvai, dėl kurių pareiškėjas pripažintas
2006 m. liepos 7 d. pažeminęs pareigūno vardą: nustatyta tvarka V. B.
administracinio teisės pažeidimo neįforminimas, leidimas jam važiuoti toliau,
nesiėmimas neatidėliotinų priemonių naujai daromam teisės pažeidimui užkardyti
(nebuvo įsitikinta vairuotojo blaivumu, faktiškai leista vairuoti automobilį),
tarnybinio patikrinimo ir ikiteisminio tyrimo metu netiesos sakymas, siekiant išvengti
atsakomybės. Teismas vadovavosi Policijos veiklos įstatymo 21
straipsnio 1 dalies 2 punktu, Lietuvos policijos generalinio komisaro
2004 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. V-347 patvirtinto Lietuvos policijos
pareigūnų etikos kodekso 4.6, 4.9 punktais. Pažymėjo, jog pareiškėjas pasirašė
vidaus tarnybos sistemos (policijos) pareigūno priesaiką, taip pat pareigybės
aprašyme. Nurodė, kad tarnybinio patikrinimo išvadoje konstatuoti nurodytų
teisės normų pažeidimai, vadovaujantis surinktų įrodymų visuma. Baudžiamojoje
byloje surinkti įrodymai atitinka jiems keliamus leistinumo ir liestinumo
kriterijus, todėl jie laikytini tinkamais įrodymais nagrinėjamoje byloje.
Pabrėžė, kad būtent pareiškėjas bendravo su V. B., įtarė jį vairuojant
transporto priemonę esant neblaiviam, tačiau nesiėmė jokių priemonių užkirsti
kelią daromam pažeidimui ir jį užfiksuoti. Pareiškėjo atstovė advokatė
pirmosios instancijos teismo posėdyje neteisingai nurodė, kad baudžiamoji byla
pareiškėjui buvo iškelta dėl tų pačių veikų kaip ir tarnybinio
patikrinimo metu nagrinėtos veikos. Šiaulių apygardos teismas 2009 m.
vasario 12 d. priėmė nuosprendį išteisinti pareiškėją tik pagal Baudžiamojo
kodekso 225 straipsnio 2 dalį, neįrodžius, kad jis padarė jam inkriminuotą
nusikalstamą veiką. Tačiau šiame teismo nuosprendyje nurodytos faktinės
aplinkybės nepaneigia tarnybinio patikrinimo metu surinktų įrodymų,
patvirtinančių, kad pareiškėjas, įtaręs vairuotoją esant neblaiviam,
nepatikrino jo blaivumo, leido vairuoti. Statuto 25 straipsnio 1 dalyje
nustatyta, jog pareigūnai už tarnybinius nusižengimus tarnybinėn atsakomybėn
traukiami neatsižvelgiant į baudžiamosios ar administracinės atsakomybės
taikymą. Nagrinėjamu atveju Institucijai užteko duomenų atleisti pareiškėją už
pareigūno vardo pažeminimą. Tarnybinio patikrinimo išvada patvirtina, kad
atleisti iš tarnybos buvo siūloma būtent už pareigūno vardo diskreditavimą. Be
to, masinėse visuomenės informavimo priemonėse buvo pateikta informacija apie
netinkamus pareiškėjo veiksmus. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo veika –
įtarus vairuotoją esant neblaiviam, nepatikrintas jo blaivumas, nustatyta
tvarka neužfiksuotas ir neįformintas padarytas administracinis teisės
pažeidimas, leista įtariamai neblaiviam asmeniui vairuoti automobilį, taip
leidžiant jam tęsti galimai neteisėtus veiksmus ir neužkertant kelio galimai
grėsmei eismo saugumui ir jo dalyvių sveikatai bei gyvybei – rodo nepagarbą
visuomenei, žemina pareigūno vardą, diskredituoja vidaus reikalų instituciją ir
yra nesuderinami su pareiškėjo einamomis pareigomis. Paminėtų veikų visuma
akivaizdžiai menkina policijos autoritetą, griauna visuomenės pasitikėjimą policija,
o toks pareiškėjo elgesys akivaizdžiai kertasi su visuomenėje galiojančiomis
moralės nuostatomis bei visuomenės teisėtais lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi
iš policijos pareigūno. Apeliantai nurodė, kad termino nuobaudai skirti
nepraleido, tarnybinių nuobaudų skyrimo taisyklės nebuvo pažeistos. Pareiškėjas
atsiliepime į apeliacinį skundą teisingai pastebėjo, kad šis klausimas byloje
net nebuvo keliamas, taigi nenagrinėtinas ir apeliacine tvarka. Teismas padarė
išvadą, kad nėra pagrindo pripažinti skundžiamą įsakymo dalį dėl pareiškėjo
atleidimo iš vidaus tarnybos neteisėtu. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas
priešingą sprendimą, netinkamai pritaikė materialinės teisės normas (Statuto 53
str. 1 d. 7 p.). Todėl teismo priimtas sprendimas naikintinas, o pareiškėjo
skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 143 str., 88 str. 1 d. 1 p.). Kadangi
priimtas sprendimas ne pareiškėjo naudai, tai jis neturi teisės ir į turėtų
bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 44 str. 1 d.).
IV.
Pareiškėjas 2010 m. birželio 1 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam
teismui išsiuntė paštu prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A662-453/2010
vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu. Prašymas grindžiamas
šiais argumentais:
1. Atsakovas pažeidė Statuto 26 straipsnio 3 dalyje nustatytą terminą
tarnybinei nuobaudai paskirti, kadangi įsakymo dėl atleidimo iš tarnybos
priėmimo dieną buvo praėję daugiau kaip 30 dienų nuo tarnybinio nusižengimo
išaiškėjimo dienos. Šio atsakovo pažeidimo skunde pirmosios instancijos teismui
nenurodė, tačiau ABTĮ 136 straipsnis reikalauja, kad apeliacine tvarka
nagrinėdamas bylą apeliacinės instancijos teismas patikrintų tiek apskųstosios,
tiek ir neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, bet teismas
šios pareigos neįvykdė.
2. Teismas netinkamai pritaikė Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą,
nes netinkamai įvertino įrodymus.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
V.
Prašymas atmestinas.
Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu,
nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ dvidešimt
trečiajame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 153 str. 1 d.).
Pareiškėjas prašo atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153
straipsnio 2 dalies 10 punktą. Vadovaujantis šia teisės norma, procesas gali
būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis
materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti
neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.
Pareiškėjas nepateikė akivaizdžių įrodymų, jog buvo
padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas, galėjęs turėti įtakos
priimti neteisėtą sprendimą. Prašymą atnaujinti procesą jis iš esmės motyvuoja
procesinės teisės normų pažeidimu (ABTĮ 136 straipsnio, reglamentuojančio bylos
nagrinėjimo ribas, ir ABTĮ 57 straipsnio, nustatančio įrodymų vertinimo
taisykles (įvertinus įrodymus, nustatomos bylai reikšmingos aplinkybės ir
taikoma konkreti materialinės teisės norma)). Taigi pareiškėjo prašymas
atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą yra
nepagrįstas.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, galima
konstatuoti, kad pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas
įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atmestinas, o procesą
administracinėje byloje atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 159 str. 1 d.).
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo
159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje
byloje Nr. A662-453/2010 pagal pareiškėjo T. P. skundą atsakovui
Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Mažeikių rajono policijos
komisariatui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie
Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl atleidimo iš tarnybos
pripažinimo neteisėtu, grąžinimo į ankstesnes pareigas bei darbo užmokesčio už
visą priverstinės pravaikštos laiką iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos,
delspinigių, neturtinės žalos priteisimo.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai
Anatolijus Baranovas
Artūras Drigotas
Vaida Urmonaitė-Maculevičienė