Administracinė byla Nr. A-4468-520/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02391-2016-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. liepos 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Audriaus Bakavecko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. S. (J. S.) ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. S. (J. S.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas J. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį skundą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) 19 700 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
2. Pareiškėjas paaiškino, kad neturtinę žalą jis patyrė dėl neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų laikant jį netinkamomis sąlygomis nuo 2014 m. liepos 7 d. iki 2016 m. birželio 6 d. Pareiškėjas nurodė, kad 685 dienas buvo pažeista jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą, be to, kamerose buvo inventoriaus ir baldų, kurių plotas turi būti išskaičiuojamas apskaičiuojant jam tenkantį plotą. Pareiškėjo manymu, asmeniui turi tekti ne mažiau nei 5 kv. m gyvenamojo ploto, o tenkantis plotas turi būti apskaičiuojamas pagal miegamųjų vietų skaičių. Dėl per mažo ploto kamerose buvo sunku judėti, valgyti prie stalo.
3. Pareiškėjas nurodė, kad tam tikrose kamerose (Nr. 109, 157, 112, 144, 183, 173, 301, 176, 140, 128, 121, 153, 119, 196, 193, 256, 333, 311) nebuvo įrengtų pagalbos mygtukų pareigūnams iškviesti, o tai lėmė pavojingą sveikatai ir gyvybei aplinką bei pareiškėjui sukėlė didelius nepatogumus ir orumo pažeminimą. Pareiškėjo teigimu, Lukiškių TI-K kamerose buvo netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas, nebuvo užtikrintas privatumas, sklido nemalonūs kvapai. Pareiškėjas nurodė, kad naudotis dušu buvo galima tik vieną kartą per savaitę, jam nebuvo užtikrinama teisė pasinaudoti dušu tiek kartų, kad jis galėtų jaustis oriai, būti švarioje aplinkoje. Pareiškėjas teigė, kad jis buvo vedamas į pasivaikščiojimo kiemus, kurių stogo lakštuose buvo asbesto, ir tai kėlė rimtą pavojų pareiškėjo sveikatai. Pareiškėjas taip pat skundėsi dėl užimtumo stokos už kameros ribų, nurodė, kad pasivaikščioti buvo vedamas tik vieną valandą per dieną. Pareiškėjo teigimu, jis ilgą laiką neturėjo galimybės pasinaudoti asmeninėmis privatumo teisėmis Lukiškių TI-K kamerose, nuolatinis buvimas tarp asmenų žemino jo orumą.
4. Pareiškėjas pažymėjo, kad jautė didelį pažeminimą ir atsakovo spaudimą, sudarant nežmoniškas kalinimo sąlygas, kurios susijusios su minties laisvės reiškimu ir pasirinkimu, emociniu spaudimu, nesuteikiant tinkamos privačios asmeninės aplinkos, jis jautė didelę atsakovo įtaką jo seksualinės orientacijos pasirinkimui. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad apatinių ir viršutinių drabužių skalbimas praustuvėje, kurioje plaunami indai, veidas, pažemino jo orumą, dėl netinkamos ventiliacijos kamerose tvyrojo sanitarinio mazgo kvapai, nedžiūdavo drabužiai, būdavo atsisakoma išduoti valymo priemones arba jų reikėdavo ilgai laukti.
5. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.
6. Atsakovas nurodė, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Nuteistųjų paskirstymas į kameras vykdomas griežtai pagal teisės aktų reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas tarp suimtųjų (nuteistųjų) bei ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą bei siekiant aprūpinti kiekvieną asmenį miegamąja vieta, taip pat mažinant suimtųjų (nuteistųjų) autoagresijos atvejus. Atsakovas nurodė, kad asmenų stebėjimas vykdomas siekiant užkardyti konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Teisės aktai nenumato, kad sanitariniai mazgai būtų uždengti nuo duryse esančių stebėjimo akučių.
7. Atsakovo teigimu, sanitarinio mazgo įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus, Lukiškių TI-K tualetas nuo likusios kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti po dušu, siekiant užtikrinti nuteistųjų privatumą, dušo patalpose yra įrengtos pertvaros. Įstaigos administracija nuolat iš nuteistųjų reikalauja kamerose palaikyti švarą ir tvarką, tam yra išduodamos valymo priemonės. Nuolatos sudaromos sutartys su įmonėmis, kurios atlieka graužikų, vabzdžių naikinimo darbus. Atsakovas pažymėjo, kad visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos. Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose yra įrengti aliarmo signalizacijos mygtukai, tačiau suimtieji ir nuteistieji neretai gadina šią signalizaciją. Vėdinimas kamerose vyksta per langus. Gofruoti ir kiti lakštai iš asbesto, panelės, plytelės ir panašūs dirbiniai nenaudojami. Atsakovas paaiškino, kad nuteistųjų užimtumas organizuojamas pačių nuteistųjų iniciatyva. Dėl pareiškėjo prašomos priteisti neturtinės žalos nurodė, kad šiuo atveju nėra būtinųjų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.

II.

8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gegužės 2 d. sprendimu pareiškėjo J. S. skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 3 600 Eur neturtinei žalai atlyginti.
9. Teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas iš viso Lukiškių TI-K buvo patalpintas 685 paras, iš jų 272 paras pareiškėjas buvo patalpintas pažeidžiant nustatytą minimalų (3,6 kv. m) vienam asmeniui tenkantį kameros ploto reikalavimą. Šiuo laikotarpiu pareiškėjui 262 paras teko net mažiau nei 3 kv. m ploto kameroje ir tai teismas vertino kaip Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą. Teismas taip pat nustatė, kad kitas 10 parų pareiškėjui įstatymu nustatytas 3,6 kv. m plotas buvo pažeistas atskaičius tik sanitarinio mazgo plotą (0,56 kv. m).
10. Teismas pažymėjo, kad aplinkybė, jog kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybių dėl kamerų stygiaus pareiškėjo patalpinti į kamerą, atitinkančią nustatytus reikalavimus, remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui. Teismas darė išvadą, kad Lukiškių TI-K administracija pareiškėjo kalėjimo laikotarpiu (dalį laikotarpio) pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę dalį laikotarpio būti kalinamam kamerose, kuriose jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto. Teismas taip pat pabrėžė, kad teisinis reglamentavimas imperatyviai nustato, jog plotas vienam asmeniui kalint būtent tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m, todėl pareiškėjo argumentai dėl 5 kv. m ploto vienam asmeniui kameroje reikalavimo pažeidimo, kuris (5 kv. m plotas) teisės aktais nustatytas kaip privalomas asmeniui kalinti kitose pataisos įstaigose (ne Lukiškių TI-K), vertinti kaip nepagrįsti.
11. Dėl pareiškėjo teiginių, susijusių su sanitarinio mazgo įrengimu, teismas pažymėjo, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas, kai sanitarinis mazgas sumontuotas už pertvaros, tačiau asmuo vis tiek gali būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių, nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas. Atsakovo atstovas šios aplinkybės (sanitariniai mazgai nuo gyvenamojo ploto atitverti tik 1,5 m pertvara) neįrodė priešingai, todėl teismas tai laikė pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinu su atsakovo pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos jo sąlygų bloginimui. Teismas pripažino, jog ginčo laikotarpiu, kuriuo pareiškėjas buvo patalpintas ne vienas, buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą.
12. Dėl pareiškėjo skundo teiginių, susijusių su signalizacijos mygtuko nebuvimu, teismas pažymėjo, jog pareiškėjas šiuo aspektu skunde nurodė konkrečias kameras (Nr. 109, 157, 112, 144, 183, 173, 301, 176, 140, 128, 121, 153, 119, 196, 193, 256, 333, 311), kuriose, jo teigimu, nebuvo įrengtų signalizacijos mygtukų, o atsakovo atstovas šių aplinkybių nei paneigė, nei patvirtino, tik nurodė, kad ginčo laikotarpiu prižiūrėtojo iškvietimo sistema daugelyje kamerų galėjo būti neveikianti, nes suimtieji ir nuteistieji įrenginius patys gadina. Teismas darė išvadą, jog byloje nėra pateikta neginčytinų įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjo kalėjimo laikotarpiu kamerose, kuriose buvo patalpintas pareiškėjas, prižiūrėtojo iškvietimo sistema veikė, todėl galiojant Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – ir Taisyklės), 16.11 punkte įtvirtintam teisiniam reguliavimui, taip pat atsižvelgiant į Europos kalinimo taisyklių (Europos Ministrų Komiteto rekomendacija šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalinimo taisyklių“) 18.2 punkto nuostatą, buvo pagrindas pripažinti institucijos neteisėtus veiksmus, kurie pasireiškė tuo, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo patalpintas kamerose, kuriose neveikė / nebuvo įrengta prižiūrėtojo iškvietimo sistema. Lukiškių TI-K savo veiksmų neteisėtumo jokiais į bylą pateiktais įrodymais nepaneigė. Teismas pažymėjo, kad nors byloje nebuvo duomenų, jog kalinimas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiose kamerose pareiškėjui padarė negrįžtamą poveikį jo fizinei ar psichinei sveikatos būklei, byloje taip pat nebuvo pateikta jokių įrodymų, patvirtinančių apie tai, kad pareiškėjo sveikatai, ar gyvybei buvo kilęs realus pavojus ir pareiškėjas nukentėjo tik dėl to, kad neturėjo galimybės išsikviesti pagalbos, tačiau atsakovo atstovui priešingų įrodymų nepateikus, teismas darė išvadą, kad pareiškėjui dėl pareigūnų pagalbos iškvietimo mygtukų nebuvimo kamerose, t. y. jaučiantis nesaugiai, galėjo būti padaryta žala.
13. Dėl galimybės pasinaudoti dušu teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) 68 punkto, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) 44 punkto, Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalies nuostatomis. Lukiškių TI-K nurodė, kad vadovavosi teisės aktų nuostatomis ir buvo suteikiama galimybė asmenims vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. To neneigė ir pareiškėjas, tačiau tvirtino, kad vieno karto per savaitę yra mažai. Teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą, darė išvadą, kad Lukiškių TI-K, suteikdamas galimybę pareiškėjui dušu pasinaudoti vieną kartą per savaitę, teisės aktų nuostatų pažeidimo nepadarė.
14. Teismas pažymėjo, jog Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Teismas, atsižvelgęs į tai, jog pareiškėjas neneigė, kad pasivaikščioti į lauką jis buvo išvedamas vieną valandą per dieną, neteisėtų atsakovo veiksmų nenustatė. Be to, nors pareiškėjas nurodė, kad neužtikrinimas pasivaikščiojimo vidutiniškai 8 valandų per dieną laiko prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir laikymą nubaudimą nežmoniškomis sąlygomis Antrojo bendrojo pranešimo Nr. CPT/inf (92)3 išaiškinimams ir kitiems tarptautiniams teisės aktams, teismas pažymėjo, kad, kaip yra nurodęs EŽTT, pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi pirmiausiai tenka nacionalinėms valstybės institucijoms. Kiekviena institucija savo veikloje pirmiausia turėtų vadovautis nacionalinės teisės aktais. Teismas pabrėžė, kad ir šiuo atveju galimus pareiškėjo nurodytus teisės pažeidimus pirmiausiai vertino nacionalinių teisės aktų nuostatų kontekste.
15. Dėl pareiškėjo skundo teiginių, susijusių su asbestu ir jo sukelta žala, teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugpjūčio 28 d. nutarimo Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“ 3.1 punktu nuo 2001 m. sausio 1 d. draudžiama naudoti asbestcemenčio šiferio lakštus naujai statomuose gyvenamuosiuose namuose ir visuomenės paskirties objektuose (ligoninėse, mokyklose, vaikų darželiuose), tačiau atsižvelgiant į tai, kad Lukiškių TI-K 2001 metais buvo veikianti įstaiga, šis reikalavimas jam nebuvo taikomas. Teismas atsižvelgė į tai, jog Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą nurodė, kad įstaigoje nenaudojami dirbiniai iš asbesto, o pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, kad dėl asbesto kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją ar kitas atsakingas institucijas, kurios būtų vertinusios asbesto galimą pavojų pareiškėjo sveikatai ir tokie sveikatos negalavimai būtų nustatyti. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas tik bendrai akcentuodamas galimą žalą sveikatai dėl asbesto, neįrodė, jog Lukiškių TI-K pastato konstrukcijoje galbūt esantis asbestas, galėjo sukelti / sukėlė pareiškėjui sveikatos negalavimus dėl kurių jam turėtų būti priteista žala.
16. Teismas, vertindamas skundo teiginius dėl ventiliacijos, atsižvelgė į HN 76:2010 24 punkto, HN 134:2015 17 punkto nuostatas. Teismas nurodė, kad Lukiškių TI-K langai vėdinimui pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Dėl drabužių skalbimo ir džiovinimo teismas papildomai pažymėjo, kad Lukiškių TI-K yra sudaryta galimybė viršutinius drabužius skalbti, tačiau tik apmokėjus už šią skalbimo paslaugą, vadovaujantis Lukiškių TI-K direktoriaus 2013 m. birželio 20 d. patvirtintu įsakymu Nr. 1-103 „Dėl suimtųjų ir  nuteistųjų viršutinių drabužių skalbimo ir džiovinimo paslaugos teikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“. Asmenys šia teikiama paslauga turi galimybę pasinaudoti ne rečiau kaip kartą per savaitę. Asmuo, kuris nori pasinaudoti šia paslauga, tačiau neturi tam lėšų, gali raštu kreiptis į būrio viršininką dėl galimybės išsiskalbti viršutinius drabužius nemokamai. Drabužiai ir patalynė iš skalbyklos grąžinami sausi. Teismo vertinimu, negalima teigti, kad drabužių skalbimas ir džiovinimas yra galimas vien tik kamerose.
17. Dėl skundo teiginio, kad jokia veikla už kamerų ribų nebuvo organizuojama, teismas atsižvelgė į tai, jog Lukiškių TI-K 2018 m. balandžio mėnesį tarnybiniame pranešime nurodė, kad vadovaujantis Suėmimo vykdymo įstatymo 42 straipsniu, įstaigoje yra vykdomos pagrindinės užimtumo programos; socialinis ir teisinis švietimas vykdomas kiekvieną dieną, užtikrinamas dvasinių poreikių tenkinimas, nuolat vyksta sporto ir kultūriniai renginiai; norint dalyvauti programose asmuo turėtų pareikti prašymą. Įvertinęs šiuos atsakovo atstovo argumentus, teismas nesutiko, jog Lukiškių TI-K nepakankamai plėtojama visuomeninė ir užimtumo programa, o pareiškėjo abstraktaus pobūdžio argumentus, kad Lukiškių TI-K nėra jokios veiklos už kamerų ribų, todėl pareiškėjui tenka 23 valandas išbūti kameroje, atmetė. Teismas taip pat pažymėjo, kad byloje nebuvo pateikta jokių įrodymų apie tai, jog pareiškėjui pareiškus norą dalyvauti programose jam tokia teisė nebuvo suteikta.
18. Teismas sprendė, kad pareiškėjo prašoma priteisti piniginė kompensacija neturtinei žalai atlyginti (19 700 Eur) yra akivaizdžiai per didelė. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas netinkamomis sąlygomis būtų laikomas sąmoningai ar tyčia, siekiant pažeminti jo orumą, į tai, kad kalinimas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis (ploto reikalavimo kameroje neužtikrinimas, privatumo neužtikrinimas naudojantis sanitariniu mazgu, pareigūnų iškvietimo mygtukų kamerose nebūvimas) padarė negrįžtamą poveikį pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatos būklei, o skunde teismui, būtent šiais aspektais pagrįsdamas neturtinės žalos atlyginimą, pareiškėjas apsiribojo tik abstrakčiais teiginiais, į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas bei remdamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, prašomą priteisti sumą mažino ir iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteisė 3 600 Eur kompensaciją pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti.

III.

19. Pareiškėjas J. S. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą bei tenkinti jo skundą. Pareiškėjas taip pat prašo iš Lukiškių TI-K pareikalauti pateikti Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos atliktų asbesto plaušelių mėginių ėmimo gyvenamojoje ir darbo aplinkoje bei paimtų mėginių laboratorinį ištyrimo fizinės kontrastinės mikroskopijos metodu išvadas nuo 2004 m. gegužės 15 d.
20. Pareiškėjo teigimu, ne jam tenka pareiga kreiptis į Nacionalinės visuomenės sveikatos centrus, kad būtų patikrinta jo gyvenamosios vietos aplinka, o Lukiškių TI-K turi pareigą pateikti duomenis, kokiomis sąlygomis kalinamas pareiškėjas, ir taip paneigti ar pripažinti pareiškėjo nurodytas aplinkybes. Atsakovas atsisako pateikti prašomus detalius duomenis, todėl pateikti duomenys turi būti vertinami kritiškai. Pareiškėjo teigimu, duomenys apie asmenų skaičių kamerose yra pateikiami netikslūs, todėl pareiškėjas ploto apskaičiavimą teikė pagal miegamųjų vietų skaičių.
21. Pareiškėjas teigia, kad vadovaujantis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 80 punktu ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2017 m. balandžio 3 d. įsakymu Nr. 1V-247 „Dėl teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ 58 punktu, asmeniui turi tekti ne mažiau nei 5 kv. m gyvenamojo ploto. Pareiškėjo manymu, nurodyta ploto norma turėtų būti taikoma ir Lukiškių TI-K kameroms. Be to, apskaičiuojant asmeniui tenkantį plotą, turėjo būti išskaičiuotas inventoriaus užimamas plotas. Pareiškėjo teigimu, kalinimas pusę dienos pažeidžiant ploto normą turi būti laikomas pažeidimu visą dieną. Pareiškėjo apskaičiavimu, visomis dienomis buvo pažeista gyvenamojo ploto norma ir pareiškėjui teko nuo 0,85 iki 2,06 kv. m.
22. Pareiškėjo teigimu, vertinant aplinkybę, jog pareiškėjas į dušą buvo vedamas tik vieną kartą per savaitę, yra aktualu vadovautis Europos Tarybos Ministrų Kabineto Rekomendacija Rec(2006)2 valstybėms narėms dėl Europos kalinimo taisyklių. Pareiškėjas teigia, kad nacionalinių teisės aktų reikalavimai šiuo atveju neturi pirmumo teisės, todėl tvarka, suteikianti ne mažiau kaip vieną kartą per savaitę asmeniui pasinaudoti dušu ir kuri sukėlė pareiškėjui nežmoniškas sąlygas, turi būti pripažinta neatitinkančia Konvencijos nuostatų.
23. Pareiškėjas pažymi, kad jis pats neturėjo galimybės išsiaiškinti, kuri institucija atlieka asbesto plaušelių patikrinimo tyrimus, apie atsakingą instituciją sužinojo tik iš atstovo, tačiau pareiškėjas visą laiką žinojo apie galimą asbesto pavojų ir iki šiol nerimauja dėl savo sveikatos.
24. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.
25. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas nemotyvavo, kodėl pareiškėjo pažeistai teisei apginti nepakanka vien pažeidimo pripažinimo. Teismas išsamiai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių, pareiškėjo išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos. Pareiškėjas nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimų sprendimui.
26. Atsakovas pažymi, kad tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Atsakovo teigimu, nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus emocinius nepatogumus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

27. Nustatyta, kad pareiškėjas J. S. kreipėsi į teismą siekdamas, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas iš Lietuvos valstybės pagal CK 6.271 straipsnį už kalinimą netinkamomis sąlygomis Lukiškių TI-K nuo 2014 m. liepos 7 d. iki 2016 m. birželio 6 d.
28. Išnagrinėjęs pareiškėjo nurodytas netinkamas kalinimo sąlygas, Lukiškių TI-K atsikirtimus į pareiškėjo pretenzijas, įvertinęs pateiktus įrodymus, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas 272 paras Lukiškių TI-K kamerose praleido pažeidžiant jo teisę į minimalų gyvenamąjį plotą, Lukiškių TI-K neužtikrino tinkamo sanitarinių mazgų įrengimo ir taip pažeidė pareiškėjo teisę į tinkamas kalinimo sąlygas, taip pat pareiškėjui galėjo būti padaryta žala dėl pareigūnų pagalbos iškvietimo mygtukų nebuvimo kamerose. Pareiškėjui priteistas neturtinės žalos atlyginimas – 3 600 Eur.
29. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde akcentuoja aplinkybes dėl gyvenamojo ploto Lukiškių TI-K kamerose, naudojimosi dušu dažnumo ir asbesto buvimo gyvenamojoje aplinkoje. Atsakovas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su tuo, kad pareiškėjui buvo priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais, ir laikosi pozicijos, jog šiuo atveju pareiškėjo pažeistai teisei apginti pakanka vien pažeidimo pripažinimo.
30. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo ir atsakovo apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
31. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo iš Lukiškių TI-K pareikalauti pateikti Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos atliktų asbesto plaušelių mėginių ėmimo gyvenamojoje ir darbo aplinkoje bei paimtų mėginių laboratorinį ištyrimo fizinės kontrastinės mikroskopijos metodu išvadas nuo 2004 m. gegužės 15 d.
32. Pagal ABTĮ 142 straipsnio 3 dalį, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina; teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti; nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).
33. Įvertinus byloje esančius duomenis nustatyta, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 16 d., 2018 m. sausio 19 d., 2018 m. kovo 21 d. nutartimis įpareigojo atsakovą pateikti visą su ginču susijusią medžiagą, pirmosios instancijos teismo posėdžiuose pareiškėjas jokių prašymų dėl papildomų įrodymų išreikalavimo neteikė.
34. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytą prašymą išreikalauti iš atsakovo papildomus duomenis, susijusius su pareiškėjo kalinimu, vadovaudamasi ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, jo netenkina, nes prašymas yra nemotyvuotas, t. y. nėra nurodyta jokių teisiškai pagrįstų aplinkybių, dėl kurių turėtų būti nustatyta, kad dėl svarbių priežasčių šie įrodymai nebuvo ištirti pirmosios instancijos teisme, būtinumas juos pateikti (bei išreikalauti) iškilo būtent apeliacinės instancijos teisme.
35. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad CK 6.271 straipsnyje reglamentuota valdžios institucijų atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl jų neteisėtų veiksmų. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Šiame straipsnyje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis) (CK 6.271 str. 3 d.). Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.).
36. Viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (įstatymuose nustatytos pareigos neįvykdymo (neteisėtas neveikimas) arba įstatymuose draudžiamų veiksmų atlikimo (neteisėtas veikimas)); 2) asmens patirtos žalos; 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.
37. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).
38. Vertinant pareiškėjo argumentus dėl per mažo gyvenamojo ploto kamerose ir su tuo susijusių nepatogumų, teisėjų kolegija pažymi, jo, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kamerose, ginčui aktualus Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, pagal kurio 1.3.1 punktą vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam žmogui.
39. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginio, jog apskaičiuojant jam tenkantį plotą turėtų būti išskaičiuojamas inventoriaus užimamas plotas, pažymėtina, kad Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017; 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017). Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017; 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-525/2017). Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą, atskaitė sanitarinio mazgo plotą.
40. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde tvirtina, kad atsakovo atstovo pateikti duomenys apie kamerose laikomų asmenų skaičių yra klaidingi, kadangi per dieną kalinamieji yra kelis kartus įkeliami į kamerą arba iškeliami į kitas kameras, t. y. jų skaičius nuolat kinta, todėl vienam asmeniui kameroje tenkantis gyvenamasis plotas turi būti skaičiuojamas pagal miegamųjų vietų skaičių, tačiau teisėjų kolegija nenustatė pagrindo nesiremti Lukiškių TI-K pateiktais oficialiais duomenimis apie pareiškėjo laikymo kameras ginčo laikotarpiu, jų plotus ir jose atitinkamomis dienomis laikytų asmenų skaičių. Pareiškėjas iš esmės nepateikė minėtus atsakovo atstovo duomenis, be kita ko, užfiksuotus tiesiogines savo darbo funkcijas vykdančių asmenų, paneigiančių įrodymų, todėl šiuo atveju nėra pagrindo pareiškėjui ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K kamerose tekusį gyvenamąjį plotą apskaičiuoti būtent jo nurodytu būdu, t. y. pagal kamerose įrengtų miegamųjų vietų skaičių, o ne pagal faktiškai atitinkamomis dienomis kamerose buvusių asmenų skaičių. Tuo labiau, pats pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė jokių konkrečių argumentų, kiek, jo teigimu, iš tiesų buvo asmenų kiekvienoje iš kamerų, kuriose jis ginčo laikotarpiu buvo kalinamas. Todėl nagrinėjamu atveju vadovaujamasi Lukiškių TI-K teismui pateiktais detaliais duomenimis apie kamerų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, plotą ir jose laikytų asmenų skaičių.
41. Atsižvelgdama į bylos duomenis ir nurodytą teismų praktiką, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas Lukiškių TI-K praleido 685 paras, iš kurių 272 paras buvo pažeista pareiškėjo teisė į minimalų 3,6 kv. m gyvenamąjį plotą.
42. Kiek tai susiję su pareiškėjo teiginiais dėl naudojimosi dušu, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde minimos Europos Tarybos Ministrų Komiteto Rekomendacijos Rec(2006)2 valstybėms narėms dėl Europos kalinimo taisyklių yra tik rekomendacinio pobūdžio, dėl to šių taisyklių 19.4 punkto, įtvirtinančio kalinamo asmens teisę praustis duše ne rečiau kaip du kartus per savaitę, neprivalo vykdyti laisvės atėmimo įstaigos Lietuvoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017). Ginčui aktualiuose HN 76:2010 68 punkte ir HN 134:2015 44 punkte įtvirtinta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė praustis po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę. Pareiškėjas neneigia, kad jam buvo sudarytos galimybės bent kartą per savaitę nusiprausti duše. Vis dėlto, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, sprendžiant dėl asmens laikymo sąlygų privaloma atsižvelgti į asmens sveikatos būklę ir esant asmens sveikatos sutrikimams užtikrinti pareiškėjui galimybę dažniau naudotis dušu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3301-858/2017). Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų apie pareiškėjo sveikatos sutrikimus, dėl kurių jam reikia naudotis dušu dažniau nei numatyta higienos normose, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo argumentai dėl galimybės naudotis dušu tik kartą per savaitę atmestini.
43. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 28 d. nutarimo Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“ 3.1 punktą, nuo 2001 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikos teritorijoje uždrausta naudoti gofruotus ir kitus lakštus iš asbestcemenčio, panelius, plyteles ir panašius dirbinius iš asbestcemenčio statomuose ir remontuojamuose objektuose. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pripažįstama, kad asbesto gaminiai pavojų sveikatai kelia tik tuomet, kai jie yra ardomi, laužomi ar kitaip apdorojami, nenustatoma, kad asbesto plaušeliai, kurie konstrukcijose yra tvirtai surišti su užpildu, kenkia sveikatai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017; 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1498-525/2017). Tačiau pareiškėjas nenurodė, kad stogo lakštai, kuriuose buvo asbesto, būtų laužomi. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismu, jog iš byloje pateiktų duomenų nėra pagrindo spręsti, kad pareiškėjo sveikatai buvo padaryta žala dėl asbesto, pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, kad sudarant nesaugią aplinką kalėti buvo keliamas pavojus pareiškėjo gyvybei ir sveikatai. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo argumentai dėl asbesto laikymo atmestini.
44. Pažymėtina, jog atsakovas analizuojamu atveju pateikė bendro pobūdžio apeliacinį skundą, kuriame nėra išdėstyti išsamūs nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu, jo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis motyvai. Taigi iš esmės Lietuvos valstybės apeliaciniame skunde nėra argumentų, kurie sudarytų pagrindą pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, atsakovas neįvardija aspektų, kurių nebūtų nustatęs ar netinkamai įvertinęs šis teismas, o tik deklaratyviai reikalauja panaikinti sprendimą.
45. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl teismo pareiškėjui priteisto neturtinės žalos dydžio, pažymi, kad pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai.
46. Atsakant į klausimą, ar pareiškėjui priteistas neturtinės žalos atlyginimas šiuo atveju laikytina proporcinga pareiškėjo patirtų išgyvenimų kompensavimo priemone, pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).
47. Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017 ir kt.).
48. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi pirmiau aptartais CK 6.250 straipsnyje bei teismų praktikoje suformuluotais patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamaisiais kriterijais, teisingumo, protingumo principais, įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimų pobūdį (minimalios gyvenamojo ploto normos, privatumo naudojantis sanitariniu mazgu nesuteikimas, pareigūnų pagalbos iškvietimo mygtukų nebuvimas), mastą ir trukmę (pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas 685 paras, iš jų 272 paras pažeista minimalaus ploto norma), atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, tai, jog nėra duomenų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis ir administracinėje byloje nėra pateikta duomenų ir tokių nėra nustatyta, jog dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjui nustatė adekvatų neturtinės žalos priteistiną dydį nustatytiems pažeidimams, kurio keisti pagrindo nėra.
49. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinių skundų argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl pareiškėjo ir atsakovo apeliaciniai skundai atmetami, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo J. S. (J. S.) ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Laimutis Alechnavičius

              Audrius Bakaveckas

              Dalia Višinskienė