Civilinė byla Nr. e3K-3-51-1075-2022

        Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02133-2018-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.5.2, 2.1.5.3, 2.6.10.2.2, 2.6.10.2.4, 3.2.4.8.2

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 9 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės (pranešėja), Alės Bukavinienės ir Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų „Krynicki Recykling S. A.“, A. K. (A. K.), P. K. (P. K.) kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. balandžio 15 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Lithuanian glass recycling“ ieškinį atsakovams V. Č., O. B. (O. B.), A. K. (A. K.), P. K. (P. K.), „Krynicki Recykling S. A.“ dėl žalos atlyginimo; tretieji asmenys Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos ir Kaišiadorių rajono savivaldybės administracija.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių ieškinio senaties termino pradžią ir atnaujinimą, bankrutavusios įmonės dalyvių, vadovo ir valdybos narių civilinės atsakomybės sąlygas, bei proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, aiškinimo ir taikymo.

2.       Ieškovė BUAB „Lithuanian glass recycling“ 2018 m. lapkričio 15 d. ieškiniu, kurį vėliau patikslino, teismo prašė priteisti ieškovei solidariai iš atsakovų „Krynicki Recykling S. A.“, A. K., P. K., O. B. ir V. Č. 400 988,82 Eur žalos atlyginimą bendrovės kreditoriams ir 1 813 602,08 Eur už 5519,168 t bendrovėje paliktų atliekų sutvarkymą.

3.       Ieškovė nurodė, kad BUAB „Lithuanian glass recycling“ buvo įsteigta 2008 metais. Bendrovės steigėjais, pasirašydami bendrovės steigimo sutartį, ir jos akcininkais, kurių kiekvienam priklausė po 50 vnt. paprastųjų vardinių akcijų, tapo UAB „Monmarkas“ (likviduota dėl bankroto) ir „Krynicki Recycling S. A.“. Valdybos nariais 2008 m. rugsėjo 3 d. akcininkų sprendimu buvo išrinkti A. K., P. K. ir O. B., valdybos pirmininku – A. K., o bendrovės vadovu 4 metų laikotarpiui paskirtas V. Č., nors faktiškai vadovo pareigas jis ėjo iki pat bankroto bylos bendrovei iškėlimo. Ieškovės teigimu, atsakovai, valdybos nariai ir bendrovės vadovas, laiku nesikreipė dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo, nors tokią pareigą turėjo, atliko ieškovės ir jos kreditorių interesams prieštaraujančius veiksmus, bendrais veiksmais tyčia privedė bendrovę prie bankroto.

4.       Bankroto byloje BUAB „Lithuanian glass recycling“ kreditorių reikalavimai sudaro 400 988,82 Eur sumą, iš jų 323 891,98 Eur yra bankroto bylą nagrinėjančio teismo patvirtinti kreditorių reikalavimai, atsiradę iki bankroto bylos bendrovei iškėlimo, ir 77 096,84 Eur patalpų, kuriose bendrovė toliau laiko įvairaus stiklo atliekas, savininko reikalavimas sumokėti nuomos mokestį už naudojimąsi jam priklausančiomis patalpomis Kaišiadorių r. sav., Vilūnų k. Šią žalą dėl savo neveikimo turi atlyginti atsakovai.

5.       Ieškovės vertinimu, dėl bendro 5519,168 t atliekų, kurios kelia pavojų aplinkai ir žmonių sveikatai, susidarymo yra atsakingi bendrovės valdymo organai, kurie, sąmoningai privesdami bendrovę prie bankroto, jos veiklos teritorijose paliko itin didelį kiekį įvairaus stiklo atliekų. Dalis atliekų buvo sutvarkyta, už tokias paslaugas UAB ,,Žalvaris“ išrašė 178 021,25 Eur sąskaitą, tačiau jos bendrovė nėra pajėgi apmokėti. Ieškovė, negalėdama apmokėti atliekų sutvarkymo kainos, dar nėra sutvarkiusi 4771,718 t atliekų, šių sutvarkymas papildomai kainuos 1 622 384,12 Eur.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

6.       Vilniaus apygardos teismas 2020 m. rugpjūčio 12 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: priteisė ieškovei BUAB „Lithuanian glass recycling“ solidariai iš atsakovų V. Č., O. B., A. K., P. K., „Krynicki Recykling S. A.“ 679 558,61 Eur žalos atlyginimą; kitą ieškinio reikalavimų dalį atmetė.

7.       Teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 21 d. nutartimi buvo iškelta ieškovės BUAB „Lithuanian glass recycling“ bankroto byla, jos nemokumo (pagal tuo metu galiojusius teisės aktus – bankroto) administratore paskirta UAB „Verslo efektas“. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. vasario 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-997-603/2017 ieškovės BUAB „Lithuanian glass recycling“ bankrotą pripažino tyčiniu.

8.       Teismo vertinimu, atsakovės „Krynicki Recycling S. A.“ argumentus, kad nebuvo šaukiami ir nevyko akcininkų susirinkimai, o akcininkė nesidomėjo bendrovės (ieškovės) vykdoma veikla ir jokių ryšių, išskyrus įrangos nuomą, su ja neturėjo, paneigia byloje esantys įrodymai. Atsakovė „Krynicki Recykling S. A.“ pranešimu patvirtino UAB „Lithuanian glass recycling“ 2012 m. spalio 31 d. balansą. Tai, kad ieškovės akcininkė „Krynicki Recykling S. A.“ pati vežė, taigi žinojo apie įvežtą stiklo duženų bei plastiko kiekį, patvirtina baudžiamosios bylos
Nr. e1-713-1015/2020, kurioje 2020 m. sausio 30 d. priimtu baudžiamuoju įsakymu atsakovas V. Č. buvo pripažintas kaltu dėl aplaidaus BUAB „Lithuanian glass recycling“ apskaitos tvarkymo, duomenys.

9.       Teismas pažymėjo ir tai, kad atsakovę „Krynicki Recykling S. A.“ netiesiogiai valdė atsakovas A. K., kuriam priklausė 31,44 proc. visų jos akcijų, t. y. jam asmeniškai priklausė 3,65 proc. akcijų, o DAWEI LIMITED, kuriam priklausė 27,79 proc. „Krynicki Recykling S. A.“ akcijų, buvo jo tiesiogiai kontroliuojamas subjektas. Be to, atsakovas A. K. buvo „Krynicki Recykling S. A.“ valdybos pirmininkas, taip pat „Krynicki Recykling S. A.“ atstovas steigiant BUAB „Lithuanian glass recycling“.

10.       Ieškovė veiklą vykdė naudodamasi įranga – stiklo pakuočių ir automobilių stiklo perdirbimo linija, kuri jai buvo perduota pagal akcininkės „Krynicki Recykling S. A.“ (nuomininkės) ir ieškovės BUAB „Lithuanian glass recycling“ 2009 m. balandžio 22 d. sudarytą neterminuotą stiklo pakuočių ir automobilių stiklo perdirbimo linijos nuomos sutartį. Teismas pažymėjo, kad nors akcininkai tiesiogiai ieškovės valdymo funkcijos ir nevykdė, tačiau būtent atsakovės „Krynicki Recykling S. A.“ vienašalis sprendimas atsiimti pagal neterminuotą sutartį nuomotą įrangą, tokios sutarties nenutraukus ir apie atsiėmimą iš anksto neįspėjus, buvo nesąžiningas veikimas, galiausiai nulėmęs bendrovės veiklos pabaigą. Kitos stiklo atliekų perdirbimo įrangos ieškovė neturėjo ir pagal tuo metu buvusią finansinę situaciją įsigyti nuosavybės teise (ar nuomos, išperkamosios nuomos pagrindu) negalėjo. Teismo vertinimu, be įspėjimo išsiveždama ieškovei išnuomotą stiklo perdirbimo įrangą (atsakovo V. Č. ir Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijos atstovo paaiškinimai patvirtina, kad įrangos išmontavimas ir išvežimas tuo metu su įranga dirbusiems darbuotojams buvo tiek netikėtas, kad buvo kviečiama policija) ir tokiais veiksmais paralyžiuodama bendrovės veiklą, akcininkė neabejotinai suprato, kad be stiklo perdirbimo įrangos bendrovė tęsti veiklos, atitinkamai ir sutvarkyti sukauptų stiklo atliekų negalės.

11.       Pagal 2008 m. rugsėjo 3 d. dalininkų sutartį abu ieškovės akcininkai buvo susitarę, jog „Krynicki Recykling S. A.“ privalo užtikrinti bendrovei teisę naudotis ir gauti naudą iš savo sumontuotos spalvoto ir (ar) bespalvio stiklo duženų rūšiavimo linijos pramoniniame sklype, kurį suteikia UAB „Monmartas“, t. y. akcininkai susitarė, kaip turi būti užtikrinta steigiamos bendrovės veikla ir jos tęstinumas: vienas iš akcininkų suteikia įrangą, o kitas – žemės sklypą. Šalys įsipareigojo neatlikti jokių faktinių ir teisinių veiksmų, kurių pagrindu kuri nors šalis pažeistų susitarimo esmę remiantis bet kokiu juridiniu dokumentu, tačiau atsakovė „Krynicki Recykling S. A.“ šį akcininkų susitarimą neabejotinai pažeidė ir neveikė įsteigtos bendrovės, ieškovės BUAB „Lithuanian glass recycling“, naudai, vadinasi, veikė nesąžiningai, išimtinai savo pačios interesais, jiems suteikdama prioritetą, taip galutinai sužlugdydama ieškovės ūkinę komercinę veiklą.

12.       Kaip svarbią aplinkybę teismas pažymėjo ir tai, kad, akcininkei „Krynicki Recykling S. A.“ atsiėmus įrangą, negalėjo būti įgyvendintas atliekų tvarkymo veiklos nutraukimo planas, o stiklo atliekos negalėjo būti baigtos rūšiuoti, nesant kitos įrangos, užtikrinančios veiklos tęstinumą. Atsakovei neatlikus šių nesąžiningų veiksmų (neatsiėmus nuomotos įrangos), net ir turėdama finansinių sunkumų ieškovė faktiškai būtų galėjusi sutvarkyti sukauptas stiklo atliekas ir būtų išvengusi nuostolių, kurių atlyginimo nagrinėjamoje byloje prašoma. Atsakovės „Krynicki Recykling S. A.“ veiksmų nesąžiningumą teismas įvertino kaip pagrindą atsirasti atsakovės prievolei atlyginti nuostolius savo turtu subsidiariai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.50 straipsnio 3 dalis).

13.       Pasisakydamas dėl valdybos narių A. K., P. K. ir O. B. civilinės atsakomybės, teismas visų pirma šalių pateiktų paaiškinimų pagrindu konstatavo, kad net ir pasibaigus valdybos paskyrimo terminui (4 metams) de facto (faktiškai) minėti valdybos nariai toliau vykdė tas pačias funkcijas. Atsakovai, valdybos nariai ir bendrovės vadovas V. Č., bendru sutarimu priimdavo sprendimus dėl bendrovės veiklos. Teismo posėdžio metu atsakovai neneigė, kad tokie susitikimai buvo dažni, nuolatinio pobūdžio, jie vykdavo tiek Lietuvoje, tiek ir Lenkijos Respublikoje, dalyvaujant ne tik valdybos nariams ir direktoriui, bet ir kitiems atsakovės „Krynicki Recykling S. A.“ atstovams (darbuotojams). Nors nei akcininkų, nei valdybos posėdžiai nebuvo šaukiami oficialiai (vadovaujantis Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ir ABĮ) nuostatomis) ir nebuvo laikomasi formalios posėdžio vedimo tvarkos, darbotvarkės sudarymo, posėdžiai nebuvo protokoluojami, vis dėlto, teismo vertinimu, būtent šių susirinkimų metu de facto ir buvo priimami visi sprendimai dėl kasdienės įmonės veiklos, neatribojant ir neišskiriant įstatyme nustatytų juridinio asmens dalyvių ir valdybos nario funkcijų (ABĮ 19, 20, 27, 29, 35 straipsniai).

14.       Teismas nusprendė, kad atsakovų A. K. ir P. K. atstovų argumentus, jog dėl kalbos barjero tokie susitikimai negalėjo vykti dažnai, paneigia atsakovų O. B. ir V. Č. nuoseklūs paaiškinimai dėl vykusių susirinkimų ir sprendimų priėmimo bendrovės veikloje tvarkos, t. y. bendrovės vadovas asmeniškai priėmė tik organizacinius sprendimus dėl kasdienės bendrovės veiklos, o visus strateginius sprendimus dėl bendrovės veiklos tęstinumo, veiklos krypčių priimdavo valdybos nariai, de facto kartu su vadovu aktyviai valdydami bendrovę ir taip viršydami ABĮ 34 straipsnyje valdybai priskirtas funkcijas. Taigi, spręsdami dėl bendrovės veiklos, jie žinojo ir apie kaupiamas stiklo bei kitas atliekas, apie šių atliekų kaupimą ne vien uždarose patalpose, nors pagal išduotą ieškovei leidimą tokia veikla galėjo būti vykdoma tik uždarose patalpose. Atsakovai lankėsi bendrovėje, o nurodyti pažeidimai buvo matomi vizualiai. Taip pat jie žinojo apie Kaišiadorių rajono agentūros aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnų atliktus planinius ir neplaninius patikrinimus, apie tai, kad iš esmės visu bendrovės veiklos periodu sukauptos stiklo atliekos viršijo leistiną perdirbamų atliekų kiekį (tik 2009 m. rugpjūčio 10 d. atlikto planinio patikrinimo metu pažeidimų nebuvo nustatyta), tačiau tinkamos bendrovės veiklos neužtikrino.

15.       Teismas atkreipė dėmesį ir į tokią aplinkybę, kad bendrovės vadovui V. Č. nuo 2010 m. birželio 22 d. iki 2013 m. spalio 1 d. buvo surašyta net 13 privalomųjų nurodymų dėl sukauptų stiklo atliekų, stiklo pakuotės ir kitų atliekų pašalinimo iš bendrovės teritorijos, veiklos vykdymo tik uždarose patalpose, tinkamo dokumentacijos tvarkymo, ne kartą skirtos baudos, kurių suma per šį laikotarpį sudaro 23 000 Lt (6661,26 Eur).

16.       Teismo vertinimu, pozicija tęsti ieškovės veiklą nuolat pažeidžiant išduotą 2009 m. gegužės 18 d. taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimą bei 2009 m. birželio 2 d. patvirtintą BUAB  „Lithuanian glass recycling“ atliekų naudojimo techninį reglamentą, kartu bendrovės vadovui mokant už daromus pažeidimus baudas, buvo priimta (suderinta) visų atsakovų (valdybos narių ir bendrovės vadovo) bendru sprendimu. Labiau tikėtina, kad gauta nauda dėl iš Lenkijos Respublikos išvežtų stiklo atliekų, kurių negalima buvo perdirbti Lenkijoje, buvo didesnė nei paskirtos baudos, nes, vertinant protingo žmogaus požiūriu, bendrovės vadovas – atsakovas V. Č., jau gavęs pačią pirmąją baudą, neabejotinai būtų organizavęs bendrovės veiklą pagal išduotą jai leidimą arba nutraukęs neteisėtą veiklą, arba būtų siekęs darbo santykių nutraukimo, nei kas kartą mokėjęs baudas, kurių bendra suma sudarė net 23 000 Lt. Tokią savo išvadą teismas grindė ir iš Lietuvos teismų sistemos LITEKO suformuoto išrašo apie asmens darbovietę bei mokamas išmokas duomenimis, iš kurių nustatė, kad V. Č. darbo užmokestis BUAB „Lithuanian glass recycling“ buvo 1200 Lt per mėnesį (neatskaičius mokesčių), taigi paskirtų baudų suma sudarė dvejų su puse metų jo darbo užmokestį, kurį atsakovas V. Č. gavo atskaičius mokesčius. Nelogiška būtų vertinti, kad bendrovės vadovas būtų tęsęs darbo santykius iš esmės be darbo užmokesčio kelerius metus, o bendrovės valdybos nariai nebūtų buvę informuoti apie surašytus privalomuosius nurodymus ir skirtas baudas bei nebūtų vertinę tokios situacijos.

17.       Teismas nurodė, kad ypatingą svarbą įrodinėjant atsakovui V. Č. reiškiamų reikalavimų pagrįstumą turi Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. B2-997-603/2017, kuria BUAB „Lithuanian glass recycling“ bankrotas pripažintas tyčiniu. Bylą nagrinėjęs teismas padarė išvadą, kad nustatyti Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 5 punktuose nustatyti tyčinio bankroto požymiai – netinkamas įmonės vadovo pareigų vykdymas, ekonomiškai nenaudingų sandorių sudarymas bei galimai apgaulingas ir netinkamas buhalterinės apskaitos tvarkymas, dėl to bendrovė prie bankroto buvo privesta tyčia. Taigi, bankrotą lėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai bendrovės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo. Teismas minėtoje nutartyje pripažino, kad bendrovės vadovas neužtikrino tinkamo BUAB „Lithuanian glass recycling“ buhalterinės apskaitos tvarkymo, dėl to nėra galimybės iš dalies nustatyti bendrovės turto, nuosavo kapitalo bei įsipareigojimų dydžio.

18.       Įvertinęs nurodytas aplinkybes dėl bendrovės valdymo, jo dalyvio ir valdymo organų elgesio, teismas padarė išvadą, kad tiek valdyba, tiek akcininkai, tiek vadovas žinojo apie bendrovės faktinę, sistemingai blogėjančią finansinę situaciją (vėliau ir nemokumą) visu bendrovės veiklos laikotarpiu, kaupiamas ir netvarkomas stiklo atliekas, tačiau bendrovės veiklos nestabdė. Teismo nuomone, visi atsakovai, de facto valdydami bendrovę ir priimdami netinkamus sprendimus, nesikreipdami dėl bankroto bylos iškėlimo, priešingai, tikslingai siekdami privesti ją prie bankroto, prisidėjo prie žalos kreditoriams atsiradimo. Atsakovui V. Č. neperdavus finansinių dokumentų nemokumo administratoriui, nėra galimybių įvertinti atskirų kreditorinių reikalavimų atsiradimo laikotarpių. Taip pat nėra jokio pagrindo priskirti tam tikras žalos kreditoriams dalis atskiriems atsakovams, jie bendrininkavo siaurąja prasme (subjektyvusis bendrininkavimas), tiek bendrovės vadovas, tiek valdybos nariai, tiek vienintelė akcininkė savo veiksmais padarė žalą bendrovei, todėl šiuo atveju taikytina CK 6.6 straipsnio 3 dalyje ir 6.279 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta solidariosios skolininkų pareigos prezumpcija, ieškovei iš atsakovų solidariai priteisiant 323 891,98 Eur, t. y. teismo patvirtintų bankroto byloje kreditorių reikalavimų sumą.

19.       Pasisakydamas dėl žalos, palikus nesutvarkytas atliekas, dydžio, teismas visų pirma atkreipė dėmesį į nuostolių atlyginimo nagrinėjamoje byloje susiklosčiusioje situacijoje tikslą. Šis tikslas būtų pasiektas, jeigu būtų sutvarkyta užteršta teritorija ir atliekos pašalintos iš patalpų, t. y. kad ne tik neliktų stiklo, kineskopų dūžio, plastiko atliekų, sumaišytų su dirvožemiu ir keramika, bet ir teritorija būtų sutvarkyta taip, kaip buvo iki veiklos vykdymo, būtų pašalinti bet kokie veiklos vykdymo pėdsakai, taip ne tik užtikrinant ieškovės grąžinimą į poziciją, kurioje ji būtų, jei pažeidimas nebūtų įvykęs, bet ir pašalinant riziką aplinkai ir žmonių sveikatai. Teismo vertinimu, tvarkytinų atliekų kiekis, esantis Kaišiadorių r., Vilūnų k., nustatytinas pagal Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Kauno valdybos Kaišiadorių aplinkos apsaugos inspekcijos 2019 m. gruodžio 5 d. patikrinimo akte užfiksuotą atliekų kiekį (bendras kiekis – 5143 t), o atliekų kiekis, esantis aikštelėje Vilniuje, Savanorių pr. 197, – pagal Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus miesto agentūros pareigūnų 2015 m. kovo 20 d. surašytą patikrinimo aktą Nr. VR-14.7-124, kuriame nurodyta, kad bendras kiekis – 376,17 t). Pažymėjęs, kad dėl per ilgą laiką su atliekomis susimaišiusio dirvožemio bei keramikos nustatyti tikslaus tvarkytinų atliekų kiekio neįmanoma, vis dėlto patikslintame ieškinyje ieškovės nurodytas paliktų nesutvarkytų atliekų kiekis iš esmės atitinka minėtų institucijų užfiksuotą atliekų kiekį, teismas pripažino, kad nesutvarkytų atliekų kiekis yra apie 5519 t.

20.       Teismas, įvertinęs įrodymus, pagrindžiančius galimą atliekų sutvarkymo kainą aktualiu laikotarpiu, vadovavosi UAB „Ekobazė“ pateiktu pasiūlymu ir, pagal jį apskaičiavęs priteistiną sumą, priteisė ieškovei iš atsakovų solidariai 355 666,63 Eur (293 939,36 Eur + 61 727,27 Eur PVM), siekdamas grąžinti ieškovę į tokią padėtį, kuri turėjo būti bendrovei pabaigus veiklą (CK 6.249 straipsnio 1 dalis).

21.       Spręsdamas dėl UAB „Verenta“ 77 096,84 Eur reikalavimo dėl nuomos mokesčio sumokėjimo už naudojimąsi patalpomis Kaišiadorių r., Vilūnų k., teismas šį reikalavimą atmetė, konstatavęs, kad skolos susidarymas neįrodytas, be to, teismui materialinį teisinį reikalavimą pavedimo sutarties pagrindu dėl administravimo išlaidų priteisimo turi teisę reikšti nemokumo administratorius, o ne pati bankrutuojanti bendrovė.

22.       Atsakovams prašant taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą žalos atlyginimo reikalavimams (CK 1.125 straipsnio 8 dalis), teismas, atsižvelgdamas į pripažintą aplinkybę, kad visi atsakovai de facto vadovavo bendrovei, pritarė ieškovės pozicijai, jog reikalavimo atlyginti žalą kreditoriams sužinojimo momentas yra Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. B2-997-603/2017 dėl bankroto pripažinimo tyčiniu priėmimas. Kadangi ieškinys pareikštas 2018 m. lapkričio 15 d., ieškinio senaties terminas pareikšti reikalavimą dėl žalos, padarytos kreditoriams, atlyginimo nepraleistas.

23.       Teismas nesutiko su ieškovės pozicija, kad nuo Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 14 d. sprendimo priėmimo turėtų būti skaičiuojamas ir ieškinio dėl žalos atlyginimo dėl atliekų sutvarkymo senaties terminas, nurodęs, kad ne vėliau nei 2014 m. spalio 31 d., kai antstolis D. T. konstatavo faktą apie rastas teritorijoje nesutvarkytas galimai pavojingas atliekas, nemokumo administratorius sužinojo apie jo administruojamos bendrovės teisių pažeidimą. Todėl šiam reikalavimui pareikšti ieškinio senaties terminas yra praleistas.

24.       Vertindamas, ar yra pagrindas praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, teismas, viena vertus, pažymėjo, kad nemokumo administratoriaus pasyvumas, įvertinus susiklosčiusią faktinę ir teisinę situaciją, jam delsiant laiku kreiptis teisminės gynybos, yra nepateisinamas, juolab kai byloje nėra duomenų apie buvusias objektyvias kliūtis bankroto administratoriui laiku kreiptis į teismą. Teismas padarė išvadą, kad nemokumo administratorius nevykdė įstatyme įtvirtintos pareigos ginti bankrutuojančios bendrovės interesus, savo pareigas vykdė nerūpestingai ir aplaidžiai. Kita vertus, akcentuodamas ginamos vertybės (užterštos aplinkos) svarbą ir tai, kad šiuo atveju viešasis interesas nusveria privatų interesą, teismas konstatavo, jog termino kreiptis į teismą praleidimas negali sudaryti prielaidų atsakovams išvengti civilinės atsakomybės ir negali būti kliūtis ginti visai visuomenei svarbų gėrį, todėl praleistą terminą atnaujino ex officio (savo iniciatyva). Teismas pažymėjo, kad priešingu atveju nebūtų užtikrinta efektyvi aplinkos apsaugos ir taršos pažeidimų prevencija bei aplinkos apsaugos politikos įgyvendinimo tikslai, taip pat būtų pažeistas teisingumo principas ir teismui tenkanti pareiga – teisingumo vykdymas, be to, likusių po ūkinės veiklos pabaigimo atliekų sutvarkymo ir neigiamų pasekmių aplinkai pašalinimo našta nepagrįstai būtų perkelta valstybei, t. y. mokesčių mokėtojams, o tokia situacija netoleruotina.

25.       Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2021 m. balandžio 15 d. nutartimi, išnagrinėjusi atsakovų „Krynicki Recykling S. A.“, A. K., P. K. ir O. B. apeliacinius skundus, Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą paliko nepakeistą.

26.       Apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritarė pirmosios instancijos teismo sprendimą pagrindžiantiems argumentams.

27.       Kolegija akcentavo, kad nagrinėjamoje byloje yra susiklosčiusi išskirtinė situacija, kai bankrutavusi bendrovė paliko didžiulį kiekį stiklo atliekų, kurių dalis yra ir pavojingos, o šioms atliekoms sutvarkyti yra reikalingos lėšos, kurių bankrutavusi bendrovė neturi. Atsižvelgdamas į atsakovų neteisėtus ir (ar) sąžiningo elgesio standarto neatitinkančius veiksmus (pvz., įrangos išsivežimą prieš pat bankroto bylos iškėlimą, suvokiant, kad likusios atliekos nebebus išrūšiuotos, ar prieš bankroto bylos ieškovei iškėlimą perleidžiant visas turėtas akcijas), į CK 1.137 straipsnyje įtvirtintą sąžiningą naudojimąsi savo civilinėmis teisėmis ir galimybę atsisakyti ginti nesąžiningo asmens teises, į 7 metus besitęsiančias pasekmes – atliekomis užterštą aplinką, viešojo intereso buvimą, teismas konstatavo, kad yra pakankamas pagrindas atnaujinti ieškinio senaties terminą.

28.       Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas argumentuotai pagrindė savo išvadą dėl to, kad ieškovės finansinė būklė buvo gerai žinoma jos akcininkei, visi vadovo veiksmai bei sprendimai, nepaisant vis didėjančių baudų už veiklos pažeidimus, kurių dydis galiausiai viršijo daugiau nei vienerių metų gaunamas iš ieškovės mokamo darbo užmokesčio pajamas, buvo nulemti būtent akcininkės poreikio ir suinteresuotumo tęsti ieškovės veiklą. Ieškovės akcininkė, akcentuodama itin didelės skolos už jai priklausančios įrangos nuomą susidarymą, tokiu būdu pripažino, kad jai buvo ar turėjo būti žinoma bloga ieškovės finansinė padėtis, tačiau jokių teisinių veiksmų ji, turėdama kitų interesų ir išskaičiavimų, nesiėmė. Kolegija pažymėjo, kad iš esmės analogiški atsakovo A. K. atstovo paaiškinimai užfiksuoti ir Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 14 d. nutartyje dėl bankroto pripažinimo tyčiniu.

29.       Apeliacinės instancijos teismas byloje pripažino tinkamai nustatyta aplinkybę, jog visi atsakovai de facto vadovavo bendrovei, t. y. ieškovei. Įvertinusi byloje pateiktų paaiškinimų visumą, kolegija padarė išvadą, kad tiek ieškovės valdybos nariai, tiek ieškovės akcininkės atstovai iš esmės sprendė visus bendrovės veiklos klausimus, be to, jiems buvo žinoma ieškovės finansinė padėtis, taip pat žinoma apie aplinkosaugos institucijos skirtas baudas už privalomųjų nurodymų neįvykdymą.

30.       Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, jog visi valdybos nariai po 2012 m. rugsėjo 2 d. atliko savo funkcijas, pažymėjusi, kad ieškovės valdyba išrinkta 2008 m. rugsėjo 3 d., tad jos įgaliojimai turėjo pasibaigti 2012 m. rugsėjo 2 d., tačiau visuotinis akcininkų susirinkimas, kuris, remiantis ABĮ 23 straipsnio 1 dalimi ir 3 dalies 3 punktu, turėjo būti šaukiamas būtent valdybos iniciatyva (arba, valdybai nevykdant pareigos sušaukti visuotinį akcininkų susirinkimą, tokia iniciatyvos teisė buvo suteikta vadovui), nebuvo sušauktas – nei pati valdyba, nei vadovas nesiėmė jokių priemonių naujai valdybai išrinkti. Taigi, abi ABĮ 33 straipsnio 5 dalyje nurodytos sąlygos neįvyko ir valdybos sudėtis nepasikeitė.

31.       Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad, ieškovės akcininkei atsiėmus jos suteiktą stiklo atliekų rūšiavimo liniją, bendrovės vykdytas stiklo atliekų naudojimo technologinis procesas ne tik sustojo ir objektyviai negalėjo būti toliau tęsiamas bent jau iki paskiriant nemokumo administratorių ir jam apsisprendžiant, kokias sutartis ir kokią veiklą tęsti, tačiau negalėjo būti įvykdytas ir veiklos nutraukimo planas, kuris reikalavo veiklos nutraukimo atveju baigti rūšiuoti atliekas. Kitaip tariant, praradus vienintelę įrangą, naudotą tokioje specifinėje ūkinėje veikloje, kuria vertėsi ieškovė, susikaupusios atliekos negalėjo būti baigtos rūšiuoti ir, jas išrūšiavus, arba parduotos kaip žaliava atliekų perdirbėjams, arba perduotos kaip atliekos atliekų perdirbėjams. Apeliacinės instancijos teismas, apibendrinęs byloje nustatytas aplinkybes, konstatavo, kad priežastinis ryšys tarp neteisėtų ieškovės akcininkės veiksmų ir atsiradusios žalos yra nustatytas. 

32.       Kolegija įvertino Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus miesto agentūros 2015 m. kovo 20 d. patikrinimo akto, ikiteisminio tyrimo Nr. 02-2-00552-16 liudytojų apklausos protokolų, taip pat įsiteisėjusio Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 20 d. sprendimo turinį ir konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas ginčo dalį dėl Vilniuje, Savanorių pr. 179, esančių atliekų priklausymo ieškovei išsprendė teisingai, tinkamai įvertinęs byloje esančius šią aplinkybę patvirtinančius įrodymus.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

33.       Kasaciniu skundu atsakovai „Krynicki Recykling S. A.“, A. K. ir P. K. prašo: panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 12 d. sprendimo dalį dėl 679 558,61 Eur priteisimo iš atsakovų „Krynicki Recykling S. A.“, A. K. ir P. K. bei Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. balandžio 15 d. nutarties dalį, kuria atmesti nurodytų atsakovų apeliaciniai skundai, ir dėl šios bylos dalies priimti naują sprendimą – ieškinį nurodytiems atsakovams atmesti; atgręžiant Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 12 d. sprendimo vykdymą, priteisti atsakovei „Krynicki Recykling S. A.“ iš ieškovės BUAB „Lithuanian glass recycling“ 679 558,61 Eur. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

33.1.                      Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs, kad ieškovė, nesant svarbių priežasčių, praleido ieškinio senaties terminą pareikšti reikalavimui dėl žalos, susijusios su paliktų atliekų sutvarkymu, atlyginimo, nepagrįstai šį terminą atnaujino, remdamasis vien tik byloje konstatuotu viešuoju interesu, kad būtų sutvarkytos atliekos ir kad jų tvarkymo išlaidos nebūtų perkeltos mokesčių mokėtojams. CK 1.131 straipsnio 2 dalis suponuoja išvadą, kad visais atvejais atnaujinant ieškinio senaties terminą turi būti nustatomos ir svarbios jo praleidimo priežastys. Teismas nukrypo nuo išaiškinimo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 1 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-417-701/2015, kad ieškinio senaties termino praleidimo priežastys turi būti svarios, o visuomenei svarbių interesų gynimas, reiškiant ieškinį, yra tik viena iš aplinkybių, kurią nustačius sprendžiama dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo, esant viešajam interesui, yra nevienoda, nes 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-675/2013 ir 2016 m. liepos 1 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-342-686/2016 pabrėžiama ginamos viešosios vertybės svarba ir neakcentuojama būtinybė nustatyti svarias ieškinio senaties termino praleidimo priežastis. Tai lemia poreikį suvienodinti kasacinio teismo praktiką. 

33.2.                      Teismai ieškinio senaties termino ieškovės reikalavimui dėl žalos, kurią sudaro nepadengtų ieškovės kreditorių finansinių reikalavimų suma, pradžią susiejo su Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 14 d. nutarties, kuria ieškovės bankrotas pripažintas tyčiniu, įsiteisėjimo momentu. Teismai nenustatinėjo momento, kada ieškovė sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą, ir nukrypo nuo CK 1.127 straipsnio 1 dalies taikymo ir aiškinimo praktikos, suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2008, 2011 m. balandžio 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-34/2011 ir 2019 m. balandžio 4 d. nutartyje civilinėje byloje
Nr. e3K-3-117-695/2019, kuriose išaiškinta, kad visais atvejais turi būti nustatinėjamas sužinojimo apie teisės pažeidimą momentas.

33.3.                      Apeliacinės instancijos teismas klaidingai konstatavo, jog Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 14 d. nutartyje, kuria ieškovės bankrotas pripažintas tyčiniu, buvo nustatyti neteisėti atsakovės „Krynicki Recykling S. A.“ veiksmai ir kad minimoje nutartyje nurodytos atitinkamos aplinkybės laikytinos prejudiciniais faktais šioje byloje. Teismas nusprendė, kad šioje civilinėje byloje ieškovei nebereikia įrodinėti atsakovės „Krynicki Recykling S. A.“ neteisėto veiksmo – ieškovės bankroto bylos neinicijavimo laiku, taip pat ir priežastinio ryšio tarp šio neteisėto veiksmo ir ieškovei padarytos žalos. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad aplinkybė, jog byloje dėl ieškovės bankroto pripažinimo tyčiniu atsakovė „Krynicki Recykling S. A.“ nedalyvavo jokiu procesiniu teisiniu statusu, nėra reikšminga sprendžiant dėl prejudicinio ryšio, nes atsakovė apie minimą civilinę bylą žinojo per susijusius asmenis. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl atsakovės atsakomybės ir remdamasis faktais, nustatytais kitoje civilinėje byloje, kurioje atsakovė nedalyvavo, pažeidė atleidimą nuo įrodinėjimo reglamentuojančią Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 182 straipsnio 2 punkto nuostatą, taip pat nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo aiškinimo, kad prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2008; 2017 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-499-403/2017; 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-125-687/2019). Dėl to ieškovė nepagrįstai buvo atleista nuo atsakovės neteisėtų veiksmų įrodinėjimo šioje byloje, o iš atsakovės nepagrįstai buvo priteistas žalos atlyginimas. 

33.4.                      2012 m. rugsėjo 2 d. galiojusio ABĮ 33 straipsnio 5 dalyje buvo nustatyta, kad valdyba savo funkcijas atlieka įstatuose nustatytą laiką arba iki bus išrinkta ir pradės dirbti nauja valdyba, bet ne ilgiau kaip iki valdybos kadencijos pabaigos metais vyksiančio eilinio visuotinio akcininkų susirinkimo. Ši nuostata reiškia, jog nepriklausomai nuo to, ar nauja valdyba įmonėje yra sudaroma ar ne, esamos valdybos įgaliojimų trukmė yra ribota. Teismai netinkamai aiškino ir taikė ABĮ 33 straipsnio 5 dalies nuostatą, reglamentuojančią valdybos įgaliojimų pasibaigimo momentą, ir padarė neteisingą išvadą, jog ieškovės valdybos įgaliojimai tęsėsi net ir pasibaigus jos kadencijai, iki pat ieškovės bankroto bylos iškėlimo, nes nebuvo sudaryta nauja ieškovės valdyba. Taigi teismų padaryta išvada, jog valdyba po 2012 m. rugsėjo 2 d. turėjo toliau vykdyti savo funkcijas ir užtikrinti tinkamą ieškovės veiklą (ir. esant pagrindui, ieškovės veiklą stabdyti), yra neteisinga.

33.5.                      Teismai konstatavo, kad atsakovai A. K. ir P. K., eidami valdybos narių pareigas ir veikdami kaip faktiniai ieškovės vadovai, pablogėjus ieškovės finansinei būklei sąmoningai nesiėmė veiksmų ieškovės veiklai stabdyti, ir nusprendė, kad visa bendra kreditorių reikalavimų suma bei visa bendra likusioms atliekoms sutvarkyti reikalingų lėšų suma yra atsakovų neveikimu sukelta žala. Teismų konstatuotas atsakovų A. K. ir P. K. neteisėtas neveikimas – ieškovės veiklos nestabdymas – savo pobūdžiu ir pasekmėmis yra tolygus įmonės bankroto bylos neinicijavimui laiku. Dėl to šiai bylai yra aktuali Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, suformuota bylose, kuriose buvo sprendžiama dėl akcininkų ir (ar) valdymo organų narių atsakomybės jiems laiku neinicijavus įmonės bankroto bylos. Pagal nurodytą praktiką įmonės dalyviai ar valdymo organų nariai, nesilaikę pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, turi atlyginti tik tą žalą, kuri yra susijusi tiesioginiu priežastiniu ryšiu su jų padarytu pažeidimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-304-1075/2018; 2016 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-300-611/2016; 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-89-378/2017). Teismams šioje byloje nenustačius konkretaus priežastinio ryšio tarp atsakovų A. K. ir P. K. neteisėto neveikimo (ieškovės veiklos nestabdymo) ir iš atsakovų priteisus visą konstatuotą ieškovės patirtos žalos atlyginimą, šiems atsakovams iš esmės buvo pritaikytos tyčinio bankroto pasekmės, nors atsakovai už tyčinį bankrotą nėra atsakingi.

33.6.                      Teismai nusprendė, kad neteisėtas stiklo rūšiavimo linijos išvežimas prieš pat ieškovės bankroto bylos iškėlimą yra susijęs tiesioginiu priežastiniu ryšiu su visa ieškovės patirta žala, kurią sudaro bendra visų ieškovės kreditorių finansinių reikalavimų suma ir bendra visoms likusioms atliekoms sutvarkyti reikalingų lėšų suma. Vis dėlto teismai aiškiai nepagrindė priežastinio ryšio tarp konstatuoto neteisėto veiksmo ir ieškovės patirtos žalos ir jį argumentavo tik bendro pobūdžio teiginiais, nepagrįsdami jų konkrečiais byloje esančiais duomenimis, kad, atsakovei „Krynicki Recykling S. A.“ neišvežus stiklo rūšiavimo linijos, ieškovė galbūt būtų galėjusi tęsti veiklą bankroto proceso metu, papildomai išrūšiuoti likusias atliekas, taip pat mažinti esamus nuostolius. Teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 31 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-167-611/2015 pateiktų taisyklių, kuriomis turi būti vadovaujamasi, nustatant priežastinį ryšį kaip vieną iš civilinės atsakomybės taikymo sąlygų.

33.7.                      Atsakovai pateikė duomenis, paneigiančius Vilniuje esančių atliekų priklausymą ieškovei, tačiau teismai nenustatinėjo šių atliekų priklausomybės, nevertino su tuo susijusių įrodymų, nes laikėsi pozicijos, kad atliekų priklausymo ieškovei faktas jau yra nustatytas administracinėje byloje, kurioje nė vienas bylos atsakovas nedalyvavo ir negalėjo ginčyti atliekų priklausymo ieškovei ar tiesiog išdėstyti savo pozicijos. Taigi teismai, laikydami administracinėje byloje nustatytas aplinkybes prejudiciniais faktais, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2008, 2017 m. gruodžio 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-499-403/2017 ir 2019 m. balandžio 11 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-125-687/2019 suformuotos atleidimą nuo įrodinėjimo reglamentuojančios CPK 182 straipsnio 2 punkto nuostatos aiškinimo ir taikymo praktikos.

33.8.                      Teismai nusprendė, kad žalos dydžiui nustatyti reikšmingi tik tie įrodymai, iš kurių būtų galima spręsti apie atliekų kiekį, susidariusį iki bankroto bylos iškėlimo. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nesutvarkytų atliekų kiekis yra apie 5519 tonų, t. y. atitinkantis pradiniame ieškinyje ieškovės nurodytą kiekį, ir priteisė iš atsakovų joms sutvarkyti 355 666,63 Eur. Akivaizdu, kad ieškovė tokio atliekų kiekio netvarkys, nes tokio atliekų kiekio nebeturi. Ieškovė 2020 m. gegužės 28 d. pateikė pareiškimą dėl dalies ieškinio reikalavimo atsisakymo, kuriuo pripažino, jog likęs nesutvarkytų atliekų kiekis yra 4771,718 tonos. Taigi iš atsakovų buvo priteistos lėšos didesnio atliekų kiekio, nei įrodinėjo ieškovė, ir didesnio, nei yra realiai likęs, sutvarkymui. Teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimo, kad gali būti atlyginama tik tokia žala, kuri nukentėjusiojo yra įrodyta kaip tikrai atsirasianti ateityje ir jos atsiradimas yra neišvengiamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje
Nr. 3K-3-465/2012). Vadovaujantis šiuo išaiškinimu, ieškovė turėjo įrodyti, kad prašomas priteisti išlaidas atliekoms sutvarkyti ji tikrai patirs ateityje. Vadinasi, šioje byloje turėjo būti nustatinėjama, koks atliekų kiekis yra realiai likęs ieškinio pareiškimo dieną (ar vėlesniu bylos nagrinėjimo metu, jeigu kiekis sumažėtų), nes tik tokias atliekas ieškovė turi sutvarkyti ir realiai tvarkys.

34.       Atsakovas O. B. pareiškė prisidėjimą prie pateikto kasacinio skundo.

35.       Atsiliepimu į kasacinį skundą trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

35.1.                      Kasacinis teismas yra išaiškinęs dėl ieškinio senaties termino taikymo, jo atnaujinimo kriterijų, ši praktika yra nuosekli, išsami ir vienoda, todėl nėra būtinybės ją suvienodinti. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ieškinio senaties termino atnaujinimą reglamentuojančiose teisės normose nenustatyta aplinkybių, kurios laikytinos svarbiomis praleistam terminui atnaujinti, sąrašo; neišvardyti kriterijai, kuriais remdamasis teismas turėtų spręsti dėl tokių aplinkybių pripažinimo svarbiomis termino praleidimo priežastimis. Teismas, spręsdamas svarbių priežasčių konstatavimo klausimą, turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgti į ieškinio senaties instituto esmę ir jo paskirtį, ginčo esmę, šalių elgesį ir kitas reikšmingas bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2012; 2020 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-142-916/2020). Nagrinėjamoje byloje yra susiklosčiusi išskirtinė situacija, kai ieškovė yra bankrutavusi įmonė, kurios teisių gynimas priklausė nuo nemokumo administratoriaus, kuris šiuo metu pakeistas ir kuriam pareikštas kaltinamasis aktas dėl veiksmų administruojant ieškovę. Teisės aktai, reglamentuojantys atliekų tvarkymą, įskaitant ir jų tvarkymą bankroto proceso metu, pabrėžia pareigą atliekų turėtojams sutvarkyti atliekas (ĮBĮ 31, 32 ir 36 straipsniai). Taip siekiama užtikrinti valstybės ir visuomenės interesus, kad atliekos būtų sutvarkytos ir jų tvarkymo našta nebūtų užkraunama valstybei (ir visuomenei). Žala, kuri sudaro ieškinio reikalavimus, yra atsiradusi dėl neteisėtų, nesąžiningų atsakovų veiksmų. CK 1.137 straipsnis nustato galimybę teismui atsisakyti ginti nesąžiningo asmens teises. Teismai motyvuotai ir teisingai įvertino atsakovų veiksmų neteisėtumą, nesąžiningumą, pagrįstai atsižvelgė į asmenims tenkančią pareigą sutvarkyti atliekas, ieškovės teisių apsaugą bankroto proceso metu, vertino, kad nagrinėjamoje byloje yra viešasis interesas užtikrinti aplinkos apsaugą, nusveriantis privatų atsakovų (kurie laikytini nesąžiningais) interesą.

35.2.                      Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai savo sprendimuose, vertindami „Krynicki Recykling S. A.“ veiksmus, nustatydami jų neteisėtumą ir nesąžiningumą, šių veiksmų pasekmes, ir civilinės atsakomybės taikymą, išvadas motyvuotai grindė faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis. Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi ne tik Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 14 d. nutartimi, kurioje konstatuota, kad „Krynicki Recykling S. A.“ pažeidė pareigą inicijuoti bankroto bylos iškėlimą. Šis teismas nurodė, kad, net ir vertinant bankroto pripažinimo tyčiniu byloje nustatytus faktus kitaip, ieškovės akcininkės neteisėti veiksmai buvo identifikuoti šios bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ir atskirai aprašyti teismo sprendimo 26–30 punktuose. Dėl to nepagrįstas kasacinio skundo teiginys, jog apeliacinės instancijos teismas nevertino „Krynicki Recykling S. A.“ veiksmų, o jų neteisėtumas ir nesąžiningumas konstatuotas vien prejudicinio ryšio pagrindu ir remiantis aplinkybe, kad „Krynicki Recykling S. A.“ apie teismo procesą dėl ieškovo bankroto pripažinimo tyčiniu žinojo (ar turėjo žinoti).

35.3.                      ABĮ 33 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad valdyba savo funkcijas atlieka įstatuose nustatytą laiką arba iki bus išrinkta ir pradės dirbti nauja valdyba, bet ne ilgiau kaip iki valdybos kadencijos pabaigos metais vyksiančio eilinio visuotinio akcininkų susirinkimo. Teismų nustatytos aplinkybės, kad net ir pasibaigus ieškovės valdybos paskyrimo terminui (4 metams) de facto (faktiškai) minėti valdybos nariai toliau vykdė tas pačias funkcijas, kartu su bendrovės vadovu V. Č. bendru sutarimu priimdavo sprendimus dėl bendrovės veiklos. Taigi neatsiradus ABĮ 33 straipsnio 5 dalyje nurodytoms aplinkybėms – naujos valdybos paskyrimo ar akcininkų susirinkimo sušaukimo, teismų išvada, kad valdybos įgaliojimai tęsėsi, neprieštarauja ABĮ 33 straipsnio 5 daliai.

35.4.                      Teismų nustatytos aplinkybės sudarė pakankamą pagrindą konstatuoti priežastinį ryšį tarp ieškovės akcininkės „Krynicki Recykling S. A.“ veiksmų išvežant stiklo rūšiavimo liniją ir atsiradusios žalos (atliekų nesutvarkymo). Teismai nustatė, kad gyvybiškai svarbi BUAB „Lithuanian glass recycling“ veiklai vykdyti atliekų rūšiavimo įranga buvo suteikta steigiant šią bendrovę, t. y. ji buvo viena iš bendrovės įsteigimo sąlygų; šios įrangos nuomos sutartis nutraukta neatlikus teisėtos sutarties nutraukimo procedūros; akcininkei „Krynicki Recycling S. A.“ atsiėmus įrangą, atliekų tvarkymo veiklos nutraukimo planas negalėjo būti įgyvendintas, stiklo atliekos negalėjo būti baigtos rūšiuoti, nes kitos įrangos, užtikrinančios veiklos tęstinumą, nebuvo.

35.5.                      Pirmosios instancijos teismas sprendimo 15, 55–57 punktais ir apeliacinės instancijos teismas nutarties 110–114, 116 punktais, įvertinę byloje esančius įrodymus, pagrįstai nusprendė dėl atliekų, esančių Vilniuje, priklausymo ieškovei. Šių atliekų priklausymo ieškovei faktas nustatytas ne tik oficialiame institucijos patikrinimo akte, kuris nei pats, nei jame užfiksuotos faktinės aplinkybės ar jų pagrindu išrašytas privalomasis nurodymas nebuvo nuginčyti, bet ir įsiteisėjusiu administracinio teismo sprendimu.

35.6.                      Lietuvos apeliacinis teismas nurodė, kad šios bylos įrodinėjimo dalykas yra ieškovės BUAB „Lithuanian glass recycling“ dalyvių ir valdymo organų veiksmų, atliktų iki bankroto bylos iškėlimo, teisėtumo įvertinimas ir iš jų kylančios civilinės atsakomybės sąlygų nustatymas. Todėl žalai ir jos dydžiui nustatyti reikšmingi tik įrodymai, iš kurių būtų galima spręsti apie atliekų kiekį, susidariusį iki bankroto bylos iškėlimo. Aplinkybė, kad dalis atliekų jau sutvarkyta, niekaip nepaneigia nei ieškovei padarytos žalos fakto, nei jos dydžio, be kita ko, ieškovės prievolės apmokėti paslaugas už jau utilizuotas atliekas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl ieškinio senaties termino pradžios nustatymo reikalavimui priteisti žalos atlyginimą iš bankrutavusios įmonės akcininkės, vadovo ir valdybos narių ir praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo   

36.       Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo.

37.       Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Šios taisyklės išimtis nustato šis kodeksas ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai.

38.       Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyvusis momentas), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyvusis momentas), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Teismas, siekdamas tinkamai nustatyti ieškinio senaties termino pradžią, visų pirma turi nustatyti teisės pažeidimo momentą, kuris yra pradinis etapas, nustatant konkrečią ieškinio senaties eigos pradžios datą pagal subjektyvųjį momentą. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai su savo teisėmis besielgiantis asmuo. Be to, teismas turi atsižvelgti į teisės pažeidimo nustatymo sudėtingumą, atsakovo veiksmų ar neveikimo įtaką ieškovo subjektyviam susiklosčiusios situacijos vertinimui, kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008).

39.       Ieškovės ieškinys dėl žalos atlyginimo paduotas 2018 m. lapkričio 15 d. Bylą nagrinėję teismai trejų metų ieškinio senaties terminą skaičiavo atskirai kiekvienam iš pareikštų reikalavimų: dėl žalos, padarytos kreditoriams, ir dėl žalos už bendrovėje paliktų atliekų sutvarkymą atlyginimo. Teismai, atsižvelgdami į tai, kad visi atsakovai de facto vadovavo bendrovei, nustatė, kad reikalavimo atlyginti žalą, padarytą kreditoriams, sužinojimo momentas yra teismo nutarties (Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje
Nr. B2-997-603/2017), kuria konstatuotas bendrovės (ieškovės) tyčinis bankrotas, įsiteisėjimo momentas, todėl nusprendė, kad ieškinio senaties terminas šiam reikalavimui nėra praleistas.

40.       Kasaciniu skundu yra teigiama, kad teismai nenustatė ieškovės sužinojimo apie savo teisių pažeidimą momento, tačiau tiesiog automatiškai ieškinio senaties pradžią susiejo su nutarties, kuria konstatuotas bendrovės tyčinis bankrotas, įsiteisėjimo momentu. Kasaciniu skundu taip pat nurodoma, kad vertinant, kada ieškovė turėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą, turi reikšmės nemokumo administratoriui įstatymo nustatyta pareiga per 6 mėnesius patikrinti įmonės sandorius ir aplinkybė, kad nemokumo administratorius pats 2015 m. vasario 9 d. pateikė Vilniaus apygardos teismui prašymą dėl ieškovės bankroto pripažinimo tyčiniu.

41.       Teisėjų kolegija su šiais kasacinio skundo argumentais nesutinka. Visų pirma, iš teismų procesinių sprendimų akivaizdu, kad teismas nustatė ieškovės sužinojimo apie savo teisių pažeidimą momentą. Tai, kad teismas vertino, jog šis momentas yra teismo nutarties, kuria konstatuotas bendrovės tyčinis bankrotas, įsiteisėjimo momentas, nėra pagrindas daryti išvadą, kad teismai automatiškai ieškinio senaties pradžią susiejo su nutarties įsiteisėjimo momentu.

42.       Antra, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įstatyme nustatytas 6 mėnesių terminas taikytinas tik bankroto administratoriaus pareigai patikrinti įmonės sudarytus sandorius per paskutinius trejus metus iki bankroto bylos iškėlimo, tačiau tai nėra ieškinio senaties terminas. Minėtas terminas nekeičia ieškinio senaties termino eigos, jos pradžios skaičiavimo taisyklės. Šis laikotarpis ne apibrėžia ieškinio senaties termino eigos pradžią, bet juo siekiama užtikrinti operatyvią ir sklandžią įmonės bankroto proceso eigą, sudaryti galimybę tinkamai vykdyti įstatymu administratoriui nustatytas funkcijas. Ieškinio senaties terminas išlieka priklausomas nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-503/2014). Taigi, priešingai nei teigiama kasaciniu skundu, nemokumo administratoriui įstatymo nustatyta pareiga per 6 mėnesius patikrinti įmonės sandorius neturi reikšmės sprendžiant dėl ieškovės sužinojimo apie savo teisių pažeidimą momento.

43.       Trečia, kasacinio teismo praktikoje yra pripažįstama, kad, sprendžiant dėl ieškinio senaties termino pradžios nustatymo reikalavimui priteisti žalos atlyginimą iš bankrutavusios ir pasibaigusios įmonės akcininko tos įmonės kreditoriui, ieškinio senatis negali būti skaičiuojama anksčiau nei nuo teismo nutarties pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu įsiteisėjimo momento (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje
Nr. e3K-7-115-915/2017, 56 punktas). Nagrinėjamu atveju ieškovė galėjo suprasti, kad įmonės vadovas pažeidė jos teises, sukeldamas ieškovės tyčinį bankrotą, tik išsprendus klausimą dėl tyčinio bankroto. Taigi būtent teismo konstatuotas įmonės tyčinis bankrotas ir tai, kad įmonės bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės vadovo veiksmai, leido ieškovei suprasti apie savo teisių pažeidimą. Teismų nustatyta aplinkybė, kad visi atsakovai de facto vadovavo bendrovei, lemia, jog ieškinio senaties pradžios momentas taikomas visų atsakovų, o ne vien įmonės vadovo, atžvilgiu.

44.       Kasaciniu skundu nėra kvestionuojamas teismų nustatytas ieškinio senaties termino pradžios momentas dėl reikalavimo atlyginti žalą už bendrovėje paliktų atliekų sutvarkymą. Bylą nagrinėję teismai ieškinio senatį dėl reikalavimo atlyginti žalą už bendrovėje paliktas atliekas skaičiavo vėliausiai nuo 2014 m. spalio 31 d., kai buvo užfiksuotos nesutvarkytos atliekos, todėl nusprendė, kad sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas yra praleistas. Tačiau teismai nusprendė, kad yra pagrindas šiam reikalavimui ieškinio senaties terminą atnaujinti.  

45.       Pagal CK 1.131 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (CK 1.126 straipsnio 2 dalis). Nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1, 2 dalys). CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas.

46.       Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad, ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas ex officio patikrina, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas ir ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti. Įstatymo nenustatyta, kad ieškovas privalo pateikti prašymą dėl praleisto termino atnaujinimo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-385-421/2019 27 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

47.       Ieškinio senaties termino atnaujinimą reglamentuojančiose teisės normose nenustatyta aplinkybių, kurios laikytinos svarbiomis praleistam terminui atnaujinti, sąrašo; taip pat neįvardyta kriterijų, kuriais remdamasis teismas turėtų spręsti dėl tokių aplinkybių pripažinimo svarbiomis termino praleidimo priežastimis. Teismas, spręsdamas svarbių priežasčių konstatavimo klausimą, turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgti į ieškinio senaties instituto esmę ir jo paskirtį, ginčo esmę, šalių elgesį ir kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Kiekvienu atveju turi būti taikomi ne vidutiniai, o individualūs elgesio standartai dėl bylos šalių, dėl kurių sprendžiamas praleisto ieškinio senaties termino priežasčių svarbos įvertinimo klausimas. Praleisto termino atnaujinimo klausimas sprendžiamas atsižvelgiant į konkrečios situacijos aplinkybes, į subjektyviųjų (asmens sugebėjimas įvertinti susiklosčiusią teisinę situaciją, šalių elgesys ir pan.) ir objektyviųjų (siekiama apginti vertybė, asmens amžius, išsilavinimas ir pan.) kriterijų visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-142-916/2020, 28 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

48.       Kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad ieškinio senatį reikia taikyti ne mechaniškai, nes tai būtų nesuderinama su teismo pareiga vykdyti teisingumą, o atsižvelgiant į įvairias aplinkybes – šalių elgesį, jų aktyvumą, jų ginamos vertybės svarbą, lyginant ją su būtinybe remtis ieškinio senaties instituto normomis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2013; 2015 m. kovo 4 d. nutartį civilinėje byloje
Nr. 3K-3-112-313/2015 ir jose nurodytą kasacinio teismo praktiką). Sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, svarbu nustatyti, ar terminas praleistas dėl svarbių priežasčių ir kiek termino atnaujinimas turės įtakos teisingumui, kitų asmenų teisėms bei teisėtiems interesams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugpjūčio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-393/2012). Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti ieškoma protingos dviejų viešųjų interesų – užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą ir garantuoti teisinių santykių stabilumą bei apibrėžtumą – pusiausvyros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2012; kt.).

49.       Klausimo dėl praleisto teisės kreiptis į teismą termino atnaujinimo nagrinėjimas visuomet susijęs su tam tikrų konkuruojančių tarpusavyje vertybių vertinimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. rugpjūčio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219-701/2021, 71 punktas). Nagrinėjamu atveju sprendžiant šį klausimą konkurencija kyla tarp teisinių santykių stabilumo užtikrinimo, kuris pagal kasacinio teismo praktiką nebūtų užtikrintas, jei teisinių santykių subjektai neribotą laiką negalėtų būti tikri, ar dėl jų atžvilgiu priimtų administracinių aktų nebus inicijuojamas viešojo intereso gynimo procesas teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugpjūčio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2011), ir pažeistų valstybės interesų gynimo. Tiek pažeistų valstybės interesų gynimas, tiek civilinių santykių stabilumo užtikrinimas yra viešojo intereso dalys ir tik teismas nustato, kurį iš šių dviejų viešųjų interesų konkrečiu atveju reikėtų ginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2007; 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2010). Todėl kartais reikia ieškoti ne tik viešojo ir privataus intereso pusiausvyros, o tiesiog nustatyti kelių viešųjų interesų pusiausvyrą arba rinktis, kurio viešojo intereso gynyba konkrečiu atveju yra prioritetinė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2007; 2010 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-143/2010).

50.       Taigi nurodyta teismų praktika leidžia daryti išvadą, kad ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimas sprendžiamas kiekvienoje konkrečioje byloje atsižvelgiant į konkrečios situacijos aplinkybes.

51.       Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad bankroto administratorius, kaip bankrutuojančios įmonės interesus ginantis subjektas, nevykdė įstatyme įtvirtintos pareigos ginti bankrutuojančios įmonės interesus, savo pareigas vykdė nerūpestingai ir aplaidžiai,  nenustatė svarbių priežasčių, sutrukdžiusių nemokumo administratoriui laiku kreiptis į teismą, tačiau įvertinęs, kad bankroto nepateisinamas nerūpestingumas negali būti kliūtis ginti visai visuomenei svarbų gėrį, nusprendė, kad yra pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, pabrėžė, kad nagrinėjamoje byloje susiklosčiusi išskirtinė situacija. Todėl teismas, papildomai atsižvelgdamas į atsakovų neteisėtus ir (ar) sąžiningo elgesio standarto neatitinkančius veiksmus (pvz., įrangos išsivežimą prieš pat bankroto bylos iškėlimą, suvokiant, kad likusios atliekos nebebus išrūšiuotos, ar prieš bankroto bylos ieškovei iškėlimą perleidžiant visas turėtas akcijas), į CK 1.137 straipsnyje įtvirtintą sąžiningą naudojimąsi savo civilinėmis teisėmis ir galimybę atsisakyti ginti nesąžiningo asmens teises, į net 7 metus besitęsiančias pasekmes – atliekomis užterštą aplinką, viešojo intereso buvimą, priešingai nei vertino atsakovai, nusprendė, kad yra pakankamas pagrindas atnaujinti ieškinio senaties terminą.

52.       Teisėjų kolegijos vertinimu, iš pirmiau bylą nagrinėjusių teismų nurodytų argumentų matyti, kad teismai, nors ir nenustatę svarbių priežasčių, sutrukdžiusių bankroto administratoriui laiku kreiptis į teismą, ieškinio senaties termino atnaujinimo pagrindu, priešingai nei teigiama kasaciniu skundu, laikė ne tik gintiną viešąjį interesą, bet ir kitas nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes, įskaitant ir atsakovų nesąžiningą elgesį, taip pat ir aplinkybę, kad, teismui neatnaujinus ieškinio senaties termino, atliekų sutvarkymo ir neigiamų pasekmių aplinkai pašalinimo našta nepagrįstai būtų perkelta valstybei ir tektų visiems mokesčių mokėtojams. Be to, teismai, priešingai nei teigiama kasaciniu skundu, viešuoju interesu, sudarančiu pagrindą atnaujinti ieškinio senaties terminą, laikė ne pačios bankrutuojančios bendrovės interesą, bet visos visuomenės interesą – grėsmę aplinkai, visuomenės, o ypač tos visuomenės dalies, kuri daugelį metų gyvena šalia atliekomis užterštų teritorijų, teisę gyventi saugiai ir tinkamomis gyvenimo sąlygomis. Kaip teisingai nurodė atsiliepimu trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, teismai, spręsdami dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo, rėmėsi ne tik viešojo intereso buvimu, bet ir vertino, ar jis nusveria privatų ieškovų interesą, esant jų nesąžiningiems, neteisėtiems veiksmams, atliekų nesutvarkymo priežastis ir pasekmes.

53.       Teisėjų kolegija taip pat papildomai atkreipia dėmesį ir į tai, kad nagrinėjamoje byloje reikšminga aplinkybė, sudaranti kartu su kitomis aplinkybėmis pagrindą atnaujinti ieškinio senaties terminą, yra tai, kad bankroto administratorius ginčijo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus miesto agentūros 2015 m. kovo 20 d. privalomąjį nurodymą Nr. VR-14.20-15 bei 2015 m. balandžio 9 d. sprendimą Nr. (38-2)-VR-1.7-502 ir tuo pagrindu, kad galimai dalis atliekų nepriklauso ieškovei. Vilniaus apygardos teismui 2016 m. birželio 20 d. priėmus sprendimą ir atmetus ieškovės skundą, tapo aišku, kad net ir ginčytina stiklo atliekų dalis priklauso ieškovei. Nors kasaciniame skunde teigiama, kad patys atsakovai niekaip neprisidėjo prie ieškinio senaties termino praleidimo ir jokios jų kaltės dėl to nėra, vis dėlto atsakovai, neužtikrinę tinkamos bankrutavusios bendrovės buhalterinės apskaitos, prisidėjo prie atliekų kiekio nustatymo apsunkinimo, taigi kartu ir ieškinio pareiškimo apsunkinimo.       

54.       Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senaties termino pradžią ir ieškinio senaties termino atnaujinimą.

Dėl Akcinių bendrovių įstatymo 33 straipsnio 5 dalies aiškinimo ir taikymo

55.       Minėta, kad nagrinėjamoje byloje ieškinys pareikštas ne tik buvusiam ieškovės vadovui, bet ir buvusiems valdybos nariams. Kasaciniu skundu teigiama, jog bylą nagrinėję teismai, konstatuodami, kad ieškovės valdybos įgaliojimai tęsėsi net ir pasibaigus valdybos kadencijai, iki pat ieškovės bankroto bylos iškėlimo, nes nebuvo sudaryta nauja ieškovės valdyba, netinkamai aiškino ir taikė Akcinių bendrovių įstatymo 33 straipsnio 5 dalies nuostatas ir tuo pagrindu nepagrįstai padarė išvadas dėl ieškovės valdybos narių civilinės atsakomybės sąlygų buvimo.

56.       Akcinių bendrovių įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2014 m. birželio 17 d.) 33 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valdybą renka stebėtojų taryba bendrovės įstatuose nustatytam, bet ne ilgesniam kaip 4 metų laikotarpiui. Jeigu stebėtojų taryba nesudaroma, valdybą renka visuotinis akcininkų susirinkimas Akcinių bendrovių įstatymo 31 straipsnio 3 dalies stebėtojų tarybos rinkimams nustatyta tvarka. Jeigu renkami pavieniai valdybos nariai, jie renkami tik iki veikiančios valdybos kadencijos pabaigos. Akcinių bendrovių įstatymo 33 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad valdyba savo funkcijas atlieka įstatuose nustatytą laiką arba iki bus išrinkta ir pradės dirbti nauja valdyba, bet ne ilgiau kaip iki valdybos kadencijos pabaigos metais vyksiančio eilinio visuotinio akcininkų susirinkimo.   

57.       Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovės valdyba buvo išrinkta 2008 m. rugsėjo 3 d., o jos įgaliojimai turėjo baigtis 2012 m. rugsėjo 2 d., tačiau visuotinis akcininkų susirinkimas, kuris, remiantis Akcinių bendrovių įstatymo 23 straipsnio 1 dalimi ir 3 dalies 3 punktu, turėjo būti šaukiamas būtent valdybos iniciatyva, arba valdybai nevykdant pareigos sušaukti visuotinį akcininkų susirinkimą, tokia iniciatyvos teisė buvo suteikta vadovui, nebuvo sušauktas – nei pati valdyba, nei vadovas nesiėmė jokių priemonių naujai valdybai išrinkti.

58.       Taip pat teismai nustatė ir tai, kad atsakovai valdybos nariai ir bendrovės vadovas bendru sutarimu priimdavo sprendimus dėl įmonės veiklos, nors nei akcininkų, nei valdybos posėdžiai nebuvo šaukiami oficialiai, vadovaujantis Akcinių bendrovių įstatymo nuostatomis, nebuvo laikomasi formalios posėdžio vedimo tvarkos, darbotvarkės sudarymo, posėdžiai nebuvo protokoluojami, tačiau būtent šių susirinkimų metu de facto buvo priimami visi sprendimai dėl kasdienės bendrovės veiklos. Tokiu būdu valdybos nariai veikė ir po 2012 m. rugsėjo 2 d. Šių aplinkybių pagrindu bylą nagrinėję teismai padarė išvadą, kad buvę valdybos nariai vykdė ne bendrovės veiklos kontrolę, o de facto kartu su vadovu aktyviai valdė bendrovę ir veikė kaip faktiniai bendrovės vadovai. Atsakovai kasaciniu skundu neteikia argumentų, jog teismai šias aplinkybes nustatė netinkamai, pažeisdami įrodymų vertinimo taisykles. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija padaro išvadą, kad bylą nagrinėję teismai pagrįstai nusprendė dėl buvusių ieškovės valdybos narių civilinės atsakomybės ir šios jų išvados neprieštarauja Akcinių bendrovių įstatymo 33 straipsnio 5 daliai.   

Dėl priežastinio ryšio tarp atsakovų neteisėtų veiksmų ir ieškovės patirtos žalos

59.       Kasaciniu skundu teigiama, kad teismai nenustatinėjo priežastinio ryšio tarp ieškovės valdybos narių neteisėtų veiksmų ir konkrečios ieškovei kilusios žalos ir laikė, kad visa bendra kreditorių reikalavimų suma ir visa atliekoms sutvarkyti reikalingų lėšų suma yra šių atsakovų neveikimu sukelta žala, taip nukrypdami nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos. Nors atsakovai – ieškovės valdybos nariai – tiesiogiai patys kreiptis į teismą dėl ieškovės bankroto bylos iškėlimo neturėjo kompetencijos, tačiau teismų konstatuotas šių atsakovų neteisėtas neveikimas – ieškovės veiklos nestabdymas – savo pobūdžiu ir pasekmėmis yra tolygus įmonės bankroto bylos neinicijavimui laiku. Todėl, atsakovų nuomone, teismai turėjo taikyti kasacinio teismo praktiką, suformuotą bylose, kuriose buvo sprendžiama dėl akcininkų ir (ar) valdymo organų narių atsakomybės jiems laiku neinicijavus įmonės bankroto bylos. Kasaciniu skundu taip pat teigiama, kad, nustatydami priežastinį ryšį tarp atsakovės „Krynicki Recykling S. A.“ (akcininkės) neteisėtų veiksmų – nesąžiningo stiklo perdirbimo įrangos atsiėmimo, teismai jo aiškiai nepagrindė ir argumentavo tik bendro pobūdžio abstrakčiomis prielaidomis. Su šiais kasacinio skundo argumentais teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti.

60.       Visų pirma, teisėjų kolegija pažymi, kad teismai nustatė, jog neteisėti atsakovų veiksmai pasireiškė įvairių jiems tenkančių pareigų pažeidimu – tai ir pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdymu, aplaidžiu buhalterinės apskaitos tvarkymu, įmonės valdymo organams pažeidus fiduciarines pareigas, elgiantis nesąžiningai dėl stiklo atliekų rūšiavimo linijos (įrangos) atsiėmimo. Teismai, pasisakydami dėl atsakovų – valdybos narių – neteisėtų veiksmų, nurodė, kad atsakovai veikė de facto kartu su bendrovės vadovu, aktyviai valdydami bendrovę ir veikdami kaip faktiniai vadovai, nesiėmė veiksmų tokiems padariniams, kaip žalos atsiradimas, išvengti ar jiems sumažinti, todėl yra solidariai atsakingi su vienasmeniu valdymo organu už tai, kad bendrovė negali atsiskaityti su kreditoriais. Tai reiškia, kad atsakovų ieškovės valdybos narių neteisėti veiksmai pasireiškė ne tik tokiu neveikimu, kuris, kaip teigiama kasaciniu skundu, savo pobūdžiu ir pasekmėmis yra tolygus tik įmonės bankroto bylos neinicijavimui laiku, bet ir bendrai fiduciarinių pareigų pažeidimu. Be to, teismai nustatė, jog atsakovai veikė kartu, jie bendrininkavo siaurąja prasme (subjektyvusis bendrininkavimas), ir jų atsakomybės pagrindu taikė CK 6.6 straipsnio 3 dalyje ir 6.279 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą solidariosios skolininkų pareigos prezumpciją. Šios aplinkybės turi reikšmės ir nustatant priežastinį ryšį tarp atsakovų neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. 

61.       Antra, priešingai nei teigiama kasaciniu skundu, bylą nagrinėję teismai nustatė priežastinį ryšį tarp atsakovų ieškovės valdybos narių, taip pat ir kitų atsakovų, įskaitant ir atsakovę bendrovės akcininkę „Krynicki Recykling S. A.“, neteisėtų veiksmų ir ieškovei padarytos žalos. Be to, priešingai nei nurodyta kasaciniu skundu, šis priežastinis ryšys teismų buvo aiškiai argumentuotas ir nebuvo paremtas prielaidomis. Tai, kad teismas padarė kitokią išvadą, nei tikėjosi atsakovai, nesudaro pagrindo teigti, jog teismai apskritai priežastinio ryšio nenustatė ar jo neargumentavo.

62.       Apeliacinės instancijos teismas tyrė ir vertino byloje esančius įrodymus ir nusprendė, kad ieškovė galimai nemoki buvo jau 2011, 2012 m.; kartu teismas nurodė, kad šioje byloje susiklosčiusiomis išskirtinėmis aplinkybėmis pirmosios instancijos teismas, nustatęs valdymo organų ir bendrovės dalyvių veiksmų bendrumą bei jų derinimą, ekonominės logikos neatitinkantį ieškovės veiklos tęstinumą, atsakovų žinojimą apie tikrąją ieškovės padėtį, turėjo pagrindą padaryti labiau tikėtiną išvadą, jog visi teismo patvirtinti kreditorių reikalavimai, kuriems padengti bendrovė lėšų ar turto neturi, vertintini kaip atsiradę pavėlavus inicijuoti bankroto bylą, nes tikslaus nemokumo momento ir atskirų kreditorių reikalavimų atsiradimo laikotarpių, nemokumo administratoriui neperdavus visų finansinių ieškovės dokumentų, nėra galimybės nustatyti. Teismai, pasisakydami dėl atsakovų nesąžiningų veiksmų atsakovams atsiimant stiklo perdirbimo įrangą, nurodė, kad nors įranga ieškovei buvo suteikta akcininkės, tačiau akcininkės ir didžiosios dalies valdybos narių sąsajos teismui leidžia daryti išvadą, kad tai buvo bendras tiek ieškovės akcininkės, tiek ir valdybos narių nesąžiningas sprendimas, lėmęs žalos atsiradimą. Vertindamas priežastinį ryšį tarp šių (ir kitų) atsakovų nesąžiningų veiksmų ir atsiradusios žalos dėl atliekų sutvarkymo, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad, atsiėmus stiklo atliekų rūšiavimo liniją, ieškovės vykdytas stiklo atliekų naudojimo technologinis procesas ne tik sustojo, bet ir objektyviai negalėjo būti tęsiamas; praradus vienintelę įrangą, naudotą tokioje specifinėje ūkinėje veikloje, kuria vertėsi ieškovė, susikaupusios atliekos negalėjo būti baigtos rūšiuoti ir, jas išrūšiavus, arba parduotos kaip žaliava atliekų perdirbėjams, arba perduotos kaip atliekos atliekų perdirbėjams. Taigi atsakovai turėjo suvokti ir suvokė, kad įrangos išgabenimas priverstinai stabdys ieškovės veiklą ir nebeleis vykdyti veiklos nutraukimo plano bei eliminuos galimybę bent jau sumažinti nuostolius. 

63.       Pagal deliktinės atsakomybės taikymo taisykles atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu (CK 6.247 straipsnis). 

64.       Kasacinis teismas, aiškindamas CK 6.247 straipsnį, yra nurodęs, kad priežastinio ryšio nustatymo civilinėje byloje procesą sąlygiškai galima išskirti į du etapus. Pirmame etape conditio sine qua non (privaloma sąlyga) testu nustatomas faktinis priežastinis ryšys ir sprendžiama, ar žalingi padariniai kyla iš neteisėtų veiksmų, t. y. nustatoma, ar žalingi padariniai būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo. Kitame etape nustatomas teisinis priežastinis ryšys, kai sprendžiama, ar padariniai teisine prasme nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo (neveikimo). Nustatant teisinį priežastinį ryšį reikia įvertinti atsakovo, jeigu jis elgtųsi kaip protingas ir apdairus asmuo, galimybę neteisėtų veiksmų atlikimo metu numatyti žalos atsiradimą, neteisėtais veiksmais pažeistos teisės ar teisėto intereso prigimtį ir vertę bei pažeisto teisinio reglamentavimo apsauginį tikslą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-53/2010 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką; 2019 m. birželio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-193-469/2019 35 punktą; 2019 m. lapkričio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3k-3-320-916/2019 71 punktą; 2019 m. gruodžio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-393-916/2019 36 punktą).

65.       Civilinė atsakomybė taikoma tik jei ieškovas įrodo, kad tarp neteisėtų veiksmų ir žalos yra priežastinis ryšys (CPK 178 straipsnis), išskyrus atvejus, kai priežastinis ryšys yra preziumuojamas. Priežastinis ryšys preziumuojamas subjektyviojo bendrininkavimo atveju bei alternatyviųjų priežasčių atveju (CK 6.279 straipsnio 4 dalis) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gruodžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-344-701/2021 27 punktą).

66.       Kasacinio teismo praktika įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais nuosekliai išplėtota (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje
Nr. 3K-3-156-701/2016, 29-33 punktus, 2016 m. gegužės 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-258-219/2016, 22-24 punktus ir juose nurodytą praktiką). Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2014; kt.). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog faktinių duomenų įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009). Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes nurodymai teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą, neleistini. Dėl to atvejai, kai šalies nurodytos aplinkybės, argumentai nepripažįstami įrodytais, savaime neleidžia daryti išvados, kad bylos nagrinėjimo metu teisme buvo padaryta CPK 176, 185 straipsnių pažeidimų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2010; kt.).

67.       Nors kasaciniu skundu teigiama, kad iš byloje esančių dokumentų – pirminių ieškovės kreditorių finansinius reikalavimus patvirtinančių dokumentų ir daugybės Aplinkos apsaugos departamento patikrinimo aktų – galima buvo įvertinti ieškovės finansinės situacijos pokyčius ir atliekų kiekio kitimą iki ieškovės bankroto bylos iškėlimo, tačiau nepagrindžiama, kokių konkrečiai įrodymų teismas netyrė ir nevertino ir kaip šiuo atžvilgiu teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Todėl šiuos argumentus teismas vertina kaip nepagrįstus.

68.       Įvertinusi šioje byloje nustatytas faktines ir teisines aplinkybes, t. y. tai, kad atsakovai ieškovės valdybos nariai dalyvavo valdant bendrovę nuo jos įsteigimo 2008 m. iki bankroto bendrovei bylos iškėlimo, kad jie buvo pripažinti pažeidusiais fiduciarines pareigas, įskaitant ir pareigą pasirūpinti tuo, jog bendrovė tinkamai tvarkytų buhalterinės apskaitos dokumentus, kad nemokumo administratoriui nebuvo perduoti visi finansiniai bendrovės dokumentai, kad kreditorių reikalavimų suma yra patvirtinta ir dėl šios sumos ginčo nėra, ir tai, kad byloje nėra kitų įrodymų, patvirtinančių kitokią žalos, atsiradusios bendrovei, sumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai, remdamiesi įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisyklėmis, padarė pagrįstą išvadą, jog egzistuoja priežastinis ryšys tarp atsakovų ieškovės valdybos narių neteisėtų veiksmų ir ieškovei atsiradusios žalos. Teisėjų kolegija pritaria bylą nagrinėjusių teismų išvadai, kad, įmonei vykdant specifinę veiklą, kurios vykdymui stiklo atliekų rūšiavimo linija turėjo esminę reikšmę ir buvo esminis vieno iš akcininkų – atsakovės „Krynicki Recykling S. A.“ – įsipareigojimas perduoti bendrovės veiklai vykdyti nuomos pagrindais būtent šią įrangą, šios įrangos nesąžiningas atsiėmimas objektyviai tapo bendrovės veiklos stabdymo priežastimi. Kaip teisingai nurodė teismai, atsakovai turėjo suvokti ir suvokė, kad įrangos išgabenimas priverstinai stabdys ieškovės veiklą ir nebeleis vykdyti veiklos nutraukimo plano, o tai reiškia ir sutvarkyti ar bent jau sumažinti bendrovėje likusių atliekų kiekį, ir eliminuos galimybę bent jau sumažinti nuostolius. Todėl yra pagrindas daryti išvadą, kad atsakovės „Krynicki Recykling S. A.“ neteisėti veiksmai prisidėjo prie žalingų bendrovei padarinių kilimo. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija padaro išvadą, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias priežastinį ryšį kaip civilinės atsakomybės taikymo sąlygą, ir nenukrypo nuo šias normas aiškinančios praktikos. 

69.       Kasaciniu skundu teigiama, kad teismai, nustatydami priežastinį ryšį tarp atsakovės „Krynicki Recykling S. A.“ (akcininkės) neteisėtų veiksmų – nesąžiningo stiklo perdirbimo įrangos atsiėmimo, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 31 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-167-611/2015 pateiktų taisyklių.

70.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą nurodęs, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo priimti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (iš anksto), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-186/2009; 2015 m. kovo 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-118-219/2015; kt.).

71.       Kasacinio teismo konstatuota, kad vienoje byloje priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas kaip teismo precedentas gali būti taikomas kitoje byloje tik tada, kai pastarosios nagrinėjamos bylos esminės faktinės aplinkybės, lemiančios tos pačios teisės taikymą, yra tapačios arba iš esmės panašios kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Taigi, pagrindinis kriterijus, lemiantis jau išnagrinėtoje byloje priimto įsiteisėjusio teismo sprendimo kaip precedento taikymą, yra esminės faktinės bylos aplinkybės, kurių buvimas lemia teisinių santykių kvalifikavimą ir atitinkamų teisės normų taikymą. Teismui konkrečioje nagrinėjamoje byloje nenustačius esminių jos faktinių aplinkybių, kitoje byloje priimto teismo sprendimo kaip precedento taikymas yra negalimas, nes tai neatitiktų teismo precedento taikymo sąlygų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-701/2020 61 punktą; 2021 m. sausio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-611/2021 58 punktą). Tam, kad būtų teisinis pagrindas atsižvelgti į ankstesnėse bylose suformuluotas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles, nebūtina, kad visiškai sutaptų gretinamų bylų faktinių aplinkybių visuma, o pakanka, kad būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų būtent tos aplinkybės, kurios buvo suformuluotų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių ratio decidendi, t. y. kad būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų (tik) tos teisiškai reikšmingos aplinkybės, kurių pagrindu ir buvo suformuluota atitinkama taisyklė. Tuo tarpu tapatumo arba esminio panašumo reikalavimai netaikytini toms teisiškai nereikšmingoms bylos aplinkybėms, kurios neturėjo teisinės reikšmės ir (arba) įtakos formuluojant atitinkamą teisės aiškinimo ir taikymo taisyklę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-162/2009).

72.       Kasaciniu skundu nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 31 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-167-611/2015 ir nagrinėjamoje byloje sprendžiami skirtingo pobūdžio klausimai: minėtoje byloje buvo sprendžiamas rangovo, statinio projektuotojo ir statybos techninio prižiūrėtojo civilinės atsakomybės, reglamentuojamos CK 6.696 straipsnyje, taikymo klausimas, kilęs dėl pastato stogo griūties, nagrinėjamoje byloje sprendžiamas įmonės akcininkės, vadovo ir valdymo organų narių civilinės atsakomybės klausimas. Todėl kasaciniu skundu nurodyta kasacinio teismo nutartis negali būti laikoma precedentu nagrinėjamoje byloje ir nėra pagrindo konstatuoti nukrypimą nuo joje pateiktų taisyklių, o tiek, kiek šioje ir kitose kasacinio teismo nutartyse plėtojama teismų praktika aiškinant priežastinio ryšio institutą, teismas atsižvelgė vertindamas kasacinio skundo argumentus dėl priežastinio ryšio nustatymo netinkamumo.

Dėl žalos dydžio nustatymo

73.       Kasaciniu skundu teigiama, kad bylą nagrinėję teismai, laikydamiesi pozicijos, kad žalos dydis turi būti nustatomas pagal atliekų kiekį, buvusį bankroto bylos iškėlimo metu, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-465/2012 nustatytų taisyklių, kad nustatant būsimų išlaidų dydį turi būti vadovaujamasi realumo kriterijumi. Teisėjų kolegija su šiuo argumentu nesutinka.

74.       Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, atsižvelgiant į pirmiau šioje nutartyje nurodytus argumentus (nutarties 70–73 punktai), Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-465/2012 nėra pagrindo taikyti kaip teismo precedento nagrinėjamoje byloje, nes joje ir nagrinėjamoje byloje sprendžiami skirtingo pobūdžio klausimai: minėtoje byloje buvo sprendžiamas žalos, padarytos laikinųjų apsaugos priemonių taikymu, klausimas, tuo tarpu nagrinėjamoje byloje sprendžiamas įmonės akcininkės, vadovo ir valdymo organų narių civilinės atsakomybės klausimas. Todėl į šioje byloje formuojamą praktiką dėl būsimos žalos atlyginimo aiškinimo bus atsižvelgta, vertinant kasacinio teismo praktikos, formuojamos šiuo aspektu, kontekste.

75.       CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Pagal CK 6.249 straipsnio 3 dalį teismas gali įvertinti būsimą žalą remdamasis realia jos atsiradimo tikimybe.

76.       Kasacinis teismas yra nurodęs, kad tais atvejais, kai žalos padarymo faktas yra akivaizdus arba lengvai įrodomas, o nuostoliams tiksliai apskaičiuoti gali prireikti daug laiko, taip pat jų gali atsirasti ateityje, gali nukentėti žalą patyrusio asmens interesai, jeigu jo turtinė padėtis nėra gera ir jam nedelsiant reikia lėšų, pagal CK 6.249 straipsnio 3 dalį teismas gali įvertinti būsimą žalą remdamasis realia jos atsiradimo tikimybe ir kaip žalos atlyginimą priteisti konkrečią pinigų sumą, periodines išmokas arba įpareigoti skolininką užtikrinti žalos atlyginimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2012; 2012 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2012).

77.       Pagrindinis kriterijus sprendžiant dėl būsimų išlaidų priteisimo pagal CK 6.249 straipsnio 3 dalį yra padarytos žalos pašalinimo išlaidų būtinumas. Taigi, ieškovas, siekdamas, kad būtų priteistos padarytos žalos pašalinimo būsimos išlaidos, turi CPK 177 straipsnyje nustatytomis įrodinėjimo priemonės įrodyti būsimų išlaidų būtinumą ir pagrįstumą, atsižvelgiant į protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų nuostatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2012). 

78.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad bylą nagrinėję teismai, nustatydami žalos dydį, vertino ir aplinkybes, kad tam tikras atliekų kiekis jau yra sumažėjęs, nes sutvarkytas, kartu vertindami ir tai, kad šio kiekio sutvarkymo išlaidos patenka į būsimos žalos atlyginimo sumą. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad jei sutvarkytų atliekų kiekio PVM sąskaitose faktūrose nurodytos sumos (kurios dar nėra apmokėtos) būtų įtrauktos į žalos atlyginimo sumą, ši būtų dar didesnė, nei nustatė teismai, remdamiesi byloje pateiktais pasiūlymais. Todėl nėra pagrindo teigti, kad teismų nustatytas žalos dydis neatitiko realumo kriterijaus.

79.       Kasaciniu skundu nurodoma, kad teismai nevertino tos aplinkybės, jog naujos atliekos buvo atvežtos jau po bankroto bylos iškėlimo ieškovei. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks atliekų kiekio kitimas, net jei jis ir buvo, neturi jokios teisinės reikšmės, nes, kaip ir nurodoma pačiame kasaciniame skunde, bylą nagrinėję teismai atliekų kiekį, reikšmingą žalos dydžiui apskaičiuoti, nustatinėjo būtent bankroto bylos iškėlimo metu, o ne po jos iškėlimo.

80.       Galiausiai teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad nagrinėjamoje byloje dėl atsakovių veiksmų, įskaitant ir tai, kad jos neužtikrino tinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo, apskritai nėra įmanoma nustatyti visiškai tikslaus atliekų kiekio ir todėl apskaičiuoti tikslaus žalos dydžio. Tokiu atveju konkretų žalos dydį, įvertinęs bylos aplinkybes, nustato teismas, atsižvelgdamas į protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų nuostatas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šios bylos aplinkybes, padaro išvadą, kad priteistos padarytos žalos pašalinimo būsimos išlaidos yra tinkamai nustatytos, o kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad bylą nagrinėję teismai nenustatė realaus žalos dydžio dėl atliekų sutvarkymo.

Dėl CPK 182 straipsnio 2 punkto (ne)pažeidimo ir kitų argumentų

81.       Kasaciniu skundu teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl atsakovės „Krynicki Recykling S. A.“ atsakomybės ir remdamasis faktais, nustatytais kitoje civilinėje byloje, kurioje atsakovė nedalyvavo, pažeidė atleidimą nuo įrodinėjimo reglamentuojančią CPK 182 straipsnio 2 punkto nuostatą, taip nukrypdamas nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos. Teisėjų kolegija vertina šį kasacinio skundo argumentą kaip neturintį teisinės reikšmės.

82.       Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl atsakovės „Krynicki Recykling S. A.“ (akcininkės) veiksmų neteisėtumo, pasireiškiančio pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdymu, ne tik rėmėsi faktais, nustatytais Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 14 d. nutartyje, kuria ieškovės bankrotas pripažintas tyčiniu, bet ir savarankiškai tyrė bei vertino šios atsakovės veiksmų neteisėtumą dėl pareigos laiku kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo bendrovei pažeidimo, kitaip tariant, prejudicinis faktas buvo tik viena iš aplinkybių, kuria remdamiesi teismai padarė išvadą dėl šios atsakovės veiksmų neteisėtumo. Todėl kasaciniu skundu neteikiant argumentų dėl kitų aplinkybių, kuriomis remdamiesi teismai padarė išvadą, kad atsakovė „Krynicki Recykling S. A.“ (akcininkė) pažeidė pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, nustatymo nepagrįstumo, vien kasacinio skundo argumentais dėl netinkamo prejudicinių aplinkybių taikymo nepaneigiama teismų išvada dėl atsakovės „Krynicki Recykling S. A.“ (akcininkės) veiksmų neteisėtumo. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija dėl šio argumento plačiau nepasisako.

83.       Kasaciniu skundu taip pat teigiama, kad CPK 182 straipsnio 2 punkto nuostata buvo pažeista ir teismui nenustatinėjant Vilniuje esančių atliekų priklausymo ieškovei fakto ir nevertinant su tuo susijusių byloje esančių duomenų, tačiau laikantis pozicijos, kad atliekų priklausymo faktas ieškovei yra nustatytas kitoje administracinėje byloje, kurioje nė vienas iš bylos atsakovų nedalyvavo. Teisėjų kolegija šiuos argumentus vertina kaip nepagrįstus.

84.       Iš apeliacinės instancijos teismo sprendimo turinio akivaizdu, kad teismas Vilniuje esančių atliekų priklausymo faktą nustatė savarankiškai nagrinėjamoje byloje tirdamas ir vertindamas byloje esančius įrodymus, o ne remdamasis atliekų priklausymo ieškovei faktu kaip nustatytu kitoje administracinėje byloje, todėl neįrodinėtinu, t. y. šiam faktui netaikė CPK 182 straipsnio 2 punkte nustatytos prejudicialumo taisyklės. Kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo sprendimo, šis teismas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 20 d. sprendimu nustatytas aplinkybes vertino kitų įrodymų kontekste, be kita ko, vertindamas Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus miesto agentūros patikrinimo akte užfiksuotas aplinkybes, ikiteisminio tyrimo metu apklaustų liudytojų parodymus.

85.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kasacinis teismas yra pažymėjęs, jog tais atvejais, kai nėra pakankamo pagrindo aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, pripažinti prejudiciniais faktais pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą, teismo sprendimas vertintinas kaip rašytinis įrodymas, jo įrodomoji reikšmė bylos faktų konstatavimui vertintina kartu su kitais šioje byloje surinktais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-284/2013; 2013 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2013). Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas Vilniuje esančių atliekų priklausymo faktą būtent ir nustatė, tirdamas ir vertindamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 20 d. sprendimą kartu su kitais byloje surinktais įrodymais.

86.       Be to, nors kasaciniu skundu yra nurodoma, kad atsakovai bylos nagrinėjimo metu teigė, jog minimos atliekos nepriklauso ieškovei, ir pateikė daugybę tai patvirtinančių įrodymų, taip pat teigė, kad šių įrodymų bylą nagrinėję teismai nevertino, tačiau nepagrindė, kokių konkrečiai įrodymų teismai netyrė ir nevertino ir kaip šiuo požiūriu teismai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Todėl teisėjų kolegija šį argumentą laiko teisiškai nepagrįstu.   

Dėl atsakovų prašymo priimti papildomus įrodymus (ne)pagrįstumo   

87.       Kasacinį skundą pateikę atsakovai 2022 m. vasario 4 d. prieš bylos nagrinėjimą teismo posėdyje (2022 m. vasario 9 d.) pateikė prašymą priimti papildomus rašytinius įrodymus. Atsakovai nurodė, kad po kasacinio skundo pateikimo paaiškėjo naujos šiai bylai reikšmingos aplinkybės ir atsirado šias aplinkybes patvirtinantys įrodymai, kurių negalėjo įvertinti ir nevertino apeliacinės instancijos teismas.

88.       CPK 353 straipsnio 1 dalyje apibrėžtos bylos nagrinėjimo ribos: kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Pagal CPK 353 straipsnio 2 dalį kasaciniame skunde neleidžiama remtis naujais įrodymais bei aplinkybėmis, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme. Nurodytas teisinis reguliavimas suponuoja kasacinio proceso taisyklę, kad nauji įrodymai šioje proceso stadijoje negali būti pateikiami ir priimami.

89.       CPK 350 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad, išsprendus kasacinio skundo priėmimo klausimą, kasacinio skundo papildyti ar pakeisti negalima; pagal civilinio proceso dalyvių lygiateisiškumo principą analogiška taisyklė yra įtvirtinta ir dėl kitų byloje dalyvaujančių asmenų atsiliepimų į kasacinį skundą: pagal CPK 351 straipsnio 1 dalį atsiliepimai į kasacinį skundą turi būti pateikiami per vieną mėnesį nuo skundo įrašymo į Lietuvos Aukščiausiajame Teisme kasacine tvarka nagrinėtinų bylų sąrašą; atsiliepimai į kasacinį skundą, jo papildymai ar pakeitimai, pateikti praleidus nustatytą terminą, nepriimami ir grąžinami juos pateikusiems asmenims.

90.       Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovų pateikti nauji įrodymai ir (ar) paaiškinimai pagal kasacinį procesą reglamentuojančias CPK normas negali būti priimti, todėl grąžintini jį pateikusiam asmeniui.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

91.       Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį, todėl ji paliktina galioti.

92.       Kasaciniu skundu prašoma atgręžti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 12 d. sprendimo vykdymą, tačiau, nekonstatavus pagrindo pakeisti bylos nagrinėjimo baigtį, šis prašymas negali būti tenkinamas.

93.       CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Netenkinus atsakovų kasacinio skundo, kasaciniame teisme jų patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.

94.       Atsiliepimą į kasacinį skundą pateikęs trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija nepateikė prašymo dėl kasaciniame teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir tokių išlaidų įrodymų, todėl jų atlyginimo klausimas nesprendžiamas.

95.       Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 28 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 15,47 Eur tokių išlaidų. Netenkinus atsakovų kasacinio skundo, šių išlaidų atlyginimas valstybei priteistinas iš jų lygiomis dalimis – po 5,15 Eur.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. balandžio 15 d. nutartį palikti nepakeistą.

Atsisakyti priimti atsakovų „Krynicki Recykling S. A.“, A. K. ir P. K. prašymą dėl papildomų įrodymų priėmimo ir papildomus įrodymus bei grąžinti šį prašymą ir įrodymus juos pateikusiems asmenims.

Priteisti valstybei iš atsakovų „Krynicki Recykling S. A.“, A. K., P. K. po 5,15 Eur (penkis Eur 15 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5662.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjos                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                        Danguolė Bublienė

                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                        Alė Bukavinienė

                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                        Sigita Rudėnaitė