Baudžiamoji byla Nr. 2K-141/2015

                                                                                                       Teisminio proceso Nr. 1-41-1-01150-2010-7

                                                                                                       Procesinio sprendimo kategorijos: (S)

                                                                                                       1.1.5.1;

                                                                                                       1.2.26.2.1;

                                                                                                       2.1.7.4;

                                                                                                       2.4.2.1.                  

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 13 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Viktoro Aiduko, Aurelijaus Gutausko ir pranešėjo Gintaro Godos,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. G. , nuteistojo B. G. gynėjo advokato Mariaus Zabitos ir nuteistojo G. L. gynėjo advokato Stasio Zabitos kasacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. balandžio 18 d. nuosprendžio ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 23 d. nutarties.

              Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. balandžio 18 d. nuosprendžiu nuteisti:

              R. G. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 284 straipsnio 1 dalį – 40 MGL (5200 Lt) dydžio bauda, kurią įpareigotas sumokėti per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos;

B. G. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį – 70 MGL (9100 Lt) dydžio bauda; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė visiško sudėjimo būdu subendrinta su Šiaulių apygardos teismo 2012 m. liepos 20 d. nuosprendžiu paskirta ir atlikta bausme ir paskirta galutinė subendrinta bausmė 80 MGL (10 400 Lt) dydžio bauda; įskaičius visiškai atliktą bausmę pagal Šiaulių apygardos teismo 2012 m. liepos 20 d. nuosprendį, B. G. pripažintas nesumokėjusiu šiuo nuosprendžiu paskirtos 70 MGL (9100 Lt) dydžio baudos, kurią įpareigotas sumokėti per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos;

              G. L. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį – 40 MGL (5200 Lt) dydžio bauda, kurią įpareigotas sumokėti per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Taip pat šiuo nuosprendžiu G. N. nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį šešių mėnesių viešųjų darbų bausme, įpareigojant visuomenės labui neatlygintinai išdirbti po dvidešimt valandų per mėnesį, tačiau dėl šios nuosprendžio dalies kasacinių skundų nepaduota.

Priteista nukentėjusiajam A. Ž. solidariai iš B. G. , R. G. , G. L. ir G. N. 2000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Nuosprendžiui įsiteisėjus, daiktinis įrodymas – žolės riedulio lazda – sunaikintas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 94 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Skundžiama Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 23 d. nutartimi nuteistųjų G. L. , R. G. , B. G. apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

B. G. , R. G. , G. L. nuteisti už tai, kad 2010 m. rugpjūčio 1 d., apie 13.20 val. (tiksliau nenustatytu laiku), viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini), gatvės važiuojamojoje dalyje, veikdami kartu su G. N. , įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką, o būtent: veikdami bendrais tyčiniais veiksmais, B. G. padavus G. L. žolės riedulio lazdą ir nurodžius mesti į nukentėjusiojo A. Ž. vairuojamą automobilį „VW Passat“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pastarajam metus, tačiau nepataikius, po to B. G. ir G. L. kartu pribėgus prie nukentėjusiojo automobilio, G. L. pakėlus šalia automobilio nukritusią lazdą ir padavus B. G., šiam lazda išdaužus nukentėjusiojo A. Ž. automobilio galinį lango stiklą ir kairės pusės priekinių durelių stiklą, o tuo metu automobiliu „Mercedes Benz“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) į įvykio vietą atvažiavus B. G. ir G. L. draugams R. G. ir G. N. , kartu tęsiant nusikalstamą veiką bei veikiant vieninga tyčia, G. N. vairuojamu automobiliu „Mercedes Benz“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) staigiu judesiu ir stabdymu tyčia užstačius pravažiavimą nukentėjusiajam A. Ž. ir taip neleidžiant jam pasišalinti bei sukėlus avarinę situaciją, R. G. papurškus ašarinių dujų į automobilio „VW Passat“ saloną, siekiant priversti nukentėjusįjį išlipti iš automobilio, šiam išlipus per priekines keleivio dureles, B. G. du kartus iššaunant į orą garsiniu pistoletu, po to G. N. pastūmus nukentėjusįjį A. Ž. į nugarą, B. G. suduodant žolės riedulio lazda A. Ž. per kojas ir nukentėjusiajam suklupus ant žemės, B. G. suduodant du smūgius kumščiu į galvos sritį ir nenustatytą skaičių smūgių koja į įvairias kūno vietas (iš viso ne mažiau kaip šešis smūgius), padarė nukentėjusiajam A. Ž. nubrozdinimus nosies, dešinės alkūnės, dešinio dilbio, kelių, dešinės blauzdos srityje, kraujosruvą dešiniame žaste, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, ir tokiais veiksmais pažeidė viešąją tvarką.

Kasaciniu skundu nuteistasis R. G. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. balandžio 18 d. nuosprendį bei Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 23 d. nutartį ir baudžiamąją bylą jam nutraukti nesant jo veiksmuose nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnio 1 dalyje, požymių.

Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas, priimdamas 2014 m. gegužės 23 d. nutartį, padarė esminių BPK pažeidimų, nes byloje surinktus duomenis vertino fragmentiškai, epizodiškai, nenuosekliai analizuodamas, nesulygindamas tarpusavyje, nesilaikydamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, neargumentuodamas, kodėl vienus įrodymus atmeta, o kitais remiasi. Kasatoriaus teigimu, jo kaltė dėl inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo buvo grindžiama išskirtinai jo ir kitų kaltinamųjų, kuriems kasatorius papasakojo apie dujų papurškimą, ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais (netiesioginiais įrodymais), t. y. šios aplinkybės jis neginčijo viso baudžiamojo proceso metu. R. G. pažymi, kad nė vienas liudytojas ir pats nukentėjusysis jo neatpažino kaip asmens, sudavusio smūgius, taip pat purškusio dujas ar atlikusio kitokius nusikalstamus veiksmus. Teismas visiškai neatsižvelgė į liudytojų M. S. , J. B., H. K. , R. Š. , P. J. parodymus, neįvertino jų kartu su visais byloje surinktais duomenimis, pasisakė tik tiek, kad šių liudytojų parodymai nepatvirtinto, jog nukentėjusysis pirmas pradėjo konfliktą. Kasatorius pažymi, kad nukentėjusiojo parodymai buvo prieštaringi: vienu metu nurodė priėjęs prie B. G. ir G. L. , o kitu – nusekęs jiems iš paskos. Liudytoja R. Š. 2013 m. spalio 1 d. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad balto automobilio „VW Passat“ variklis ūžė, manevravimas pasikartojo kelis kartus, susidarė įspūdis, jog vairuotojas vairuoja neatsakingai, kelia grėsmę aplinkiniams, anot kasatoriaus, ši liudytoja patvirtino jo nurodytas aplinkybes, jog A. Ž. , R. G. atvykus, bandė užvažiuoti ant B. G. ir G. L. .  Liudytojas H. K. 2013 m. lapkričio 27 d. teismo posėdyje nurodė, kad girdėjo, kaip kelis kartus staigiai stabdė automobilis, nuėjo pasižiūrėti, nukentėjusysis keikėsi, keiksmažodžių prasmė – grasinimai. Taigi, teismas rėmėsi tik kaltinančiais bylos įrodymais, atmesdamas visus liudytojų, nurodžiusių apie nukentėjusiojo neteisėtus veiksmus, patvirtinusių nuteistųjų versiją, parodymus. Kasatorius dar kartą pabrėžia, kad nė vienas liudytojas byloje nenurodė, jog jis prisidėjo prie nusikaltimo, vienintelis jo nuteisimo pagrindas buvo paties prisipažinimas. Be to buvo remiamasi medicinos eksperto duomenimis, visiškai ignoruojant A. Ž. gydytojos – specialistės D. M. parodymus, nes eksperto G. B. parodymai buvo palankesni kaltinimui. Be to, ekspertizės akte buvo apstu prieštaravimų, dėl to turėjo būti skiriama pakartotinė ekspertizė, siekiant atsakyti į iškilusius klausimus apie nukentėjusiojo būklę. Dėl nurodytų aplinkybių, anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys), nepateikdamas argumentų dėl apeliaciniame skunde nurodytų liudytojų parodymų prieštaringumo pirmosios instancijos teismo nuosprendžiui ir nukentėjusiojo parodymams bei šio parodymų nenuoseklumo. Kasatorius cituoja apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvus dėl to, kaip R. G. prisidėjo prie viešosios tvarkos pažeidimo, ir nurodo, kad teismo išvados visiškai neatitinka nustatytos įvykių sekos, o R. G. automobilio nevairavo, todėl negalėjo būti bendrininkas ir dėl nukentėjusiojo automobilio užstatymo sudarant avarinę situaciją. Automobilį vairavo G. N. , kuris nenubaustas už avarinės situacijos sudarymą. Apeliacinės instancijos teismo nutartis, pasak kasatoriaus R. G. , pagrįsta ne bylos duomenimis, o prielaidomis.

Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą – nepagrįstai netaikė BK 28 straipsnio nuostatų. Kasatorius R. G. pabrėžia, kad nukentėjusysis pradėjo konfliktą, o norėdami jo išvengti, kaltinamieji B. G. ir G. L. išvažiavo, tačiau nukentėjusysis nusekė juos ir bandė pervažiuoti; po to kasatorius teigia atvykęs ir pamatęs, jog neadekvačiai elgiasi (šaukia, keikiasi) nukentėjusysis ir bando užvažiuoti ant kaltinamųjų, todėl, pribėgęs prie automobilio šono, papurškė dujų. Nukentėjusiojo automobilis sustojo, o šiais R. G. veiksmais, jo nuomone, buvo stabdomas kėsinimasis į žmogaus sveikatą. Nukentėjusiojo veiksmai iki konflikto pradžios liudija, kad jis užkalbino kaltinamuosius, pats atvyko prie B. G. namų norėdamas atkeršyti, todėl visa nurodyta situacija turėjo būti įvertinta kaip būtinoji R. G. gintis, siekiant apginti kitų kaltinamųjų sveikatą nuo neteisėtų nukentėjusiojo veiksmų. Tokia situacija atitinka ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus dėl būtinosios ginties instituto taikymo, kad kėsinimąsi (realią jo grėsmę), nuo kurio galima būtinoji gintis, gali patvirtinti ir anksčiau (iki tokio kėsinimosi) padaryti besikėsinančiojo ar kitų su juo susijusių asmenų nusikalstami veiksmai, gynyba tokiu atveju gali peraugti į muštynes, kurių faktas nepaneigia būtinosios ginties situacijos buvimo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-313/2012). Kasatorius pažymi suvokęs nukentėjusiojo veiksmus kaip realų, pavojingą kėsinimąsi, tačiau, jei klaidingai juos vertinto – tai turėjo būti konstatuota esant tariamą būtinąją gintį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-336/2008).

Taip pat kasaciniame skunde teigiama, kad dėl kasatoriaus R. G. nepagrįstai nebuvo pripažinta jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, taip nesilaikant ir teismų praktikos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-276/2006, 2K-294/2010, 2K-450/2010), nes jis prisipažino, nuoširdžiai gailėjosi, atskleidė visus konflikte dalyvavusius asmenis. Teismai to neįvertino kaip atsakomybę lengvinančios aplinkybės, o priešingai, nesant kitų įrodymų, tik tuo pagrindu R. G. pripažino kaltu.

Kasatorius nuteistojo B. G. gynėjas advokatas Marius Zabita prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. balandžio 18 d. nuosprendį bei Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 23 d. nutartį ir baudžiamąją bylą nutraukti; arba panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 23 d. nutartį ir baudžiamąją bylą grąžinti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka; arba panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. balandžio 18 d. nuosprendį bei Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 23 d. nutartį ir bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, nes bylą išnagrinėjo šališkas ir neobjektyvus pirmosios instancijos teismas.

Kasaciniame skunde cituojami nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymiai, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos išaiškinimai dėl viešosios tvarkos pažeidimo kvalifikavimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-397/2005, 2K-243/2006, 2K-248/2008, 2K-412/2009, 2K-513/2010 ir kt.) ir nurodoma, kad nuteistieji visą laiką pripažino konflikto su nukentėjusiuoju faktą, kad buvo suduoti smūgiai, apgadintas jo automobilis, tačiau jie neturėjo tyčios pažeisti viešąją tvarką, nes pats nukentėjusysis A. Ž. iš esmės pažeidė ją, kėsinosi į nuteistųjų gyvybę bei sveikatą, mėgindamas juos pervažiuoti. Nuteistieji nukentėjusiojo neteisėtus veiksmus sustabdė ir pašalino jiems bei aplinkiniams grėsusį pavojų, panaudoti fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį buvo būtinojo reikalingumo sąlyga, o būtinojo reikalingumo ribų peržengimo klausimas šioje byloje teismų net nebuvo svarstytas. Kasatorius advokatas M. Zabita nurodo, kad baudžiamojo proceso metu B. G. nuosekliai paaiškino, o nuteistieji G. L., R. G. ir G. N. , liudytojai H. K. , R. Š. , iš dalies ir M. S. (teisme), patvirtino, kad tariamas nukentėjusysis A. Ž. iš esmės siekė susidoroti su B. G. panaudojant padidinto pavojaus šaltinį – automobilį, t. y. bandė ant B. G.ir G. L. užvažiuoti. Šio konflikto užuomazgos prasidėjo (duomenys neskelbtini), kai A. Ž. priėjo išsiaiškinti santykių su B. G. , o pats konfliktas įvyko Vytauto ir Rokiškio g. sankryžoje. Tiek B. G. , tiek A. Ž. pripažino, kad jie nesutarė nuo pat vaikystės, nuolat kildavo konfliktai, kurie peraugdavo ir į muštynes. Kaip A. Ž. paaiškino teisme, tai ir buvo priežastis, kodėl jis priėjo prie parduotuvės sustojusio B. G. vairuojamo automobilio: „nutariau pats išsiaiškinti problemas, be kitų pagalbos“. Tarp A. Ž. ir B. G. įvyko žodinis konfliktas (patvirtino liudytojai P. J. , T. M. bei S. Ž. (sesuo). B. G. , puikiai žinodamas šio asmens psichinius sutrikimus ir agresiją bei nenorėdamas, kad konfliktas tęstųsi, o to realiai siekė A. Ž. , – nuvažiavo. Po to, kai B. G. ir G. L. nuvažiavo, A. Ž. nutarė juos pasekti, susirasti ir, anot liudytojų T. M. ir P. J. , pasidarė susierzinęs ir agresyvus, pasakė, kad „dabar jam bus..“, „Pi...c gaidžiams“ ar kažką panašaus, sėdo į savo automobilį ir išvažiavo iš paskos (tai pripažino ir nukentėjusysis 2010 m. rugpjūčio 3 d., 2011 m. sausio 21 d. apklausos protokoluose). Teismai liudytojų T. M. ir P. J. parodymus nepagrįstai atmetė dėl to, kad šie asmenys nebuvo apklausti ikiteisminiame tyrime, neva po trejų metų negalima prisiminti, ką sakė A. Ž. , kad liudytojai su nuteistaisiais draugai, nors priešingai nustatyta, kad T. M. ir A. Ž. seserį siejo artimi santykiai, o vienintelis su liudytojais pažįstamas buvo tik B. G.. Atmesdamas šių liudytojų parodymus, teismas juos įvertino atskirai, o ne kartu su byloje esančiais surinktais įrodymais, „logine grandine“, pažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatas, juo labiau pažeisdamas bendrąjį baudžiamosios teisės principą in dubio pro reo. Kasatorius pažymi, kad byloje tiesioginių įrodymų dėl to, kas įvyko Vytauto ir Rokiškio g. sankryžoje, nėra, tačiau nepaneigta nuteistųjų versija, kad A. Ž. bandė sužaloti B. G. ir G. L. . Tai patvirtinantys duomenys yra šie: P. J. ir T. M. parodymai, kad A Ž. išvyko paskui B. G. , norėdamas su juo susidoroti, elgėsi neadekvačiai ir agresyviai; nuteistųjų B. G., G. L. , R. G. ir G. N. parodymai; liudytojo H. K. parodymai, kad jis išgirdo kelis kartus ratų cypimą, staigų akseleravimą, stabdymą ir pan., o priėjęs pamatė agresyvų „VW Passat“ vairuotoją, kuris „keikėsi  labai  smarkiai“, įvertinęs susidariusią situaciją, mano, kad konfliktą pradėjo nukentėjusysis; liudytojos R. Š. parodymai, kad išgirdo padangų cypimą, „VW Passat“ neatsakingai važinėjo dideliu greičiu atgal, tada staiga išvažiavo į priekį ir vėl sustojo, „tuomet vėl pradėjo važiuoti atbuline eiga, kai automobilio pro mano svetainės langą nebesimatė aš nuėjau nuo lango, nuėjus į virtuvę, praėjus gal 1 minutei, gal trumpiau, vėl išgirdau padangų cypimą“, po to liudytoja, priėjusi prie lango, išgirdo riksmus ir pamatė stovinčius sankryžoje vyriškius; liudytojos M. S. parodymai, kurie iš esmės tapatūs R. Š., tik mažiau detalūs, tačiau padangų cypimą ir ji girdėjusi; faktas, kad automobilio „VW Passat“ po staigių manevrų važiuoklinės priekinės dalies amortizatoriai su vadinamaisiais „kelmais“ ištrūko ir „VW Passat“ pats važiuoti nebegalėjo. Kasatoriaus teigimu, teismai nurodytus duomenis vertino visiškai priešinga prasme, iškraipydami duotų parodymų esmę, siekdami priartinti prie nukentėjusiojo parodymų ir vertinti vien nukentėjusiojo naudai, taip akivaizdžiai netinkamai taikydami in dubio pro reo principą, taip pat nesilaikydami Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 1.1, 3.1.4, 3.1.8 punktų. Šios baudžiamosios bylos procese nuteistieji turėjo įrodinėti savo nekaltumą, o ikiteisminis tyrimas ir bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme apskritai buvo šališkas, prokuroras, kuravęs šią bylą, turėjo asmeninių sąskaitų su B. G. , vėliau pats pakliuvo į teisėsaugos akiratį.

Kasaciniame advokato M. Zabitos skunde teigiama, kad nukentėjusiojo parodymai, kuriais besąlygiškai tikėjo teismai, buvo visiškai nenuoseklūs ir nepatikimi (iš pradžių jis teigė, kad nežino, kas jį užpuolė, nepažįsta B. G. ; po to, kad pažįsta nuo vaikystės; kad po žodinio konflikto nieko neieškojo, vėliau, kad norėjo pažiūrėti, kur jam nereikia važiuoti; po to, kad tiesiog apsuko ratą, norėdamas išsiaiškinti, kur gyvena). Be to, kaip patvirtino ir apklausta nukentėjusiojo gydytoja D. M., nukentėjusysis dėl savo psichinės ligos įvykio aplinkybes galėjo suvokti klaidingai, per kliediminę prizmę (A. Ž. serga Šizotopiniu sutrikimu). Kasatorius pažymi, kad gynybos prašymu atlikta nukentėjusiojo psichiatrinė ekspertizė nėra tiksli, nes buvo užduotas kitoks klausima, nei prašė gynyba, o ekspertai, pateikdami atsakymą, pažymėjo apie netikslų klausimą, todėl tiek klausimas, tiek atsakymas yra dviprasmiški, abstraktūs. Būtent dėl to gynybai pavyko apeliacinėje instancijoje iškviesti ekspertą G. B. , kuris paaiškino, kad A. Ž. būsenai galėjo turėti įtakos susijaudinimas, kilti agresija, neprognozuojamas elgesys, tačiau atsakyti, kad įvykio aplinkybes jis suvokė tinkamai ir apie jį galėjo duoti parodymus, negali. A. Ž. linkęs hiperbolizuoti įvykius. Iš jo parodymų davimo aplinkybių matyti, kad jis atsakydavo apie iš esmės skirtingas aplinkybes, nei buvo klausiama. Taigi, žinodami, kad jis turi psichinių sutrikimų, prokuroras ir ikiteisminio tyrimo institucija pažeidė BPK 79, 20 straipsnius, o bylą nagrinėję teismai nepagrįstai tokiais parodymais rėmėsi. Skundžiami teismų nuosprendis ir nutartis nėra pagrįsti išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, nes pirmosios instancijos teismas apskritai neįvertino aplinkybių, galėjusių iš esmės paveikti teismo išvadas, ir nepašalino visų abejonių. Apeliacinė instancija visa tai vykdė pažeisdama BPK 20 straipsnio nuostatas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2007 m. birželio 28 d. nutarimo Nr. 27 Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalgoje nustatytą praktiką, visos abejonės nebuvo vertinamos kaltinamųjų naudai (Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas Barbera, Messeguė and Jabardo v. Spain judgment of 6 December 1988, Senes A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/9620, 20 March 2001 ir kiti).

Kasaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teisme buvo pažeisti BPK 7 straipsnis, 44 straipsnio 5 dalis, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 6 straipsnio 1 dalis, nes gynybos teikiami prašymai, siekiant pašalinti abejones ir išsamiai ištirti baudžiamąją bylą (dėl kilusių abejonių nukentėjusiojo psichine būkle ir jo galėjimu liudyti pagal BPK 79 straipsnį advokatas R. T. pateikė prašymą į kitą teismo posėdį kviesti psichiatrinės ligoninės atstovą ir nukentėjusįjį gydžiusį gydytoją, taip pat apklausti su A. Ž. prie parduotuvės buvusį P. J. , siekiant sužinoti, kokiu tikslu nukentėjusysis ieškojo B. G. , galimas konflikto užuomazgas), buvo nepagrįstai atmesti, bylos nagrinėjimas vestas pagal kaltinamajame akte nurodytą scenarijų, apklausiant tik kaltinimo pusės liudytojus, nesigilinant į kilusio konflikto esmę, jo pradžią ir eigą. Tai parodo, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, pažeidė kaltinamųjų teisę į nešališką ir objektyvų teisingumą, o objektyvus, rungtyniškas, teisingas baudžiamasis procesas prasidėjo tik apeliacinėje instancijoje. Taigi, taip buvo panaikinta nuteistųjų teisė į teisingą baudžiamąjį procesą vienoje iš trijų instancijų.

Kasatorius nuteistojo G. L. gynėjas advokatas Stasys Zabita prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. balandžio 18 d. nuosprendį bei Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 23 d. nutartį ir baudžiamąją bylą nutraukti; arba panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 23 d. nutartį ir baudžiamąją bylą grąžinti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka; arba panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. balandžio 18 d. nuosprendį bei Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 23 d. nutartį ir bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, nes bylą išnagrinėjo šališkas ir neobjektyvus pirmosios instancijos teismas.

Kasatoriaus nuteistojo G. L. gynėjo advokato S. Zabitos kasaciniame skunde nurodomi iš esmės tapatūs argumentai dėl nukentėjusiojo A. Ž. psichinės būklės ir jo galėjimo būti liudytoju pagal BK 79 straipsnį, jo parodymų nenuoseklumo, jam atliktos psichiatrinės ekspertizės išvadų abstraktumo, gydytojos D. M. parodymų reikšmės, taip pat dėl teismų šališkumo pažeidžiant in dubio pro reo principą ir visus bylos duomenis vertinant tik kaltinančiu aspektu bei siekiant jais pagrįsti išskirtinai nukentėjusiojo parodymus ir jo nurodomas įvykio aplinkybes, kurie nekartojami. Papildomai nurodomi advokato S. Zabitos skunde nurodytų argumentų skirtumai ir ypatumai, palyginti su advokato M. Zabitos skundu.

Kasatoriaus teigimu, bylos nagrinėjimo metu buvo padaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų (BPK 20 straipsnis, nesilaikyta nuosprendžio surašymo reikalavimų – BPK 305 straipsnio 1 dalis), dėl to nebuvo tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, o tai turėjo įtakos teisingo teismo sprendimo priėmimui (BPK 369 straipsnis). Nagrinėjamoje byloje, ikiteisminio tyrimo metu (2010 m. gruodžio 14 d.) G. L. , būdamas įspėtas dėl melagingų parodymų davimo, buvo apklaustas apie savo paties nusikalstamą veiką, kuri jam po parodymų davimo buvo inkriminuota ir už kurią jis buvo nuteistas, t. y. BPK 20 straipsnio pažeidimas, nes akivaizdu, kad įrodymai buvo renkami pažeidžiant teisėtumo kriterijus, panaudojant psichologinį smurtą, grasinant atsakomybe už melagingų parodymų davimą. Kita vertus, teismams pripažinus G. L. kaltu, o jo parodymus nenuosekliais bei siekiu išvengti baudžiamosios atsakomybės, jis gali būti nuteistas ir už melagingų parodymų davimą, tačiau to nėra (išvada – parodymai nėra melagingi). Pirmosios instancijos teisme procesas taip pat buvo netinkamas ir šališkas, todėl nagrinėjant apeliacinius skundus buvo atliktas įrodymų tyrimas, o tai apeliacinės instancijos teismui buvo pagrindas spręsti ir pasisakyti dėl pirmosios instancijos teisme padarytų BPK pažeidimų. Tokiais veiksmais buvo pažeistos kasatoriaus advokato S. Zabitos ginamojo teisės į  teisingą ir nešališką teismą bei į vieną teisminę instanciją (BPK 7, 44 straipsnių pažeidimai).

Kasaciniame skunde detaliai nurodoma visa proceso eiga iki ir po nukentėjusiojo psichiatrinės ekspertizės atlikimo, kad buvo apklaustas ir ekspertas G. B. , patvirtinęs, jog ekspertizėje nurodyta tik teorinė  išvada, kad asmuo gali suprasti įvykius, duoti parodymus, tačiau, ar suprato, tai yra jau kitas klausimas. Nukentėjusįjį daugelį metų (A. Ž. serga nuo 2007 m., buvo gydomas tiek ambulatoriškai, tiek stacionare) gydanti gydytoja D. M. patvirtino, jog nukentėjusysis dėl ligos iškreiptai suvokė įvykio aplinkybes, t. y. negalėjo duoti teisingų parodymų apie įvykio aplinkybes, o visos likusios abejonės turėjo būti vertinamos kaltinamųjų naudai. Be to, negalima sutikti su tokia teismo išvada, kad A. Ž. parodymai yra nuoširdūs ir nuoseklūs, kuriuos papildo kiti bylos duomenys ir liudytojų parodymai, nes visi teiginiai yra klaidingi. A. Ž. parodymai keitėsi, kiekvieną kartą, kuo vėliau nuo 2010 m. rugpjūčio 1 d. jis davė parodymus, tuo daugiau atsiminė, nors liga ūmėjo ir teismas, be kita ko, paskyrė stacionarų gydymą, o gydanti gydytoja patvirtino, kad po 2010 m. rugpjūčio 1 d. paūmėjimo su A. Ž. susišnekėti nebuvo galimybės dėl ligos progresavimo. Be to, A. Ž. buvo pateikęs prašymą nutraukti tyrimą, nes žalos nepatyrė ir su įtariamaisiais susitaikė, dėl įvykio kaltas pats; po to, vėl apklausiamas, jo atsisakė, nurodydamas, kad jis nekaltas, reikia moralinės žalos atlyginimo. Tokios aplinkybės tik patvirtina nukentėjusiojo parodymų nenuoseklumą.

Taip pat advokato S. Zabitos kasaciniame skunde nurodoma, kad G. L. iš esmės neatliko jokių veiksmų, kuriuos būtų galima pripažinti nusikalstamais pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, nes jis gynė savo bei draugo sveikatą ir gyvybę, visuomenės gerovę, o neprognozuojamas ir agresyvus nukentėjusysis, turintis rimtų psichinių sutrikimų, buvo nutaręs susidoroti su nuteistaisiais. Tokią įvykių situaciją patvirtina bylos duomenys, kurie ir apeliacinės instancijos teismo buvo vertinami šališkai, išskirtinai siekiant patvirtinti nukentėjusiojo parodymus, o ne įvertinti duomenų visumą, juos palyginant tarpusavyje. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad šioje instancijoje gynyba rungtyniavo ne prieš prokurorą, o prieš teismą, teismo padarytos išvados dėl vienokių ar kitokių aplinkybių iš esmės yra tik spėjamojo pobūdžio, grįstos prielaidomis, nekreipiant dėmesio į liudytojų žodžių tiesioginę prasmę. Tai, kad A. Ž. buvo agresyvus, teismui parodė liudytojai T. M. bei P. J. (apklausti tik apeliacinėje instancijoje), kurie bendravo su A. Ž. prie parduotuvės „Aibė“, kai A. Ž. siekė konflikto su B. G. , tačiau pastarasis jo išvengė ir kartu su G. L. nuvažiavo namo. Tai patvirtino ir kiti liudytojai, kurie matė konfliktą, kaip A. Ž. atsekė B. G. vairuojamą automobilį ir puolė jį bei G. L. taranuoti automobiliu bandydamas juos partrenkti. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nesirėmė šių liudytojų parodymais, nors jie buvo įspėti dėl melagingų parodymų davimo, be to, nurodė reikšmingas aplinkybes, susijusias su nukentėjusiojo veiksmais prie parduotuvės, jo tikslu susidoroti su B. G. .

Taigi, apibendrindamas kasatorius nuteistojo G. L. gynėjas advokatas S. Zabita, teigia, kad bylą nagrinėję teismai buvo šališki, visas kilusias abejones ir apskritai visą įrodymų vertinimą ir jo pagrindu padarytas išvadas nukreipė siekdami pagrįsti nukentėjusiojo parodymus byloje, kuris serga psichine liga ir apskritai liudyti pagal BPK 79 straipsnio reikalavimus negali, buvo nenuoseklus ir nurodydavo skirtingas įvykio aplinkybes, o nuteistuosius teisinantys bylos duomenys buvo nemotyvuotai atmetami, nesilaikyta in dubio pro reo principo, priimti teismų sprendimai nemotyvuoti ir pagrįsti prielaidomis bei spėlionėmis (nesilaikant 2003 m. birželio 20 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 1.1, 3.1.4, 3.1.8 punktų reikalavimų, pažeidžiant EŽTK 6 straipsnį, nes nuteistųjų kaltė nebuvo įrodyta nesant abejonių (EŽTT sprendimas byloje O. prieš Norvegiją § 37/3, Condron prieš Jungtinę Karalystę § 62 ir kt.). Taip pat buvo nepagrįstai priteista, o apeliacinės instancijos teismo nutartimi nesumažinta nukentėjusiajam priteista atlyginimo už padarytą neturtinę žalą suma.

Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Arūnas Meška prašo nuteistųjų B. G. ir G. L. gynėjų bei nuteistojo R. G. kasacinius skundus atmesti.

Atsiliepime nurodoma, kad nuteistojo B. G. gynėjo advokato M. Zabitos ir nuteistojo G. L. gynėjo advokato S. Zabitos kasaciniuose skunduose nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, nes atmetė visus gynybos teiktus prašymus, tačiau taip pat sutinkama, kad juos patenkino apeliacinės instancijos teismas. Aukštesnės instancijos teismui papildomai ištyrus gynybos prašomas aplinkybes, pagrindo grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui nėra. Kitų argumentų dėl tariamo pirmosios instancijos teismo šališkumo nenurodyta. Pažymėtina, kad tai, jog šio teismo išvados neatitiko gynybos versijos, taip pat nėra šališkumo įrodymas. Kasatorius advokatas M. Zabita nepateikia jokių aplinkybių ir duomenų, kuriuos reiktų papildomai tirti, aiškintis, o dėsto savą įvykių eigą, išvadas, tai nėra pagrindas pripažinti, kad bylos aplinkybės buvo nevisiškai ištirtos. Priešingai nuteistojo G. L. advokato S. Zabitos kasacinio skundo argumentui, tai, kad ikiteisminio tyrimo metu G. L. pirmiausia buvo apklaustas kaip liudytojas, nėra esminis BPK pažeidimas. Teismai vadovavosi G. L. parodymais, duotais jį apklausiant įtariamuoju ir teisme, todėl teiginiai apie šio nuteistojo vertimą duoti parodymus prieš save nepagrįsti. Priešingai advoakto S. Zabitos argumentams, teismai savo sprendimą remtis nukentėjusiojo (kurio psichikos būklė buvo ištirta ir ekspertų įvertinta, kaip netrukdanti suvokti įvykių esmę ir duoti apie juos parodymus) parodymais grindė tiek pačių nuteistųjų, kurie iš dalies atitiko ir nukentėjusiojo, tiek liudytojų H. K., R. Š. , J. B., M. S. parodymais. Advokato S. Zabitos teiginiai apie jo ginamojo veikimą esant būtinajai ginčiai taip pat teismų buvo patikrinti ir argumentuotai atmesti. Prokuroras nurodo, kad kasatoriaus R. G. kasacinis skundas taip pat nepagrįstas, nes byloje nustatyta, jog B. G. ir G. L. patys pripažino, kad jiems nukentėjusysis smūgių nesudavė, nebuvo ant jų užvažiavęs, automobiliu pirmyn ir atgal važinėjo per atstumą, nuteistieji slėpėsi už kitų automobilių, todėl pagrįstai konstatuota, jog šiems nuteistiesiems realaus pradėto ir tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi nebuvo, nuteistieji veikė nesant būtinosios ginties sąlygų. R. G. ir G. N. , prisijungę prie B. G. ir G. L. vėliau, neišsiaiškino tikrųjų įvykio aplinkybių, priežasčių ir prisijungė prie atliekamų neteisėtų veiksmų: užstatė nukentėjusiojo automobilį, sudarydami avarinę situaciją ir neleisdami A. Ž. pasišalinti, R. G. papurškė ašarinių dujų į nukentėjusiojo automobilio saloną. Tokios aplinkybės rodo, kad pagrindo ginti draugus R. G. neturėjo, o nukentėjusiojo automobilio užstatymas – kad buvo puolama neišsiaiškinus situacijos. Kasatorius R. G., nors ir motyvuoja, jog jo apeliacinis skundas nebuvo išsamiai išnagrinėtas (nepasisakyta apie klaidą suvokiant būtinąją gintį), tačiau bylos grąžinti šios instancijos teismui neprašo.

Atsiliepime nurodoma, kad byloje nustatyta, jog visi konflikte dalyvavę asmenys buvo pažįstami, jiems puikiai buvo žinoma ir apie nukentėjusiojo A. Ž. psichikos ligą bei elgesį, o B. G. siekė ne išvengti konflikto (kaip prie parduotuvės), o pats konfliktą pradėjo, liepdamas G. L. mesti į nukentėjusiojo automobilį turėtą žolės riedulio lazdą. Taip pat nuteistieji pripažino, kad G. L. ir B. G. stovint ant šaligatvio prie B. G. namų ir laukiant draugų, atvažiavęs A. Ž. bandė ant jų užvažiuoti važinėdamas pirmyn atgal, šaukė, kad juos užmuš, todėl išsigando, B. G. jam padavė lazdą, kurią jis metė į nukentėjusiojo automobilį, norėdamas A. Ž. sustabdyti nuo neteisėtų veiksmų. G. L. taip pat parodė, kad jo mesta lazda nukrito ant žemės, kad A. Ž. bandė paimti tą lazdą, bet jis pirmas ją paėmė nuo žemės, tada vėl A. Ž. juos taranavo, išlipęs iš automobilio A. Ž. puolė B. G.. Taip pat jis teigė, kad papurškus dujų, A. Ž. buvo priverstas sustoti ir išlipti iš automobilio. Be to, apeliacinės instancijos teismas smulkiai aptarė kiekvieno iš liudytojų parodymus ir motyvuotai padarė pagrįstą išvadą, kad liudytojų H. K. , R. Š. , J. B. , M. S. bei P. J. ir T. M. parodymai nepatvirtina nuteistųjų versijos, jog nukentėjusysis pirmas pradėjo konfliktą, atliko neteisėtus veiksmus, dėl kurių nuteistieji B. G. ir G. L. turėjo gintis, nes liudytojų girdėtas garsus padangų cypimas buvo dėl to, kad į nukentėjusiojo automobilį G. L. metė žolės riedulio lazdą ir kad G. N. pastatytas automobilis užstojo nukentėjusiajam pravažiavimą. Prokuroras pažymi, kad net ir patikėjus nuteistųjų dėstoma įvykių eiga, nukentėjusiajam išlipus iš automobilio tariama būtinosios ginties būklė būtų pasibaigusi. Tačiau nuteistieji iš karto nepasišalino iš įvykio vietos, bet priešingai, smurtavo prieš A. Ž. . Liudytoja R. Š. parodė mačiusi, jog vaikinai buvo apstoję prie medžio atsitūpusį nukentėjusįjį, sudavė jam smūgį į nugarą, kiti liudytojai matė, jog nukentėjusiojo marškinėliai buvo suplėšyti, o specialisto išvada patvirtina, kad nukentėjusiajam buvo suduota daugiau smūgių nei nuteistieji pripažįsta. Smurtiniai veiksmai prieš nukentėjusįjį buvo atlikti dėl menkavertės priežasties, jie atkreipė aplinkinių namų gyventojų dėmesį, nutraukė jų poilsį, buvo iškviesti policijos pareigūnai, todėl pagrįstai nustatyta, kad tokiais nuteistųjų veiksmais buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka. Susitarimas daryti nusikalstamą veiką buvo išreikštas konkliudentiniais veiksmais, t. y. G. N. ir R. G. , matydami, kad B. G. ir G. L. pažeidžia viešąją tvarką, prisidėjo prie daromo pažeidimo. Visuma paminėtų aplinkybių rodo, kad nuteistieji įžūliais veiksmais – naudodami fizinį smurtą smurtavo prieš A. Ž. viešoje vietoje – gatvių sankryžoje, matant pašaliniams asmenims, taip demonstravo nepagarbą aplinkai bei aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką, nes nukentėjusysis buvo sumuštas, jo turtas sugadintas viešoje vietoje. Tokie nuteistųjų veiksmai atitinka BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą. Taigi, anot prokuroro, pirmosios instancijos teismas teisingai, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų įvertino įrodymus, teismo padarytos išvados dėl nuteistųjų kaltės yra motyvuotos, nusikalstama veika teisingai kvalifikuota, skundžiamas nuosprendis iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas.

Kasaciniai skundai netenkintini.

Dėl kasaciniuose skunduose nurodomų BPK pažeidimų

BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įsiteisėję nuosprendis ar nutartis apskundžiami ir bylos nagrinėjamos kasacine tvarka, jeigu netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir (ar) padaryta esminių BPK pažeidimų. BPK 369, 376 straipsniuose nustatytos bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribos reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Atlikti įrodymų tyrimą, įvertinti įrodymus ir jų pagrindu padaryti išvadas yra pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų funkcija. Šių instancijų teismų baigiamuosiuose aktuose turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai.

Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinį skundą, kuris grindžiamas įrodinėjimo procese, kasatoriaus manymu, padarytais pažeidimais, gali patikrinti, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Nagrinėdamas tokiais argumentais pagrįstą kasacinį skundą, kasacinės instancijos teismas negali apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytų išvadų dėl įrodymų vertinimo, dėl įrodymų pakankamumo pakeisti savomis išvadomis. Tai reiškia, kad proceso dalyvių nesutikimas su teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant argumentų konstatuoti, kad teismo proceso metu buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai, nėra pagrindas kasacinės instancijos teismui naikinti ar keisti teismų sprendimus.

Didelė dalis nuteistųjų ir jų gynėjų kasacinių skundų teiginių yra suformuluoti kaip pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų padarytų išvadų, kuriomis nuteistieji pripažinti kaltais pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, kritika. Visuose kasaciniuose skunduose itin išsamiai aptariami nukentėjusiojo A. Ž. , liudytojų M. S., J. B. , H. K. , R. Š. , P. J., T. M. parodymai, išskiriant atskirus jų pasakytus sakinius, žodžius, interpretuojant juos kitaip, iš esmės priešingai, nei tai darė bylą nagrinėję teismai, ir siekiant sudaryti įspūdį, kad būtent bylą nagrinėję teismai vertino šių asmenų parodymus ne kartu su visais bylos duomenimis, o atskirai, neva nukentėjusiojo parodymams pagrįsti. Tačiau iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo (kuris patenkinęs apeliantų prašymus apklausė liudytojus P. J. ir T. M., gydytoją D. M. ) nutarties turinio matyti, kad visų nurodytų asmenų parodymai buvo vertinami kompleksiškai, t. y. kartu su visuma byloje surinktų duomenų, juos palyginant ir nustatant esminius prieštaravimus bei juos šalinant, t. y. laikantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, kodėl pirmosios instancijos teismas vadovavosi nukentėjusiojo A. Ž. parodymais apie įvykių eigą, kuriuos patvirtino liudytojų J. B. , M. S. parodymai, taip pat iš dalies pačių kaltinamųjų parodymai apie jų veiksmus prieš nukentėjusįjį ir jo automobilį. Tai, kad patys nuteistieji nemano, kad jų pačių iš esmės pripažinti ir padaryti veiksmai yra nusikalstami BK 284 straipsnio 1 dalies prasme, nereiškia, jog teismų priimti motyvuoti ir argumentuoti spendimai turi būti naikinamai ar keičiami. Kasacine tvarka apskųstuose teismų baigiamuosiuose aktuose išsamiai nurodytos nustatytos bylos aplinkybės, veikos kvalifikavimo motyvai, bylos įrodymų vertinimo išvados, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad priimant teismų sprendimus būtų padaryti esminiai BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305, 307, 320, 332 straipsnių pažeidimai. Pabrėžtina, kad apeliacinės instancijos teismo nutartyje, pasisakant dėl pateiktų apeliacinių skundų argumentų, dar išsamiau aptarti visi byloje surikti reikšmingi duomenys siekiant nustatyti faktines veikos padarymo aplinkybes: išanalizuoti liudytojų M. S. , H. K. , R. Š. parodymai apie jų matytas įvykio aplinkybes, jie palyginti tarpusavyje ir su pačių nuteistųjų bei nukentėjusiojo parodymais, taip pat rašytiniais bylos duomenimis: specialisto išvada dėl nukentėjusiajam padarytų sužalojimų, įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuotomis aplinkybėmis (ypač įvertinus nukentėjusiojo automobilio vietą Vytauto ir Rokiškio gatvių sankryžoje, atstumą nuo šaligatvio ir pan.), parodymo atpažinti protokolų duomenis, ir pagrįstai konstatuota, kad byloje įrodymais pripažinti duomenys patvirtino kaltinamųjų veiksmus dėl nukentėjusiojo automobilio stiklų daužymo, trukdymo nukentėjusiajam pravažiuoti užstačius automobilį, smūgių sudavimo nukentėjusiajam išlipus iš automobilio per keleivio pusės dureles. Apeliacinės instancijos teismas itin nuodugniai aptarė šioje instancijoje apklaustų liudytojų P. J. ir T. M. parodymus dėl konflikto tarp A. Ž. ir B. G. ištakų (pradžios) bei argumentuotai, įvertinęs bylos duomenų visumą, nustatė, kad šie liudytojai tik patvirtino buvus konfliktiškus nurodytų asmenų santykius, tačiau ne aplinkybes, kad konfliktą Vytauto ir Rokiškio gatvių sankryžoje išprovokavo nukentėjusysis, siekdamas užvažiuoti ant dviejų kaltinamųjų (B. G. ir G. L.). Tokios aplinkybės nepatvirtino jokie bylos įrodymai.

Kasaciniuose skunduose keliamos abejonės dėl nukentėjusiojo psichinės būklės ir jo galėjimo liudyti pagal BPK 79 straipsnio nuostatas bei jo parodymų nenuoseklumo ir nepatikimumo taip pat nepagrįstos ir išsamiai išnagrinėtos apeliacinės instancijos teismo, nes iš esmės tapatūs argumentai buvo pateikti ir nuteistųjų bei jų gynėjų apeliaciniuose skunduose. Nekartojant apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodytų argumentų pažymėtina, kad būtent šioje instancijoje buvo iškviesta kaip liudytoja nukentėjusiojo gydytoja D. M. , taip pat apklaustas ekspertas, pateikęs teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizės aktą dėl nukentėjusiojo psichinės sveikatos būklės, jo galėjimo suvokti 2010 m. rugpjūčio 1 d. įvykio aplinkybes ir duoti parodymus. Palyginus šių asmenų paaiškinimus, įvertinus visas nuolatinės nukentėjusiojo gydytojos nurodytas aplinkybes, pagrįstai prieita prie išvados, kad nukentėjusiojo parodymai apie įvykio faktines aplinkybes, kuriuos patvirtina ir kiti bylos duomenys, yra teisingi. Byloje nustatyta, kad dėl savo psichinio sutrikimo nukentėjusysis nebuvo linkęs smurtauti, nebuvo agresyvus, kad jo psichinė būklė pablogėjo po nagrinėjamo įvykio, vėliau po stacionarinio gydymo ji stabilizavosi, bylos nagrinėjimo metu jis galėjo duoti parodymus. BPK 79 straipsnyje numatyta, kad liudytoju negali būti asmuo, kuris pagal sveikatos priežiūros įstaigos pažymą arba teismo psichiatro ar teismo mediko išvadą dėl fizinių ar psichinių trūkumų nesugeba teisingai suvokti reikšmingų bylai aplinkybių ir duoti dėl jų parodymus. 2014 m. sausio 10 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktas Nr. 86-TPK-13/2014 dėl nukentėjusiojo A. Ž. , eksperto G. B. ir gydytojos D. M. paaiškinimai paneigia kasatorių argumentus, kad nukentėjusysis negalėjo suvokti reikšmingų bylai aplinkybių ir duoti apie jas parodymų.

Tai, kad nuteistasis G. L. buvo apklaustas liudytojų ikiteisminio tyrimo metu, įspėjant jį dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, nelaikytina esminiu BPK pažeidimu. Ikiteisminio tyrimo praktikoje nėra retos situacijos, kai galbūt nusikalstamą veiką padaręs asmuo ar asmenys nustatomi ne iš karto pradėjus ikiteisminį tyrimą, o atlikus nemažai ikiteisminio tyrimo veiksmų. BPK nuostatos yra pažeidžiamos, jei ikiteisminį tyrimą atliekantys pareigūnai faktiškai įtariamą asmenį apklausia pagal liudytojo apklausą reglamentuojančias procesines taisykles, tačiau tais atvejais, kai rengiant liudytojo apklausą nėra aišku, kad tas asmuo turi įgyti įtariamojo statusą, konstatuoti, jog daromas BPK pažeidimas, nėra pagrindo. Asmeniui, apklaustam kaip liudytojui, o vėliau tapusiam įtariamuoju bei kaltinamuoju, negali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė už melagingų parodymų davimą, o liudytojo statusą turint duoti parodymai negali būti vertinami kaip to asmens kaltę padarius nusikalstamą veiką pagrindžiantys įrodymai. Nagrinėjamoje byloje G. L. iš esmės tas pačias aplinkybes nurodė ir apklausiamas kaip įtariamasis bei kaltinamasis bylos nagrinėjimo teisme metu. Teismai analizavo ir vertino jo parodymus, duotus turint įtariamojo, kaltinamojo statusą. Taigi BPK numatytos įrodinėjimo taisyklės, vertinant G. L. parodymus, proceso metu nebuvo pažeistos.

Dėl BK 284 straipsnio 1 dalies taikymo

Baudžiamoji atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą pagal BK 284 straipsnio 1 dalį taikoma asmeniui, kuris viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikaltimo sudėties objektyvieji požymiai yra veika, jos padariniai, priežastinis ryšys, veikos padarymo vieta ir būdas.

BK 284 straipsnio 1 dalyje aprašyta veika – nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimas – reiškiasi bent vienu iš įstatymo dispozicijoje nurodytų savarankiškų alternatyvių būdų – įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis, vandališkais veiksmais (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-410/2011). Taikant šią normą būtina nustatyti, kad kaltininko veiksmai atlikti viešoje vietoje. Šio nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl kiekvienu iš minėtų būdų demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai turi būti realiai sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-242/2011). Šių padarinių konstatavimas kartu reiškia ir tai, kad vertinama veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams. Visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose byloje Nr. 2K-243/2006, 2K-248/2008, 2K-412/2009, 2K-563/2009, 2K-513/2010, 2K-135/2011, 2K-416/2013, 2K-491/2013).

Viešosios tvarkos pažeidimas (BK 284 straipsnio 1 dalis) padaromas tiesiogine tyčia. Teismų praktikoje pripažįstama, kad veika pagal BK 284 straipsnio 1 dalį gali būti kvalifikuojama ir tais atvejais, kai viešosios tvarkos pažeidėjas veikia nesukonkretindamas jo veiksmų galimo poveikio visuomenei, bet bendrais bruožais numatydamas, kad visuomenės rimtis ar tvarka bus sutrikdyta (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-426/2008, 2K-159/2009, 2K-136/2010, 2K-447/2012, 2K-437/2013).

Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat pažymėtina, kad nusikalstamos veikos motyvas ir tikslas yra būtinieji nusikalstamos veikos sudėties požymiai tuo atveju, kai jie tiesiogiai nurodyti BK straipsnio, aprašančio tos veikos sudėtį, dispozicijoje. BK 284 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nei veikos padarymo motyvas, nei tikslas nenurodyti ir tai reiškia, kad joje aprašytos veikos konstatavimui šie subjektyvieji požymiai reikšmės neturi (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-652/2007, 2K-249/2009, 2K-414/2010, 2K-450/2010, 2K-386/2013). Taigi BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas gali būti padaromas dėl įvairių paskatų, jo motyvai gali būti tiek chuliganiški, tiek ir asmeniniai ar net savanaudiški arba kitokie. Asmeninio pobūdžio paskatų buvimas nepaneigia veikos priešingumo viešajai tvarkai, jei kaltininkas savo asmeniniams santykiams spręsti pasirenka viešą vietą ir būdą, kuriuo demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai bei sutrikdo visuomenės rimtį ar tvarką (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-126/2006, 2K-159/2009, 2K-136/2010, 2K-55/2011, 2K-120/2011, 2K-445/2013).

Kita vertus, nors veikos motyvai ir tikslai tiesioginės įtakos veikos kvalifikavimui pagal BK 284 straipsnio 1 dalį neturi, tačiau jų analizė svarbi teisingam kaltininko tyčios apibrėžimui, sprendimui, kad asmuo suvokė savo veiksmus pirmiausia kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimą, kad tai pagrindinis, o ne šalutinis jo veikos aspektas (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-242/2011). Taigi sprendžiant klausimą, ar viešoje vietoje atlikti veiksmai ir jų padariniai atitinka viešosios tvarkos pažeidimo požymius ar kvalifikuotini pagal kitus BK straipsnius, atsižvelgtina ir į tokio elgesio paskatas. Tai, kad asmuo veikė be aiškios asmeninės motyvacijos arba panaudojo kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį, skatina daryti išvadą, jog asmens veika pirmiausia nukreipta viešajai tvarkai pažeisti, todėl kvalifikuotina pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-126/2006).

Dėl būtinosios ginties

BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal Baudžiamąjį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Taigi sprendžiant, ar asmens veiksmai buvo padaryti esant būtinosios ginties situacijai, reikia nustatyti, ar nebuvo pažeistos būtinosios ginties teisėtumo sąlygos, susijusios su dviem pagrindiniais šio instituto elementais – kėsinimusi ir gynyba.

Pagal susiformavusią teismų praktiką kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Pažymėtina, kad vertinant būtinosios ginties situaciją turi būti itin kruopščiai nustatoma pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes teisingas šių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą būtinosios ginties įvertinimą. Būtinosios ginties situacija atsiranda ne tik būtent pavojingo kėsinimosi momentu, bet ir tais atvejais, kai yra reali jo grėsmė (ištraukiamas ginklas, atlenkiamas peilis, besiginantysis apsupamas kitų asmenų ir pan.). Tuo tarpu besiginančiojo veiksmai padarant žalą kitam asmeniui negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau žinomai buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo gintis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-428/2010, 2K-125/2011, 2K-140/2011, 2K-7-313/2012).

Sprendžiant, ar asmens veiksmai gali būti laikomi padaryti esant būtinosios ginties situacijai, itin didelę reikšmę turi tikslus faktinių aplinkybių nustatymas, nuo kurio priklauso atitinkamos išvados dėl teisės į būtinąją gintį padarymas. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai, išsamiai išanalizavę visus įrodymus ir juos įvertinę, konstatavo, kad byloje nustatytos aplinkybės rodo, jog būtinosios ginties situacijos nebuvo: patys nuteistieji B. G. ir G. L. pripažino, kad nukentėjusysis prieš juos smurto nenaudojo, smūgių suduota nebuvo, ant jų užvažiavęs nebuvo, jie patys buvo per atitinkamą atstumą nuo nukentėjusiojo automobilio ir, kaip patys nurodė, slėpėsi už kito automobilio, realaus, pavojingo, tiesiogiai gresiančio ar pradėto kėsinimosi nebuvo nustatyta. Patys nuteistieji pirmiausia metė žolės riedulio lazdą į nukentėjusiojo automobilį, o šiam sustojus ėjo link jo su lazda, išdaužė automobilio galinį ir šoninį stiklą, vėliau, atvažiavus G. N. vairuojamam automobiliui, t. y. veikiant bendrais veiksmais, jis užstatė nukentėjusiojo automobilį savuoju, kad šis negalėtų išvažiuoti, R. G. pripurškė dujų į automobilio saloną, o nukentėjusiajam pro keleivio pusės dureles išlipus laukan, B. G. šovė į orą ir toliau prieš jį smurtavo mušdamas kojomis ir lazda. Nukentėjusysis, priešingai, jokių įrankių, ginklų neturėjo, buvo apakintas papurkštų dujų ir be to, kad garsiai šaukė, kaip pats pripažino, ir keikėsi, jokių kitų pavojingų veiksmų prieš nuteistuosius neatliko.

Dėl BPK 59 straipsnio taikymo

Apeliacinės instancijos teismo nutartyje išsamiai atsakyta ir į R. G. apeliacinio skundo argumentus dėl baudžiamąją atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Šioje nutartyje daryta pagrįsta išvada, kad nusikalstamą veiką padarę asmenys buvo nustatyti remiantis surinktų įrodymų visuma ir R. G. duoti parodymai negali būti pagrindas nuspręsti, kad jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe turi būti pripažinta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta aplinkybė – kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo R. G. , nuteistojo B. G. gynėjo advokato Mariaus Zabitos ir nuteistojo G. L. gynėjo advokato Stasio Zabitos kasacinius skundus atmesti.

Teisėjai                                                                                          Viktoras Aidukas

                                                                                                                      Aurelijus Gutauskas

                                                                                                                Gintaras Goda