Administracinė byla Nr. A-2503-442/2016

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00295-2015-1

Procesinio sprendimo kategorija: 15; 15.2.3.2; 21; 37.2.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gruodžio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Dainiaus Raižio (pranešėjas), Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. S. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas pateikė teismui skundą, kuriame prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Panevėžio AVPK), priteisti 6 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas nurodė, kad 2012 m. liepos 17 d. jis buvo sulaikytas ir nuvežtas į Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos biuro Areštinės ir konvojaus skyriaus areštinę (toliau – ir Panevėžio AVPK areštinė). Sulaikymo metu pareigūnams pateikė asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą, taip pat karinę knygelę, kurioje nurodyta, kad jis 1997–1998 m. atliko privalomąją karinę tarnybą ir yra buvęs valstybės tarnautojas. Jo laikymo Panevėžio AVPK areštinėje metu ne kartą žodžiu pareigūnus informavo, kad yra buvęs valstybės tarnautojas, todėl turi būti laikomas atskirai nuo kitų suimtųjų, tačiau Panevėžio AVPK areštinės pareigūnai tik pasakydavo, jog išsiaiškins šį klausimą, tačiau jokių priemonių nesiėmė. Pareiškėją ir toliau laikė su bet kuo, neatsižvelgdami į jo statusą. Tuo buvo pažeistas Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 5 punktas, neužtikrinta jo apsauga nuo galimo psichologinio ar kitokio smurto. Dėl tokių, pareiškėjo nuomone, neteisėtų veiksmų jis patyrė žalą, kuri pasireiškė didžiulio dvasinio sukrėtimo sukeltais dvasiniais išgyvenimais, emocine depresija, nukentėjo jo orumas, pasitikėjimas savimi, negalėjo ramiai miegoti, jautė padidėjusią baimę bei įtampą. Taip pat pareiškėjas nurodė, kad jis buvo laikomas kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis kameros plotas, išskaičiuojant sanitariniam mazgui bei baldams tenkantį plotą, neatitiko teisės aktų nustatytos 4 kv. m ploto normos. Pareiškėjo teigimu, kamerose įrengti sanitariniai mazgai nebuvo atskirti nuo bendros kameros erdvės nei siena, nei pertvara, nebuvo unitazų, tik skylė grindyse, tualete nebuvo ventiliacijos. Valstybė neužtikrino tinkamo ir uždaro tualeto įrengimo, šildymo, kaloringo maisto, gyvenimo be parazitų ir graužikų. Dėl tokių kalinimo sąlygų jis patyrė didelius dvasinius skausmus, depresiją, buvo sužalota jo sveikata.

Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, atstovaujantis atsakovui Lietuvos valstybei, pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame prašė skundą atmesti.

Panevėžio AVPK nurodė, kad pareiškėjui gyvenamojo ploto teko gerokai daugiau, nei nustatyta teisės aktuose. Pažymėjo, kad 2005 m. buvo atliktas Panevėžio AVPK areštinės antro korpuso kapitalinis remontas, kurio metu buvo viskas suremontuota, pakeisti visi baldai, lovos, langai, durys, sumontuota moderni vėdinimo sistema, naujas apšvietimas, nauja elektros instaliacija, pakeisti visi vamzdynai, sumontuoti nauji unitazai, kriauklės. 2013 m. sausio mėn. buvo suremontuotas areštinės pirmasis postas, todėl šiuo metu areštinė atitinka higienos normų reikalavimus. Panevėžio AVPK areštinės kamerų sanitarinis mazgas atskirtas nuo gyvenamosios patalpos 120–130 cm aukščio pertvara, jame įrengta šalto vandens tiekimo sistema, unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų lentynėlė, sanitarinis mazgas turi atskirą patalpų oro šalinimo sistemą. Panevėžio visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose pareiškėjo laikymo laikotarpiu Panevėžio AVPK areštinėje esminių higienos normų pažeidimų nenustatyta. Panevėžio AVPK taip pat nurodė, kad asmenų priskyrimas atitinkamoms nuteistųjų kategorijoms įstaigoje vykdomas vadovaujantis turima asmens bylos medžiaga, kitų įstaigų pateiktais dokumentais arba asmens nurodytomis aplinkybėmis, jų tikrumą patikslinus. Poreikis tikslinti duomenis kyla asmens byloje esant duomenų apie jo priskirtinumą suimtųjų ir nuteistųjų, buvusių ar esančių valstybės politikais, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojais kategorijai. Įstatymas nereikalauja, kad priskiriant asmenį konkrečiai suimtųjų (nuteistųjų) kategorijai, ši aplinkybė būtų nustatinėjama kokiu nors specialiu būdu. Panevėžio AVPK atkreipė dėmesį, kad dėl žalos atlyginimo pareiškėjas kreipėsi praėjus beveik 3 metams, kas patvirtina, jog iki pareiškėjo patekimo į Vilniaus pataisos namus jis jokios realios grėsmės areštinėje nepatyrė, į administraciją dėl to nesikreipė. Panevėžio AVPK prašė taikyti ieškinio senatį reikalavimui priteisti žalą, patirtą laikotarpį nuo 2012 m. liepos 17 d. iki 2012 m. liepos 27 d. ir vien tuo pagrindu šią pareiškėjo skundo dalį atmesti.

II.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas Panevėžio AVPK areštinėje buvo periodiškai laikytas nuo 2012 m. liepos 17 d. iki 2012 m. gruodžio 11 d. Teismo vertinimu, įvertinus pareiškėjo nurodytų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuojamas senaties terminas. Pareiškėjas nei teismui pateiktame skunde, nei susipažinęs su atsiliepimu, kuriame buvo pateiktas prašymas taikyti ieškinio senaties terminą, neprašė atnaujinti praleisto termino. Atsižvelgęs tai, teismas taikė ieškinio senaties terminą, numatytą Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje, pareikštiems reikalavimams dėl netinkamo laikymo laikotarpiu nuo 2012 m. liepos 17 d. iki 2012 m. rugpjūčio 21 d. ir šią skundo dalį atmetė.

Teismas nustatė, kad tiek Panevėžio AVPK, tiek kitoms įstaigoms, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, iki 2014 m. lapkričio 28 d. nebuvo žinoma apie tai, kad pareiškėjas buvo valstybės tarnautojas. Jokių pageidavimų ar pretenzijų dėl jo laikymo atskirai pareiškėjas iki pat 2015 m. nebuvo išsakęs. Skunde nurodytas argumentas, kad pareiškėjas jautė padidėjusią baimę bei įtampą, paneigtas jo paties gerokai po laikymo Panevėžio AVPK areštinėje laikotarpio (po dviejų metų) Lukiškių tardymo izoliatoriaus direktoriui rašytu 2014 m. lapkričio 28 d. paaiškinimu, kad jis nenorėjo, jog faktas apie jo, kaip turėjusio valstybės tarnautojo statusą, būtų viešinamas tarp kitų nuteistųjų, taip jam buvo patogiau ir dėl laikymo sąlygų šiuo aspektu jokių pretenzijų neturi. Todėl, teismo nuomone, pareiškėjas neįrodė aplinkybės, kad jis patyrė neturtinę žalą, dėl to, jog jis buvo laikomas, neatsižvelgus į Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 5 punkto reikalavimus.

Įvertinęs bylos duomenis, teismas konstatavo, kad pareiškėjas Panevėžio AVPK areštinės kamerose nuo 2012 m. rugpjūčio 21 d. buvo laikomas nepažeidžiant jo subjektinės teisės tinkamą kalinimo, t. y. ne mažesnį kaip 3,6 kv. m, plotą. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo nurodomas aplinkybes, jog sanitariniai mazgai kamerose neatitverti nuo bendros kameros erdvės, paneigia tiek Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos biuro Areštinės ir konvojavimo skyriaus viršininko G. M. 2015 m. rugsėjo 7 d. tarnybinis pranešimas „Dėl R. S. laikymo sąlygų Nr.50-PR2-45208, tiek pateiktas Panevėžio visuomenės sveikatos centro 2012 m. lapkričio 5 d. patikrinimo aktas Nr.H5-567, kuriame, konstatuota, kad higienos normų pažeidimų nenustatyta. Be to, minėtame patikrinimo akte taip pat nustatyta, kad šiluminės aplinkos duomenys atitiko higienos normų reikalavimus, taip pat nurodyta, kad areštinės vadovybė kontrolės metu sudarė galimybę paklausti kamerose laikomų asmenų, ar jie patenkinti laikymo sąlygomis, ir areštinėje laikomi asmenys jokių nusiskundimų dėl laikymo sąlygų neturėjo.

Remdamasis aukščiau nurodytomis aplinkybėmis, teismas konstatavo, kad teisės aktų reikalavimai dėl sanitarinių mazgų kamerose įrengimo, ventiliacijos juose bei šildymo nebuvo pažeisti. Teismas pažymėjo, kad dėl kaloringo maisto, gyvenimo be parazitų ir graužikų neužtikrinimo pareiškėjas nenurodo jokių detalesnių argumentų, apsiribodamas teiginiu, jog šias sąlygas užtikrinti yra valstybės pareiga, tačiau neteigia ir nepatvirtina, kad jos nebuvo užtikrintos pareiškėjo laikymo Panevėžio AVPK areštinėje laikotarpiu. Todėl teismas neturėjo pagrindo šias sąlygas vertinti, tuo labiau, konstatuoti pareigūnų neteisėtus veiksmus šiuo aspektu Apibendrindamas teismas konstatavo, kad Panevėžio AVPK pareigūnai neatliko jokių neteisėtų veiksmų. Nenustačius Panevėžio AVPK neteisėtų veiksmų (neveikimo), t. y. nenustačius vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį kilti.

III.

Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu daliai reikalavimų taikyti senatį. Pažymi, kad byloje esantys duomenys patvirtina pareiškėjo atliktą privalomąją pradinę karo tarnybą, todėl pareiškėjas turėjo būti laikomas atskirai nuo kitų suimtųjų ir nuteistųjų.

Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, atstovaujantis atsakovui Lietuvos valstybei, pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Panevėžio AVPK nuomone, Panevėžio apygardos administracinis teismas tinkamai įvertino situaciją dėl ieškinio senaties termino taikymo ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą nenustatydamas pagrindo ex cfficio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo pareikštiems reikalavimams nagrinėti. Pabrėžė, kad Panevėžio AVPK iki 2014 m. lapkričio 23 d. nebuvo žinoma, kad pareiškėjas buvo valstybės tarnautojas. Jokių pretenzijų ar skundų pareiškėjas dėl jo laikymo atskirai iki pat 2015 metų pareiškęs nebuvo. Byloje taip pat yra duomenų, kad pareiškėjas sąmoningai siekė neatskleisti informacijos apie tai, jog jis buvęs valstybės tarnautojas, o tai paneigia jo paties argumentus dėl patirtos neturtinės žalos šiuo aspektu. Panevėžio AVPK teigia, kad pareiškėjo apeliacinis skundas paremtas deklaratyviais teiginiais, kurie nepagrindžiami jokiais įrodymais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Byla apeliacine instancija Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo pradėta nagrinėti iki 2016 m. liepos 1 d., todėl, vadovaujantis 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalimi, ši administracinė byla nagrinėtina pagal procesines normas, galiojusias iki 2016 m. liepos 1 d.

Nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų sąlygų Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos biuro Areštinės ir konvojaus skyriaus areštinėje bei pareiškėjo laikymo areštinėje kartu su kitais asmenimis, kurie nėra ar nebuvo valstybės politikais, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojais.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą dėl žalos atlyginimo atmetė konstatavęs, kad pareiškėjo laikymo sąlygos Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos biuro Areštinės ir konvojaus skyriaus areštinės kamerose atitiko teisės aktų reikalavimas, o dėl laikymo kartu su asmenimis, kurie nėra ar nebuvo valstybės politikais, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojais, pareiškėjas neturtinės žalos nepatyrė.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas R. S. 2015 m. rugpjūčio 14 d. (b. l. 8) su skundu kreipėsi į teismą, siekdamas neturtinės žalos atlyginimo už laikymą areštinėje netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2012 m. liepos 17 d.

Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje numatyta, kad reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Pagal Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Iš byloje pateiktų duomenų matyti (b. l. 28), kad pareiškėjas R. S. Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos biuro Areštinės ir konvojaus skyriaus areštinės kamerose buvo laikomas laikotarpiais nuo 2012 m. liepos 17 d. iki 2012 m. liepos 25 d., nuo 2012 m. spalio 12 d. iki 2012 m. spalio 17 d., nuo 2012 m. spalio 22 d. iki 2012 m. spalio 26 d., nuo 2012 m. spalio 29 d. iki 2012 m. spalio 31 d., nuo 2012 m. lapkričio 26 d. iki 2012 m. lapkričio 28 d. ir nuo 2012 m. gruodžio 10 d. iki 2012 m. gruodžio 11 d. Kaip minėta, skundą teismui pareiškėjas pateikė tik 2015 m. rugpjūčio 14 d. Taigi pareiškėjas į teismą kreipėsi pasibaigus 3 metų senaties terminui reikšti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2012 m. liepos 17 d. iki 2012 m. liepos 25 d.

Pagal Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Atsakovo atstovas Panevėžio AVPK prašė taikyti ieškinio senatį (b. l. 24-27). Pareiškėjas neneigia, kad jis žinojo apie jo atžvilgiu daromus pažeidimus ir nenurodo jokių aplinkybių, kurios galėjo jam objektyviai sutrukdyti laiku kreiptis į teismą. Todėl šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už galimai netinkamas sąlygas areštinės kamerose laikotarpiu 2012 m. liepos 17 d. iki 2012 m. liepos 25 d. pagrįstai taikė ieškinio senaties terminą, numatytą Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje.

Vertinant pareiškėjo argumentus dėl patirtos neturtinės žalos jį laikant netinkamomis sąlygomis Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos biuro Areštinės ir konvojaus skyriaus areštinės kamerose, pažymėtina, kad Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Pažymėtina, kad Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. Nr. 5-V-356 įsakymu patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 80 punktas nustato, kad policijos areštinių kamerose turi būti užtikrintos reikiamos gyvenimo ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos nustatytus sanitarijos ir higienos reikalavimus. Vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kvadratiniai metrai (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Iš bylos duomenų (b. l. 24-25, 28) matyti, kad laikotarpiais nuo 2012 m. spalio 12 d. iki 2012 m. spalio 17 d., nuo 2012 m. spalio 22 d. iki 2012 m. spalio 26 d., nuo 2012 m. spalio 29 d. iki 2012 m. spalio 30 d.

ir nuo 2012 m. lapkričio 26 d. iki 2012 m. lapkričio 27 d. pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas svyravo nuo 4,23 kv. m iki 4,95 kv. m.

Nors laikotarpiais nuo 2012 m. spalio 30 d. iki 2012 m. spalio 31 d. ir nuo 2012 m. gruodžio 10 d. iki 2012 m. gruodžio 11 d. kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, vienam asmeniui tenkantis kameros plotas buvo 5 kv. m, tačiau, kaip minėta, pagal Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 80 punktą, sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas. Šiuo atveju nėra duomenų, kad atsakovo pateiktoje informacijoje kamerų plotai būtų apskaičiuoti neįskaitant sanitarinio mazgo užimamo ploto. Todėl vertintina, jog laikotarpiais nuo 2012 m. spalio 30 d. iki 2012 m. spalio 31 d. ir nuo 2012 m. gruodžio 10 d. iki 2012 m. gruodžio 11 d., iš bendro gyvenamojo ploto atskaičius sanitarinio mazgo plotą, vienam asmeniui tenkantis kameros plotas buvo mažesnis nei 5 kv. m. Taigi tik laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio 27 d. iki 2012 m. lapkričio 28 d. pareiškėjui areštinės kameroje tekęs plotas atitikimo Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 80 punkto reikalavimus, nes buvo 6,9 kv. m.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl kitų higienos normų reikalavimų pažeidimų nebuvimo, todėl dėl jų papildomai nepasisako. Vertindama pareiškėjo teiginius dėl Panevėžio AVPK areštinės kamerose įrengtų sanitarinių mazgų atitikimo higienos normų reikalavimams, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog pagal byloje esančius duomenis sanitarinių mazgų įrengimas atitiko Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės. Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimus. Tačiau byloje nėra duomenų ir atsakovas nepateikė įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, jog pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis areštinės kamerose įrengtais sanitariniais mazgais buvo užtikrinta, taip pat kad jis, naudodamasis tualetu, nepatyrė diskomforto. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, jog visos abejonės turi būti vertinamos pareiškėjo naudai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-322-858/2015), sprendžia, jog šiuo atveju nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į privatumą, jam naudojantis sanitariniu mazgu.

Taip pat pareiškėjas prašomą priteisti žalą sieja ir su tuo, kad Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos biuro Areštinės ir konvojaus skyriaus areštinėje jis buvo laikomas kartu su asmenimis, kurie nėra ar nebuvo valstybės politikais, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojais, taip pažeidžiant Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 5 punkto reikalavimus.

Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. spalio 21 d. raštas Nr. 47SD-1442 patvirtina, kad pareiškėjas Vidaus reikalų ministerijos Vidaus tarnybos 2-ojo pulko 3-joje specializuotos paskirties policijos konvojavimo kuopoje atliko privalomąją pradinę karo tarnybą nuo 1997 m. balandžio 17 d. iki 1998 m. gegužės 25 d. (b. l. 114).

Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtintos taisyklės, pagal kurią suimtieji ir nuteistieji, buvę ar esantys valstybės politikais, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojais, – laikomi atskirai nuo kitų suimtųjų ir nuteistųjų, aiškinimui aktualus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 2 d. sprendimas, priimtas administracinėje byloje Nr. A-492-2917/2012, kuriame teismas konstatavo, jog minėtas Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytas reikalavimas yra imperatyvus. Už nurodyto suėmimo / kalinimo vykdymo režimo laikymąsi yra atsakinga atitinkama valstybės institucija, taigi ji turi pozityvią pareigą imtis aktyvių veiksmų, kad būtų nustatyta, ar suimtas / kalinamas asmuo nepriklauso tokiai asmenų grupei, kuri įkalinimo įstaigoje turi būti laikoma atskirai, ir tokius asmenis laikyti / kalinti vadovaujantis teisės aktų normomis. Teisėjų kolegija taip pat pabrėžė, jog vertinant, ar atsakovas tinkamai vykdė jam kylančią pareigą, nėra svarbus pareiškėjo elgesys bei jo valia, nes nei Suėmimo vykdymo įstatyme, nei Bausmių vykdymo kodekse nėra nustatytos sąlygos dėl atitinkamai grupei priskirtino asmens valios būti kalinamam laikantis įstatymuose nustatyto režimo – šio režimo taikymui nėra būtinas nei suimtojo ar jo atstovų prašymas, nei koks kitas kreipimasis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog atsakovo padarytas pažeidimas, susijęs su nuteistųjų ar suimtųjų asmenų suskirstymu, paprastai negali būti pateisinamas paties suimtojo ar nuteistojo asmens elgesiu ta prasme, jog asmuo, atvykdamas į laisvės atėmimo vietą, privalo deklaruoti savo priklausomumą tam tikrai ypatingai grupei (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-235-602/2015, 2013 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-143-2219/2013, 2013 m. sausio 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-492-2917/2012).

Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad pareiškėjas priskirtinas suimtųjų ir nuteistųjų, buvusių ar esančių valstybės politikais, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojais, grupei. Todėl pareiškėjas, vadovaujantis minėta Suėmimo vykdymo įstatymo nuostata, turėjo būti laikomas atskirai nuo kitų suimtųjų ir nuteistųjų, tačiau laikomas Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos biuro Areštinės ir konvojaus skyriaus areštinės kamerose nebuvo nuo jų privalomai izoliuotas. Taigi šiuo atveju Panevėžio AVPK neveikė taip, kaip pagal įstatymus (teisės aktus) privalėjo veikti (Civilinio kodekso 6.271 str.), todėl pareiškėjas turi teisę į patirtos neturtinės žalos atlyginimą.

Pagal Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

Sprendžiant, ar pareiškėjui priteistinas neturinės žalos atlyginimas, atsižvelgtina į tai, jog laikomas pažeidžiant imperatyvius teisės aktų, reglamentuojančių pareiškėjo saugumo užtikrinimui skirtą režimą, reikalavimus pareiškėjas galėjo jausti įtampą ir nesaugumą, o tai neabejotinai jam sukėlė papildomus išgyvenimus, stresą, baimę. Įvertinus šias aplinkybes, konstatuotina, kad pareiškėjas turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

Vertinant, koks žalos atlyginimo dydis turėtų būti priteistas pareiškėjui nagrinėjamu atveju, būtina atsižvelgti į byloje nustatytas aplinkybes, kad pareiškėjas mažesnėmis nei 5 kv. m ploto sąlygomis buvo laikomas 18 parų, o neužtikrinant privatumo naudojantis sanitariniu mazgu ir pažeidžiant nustatytus papildomus saugumo reikalavimus kaip buvusiam pareigūnui – 19 parų. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtent dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų patyręs kokius nors sveikatos sutrikimus. Todėl vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, vertintina, jog dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms proporcinga priteistina suma yra 300 Eur.

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio AVPK, 300 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo R. S. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 4 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui R. S. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 300 Eur (tris šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti. Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Artūras Drigotas

              Dainius Raižys

              Virginija Volskienė