LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

              2013 m. kovo 5 d.             

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Armano Abramavičiaus, Viktoro Aiduko ir pranešėjo Vytauto Masioko,

sekretoriaujant Gražinai Pavlenko,

dalyvaujant prokurorei Dainorai Miliūtei,

nuteistajam R. R.,

nuteistojo gynėjui advokatui Mindaugui Šeškauskiui,

nukentėjusiajam T. K.,

nukentėjusiojo atstovui advokatui Romui Aikevičiui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. R. ir jo gynėjo Mindaugo Šeškauskio kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 19 d. nuosprendžio, kuriuo panaikintas Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. balandžio 20 d. nuosprendis, kuriuo R. R. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 40 straipsnio 1 dalies pagrindu buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už nusikalstamų veikų, numatytų BK 187 straipsnio 1 dalyje ir 138 straipsnio 1 dalyje, padarymą ir pagal laidavimą be užstato vieneriems metams perduotas V. B., o baudžiamoji  byla nutraukta, ir priimtas naujas nuosprendis: R. R. nuteistas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu vieneriems metams dviem mėnesiams, pagal BK 187 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, šios bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė bausmė R. R. paskirta laisvės apribojimas vieneriems metams aštuoniems mėnesiams. Vadovaujantis  BK 48 straipsnio 1, 4 dalimis, 6 dalies 1, 2 punktais, R. R. paskirti įpareigojimai –  būti namuose nuo 22.00 iki 6.00 val. ir atlyginti nusikalstama veika padarytą žalą iki 2013 metų rugsėjo 30 d.

              Iš R. R. priteista:

           nukentėjusiajam T. K. 2758,33 Lt nusikaltimu padarytai turtinei ir 20 000 Lt neturtinei žalai atlyginti bei 3000 Lt advokato išlaidoms apmokėti;

           Valstybinei ligonių kasai – 1052,03 Lt išlaidų nukentėjusiojo T. K. sveikatos priežiūros paslaugoms apmokėti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą ir nuteistojo, jo gynėjo bei prokuroro, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, nukentėjusiojo ir jo atstovo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimus,

n u s t a t ė :

R. R. nuteistas už tai, kad 2011 m. kovo mėn. 12 d., apie 21.30 val., Kaune, Savanorių pr., prie namo (duomenys neskelbtini), koja įspyrė į T. K. automobilio „BMW 318“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) blokavusio įvažiavimą į kiemą, kairės pusės ratą ir sparną, taip jį apgadino ir padarė 710,88 Lt žalą. Be to T. K. priėjus prie automobilio, R. R. kumščiu sudavė jam vieną kartą į pilvo sritį ir vieną kartą į veidą, padarė sužalojimus veide, dešinėje akyje (atšoko akies tinklainė) ir taip nesunkiai sutrikė T. K. sveikatą.

              Pirmosios instancijos teismas, nustatęs šias faktines bylos aplinkybes, nustatė ir BK 40 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytų sąlygų visumą (R. R. nusikalto pirmą kartą, jo padaryti nusikaltimai yra nesunkūs, yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybėn pagal laidavimą,  R. R. visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi, iš dalies atlygino padarytą žalą, ėmėsi aktyvių veiksmų ją atlyginti. Remiantis minėtomis aplinkybėmis ir kaltinamojo teigiama asmenybe teismas padarė išvadą, kad yra pagrindas manyti jog jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų), dėl to R. R. atleido nuo baudžiamosios atsakomybės už nusikalstamų veikų, numatytų BK 187 straipsnio 1 dalyje ir 138 straipsnio 1 dalyje, padarymą ir pagal laidavimą be užstato vieneriems metams perdavė V. B., o baudžiamąją  bylą nutraukė.

              Apeliacinės instancijos teismas, pagal nukentėjusiojo atstovo skundą patikrinęs priimto nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, pripažino, kad pirmosios instancijos teismas R. R. prisipažinimą nepagrįstai vertino kaip visišką kaltės pripažinimą, be to, jis savo noru neatlygino padarytos žalos ir neįsipareigojo to padaryti, dėl to padarė išvadą, kad nėra BK 40 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktuose nurodytų sąlygų, todėl baudžiamoji byla nutraukta nepagrįstai. Šis teismas panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir R. R. pripažino kaltu už nusikalstamų veikų, numatytų BK 187 straipsnio 1 dalyje ir 138 straipsnio 1 dalyje, padarymą.

              Kasaciniu skundu nuteistasis R. R. ir jo gynėjas M. Šeškauskis prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria R. R., už nusikaltimų, numatytų BK 187 straipsnio 1 dalyje ir 138 straipsnio 1 dalyje, padarymą paskirta subendrinta laisvės apribojimo bausmė vieneriems metams aštuoniems mėnesiams, ir palikti galioti šią Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. balandžio 20 d. nuosprendžio dalį arba šią apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį pakeisti – paskirti švelnesnę bausmę, nei numatyta BK 187 straipsnio 1 dalies ir 138 straipsnio 1 dalies sankcijose.

              Kasatoriai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies pažeidimų, nulėmusių netinkamą BK 40 straipsnio 2 dalies nuostatų ir bausmės skyrimo tvarką reglamentuojančių nuostatų taikymą. Skundžiamą nuosprendį teismas grindė faktinėmis aplinkybėmis, kurios nebuvo nustatytos nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir kurių net pats nukentėjusysis nebuvo nurodęs. Taip pat teismas neįsigilino į bylos aplinkybes ir netinkamai įvertino pirmosios instancijos ištirtus įrodymus, todėl visiškai nepagrįstai panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria kaltinamasis buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisingą nuosprendį. Teismas nustatė, kad byloje esanti „Tele2“ išklotinė patvirtina, jog iš T. K. priklausančio numerio nusikaltimo vakarą du kartus buvo skambinta numeriu 022, t. y. į policiją. Teismas taip pat nustatė, kad R. R. prisipažino koja įlenkęs nukentėjusiajam priklausančio automobilio sparną ir taip padaręs jam turtinės žalos (ši aplinkybė nustatyta ir užfiksuota kaltinamajame akte), tačiau savo noru proceso metu ėmėsi aktyvių veiksmų, norėdamas atlyginti žalą nukentėjusiajam – kreipėsi į nukentėjusįjį per jo advokatą, prašydamas nurodyti sąskaitą žalai atlyginti, tačiau nukentėjusysis kategoriškai atsisakė priimti žalos atlyginimą. Taip pat, dar nesibaigus bylos nagrinėjimui teisme, nuteistasis savo noru atlygino dalį nukentėjusiojo gydymo išlaidų, t. y. visiškai sumokėjo Ligonių kasos pateiktame ieškinyje nurodytą sumą. Visas šias aplinkybes nustatė pirmosios instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teisme įrodymų tyrimas nebuvo atliekamas, naujos faktinės aplinkybės nebuvo nustatinėjamos, nes pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir įvertino įrodymus. Taigi, apeliacinės instancijos teismas privalėjo vadovautis pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, tačiau visiškai jas ignoravo ir iš esmės suklydo vertindamas byloje esančius įrodymus, susijusius su nusikalstamos veikos padarymo aplinkybėmis. Kasatorių teigimu, neįsigilinęs į bylos duomenis, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nenustatė  BK 40 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktuose nurodytų sąlygų.

BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkto sąlyga imperatyviai nurodo, kad asmuo turi visiškai pripažinti savo kaltę ir gailėtis padaręs nusikalstamą veiką. Kasaciniame skunde nurodoma, kad šios sąlygos konstatavimas reiškia, jog asmuo apie padarytą veiką duoda teisingus parodymus, besąlygiškai pripažįsta teismo nustatytus esminius faktus, gailėjimąsi išreiškia ne vien apgailestavimo pareiškimais ar deklaratyviais atsiprašymais, bet ir deda pastangas atlyginti žalą, jeigu tokia yra padaryta, padeda justicijos institucijoms aiškintis ikiteisminiam tyrimui ar bylai svarbias aplinkybes ir pan. (kasacinė nutartis Nr. 2K-84/2010 ir kt.). Kasatorių teigimu, apeliacinės instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių visumos ir, paimdamas iš konteksto vien tik dalį nuteistojo teisme duotų parodymų, padarė visiškai nepagrįstą ir neteisingą išvadą dėl kaltinamojo prisipažinimo aplinkybių. Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (kasacinės nutartys Nr. 2K-84/2010, Nr. 2K-484/2011, 2K-P-82/2010 ir kt.), kaltinamasis turi pripažinti esmines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes bei faktus. Kasatoriai pažymi, kad skundžiamame nuosprendyje teismo nurodomos aplinkybės nėra laikytinos esminėmis nusikalstamos veikos padarymo aplinkybėmis, todėl taikant BK 40 straipsnį šios aplinkybės negalėjo turėti lemiamos reikšmės.

Kasatoriai nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nuteistojo prisipažinimas įvykdžius nusikalstamą veiką gali būti vertinamas tik kaip dalinis, nes jis neprisipažino spardęs nukentėjusiojo automobilio sparną. Kasatoriai nurodo, kad nuteistasis R. R. tą patį vakarą, kai įvykdė nusikalstamas veikas, prisipažino kaltu, visos prisipažinimo aplinkybės yra užfiksuotos kaltinamajame akte, todėl teismui nebuvo jokio pagrindo teigti, jog nuteistasis nevisiškai prisipažino. Nagrinėjant šią bylą teisme nuteistasis parodymų nekeitė – visą laiką pripažino atlikęs nusikalstamas veikas, kuriomis yra kaltinamas, ir nuoširdžiai gailėjosi taip pasielgęs – tai patvirtina protokolai kuriuose fiksuotos jo apklausos. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad nuteistasis R. R. nuo pat nusikalstamos veikos padarymo pradžios visą laiką bendradarbiavo su ikiteisminio tyrimo pareigūnais: praėjus vos keletui minučių po nusikalstamos veikos atlikimo, liepė savo sūnui M. R. iškviesti policiją, sulaukęs pareigūnų nupasakojo visas nusikalstamos veikos aplinkybes, prisipažino smogęs nukentėjusiajam bei koja judinęs nukentėjusiajam priklausančią transporto priemonę, taip pat pats pateikė savo avalynę ekspertams palyginamajam tyrimui atlikti, taip padėdamas nustatyti ant nukentėjusiajam priklausančio automobilio sparno likusius pėdsakus, davė parodymus, nepasinaudodamas teise atsisakyti duoti parodymus prieš save, nuo pat pradžių prisipažino sukėlęs nesunkų sveikatos sutrikdymą nukentėjusiajam ir tai, kad, koja judindamas automobilį, padarė jam žalos, neginčijo visos nukentėjusiajam padarytos turtinės (tiek sveikatai, tiek turtui) ir dalies neturtinės žalos. Teisme nuteistasis besąlygiškai pripažino ikiteisminio tyrimo metu nustatytus esminius nusikalstamos veikos faktus, davė teisingus parodymus, kurie sutapo su ikiteisminio tyrimo metu bei teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Jokių abejonių dėl nuteistojo prisipažinimo taip pat nekilo ir kaltinimą palaikiusiam prokurorui, kuris apeliacinės instancijos teismo 2012 m. rugsėjo 4 d. teismo posėdyje baigiamosiose kalbose patvirtino, jog R. R. visiškai pripažino kaltę – tai, kad koja padarė žalos nukentėjusiojo automobiliui, ir yra pasiryžęs atlyginti moralinę žalą. Be to, teisme nuteistasis visiškai pripažino jam pateiktą ieškinį dėl turtinės žalos padarymo nukentėjusiajam ir aktyviai siekė šią žalą atlyginti dar iki teismo nuosprendžio priėmimo, įsiteisėjus nuosprendžiui, atlygino visą žalą.

Kasatoriai nesutinka su apeliacinės instancijos teismo teiginiais, kad nuteistasis R. R. nesistengė pašalinti nusikalstamos veikos pasekmių, nesistengdamas suteikti nukentėjusiajam pagalbos, t. y. nuteistasis tariamai neleido nukentėjusiajam išsikviesti greitosios medicinos pagalbos. Skundžiamame nuosprendyje apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad nukentėjusysis skambino iš savo mobiliojo telefono numeriu 022. Kasatoriai atkreipia dėmesį į tai, kad šis numeris yra ne greitosios medicinos pagalbos, o policijos trumpasis numeris. Tai, kad nukentėjusysis skambino du kartus į policiją, o ne į greitąją medicinos pagalbą, patvirtina „Tele2“ išklotinė, kuria klaidingai vadovavosi apeliacinės instancijos teismas. Ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo nustatyta, kad nuteistasis po nusikalstamos veikos pasiūlė nukentėjusiajam nuvežti jį į ligoninę ar iškviesti greitąją medicinos pagalbą, tačiau šis pagalbos atsisakė. Šią faktinę aplinkybę proceso metu patvirtino liudytojas M. R.. Be to, pats nukentėjusysis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą teisme, tiek apeliaciniame skunde teigė, kad R. R. jam neleido iškviesti ne greitosios medicinos pagalbos, o policijos. Nuteistasis R. R. to neneigė, nurodė, kad įkalbinėjo nukentėjusįjį neskambinti į policiją, tartis dėl žalos atlyginimo.

Kasatoriai nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad neįvykdyta BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punkto sąlyga, nes nuteistasis tik iš dalies apmokėjo nukentėjusiojo gydymo išlaidas Valstybinei ligonių kasai. Skunde pažymima, kad šioje normoje nustatyta, jog kaltinamasis gali būti atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės, kai bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti. Taigi, priešingai nei nuosprendyje nurodė apeliacinės instancijos teismas, pakanka iš dalies atlyginti žalą – nebūtina atlyginti ją visą ir, atlyginus bent dalį žalos, nebūtina pateikti įrodymų apie įsipareigojimą atlyginti ją visą. Kasaciniame skunde nurodoma, kad nuosprendžiui įsiteisėjus nuteistasis iš karto kreipėsi į nukentėjusįjį su prašymu pateikti banko sąskaitą ir, ją gavęs, visiškai atlygino nukentėjusiajam priteistą turtinę bei neturtinę žalą ir Valstybinei ligonių kasai už nukentėjusiojo gydymą. Šią aplinkybę patvirtina nuteistojo 2012 m. spalio 4 d. pirmosios instancijos teismui pateikti mokėjimo dokumentai. Sužinojęs apie antrąjį Valstybinės ligonių kasos ieškinį, R. R. nedelsiant apmokėjo ir juo prašytą bei teismo priteistą sumą už nukentėjusiojo gydymą. Kasatoriai nurodo, kad, vertinant žalos atlyginimo aplinkybes, teismas visiškai neatsižvelgė į tai, jog nuteistasis viso teisminio proceso metu bandė geranoriškai tartis su nukentėjusiuoju dėl žalos atlyginimo, ne kartą prašė jo pateikti banko sąskaitą, tačiau pastarasis paliko šį klausimą spręsti teismui ir į derybas nesileido. Be to, nuteistasis visiškai pripažino nukentėjusiojo patirtą turtinę žalą ir netgi teismo posėdžio metu norėjo ją iš karto atlyginti, tačiau nukentėjusysis kategoriškai atsisakė priimti pinigus.

              Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė Baudžiamojo kodekso normas, reglamentuojančias bausmės skyrimą. Kasatorių nuomone, apeliacinės instancijos teismas R. R. už atliktas nusikalstamas veikas paskyrė per griežtą ir akivaizdžiai neteisingą bausmę, nors byloje nenustatyta jokių nuteistojo atsakomybę sunkinančių aplinkybių.

Kasatoriai nesutinka su apeliacinės instancijos teismo teiginiu, kad byloje nėra nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nes jis dėl padarytų nusikalstamų veikų nesigaili, o viso proceso metu tariamai stengėsi kaltę perkelti nukentėjusiajam dėl ne vietoje pastatyto automobilio. Skunde nurodoma, kad R. R. visą laiką pripažino savo kaltę. Nukentėjusysis teismo prašė pripažinti nuteistąjį kaltu pagal BK 138 straipsnio 2 dalį, todėl R. R., nurodydamas, nuo ko prasidėjo konfliktas ir kad jo veiksmai buvo nukreipti ne į visuomenę, o į nukentėjusįjį, gynėsi nuo kaltinimo dėl chuliganiškų paskatų. Nustačius, kad chuliganiškų paskatų nuteistojo elgesyje nebuvo (tai patvirtina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžiai), taip pat nusprendus neatleisti kaltinamojo nuo baudžiamosios atsakomybės, apeliacinės instancijos teismas, pasak kasatorių, privalėjo pripažinti nuteistojo atsakomybę lengvinančias aplinkybes (BK 59 straipsnis): kaltininkas bandė išvengti sunkesnių padarinių (pats siūlėsi iškviesti greitąją medicinos pagalbą, siūlė nuvežti nukentėjusįjį į ligoninę, iškvietė policiją); kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi (atlikęs nuskalstamą veiką suprato, kad negerai pasielgė, atsiprašė nukentėjusiojo, pakartotinai atsiprašė teismo proceso metu, nuoširdžiai gailisi dėl savo veiksmų); kaltininkas savo noru atlygino ar pašalino padarytą žalą (savanoriškai, net nesant teismo nuosprendžio atlygino dalį turtinės žalos, siūlėsi atlyginti ir neturtinę žalą, o apeliacinės instancijos teismui priėmus skundžiamą nuosprendį – visiškai atlygino turtinę ir neturtinę žalą, neginčijo ir neginčija priteistos žalos dydžio); veika padaryta dėl didelio susijaudinimo, kurį nulėmė neteisėti nukentėjusio asmens veiksmai (nusikalstamą veiką atliko iš susijaudinimo, nes, nukentėjusiajam neleistinai palikus transporto priemonę, nuteistasis ilgai negalėjo išvažiuoti iš kiemo, o atėjęs nukentėjusysis neatsiprašė, pasakė „čiuožk“).

Visos šios aplinkybės buvo nustatytos pirmosios instancijos teismo proceso metu, tačiau apeliacinės instancijos teismas jų nevertino, dėl to netinkamai pritaikė BK 54 ir 59 straipsnių nuostatas.

Kasatorių nuomone, nagrinėjamoje byloje yra visos BK 62 straipsnio 1 dalyje numatytos sąlygos, todėl nuteistajam gali būti paskirta švelnesnė bausmė nei numatyta BK 138 straipsnio 1 dalies ir 187 straipsnio 1 dalies sankcijose. Viso proceso, kuris truko pusantrų metų, metu R. R. buvo suvaržytas – jam paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, nors jis prisipažino įvykdęs nusikalstamą veiką, nuoširdžiai gailėjosi ir atlygino nukentėjusiajam jo patirtą žala. Kasatorių nuomone, atsižvelgiant į tai ir į nuteistojo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo paskirta bausmė yra akivaizdžiai per griežta, prieštarauja teisingumo principui. Nuteistasis turėjo būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą arba kitu atveju – vadovaujantis BK 54 ir 62 straipsnių nuostatomis, jam turėjo būti paskirta švelnesnė nei numatyta BK 138 straipsnio 1 dalies ir 187 straipsnio 1 dalies sankcijose.

Kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl BK 40 straipsnio nuostatų taikymo

BK 40 straipsnis numato teismui galimybę asmenį, padariusį baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, esant asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymui perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą asmuo gali būti atleistas tik tuo atveju, jeigu teismas nustato BK 40 straipsnio 2 dalyje numatytų sąlygų visumą : 1) kaltininkas pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir 2) visiškai pripažino savo kaltę bei gailisi padaręs nusikalstamą veiką, ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.

Ištyręs ir įvertinęs įrodymus, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje nustatytos aplinkybės patvirtina esant visas įstatyme numatytas sąlygas atleisti R. R. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal nukentėjusiojo atstovo apeliacinį skundą, padarė priešingą išvadą – nusprendė, kad byloje nėra BK 40 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktuose numatytų sąlygų taikyti atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, t. y. R. R. tik iš dalies prisipažino dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo, taip pat neatlygino padarytos žalos.

Teisės požiūriu BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte esanti sąlyga imperatyviai nurodo, kad asmuo turi visiškai pripažinti savo kaltę ir gailėtis padaręs nusikalstamą veiką. Jos konstatavimas taikant BK 40 straipsnį reiškia, kad asmuo apie padarytą veiką duoda teisingus parodymus, besąlygiškai pripažįsta teismo nustatytus esminius faktus, gailėjimąsi išreiškia ne vien apgailestavimo pareiškimais ar deklaratyviais atsiprašymais, bet ir deda pastangas atlyginti žalą, jeigu tokia yra padaryta, padeda justicijos institucijoms aiškintis ikiteisminiam tyrimui ar bylai svarbias aplinkybes ir pan. (kasacinės nutartys Nr. 2K-84/2010, 2K-P-82/2010).   

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nuteistasis R. R. nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo T. K. sveikatą (BK 138 straipsnio 1 dalis) ir apgadino jo automobilį (BK 187 straipsnio 1 dalis), taigi visiškas prisipažinimas gali būti konstatuojamas tik nustačius, kad nuteistasis prisipažįsta dėl abiejų jam inkriminuotų nusikalstamų veikų. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad R. R. prisipažinimas gali būti vertinamas tik kaip dalinis, nes jis neprisipažino spardęs nukentėjusiojo automobilį. Šią išvadą teismas pagrindė tuo, jog R. R. nurodė ne spardęs T. K. automobilį, o tik pajudinęs jį koją. BK 187 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos esmę sudaro svetimo turto sugadinimas ar sunaikinimas, t. y. kaltininko veiksmai, dėl kurių kitam asmeniui priklausantis turtas netenka visos ar dalies savo ekonominės vertės. Iš byloje esančių duomenų (įtariamojo apklausos protokolas, kaltinamasis aktas, teismo posėdžių protokolai ir kt.) matyti, kad R. R. prisipažino sudavęs smūgius nukentėjusiajam, taip pat neneigė, kad savo veiksmais apgadino nukentėjusiojo automobilį, taip padarydamas jam žalos. Apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad nuteistasis neprisipažino dėl BK 187 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, iš esmės nulėmė tai, jog R. R. nurodė švelnesnį veiksmą, kuriuo buvo apgadintas nukentėjusiojo automobilis (jį judino koja), nei buvo nurodyta kaltinime. Kolegija pažymi, kad ši aplinkybė nelaikytina esmine, o bylos duomenys patvirtina, kad R. R. pripažino abiejų nusikalstamų veikų esmines aplinkybes.

Išvadą, kad R. R. nevisiškai prisipažino padaręs nusikalstamas veikas, apeliacinės instancijos teismas taip pat grindė tuo, jog jo parodymai apie įvykius po nusikalstamų veikų padarymo neatitinka nukentėjusiojo parodymų. Visiškas kaltės pripažinimas paprastai suvokiamas kaip asmens paaiškinimai, duodami ikiteisminio tyrimo pareigūnams ar teismui, kuriais patvirtinamas jo padarytos veikos faktas, teisingai nusakomi šios veikos svarbiausi bruožai, ypatybės ir padarymo aplinkybės. Visiškas kaltės pripažinimas dažnai būna susijęs ir su gailėjimusi dėl padarytos nusikalstamos veikos, tačiau jam nėra tapatus. Gailėjimąsi gali išreikšti asmens savikritiškas požiūris į buvusį elgesį, krimtimasis dėl padarytos veikos, jos neigiamas vertinimas, taip pat poelgiai, kuriais kaltininkas stengiasi pašalinti ar sušvelninti savo veikos žalingus padarinius, pagelbėti nukentėjusiesiems ir pan. Tačiau ši sąlyga neapima kokių nors asmens priedermių pačiam duoti teisinį savo veikos vertinimą, visiškai sutikti su ikiteisminio tyrimo ar bylos procesiniuose dokumentuose pateikiamu padarytos veikos kvalifikavimu, teisiniu atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių fiksavimu ir t. t. (kasacinė nutartis Nr. 2K-P-82/2010). Taigi, kaltininkas turi pripažinti teismo nustatytas nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, o ne besąlygiškai sutikti su nukentėjusiojo nurodytomis aplinkybėmis. Antra vertus, apeliacinės instancijos teismo išvados, kad R. R. nesiėmė aktyvių veiksmų padėti nukentėjusiajam, neleido jam išsikviesti medicinos pagalbos, remiasi subjektyviu nukentėjusiojo pateiktu įvykių vertinimu ir prieštarauja kitiems bylos duomenims. Byloje nustatyta, kad R. R. siūlė nukentėjusiajam palaukti ateinant jo sūnaus, kuris nuvežtų į ligoninę. Nukentėjusysis nebandė išsikviesti medicinos pagalbos, o du kartus skambino numeriu 022, t. y. į policiją. Nors R. R. bandė sutrukdyti jam tai padaryti, tačiau, nukentėjusiajam pabėgus, pats paprašė savo sūnaus iškviesti policijos pareigūnus ir laukė jų atvykstant. Bylos duomenys patvirtina, kad R. R. pasiliko įvykio vietoje, pripažino savo kaltę, bendradarbiavo su ikiteisminio tyrimo pareigūnais (davė parodymus apie įvykį, pateikė savo avalynę tyrimui), be to, ne kartą atsiprašė nukentėjusiojo, siekė atlyginti žalą. Šios aplinkybės patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog R. R. visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamas veikas (BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punktas).

Apeliacinės instancijos teismas taip pat konstatavo, kad nuteistasis neįvykdė BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punkto reikalavimų – visiškai ar bent iš dalies atlyginti ar pašalinti žalą, jeigu ji buvo padaryta. Žala gali būti įvairi – turtinė, fizinė, moralinė, padaryta valstybei, fiziniam ar juridiniam asmeniui. Ji privalo būti pašalinta ar bent iš dalies atlyginta ją padariusio asmens noru ir valia, o ne priverstinai, vykdant teismo įpareigojimus ar verčiant kitokioms aplinkybėms.  Tai gali būti daroma atkuriant sugadintą turtą, perduodant kitą tokį pat ekvivalentiškos vertės daiktą, išmokant piniginę kompensaciją ir kt. (kasacinė nutartis Nr. 2K-P-82/2010). Teismo nuosprendyje nurodyta, kad R. R. tik iš dalies apmokėjo Valstybinės ligonių kasos išlaidas, o pagal teismų praktiką Valstybinės ligonių kasos civilinio ieškinio apmokėjimas nelaikomas žalos atlyginimu. Be to, byloje nėra duomenų, kad R. R. būtų ketinęs atlyginti padarytą žalą ar įsipareigojęs tai padaryti. Bylos duomenys patvirtina, kad R. R. iki bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme atlygino Kauno teritorinei ligonių kasai nukentėjusiojo T. K. gydymo išlaidas. Šio savo ieškinio ligonių kasa atsisakė. Vėliau, pasikeitus aplinkybėms, Valstybinė ligonių kasa pareiškė civilinį ieškinį, kuris buvo patenkintas ir žala atlyginta išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka. Rašytiniai bylos duomenys taip pat patvirtina, kad R. R. siekė atlyginti T. K. padarytą žalą: 2011 m. liepos 11 d. raštu kreipėsi į nukentėjusiojo atstovą dėl sąskaitos nurodymo, 2012 m. kovo 8 d. teismo posėdyje siūlė atlyginti bent dalį žalos, tačiau nukentėjusysis iki teismo sprendimo priėmimo atsisakė ją priimti. Šią aplinkybę teismo posėdyje patvirtino ir pats nukentėjusysis.

Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir tinkamai įvertino byloje esančius duomenis ir, jais remdamasis, teisingai konstatavo, kad R. R. visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi – iš bylos aplinkybių matyti, kad nuteistasis pripažino visas faktines kaltinimo aplinkybes, padėjo ištirti bylą ikiteisminio tyrimo metu, be to, atlygino Valstybinei ligonių kasai padarytą žalą, aktyviai ieškojo būdų atlyginti ir nukentėjusiajam padarytą žalą. Atkreiptinas dėmesys, kad BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatyta ne tik žalos atlyginimo sąlyga (bent dalinė ar jos pašalinimas), bet ir alternatyva – įsipareigojimas ją atlyginti. R. R. pasiūlymas 2012 m. kovo 8 d. pirmosios instancijos teismo posėdyje atlyginti žalą vertintinas kaip įsipareigojimas ją atlyginti. Šios aplinkybės ir R. R. teigiama asmenybė leido teismui padaryti pagrįstą išvadą, kad yra pagrindas manyti, jog jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Tokią pirmosios instancijos teismo išvadą patvirtina ir faktas, kad iš karto po apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio priėmimo, 2012 m. rugsėjo 25 d., R. R. apmokėjo Valstybinei ligonių kasai priteistas papildomas nukentėjusiojo gydymo išlaidas ir visiškai atlygino nukentėjusiajam T. K. teismo nustatyto dydžio turtinę ir neturtinę žalą. Taigi, byloje nustatytos aplinkybės patvirtina esant visas BK 40 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytas sąlygas. Tuo tarpu, kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio, darydamas išvadą, kad nėra BK 40 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktuose numatytų sąlygų taikyti atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, rėmėsi ne bylos duomenų visumos analize, o iš esmės vertino tik nukentėjusiojo paaiškinimus. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, atleisdamas R. R. nuo baudžiamosios atsakomybės, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, dėl to apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl jo nuteisimo naikintina (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas). 

Dėl proceso išlaidų 

BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti.

Nagrinėjat bylą kasacinės instancijos teismo posėdyje, nukentėjusiojo atstovas paprašė priteisti iš nuteistojo R. R. 1000 Lt nukentėjusiojo T. K. išlaidoms advokato pagalbai kasacinės instancijos teisme apmokėti. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, sprendžiant dėl proceso išlaidų priteisimo už atstovavimą apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys Nr. 2K-410/2008, 2K-1/2009, 2K-267/2009, 2K-272/2011, 2K-605/2011, 2K-374/2012). Nagrinėjamoje byloje kasacinį skundą padavė nuteistasis R. R. bei jo gynėjas ir šis skundas yra tenkinamas. Kolegija pažymi, kad, esant tokiai situacijai, kai kasacinį skundą paduoda nuteistasis, nukentėjusiojo išlaidos advokatui iš dalies yra grindžiamos būtinumu tinkamai organizuoti savo teisių gynimą nuo nuteistojo kasacinio skundo argumentų. Nustatant išieškotinos piniginės sumos dydį nukentėjusiojo išlaidoms advokato pagalbai apmokėti, atsižvelgtina į skundo išnagrinėjimo rezultatą, dėl to nukentėjusiajam priteistina pusė jo prašomos sumos.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,

n u t a r i a :             

Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 19 d. nuosprendžio dalį, kuria R. R. pripažintas kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį paskiriant laisvės apribojimą vieneriems metams dviem mėnesiams bei pagal BK 187 straipsnio 1 dalį paskiriant laisvės apribojimą vieneriems metams ir šių bausmių subendrinimą BK 63 straipsnio pagrindu bei BK 48 straipsnio pagrindu paskirtus įpareigojimus, ir dėl šios dalies palikti galioti be pakeitimų Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. balandžio 20 d. nuosprendžio dalį, kuria R. R. už nusikalstamų veikų, numatytų BK 187 straipsnio 1 dalyje ir 138 straipsnio 1 dalyje, padarymą BK 40 straipsnio 1 dalies pagrindu atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ir pagal laidavimą be užstato vieneriems metams perduotas V. B., o baudžiamoji  byla nutraukta.

Kitą Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 19 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

              Iš R. R. nukentėjusiajam T. K. priteisti 500 (penkis šimtus) Lt teisinių paslaugų išlaidoms kasaciniame procese apmokėti.