Administracinė byla Nr. I-3763-142/2016
Proceso Nr. 3-61-3-03819-2015-2
Procesinio sprendimo kategorija 1.15.2.3.2; 3.21
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. kovo 29 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė, dalyvaujant pareiškėjui M. A. ir atsakovę Lietuvos valstybę atstovaujančios Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos atstovui – šios institucijos Valdymo tarnybos Teisės ir vidaus tyrimų skyriaus vyriausiajam specialistui Aigerdui Skroliui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo M. A. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo,
n u s t a t ė :
M. A. (toliau – pareiškėjas) 2015 m. liepos 20 d. (pagal spaudą ant voko) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti 200,00 Eur neturtinės žalos atlyginimą bei 1,49 Eur pašto išlaidų (t. I, b. l. 1–2). Skunde pareiškėjas nurodo, kad 2015 m. birželio 3 d. jis buvo etapuotas iš Alytaus pataisos namų į Kauną. Paaiškina, kad į etapavimo automobilį jis ir dar 6 asmenys buvo patalpinti 11.35 val., iš Alytaus pataisos namų buvo nuvykta į Alytaus areštinę, kur į etapavimo automobilį buvo patalpinti dar 4 asmenys. Nurodo, kad 12.50 val. etapavimo automobilis vis dar stovėjo Alytaus areštinės kieme, buvo labai tvanku, sunku kvėpuoti, todėl pareiškėjas paprašė, kad konvojus įjungtų oro kondicionierių, tačiau tai nebuvo padaryta, paaiškinus, kad vien dėl kondicionieriaus veikimo nesiruošiama užvesti automobilio. Nurodo, kad etapavimo automobilis buvo nedidelis, jame iš viso buvo 5 patalpos, kurios atitvertos plastiku, todėl oras necirkuliavo. Pareiškėjas nurodo, kad kol stovėjo Alytaus areštinės kieme, sužinojo jog taip ilgai stovima, nes tvarkomi dokumentai dėl įvykio, kai įvažiuojant į Alytaus areštinės kiemą dėl nevisiškai atidarytų vartų, konvojus numušė automobilio liuką. Atkreipia dėmesį, kad, kol buvo tvarkomi su tuo susiję dokumentai, konvojaus pareigūnai vienas su kitu vis keisdavosi, o pareiškėjas visas sušlapo nuo prakaito, buvo sunku kvėpuoti. Be to, vienas iš pareigūnų paklausė ar nenorime į tualetą, o pasakius, kad norime tik nusijuokė ir pasakė kitam pareigūnui, kad į tualetą eiti norinčių nėra. Paaiškina, kad iš Alytaus areštinės išvyko tik 13.10 val. ir į Kauną buvo pristatytas 14.15 val. Nurodo, kad etapavimas į Kauną buvo vykdomas, važiuojant labai dideliu greičiu, nes konvojus dėl minėtų aplinkybių atsiliko nuo grafiko. Pasak pareiškėjo, buvo baisu, kad neįvyktų dar viena avarija. Atvykus į Kauną, pareiškėjas buvo nuvestas į rūsį, kuriame buvo šalta, todėl dėl staigaus temperatūrų skirtumo ir perkaitimo automobilyje pareiškėjas peršalo ir buvo priverstas kreiptis į medikus, jam gydyti buvo skirti antibiotikai. Be to, nurodo, kad jis turi su nugara susijusių sveikatos problemų, todėl tokie peršalimai jam labai kenkia. Tokį pareigūnų elgesį pareiškėjas prilygina kankinimui, pasityčiojimui ir orumo pažeidimui.
Teismo posėdžio metu pareiškėjas palaikė savo skundą ir prašė jį tenkinti.
Viešojo saugumo tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – VST), atstovaudama Lietuvos valstybę, atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (t. II, b. l. 62–64). Nurodo, kad pareiškėjas buvo konvojuojamas specialiuoju transportu, kurio eksploatacija grindžiama transporto priemonės registracijos liudijimu su paskirties nurodymu ir kasmetinėmis techninės apžiūros ataskaitomis su transporto priemonės paskirties nurodymu. Nurodo, kad Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija, atlikusi ventiliacijos efektyvumo matavimus, nenustatė, kad automobilių kamerų aplinka būtų netinkama asmenų konvojavimui. Paaiškina, kad autoįvykis įvyko Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Alytaus apskr. VPK) areštinės kieme 2015 m. birželio 3 d. 10.45 val. Nurodo, kad dėl to konvojuojamiesiems teko daugiau nei valandą praleisti konvojavimo mašinoje. Atsiliepime taip pat nurodoma, kad byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui konvojavimo metu ar po jo sutriko sveikata ar kilo kitos neigiamos pasekmės. VST nuomone, pareiškėjas galimai piktnaudžiauja teisminės gynybos teise, nes Vilniaus apygardos administraciniame teisme yra nagrinėjamos dvi administracinės bylos (Nr. I-10260-142/2015 ir Nr. I-9476-244/2015), kuriose atsakovas, pareiškėjas ir skundžiamas dalykas yra tie patys.
Teismo posėdyje VST atstovas palaikė atsiliepimo argumentus ir prašė skundą palikti nenagrinėtu arba atmesti kaip nepagrįstą.
Skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – pareiškėjo reikalavimo iš Lietuvos valstybės priteisti 200,00 Eur neturtinės žalos atlyginimą pagrįstumas.
VST atstovas teismo posėdžio metu akcentavo, kad teisme jau yra nagrinėjami net du analogiški pareiškėjo skundai. Viena iš VST atsiliepime nurodytų bylų yra būtent ši nagrinėjama byla, kurios numeris 2015 metais ir buvo tas, kurį nurodo VST, t. y. I-10260-142/2015. Kita VST nurodoma byla (Nr. I-9476-244/2015) Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis yra išnagrinėta, joje 2015 m. spalio 15 d. priimtas sprendimas. Šioje byloje pareiškėjas prašė priteisti neturtinę žalą dėl netinkamų konvojavimo sąlygų (vietos trūkumo, saugos diržų nebuvimo ir kt.) laikotarpiu nuo 2014 m. birželio 3 d. iki 2015 m. sausio 1 d. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje pareiškėjas prašo priteisti neturtinę žalą dėl VST pareigūnų nežmoniško ir kankinančio elgesio (tyčinio ventiliacijos neįjungimo, nevedimo į tualetą) 2015 m. birželio 3 d. Konstatuotina, kad nagrinėjamoje byloje ginčas keliamas dėl visiškai kitų VST veiksmų, kurie, be kita ko, įvyko gerokai vėliau nei byloje Nr. I-9476-244/2015 nagrinėtas ginčo laikotarpis. Atsižvelgiant į tai, VST argumentai, susiję su galimu pareiškėjo piktnaudžiavimu teisminės gynybos teise atmetami kaip nepagrįsti. Šiuo aspektu taip pat pastebėtina, kad pareiškėjas po aprašomų 2015 m. birželio 3 d. VST pareigūnų veiksmų, nedelsdamas, t. y. jau 2016 m. birželio 5 d., kreipėsi su skundu į Kauno apygardos administracinį teismą, kuris administracinėje byloje Nr. I-3405-554/2015 2015 m. birželio 17 d. priėmė nutartį atsisakyti priimti pareiškėjo skundą bei nurodė, kad ginčas priskirtinas Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Šiai nutarčiai įsiteisėjus, pareiškėjas tą patį skundą, kurį buvo adresavęs Kauno apygardos administraciniam teismui nedelsdamas, t. y. 2015 m. liepos 20 d., persiuntė Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Minėtas skundas ir yra nagrinėjamos šioje byloje. VST nurodyta faktinė aplinkybė, kad pareiškėjas po 2015 m. birželio 3 d. vykusio konvojavimo nesikreipė į VST administraciją su rašytiniu skundu per se neįrodo pareiškėjo skundo nepagrįstumo. VST atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nesikreipė su skundu, nebuvo pradėtas tarnybinis patikrinimas ir nebuvo tiriamos pareiškėjo nurodomos aplinkybės. Tačiau pareiškėjas turi teisę pats spręsti, kokiu būdu jam ginti savo teises, jei mano, kad jos buvo pažeistos. Kreipimasis su skundu į valstybės institucijos administraciją nėra privalomas kreipiantis į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Be to, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas dėl VST pareigūnų netinkamų veiksmų į teismą kreipėsi nedelsdamas po jų atlikimo, VST neabejotinai turėjo galimybę atlikti skunde pareiškėjo nurodytų aplinkybių tyrimą.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) yra ne kartą akcentavęs, jog pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją (toliau – Konstitucija) valstybė ne tik turi užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių gynimą nuo kitų asmenų neteisėtų kėsinimųsi, bet ir jokiu būdu neleisti, kad į jas neteisėtai kėsintųsi, jas pažeistų pačios valstybės institucijos ar pareigūnai (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai). Valstybės institucijos ir jų pareigūnai jokiomis aplinkybėmis negali veikti ultra vires, neteisėtais veiksmais pažeisti žmogaus teisių ir laisvių. Antraip būtų griaunamas žmonių pasitikėjimas valstybės valdžia, įstatymais ir teise (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas).
Saugant ir ginant žmogaus teises ir laisves ypatinga svarba tenka žalos atlyginimo institutui. Žalos atlyginimo instituto įtvirtinimas, be kita ko, padeda užtikrinti asmenų teisių gerbimą, padarytos žalos kompensavimą, valstybės institucijoms tinkamai nevykdant joms priskirtų pareigų. Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje taip pat yra nustatyta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Taigi būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas (Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Šiame kontekste svarbu ir tai, kad bendrasis patirtos žalos atlyginimo deliktinės atsakomybės atveju tikslas yra atkurti pažeistas teises nukentėjusiam asmeniui tokiu būdu, kuris leistų nukentėjusiam asmeniui kuo labiau priartėti prie situacijos, kuri buvo iki neteisėtų veiksmų.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius neteisėtus VST (jos pareigūnų) veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.
Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Kaip minėta pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina iš neteisėtų (orumą pažeidžiančių, žeminančių ir net kankinančių) VST pareigūnų veiksmų 2015 m. birželio 3 d. konvojuojamiesiems esant stovinčiame konvojavimo automobilyje Alytaus apskr. VPK areštinės kieme.
VST pareigūnų elgesį konvojavimo metu reglamentuoja Konvojavimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublik?s teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246. Konvojavimo taisyklių (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. sausio 8 d. iki 2015 m. liepos 1 d.) 121 punkte nustatyta, kad konvojuotojų elgesys su konvojuojamaisiais grindžiamas teisėtumo principu, o 123 punkte nustatyta, kad konvojuotojams draudžiama konvojuojamuosius kankinti, žaloti, žeminti jų orumą arba žiauriai su jais elgtis. Konvojavimo taisyklių 134 punkte numatyta, kad konvojuojamųjų prašymu konvojuojamieji vedami į tualetą, o 146.4 punkte, be kita ko, numatyta, kad konvojavimo automobilyje turi būti veikianti vėdinimo sistema, teikianti ne mažiau kaip 15 m3/val. lauko oro vienam asmeniui. Pareiškėjas skunde nurodė, kad ne kartą kreipėsi į pareigūnus su prašymais įjungti ventiliaciją ar bent atidaryti duris, tačiau šie prašymai nebuvo tenkinti. Be to, nebuvo tenkinti ir pareiškėjo prašymai išvesti į tualetą. Pareiškėjas nurodė, kad dėl autoįvykio išvažiuojant iš Alytaus apskr. VPK areštinės kiemo, šiame kieme iki 13.10 val. teko laukti konvojavimo stovinčiame automobilyje kartu su kitais 10 konvojuojamųjų. Atsižvelgiant į automobilyje buvusių asmenų skaičių, į plastiku suskirstytas automobilio kameras, į tai, kad stovinčiame automobilyje neveikė ventiliacija, pasak pareiškėjo, buvo labai tvanku, karšta, buvo sunku kvėpuoti, be to, pareiškėjas kentėjo dar ir dėl to, kad pareigūnai atsisakė jį išvesti į tualetą. Pasak pareiškėjo tai prilygo žiauriam ir nežmoniškam elgesiui, kankinimui, orumo pažeidimui. Be to, pareiškėjas nurodė, kad po minėto konvojavimo teko kreiptis į gydytojus dėl nugaros skausmų, nes po buvimo tokiomis sąlygomis pareiškėjas buvo nuvestas į Kauno tardymo izoliatoriaus rūsį, todėl peršalo. Pareiškėjo asmens sveikatos istorijos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2015 m. birželio 4 d. (t. y. sekančią dieną po aptarto konvojavimo) kreipėsi į gydytoją su skundais dėl juosmens skausmų, o 2015 m. birželio 8 d. kreipėsi pakartotinai su skundais, kad skausmai išlieka, gydytojas paskyrė pareiškėjui gydymą vaistais (t. II, b. l. 20).
LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo ar konvojavimo sąlygų yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo (ar konvojavimo) sąlygas apibūdinančias aplinkybes (LVAT 2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014). Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo (ar konvojavimo) sąlygų apibūdinimą (LVAT 2013 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Atitinkamai, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo (ar konvojavimo) sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo (konvojavimo) aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui (LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-977/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-197/2013).
Bylos duomenimis nustatyta, kad automobilis VW Crafter (valst. Nr. EFS 565) 2015 m. birželio 3 d. 9.30 val. išvyko iš Kauno ir 10.35 val. atvyko į Alytaus apskr. VPK (t. II, b. l. 68–69). Išvažiuojant iš Alytaus apskr. VPK 10.45 val. įvyko autoįvykis, tačiau konvojaus automobilis dar 11.15 val. nuvyko į Alytaus PN, kur 11.57 val. buvo perduoti 8 konvojuojamieji ir konvojavimui priimti 9 žmonės (t. II, b. l. 68). Kaip minėta, pareiškėjas taip pat nurodo panašų laiką (11.35 val.), kada Alytaus PN jis buvo patalpintas į minėtą automobilį. Iš kelionės žiniaraščio matyti, kad pareiškėjas iš Alytaus PN vyko į Alytaus apskr. VPK, kur 12.00 val. buvo perduoti 2 konvojuojamieji, o 12.30 val. buvo į automobilį patalpinti dar 4 žmonės (t. II, b. l. 68–69). Minėtas automobilis (jame būnant pareiškėjui ir dar 10 kitų konvojuojamųjų) iš Alytaus apskr. VPK išvyko 12.50 val. ir į Kauno tardymo izoliatorių konvojuojamuosius pristatė 14.05 val. (t. II, b. l. 68–69), t. y. pasikeitimo punkte (Alytaus apskr. VPK areštinės kieme) automobilis su konvojuojamaisiais (taip pat ir pareiškėju) stovėjo 1 valandą ir 15 minučių. VST atsiliepime patvirtina, kad tokį nenumatytą priverstinai ilgą sustojimą lėmė autoįvykis. Avarija (eismo įvykis) pagal Konvojavimo taisyklių 3 punktą yra laikomas ypatinga situacija. Konvojavimo taisyklių 211 punkte numatyta, kad ypatingų situacijų atvejais konvojuojamieji laikinai prireikus saugomi tardymo izoliatoriaus ar policijos įstaigos areštinės patalpose. Be to, ir pats konvojavimas Konvojavimo taisyklių 3 punkte apibrėžiamas kaip konvojuojamųjų lydėjimas ir pristatymas į paskirties punktus. Akivaizdu, kad ilgiau nei valandą konvojuojamiesiems būnant stovinčiame automobilyje konvojavimo užduotis buvo nevykdoma. Atsižvelgiant į tai, kad administracinėje byloje nebuvo pateikta įrodymų, paneigiančių pareiškėjo teiginius, darytina išvada, kad VST pareigūnai 2015 m. birželio 3 d. minėto konvojaus metu neveikė taip, kaip turėjo veikti, t. y. neužtikrino, kad konvojavimo automobilyje esantiems konvojuojamiesiems (kiekvienam iš jų) tektų ne mažiau kaip 15 m3/val. lauko oro ir visiškai neatsižvelgė į tai, kad konvojuojamieji laukė uždarame automobilyje šiltuoju metu laiku, t. y. birželio mėnesį. Byloje taip pat nėra duomenų, kad VST pareigūnai, susidarius ypatingai situacijai (įvykus eismo įvykiui), būtų organizavę laikiną (kol bus sutvarkyti reikiami dokumentai) konvojuojamųjų asmenų saugojimą Alytaus apskr. VPK areštinės patalpose. Įvertinusi nurodytų neteisėtų veiksmų kumuliatyvų veikimą, darytina išvada, kad pareiškėjas dėl šių atliktų neteisėtų veiksmų patyrė nepatogumų ir dvasinių kančių kaip tai yra suprantama pagal CK 6.250 straipsnį ir šios pareiškėjo kančios viršijo įprastus tokiomis sąlygomis esančius suvaržymus. Toks vertinimas dera ir su teismų išaiškinimais, jog asmuo, kuris yra kalinamas (šiuo atveju – konvojuojamas) nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (LVAT administracinės bylos Nr. A-143-1966/2008, Nr. A-438-121/2009, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą). Šiuo atveju atsižvelgus į administracinės bylos faktines aplinkybes yra pagrindas teigti, kad dėl tokio konvojavimo pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Tokia išvada daroma atsižvelgus ir į tai, jog šios kategorijos bylose nėra būtina iš pareiškėjo reikalauti pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias, nes atsižvelgiant į EŽTT praktiką panašiose bylose, toks formalus įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą neatitinkančiomis reikalavimų sąlygomis, be to, tai yra susiję ir su pačios žalos, už kurios patyrimą yra prašoma atlyginti ir kompensuoti, prigimtimi. Atitinkamai, atsižvelgus į nurodytas aplinkybes vertintina, kad šiuo aspektu egzistuoja valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – konvojavimas esant neteisėtiems veiksmams, žala – pareiškėjas dėl to patyrė esminių nepatogumų ir kančių, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos.
Pasak pareiškėjo tai prilygo kankinimams, žiauriam ir nežmoniškam elgesiui, orumo pažeidimui, todėl šiuo aspektu taip pat aktualus Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis, nustatantis, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Ši nuostata absoliučiai draudžia kankinimą ir nežmonišką ar žeminantį elgesį bei bausmes, neatsižvelgiant į aplinkybes ir nukentėjusio asmens elgesį (EŽTT 2000 m. balandžio 6 d. sprendimas byloje Labita prieš Italiją).
Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos
būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą Peers prieš Graikiją).
Administracinėje byloje nėra duomenų, kad VST būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, ar, kad VST išskyrė pareiškėją iš kitų konvojuojamųjų, taip pat nebuvo nustatyta, kad dėl neteisėtų veiksmų pareiškėjui buvo sukelti ilgalaikiai neigiami padariniai. Nagrinėjamos administracinės bylos faktinės aplinkybės, atsižvelgiant taip pat ir į aptartų veiksmų trukmę, nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis.
Atsižvelgiant į tai, kad administracinėje byloje buvo konstatuotos visos sąlygos atsakovo deliktinei atsakomybei kilti pagal CK 6.271 straipsnį, toliau sprendžiama dėl pareiškėjui sukeltos žalos atlyginimo būdo ir (ar) dydžio. Šiuo aspektu visų pirma pažymėtina, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali tenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 straipsnio 6 punktas), tačiau yra ir pažymima, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.
LVAT, gindamas teisės aktuose įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, kai kuriais atvejais konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-143/2012). Iš esmės analogiškos pozicijos laikosi ir EŽTT, spręsdamas dėl Konvencijoje numatytų teisių gynimo (EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją). Teismai savo praktikoje akcentuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą).
Atsižvelgiant į šioje administracinėje byloje nustatytą neteisėtų veiksmų trukmę, į tai, kad byloje nėra duomenų, jog dėl neteisėtų veiksmų būtų kilę rimtos pasekmės pareiškėjo fizinei sveikatai ar rimtai sutrikdyta jo psichologinė būsena, pripažintina, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytas konvojavimo sąlygas 2015 m. birželio 3 d. buvo pažeista, tačiau reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais netenkintinas. Teisės pažeidimo pripažinimas šiuo atveju laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti, ji atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Pareiškėjas nenurodė pagrįstų argumentų, leidžiančių daryti priešingas išvadas dėl jo patirtos žalos kompensavimo formos.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies, pripažįstant, kad VST 2016 m. birželio 3 d. pažeidė pareiškėjo teisę į Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytas konvojavimo sąlygas.
Kaip minėta, pareiškėjas taip pat skunde prašė priteisti 1,49 Eur pašto išlaidų.
ABTĮ 45 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad prašymai dėl išlaidų atlyginimo turi būti pagrįsti. Pareiškėjas nedetalizuoja, kokie dokumentai, kada ir kam buvo siųsti paštu. Iš voko, kuriame buvo atsiųstas pareiškėjo skundas teismui matyti, kad pašto išlaidos šiam siuntimui siekė 0,78 Eur, t. y. mažiau nei pareiškėjo prašoma suma. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo prašymas priteisti 1,49 Eur pašto išlaidų netenkinamas, tačiau tai neatima iš pareiškėjo teisės teismui pateikti prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo kartu su išlaidas pagrindžiančiais dokumentais ne vėliau kaip per 14 dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 4 punktais, 127 straipsnio 1 dalimi,
n u s p r e n d ž i a :
Pareiškėjo M. A. skundą tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad Viešojo saugumo tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos 2015 m. birželio 3 d. pažeidė pareiškėjo teisę į Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytas konvojavimo sąlygas.
Pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.
Teisėja Halina Zaikauskaitė