Civilinė byla Nr. e3K-3-168-687/2019
Teisminio proceso Nr. 2-45-3-00443-2017-5
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.5.1.2.3; 2.1.5.3; 2.6.2.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. birželio 6 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Algio Norkūno ir Gedimino Sagačio,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Svirka“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. sausio 8 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Svirka“ ieškinį atsakovei Švenčionių rajono savivaldybės administracijai dėl delspinigių priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių delspinigių skaičiavimo pradžią, ieškinio senaties nutraukimą ir atnaujinimą, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovė prašė atnaujinti ieškinio senaties terminą, jei teismas vertintų, kad jis praleistas, ir priteisti iš atsakovės 27 947,55 Eur delspinigių.
3. Ieškovė nurodė, kad atsakovė nuolat vėluodavo atsiskaityti pagal šalių sudarytas Keleivių vežimo vietinio (priemiestinio) reguliaraus susiekimo maršrutais sutartis. Ieškovė išrašydavo PVM sąskaitas faktūras dėl delspinigių mokėjimo ir atsakovė jas priimdavo. 2017 m. vasario 2 d. tarpusavio skolų suderinimo aktu šalys suderino skolas, buvusias 2016 m. gruodžio 31 d., t. y. atsakovė pripažino, kad ji skolinga ieškovei 27 947,55 Eur delspinigių už laikotarpį nuo 2012 m. rugpjūčio 31 d. iki 2016 m. rugsėjo 30 d. Ieškinio senaties terminas nutrūko, nes atsakovė pripažino skolą pasirašydama nuo 2011 m. iki 2017 m. devyniolika tarpusavio skolų suderinimo aktų, į kuriuos buvo įtraukiamos ir delspinigių sumos, taip pat 2017 m. kovo 17 d. raštu.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
4. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2018 m. sausio 31 d. sprendimu ieškinį atmetė.
5. Teismas nurodė, kad ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 27 947,55 Eur delspinigių už laikotarpį nuo 2012 m. rugpjūčio 31 d. iki 2016 m. rugsėjo 30 d. Šiuo laikotarpiu šalys buvo sudariusios dvi Keleivių vežimo vietinio (priemiestinio) reguliaraus susisiekimo maršrutais sutartis: 2012 m. birželio 8 d. sutartį, galiojančią nuo 2012 m. birželio 10 d. iki 2013 m. birželio 10 d., ir 2013 m. birželio 7 d. sutartį, galiojančią nuo 2013 m. birželio 10 d. iki 2018 m. birželio 10 d. Minėtų sutarčių 12.5 punkte šalys susitarė, kad jeigu savivaldybė laiku nesumoka vežėjai mokėtinos sumos, savivaldybė moka vežėjai 0,02 proc. dydžio delspinigius už kiekvieną pradelstą dieną. 2013 m. birželio 7 d. sutartyje papildomai nurodyta, kad vežėja delspinigius pradeda skaičiuoti po 30 d. nuo prievolės atsiradimo dienos. Byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovė sutartimi prisiimtus įsipareigojimus atliko ir atliko tinkamai, taip pat nėra ginčo, kad atsakovė su ieškove atsiskaitydavo pavėluotai, kad sutartimis atsakovei nustatyta prievolė mokėti delspinigius, jei laiku neatsiskaito su ieškove, taip pat nėra ginčo dėl to, kad pagrindinė prievolė pagal sąskaitas faktūras įvykdyta.
6. Atsakovė prašo ieškovės reikalavimui taikyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 5 dalyje nustatytą šešių mėnesių ieškinio senaties terminą ieškiniams dėl delspinigių išieškojimo ir tuo pagrindu ieškinį atmesti. Ieškovė nurodė, kad ieškinio, kaip ir pareiškimo priimti teismo įsakymą dėl delspinigių priteisimo, pagrindas – šalių sudarytas 2017 m. vasario 2 d. tarpusavio skolų suderinimo aktas, pareiškimą dėl teismo įsakymo ieškovė pateikė praėjus 47 dienoms nuo minėto akto sudarymo, todėl ieškinio senaties termino nepraleido.
7. Teismas nurodė, kad ieškinio senaties terminas nagrinėjamu atveju turi būti skaičiuojamas ne nuo ieškovės nurodomo 2017 m. vasario 2 d. skolų suderinimo akto sudarymo, bet nuo pagrindinės prievolės įvykdymo termino pažeidimo. Ieškovė, prašydama priteisti delspinigius už laikotarpį nuo 2012 m. rugpjūčio 31 d. iki 2016 m. rugsėjo 30 d., pateikė sąskaitas dėl delspinigių (pirmą 2012 m. rugpjūčio 31 d. sąskaitą Nr. DELS13 dėl 3224,90 Eur dydžio delspinigių ir paskutinę 2016 m. rugsėjo 30 d. sąskaitą Nr. DELS52 dėl 325,84 Eur dydžio delspinigių). Ieškovė 2017 m. kovo 21 d. teismui pareiškimą dėl delspinigių priteisimo pateikė praleidusi šešių mėnesių ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl delspinigių pagal visas pateiktas sąskaitas, išskyrus paskutinės 2016 m. rugsėjo 30 d. sąskaitos Nr. DELS52 dalį dėl delspinigių, apskaičiuotų už pagrindinės prievolės pagal 2016 m. birželio 30 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. CNT45459 neįvykdymą laiku. Minėtos sąskaitos Nr. DELS52 detalizacijoje ieškovė nurodė, kad PVM sąskaitos faktūros Nr. CNT45459 apmokėjimo terminas – 2016 m. rugsėjo 25 d., taip pat nurodė, kad delspinigiai skaičiuojami nuo kitos dienos, t. y. nuo 2016 m. rugsėjo 26 d. Pagal ieškovės nurodomą delspinigių skaičiavimo pradžią (2016 m. rugsėjo 26 d.), reikalavimui dėl šių delspinigių ieškinio senaties terminas iki ieškovės pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo pateikimo teismui dienos (2017 m. kovo 21 d.) nebuvo pasibaigęs, tačiau ieškovė delspinigių skaičiavimo pradžios datą nurodė nesilaikydama šalių sutartinių įsipareigojimų. Pagal 2013 m. birželio 7 d. Keleivių vežimo vietinio (priemiestinio) reguliaraus susisiekimo maršrutais sutarties 12.5 punktą vežėja 0,02 proc. dydžio delspinigius už kiekvieną pradelstą dieną pradeda skaičiuoti po 30 d. nuo prievolės atsiradimo dienos. Taigi ieškovė, pasibaigus pagrindinės prievolės įvykdymo terminui, delspinigius skaičiavo nuo kitos dienos, nesilaikydama sutarties sąlygos delspinigius pradėti skaičiuoti po 30 d., t. y. nuo 2016 m. spalio 26 d. Teismas nustatė, kad atsakovė pagrindinę prievolę pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. CNT45459 sumokėjo 2016 m. rugsėjo 29 d. – iki šalių susitarto termino, nuo kurio pradedami skaičiuoti delspinigiai, todėl sprendė, kad ieškovė delspinigius priskaičiavo nepagrįstai ir juos priteisti nėra pagrindo.
8. Ieškovė teigia, kad ieškinio senaties terminą nutraukia atsakovės atlikti veiksmai, kurie liudija, kad atsakovė pripažįsta prievolę – 2017 m. vasario 2 d. tarpusavio skolų suderinimo aktu šalys konstatavo atsakovės pareigą sumokėti delspinigius, atsakovė 2017 m. kovo 17 d. raštu pasižadėjo ieškovei sumokėti delspinigius, taip pat pareigą sumokėti delspinigius atsakovė pripažino priimdama PVM sąskaitas faktūras dėl delspinigių bei pasirašydama visus skolų suderinimo aktus. Teismas nurodė, kad sąskaitų faktūrų dėl delspinigių priėmimą ir skolų suderinimo aktų pasirašymą nėra pagrindo vertinti kaip atsakovės viešą prisiėmimą įsipareigojimo sumokėti ieškovei delspinigius (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-467-219/2016). Ieškovės atsakovei pateiktos sąskaitos faktūros buvo priimamos buhalterijoje ir įtraukiamos į apskaitą, skolų suderinimo aktus pasirašė atsakovės vyresnioji buhalterė, patvirtindama, kad į buhalterinę apskaitą įtrauktos ieškovės pateiktos sąskaitos dėl akte nurodomų sumų, o delspinigių pagrįstumo klausimas nebuvo sprendžiamas. 2017 m. kovo 17 d. rašte atsakovė, nurodydama, kad neturi galimybės vykdyti dalies turimų įsipareigojimų kreditoriams ir ieškovės prašymą sumokėti skolą išnagrinės tik gavusi papildomą finansavimą, nepripažino prievolės sumokėti delspinigius pagrįstumo.
9. Ieškovė prašo atnaujinti ieškinio senatį. Ieškovė – verslininkė, pagal tokias pat sutartis vežanti keleivius nuo 2005 m., todėl jai turėjo būti žinomos ieškinio senaties praleidimo pasekmės. Ieškovė daliai reikalavimų priteisti delspinigius senaties terminą praleido beveik penkerius metus, tačiau nenurodė svarbių priežasčių, dėl kurių šį terminą praleido. Ieškovės nurodytos aplinkybės, kad ieškovė tikėjo savivaldybės geranoriškumu ir ja pasitikėjo, negali būti vertinamos kaip svarbios atsižvelgiant į tai, kad ieškovė yra verslininkė. Be to, ieškovės atstovas nurodė, kad į teismą ieškovė kreipėsi dėl to, kad savivaldybė ėmė trukdyti verslui, taip patvirtindamas, jog nebuvo jokių svarbių priežasčių, trukdžiusių iki tol kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo. Teismas nurodė, kad ieškovė turėjo galimybę ginti savo teises nepraleisdama įstatyme nustatyto šešių mėnesių ieškinio senaties termino, tačiau nesielgė apdairiai ir rūpestingai, nepateisinamai ilgai laukė ir nesikreipė į teismą dėl delspinigių priteisimo. Šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai; sutartis turi būti vykdoma kuo ekonomiškesniu kitai šaliai būdu. Tai reiškia, kad šių principų turi laikytis tiek skolininkas, tiek kreditorius: be kita ko, skolininkas turi laiku ir tinkamai vykdyti pinigines prievoles, o kreditorius – reikalauti jas vykdyti nedelsiant, įskaitant priverstinį išieškojimą, ir tuo pernelyg nedidinant skolininko įsiskolinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-332-219/2017). Ieškovė nesilaikė minėto principo ir kreipėsi dėl delspinigių priteisimo už ketverius metus. Ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad ieškinio senatį praleido dėl svarbių priežasčių, taip pat įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovė atliko veiksmus, kuriais prisiėmė įsipareigojimą sumokėti delspinigius. Teismas sprendė, kad ieškinio senaties terminas neatnaujinamas.
10. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2019 m. sausio 8 d. nutartimi Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. sausio 31 d. sprendimą paliko nepakeistą.
11. Kolegija sprendė, kad šalių tarpusavio skolų suderinimo aktas yra išvestinis dokumentas, kuris surašytas kitų pirminių duomenų pagrindu, kuriame užfiksuotas buhalterinėje apskaitoje esantis tam tikros datos prievolių balansas. Šis aktas negali būti vertinamas kaip dokumentas, kuriuo atsakovė pripažįsta pareigą sumokėti ieškovei 27 947,55 Eur dydžio delspinigius. Bylos duomenimis, tarp šalių buvo susiklosčiusi atitinkama praktika, kurios tikslas buvo tik suderinti tam tikros datos buhalterinės apskaitos duomenis, o ne spręsti dėl pačios prievolės pagrįstumo, pripažinimo ar jos tolesnio vykdymo. Kaip nurodė ieškovė, net ir po bylos išnagrinėjimo, kai atsakovė aiškiai išreiškė nesutikimą su ieškovės reikalavimu, šalys ir toliau taiko tokią pačią buhalterinės apskaitos duomenų (tarp jų ir dėl ginčo delspinigių) suderinimo praktiką.
12. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad skolų suderinimo aktus pasirašė administracijos vyresnioji buhalterė, patvirtindama, kad į buhalterinę apskaitą įtrauktos ieškovės pateiktos sąskaitos dėl akte nurodomų sumų. Tuo metu delspinigių pagrįstumo klausimas nebuvo sprendžiamas. Be to, atsakovė 2017 m. kovo 17 d. rašte nepripažino prievolės sumokėti delspinigius pagrįstumo, o priešingai, nurodė, jog ieškovės prašymą sumokėti skolą išnagrinės tik gavusi papildomą finansavimą.
13. Kolegija atmetė ieškovės argumentus, kad ieškinio senatis nutrūko ir 6 mėnesių terminas turi būti skaičiuojamas nuo 2017 m. vasario 2 d. tarpusavio skolų suderinimo akto surašymo, nes atsakovė aktu pripažino pareigą sumokėti ieškovei 27 947,55 Eur dydžio delspinigius. Kolegija nurodė, kad bylos nagrinėjimo metu sudaryti 2017 m. birželio 30 d. ir 2017 m. gruodžio 15 d. tarpusavio skolų suderinimo aktai taip pat nevertinami kaip atsakovės pripažinimas dėl pareigos sumokėti ieškovei nurodyto dydžio delspinigius.
14. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad ieškovė yra verslininkė, kuri ilgą laiką užsiima keleivių vežimu, todėl jai turėjo būti žinomos ieškinio senaties praleidimo pasekmės. Vien tai, kad sąskaitos dėl delspinigių nebuvo grąžintos ieškovei ir atsakovė šių sumų neginčijo, neteikia pagrindo daryti išvadą, jog tokiu atveju ieškovė turėjo pagrįstą lūkestį manyti, kad atsakovė sumokės delspinigius, nes tokie mokėjimai niekada nebuvo vykdomi. Tai, kad atsakovė ieškinio senaties terminą prašė taikyti tik teisminio nagrinėjimo metu, yra logiška procesinė pozicija, nes ieškinio senaties taikymo klausimas yra susijęs būtent su ieškovės teisių gynimu teismine tvarka. Ieškovės nurodyta teismų praktika, jog skolininko veiksmai ir (ar) viešas pareiškimas, kuriais skolininkas laisva valia pripažįsta skolą ir prisiima įsipareigojimą ją grąžinti, gali būti pagrindas atnaujinti ieškinio senaties terminą, nagrinėjamu atveju nėra aktuali, nes nustatyta, kad nei 2017 m. vasario 2 d. tarpusavio skolų suderinimo aktu, nei 2017 m. kovo 17 d. raštu atsakovė, nors ir neginčijo ieškovės priskaičiuotų delspinigių dydžio, nepripažino pareigos šią prievolę įvykdyti – sumokėti ieškovei 27 947,55 Eur dydžio delspinigius.
15. Kolegija sprendė, kad ieškovės nurodytos termino praleidimo priežastys negali būti vertinamos kaip svarbios, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą ir šiuo pagrindu ieškinį atmetė.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
16. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. sausio 8 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
16.1. Teismai pažeidė CK 1.130 straipsnio 2 dalį, reglamentuojančią ieškinio senaties termino nutraukimą, kai skolininkas pripažįsta prievolę, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos. Teismai laikė, kad nei PVM sąskaitų faktūrų priėmimas atsakovės buhalterijoje ir įtraukimas į apskaitą, nei skolų suderinimo aktų (kuriuose buvo išskirtos delspinigių eilutės) pasirašymas nereiškia, jog atsakovė pripažįsta prievolę sumokėti delspinigius. Atsakovė daug kartų pripažino prievolę mokėti delspinigius. Ieškovė atsakovei iš viso pateikė net 40 PVM sąskaitų faktūrų dėl delspinigių. Šių sąskaitų atsakovė neginčijo ir jas įtraukė į buhalterinę apskaitą. Ieškovė ir atsakovė nuo 2011 m gruodžio 30 d. iki 2017 m. gruodžio 15 d. pasirašė net 18 skolų suderinimo aktų dėl delspinigių, paskutiniai du aktai buvo pasirašyti bylos nagrinėjimo metu. Pagal kasacinio teismo praktiką skolų suderinimo akto sudarymas reiškia, kad skolininkas pripažįsta skolų suderinimo akte nurodytas prievoles (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. sausio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2009; 2014 m. vasario 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-31/2014).
16.2. Tais atvejais, kai skolininkas atlieka veiksmus, kuriais pripažįsta prievolę, ieškinio senaties terminas turėtų būti skaičiuojamas iš naujo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. sausio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2009; 2011 m. balandžio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-178/2011). Atsakovei kiekvieną kartą priėmus ir įtraukus į savo buhalterinę apskaitą PVM sąskaitas faktūras dėl delspinigių arba kiekvieną kartą pasirašius skolų suderinimo aktus dėl delspinigių, ieškinio senatis reikalavimui dėl delspinigių priteisimo pareikšti prasidėdavo kaskart iš naujo, kitą dieną nuo tokio (tokių) atsakovės veiksmo (veiksmų) atlikimo. Atsakovė reguliariai (dažniau nei kas šešis mėnesius) pripažino, kad yra skolinga delspinigius, pasirašydama tarpusavio skolų suderinimo aktus. Atsakovė prievolę pripažino ir 2017 m. vasario 2 d. skolų suderinimo aktu, ir 2017 m. kovo 17 d. raštu, ieškovė į teismą kreipėsi 2017 m. kovo 21 d., todėl nepraleido ieškinio senaties termino. Be to, atsakovė net bylos nagrinėjimo metu dar du kartus raštiškai pripažino prievolę mokėti delspinigius, pasirašydama 2017 m. birželio 30 d. ir 2017 m. gruodžio 15 d. skolų suderinimo aktus.
16.3. Teismai, neatnaujinę ieškinio senaties termino, nors ieškovė to prašė, pažeidė CK 1.131 straipsnio 2 dalį bei nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos. Skolininko veiksmai ir (ar) viešas pareiškimas, kuriais skolininkas laisva valia pripažįsta skolą ir prisiima įsipareigojimą ją grąžinti, gali būti pagrindas atnaujinti ieškinio senaties terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-467-219/2016). Atsakovė, priimdama ieškovės išrašomas sąskaitas dėl delspinigių bei įtraukdama jas į buhalterinę apskaitą, taip pat sudarydama skolų suderinimo aktus, kuriuose nurodyta atsakovės pareiga sumokėti tam tikro dydžio delspinigius, viešai pripažino, jog atsakovė turi pareigą sumokėti priskaičiuotus delspinigius. Atsakovė prašė ieškinio senatį taikyti tik teisme, iki bylos iškėlimo atsakovė nesigynė nuo ieškovės reikalavimų ieškinio senaties institutu. Atsakovė, per visą bendradarbiavimo laikotarpį priėmusi net 40 PVM sąskaitų faktūrų dėl delspinigių, taip pat sudariusi net 18 skolų suderinimo aktų, sukūrė ieškovei teisėtus lūkesčius, jog delspinigiai bus sumokėti. Pagal kasacinio teismo praktiką sąžiningo verslo kriterijai reikalauja, kad ūkinės veiklos subjektas savo veiksmais neklaidintų verslo partnerių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2005). Sutarties šalys negali elgtis priešingai tiems lūkesčiams, kuriuos ji savo veiksmais, atliktais vykdant sutarties sąlygas, suformavo kitai sutarties šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-637/2013). Pagal kasacinio teismo praktiką bent vieno skolų suderinimo akto sudarymas reiškia aktyvų savo teisių gynimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. sausio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2009).
17. Atsakovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
17.1. Kokius skolininko veiksmus galima laikyti patvirtinančiais skolos pripažinimą ir nutraukiančiais ieškinio senaties terminą, priklauso nuo konkrečios bylos aplinkybių. Pažymėtina, kad tie veiksmai turi būti aiškiai ir nedviprasmiškai patvirtinantys prievolės pripažinimą, t. y. tokie veiksmai, kad kreditorius suvoktų, jog skolininkas pripažįsta prievolę. Aplinkybę, kad skolininkas iki pasibaigiant ieškinio senaties terminui atliko veiksmus, liudijančius skolos pripažinimą, turi įrodyti kreditorius, kuris šia aplinkybe grindžia ieškinio senaties termino nutraukimo faktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-178/2011). Nei 2017 m. kovo 17 d. raštu, nei 2017 m. vasario 2 d. tarpusavio skolų suderinimo aktu atsakovė nepripažino prievolės sumokėti delspinigius. PVM sąskaitų faktūrų įtraukimas į buhalterinę apskaitą negali būti pripažįstamas prievolės pripažinimu, nes už buhalterinę apskaitą atsakingi buhalterijos darbuotojai pagal galiojančius buhalterinės apskaitos aktus privalo įtraukti minėtas sąskaitas į apskaitą. Atitinkamai skolų suderinimo aktų pasirašymas taip pat skirtas tikslių duomenų buhalterinėje apskaitoje vedimui užtikrinti. Vyresnioji buhalterė galėjo patvirtinti tik tai, kad gavo atitinkamas sąskaitas, ji nevertina ir negali vertinti teisinių aspektų, susijusių su ieškinio senaties praleidimu ar reikalavimų dėl delspinigių pagrįstumu. Teismai teisingai įvertino PVM sąskaitas faktūras, skolų suderinimo aktus bei 2017 m. kovo 17 d. raštą, spręsdami, kad atsakovė delspinigių nepripažino.
17.2. Kadangi atsakovė niekada nepripažino prievolės dėl delspinigių, todėl ieškinio senatis turi būti skaičiuojama nuo pagrindinės prievolės pažeidimo dienos. Kasaciniame skunde nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-178/2011, kurios faktinės aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos.
17.3. Teismai pagrįstai atsisakė atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, nes ieškovė ilgiau nei penkerius metus delsė kreiptis dėl delspinigių priteisimo. Ieškovės veiksmai negali būti vertinami kaip atidaus, rūpestingo, verslininko elgesio standartus atitinkantys ir sudarantys prielaidas praleistam ieškinio senaties terminui atnaujinti.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl delspinigių skaičiavimo pradžios
18. Skiriamos dvi netesybų formos: bauda ir delspinigiai (CK 6.71 straipsnio 1 dalis). Kai už prievolės įvykdymo termino praleidimą nustatomos netesybos, skaičiuojamos už kiekvieną termino praleidimo dieną, savaitę, mėnesį ir t. t., laikoma, kad netesybos mokamos delspinigių forma (CK 6.71 straipsnio 3 dalis). Delspinigių skaičiavimui svarbūs du momentai – netesybų skaičiavimo pradžia ir jų skaičiavimo pabaiga, kurie gali būti apibrėžti tiek įstatymuose, tiek šalių sutartimi.
19. Įstatymų leidėjas yra nustatęs, kad netesybos pradedamos skaičiuoti tada, kai skolininkas prievolės neįvykdo arba įvykdo netinkamai (CK 6.71 straipsnio 1 dalis). Sutarties neįvykdymu laikomas bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, įskaitant netinkamą įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą (CK 6.205 straipsnis). Įstatyme taip pat nustatyta, kad jeigu prievolės įvykdymo terminas nenustatytas arba apibrėžtas reikalavimo ją įvykdyti momentu, tai kreditorius turi teisę bet kada pareikalauti ją įvykdyti, o skolininkas turi teisę bet kada ją įvykdyti (CK 6.53 straipsnio 1 dalis).
20. Prievolę, kurios įvykdymo terminas neapibrėžtas, skolininkas privalo įvykdyti per septynias dienas nuo tos dienos, kurią kreditorius pareikalavo prievolę įvykdyti, išskyrus, jeigu pagal įstatymus ar sutarties esmę aiškus kitoks prievolės įvykdymo terminas. Tokiais atvejais prievolės įvykdymo terminas turi būti protingas ir sudaryti sąlygas skolininkui tinkamai įvykdyti prievolę (CK 6.53 straipsnio 2 dalis). Taigi, šiuo atveju netesybų skaičiavimo pradžia laikomas momentas, kai skolininkas neįvykdo prievolės po kreditoriaus pareikalavimo praėjus septynių dienų ar kitam protingam terminui. Pažymėtina, kad specialieji įstatymai gali nustatyti kitus netesybų (delspinigių) skaičiavimo pradžios momentus.
21. Įstatymų nuostatos dėl netesybų skaičiavimo pradžios momento šalių sutartiniams santykiams taikomos, kai šalys dėl netesybų skaičiavimo pradžios momento nesusitaria sutartyje. Kreditoriaus ir skolininko sudarytose sutartyse svarbu aiškiai ir tiksliai apibrėžti netesybų skaičiavimo pradžią. Neaiškiai sutartyje suformuluotos nuostatos dėl netesybų skaičiavimo pradžios momento aiškinamos vadovaujantis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (CK 6.193 straipsnis).
22. Teismai nustatė, kad ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 27 947,55 Eur delspinigių pagal nuo 2012 m. rugpjūčio 31 d. iki 2016 m. rugsėjo 30 d. išrašytas sąskaitas dėl delspinigių. Šiuo laikotarpiu šalys buvo sudariusios dvi Keleivių vežimo vietinio (priemiestinio) reguliaraus susisiekimo maršrutais sutartis: 2012 m. birželio 8 d. sutartį, galiojančią nuo 2012 m. birželio 10 d. iki 2013 m. birželio 10 d., ir 2013 m. birželio 7 d. sutartį, galiojančią nuo 2013 m. birželio 10 d. iki 2018 m. birželio 10 d. Minėtų sutarčių 12.5 punkte šalys susitarė, kad jeigu savivaldybė laiku nesumoka vežėjai mokėtinos sumos, savivaldybė moka vežėjai 0,02 proc. dydžio delspinigius už kiekvieną pradelstą dieną. 2013 m. birželio 7 d. sutarties 12.5 punkte papildomai nurodyta, kad vežėja delspinigius pradeda skaičiuoti po 30 d. nuo prievolės atsiradimo dienos.
23. Ieškovė, prašydama priteisti delspinigius, pateikė išrašytas sąskaitas dėl delspinigių: pirmą išrašytą 2012 m. rugpjūčio 31 d. sąskaitą Nr. DELS13 dėl 3224,90 Eur dydžio delspinigių ir paskutinę išrašytą 2016 m. rugsėjo 30 d. sąskaitą Nr. DELS52 dėl 325,84 Eur dydžio delspinigių. Teismai nustatė, kad ieškovė, 2017 m. kovo 21 d. pateikdama teismui pareiškimą dėl delspinigių priteisimo, jį pateikė praleidusi šešių mėnesių ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl delspinigių priteisimo pagal pateiktas sąskaitas, išskyrus paskutinės 2016 m. rugsėjo 30 d. sąskaitos Nr. DELS52 dalį dėl delspinigių pagal 2016 m. birželio 30 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. CNT45459.
24. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, remdamiesi šalių sudarytų sąskaitų detalizacijomis ir 2013 m. birželio 7 d. sutarties 12.5 punktu, konstatavo, kad ieškovė, pasibaigus 2016 m. birželio 30 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. CNT45459 apmokėjimo terminui (kuris, kaip teismai nustatė, buvo 2016 m. rugsėjo 25 d.), delspinigius skaičiavo nuo kitos dienos, t. y. nuo 2016 m. rugsėjo 26 d., nesilaikydama sutarties 12.5 punkte nustatytos sąlygos, kad delspinigiai pradedami skaičiuoti po 30 dienų nuo prievolės atsiradimo dienos, t. y. nuo 2016 m. spalio 26 d. Teismai nustatė, kad atsakovė pagal 2016 m. birželio 30 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. CNT45459 sumokėjo 2016 m. rugsėjo 29 d., t. y. iki šalių susitarto termino, nuo kurio pradedami skaičiuoti delspinigiai (2016 m. spalio 26 d.), todėl sprendė, kad ieškovė šiuos delspinigius skaičiavo nepagrįstai ir juos priteisti nėra pagrindo.
25. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad teismai tinkamai aiškino ir taikė nurodytas teisės normas, nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos spręsdami, kad ieškovė be pagrindo skaičiavo delspinigius už pagrindinę prievolę pagal 2016 m. birželio 30 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. CNT45459.
Dėl ieškinio senaties termino reikalavimui priteisti delspinigius pareikšti nutraukimo
26. Asmenys savo nuožiūra laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis, tarp jų – ir teise į gynybą (CK 1.137 straipsnio 1 dalis), tačiau ši teisė, kaip ir bet kuri kita civilinė teisė, nėra absoliuti. Teisės į gynybą įgyvendinimas pirmiausia sietinas su subjekto, besinaudojančio šia teise, pareigomis laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų – šios pareigos yra neatskiriama visų civilinių teisių įgyvendinimo dalis (CK 1.137 straipsnio 2 dalis). Be šių bendrųjų teisės į gynybą įgyvendinimo aspektų, išskirtinas vienas specifinis ypatumas – šios civilinės teisės įgyvendinimas yra ribojamas laiko aspektu, t. y. asmuo turi konkrečiu terminu ribojamą galimybę teismine tvarka ap(si)ginti savo pažeistas subjektines teises. Terminas, kuriuo ribojamas teisės į gynybą įgyvendinimas, yra vadinamas ieškinio senaties terminu, šio termino teisinis apibrėžimas yra pateiktas CK 1.124 straipsnyje, o jo praleidimo teisinės pasekmės reglamentuotos CK 1.131 straipsnio 1 dalyje.
27. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1, 2 dalys).
28. Esant ginčo šalies reikalavimui taikyti ieškinio senatį svarbu nustatyti, koks konkretus terminas taikytinas atitinkamam materialiajam subjektiniam reikalavimui pareikšti (CK 1.125 straipsnis), be to, svarbu nustatyti ieškinio senaties termino pradžios momentą, nes nuo šio momento tinkamo nustatymo tiesiogiai priklauso tinkamas aptariamo materialiosios teisės instituto taikymas. Ieškiniams dėl delspinigių išieškojimo taikomas sutrumpintas 6 mėnesių terminas (CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
29. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą nurodęs, nuo kurio momento skaičiuojamas ieškinio senaties terminas reikalaujant delspinigių: reikalavimams priteisti delspinigius pareikšti nustatytas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas skaičiuojamas nuo pagrindinės prievolės įvykdymo termino pažeidimo kiekvienai praleistai dienai (arba kitam sutartyje numatytam laikotarpiui) atskirai, todėl už paskutinius šešis mėnesius iki ieškinio dėl delspinigių išieškojimo pareiškimo delspinigiai gali būti priteisiami, nors ieškinys pareikštas praėjus daugiau kaip šešiems mėnesiams nuo pagrindinės prievolės įvykdymo termino pažeidimo, nes tokiam reikalavimui pareikšti ieškinio senaties terminas nėra pasibaigęs (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2013 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
30. Byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovė sutartimi prisiimtus įsipareigojimus atliko ir atliko tinkamai, taip pat nėra ginčo, kad atsakovė su ieškove už suteiktas paslaugas vėluodavo atsiskaityti, kad sutartimis atsakovei nustatyta prievolė mokėti delspinigius, jei laiku neatsiskaito su ieškove, taip pat nėra ginčo dėl to, kad pagrindinė prievolė pagal sąskaitas faktūras sumokėta.
31. Ieškovė 2017 m. kovo 21 d. pateikė teismui pareiškimą dėl 27 947,55 Eur delspinigių pagal nuo 2012 m. rugpjūčio 31 d. iki 2016 m. rugsėjo 30 d. išrašytas sąskaitas. Teismai nustatė, kad pareiškimas teismui pateiktas praleidus šešių mėnesių ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl delspinigių priteisimo pagal pateiktas sąskaitas (išskyrus dėl dalies delspinigių pagal 2016 m. rugsėjo 30 d. sąskaitą Nr. DELS52, dėl kurių teisėjų kolegija jau pasisakė), ir atsižvelgdami į tai, kad atsakovė prašė taikyti ieškinio senatį, taikė ieškinio senatį. Ieškovė kasaciniame skunde teigia, kad nepraleido ieškinio senaties termino, nes atsakovė savo veiksmais jį nutraukė.
32. CK 1.130 straipsnio 2 dalis nustato, kad ieškinio senaties terminą taip pat nutraukia skolininko atlikti veiksmai, kurie liudija, kad jis pripažįsta prievolę. To paties straipsnio 3 dalis nustato, kad nutrauktas ieškinio senaties terminas prasideda iš naujo nuo to momento, kai išnyko aplinkybės, kurios buvo pagrindas ieškinio senaties terminą nutraukti. Laikas iki senaties termino į naują terminą neįskaičiuojamas.
33. Ieškinio senaties termino eiga gali būti nutraukta tik tuo atveju, jei ieškinio senaties terminas dar nėra pasibaigęs. Todėl skolininko veiksmai, liudijantys skolos pripažinimą, sukelia ieškinio senaties termino eigos nutraukimo teisines pasekmes tik tada, kai šie veiksmai atlikti nepasibaigus ieškinio senaties terminui. Atsižvelgdamas į tai, aiškindamasis aplinkybes, susijusias su ieškinio senaties termino eigos nutraukimu, teismas visada turi nustatyti, kada konkrečiai atlikti veiksmai, nurodyti CK 1.130 straipsnio 2 dalyje.
34. Pagal kasacinio teismo praktiką tai, kokius skolininko veiksmus galima laikyti patvirtinančiais skolos pripažinimą ir nutraukiančiais ieškinio senaties eigą, priklauso nuo konkrečių bylos aplinkybių. Teismų praktikoje tokiais skolininko veiksmais laikomi veiksmai, kai skolininkas pripažįsta kreditoriaus pretenziją, sumoka dalį pagrindinės skolos arba netesybų, palūkanas už pagrindinę skolą, taip pat kai šalys modifikuoja sutartį taip, kad iš jos turinio matyti, jog skolininkas pripažįsta skolą, kai skolininkas prašo keisti sutartį, atidedant ar išdėstant mokėjimus, akceptuoja inkaso pavedimą ir kiti panašūs veiksmai. Skolininko veiksmai, kuriais jis pripažįsta prievolę, turi būti aktyvūs, bet ne tylėjimas, nes šis nelaikomas asmens valios išraiška, išskyrus įstatymų ar sandorio šalių susitarimo numatytus atvejus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2008).
35. Ieškovė teigė, kad ieškinio senaties terminą nutraukė atsakovės atlikti veiksmai, kurie liudija, kad atsakovė pripažįsta prievolę: atsakovė priėmė PVM sąskaitas faktūras dėl delspinigių bei pasirašė skolų suderinimo aktus, kuriuose nurodyti šie delspinigiai. Teismai nustatė, kad atsakovės buhalterė priėmė ieškovės pateiktas sąskaitas faktūras ir pasirašė skolų suderinimo aktus, patvirtindama, kad į buhalterinę apskaitą įtrauktos ieškovės pateiktos sąskaitos dėl akte nurodomų sumų.
36. Skolininko darbuotojo, kuris nėra vienasmenis juridinio asmens valdymo organas, atlikti veiksmai, liudijantys skolos pripažinimą, ieškinio senaties terminą nutraukia tik tuo atveju, jei tokius veiksmus asmuo atliko neperžengdamas jam suteiktų darbo įgaliojimų ribų ar remdamasis įgaliojimu arba jei tokių teisių turėjimas yra suprantamas iš aplinkybių, kurioms egzistuojant toks asmuo veikė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2008).
37. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tai, jog atsakovės buhalterė, kuri nėra vienasmenis juridinio asmens valdymo organas ir, kaip byloje teismų nustatyta, nėra įgaliota pripažinti skolą, priėmė sąskaitas faktūras ir pasirašė skolų suderinimo aktus, negali būti vertinama kaip veiksmai, kuriais atsakovė pripažino skolą. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovės buhalterė, atsižvelgiant į jai suteiktus įgaliojimus, pasirašydama skolų suderinimo aktus, tik patvirtino, kad į buhalterinę apskaitą įtrauktos ieškovės pateiktos sąskaitos dėl akte nurodomų sumų, ji nesprendė dėl delspinigių apskaičiavimo pagrįstumo, nesprendė, ar nepraleistas ieškinio senaties terminas delspinigiams reikalauti.
38. Teismai nurodė, kad ieškinio senaties termino nenutraukė ir atsakovės 2017 m. kovo 17 d. raštas, kuriame ji nurodė, kad neturi galimybės vykdyti dalies turimų įsipareigojimų kreditoriams ir ieškovės prašymą sumokėti skolą išnagrinės tik gavusi papildomą finansavimą. Teismai sprendė, kad šiuo raštu atsakovė nepripažino prievolės sumokėti delspinigius pagrįstumo. Teisėjų kolegija, įvertinusi 2017 m. kovo 17 d. rašto turinį, konstatuoja, kad ta aplinkybė, jog atsakovė nurodė, kad ji išnagrinės ieškovės prašymą vėliau, nesuteikia pagrindo vertinti, kad atsakovė skolą pripažino. Kasacinio skundo argumentai šios išvados nepaneigia. Teisėjų kolegija pažymi, kad tuo atveju, jeigu atsakovė 2017 m. kovo 17 d. raštu būtų pripažinusi skolą, tai šie jos veiksmai būtų nutraukę ieškinio senaties terminą tik delspinigiams už šešis mėnesius iki šio rašto, t. y. už laikotarpį nuo 2016 m. rugsėjo 18 d., bet ne už visą ieškinyje nurodomą laikotarpį nuo 2012 m. rugpjūčio 31 d.
39. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad teismai, spręsdami, jog atsakovė nepripažino skolos, tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senaties nutraukimą, ir nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos šiuo klausimu, o kasacinio skundo argumentai nepaneigia šios teismų išvados.
Dėl praleisto ieškinio senaties termino reikalavimui priteisti delspinigius pareikšti atnaujinimo
40. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad daugiau kaip už šešis mėnesius delspinigius galima priteisti, jeigu ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbių priežasčių ir yra atnaujinamas. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį teismas ex officio (pagal pareigas) turi patikrinti ne tik tai, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas, bet ir tai, ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti. Ieškinio senaties termino atnaujinimą reglamentuojančiose teisės normose nenustatyta aplinkybių, kurios laikytinos svarbiomis praleistam terminui atnaujinti, sąrašo; taip pat neįvardyta kriterijų, kuriais remdamasis teismas turėtų spręsti dėl tokių aplinkybių pripažinimo svarbiomis praleisto termino priežastimis. Teismas, spręsdamas svarbių priežasčių konstatavimo klausimą, turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgti į ieškinio senaties instituto esmę ir jo paskirtį, ginčo esmę, šalių elgesį ir kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Kiekvienu atveju turi būti taikomi ne vidutiniai, o individualūs elgesio standartai dėl bylos šalių, dėl kurių sprendžiamas praleisto ieškinio senaties termino priežasčių svarbos įvertinimo klausimas. Praleisto termino atnaujinimo klausimas sprendžiamas atsižvelgiant į konkrečios situacijos aplinkybes, į subjektyviųjų (asmens sugebėjimas įvertinti susiklosčiusią teisinę situaciją, šalių elgesys ir pan.) ir objektyviųjų (siekiama apginti vertybė, asmens amžius, išsilavinimas ir pan.) kriterijų visumą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2012 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
41. Ieškinio reikalavimas, pareikštas praleidus įstatyme nustatytą terminą kreiptis į teismą, iš esmės reiškia tai, jog teismui, sprendžiančiam dėl termino atnaujinimo, reikia nustatyti, kurį iš kelių viešųjų interesų reikėtų ginti prioritetiškai konkrečiu atveju – teisinių santykių stabilumą (ieškinio senaties termino paskirtis) ar būtinybę pašalinti teisių ar teisėtų interesų pažeidimą, nors asmuo ir pavėluotai pareiškė tokį reikalavimą (ginčo santykio specifika), t. y. vertinti teisės kreiptis į teismą ribojimo terminu atitiktį teisėtam tikslui apginti pažeistą teisę. Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti ieškoma protingos dviejų viešųjų interesų – užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą ir garantuoti teisinių santykių stabilumą bei apibrėžtumą – pusiausvyros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2009).
42. Nagrinėjamu atveju byloje konstatuota, kad ieškovė praleido CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punkte nustatytą ieškinio senaties terminą. Bylą nagrinėję teismai, atsižvelgdami į byloje nustatytas konkrečias faktines aplinkybes, šalių elgesį vykdant sutartinius įsipareigojimus, sprendė, kad nėra pagrindo atnaujinti praleisto ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl delspinigių pareikšti. Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai, neatnaujindami praleisto ieškinio senaties termino, nukrypo nuo kasacinio teismo išaiškinimų, pateiktų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-467-219/2016, taip pat kad atsakovė, priėmusi net 40 PVM sąskaitų faktūrų dėl delspinigių, sudariusi net 18 skolų suderinimo aktų, sukūrė ieškovei teisėtus lūkesčius, jog delspinigiai bus sumokėti.
43. Kasacinis teismas išaiškino, kad skolininko veiksmai ir (ar) viešas skolos pripažinimas pasibaigus ieškinio senaties terminui jo nenutraukia, nes negalima nutraukti to, kas pasibaigė. Tačiau skolininko veiksmai ir (ar) viešas pareiškimas, kuriais skolininkas laisva valia pripažįsta skolą ir prisiima įsipareigojimą ją grąžinti, gali būti pagrindas atnaujinti ieškinio senaties terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-467-219/2016, 32 punktas).
44. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta, jog atsakovė pripažino skolą ir prisiėmė įsipareigojimą ją grąžinti tiek ieškinio senaties termino metu, tiek jam pasibaigus, todėl teismai, neatnaujindami praleisto ieškinio senaties termino, nuo nurodytos kasacinio teismo praktikos nenukrypo. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovės buhalterės, kuri nėra įgaliota spręsti dėl skolos pripažinimo, veiksmai negalėjo sukurti ieškovei teisėtų lūkesčių, kad delspinigiai bus sumokėti, atsižvelgiant į tai, kad delspinigiai pagal pateiktas sąskaitas nebuvo nė karto sumokėti per beveik penkerius metus.
45. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad ieškovės kasacinio skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo keisti ar naikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį. Kasacinis skundas atmestinas, o apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. sausio 8 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Janina Januškienė
Algis Norkūnas
Gediminas Sagatys