Administracinė byla Nr. eA-4105-438/2021
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02014-2021-5
Procesinio sprendimo kategorija 8.7
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. sausio 5 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Y. K. (Y. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. spalio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Y. K. (Y. K.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas Y. K. (Y. K.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir MD, ir Migracijos departamentas) 2021 m. gegužės 18 d. sprendimą (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti MD iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti jam bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėjas nurodė, kad valstybė narė negali atsisakyti nagrinėti trečiosios šalies piliečio jos teritorijoje pateikto prašymo išduoti leidimą gyventi šalyje šeimos susijungimo tikslu, remdamasi vien tuo, kad jis pažeidė prievolę grįžti ir todėl neteisėtai gyvena minėtoje teritorijoje, pirmiau neišnagrinėjusi, ar tarp šio trečiosios šalies piliečio ir Europos Sąjungos (toliau – ir ES) piliečio, jo šeimos nario nėra tokio ryšio, dėl kurio reikia pripažinti trečiosios šalies piliečio išvestinę teisę gyventi šalyje pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – ir SESV) 20 straipsnį. Vadovaujantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) 2018 m. gegužės 8 d. prejudiciniu sprendimu, priimtu byloje C-82/161, SESV 20 straipsnis aiškinamas kaip draudžiantis valstybės narės praktiką, kad kompetentinga nacionalinė institucija atsisako nagrinėti trečiosios šalies piliečio prašymą suteikti teisę gyventi šalyje dėl šeimos susijungimo su ES piliečiu, remdamasi vien tuo, kad šiam trečiosios šalies piliečiui taikomas draudimas atvykti į šios valstybės narės teritoriją, net jeigu: 1) priklausomumo santykis, kuriuo remiasi trečiosios šalies pilietis, grįsdamas prašymą išduoti leidimą gyventi šalyje šeimos susijungimo tikslu, atsirado po to, kai dėl jo buvo priimtas sprendimas uždrausti atvykti į šalį; 2) sprendimas uždrausti trečiosios šalies piliečiui atvykti į šalį yra galutinis tuo momentu, kai šis pateikia prašymą išduoti leidimą gyventi šalyje šeimos susijungimo tikslu; 3) nereikalaujama, kad trečiosios šalies pilietis jau turėtų kitą leidimo gyventi atitinkamos valstybės narės teritorijoje dokumentą; 4) nepaisant to, kad draudimas atvykti į šalį nustatytas dėl viešosios tvarkos pagrindų – viešosios tvarkos sąvoka aiškinama siaurai, sprendimas nesuteikti teisės gyventi šalyje pagrįstas tikra, esama ir pakankamai rimta grėsme viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, o ne vien remiantis teistumu.
3. Pareiškėjo įsitikinimu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 28 straipsnio 2 dalis, kuria rėmėsi atsakovas, atsisakydamas nagrinėti pareiškėjo prašymą, prieštarauja SESV 20 straipsniui, todėl Įstatymo 28 straipsnio 2 dalies nuostata, numatanti, kad užsienietis gali pateikti prašymą išduoti leidimą gyventi tik šiam esant Lietuvos Respublikoje teisėtai, netaikytina.
4. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas neturėjo teisės atsisakyti priimti nagrinėti pareiškėjo prašymo remdamasis vien tuo, kad pareiškėjas Lietuvoje yra neteisėtai ir jo atžvilgiu yra priimtas sprendimas dėl išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos su draudimu atvykti.
5. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
6. Atsakovas nurodė, kad ESTT sprendimo, kuriuo remiasi pareiškėjas, faktinės aplinkybės yra visiškai kitokios nei nagrinėjamoje byloje. Minėtoje ESTT byloje nagrinėjama situacija susijusi su kompetentingos nacionalinės institucijos sprendimu nenagrinėti trečiosios šalies piliečio, ES narės piliečio šeimos nario prašymo išduoti leidimą gyventi šalyje šeimos susijungimo tikslu, remiantis tuo, kad buvo priimtas sprendimas uždrausti šiam trečiosios šalies piliečiui atvykti į šalį. Šiuo atveju yra nagrinėjamas atsisakymas nagrinėti prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, kai užsienietis šalyje yra neteisėtai, o ne todėl, kad pareiškėjui yra uždrausta atvykti į Lietuvą.
7. Atsakovas teigė, kad Įstatymo 28 straipsnio 2 dalies nuostata yra imperatyvi, todėl atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai, jis neturi teisės teikti MD prašymo dėl leidimo laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu išdavimo. Išimtinių aplinkybių, dėl kurių paminėta Įstatymo norma galėtų būti netaikoma, MD nenustatė.
8. Atsakovas pažymėjo, kad šiuo metu Vilniaus apygardos administraciniame teisme yra nagrinėjamas kitas pareiškėjo skundas dėl MD 2021 m. kovo 17 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) dėl pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos panaikinimo. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. gegužės 10 d. nutartimi, kurią paliko nepakeistą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. birželio 30 d. nutartimi, netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ir nesustabdė užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos procedūros.
II.
9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. spalio 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
10. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2021 m. balandžio 13 d. MD pateikė prašymą leisti pateikti dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo. Atsakovas skundžiamu Sprendimu informavo pareiškėją, kad vien tai, jog užsienietis turi šeimą Lietuvos Respublikoje, nėra priežastis nesilaikyti imperatyvių teisės aktų reikalavimų, reglamentuojančių užsieniečių migraciją, ir taikyti jam kitokias taisykles, todėl pareiškėjo prašymo netenkino.
11. Įvertinęs Įstatymo 28 straipsnio 2 dalies nuostatas, teismas nurodė, kad užsienietis gali pateikti prašymą išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje būdamas Lietuvoje tik tuomet, kai jis šalyje yra teisėtai. Pareiškėjas Lietuvoje yra neteisėtai, todėl jis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos, po to gali vėl atvykti, laikydamasis imperatyvių teisės aktų nuostatų, ir tik tuomet turės galimybę kreiptis dėl leidimo išdavimo.
12. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2019 m. birželio 11 d. susituokė su Lietuvos Respublikos piliete, o 2021 m. sausio 31 d. jiems gimė dukra, pareiškėją su jo sutuoktinės dukra sieja artimi šeiminiai ryšiai. Įvertinęs šias aplinkybes teismas sprendė, kad pareiškėjo šeimos susijungimo siekis akivaizdus. Tačiau teismas pažymėjo, kad pareiškėjo teisė į šeimos susijungimą savaime neatleidžia jo nuo pareigos laikytis teisės aktų reikalavimų, nustatytų visiems užsieniečiams, siekiantiems šiuo pagrindu gauti leidimą laikinai gyventi. Įstatymo 28 straipsnio 2 dalies nuostata yra imperatyvi, todėl, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai, jis neturi teisės teikti MD prašymo dėl leidimo laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu išdavimo. Teismas taip pat nenustatė jokių išimtinių aplinkybių, dėl kurių Įstatymo 28 straipsnio 2 dalies norma pareiškėjui galėtų būti netaikoma.
13. Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentais, jog valstybė narė negali atsisakyti nagrinėti trečiosios šalies piliečio jos teritorijoje pateikto prašymo išduoti leidimą gyventi šalyje šeimos susijungimo tikslu, remdamasi vien tuo, kad jis pažeidė prievolę grįžti ir todėl neteisėtai gyvena minėtoje teritorijoje, pirmiau neišnagrinėjusi, ar tarp šio trečiosios šalies piliečio ir ES piliečio, jo šeimos nario nėra tokio priklausomumo ryšio, dėl kurio reikia pripažinti trečiosios šalies piliečio išvestinę teisę gyventi šalyje pagal SESV 20 straipsnį. Teismas nurodė, jog pareiškėjo minimos aplinkybės turi būti privalomai vertinamos, kuomet yra nagrinėjamas prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi šalyje šeimos susijungimo atveju, tačiau tai, kaip minėta, nėra pagrindas nesilaikyti prašymų dėl leidimų laikinai gyventi padavimo tvarkos.
III.
14. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti jam visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.
15. Pareiškėjas nurodo, kad nagrinėjamai situacijai aktualus ESTT 2018 m. gegužės 8 d. prejudicinis sprendimas byloje C-82/161, kuriuo pareiškėjas rėmėsi savo skunde, ir pakartoja su šiuo ESTT sprendimu susijusius skunde nurodytus argumentus bei teigia, kad atsižvelgiant į minėtame ESTT sprendime pateiktus išaiškinimus Įstatymo 28 straipsnio 2 dalis, kuria rėmėsi atsakovas atsisakydamas nagrinėti pareiškėjo prašymą, prieštarauja SESV 20 straipsniui. Atsakovas neturėjo teisės atsisakyti priimti nagrinėti pareiškėjo prašymą remdamasis vien tuo, kad pareiškėjas Lietuvoje yra neteisėtai ir jo atžvilgiu yra priimtas sprendimas dėl išsiuntimo su draudimu atvykti.
16. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
17. Atsakovas, be jo atsiliepime į skundą išdėstytų argumentų, nurodo, kad teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jame atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus reikalavimus, sprendimas priimtas išsiaiškinus visas bylai teisingai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes, teismo posėdyje tinkamai ištyrus visus su bylos esme susijusius įrodymus, tinkamai taikant teisės normas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
18. Ginčas kilęs dėl Migracijos departamento 2021 m. gegužės 18 d. sprendimo, kuriuo buvo atsisakyta tenkinti pareiškėjo prašymą leisti pateikti dokumentus esant jam Lietuvoje neteisėtai.
19. Šis atsisakymas iš esmės grindžiamas Įstatymo 28 straipsnio 2 dalies ir Aprašo 68 punkto nuostatomis, pagal kurias užsieniečiai pateikti prašymus dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo gali, jeigu jų buvimas Lietuvos Respublikos teritorijoje yra teisėtas. Kadangi pareiškėjo buvimas Lietuvoje yra neteisėtas, nes jo atžvilgiu yra priimti 2020 m. rugpjūčio 3 d. Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2021 m. kovo 17 d. Nr. (duomenys neskelbtini) sprendimai, kuriais atsisakyta jam suteikti prieglobstį Lietuvoje bei nuspręsta jį išsiųsti iš Lietuvos, todėl negali būti tenkinamas jo prašymas dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo.
20. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas, remdamasis minėtomis Įstatymo 28 straipsnio 2 dalies ir Aprašo 68 punkto nuostatomis, priėjo analogiškos išvados, kad pareiškėjo neteisėtas buvimas Lietuvoje, neatitinka Įstatymo 28 straipsnio 2 dalies reikalavimų, ir yra kliūtis tenkinti jo prašymą.
21. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2020 m. vasario 24 d. buvo pateikęs prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, tačiau šis jo prašymas atsakovo 2020 m. rugpjūčio 3 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) nebuvo patenkintas. Šis sprendimas yra įsiteisėjęs (žr. LVAT 2021 m. kovo 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2845-602/2021), o tai formaliąja prasme reiškia, kad pareiškėjas neįgijo teisės likti Lietuvoje ir jo buvimas Lietuvos Respublikos teritorijoje yra neteisėtas.
22. Nustatyta ir tai, kad atsakovas 2021 m. kovo 17 d. priėmė sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, tačiau šis jo sprendimas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. gruodžio 15 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje
Nr. eA-4104-602/2021, yra panaikintas, padarius išvadą, kad atsakovas, priimdamas sprendimą išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, tinkamai neatsižvelgė į atitinkamo trečiosios šalies piliečio vaiko interesus, šeimos gyvenimą ir sveikatos būklę ir nepaisė negrąžinimo principo, kaip to reikalauja Direktyva 2008/115, tuo pačiu netinkamai taikė Įstatymo 128 straipsnio 1 dalį, kurioje nustatytos aplinkybės, į kurias būtina atsižvelgti priimant sprendimą išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos.
23. Pagal Įstatymo 1 straipsnio 2 dalį šio Įstatymo nuostatos yra suderintos su 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse. Todėl atitinkamų Įstatymo nuostatų aiškinimui bei taikymui aktuali yra ir Teisingumo Teismo jurisprudencija, kurioje pateikiamas atitinkamų Direktyvos 2008/115/EB nuostatų aiškinimas.
24. Teisingumo Teismas 2018 m. gegužės 8 d. sprendime, priimtame byloje C-82/16, nurodė, kad „Tiesa, jog dėl trečiosios šalies piliečio atsisakymo vykdyti pareigą grįžti ir bendradarbiauti per išvežimo ar išvesdinimo procedūrą jam neturi būti leidžiama visiškai arba iš dalies išvengti sprendimo dėl draudimo atvykti teisinių pasekmių (šiuo klausimu žr. 2017 m. liepos 26 d. Sprendimo Ouhrami, C 225/16, EU:C:2017:590, 52 punktą), vis dėlto, kai trečiosios šalies pilietis kompetentingai nacionalinei institucijai pateikia prašymą suteikti teisę gyventi šalyje šeimos susijungimo su Sąjungos piliečiu, atitinkamos valstybės narės piliečiu, tikslu, ši institucija negali atsisakyti nagrinėti šį prašymą, remdamasi vien tuo, kad šiam trečiosios šalies piliečiui taikomas draudimas atvykti į šios valstybės narės teritoriją. Atvirkščiai, ji turi išnagrinėti šį prašymą ir įvertinti, ar tarp atitinkamų trečiosios šalies piliečio ir Sąjungos piliečio yra toks priklausomumo santykis, kad šiam trečiosios šalies piliečiui iš principo turi būti suteikta išvestinė teisė gyventi šalyje pagal SESV 20 straipsnį, nes kitaip šis Sąjungos pilietis faktiškai būtų priverstas išvykti iš Sąjungos teritorijos, ir taip iš jo būtų atimta galimybė veiksmingai naudotis pagrindinėmis jo statuso suteikiamomis teisėmis. Jei taip būtų, atitinkama valstybė narė privalo panaikinti sprendimą grąžinti trečiosios šalies pilietį ir jam nustatytą draudimą atvykti į šalį arba bent jau sustabdyti jo vykdymą. Iš tiesų, tai, kad trečiosios šalies pilietis neribotam laikui būtų priverstas išvykti iš Sąjungos teritorijos, siekdamas, kad būtų panaikintas jam nustatytas draudimas atvykti į šią teritoriją arba sustabdytas jo vykdymas, iš anksto nepatikrinus, ar tarp jo ir jo šeimos nario, Sąjungos piliečio, nėra tokio priklausomumo santykio, dėl kurio pastarasis būtų priverstas lydėti trečiosios šalies pilietį į jo kilmės šalį, nors būtent dėl šio priklausomumo santykio šiam trečiosios šalies piliečiui iš principo turėtų būti pripažįstama išvestinė teisė gyventi šalyje pagal SESV 20 straipsnį, prieštarautų šiuo straipsniu siekiamam tikslui. Tiesa, kad pagal Direktyvos 2008/115 11 straipsnio 3 dalies pirmą pastraipą valstybės narės gali apsvarstyti, ar panaikinti arba sustabdyti draudimą atvykti, nustatytą kartu su sprendimu grąžinti, kuriame buvo nustatytas terminas savanoriškai išvykti, tuomet, kai atitinkamas trečiosios šalies pilietis vykdydamas šį sprendimą išvyko iš šalies. Tačiau reikia pažymėti, kad to paties 11 straipsnio 3 dalies trečioje ir ketvirtoje pastraipose Sąjungos teisės aktų leidėjas numatė galimybę valstybėms narėms atskirais atvejais panaikinti draudimą atvykti arba sustabdyti jo vykdymą dėl kitų priežasčių, nei nurodytos šios nuostatos pirmoje pastraipoje, ir minėtose pastraipose nenurodyta, kad trečiosios šalies pilietis, kuriam taikomas draudimas atvykti, turi būti išvykęs iš atitinkamos valstybės narės teritorijos. Priešingai, nei teigia Belgijos vyriausybė, pagal Direktyvos 2008/115 3 straipsnio 6 punktą ir 11 straipsnio 3 dalį valstybėms narėms nedraudžiama panaikinti arba sustabdyti draudimą atvykti į šalį tuo atveju, jei sprendimas grąžinti nebuvo įvykdytas ir trečiosios šalies pilietis yra jų teritorijoje.“ (žr. šio sprendimo 57;60;61p.).
25. Iš šios jurisprudencijos matyti, kad sprendimas nesuteikti prieglobsčio ir (ar) išsiųsti iš šalies, nėra ir negali būti kliūtimi išnagrinėti užsieniečio prašymą ir įvertinti, ar tarp atitinkamų trečiosios šalies piliečio ir Sąjungos piliečio yra toks priklausomumo santykis, kad šiam trečiosios šalies piliečiui iš principo turi būti suteikta išvestinė teisė gyventi šalyje pagal SESV 20 straipsnį, o jei tai būtų nustatyta privalo panaikinti sprendimą grąžinti trečiosios šalies pilietį ir jam nustatytą draudimą atvykti į šalį arba bent jau sustabdyti jo vykdymą. Taip pat, kad nėra draudžiama panaikinti arba sustabdyti draudimą atvykti į šalį tuo atveju, jei sprendimas grąžinti nebuvo įvykdytas ir trečiosios šalies pilietis yra jų teritorijoje.
26. Visa tai lemia, kad atsakovas, netenkindamas pareiškėjo prašymo leisti pateikti dokumentus esant jam Lietuvoje neteisėtai, tuo pagrindu, kad jis Lietuvoje yra neteisėtai, netinkamai pritaikė minėtas Direktyvos 2008/115 nuostatas, dėl ko jo sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu bei teisingu. Kadangi pirmosios instancijos teismas iš esmės padarė tokią pačią klaidą, todėl naikinamas ir jo sprendimas, byloje priimant naują sprendimą, kuriuo yra naikinamas Migracijos departamento 2021 m. gegužės 18 d. sprendimas, įpareigojant iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2020 m. vasario 24 d. prašymą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo
(toliau – ir ABTĮ) 147 str.).
27. ABTĮ 41 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Kadangi šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šiuo sprendimu pareiškėjo skundą patenkino, tai sudaro pagrindą spręsti dėl pareiškėjo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad tiek skunde pirmosios instancijos teismui, tiek ir apeliaciniame skunde pareiškėjas prašė atlyginti bylinėjimosi išlaidas, nurodė, kad bylinėjimosi išlaidas pagrindžiantys dokumentai bus pateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, tačiau šių įrodymų nepateikė. Taigi, pareiškėjo prašymai atlyginti bylinėjimosi išlaidas negali būti nagrinėjami nepateikus jas pagrindžiančių įrodymų (pvz., sąskaitų-faktūrų už teisines paslaugas ir jų apmokėjimą patvirtinančių dokumentų), todėl šie prašymai nevertinami ir detaliau dėl jų nepasisakoma.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
n u s p r e n d ž i a:
Pareiškėjo Y. K. (Y. K.) apeliacinį skundą tenkinti.
Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. spalio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą:
Pareiškėjo skundą patenkinti. Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2021 m. gegužės 18 d. sprendimą ir įpareigoti iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2020 m. vasario 24 d. prašymą.
Sprendimas neskundžiamas.
Teisėjai Romanas Klišauskas
Dainius Raižys
Virginija Volskienė