Administracinė byla Nr. eA-2915-602/2019
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01124-2018-2
Procesinio sprendimo kategorija 10.5
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. gruodžio 5 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų išplėstinė kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (pranešėja), Mildos Vainienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė).
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų Y. B., E. B., O. B., M. B., R. B. ir A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų Y. B., E. B., O. B., M. B., R. B. ir A. B. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai (trečiasis suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos) dėl įsakymo dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Išplėstinė teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjai Y. B., E. B., O. B., M. B., R. B. ir A. B. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydami: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2018 m. vasario 20 d. įsakymo Nr. 1V-144 (toliau – ir Įsakymas) dalį dėl Lietuvos Respublikos pilietybės pareiškėjams neatkūrimo; 2) grąžinti pareiškėjų bylą iš naujo nagrinėti Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas).
2. Pareiškėjai paaiškino, kad jie yra R. K. (R. Š., R. Š., R. Š.) palikuonys (O. B. yra jos anūkas, o kiti pareiškėjai – proanūkiai). Pareiškėjai nurodė, kad turėjo teisėtą lūkestį, jog jiems bus atkurta Lietuvos Respublikos pilietybė, nes ji buvo atkurta R. K. dukroms M. B. ir H. B. bei R. K. anūkui I. B., Migracijos departamentui 2017 m. sausio 26 d. teikime konstatavus, kad R. K. iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Pareiškėjai pažymėjo, kad O. B., Y. B. ir E. B. prašymus atkurti jiems Lietuvos Respublikos pilietybę pateikė tą pačią dieną (2015 m. birželio 22 d.) kaip ir M. B., H. B. ir I. B., kuriems Lietuvos Respublikos pilietybė buvo atkurta.
3. Pareiškėjai pastebėjo, kad Migracijos departamento 2018 m. vasario 2 d. teikime nurodyta, jog R. Š. 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybės neturėjo, nes 1937 m. įgijo Palestinos pilietybę. Pareiškėjai pažymėjo, kad šiuo atveju buvo nepagrįstai taikyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 31 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. eA-4691-756/2017, nes R. K. neįgijo Jungtinės Karalystės pilietybės, o Palestina tuo metu (nuo 1922 m. iki 1948 m.) buvo Tautų Sąjungos mandatinė teritorija, perduota valdyti Jungtinei Karalystei, todėl nepagrįstas teiginys neva R. K. 1940 m. birželio 15 d. neturėjo Lietuvos pilietybės. 1937 m. Palestina ne tik nebuvo valstybė, bet ir nesiekė valstybės statuso. Be to, R. K. niekada netapo ir Palestiną iki 1948 m. valdžiusios Jungtinės Karalystės piliete. 1948 m., kai dalyje Palestinos žydai įkūrė savo valstybę Izraelį, R. K. įgijo Izraelio pilietybę (tai nurodyta ir Migracijos departamento teikime).
4. Pareiškėjų nuomone, pagrindas prarasti Lietuvos pilietybę šiuo atveju būtų buvęs kitos valstybės pilietybės įgijimas, tačiau R. K., ištekėjusi už Palestinos piliečio, neįgijo kitos valstybės pilietybės, o įgijo tik mandatinės teritorijos (Jungtinės Karalystės valdos) pilietybę, todėl neprarado Lietuvos pilietybės.
5. Pareiškėjai taip pat pažymėjo, kad šis ginčas apskritai nebūtų kilęs, jei pareiškėjų prašymai būtų išnagrinėti teisės aktuose nustatytu terminu (per 6 mėnesius). Pareiškėjai nurodė, kad tokiu atveju sprendimas būtų priimtas gerokai iki Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 31 d. nutarties.
6. Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija (toliau – ir Ministerija) atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjų skundu nesutinka.
7. Ministerijos nuomone, akivaizdu, kad R. K., išvykusi iš Lietuvos, nutraukė su ja ryšius ir susisiejo su Britų Palestina, turėjusią savo pasą.
8. Pasak Ministerijos, tai, kad Migracijos departamentas neišnagrinėjo pareiškėjų prašymų per 6 mėnesius, nesukuria materialinės teisės į prašymo patenkinimą.
9. Ministerijos nuomone, pareiškėjai nepagrįstai teigia, kad R. K. 1940 m. birželio 15 d. nebuvo praradusi Lietuvos pilietybės. Ministerija pastebėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. eA-4691-756/2017 išaiškino, kad asmuo, tapęs Britų Palestinos piliečiu, neteko Lietuvos pilietybės.
10. Trečiasis suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas atsiliepime prašo pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.
11. Migracijos departamentas nurodė, kad R. K. 1940 m. birželio 15 d. buvo netekusi Lietuvos Respublikos pilietybės, nes įgijo Palestinos pilietybę.
12. Migracijos departamento nuomone, Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimas pareiškėjų šeimos nariams savaime nereiškia, kad Lietuvos Respublikos pilietybė turi būti atkurta ir pareiškėjams.
II.
13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. spalio 1 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.
14. Teismas konstatavo, kad R. Š. (mirusi (duomenys neskelbtini) 1941 m. liepos 3 d. susituokė su Izraelio piliečiu ir 1948 m. gegužės 15 d. tapo Izraelio piliete. Teismas padarė išvadą, kad R. (R., R.) Š. 1936 m. išvyko iš Lietuvos Respublikos ir neteko Lietuvos Respublikos pilietybės, ištekėjusi už Izraelio piliečio ir 1937 m. įgijusi Izraelio pilietybę. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Užsienio reikalų ministerijos 1937 m. gegužės 29 d. rašte Nr. 10807 nurodyta, jog R. Š. vidaus pasas grąžinamas, nes ji ištekėjo už Palestinos piliečio ir įgijo Palestinos pilietybę. Teismas sprendė, kad ginčijamu Įsakymu buvo pagrįstai atsisakyta pareiškėjams suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę, nes pareiškėjai neatitinka Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (toliau – ir Pilietybės įstatymas) 7 straipsnio 4 punkto ir 9 straipsnio 2 dalies nuostatų.
III.
15. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 1 d. sprendimą panaikinti ir jų skundą patenkinti.
16. Pareiškėjai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundo argumentus vertino paviršutiniškai, kai kurių argumentų visiškai neanalizavo. Pareiškėjai pažymi, kad R. K. išvykimo gyventi į Palestiną metu galiojusios 1928 m. Lietuvos Konstitucijos 10 straipsnis numatė, kad niekas negali būti kartu Lietuvos ir kitos kurios valstybės pilietis. Pareiškėjai pažymėjo, kad tuo metu Palestina buvo Tautų Sąjungos mandatinė teritorija, o ne valstybė, todėl R. K. kitos valstybės pilietybės neįgijo. Pareiškėjai pastebi, kad dėl Palestinos teisinio statuso ne kartą yra pasisakęs ir Tarptautinis Teisingumo Teismas (pavyzdžiui, šio teismo 2004 m. liepos 9 d. konsultacinėje išvadoje yra aiškiai nurodyta, kad Palestina buvo tik administruojama teritorija ir Izraelis paskelbė nepriklausomybę tik 1948 m.). Valstybėmis vadinamos tik suverenios šalys, kurias valdo jų pačių (o ne užsienio šalies) valdžia.
17. Pareiškėjai taip pat pastebi, kad Valstybinė lietuvių kalbos komisija yra sudariusi atskirus sąrašus valstybių pavadinimams bei valdų ir kraštų pavadinimams. Palestina iki 2013 m. buvo tarp valdų ir kraštų pavadinimų ir tik 2013 m. gegužės 9 d. perkelta prie valstybių pavadinimų su pastaba, kad valstybės statuso klausimas sprendžiamas Artimųjų Rytų taikos proceso derybose.
18. Pasak pareiškėjų, bet kokie įrašai dokumentuose, kad R. K. 1937 m. neteko Lietuvos pilietybės neatitinka tikrovės ir tuo metu galiojusios Lietuvos teisės. Asmenys, padarę tokius įrašus, suklydo ir tai negali būti pagrindas atimti iš asmens pilietybę – ypatingą ryšį su Lietuvos Respublika.
19. Pareiškėjai pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, nesigilindamas į situaciją, neteisingai perrašė faktines aplinkybes, nurodydamas, kad R. Š. Lietuvos Respublikos pilietybės neteko ištekėjusi už Izraelio piliečio ir įgijusi Izraelio pilietybę 1937 metais. Pareiškėjai pastebi, kad Izraelis kaip valstybė įkurtas tik 1948 m., todėl 1937 m., neegzistuojant Izraelio valstybei, negalėjo ištekėti už Izraelio piliečio ir įgyti Izraelio valstybės pilietybės.
20. Pareiškėjai taip pat pažymi, kad R. K. niekada netapo ir Palestiną iki 1948 m. valdžiusios Jungtinės Karalystės piliete. Lietuvos centriniame valstybės archyve nėra jokio įrodymo, kad ji būtų tapusi Jungtinės Karalystės piliete. Pareiškėjai pastebi, kad viešai prieinamame išaiškinime labai aiškiai nurodyta, jog Palestinos kaip Tautų Sąjungos mandatinės teritorijos pasas nesuteikė tokių pat teisių jį turinčiam asmeniui kaip Jungtinės Karalystės pasas.
21. Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija atsiliepime nurodo, kad su pareiškėjų apeliaciniu skundu nesutinka.
22. Ministerija nurodo, kad pagal Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalį, teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę turi asmenys iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę ir jų palikuonys. Ministerija taip pat nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. eA-4691-756/2017 išaiškino, jog ši nuostata reiškia, kad asmuo Lietuvos piliečiu turėjo būti iki pat 1940 m. birželio 15 d.
23. Ministerija pažymi, kad R. K. iki 1940 m. birželio 15 d. buvo praradusi Lietuvos pilietybę, nes Lietuvos centrinio valstybės archyvo dokumentuose yra parašyta, kad Užsienio reikalų ministerijos 1937 m. gegužės 29 d. raštu Nr. 10807 pranešta, kad Š. įgijo Palestinos pilietybę.
24. Trečiasis suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas atsiliepime prašo pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
25. Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą pakartoja argumentus, nurodytus atsiliepime į pareiškėjų skundą, pažymėdamas, jog Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2014 m. lapkričio 28 d. rašto Nr. R4-1849 kopijoje nurodyta, kad 1937 m. „Lietuvos pilietybės nustojimo“ byloje yra duomenys, jog Š. įgijo Palestinos pilietybę.
IV.
26. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. birželio 12 d. nutartimi sustabdė bylos nagrinėjimą ir kreipėsi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti: 1) ar Lietuvos Respublikos Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalis (2016 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. XII-2473 redakcija) tiek, kiek joje neįtvirtinta „iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmuo ar jo palikuonis“ sąvoka, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui bei iš jo kylančiam teisinio aiškumo principui; 2) ar Lietuvos Respublikos Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalis (2016 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. XII-2473 redakcija) tiek, kiek joje nenumatyta jokių išlygų, susijusių su pilietybės netekimo iki 1940 m. birželio 15 d. aplinkybių vertinimu, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam visų asmenų lygybės prieš įstatymą principui.
27. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2019 m. rugsėjo 5 d. sprendimu atsisakė nagrinėti minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymą.
28. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. rugsėjo 9 d. nutartimi atnaujino administracinės bylos nagrinėjimą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
V.
29. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl to, ar teisėtai ir pagrįstai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras skundžiama Įsakymo dalimi atsisakė tenkinti pareiškėjų prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo.
Faktinės aplinkybės
30. Byloje nustatyta ir ginčo dėl to nėra, kad pareiškėjo O. B. senelė ir pareiškėjų Y. B., E. B., M. B., R. B. bei A. B. prosenelė R. K. (taip pat vadinta R. Š., R. Š., R. Š.), gimusi (duomenys neskelbtini), turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, kurią patvirtino 1933 m. gegužės 4 d. Kuršėnų valsčiaus viršaičio išduotas Lietuvos Respublikos pasas Nr. (duomenys neskelbtini).
31. R. Š. (pareiškėjų senelė ir prosenelė) 1934 metais kreipėsi į Ministrą Pirmininką, prašydama leisti jai išvykti į Palestiną (byloje pateiktas prašymo nuorašas iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo, II t., b. l. 150). Šiame prašyme R. Š. iš esmės rašė, jog dėl sunkių žydų gyvenimo sąlygų ir beviltiškos būklės vienintelė galimybė iš naujo sutvarkyti jos ir jos artimųjų gyvenimą yra persikėlimas į Palestiną.
32. Lietuvos centrinis valstybės archyvas taip pat pateikė Lietuvos pilietybės nustojimo 1937 metų byloje esančio Pilietybės referento 1937 m. gegužės 29 d. rašto Nr. 53928 „Šiaulių apskrities viršininkui“ nuorašą, kuriame nurodyta, jog „Administracijos Departamentas siunčia Š. R. vidaus pasą (duomenys neskelbtini), duotą 1933 m. V. 4 d., Kuršėnų vl. v-čio, laikyti jį davimo byloje, nes Užs. Reik. M-jos š. m. V. 22 d. rašt. 10807 Nr. pranešimu, Š. ištekėjo už Palestinos piliečio ir įgijo Palestinos pilietybę“ (II t., b. l. 151).
33. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pilietybės reikalų skyriuje 2015 m. birželio 22 d. priimti pareiškėjų O. B., Y. B. ir E. B., o 2017 m. liepos 3 d. – A. B., M. B. ir R. B. dokumentai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo.
34. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2017 m. sausio 26 d. teikimu Nr. (15/3-9)13P-25 Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrui pasiūlyta atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę H. K., M. B. ir I. B., t. y. R. K. dukterims ir anūkui, nesantiems pareiškėjais šioje byloje. Teikime nurodyta, jog „dokumentai, patvirtinantys M. B. ir H. K. motinos, o I. B. senelės R. K. (R. Š., R. Š., R. Š.), gim. (duomenys neskelbtini), iki 1940 m. birželio 15 d. turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę, pateikti (1933-05-04 Kuršėnų vl. viršaitis išdavė jai Lietuvos Respublikos vidaus pasą Nr. (duomenys neskelbtini). Reikalavimas atsisakyti kitos valstybės pilietybės I. B., M. B. ir H. K. netaikomas, kadangi jie atitinka Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 4 punkto sąlygas: M. B. ir H. K. motina, o I. B. senelė R. K. iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, išvyko iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. (1936 m. išvyko į Palestiną (Izraelį); 1941-07-03 Izraelyje susituokė, (duomenys neskelbtini) Izraelyje jai gimė duktė M., 1948-05-15 įgijo Izraelio pilietybę); 1990 m. kovo 11 d. R. K. gyvenamoji vieta buvo ne Lietuvoje“ (I t., b. l. 6).
35. Remiantis šiuo teikimu, minėtiems asmenims Lietuvos Respublikos pilietybė atkurta 2017 m. vasario 9 d. vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 1V-109 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo“.
36. 2017 m. spalio 31 d. paskelbta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4691-756/2017, kurioje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, jog pretenduoti į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą, kartu pasiliekant ir turimą kitos valstybės pilietybę, gali tik tie asmenys, kurie 1940 m. birželio 15 d. (t. y. iki buvusios Sovietų Sąjungos įvykdytos okupacijos) turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, ir tokių asmenų palikuonys. <...> Išimties dėl dvigubos pilietybės nustatančių Įstatymo nuostatų taikymui svarbu ir tai, kad asmuo <...> išvykimo momentu ne tik būtų Lietuvos Respublikos piliečiu, bet ir Lietuvos Respublikos pilietybės nebūtų netekęs dėl savo valingų veiksmų iki 1940 m. birželio 15 d.
37. 2018 m. vasario 2 d. teikimu Nr. 13P-26 (I t., b. l. 27–29) ir 2018 m. vasario 8 d. teikimu Nr. 13P-32 (I t., b. l. 30–32) Migracijos departamentas pasiūlė Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrui netenkinti pareiškėjų prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, nes jie neatitinka Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje nustatytos sąlygos Lietuvos Respublikos pilietybei atkurti, kai asmuo turi kitos valstybės pilietybę. Šiuose teikimuose nurodyta, kad pareiškėjų senelė ir prosenelė R. Š. išvyko iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., tačiau 1940 m. birželio 15 d. ji neturėjo Lietuvos Respublikos pilietybės, nes 1937 metais įgijo Palestinos pilietybę ir grąžino Lietuvos Respublikos vidaus pasą. Šiuose teikimuose remtasi minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 31 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-4691-756/2017. Atsižvelgiant į tai, nurodyta, kad R. K. 1940 m. birželio 15 d. neturėjo Lietuvos Respublikos pilietybės, ji negali būti laikoma asmeniu, išvykusiu iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., o pareiškėjai neatitinka Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 4 punkte nustatyto atvejo, kai Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis.
38. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras, atsižvelgdamas į Migracijos departamento teikimus, 2018 m. vasario 20 d. įsakymu Nr. 1V-144 nusprendė netenkinti pareiškėjų prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo (I t., b. l. 20–25).
39. Pareiškėjai skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2018 m. vasario 20 d. įsakymo Nr. 1V-144 dalį dėl Lietuvos Respublikos pilietybės pareiškėjams neatkūrimo ir grąžinti pareiškėjų bylą iš naujo nagrinėti Migracijos departamentui. Savo skundą pareiškėjai iš esmės grindė tuo, jog atkūrus Lietuvos Respublikos pilietybę kitiems R. K. palikuoniams, tačiau neatkūrus jiems, buvo pažeisti pareiškėjų teisėti lūkesčiai. Pareiškėjų nuomone, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 31 d. nutartyje pateikti išaiškinimai turėtų būti taikomi tik prašymams, pateiktiems po jo įsiteisėjimo, neliečiantiems tos pačios šeimos palikuonių. Taip pat nurodo, jog Migracijos departamentui išnagrinėjus pareiškėjų pateiktus dokumentus per Lietuvos Respublikos pilietybės dokumentų rengimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. balandžio 3 d. nutarimu Nr. 280 (2017 m. lapkričio 29 d. nutarimo Nr. 988 redakcija) 17 punkte nustatytą 6 mėnesių terminą, sprendimai būtų priimti dar iki minėtos nutarties priėmimo.
40. Be to, pareiškėjai mano, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi remtasi nepagrįstai, kadangi R. K. neįgijo Jungtinės Karalystės pilietybės, o Palestina tuo metu buvo Tautų Sąjungos mandatinė teritorija, perduota valdyti Jungtinei Karalystei, o ne atskira valstybė, todėl nepagrįstas teiginys, kad R. K. 1940 m. birželio 15 d. neturėjo Lietuvos Respublikos pilietybės. Tuo tarpu Izraelio piliete R. K. tapo 1948 metais, t. y. jau po Lietuvos okupacijos.
41. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. spalio 1 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.
42. Apeliaciniame skunde pareiškėjai prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 1 d. sprendimą bei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2018 m. vasario 20 d. įsakymo Nr. 1V-144 dalį dėl Lietuvos Respublikos pilietybės pareiškėjams neatkūrimo ir grąžinti pareiškėjų bylą iš naujo nagrinėti Migracijos departamentui. Be argumentų, kurie buvo išdėstyti skunde pirmosios instancijos teismui, pareiškėjai papildomai nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai perrašė faktines aplinkybes, kad R. (R., R.) Š. Lietuvos Respublikos pilietybės neteko ištekėjusi už Izraelio piliečio ir įgijusi Izraelio pilietybę 1937 metais, kadangi tuo metu Izraelio valstybės dar apskritai nebuvo, todėl R. Š. negalėjo nei tuo metu ištekėti už asmens, kuris tuo metu buvo Izraelio pilietis, nei pati negalėjo įgyti Izraelio pilietybės (Izraelis kaip valstybė įkurtas tik 1948 metais).
43. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. sausio 30 d. nutartimi įpareigojo Migracijos departamentą pateikti papildomus paaiškinimus dėl Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 3, 4 punktų kartu su 9 straipsniu taikymo praktikos dėl pilietybės atkūrimo, taip pat Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 3, 4 punktų (2016 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. XII-2473 redakcijos) kartu su 9 straipsniu taikymo praktikos, t. y. paaiškinti, kaip (ir dėl kokių priežasčių) buvo skirtingais laikotarpiais vertinamas faktas dėl Lietuvos Respublikos pilietybės turėjimo iki 1940 m. birželio 15 d., kaip tai yra ir buvo suprantama pagal minėtas teisės normas.
44. Migracijos departamentas 2019 m. vasario 27 d. pateikė paaiškinimus (III t., b. l. 56–58), kuriuose nurodė, jog Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2017 m. spalio 31 d. paskelbus nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4691-756/2017, pradėta aiškinti, jog asmuo, norintis atkurti pilietybę, turėjo būti Lietuvos piliečiu ir tą dieną, t. y. 1940 m. birželio 15 d. Iki šio teismo išaiškinimo Lietuvos Respublikos pilietybė praktikoje buvo atkuriama ir tiems asmenims, kurie nuo 1919 m. sausio 9 d. (priėmus Laikinąjį įstatymą apie Lietuvos pilietybę) iki 1940 m. birželio 15 d. yra turėję pilietybę, bet 1940 m. birželio 15 d. (tą dieną) buvo jos netekę.
45. Migracijos departamentas paaiškino, kad nagrinėjamoje byloje susiklostė tokia situacija, kad pareiškėjų giminaičių, kuriems atkurta pilietybė, prašymai išnagrinėti iki minėtos teismo nutarties, todėl Migracijos departamentas 2017 m. sausio 26 d. teikime yra nurodęs, kad R. K. iki 1940 m. birželio 15 d. (t. y. dalį laikotarpio nuo 1919 m. sausio 9 d. iki 1940 m. birželio 15 d.) turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Tuo tarpu 2018 m. vasario mėn. teikimuose nurodė, jog R. K. 1940 m. birželio 15 d. (t. y. tą dieną) Lietuvos Respublikos pilietybės neturėjo. Migracijos departamento nuomone, teikimuose tie patys faktai nevertinti skirtingai, tačiau, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimą, įvertinta aplinkybė, kad R. K. 1940 m. birželio 15 d. buvo netekusi Lietuvos Respublikos pilietybės, nes įgijo Palestinos pilietybę.
VI.
Bylai aktualus teisinis reglamentavimas
46. Lietuvos Respublikos pilietybės klausimus reglamentuoja Lietuvos Respublikos Konstitucija ir Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymas (2010 m. gruodžio 2 d. įstatymo Nr. XI-1196 redakcija su vėlesniais pakeitimais).
47. Konstitucijos 12 straipsnyje nustatyta, kad: Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais įstatymo nustatytais pagrindais (1 dalis); išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis (2 dalis); pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką nustato įstatymas (3 dalis).
48. Pilietybės atkūrimą reglamentuoja Pilietybės įstatymo 9 straipsnis (straipsnio tekstas nekito nuo šios redakcijos įstatymo priėmimo). Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena. Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys Lietuvos Respublikos pilietybę gali atkurti, jeigu jie nėra kitos valstybės piliečiai. Reikalavimas atsisakyti kitos valstybės pilietybės netaikomas asmenims, kurie pagal šio įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ar 4 punktą gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai.
49. Pilietybės įstatymo 7 straipsnio, reglamentuojančio atvejus, kai Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, 2, 3 ir 4 punktuose (2016 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. XII-2473 redakcija, galiojanti nuo 2016 m. liepos 6 d. iki šiol) nustatyta, jog Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, jeigu jis atitinka bent vieną iš šių sąlygų: yra asmuo, ištremtas iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d. (2 p.); yra asmuo, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. (3 p.); yra šio straipsnio 2 ar 3 punkte nurodyto asmens palikuonis (4 p.). Šio įstatymo 7 straipsnio 2, 3, 4 punktų ankstesnė redakcija (galiojusi nuo įstatymo priėmimo iki 2016 m. liepos 6 d.) numatė, kad Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, jeigu jis atitinka bent vieną iš šių sąlygų: yra asmuo, ištremtas iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d. ir įgijęs kitos valstybės pilietybę (2 p.); yra asmuo, pasitraukęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. ir įgijęs kitos valstybės pilietybę (3 p.); yra šio straipsnio 2 ar 3 punkte nurodyto asmens palikuonis (4 p.).
50. Asmens, išvykusio iš Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d., sąvoka apibrėžta Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje.
51. Pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalį (2016 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. XII-2473 redakcija, galiojanti nuo 2016 m. liepos 6 d. iki šiol) asmuo, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., – iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmuo ar jo palikuonis iki 1990 m. kovo 11 d. išvykę iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos nuolat gyventi į kitą valstybę, jeigu 1990 m. kovo 11 d. jų nuolatinė gyvenamoji vieta buvo ne Lietuvoje. Ši sąvoka neapima asmenų, kurie po 1940 m. birželio 15 d. išvyko iš Lietuvos teritorijos į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją. Ankstesnėje redakcijoje (2010 m. gruodžio 2 d. įstatymo Nr. XI-1196 redakcija, galiojusi nuo 2011 m. balandžio 1 d. iki 2016 m. liepos 6 d.) buvo apibrėžta, jog asmuo, pasitraukęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., – iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmuo ar jo palikuonis, iki 1990 m. kovo 11 d. išvykę iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos nuolat gyventi į kitą valstybę, jeigu 1990 m. kovo 11 d. jų nuolatinė gyvenamoji vieta buvo ne Lietuvoje.
52. Byloje kilęs ginčas dėl minėtose teisės normose naudojamos frazės „iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmuo“ aiškinimo, t. y. ar tokia įstatymo formuluotė turėtų būti suprantama kaip: 1) apimanti asmenis, kurie bent dalį laikotarpio nuo 1919 m. sausio 9 d. Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę priėmimo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę; ar 2) taikoma tik tiems asmenims, kurie, nepriklausomai nuo pilietybės įgijimo momento, būtent 1940 m. birželio 15 d. vis dar turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę.
VII.
Konstitucinė doktrina
53. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinį Lietuvos Respublikos pilietybės institutą, yra konstatavęs, kad pilietybė yra nuolatinis, nepertraukiamas asmens ir valstybės teisinis ryšys (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimai); Lietuvos Respublikos pilietybė išreiškia asmens teisinę narystę Lietuvos valstybėje, atspindi to asmens teisinę priklausomybę pilietinei Tautai – valstybinei bendruomenei; piliečių ir valstybės ryšys yra abipusis: pilietybė asmeniui suteikia ir garantuoja pilietines (politines) teises, nustato tam tikras jo pareigas valstybei; iš pilietybės santykių valstybei kyla tam tikros pareigos savo piliečiams (Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimas).
54. Konstitucinis Teismas 2013 m. vasario 22 d. ir 2014 m. kovo 18 d. nutarimuose pabrėžė, jog iš 1990 m. kovo 11 d. Akto nuostatų „yra atstatomas 1940 metais svetimos jėgos panaikintas Lietuvos Valstybės suvereninių galių vykdymas ir nuo šiol Lietuva vėl yra nepriklausoma valstybė“ matyti, kad Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimas buvo grindžiamas Lietuvos valstybės tęstinumu (kuris reiškia, kad 1940 m. birželio 15 d. prieš Lietuvos Respubliką pradėta SSRS agresija (inter alia (be kita ko) Lietuvos Respublikos teritorijos okupacija ir aneksija) nepanaikino Lietuvos valstybės, kaip tarptautinės teisės subjekto, ir jos suverenių galių) ir kad iš Lietuvos valstybės tęstinumo kyla Lietuvos Respublikos pilietybės tęstinumas, kuris inter alia suponuoja tai, kad tarptautinės ir Lietuvos konstitucinės teisės požiūriu SSRS pilietybės primetimas Lietuvos Respublikos piliečiams 1940 metais, kaip SSRS agresijos pasekmė, buvo niekinis aktas; taigi šis aktas nebuvo teisinis pagrindas prarasti Lietuvos Respublikos pilietybę; vadinasi, sovietinės okupacijos metais Lietuvos Respublikos piliečių (1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusių asmenų ir jų palikuonių) nesaistė ir neteisėtai jiems primestos su SSRS pilietybe susijusios prievolės.
55. Pažymėtina, jog minėtuose nutarimuose Konstitucinis Teismas, be kita ko, pabrėžė Lietuvos Respublikos pilietybės turėjimo 1940 m. birželio 15 d. fakto svarbą taikant Lietuvos Respublikos pilietybės tęstinumo principą (Konstitucinio Teismo 2019 m. rugsėjo 5 d. sprendimas).
56. Be to, Konstitucinio Teismo praktikoje nuosekliai aiškinama, jog Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas dvigubos pilietybės draudimas (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 1998 m. lapkričio 11 d., 2003 m. gruodžio 30 d., 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimus, 2013 m. kovo 13 d. sprendimą). Konstitucinis Teismas, aiškindamas inter alia Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalį, kurioje nustatyta, kad, išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, yra konstatavęs, jog nustatydamas Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo pagrindus ir reguliuodamas pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką, įstatymų leidėjas turi diskreciją. Tačiau tai darydamas įstatymų leidėjas negali paneigti pilietybės instituto prigimties ir prasmės, jis turi paisyti konstitucinio reikalavimo, kad Lietuvos Respublikos pilietis kartu gali būti ir kitos valstybės piliečiu tik atskirais įstatymo nustatytais atvejais. Konstitucinis Teismas pabrėžia, kad Konstitucijos 12 straipsnio nuostata, jog asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiu tik atskirais įstatymo nustatytais atvejais, reiškia, kad tokie įstatymo nustatyti atvejai gali būti tik labai reti (atskiri), kad dvigubos pilietybės atvejai turi būti ypač reti – išimtiniai, kad pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį dvigubos pilietybės atvejai būtų ne ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimus).
57. Tokia doktrininė nuostata įtvirtinta ir pilietybės teisinį reguliavimą aiškinančiame Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 13 d. sprendime. Šiame sprendime Konstitucinis Teismas pabrėžė, jog Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies formuluotė „išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus“ reiškia, kad įstatymu, kuriuo reguliuojami pilietybės santykiai, gali būti nustatyti tik išimtiniai atvejai, kada asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, t. y. teisinis reguliavimas turi būti toks, kad dvigubos (daugybinės) pilietybės atvejai būtų tokios pilietybės draudimo, išreikšto formuluote „niekas negali“, išimtis, o ne šį draudimą paneigianti taisyklė.
VIII.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika
58. Byloje minimoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 31 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-4691-756/2017 detaliau pasisakyta dėl būtent šioje byloje aktualios įstatymo formuluotės „iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę“, nurodant, jog lingvistinis ir sisteminis minėtų teisės normų aiškinimas suponuoja išvadą, kad pretenduoti į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą, kartu pasiliekant ir turimą kitos valstybės pilietybę, gali tik tie asmenys, kurie 1940 m. birželio 15 d. (t. y. iki buvusios Sovietų Sąjungos įvykdytos okupacijos) turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, ir tokių asmenų palikuonys. <...> Išimties dėl dvigubos pilietybės nustatančių Įstatymo nuostatų taikymui svarbu ir tai, kad asmuo, kurio išvykimą iš Lietuvos teritorijos lėmė besiformuojančios ar jau esančios nepalankios politinės priežastys, išvykimo momentu ne tik būtų Lietuvos Respublikos piliečiu, bet ir Lietuvos Respublikos pilietybės nebūtų netekęs dėl savo valingų veiksmų iki 1940 m. birželio 15 d. Teismo vertinimu, Įstatymo 9 straipsnio formuluotė, nustatanti Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą, suponuoja būtent ypatingo asmens ryšio su Lietuvos Respublika, kuris buvo nutrauktas dėl nuo asmens valios nepriklausiusių priežasčių, atstatymą, o ne išdėsto sąlygas, kada pilietybė, net kai asmuo pats jos atsisakė, gali būti pakartotinai suteikta.
59. Tokios pozicijos taip pat laikytasi ir 2018 m. lapkričio 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-5365-502/2018.
60. Pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas 2019 m. rugsėjo 5 d. sprendimu, priimtu išnagrinėjus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymą, suformuluotą sustabdžius nagrinėjamą bylą, pabrėžė, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuostata „iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmuo ar jo palikuonis“ jau yra išaiškinta ir šis klausimas jau yra išspręstas.
IX.
Teisinis vertinimas
61. Įvertinus aptartą teisinį reglamentavimą, matyti, jog įstatymų leidėjas galimybę asmenims, siekiantiems atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę ir kartu išlaikyti turimą kitos valstybės pilietybę, sieja su tam tikromis sąlygomis.
62. Visų pirma, remiantis Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 2 dalimi, tai turi būti asmuo, išvykęs arba ištremtas iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. arba tokio asmens palikuonis (Pilietybės įstatymo 7 str. 2, 3 ar 4 p.). Asmens, išvykusio iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., sąvoka įtvirtinta Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje, numatant, jog tai – iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmuo ar jo palikuonis, iki 1990 m. kovo 11 d. išvykę iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos nuolat gyventi į kitą valstybę, jeigu 1990 m. kovo 11 d. jų nuolatinė gyvenamoji vieta buvo ne Lietuvoje. Ši sąvoka netaikoma asmenims, kurie po 1940 m. birželio 15 d. išvyko iš Lietuvos teritorijos į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją.
63. Taigi minėtų teisės normų analizė leidžia daryti išvadą, jog sprendžiant pilietybės atkūrimo, neatsisakant turimos kitos valstybės pilietybės, klausimą, turi būti įvertinti du aspektai, t. y. asmuo ar jo protėvis turi būti išvykęs ar ištremtas iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., bei asmuo ar jo protėvis turi būti turėję Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d.
64. Šioje byloje nustatyta, kad R. Š. (pareiškėjų senelė ir prosenelė) 1934 metais kreipėsi į Ministrą Pirmininką, prašydama leisti jai išvykti į Palestiną ir nurodydama, jog dėl sunkių žydų gyvenimo sąlygų ir beviltiškos būklės vienintelė galimybė iš naujo sutvarkyti jos ir jos artimųjų gyvenimą yra persikėlimas į Palestiną (byloje pateiktas prašymo nuorašas iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo, II t., b. l. 150). Byloje ginčo nėra, jog R. Š. iš Lietuvos į Palestiną išvyko pati 1936 metais. Taigi, pirmoji sąlyga nagrinėjamoje byloje yra tenkinama.
65. Pasisakant dėl antrosios sąlygos pažymėtina, jog sąvoka „iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmuo ar jo palikuonis“ yra detaliai išaiškinta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 31 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-4691-756/2017, kurioje konstatuota, kad pretenduoti į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą, kartu pasiliekant ir turimą kitos valstybės pilietybę, gali tik tie asmenys, kurie 1940 m. birželio 15 d. (t. y. iki buvusios Sovietų Sąjungos įvykdytos okupacijos) turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, ir tokių asmenų palikuonys. <...> Išimties dėl dvigubos pilietybės nustatančių Įstatymo nuostatų taikymui svarbu ir tai, kad asmuo <...> išvykimo momentu ne tik būtų Lietuvos Respublikos piliečiu, bet ir Lietuvos Respublikos pilietybės nebūtų netekęs dėl savo valingų veiksmų iki 1940 m. birželio 15 d.
66. Atsižvelgus į minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2017 m. spalio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4691-756/2017, 2018 m. lapkričio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-5365-502/2018), Konstitucinio Teismo 2019 m. rugsėjo 5 d. sprendime išdėstytą poziciją, išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamoje byloje nenustatytas pagrindas nukrypti nuo suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.
67. Įvertinus tai, jog tik tie asmenys, kurie 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, bei jų palikuonys gali pretenduoti į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą, kartu pasiliekant ir turimą kitos valstybės pilietybę, nagrinėjamoje byloje reikia nustatyti, ar pareiškėjų senelė ir prosenelė R. K. (Š.) atitiko antrąją sąlygą, t. y. ar Lietuvos Respublikos pilietybės nebuvo netekusi dėl savo valingų veiksmų iki 1940 m. birželio 15 d.
68. Pareiškėjai teigia, kad R. K. iki 1940 m. birželio 15 d. kitos valstybės pilietybės nebuvo įgijusi, t. y. buvo išsaugojusi Lietuvos Respublikos pilietybę.
69. Skundžiama Įsakymo dalis buvo priimta, atsižvelgiant į Migracijos departamento 2018 m. vasario 2 d. teikimą Nr. 13P-26 ir į 2018 m. vasario 8 d. teikimą Nr. 13P-32, kuriuose buvo nurodyta, kad pareiškėjų senelė ir prosenelė R. K. (Š.) 1940 m. birželio 15 d. neturėjo Lietuvos Respublikos pilietybės, nes 1937 metais įgijo Palestinos pilietybę (I t., b. l. 27–32). Iš teikimų matyti, jog tokia išvada buvo padaryta, įvertinus šiuos pareiškėjų pateiktus dokumentus: pareiškėjų prašymus, kuriuose nurodyta, kad jų senelė / prosenelė išvyko iš Lietuvos į Palestiną 1936 metais; M. B. (R. Š. duktė) paaiškinimą, kuriame nurodyta, kad jos motina 1936 metais išvyko iš Lietuvos į Palestiną; Vyriausiojo rabinato santuokų skyriaus Ramat Gane išduoto santuokos liudijimo kopiją, kurioje įrašyta, kad 1941 m. liepos 3 d. susituokė R. Š. ir H. M. K., gyvenantys Tel Avive; Jeruzalės Civilinės registracijos ir emigracijos skyriaus 2015 m. sausio 29 d. išduoto gimimo liudijimo kopiją, kurioje įrašyta, kad (duomenys neskelbtini) gimė M. K., kurios tėvai nurodyti R. ir M. M. K.; Izraelio valstybės vidaus reikalų ministerijos išduoto Izraelio pilietybės liudijimo kopiją, kurioje įrašyta, kad 1948 m. gegužės 15 d. R. K. įgijo Izraelio pilietybę; Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2014 m. lapkričio 28 d. rašto Nr. R4-1849 kopiją, kurioje nurodyta, kad Lietuvos Respublikos Ministrų Kabineto archyviniame fonde piliečių prašymų vykti į Palestiną 1934 m. byloje yra R. Š. prašymas ir Vidaus reikalų ministerijos archyviniame fonde yra „Lietuvos pilietybės nustojimo“ 1937 m. byla, kurioje yra Pilietybės referento 1937 m. gegužės 29 d. raštas Nr. 53928 Šiaulių apskrities viršininkui, kuriame nurodyta, kad Administracijos departamentas siunčia Šiaulių apskrities viršininkui R. Š. vidaus pasą Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą 1933 m. gegužės 4 d. Kuršėnų valsčiaus viršaičio, „laikyti jį davimo byloje“, nes 1937 m. gegužės 29 d. Užsienio reikalų ministerijos raštu Nr. 10807 pranešta, kad Š. ištekėjo už Palestinos piliečio ir įgijo Palestinos pilietybę.
70. Atkreiptinas dėmesys, jog įrodymai, kuriais remiantis buvo priimti Migracijos departamento teikimai bei skundžiamas Įsakymas, yra prieštaraujantys vienas kitam.
71. Lietuvos centrinio valstybės archyvo pateiktame Lietuvos pilietybės nustojimo 1937 metų byloje esančio Pilietybės referento 1937 m. gegužės 29 d. rašto Nr. 53928 „Šiaulių apskrities viršininkui“ nuoraše nurodyta, jog „Administracijos Departamentas siunčia Š. R. vidaus pasą (duomenys neskelbtini), duotą 1933 m. V. 4 d., Kuršėnų vl. v-čio, laikyti jį davimo byloje, nes Užs. Reik. M-jos š. m. V. 22 d. rašt. 10807 Nr. pranešimu, Š. ištekėjo už Palestinos piliečio ir įgijo Palestinos pilietybę“ (II t., b. l. 151). Remiantis šiame rašte minimu Užsienio reikalų ministerijos 1937 m. gegužės 22 d. raštu Nr. 10807, pagal kurį Š. ištekėjo už Palestinos piliečio ir įgijo Palestinos pilietybę, buvo padaryta išvada, jog R. Š. neteko Lietuvos Respublikos pilietybės, ištekėjusi už Palestinos piliečio ir 1937 metais įgijusi Palestinos pilietybę. Pažymėtina, kad šio Užsienio reikalų ministerijos 1937 m. gegužės 22 d. rašto Nr. 10807, kuriuo iš esmės ir grindžiama faktinė aplinkybė dėl R. Š. Lietuvos Respublikos pilietybės iki 1940 m. birželio 15 d. neišsaugojimo, byloje nėra, jis tik paminėtas Pilietybės referento 1937 m. gegužės 29 d. rašto Nr. 53928 „Šiaulių apskrities viršininkui“ nuoraše. Be to, šiame 1937 m. gegužės 22 d. rašte nurodyta aplinkybė, kad R. Š. ištekėjo už Palestinos piliečio, nesutampa su kitu byloje pateiktu įrodymu – santuokos liudijimo kopija, kurioje įrašyta, jog R. Š. ištekėjo 1941 m. liepos 3 d. (II t., b. l. 155), o ne 1937 metais.
72. Įvertinus tai, kas pirmiau išdėstyta, galima daryti išvadą, jog Migracijos departamento teikimai bei skundžiamas Įsakymas yra priimti remiantis be kita ko dokumentu, kurio byloje nėra pateikta, o jis tik paminėtas, tačiau būtent jame nurodyta informacija yra esminė, lėmusi nepalankų pareiškėjams sprendimą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo. Be to, Migracijos departamento teikimai bei skundžiamas Įsakymas yra priimti prieštaraujančių įrodymų pagrindu, tų prieštaravimų neanalizavus ir jų nepašalinus.
73. 1928 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijos 10 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad niekas negali būti kartu Lietuvos ir kitos kurios valstybės pilietis. Teisės doktrinoje analizuojant pilietybės netekimo pagrindus tarpukario laikotarpiu, nurodoma, jog 1928 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijos 10 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad „niekas negali būti kartu Lietuvos ir kitos valstybės pilietis“, valstybės institucijos, turėjusios įgaliojimus taikyti šią nuostatą, interpretavo taip: „Vidaus reikalų ministerijos 1935 m. kovo 21 d. rašte buvo konstatuota, jog „Lietuvos pilietis, įgydamas kitos valstybės pilietybę, Lietuvos pilietybės nenustoja, jeigu jis atitinkama tvarka nėra iš Lietuvos pilietybės išėjęs, taigi gavęs Vidaus reikalų ministerijos sutikimą išeiti iš Lietuvos pilietybės“ (Vytautas Sinkevičius „Lietuvos Respublikos pilietybė 1918–2001 metais“ (Vilnius, 2002)). Šioje teisės doktrinoje taip pat pažymima, kad „atvejams, kai Lietuvos pilietybės būdavo netenkama įgijus kitos valstybės pilietybę, priskirtini ir tie, kai Lietuvos pilietybės netekdavo moteris, „jei ji išteka už svetimšalio ir tuomi įgyja vyro pilietybę.“ <...> Pilietybės teisių pripažinimo komisija buvo tos nuomonės, kad „jei moteris ištekėjimo faktu automatiškai neįgyja vyro pilietybės, (ji) gali būti laikoma nenustojusia Lietuvos pilietybės“; „vien tik atleidimo iš Lietuvos pilietybės dokumento išdavimas dar nereikšdavo, kad asmuo dėl to netekdavo Lietuvos pilietybės. Asmuo buvo laikomas Lietuvos piliečiu tol, kol įgydavo kitos valstybės pilietybę“, o „Lietuvos pilietybei netekti nepakakdavo vien konstatuoti, jog yra atsiradęs įstatymo nustatytas pagrindas. Asmuo buvo laikomas netekusiu Lietuvos pilietybės tik tuomet, kai sprendimą dėl Lietuvos pilietybės netekimo priimdavo Ministrų Taryba“.
74. Išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į panašiose administracinėse bylose (kuriose taip pat, kaip ir nagrinėjamoje byloje, asmenys, kurių palikuonys kreipėsi dėl pilietybės atkūrimo, iki 1940 metų išvyko į Palestiną) nustatytus įrodymus, kuriais remiantis buvo priimti sprendimai, jog asmenys neišsaugojo Lietuvos pilietybės iki 1940 m. birželio 15 d.
75. Pavyzdžiui, administracinėje byloje Nr. eA-4691-756/2017 buvo pateikti įrodymai, kad pareiškėjo tėvas, g. (duomenys neskelbtini), iš Lietuvos į (duomenys neskelbtini) emigravo 1935 metais; 1937 m. rugpjūčio 17 d. Vidaus reikalų ministerijos raštu Lietuvos generalinis konsulas (duomenys neskelbtini) buvo informuotas, kad ,,leisti pil. I. F. išeiti iš Lietuvos pilietybės, įgyjant (duomenys neskelbtini) pilietybę, kliūčių nėra“, tos pačios dienos raštu Panevėžio apskrities viršininkui buvo pranešta, kad I. F., g. (duomenys neskelbtini), gyv. (duomenys neskelbtini), Vidaus reikalų ministerijos raštu Nr. 53906 yra leista išeiti iš Lietuvos pilietybės, įgyjant (duomenys neskelbtini) pilietybę; 1937 m. rugsėjo 9 d. iš Lietuvos Vyriausybės pareiškėjo tėvas ,,gavo oficialų besąlyginį atleidimą iš Lietuvos pilietybės“, t. y. jos neteko savo noru, o 1938 m. rugsėjo 2 d. jam išduotas (duomenys neskelbtini) pasas, kuriame įrašyta, kad jis yra (duomenys neskelbtini) pilietis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4691-756/2017).
76. Kitoje administracinėje byloje Nr. eA-5365-502/2018 buvo nustatyta, jog asmuo buvo įrašytas į sąrašą nepageidaujamų Lietuvoje asmenų, kurie, būdami neatleisti iš Lietuvos pilietybės, yra priėmę Palestinos pilietybę. Lietuvos centrinis valstybės archyvas pateikė ir Lietuvos generalinio konsulo Palestinoje raštą, kuriame nurodyta, jog „išeiti p. E. L. iš Lietuvos pilietybės, įgyjant Palestinos pilietybę, kliūčių nėra“. Byloje daryta išvada, kad asmuo neteko Lietuvos Respublikos pilietybės, nes sąmoningai siekė įgyti Palestinos pilietybę (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-5365-502/2018).
77. Atsižvelgus tai, kas išdėstyta, kyla abejonių, ar šiuo konkrečiu atveju byloje esantys, be kita ko, vienas kitam prieštaraujantys, įrodymai buvo tinkami ir pakankami Migracijos departamento teikimuose bei skundžiamame Įsakyme išdėstytoms išvadoms padaryti. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, jog minėti įrodymai, nepašalinus jų prieštaravimų, nelaikytini pakankamais nei konstatuoti, kad pareiškėjų senelė / prosenelė R. Š. iki 1940 m. birželio 15 d. išsaugojo Lietuvos Respublikos pilietybę, nei kad minėtą dieną buvo Lietuvos Respublikos pilietybę praradusi.
78. Pirmosios instancijos teismas netinkamai sprendė dėl viešojo administravimo subjekto surinktų ir vertintų įrodymų. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas, kaip ir viešojo administravimo subjekto priimtas sprendimas, kaip neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Dėl teisėtų lūkesčių principo
79. Pareiškėjai tiek skundą, tiek ir apeliacinį skundą grindžia taip pat ir tuo, kad Lietuvos Respublikos pilietybę atkūrus kitiems R. K. palikuoniams, pareiškėjai tikėjosi, jog jų atžvilgiu Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo klausimas bus išspręstas taip pat, t. y. jų, kaip ir kitų R. K. palikuonių, prašymai atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę bus patenkinti.
80. Šio pareiškėjų argumento pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nevertino ir dėl jo nepasisakė.
81. Byloje nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, kad tiek pareiškėjai, tiek ir I. B., M. B. ir H. K. yra tos pačios R. K. palikuonys. Byloje nėra ginčo taip pat ir dėl faktinės aplinkybės, kad I. B., M. B. ir H. K. Lietuvos Respublikos pilietybė buvo atkurta. Migracijos departamento 2017 m. sausio 26 d. teikimo Nr. (15/3-9) 13P-25 išraše nurodyta, kad R. K. iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę (I t., b. l. 6). Kaip minėta, Migracijos departamento 2018 m. vasario mėn. teikimuose nurodyta priešinga faktinė aplinkybė, kad R. K. 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybės neturėjo. Atitinkamai, susidarė tokia situacija, kad Migracijos departamentas vienus R. K. palikuonis pripažino atitinkančius Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 4 punkto sąlygas, o kitus – ne.
82. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad valstybės institucijoms visi asmenys lygūs. Atskleisdamas šioje Konstitucijos nuostatoje įtvirtintą asmenų lygiateisiškumo principą, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra nurodęs, kad šis konstitucinis principas įpareigoja vienodus faktus vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2017 m. gruodžio 1 d. nutarimą).
83. Konstitucinio Teismo praktikoje nuosekliai teigiama, kad konstitucinis teisinės valstybės principas apima ir teisėtų lūkesčių principą, kitaip tariant, nors šis principas nėra pažodžiui įtvirtintas Konstitucijoje, tačiau yra neatsiejama kitų konstitucinių normų turinio dalis. Pradinis šio principo turinys, t. y. teisėtų lūkesčių principas siejasi su visų valstybės institucijų pareiga laikytis prisiimtų įsipareigojimų. Šis principas taip pat reiškia įgytų teisių apsaugą, t. y. asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos. Tuo pačiu pažymima, kad pagal Konstituciją yra saugomi ir ginami ne visi iš bet kurio įstatymo ar kito teisės akto kylantys lūkesčiai, bet tik tie, kurie kyla iš pačios Konstitucijos ar iš įstatymų bei kitų teisės aktų, neprieštaraujančių Konstitucijai. Tik tokie lūkesčiai gali būti laikomi teisėtais, tik tokie teisėti lūkesčiai yra saugomi ir ginami Konstitucijos. Konstituciniai teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius. Šie principai inter alia suponuoja tai, kad valstybė privalo vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui. Kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, neužtikrinus asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2002 m. lapkričio 5 d., 2003 m. kovo 4 d., 2003 m. kovo 17 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas).
84. Šiuo atveju nagrinėjamo ginčo aspektu teisės aktai nesikeitė, taigi, susidarė situacija, kad esant toms pačioms (nepasikeitusioms) faktinėms aplinkybėms ir galiojant nepakeistiems teisės aktams, vieniems R. K. palikuoniams Lietuvos Respublikos pilietybė buvo atkurta, o kitiems – ne. Tačiau atkreiptinas dėmesys, jog priėmus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4691-756/2017, pasikeitė bylai aktualios Pilietybės įstatymo nuostatos aiškinimas, kuris ir lėmė minėtos situacijos susidarymą. Taigi nors teisės aktai ir nebuvo pakeisti, tačiau pasikeitė vienas iš teisės šaltinių – priimtas teismo precedentas, turintis reikšmės minėtų teisės normų aiškinimui.
85. Remiantis ABTĮ 15 straipsnio 3 dalimi, į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimuose ir nutartyse pateikiamus įstatymų ir kitų teisės aktų taikymo išaiškinimus atsižvelgia valstybės ir kitos institucijos, kiti asmenys, taikydami tuos pačius įstatymus ir kitus teisės aktus.
86. Pažymėtina ir tai, kad Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog bendrosios kompetencijos teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susisaistymas savo pačių sukurtais precedentais (sprendimais analogiškose bylose) ir žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susaistymas aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimais (precedentais tų kategorijų bylose) neišvengiamai suponuoja tai, kad minėti teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia anksčiau sprendžiant analogiškas bylas (2006 m. kovo 28 d. nutarimas). Iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą; jau esami aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sukurti precedentai atitinkamų kategorijų bylose susaisto ne tik žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus, priimančius sprendimus analogiškose bylose, bet ir tuos precedentus sukūrusius aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus (inter alia Lietuvos apeliacinį teismą ir Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą); bendrosios kompetencijos teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, konstituciškai pagrindžiama ir pateisinama; toks bendrosios kompetencijos teismų praktikos koregavimas (nukrypimas nuo teismus ligi tol saisčiusių ankstesnių precedentų ir naujų precedentų kūrimas) visais atvejais turi būti deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamas atitinkamuose bendrosios kompetencijos teismų sprendimuose; aptarti iš Konstitucijos kylantys bendrosios kompetencijos teismų veiklos ir tos veiklos teisinio reguliavimo imperatyvai mutatis mutandis (su tam tikrais pakeitimais) taikytini ir pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtų specializuotų teismų veiklai bei jos teisiniam reguliavimui (2006 m. kovo 28 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimai).
87. Taigi Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2017 m. spalio 31 d. priėmus nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4691-756/2017, kurioje buvo išaiškinta, kaip turi būti taikomos Pilietybės įstatymo nuostatos, valstybės institucijoms kyla pareiga vadovautis šia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Taigi po minėtos nutarties įsigaliojimo Migracijos departamentas pagrįstai teikimuose vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pateiktais Pilietybės įstatymo nuostatų išaiškinimais.
88. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėjų teisėti lūkesčiai buvo pažeisti.
89. Apibendrindama išdėstytus motyvus, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir konstatavo tam tikras faktines aplinkybes iš esmės nepašalinęs byloje esančių įrodymų prieštaravimų, dėl ko iš esmės teismo sprendimas negali būti vertinamas kaip pagrįstas.
90. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjų apeliacinis skundas patenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjų skundas patenkinamas, skundžiama Įsakymo dalis panaikinama ir atsakovas įpareigojamas iš naujo spręsti klausimą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės pareiškėjams atkūrimo.
91. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų nustatyta, kad bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose pareiškėjų advokatė Aistė Žemaitienė sumokėjo iš viso 33,75 Eur žyminio mokesčio, todėl minėta suma priteisiama pareiškėjams iš atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija
n u s p r e n d ž i a:
Pareiškėjų Y. B., E. B., O. B., M. B., R. B. ir A. B. apeliacinį skundą patenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 1 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą patenkinti.
Panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2018 m. vasario 20 d. įsakymo Nr. 1V-144 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“ 1 punkto dalį, kuria nuspręsta netenkinti Y. B., E. B., O. B., M. B., R. B. ir A. B. prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo.
Įpareigoti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją klausimą dėl Y. B., E. B., O. B., M. B., R. B. ir A. B. prašymų atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę spręsti iš naujo.
Priteisti pareiškėjams Y. B., E. B., O. B., M. B., R. B. ir A. B. iš atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 33,75 Eur (trisdešimt tris eurus ir septyniasdešimt penkis ct) žyminio mokesčio.
Sprendimas neskundžiamas.
Teisėjai Audrius Bakaveckas
Arūnas Dirvonas
Veslava Ruskan
Milda Vainienė
Skirgailė Žalimienė