Civilinė byla Nr. e2-672-381/2016
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02579-2015-6
Procesinio sprendimo kategorija: 3.1.18.1.
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. kovo 10 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Artūras Driukas, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų įmonės „Seboso H. L.“ (uždarosios akcinės bendrovės „NOLITA“ 50 proc. akcininkė) ir V. M. (uždarosios akcinės bendrovės „NOLITA“ kreditorius) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 5 d. nutarties, kuria atmestas pareiškėjų prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje Nr. e2-1447-781/2016 pagal pareiškėjų įmonės „Seboso H. L.“ ir V. M. skundą dėl uždarosios akcinės bendrovės ,,NOLITA“ 2015 m. gruodžio 8 d. kreditorių susirinkimo nutarimo iškelti uždarajai akcinei bendrovei „NOLITA“ bankroto bylą ne teismo tvarka, panaikinimo.
Teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą,
n u s t a t ė :
Pareiškėjai įmonė „Seboso H. L.“ (uždarosios akcinės bendrovės „NOLITA“ 50 proc. akcininkė) ir V. M. (uždarosios akcinės bendrovės „NOLITA“ kreditorius, toliau – pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė panaikinti uždarosios akcinės bendrovės „NOLITA“ (toliau – UAB „NOLITA“) 2015 m. gruodžio 8 d. kreditorių susirinkimo nutarimą, kuriuo nutarta UAB „NOLITA“ iškelti bankroto bylą ne teismo tvarka, kaip priimtą nepagrįstai ir neteisėtai. Skundo reikalavimui užtikrinti pareiškėjai prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti UAB „NOLITA“ 2015 m. gruodžio 8 d. kreditorių susirinkimo nutarimo, kuriuo nutarta UAB „NOLITA“ iškelti bankroto bylą ne teismo tvarka, vykdymo procedūrą iki šioje byloje bus priimtas ir įsiteisės teismo procesinis sprendimas. Prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pareiškėjai grindė argumentais, kad priimant skundžiamą kreditorių susirinkimo nutarimą buvo padaryta daug imperatyvių teisės normų pažeidimų, todėl skundas tikėtinai pagrįstas. UAB „NOLITA“ valdo labai didelės vertės turtą (6 201 583 Eur vertės), todėl nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, tikėtina, kad per laikotarpį, kol byla bus išnagrinėta, bankroto administratorius atliks didelę dalį bankroto procedūros veiksmų, tarp jų galimai įmonę pripažins bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, parduos įmonės turtą, po ko nebeliks tikslo ir prasmės tęsti šią bylą bei taps neįmanomas teismo sprendimo įvykdymas. Nors pareikštas skundas formaliai yra neturtinio pobūdžio, tačiau savo esme skundo išsprendimas siejasi su 6 20l 583 Eur pinigų suma, todėl ši aplinkybė taip pat suteikia galimybę taikyti prezumpciją dėl pareikšto reikalavimo didelės sumos, kas papildomai leidžia daryti išvadą, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nagrinėjamu atveju yra būtinas. Prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės yra proporcingos pareikštu skundu siekiamam tikslui bei, atsižvelgiant į šalių pusiausvyros principą, neriboja šalių teisių labiau, nei tai būtina šioje bylos nagrinėjimo stadijoje.
Suinteresuoti asmenys įmonė „KS Boulevad C.V.“ (UAB „NOLITA“ 50 proc. akcininkė) ir įmonė „Stichting N. L.“ atsiliepime į pareiškėjų prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo prašė prašymą atmesti. Atsiliepime suinteresuoti asmenys nurodė, kad pareiškėjų skundas yra akivaizdžiai nepagrįstas. Pareiškėjai nenurodė, kaip priimtu 2015 m. gruodžio 8 d. kreditorių susirinkimo nutarimu buvo pažeistos jų ar kitų kreditorių teisės ir interesai. Skundžiamą kreditorių susirinkimo nutarimą priėmė net 98,752 proc. balsų turintis kreditorius – įmonė „Sticting N. L.“, kiti kreditoriai, kurių balsai bendrai sudaro 0,248 proc. balsų, neturėjo įtakos sprendimo priėmimui. Didžiausias įmonės kreditorius yra suinteresuotas ne bankroto bylos iškėlimu, kaip tikslu pasiekti bankrotą, bet yra suinteresuotas, kad UAB „NOLITA“ nebepatirtų dar didesnių nuostolių, tokiu būdu mažinant galimybę patenkinti kreditorių finansinius reikalavimus. Pareiškėjai nurodydami, kad UAB „NOLITA“ turi vertingo turto, nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių įmonės turimo turto vertę ar duomenų, įrodančių, jog įmonė dirba pelningai. Vien tai, kad įmonės balanse nurodyta, kad UAB „NOLITA“ turi 6 201 701 Eur vertės turto, nereiškia, jog šio turto rinkos vertė tikrai tokia yra, nes kartu su skundu nepateikti įmonės turto sąrašas ir turto vertinimo ataskaita. Faktiškai UAB „NOLITA“ priklausančio vienintelio turto – pastato, esančio adresu Lvovo g. 38, Vilniuje, vertė yra 910 000 Eur. UAB „NOLITA“ turto vertę mažina tai, kad įmonės projektas – išvystyti maždaug 8 000 kv. m. ploto teritoriją, esančią Lvovo g. 38, Vilniuje, toje teritorijoje pastatant naują kolegijos pastatą, prekybos ir pramogų centrą, automobilių stovėjimo aikštelę ir du aukštuminius biurų pastatus (toliau – projektas) – negalės būti įgyvendintas, nes 2006 m. lapkričio 3 d. UAB „NOLITA“ ir VĮ Vilniaus kooperacijos kolegijos pasirašyta jungtinės veiklos sutartis Nr. N/2006/1J2006, pagal kurią UAB „NOLITA“ buvo atsakinga už šio projekto įgyvendinimą, o Vilniaus kooperacijos kolegija įsipareigojo suteikti UAB „NOLITA“ naudotis VĮ Vilniaus kooperacijos kolegijos nuomos teise naudojamą valstybinės žemės sklypą ir bendradarbiauti įgyvendinant projektą, 2015 m. liepos mėnesį buvo nutraukta VĮ Vilniaus kooperacijos kolegijos iniciatyva dėl UAB „NOLITA“ sutartinių įsipareigojimų nevykdymo. Nuo 2015 m. spalio mėnesio pripažinta pasibaigusia valstybinės ne žemės ūkio paskirties žemės nuomos sutartis, sudaryta UAB „NOLITA“ ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos. UAB „NOLITA“ neveikia pelningai, 2014 m. įmonės nuostoliai sudarė 3 056 248 Eur, preliminariais 2015 m. duomenimis įmonės nuostoliai sudarė 3 099 653 Eur, nuosavą įmonės kapitalą sudaro – 3 069 243 Eur. Be to, UAB „NOLITA“ 9 301 052,24 Eur dydžio skola kreditoriui „Sticting N. L.“, kuri 1,5 karto viršija UAB „NOLITA“ į balansą įrašyto turto vertę bei turėjo būti grąžinta dar 2010 m. gruodžio 8 d., taip pat patvirtina UAB ‚NOLITA“ nemokumą. Nagrinėjamu atveju nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių nebūtų grėsmės galimai pareiškėjams palankaus teismo sprendimo atveju, nes net ir esant palankiam teismo sprendimui, jo vykdymas nepasunkės, nes bankroto procedūros, neatsižvelgiant į tai, ar jos vykdomos teismo ar ne teismo tvarka, vykdomos vadovaujantis ĮBĮ (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. spalio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1884/2014). Taigi, nagrinėjamoje situacijoje neegzistuoja laikinųjų apsaugos priemonių taikymui būtinų sąlygų, nes pareiškėjų skundas yra akivaizdžiai nepagrįstas, taip pat nėra realios grėsmės teismo sprendimo (ne)įvykdymui.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2016 m. sausio 5 d. nutartimi pareiškėjų įmonės „Seboso H. L.“ ir V. M. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė.
Teismas nustatė, kad pareiškėjai siekia nuginčyti UAB „NOLITA“ 2015 m. gruodžio 8 d. kreditorių susirinkimo nutarimą, kuriuo nutarta iškelti įmonei bankroto bylą ir bankroto procesą vykdyti ne teismo tvarka, bei laikosi pozicijos, kad nesustabdžius bankroto ne teismo tvarka vykdymo procedūros, gali būti parduotas bankrutavusios įmonės turtas, padaryta turtinė ir neturtinė žala, tokiu būdu sprendimas šioje byloje taptų nebeįvykdomu.
Teismas, preliminariai įvertinęs skundo reikalavimų pagrįstumą, sprendė, kad skundo reikalavimas tikėtinai pagrįstas.
Byloje esančių duomenų pagrindu teismas konstatavo, kad šiuo atveju nėra antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymui būtinos sąlygos – realios grėsmės teismo sprendimo įvykdymui (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Teismas nurodė, kad reali grėsmė teismo sprendimo įvykdymui reiškia, kad egzistuoja tokios aplinkybės, kurios leidžia daryti preliminarią išvadą, jog atsakovas gali imtis tokių veiksmų ar neveikimo, kuris apsunkins ar padarys neįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Teismas pritarė suinteresuotų asmenų atsiliepime nurodytiems argumentams, kad bankroto procesas yra ilgas procesas, kurio metu privaloma laikytis ĮBĮ numatytų terminų bei pareigų, todėl sustabdžius bankroto procedūrų vykdymą bei leidus įmonei toliau tęsti veiklą, galimai būtų padaryta dar didesnė žala ne tik pačiai UAB „NOLITA“, bet ir jos kreditoriams.
Teismas, remdamasis UAB „NOLITA“ 2015 m. gruodžio 8 d. preliminaraus balanso duomenimis, nustatė, kad UAB „NOLITA“ nuostoliai didėja, 2014 m. sudarė 3 056 248 Eur, o preliminariais 2015 m. duomenimis sudarė 3 099 653 Eur, tuo tarpu nuosavas kapitalas yra neigiamas ir sudaro - 3 069 243 Eur.
Teismas atmetė pareiškėjų skunde nurodytus argumentus, kad pradelsti UAB „NOLITA“ įsipareigojimai neviršija pusę į balansą įrašyto turto vertės, nes vien kreditoriaus „Sticting N. L.“ reikalavimas UAB „NOLITA“ dėl 6 399 000 Eur dydžio paskolos ir 2 902 052,24 Eur palūkanų 1,5 karto viršija į UAB „NOLITA“ balansą įrašyto 6 201 701 Eur turto vertę, kas preliminariai parodo įmonės nemokumą.
Teismas atkreipė dėmesį, kad teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog ginčijant nutarimą dėl bankroto proceso vykdymo ne teismo tvarka, nėra grėsmės teismo sprendimo įvykdymui (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. spalio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1884/2014). Todėl netgi byloje ir esant pareiškėjams palankiam teismo sprendimui, jo vykdymas nepasunkės, nes bankroto procedūros, atsižvelgiant į tai, ar jos vykdomos teismo ar ne teismo tvarka, vykdomos vadovaujantis ĮBĮ.
Teismas nurodė, kad pareiškėjams manant, jog UAB „NOLITA“ padėtis yra finansiškai stabili ir sėkminga, įmonė galės pasinaudoti ĮBĮ 27 straipsnyje įtvirtinta galimybe, ir atsiskaičiusi su visais kreditoriais, nutraukti bankroto procedūras.
Teismas atmetė pareiškėjų skunde nurodytus argumentus apie didelę skundo sumą, motyvuodamas tuo, jog skundas yra neturtinio pobūdžio.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Pareiškėjai įmonė „Seboso H. L.“ ir V. M. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 5 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – taikyti laikinąsias apsaugos priemones, sustabdyti UAB „NOLITA“ 2015 m. gruodžio 8 d. kreditorių susirinkimo nutarimo, kuriuo nutarta įmonei iškelti bankroto bylą ne teismo tvarka, vykdymo procedūrą iki šioje byloje bus priimtas ir įsiteisės teismo procesinis sprendimas. Pareiškėjų įmonės „Seboso H. L.“ ir V. M. atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino aplinkybes dėl galimos grėsmės būsimo teismo sprendimo (ne)įvykdymui. Šiuo metu jau atliekami bankroto proceso procedūros veiksmai - darbuotojams įteikti įspėjimai apie darbo sutarčių nutraukimus, taip pat atliekami kiti bankroto procedūros būtinieji veiksmai. Nuo to momento, kai kreditorių susirinkimas įmonę nutartų likviduoti dėl bankroto, jau nebebūtų galima sudaryti taikos sutarties bankroto byloje, kas eliminuotų galimybę šiuo pagrindu nutraukti įmonei bankroto bylą (ĮBĮ 28 straipsnio 4 dalis, 29 straipsnio 5-6 dalys). Toks kreditorių susirinkimo nutarimas gali būti priimtas bet kuriuo momentu (ĮBĮ 30 straipsnio 2 dalis). Be to, pripažinus įmonę bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto bus parduotas įmonės turtas, kurio grąžinimas iš jį įsigijusių trečiųjų sąžiningų asmenų bus apsunkintas.
2. Pirmosios instancijos teismo argumentai, kad pritaikius laikinąsias apsaugos priemones neva tik didės žala, nepagrįsti. Tęsiant įmonės bankroto procedūras bus atleisti įmonės darbuotojai, nutrauktos sudarytos sutartys, administratoriui bus mokamas atlyginimas už įmonės administravimą, įmonės turtas bus parduotas, kas patvirtina, jog bus sustabdyta įmonės veikla bei tai sąlygos UAB „NOLITA“ žalos kilimą bei įmonės privedimą prie tikrojo bankroto.
3. Pirmosios instancijos teismo motyvai, kad remiantis UAB „NOLITA“ 2014 m. ir 2015 m. balansais, įmonės nuostoliai tik didėja, nėra teisiškai reikšmingi šioje bylos nagrinėjimo stadijoje ir neturėjo būti vertinami sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tuo aspektu, ar yra grėsmė būsimo galimai pareiškėjams palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Įmonės mokumo klausimas yra bylos nagrinėjimo iš esmės klausimas, kuris turėtų būti nagrinėjamas sprendžiant klausimą dėl ginčo esmės. Be to, remiantis UAB „NOLITA“ balansų duomenimis, pradelstos per vienerius metus mokėtinos sumos nei 2014 metais, nei 2015 metais neviršijo ½ į įmonės balansą įrašyto turto vertės. UAB „NOLITA“ paskolintos „KS Boulevad C.V.“ lėšos įmonei buvo paskolintos tikslu finansuoti vystomą bendrą nekilnojamojo turto projektą, kurio finansavimą 100 proc. įsipareigojo organizuoti įmonė „KS Boulevad C.V.“, kuri paskolintas lėšas įgytų teisę atsiimti tik po projekto pilno įgyvendinimo ir iš projekto gauto pelno. Įmonė „KS Boulevad C.V.“ pagal 2005 m. kovo 4 d. akcininkų sutartį UAB „NOLITA“ suteikė paskolos iš viso 6 499 545,31 Eur sumai, todėl ši suma šiai dienai negali būti traktuojama kaip pradelsta skola.
4. Pirmosios instancijos teismo motyvas, kad įmonė „Sticting N. L.“ 2015 m. gruodžio 2 d. raštu kreipėsi į UAB „NOLITA“ su reikalavimu padengti 6 399 000 Eur dydžio skolą ir 2 902 052 Eur dydžio palūkanas, kurios viršija į UAB „NOLITA“ balansą įrašyto turto vertę, taip pat nepagrįsti šioje bylos nagrinėjimo stadijoje. Byloje nėra jokių duomenų, kad įmonė „Sticting N. L.“ yra perėmusi reikalavimo teisę į UAB „NOLITA“ suteiktą paskolą iš įmonės „KS Boulevad C.V.“, todėl neaišku, ar įmonė „Sticting N. L.“ apskritai yra UAB „NOLITA“ kreditorė. Jeigu toks reikalavimo teisės perleidimas ir buvo atliktas, tai šis perleidimas niekaip neįtakojo ir negali įtakoti paskolos suteikimo ir grąžinimo sąlygų, numatytų 2005 m. kovo 4 d. akcininkų sutartyje.
5. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. spalio 16 d. nutartimi, nes šios išnagrinėtos bylos ir nagrinėjamoje byloje nustatytos ratio decidendi nesutampa. Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. spalio 16 d. nutartyje buvo sprendžiamas klausimas dėl analogiškų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo faktiškai besibaigiančiame bankroto procese, tuo tarpu nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tik prasidėjus bankroto bylai, kai faktiškai bankroto proceso veiksmai nėra atlikti, o įmonė yra įgijusi bankrutuojančios įmonės statusą. Lietuvos teismų praktikoje yra buvę atvejų, kai bankrutavusi įmonė, nepritaikius byloje laikinųjų apsaugos priemonių, kuriomis būtų uždraudžiamas tolimesnis bankroto procedūrų vykdymas iki kol bus išnagrinėta byla, buvo išregistruota iš VĮ „Registrų centras“ tuo metu, kai teisme buvo nagrinėjamas klausimas dėl kreditorių susirinkimo nutarimų panaikinimo (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. sausio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-261-117/2015, 2014 m. rugpjūčio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1483-460/2014).
6. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad didelė skundo suma nagrinėjamoje byloje nėra reikšminga, nes sprendžiamas neturtinio pobūdžio reikalavimas, yra iš dalies nepagrįsta. Byloje nagrinėjamas skundas yra neturtinio pobūdžio, tačiau vien tai, kad UAB „NOLITA“ valdo labai didelės vertės turtą, kurio suma yra net 6 201 583 Eur, patvirtina, jog nors pareikštas reikalavimas formaliai yra neturtinio pobūdžio, tačiau savo esme skundo išsprendimas siejasi su labai didelės vertės turtu.
Suinteresuoti asmenys įmonė „KS Boulevad C.V.“ ir įmonė „Stichting N. L.“ atsiliepime į pareiškėjų atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti. Suinteresuotų asmenų atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra laikinųjų apsaugos priemonių taikymui būtinos sąlygos - realios grėsmės pareiškėjams galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymui, taip pat teisingai sprendė, kad pritaikius laikinąsias apsaugos priemones būtų padaryta žala UAB „NOLITA“ ir jos kreditoriams, o netaikant laikinųjų apsaugos priemonių galimai pareiškėjams palankus teismo sprendimas galėtų būti įvykdytas.
2. Pareiškėjų kreipimasis į teismą su skundu dėl kreditorių susirinkimo nutarimo panaikinimo bei deklaratyvūs teiginiai apie galimą grėsmę teismo sprendimo įvykdymui nesuteikia pareiškėjams pranašumo prieš kitą šalį ir savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
3. Pareiškėjai nepagrįstai tvirtina, kad nagrinėjamoje byloje pritaikius laikinąsias apsaugos priemones ir sustabdžius UAB „NOLITA“ iškelto bankroto ne teismo tvarka vykdymo procedūras iki byloje bus priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas, įmonės padėtis nepakis, nes bus uždrausta toliau vykdyti bankroto procedūras, tačiau pati įmonė ir toliau turės bankroto teisinį statusą. Pareiškėjų siūlomu atveju bankroto administratorius negalėtų nei vykdyti UAB „NOLITA“ sutarčių, nei atsisakyti jas vykdyti, taigi atsirastų įmonės kontrahentų pretenzijos, kas didintų patiriamą įmonės žalą. Be to, neatleidus darbuotojų taip pat didėtų žala, nes jiems būtų skaičiuojamas darbo užmokestis, nors jie realiai nedirbtų. Tokios situacijos sukūrimas būtų absurdiškas ir prieštaraujantis teisiniams santykiams.
4. Nepagrįstas atskirojo skundo argumentas, kad remiantis UAB „NOLITA“ balanso duomenimis įmonės pradelsti įsipareigojimai neviršija pusę į balansą įrašyto turto vertės. 2010 m. gruodžio 8 d. raštu „KS Boulevard C.V.“ kreipėsi į UAB „NOLITA“ reikalaudamas grąžinti paskolą. Įmonė „Sticting N. L.“, perėmusi iš „KS Boulevard C.V.“ reikalavimą, pakartotinai kreipėsi į UAB „NOLITA“ reikalaudama padengti 6 399 000 Eur dydžio paskolą bei 2 902 052,24 Eur palūkanų, iš viso 9 301 052,24 Eur skolos, tačiau nei dalis paskolos iki šiol nėra grąžinta. 6 399 000,00 Eur dydžio paskola yra pradelsta penkerius metus, todėl apskaitos vedimas, už kurį visų pirma atsakingas pareiškėjas V. M. kaip UAB „NOLITA“ vadovas, tokiu būdu, kad nurodyta skola balanse perkeliama vis į kitus metus neturint tam jokio teisinio pagrindo, nepaneigia egzistuojančios prievolės padengti skolą, ką patvirtina dar 2010 m. gruodžio 8 d. „KS Boulevard C.V.“ reikalavimas. 9 301 052,24 Eur UAB „NOLITA“ skola įmonei „Sticting N. L.“ 1,5 karto viršija UAB „NOLITA“ į balansą įrašyto turto vertę, kas vienareikšmiškai reiškia UAB „NOLITA“ nemokumą.
5. Atskirajame skunde nepagrįstai nurodoma, kad įmonės „Sticting N. L.“ privalomos 2005 m. kovo 4 d. akcininkų sutartyje nurodytos paskolos suteikimo ir grąžinimo sąlygos, nes „Sticting N. L.“ reikalavimo teisę iš „KS Boulevard C.V.“ galėjo perimti tik tomis pačiomis sąlygomis, kokios buvo sulygtos minėtoje akcininkų sutartyje. „KS Boulevard C.V.“ nėra 2005 m. kovo 4 d. akcininkų šalimi bei niekada nebuvo prisijungusi prie šios sutarties bei neketina prisijungti ateityje. Aptariama sutartis yra sudaryta tarp ankstesnių UAB ‚NOLITA“ akcininkų UAB „Middle E. I. Baltija“ ir UAB „VMRC“, taigi šios sutarties nuostatos ir saistė tik minėtus subjektus. Nors „KS Boulevard C.V.“ įsigijo UAB „NOLITA“ akcijų, ji neperėmė įsipareigojimų pagal 2005 m. kovo 4 d. akcininkų sutartį, nes akcijų pirkimo-pardavimo sutartyse net neminima 2005 m. kovo 4 d. akcininkų sutartis ar jos nuostatos. „KS Boulevard C.V.“ nebuvo įsipareigojusi paskolintų lėšų grąžinimo laukti iki projekto pilno įgyvendinimo ir pelno iš projekto gavimo.
6. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. spalio 16 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1884/2014, nes nurodytos bylos ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi sutampa. Pareiškėjai klaidina teismą, atskirajame skunde nurodydami Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. kovo 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e2-632-178/2015. Minėtoje civilinėje byloje Nr. e2-632-178/2015 nebuvo sprendžiamas klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ar panaikinimo, o buvo sprendžiamas klausimas dėl kreditorių susirinkimo nutarimų teisėtumo ir pagrįstumo. Taigi nagrinėjamos bylos ir pareiškėjų nurodomos civilinės bylos Nr. e2-632-178/2015 ratio decidendi nesutampa.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas tenkintinas.
CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.
Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria pirmosios instancijos teismas atsisakė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti kreditorių susirinkimo nutarimo, kuriuo nutarta įmonei iškelti bankroto bylą ne teismo tvarka, vykdymo procedūrą iki byloje bus priimtas ir įsiteisės teismo procesinis sprendimas.
Dėl apeliantų rašytinių paaiškinimų priėmimo.
Apeliantai įmonė „Seboso H. L.“ ir V. M. 2016 m. kovo 1 d. pateikė Lietuvos apeliaciniam teismui rašytinius paaiškinimus, kuriuos prašo prijungti prie bylos bei įvertinti jų atskirojo skundo nagrinėjimo metu. Rašytiniuose paaiškinimuose apeliantai nurodo, kad Vilniaus apygardos teismas 2016 m. vasario 12 d. nutartimi išnagrinėjo jų skundą bei pripažino neteisėtu bei panaikino UAB „NOLITA“ kreditorių susirinkimo 2015 m. gruodžio 8 d. nutarimą, kuriuo nutarta įmonei iškelti bankroto bylą ne teismo tvarka. Apeliantų teigimu, Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 12 d. nutartyje padarytos išvados yra reikšmingos sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių būtinųjų sąlygų – tikėtino skundo pagrįstumo ir realios grėsmės teismo sprendimo įvykdymui buvimo.
Nagrinėjamu atveju apeliantai rašytiniuose paaiškinimuose pateikė apeliacinės instancijos teismui informaciją apie jų skundo išnagrinėjimo rezultatą pirmosios instancijos teisme bei šia informacija papildomai grindžia jų atskirajame skunde nurodytus argumentus. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad apeliantų rašytiniuose paaiškinimuose nurodyta Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 12 d. nutartis yra nagrinėjamos bylos sudedamoji dalis ir šioje nutartyje nustatytos faktinės aplinkybės bei padarytos išvados bet kokiu atveju būtų vertinami nagrinėjant apeliantų atskirąjį skundą, sprendžia, jog yra pagrindas pateiktus rašytinius paaiškinimus priimti.
Dėl atsisakymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones teisėtumo
Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatas teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, įstatymas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui numato dvi privalomas sąlygas: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas ir, antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, egzistuoja teismo sprendimo neįvykdymo grėsmė. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, nėra pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Remiantis Lietuvos apeliacinio teismo formuojama laikinųjų apsaugos priemonių instituto (CPK XI skyriaus penktasis skirsnis) normų taikymo bei aiškinimo praktika, teismas spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nenagrinėja ieškinio (pareiškimo, skundo) pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio (pareiškimo, skundo) faktinių ir teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-674/2014; 2014 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014). Pagal prima facie (ieškinio preliminaraus pagrįstumo) doktriną atliekamo ieškinio (pareiškimo, skundo) pagrįstumo vertinimo tikslas yra teismo įsitikimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės galėtų būti priimtas ieškovui (pareiškėjui) palankus teismo sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1040/2013; 2013 m. spalio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2476/2013). Taigi, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas atlieka preliminarų ieškinio (pareiškimo, skundo) reikalavimų ir pateiktų įrodymų vertinimą, o ne bylos nagrinėjimą iš esmės.
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjai įmonė „Seboso H. L.“ (uždarosios akcinės bendrovės „NOLITA“ 50 proc. akcininkė) ir V. M. (uždarosios akcinės bendrovės „NOLITA“ kreditorius) ginčija UAB „NOLITA“ 2015 m. gruodžio 8 d. kreditorių susirinkimo nutarimą, kuriuo nutarta iškelti įmonei bankroto bylą ir bankroto procesą vykdyti ne teismo tvarka. Skundo reikalavimui užtikrinti pareiškėjai prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti UAB „NOLITA“ 2015 m. gruodžio 8 d. kreditorių susirinkimo nutarimo, kuriuo nutarta UAB „NOLITA“ iškelti bankroto bylą ne teismo tvarka, vykdymo procedūrą iki šioje byloje bus priimtas ir įsiteisės teismo procesinis sprendimas. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, padarė išvadas, kad pareiškėjų skundo reikalavimas yra tikėtinai pagrįstas, tačiau nėra kitos būtinosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – realios grėsmės galimai pareiškėjams palankaus teismo sprendimo įvykdymui (CPK 144 straipsnio 1 dalis).
Kaip matyti iš bylos duomenų, pareiškėjų pateiktame skunde buvo ne tik nurodytas aiškiai suformuluotas skundo reikalavimas ir jo teisinis pagrindimas, bet ir faktiniai bei teisiniai argumentai, susiję su įmonės (ne)mokumu, kreditorių informavimu apie ketinimą iškelti bankroto bylą, įmonės teisminius procesus, tikruosius įmonės kreditorių ketinimus kelti įmonei bankroto bylą, taip pat pateikti skunde nurodytas aplinkybes pagrindžiantys įrodymai. Pareiškėjų skundo priėmimo metu jo forma ir turinys atitiko įstatyme keliamus reikalavimus, todėl pateikus argumentuotą ir įrodymais grindžiamą skundą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo jo preliminarų pagrįstumą, kaip vieną iš sąlygų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui nagrinėjimo stadijoje. Juo labiau, kad išnagrinėjus pareiškėjų skundą iš esmės, Vilniaus apygardos teismas 2016 m. vasario 12 d. nutartimi pareiškėjų skundą patenkino, pripažino neteisėtu bei panaikino UAB „NOLITA“ 2015 m. gruodžio 8 d. kreditorių susirinkimo protokolą 1-uoju darbotvarkės klausimu bei nutraukė pradėtą šios bendrovės bankroto procesą ne teismo tvarka. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadas, kad įmonės akcininko iniciatyvos teisė pradėti bankroto procedūrą šiuo atveju neatitinka ĮBĮ 12 straipsnio 2 ir 4 dalių reikalavimų, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principų, nes apie siūlymą vykdyti bankroto procedūras ne teismo tvarka nebuvo pranešta raštu visiems kreditoriams; be to, ginčijamo kreditorių susirinkimo metu teisme UAB „NOLITA“ buvo pareikšti turtiniai reikalavimai, t. y. egzistavo ĮBĮ 12 straipsnio 1 dalyje apibrėžtos sąlygos, iš esmės draudžiančios pradėti bankroto procedūrą ne teismo tvarka. Nors pirmosios instancijos teismo 2016 m. vasario 12 d. nutartis yra apskųsta apeliacinės instancijos teismui bei nėra įsiteisėjusi, tačiau joje padarytos išvados taip pat patvirtina pareiškėjų skundo preliminarų pagrįstumą, kaip būtiną sąlygą laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.
Pirmosios instancijos teismas išvadą dėl antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinosios sąlygos – realios grėsmės galimai pareiškėjams palankaus teismo sprendimo įvykdymui – nebuvimo iš esmės grindė aplinkybėmis, kad bankroto proceso metu privaloma laikytis ĮBĮ numatytų terminų bei pareigų, todėl sustabdžius įmonės bankroto procedūrų vykdymą bei leidus įmonei toliau tęsti veiklą, galimai bus padaryta dar didesnė žala ne tik pačiai UAB „NOLITA“, bet ir jos kreditoriams. Padarydamas tokią išvadą pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. spalio 16 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-1884/2014, nustatytomis teisiškai reikšmingomis aplinkybėmis. Apeliantų teigimu, pripažinus įmonę bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, bus parduotas įmonės turtas, kurio grąžinimas iš jį įsigijusių trečiųjų sąžiningų asmenų bus labai apsunkintas, be to, tęsiant įmonės bankroto procedūras bus atleisti įmonės darbuotojai, nutrauktos įmonės sudarytos sutartys, administratoriui bus mokamas atlyginimas už įmonės administravimą, kas sąlygos dar didesnės žalos įmonei atsiradimą bei įmonės privedimą prie tikrojo bankroto. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su tokia apeliantų pozicija, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste padarė klaidingą išvadą dėl realios grėsmės galimai pareiškėjams palankaus teismo sprendimo įvykdymui nebuvimo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje.
Vadovaujantis ĮBĮ 13 straipsnio 4 dalimi, bankroto administratorius per 3 darbo dienas nuo kreditorių susirinkimo, kuriame kreditoriai nutarė įmonės bankroto procedūras vykdyti ne teismo tvarka, dienos raštu įspėja įmonės darbuotojus apie būsimą darbo sutarties nutraukimą ir po 15 darbo dienų nuo tokio įspėjimo nutraukia su jais darbo sutartis. Apie būsimą darbuotojų atleidimą administratorius ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo šioje dalyje nurodyto kreditorių susirinkimo dienos praneša teritorinei darbo biržai, savivaldybės institucijai ir įmonės darbuotojų atstovams. Kai bankroto procesas vyksta ne teismo tvarka, atsiranda šio įstatymo 10 straipsnio 7 dalyje, 16 straipsnyje ir 27 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatytos pasekmės (ĮBĮ 13 straipsnio 5 dalis). Taigi, taikant bankroto procesą ne teismo tvarka, bankroto procedūros pradžia siejama su kreditorių susirinkimo nutarimo įmonės bankroto procedūras vykdyti ne teismo tvarka priėmimo diena. Tokiu atveju kreditoriams nesutinkant su kreditorių susirinkimo nutarimu įmonės bankroto procedūras vykdyti ne teismo tvarka, vienintelė priemonė šią procedūrą sustabdyti yra kreipimasis į teismą su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 144 straipsnis). Kaip teisingai akcentuojama atskirajame skunde, nagrinėjamu atveju pareiškėjai prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pateikė teismui tik prasidėjus įmonės bankroto procedūrai, t. y. faktiškai bankroto administratoriui dar neatlikus jokių realių bankroto procedūros veiksmų. Todėl sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo šioje bankroto proceso stadijoje, teismas, įsitikinęs pareikšto skundo tikėtinu pagrįstumu bei įvertinęs skunde keliamo reikalavimo pobūdį, antrosios būtinosios laikinųjų apsaugos priemonių sąlygos buvimą turėjo tiesiogiai sieti su galimai pareiškėjams palankaus teismo sprendimo įvykdymo negalimumu ar apsunkinimu, o ne su tolimesne ĮBĮ numatyta bankroto procedūros atlikimo tvarka bei terminais, kas nagrinėjamoje bankroto procedūros stadijoje, kai sprendžiamas klausimas dėl bankroto bylos iškėlimo teisėtumo, nėra teisiškai reikšminga.
Kaip matyti iš Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 12 d. nutarties, ginčijamo kreditorių susirinkimo nutarimo priėmimo metu buvo padaryti imperatyvių ĮBĮ numatytų nuostatų pažeidimai – bankroto procedūra buvo inicijuota akivaizdžiai itin skubotai, sąmoningai nuslepiant tai nuo kito savininko „Seboso H. L.“ bei pačios UAB „NOLITA“, taip pat teismuose vykstant įmonės ir kreditorių turtiniams ginčams, kas patvirtina, jog nebuvo laikytasi bankroto ne teismo tvarka inicijavimo sąlygų bei galimai veikiama nesąžiningai. Apeliantų pateiktais duomenimis nustatyta, kad šiuo metu jau atliekami įmonės bankroto procedūros veiksmai - darbuotojams įteikti įspėjimai apie darbo sutarčių nutraukimus, kas, atsižvelgiant į pirmiau nurodytas pirmosios instancijos teismo 2016 m. vasario 12 d. nutartyje nustatytas reikšmingas aplinkybes, susijusias su padarytais bankroto bylos iškėlimo pažeidimais, sudaro pakankamą pagrindą prielaidai, jog pareiškėjams palankaus teismo sprendimo įvykdymas iki jis įsiteisės, gali pasidaryti neįmanomas, nes, esant tam tikrų kreditorių suinteresuotumui kuo operatyvesne bankroto procedūra, gali būti atlikti ĮBĮ numatyti bankroto procedūros veiksmai bei įmonė išregistruota iš Juridinių asmenų registro.
Sutiktina su atskirojo skundo argumentais, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. spalio 16 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1884/2014, kurios ratio decidendi nesutampa su nagrinėjamoje byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Šio atskirojo skundo argumentų kontekste, pirmiausiai, pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje yra suformuluota taisyklė, jog teismas, nagrinėdamas bylas, teisės normas aiškina ir taiko ne a priori, o kiekvienoje konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes tik toks aiškinimas yra ne aiškinimas a priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi. Pirmosios instancijos teismo nurodytoje Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje Nr. 2-1884/2014 buvo sprendžiamas klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo byloje, kurioje, pripažinus įmonę bankrutavusia ir prasidėjus likvidaciniam procesui, buvo ginčijamas ne tik kreditorių susirinkimo nutarimas iškelti įmonei bankroto bylą ir bankroto procesą vykdyti ne teismo tvarka, bet ir visi kiti kreditorių susirinkimo nutarimai. Be to, išnagrinėtoje byloje prašant taikyti laikinąsias apsaugos priemones nebuvo konkretizuota, kokio kreditorių susirinkimo nutarimo vykdymą siekiama sustabdyti ir kokiu tikslu. Taigi nurodytoje Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje Nr. 2-1884/2014 nustatytos faktinės aplinkybės neturi esminio panašumo su nagrinėjamoje byloje nustatytomis, kai prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones buvo pateiktas tik prasidėjus įmonės bankroto procedūrai, t. y. faktiškai bankroto administratoriui dar neatlikus jokių realių bankroto procedūros veiksmų.
Atskirajame skunde taip pat keliami klausimai dėl įmonės finansinės atskaitomybės ir kitų dokumentų įvertinimo bei jų reikšmės įmonės (ne)mokumui. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nurodyti klausimai yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas, todėl dėl jų nepasisako.
Kiti atskirojo skundo argumentai neturi įtakos skundžiamos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartis naikintina dėl netinkamo proceso teisės normų, reglamentuojančių laikinųjų apsaugos priemonių institutą, taikymo (CPK 144 straipsnio 1 dalis, 145 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 2 dalis, CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 338 straipsnis).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 5 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – taikyti laikinąsias apsaugos priemones, sustabdyti uždarosios akcinės bendrovės „NOLITA“ 2015 m. gruodžio 8 d. kreditorių susirinkimo nutarimo, kuriuo nutarta uždarajai akcinei bendrovei „NOLITA“ iškelti bankroto bylą ne teismo tvarka, vykdymo procedūrą, t. y. uždarajai akcinei bendrovei „NOLITA“ iškeltoje bankroto byloje ne teismo tvarka vykdomas bankroto procedūras iki įsiteisės teismo procesinis sprendimas šioje byloje.
Nutarties kopiją siųsti dalyvaujantiems byloje asmenims, uždarosios akcinės bendrovės „NOLITA“ administratoriui UAB „Insolvency group“ ir jos įgaliotam asmeniui V. U..
Teisėjas Artūras Driukas