Baudžiamoji byla Nr. 2K-199-719/2022

                                                    Teisminio proceso Nr. 1-04-5-00075-2018-3

                                                        Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.4.1; 1.1.4.4.5;

                                                                            1.2.28.2.2; 1.1.9.8; 2.8.9.1

                                                                             (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. birželio 30 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algimanto Valantino (kolegijos pirmininkas), Rimos Ažubalytės ir Artūro Ridiko (pranešėjas),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Gintautui Paškevičiui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. D. ir K. R. kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. lapkričio 30 d. nuosprendžio.

Kauno apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 31 d. nuosprendžiu A. D. dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 21 straipsnio 1 dalį ir BK 292 straipsnio 2 dalį, o K. R. dėl kaltinimo pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir BK 292 straipsnio 2 dalį išteisinti, nepadarę veikų, turinčių nusikaltimų ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. lapkričio 30 d. nuosprendžiu panaikinta Kauno apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 31 d. nuosprendžio dalis dėl A. D. ir K. R. išteisinimo, ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis.

A. D. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 21 straipsnio 1 dalį, BK 292 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimo bausme devyniems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytas laikinojo sulaikymo terminas nuo 2018 m. liepos 31 d. iki 2018 m. rugpjūčio 1 d.

Iš nuteistojo A. D. priteista 378 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atlyginimo.

K. R. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir BK 292 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimo bausme vieneriems metams.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytas laikinojo sulaikymo terminas nuo 2018 m. liepos 31 d. iki 2018 m. rugpjūčio 1 d.

Iš nuteistojo K. R. priteista 180 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atlyginimo.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2, 4 dalimis, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 94 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kaip nusikaltimo padarymo priemonė konfiskuotas automobilis BMW, valst. Nr. (duomenys neskelbtini).

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2, 3 dalimis, BPK 94 straipsnio 1 dalies 4 punktu, automobilyje „Ford Galaxy“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) rastas žemėlapis „Polska 2016“, juodos spalvos automobilinis kroviklis, automobilyje BMW, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) rastas žemėlapis „Polska 2017“, navigacija „Tomtom“ su prijungimo laidu konfiskuoti kaip nusikaltimo padarymo priemonės ir sunaikinti.

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro, prašiusio nuteistųjų kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1.       Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu A. D. pagal BK 21 straipsnio 1 dalį ir BK 292 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad iš anksto susitaręs ir veikdamas kaip vykdytojas bendrininkų grupe kartu su kaip kurstytoju veikiančiu nenustatytu asmeniu, kaip vykdytoju veikiančiu L. R. (L. R.) ir kaip padėjėju veikiančiu K. R., dėl savanaudiškų paskatų rengėsi neteisėtai gabenti Lietuvos Respublikos teritorijoje ir toliau per Lietuvos Respublikos valstybės sieną į Lenkijos Respubliką iš Latvijos Respublikos į Lietuvos Respubliką per Lietuvos Respublikos valstybės sieną neteisėtai atgabentus aštuonis nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčius, neteisėtai Lietuvos Respublikos valstybės sieną perėjusius užsieniečius – Vietnamo Socialistinės Respublikos piliečius: L. X. D., T. D. X., N. H. D., N. D. H., T. K. B., N. T. T., L. T. T., B. T. T. H., šiomis aplinkybėmis: A. D., laikotarpiu iki 2018 m. liepos 31 d. pasitelktas K. R., susitarė su juo iš anksto numatytoje miško aikštelėje, esančioje Lazdijų rajono savivaldybės (duomenys neskelbtini) seniūnijos (duomenys neskelbtini) kaime, perimti iš kito asmens, veikiančio pagal išankstinį susitarimą, automobiliu neteisėtai atgabentus užsieniečius ir neteisėtai juos toliau už atlygį gabenti tuo pačiu automobiliu Lietuvos Respublikos teritorijoje bei per Lietuvos Respublikos valstybės sieną į Lenkijos Respubliką. Vykdydamas šį susitarimą su K. R., bendrais su juo veiksmais laikotarpiu iki 2018 m. liepos 31 d. suplanavo neteisėto užsieniečių gabenimo maršrutą, numatė ir parūpino nusikaltimo priemones – žemėlapius su pažymėtu tolesnio užsieniečių gabenimo maršrutu bei, tęsdamas nenustatytomis aplinkybėmis sudaryto susitarimo tarp nenustatyto asmens, veikiančio kaip kurstytojas, K. R. ir L. R. veiksmus, laikotarpiu iki 2018 m. liepos 31 d. apie 10.30 val. kartu su K. R. automobiliu BMW, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nuvyko į bendrininkų sutartą automobilio ir užsieniečių perdavimo vietą. Išvardytus veiksmus A. D. atliko aplinkybėmis, kuriomis bendrininkas L. R., vykdydamas susitarimą, laikotarpiu iki 2018 m. liepos 31 d. apie 4 val. Latvijos Respublikoje nenustatytomis aplinkybėmis įlaipinęs užsieniečius į automobilį „Ford Galaxy“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) tą pačią dieną apie 4 val. juos už nenustatyto asmens pažadėtą 500 Eur atlygį neteisėtai gabeno iš Latvijos Respublikos į Lietuvos Respubliką per Lietuvos Respublikos valstybės sieną keliu Daugpilis–Zarasai–Kaunas, (duomenys neskelbtini) rajone, bei šiuos neteisėtai Lietuvos Respublikos valstybės sieną perėjusius užsieniečius toliau gabeno Lietuvos Respublikos teritorijoje iki Lazdijų rajono savivaldybės (duomenys neskelbtini) seniūnijos (duomenys neskelbtini) kaimo, kur po to A. D. bendrais veiksmais su K. R. perėmė iš L. R. nusikaltimo priemonę – automobilį „Ford Galaxy“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) turint tikslą juo toliau gabenti užsieniečius, tačiau neatliko tolesnių užsieniečių neteisėto gabenimo Lietuvos Respublikos teritorijoje ir per Lietuvos Respublikos valstybės sieną į Lenkijos Respubliką veiksmų dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes 2018 m. liepos 31 d. apie 10.30 val. visi buvo sulaikyti Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnų.

2.       Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu K. R. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir BK 292 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad, iš anksto susitaręs ir veikdamas kaip padėjėjas bendrininkų grupe kartu su kaip kurstytoju veikiančiu nenustatytu asmeniu, kaip vykdytojais veikiančiais A. D. ir L. R., dėl savanaudiškų paskatų padėjo iš Latvijos Respublikos į Lietuvos Respubliką per Lietuvos Respublikos valstybės sieną neteisėtai gabenti aštuonis nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčius užsieniečius – Vietnamo Socialistinės Respublikos piliečius: L. X. D., T. D. X., N. H. D., N. D. H., T. K. B., N. T. T., L. T. T., B. T. T. H., šiuos neteisėtai Lietuvos Respublikos valstybės sieną perėjusius nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčius užsieniečius padėjo toliau neteisėtai gabenti Lietuvos Respublikos teritorijoje ir padėjo rengiantis neteisėtai gabenti per Lietuvos Respublikos valstybės sieną į Lenkijos Respubliką šiomis aplinkybėmis: K. R. laikotarpiu iki 2018 m. liepos 31 d. su tyrimo metu nenustatytu asmeniu iš anksto susitarė už atlygį prisidėti prie nusikalstamos veikos padarymo, L. R. lengvuoju automobiliu „Ford Galaxy“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) iš Latvijos Respublikos į Lietuvos Respubliką ir toliau Lietuvos Respublikos teritorijoje iki iš anksto numatytos vietos – miško aikštelės, esančios Lazdijų rajono savivaldybės (duomenys neskelbtini) seniūnijos (duomenys neskelbtini) kaime, neteisėtai gabenant užsieniečius, ir susitarė už atlygį pasirūpinti jų tolesniu gabenimu į Lenkijos Respubliką, automobiliu „Ford Galaxy“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) užsieniečius toliau neteisėtai gabenti pasitelkiant A. D. Vykdydamas šį susitarimą, laikotarpiu iki 2018 m. liepos 31 d. susitarė su A. D., kad šis iš anksto numatytoje miško aikštelėje, esančioje Lazdijų rajono savivaldybės (duomenys neskelbtini) seniūnijos (duomenys neskelbtini) kaime, perimtų užsieniečius iš L. R., neteisėtai juos toliau gabentų Lietuvos Respublikos teritorijoje ir per Lietuvos Respublikos valstybės sieną į Lenkijos Respubliką, A. D. davė nurodymus dėl užsieniečių gabenimo maršruto ir pristatymo vietos, bendrais veiksmais su A. D. pasirūpindamas žemėlapiais su pažymėtu tolesnio užsieniečių gabenimo maršrutu. Laikotarpiu iki 2018 m. liepos 31 d. užsieniečiams neteisėtai gabenti numatė ir parūpino nusikaltimo priemones: specialiai nusikalstamai veikai daryti parengtą automobilį „Ford Galaxy“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) iš kurio galinės dalies buvo pašalintos keleivių sėdynės; automobilį BMW, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuriuo A. D. nuvežė į bendrininkų sutartą automobilio „Ford Galaxy“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir užsieniečių perdavimo vietą; žemėlapius gabenimo maršrutui numatyti. Išvardytus veiksmus K. R. atliko aplinkybėmis, kuriomis bendrininkas L. R., vykdydamas susitarimą, už nenustatyto asmens pažadėtą 500 Eur atlygį laikotarpiu iki 2018 m. liepos 31 d. apie 4 val., Latvijos Respublikoje nenustatytomis aplinkybėmis įlaipinęs užsieniečius į automobilį „Ford Galaxy“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) tą pačią dieną apie 4 val. juos neteisėtai gabeno iš Latvijos Respublikos į Lietuvos Respubliką per Lietuvos Respublikos valstybės sieną keliu Daugpilis–Zarasai–Kaunas, (duomenys neskelbtini) rajone, ir šiuos neteisėtai Lietuvos Respublikos valstybės sieną perėjusius užsieniečius toliau gabeno Lietuvos Respublikos teritorijoje iki Lazdijų rajono savivaldybės, (duomenys neskelbtini) seniūnijos, (duomenys neskelbtini) kaimo, kur automobilį „Ford Galaxy“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir užsieniečius toliau gabenti perdavė rengimosi toliau gabenti užsieniečius Lietuvos Respublikos teritorijoje ir per Lietuvos Respublikos valstybės sieną veiksmus atliekantiems K. R. ir A. D., kai toliau tęsdamas nusikalstamą veiką K. R. bendrais veiksmais su A. D. perėmė iš L. R. nusikaltimo priemonę – automobilį „Ford Galaxy“, nurodė A. D. juo toliau gabenti užsieniečius, tačiau neatliko tolesnių užsieniečių neteisėto gabenimo Lietuvos Respublikos teritorijoje ir per Lietuvos Respublikos valstybės sieną į Lenkijos Respubliką veiksmų dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes 2018 m. liepos 31 d. apie 10.30 val. visi buvo sulaikyti Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnų.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

3.       Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria A. D. išteisintas pagal BK 21 straipsnio 1 dalį, BK 292 straipsnio 2 dalį, o K. R. išteisintas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, BK 292 straipsnio 2 dalį, naikinama ir dėl šios dalies priimamas apkaltinamasis nuosprendis. Apeliacinės instancijos teismas tokią išvadą motyvavo šiais argumentais:

4.       Pirmosios instancijos teismo ši nuosprendžio dalis priimta išsamiai neištyrus faktinių bylos aplinkybių, tinkamai neįvertinus byloje esančių įrodymų. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas byloje surinktus įrodymus, neįvertino jų visumos, tarpusavio sąsajų, nepagrįstai atmetė ir nepripažino kai kurių byloje esančių duomenų įrodymais ir padarė neteisingas, surinktais ir teisme ištirtais įrodymais nepagrįstas išvadas, taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, o tai turėjo esminę reikšmę teismo išvadoms dėl A. D. ir K. R. kaltės padarius jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas.

III. Kasacinių skundų argumentai

5.       Kasaciniu skundu nuteistasis A. D. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. lapkričio 30 d. nuosprendį ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 31 d. nuosprendį. Kasatorius skunde nurodo:

5.1.       Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminius BPK pažeidimus, šie pažeidimai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisėtą bei pagrįstą sprendimą.

5.2.       Baudžiamasis procesas teisme yra grindžiamas rungimosi principu, kuris įtvirtina, kad kaltinimo ir gynybos šalys turi lygias teises teikti įrodymus, ginčyti kitos šalies argumentus, tačiau kaltinamojo teisinis statusas procese yra apibrėžtas nekaltumo prezumpcijos principu. Kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos.

5.3.       Nekaltumo prezumpcija reiškia, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Iš nekaltumo prezumpcijos kyla imperatyvas, kad kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo ir įrodinėjimo naštos negalima jam perkelti, visos abejonės, kurių negalima pašalinti, turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai (lot. in dubio pro reo) (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai), tokia pati pozicija išsakoma ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje (1988 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje Barber?, Messegué ir Jabardo prieš Ispaniją; 2001 m. kovo 20 d. sprendimas byloje Telfner prieš Austriją, peticijos Nr. 33501; 2009 m. kovo 31 d. sprendimas byloje Natunen prieš Suomiją, peticijos Nr. 21022/04, ir kt.). Pažymima, kad šis principas draudžia esant nepašalintų abejonių dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms, todėl kai byloje yra prieštaravimų, teismas privalo imtis priemonių jiems pašalinti. Kasacinės instancijos teismo praktikoje taip pat laikomasi nuomonės, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-205/2012, 2K-363/2013, 2K-232/2014, 2K-7-173/2014 ir kt.).

5.4.       Kaltinime teigiama apie pasikėsinimą padaryti nusikalstamą veiką ir veikos nutrūkimą dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių, tačiau, kvalifikuojant jam (kasatoriui) inkriminuotą veiką, akcentuojamas rengimasis padaryti nusikalstamą veiką.

5.5.       Kasatoriaus nuomone, nesuprantama kaltinimo dalis, kurioje nurodoma, kad jis (A. D.) susitarė su K. R. iš anksto numatytoje vietoje – miško aikštelėje, esančioje Lazdijų rajono savivaldybės (duomenys neskelbtini) seniūnijos (duomenys neskelbtini) kaime, perimti iš kito asmens, veikiančio pagal išankstinį susitarimą, automobiliu neteisėtai gabentus užsieniečius ir neteisėtai juos toliau už atlygį gabenti tuo pačiu automobiliu Lietuvos Respublikos teritorijoje bei per Lietuvos Respublikos valstybės sieną. Atkreipiamas dėmesys, kad nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu byloje nebuvo pateikta jokių duomenų apie jo (kasatoriaus) ir K. R. susitarimą, pasiskirstymą pareigomis ar vaidmenimis arba kitokį prisidėjimą ar bent numanymą apie neteisėtą trečiųjų šalių piliečių gabenimą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną.

5.6.       Apkaltinamajame nuosprendyje nėra suprantama, kokiais įrodymais buvo grindžiamas esminis inkriminuotos veikos požymis – savanaudiškos paskatos. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas šį požymį tiesiog preziumavo, taip išreikšdamas šališkumą ir suteikdamas prioritetą prokuroro pozicijai, nes byloje nėra jokių duomenų. Atkreipia dėmesį, kad nepagrįstas savanaudiškų paskatų inkriminavimas turi įtakos ne tik veikos kvalifikavimui, bet ir bausmei.

5.7.       Byloje nepagrįstai neapklausti Vietnamo Socialistinės Respublikos piliečiai, kurių parodymai, kasatoriaus nuomone, akivaizdžiai patvirtintų ar paneigtų esmines bylos aplinkybes, inkriminuotos nusikalstamos veikos planavimo ir organizavimo laikotarpį, savanaudiškas paskatas, gabenimo kryptį ir kt. Šiuo atveju, neapklausus ir išsiuntus sulaikytus trečiųjų šalių piliečius į atvykimo šalį (Latviją), nustatyti objektyvią tiesą byloje nėra galimybės. Todėl apeliacinės instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje savo išvadas grindė tik prielaidomis, kurių nepatvirtina jokie įrodymai. Nors jo (kasatoriaus) kaltė grindžiama žemėlapio radimu rankinėje ir rankinės radimu automobilyje, ši situacija, t. y. kaip asmeniniai daiktai atsirado kitame automobilyje, jam pačiam nesuvokiama dėl patirto šoko, kai atsitiktinai pateko į sulaikymo operaciją.

6.       Kasaciniu skundu nuteistasis K. R. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. lapkričio 30 d. nuosprendį ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 31 d. nuosprendį. Kasatorius skunde nurodo:

6.1.       Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminius BPK 20 straipsnio, BPK 305 straipsnio 1 dalies 1–3 punktų pažeidimus, šie pažeidimai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisėtą bei pagrįstą sprendimą.

6.2.       Baudžiamojo proceso paskirtis yra tinkamas įstatymo pritaikymas, t. y. kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BK l straipsnio 1 dalis). Vadinasi, teismas turi išnagrinėti bylą taip, kad nė vienas nekaltas asmuo nebūtų traukiamas baudžiamojon atsakomybėn ir jam nebūtų priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos yra įtvirtintos BK 2 straipsnyje. Šio straipsnio 3, 4 dalyse nustatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jei jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir jei jo veika atitinka BK specialiosios dalies straipsnyje nustatytą nusikalstamos veikos sudėtį. Pažymėtina, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti grįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias aplinkybes. Be to, teismo apkaltinamasis nuosprendis gali būti grindžiamas tik patikimais įrodymais, kurių pakanka neginčijamai išvadai apie asmens kaltumą. Teisingumą vykdo tik teismai, todėl konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas, o būtent teisingo sprendimo priėmimas (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2008 m. sausio 21 d., 2012 m. rugsėjo 25 d. nutarimai ir kt.).

6.3.       Baudžiamasis procesas teisme yra grindžiamas rungimosi principu, kuris įtvirtina, kad kaltinimo ir gynybos šalys turi lygias teises teikti įrodymus, ginčyti kitos šalies argumentus, tačiau kaltinamojo teisinis statusas procese yra apibrėžtas nekaltumo prezumpcijos principu. Kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos.

6.4.       Nekaltumo prezumpcija reiškia, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Iš nekaltumo prezumpcijos kyla imperatyvas, kad kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo ir įrodinėjimo naštos negalima jam perkelti, visos abejonės, kurių negalima pašalinti, turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai (lot. in dubio pro reo) (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai), tokia pati pozicija išsakoma ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (1988 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje Barber?, Messegué ir Jabardo prieš Ispaniją; 2001 m. kovo 20 d. sprendimas byloje Telfner prieš Austriją, peticijos Nr. 33501; 2009 m. kovo 31 d. sprendimas byloje Natunen prieš Suomiją, peticijos Nr. 21022/04, ir kt.). Pažymima, kad šis principas draudžia esant nepašalintų abejonių dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms, todėl kai byloje yra prieštaravimų, teismas privalo imtis priemonių jiems pašalinti. Kasacinės instancijos teismo praktikoje taip pat laikomasi nuomonės, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-205/2012, 2K-363/2013, 2K-232/2014, 2K-7-173/2014 ir kt.).

6.5.       Baudžiamojo proceso įstatymas nustato, kad savo forma ir turiniu apkaltinamasis nuosprendis turi atitikti BPK 304–307 straipsniuose keliamus reikalavimus, t. y. būti įtikinamas, nekelti abejonių dėl jame padarytų išvadų pagrįstumo, o nusikalstamos veikos aplinkybės, įrodymai ir teismo išvados nuosprendyje turi būti išdėstomi nuosekliai ir sudaryti logišką visumą. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų, o pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Nusikalstamos veikos aprašymą lemia baudžiamajame įstatyme nurodyti nusikalstamos veikos sudėties požymiai, būtini nusikalstamos veikos kvalifikavimui. Tais atvejais, kai nusikalstamą veiką padarė keli asmenys, jų veika nustatomojoje dalyje aprašoma bendrai, nurodant, kaip kiekvienas iš jų dalyvavo darant nusikalstamą veiką, t. y. nurodomas kiekvieno kaltinamojo kaip bendrininko vaidmuo, atlikti veiksmai, bendrininkavimo forma. Pažymėtina ir tai, kad kaltinamajame akte nusikalstamos veikos aprašymui yra keliami tokie pat reikalavimai, kaip ir BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyti apkaltinamojo nuosprendžio aprašomajai daliai, t. y. jame turi būti nurodoma padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės (BPK 219 straipsnio 3 punktas) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-503/2013).

6.6.       Pagal BPK 301 straipsnio 1 dalies, BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, teismas savo išvadas grindžia teisminio nagrinėjimo metu tiesiogiai ištirtais įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Šių reikalavimų nesilaikymas vertinant įrodymus dažnai pripažįstamas esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu. Vidinis teismo įsitikinimas turi susiformuoti kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją, palyginus ją su informacija, gaunama iš kitų šaltinių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-411/2004, 2K-43/2006 ir kt.). Todėl vertindamas įrodymus teismas ne tik turi laikytis BPK nustatytų taisyklių, bet ir įsitikinti, ar įrodymai yra patikimi, ar nesuklastoti, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini.

6.7.       Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus, apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti ne tik įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, bet ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame faktiniai duomenys vertinami pagal bendras logines ir procesiniais įstatymais nustatytas taisykles (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-91/2010). Nuosprendyje negali būti nutylėjimų, įrodymų vertinimo spragų ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-420/2008).

6.8.       Kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo arba šie argumentai nelogiški, painūs ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-471-507/2015, 2K-28-489/2016 ir kt.). Pažymima, kad baudžiamajame procese apeliacinis bylos nagrinėjimas suprantamas kaip bylos nagrinėjimas iš naujo neperžengiant apeliacinių skundų nustatytų ribų. Tačiau apeliacinės instancijos teismas turi įgaliojimus kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis, kai to prašoma prokuroro ar nukentėjusiojo (jo atstovo) apeliaciniame skunde (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-29-942/2016), taip pat apeliacinės instancijos teismas, ištyręs naujus įrodymus ar pirmosios instancijos teismo jau tirtus ir vertintus įrodymus, gali keisti kaltinime nurodytas esmines faktines bylos aplinkybes ar kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą ir savo iniciatyva, kai nustato tokią būtinybę. Tokiais atvejais kasacinis teismas vis dažniau turi atlikti ne tik teisės aiškinimo, bet ir priimto žemesnės instancijos teismo sprendimo patikrinimo funkcijas.

6.9.       Apeliacinės instancijos teismas, jam (K. R.) inkriminuodamas veiką pagal BK 292 straipsnio 2 dalį, nenurodė, kokiais įrodymais grindė esminį inkriminuotos veikos požymį – savanaudiškas paskatas. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas šį požymį tiesiog preziumavo ir pateikė spėjamojo pobūdžio išvadas, taip išreikšdamas šališkumą ir suteikdamas prioritetą prokuroro pozicijai, nes byloje nėra jokių duomenų. Atkreipiamas dėmesys, kad nepagrįstas savanaudiškų paskatų inkriminavimas turi įtakos ne tik veikos kvalifikavimui, bet ir bausmei.

6.10.       Nusikalstama veika pripažįstama padaryta dėl savanaudiškų paskatų tada, kai ji padaroma siekiant turėti iš to kokią nors sau ar kitiems asmenims turtinę naudą – piniginę, daiktinę, įgyti turtinę teisę, išvengti išlaidų ir pan. Savanaudiškos paskatos pagal BK 292 straipsnio 2 dalį yra būtinas šio kvalifikuoto nusikaltimo subjektyvusis požymis (motyvas), todėl privalo būti įrodytas. Kasaciniame skunde cituojamas apkaltinamasis nuosprendis ir pažymima, kad iš jo turinio nėra suprantama, kokiais įrodymais buvo grindžiamas šios inkriminuotos veikos požymis – savanaudiškos paskatos.

6.11.       Atkreipiamas dėmesys, kad nors apeliacinės instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, jog byloje kaip liudytojai apklausti per Lietuvos Respublikos sieną gabenti Vietnamo Socialistinės Respublikos piliečiai, tačiau iš bylos medžiagos matyti, jog nė vienas asmuo nebuvo apklaustas BPK nustatyta tvarka, taip pat nė vienam kaltinamajam nebuvo sudaryta galimybė užduoti jiems klausimų ir pan.

6.12.       Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta jokių patvirtinančių duomenų apie jo (kasatoriaus) susitarimą su kitais nuteistaisiais, jų pasiskirstymą pareigomis ar vaidmenimis arba kitokį prisidėjimą ar bent numanymą apie neteisėtą trečiųjų šalių piliečių gabenimą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną. Byloje nebuvo atsižvelgta ir į tai, kada tarp Vietnamo piliečių kilo mintis vykti į Europos Sąjungos šalis, koks jų galutinis taškas, kokius planus jie vykdė, kam ir kiek sumokėjo ir pan., kurios patvirtintų ar paneigtų nusikalstamos veikos planavimo ir organizavimo laikotarpį, savanaudiškas paskatas ir sąsajas tarp kaltinamųjų.

6.13.       Kasatoriaus nuomone, jo kaltės nepatvirtina nei automobilio pirkimo–pardavimo aplinkybės, nei automobilyje rastas žemėlapis. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad jis (kasatorius) parūpino nusikaltimui daryti automobilį, akivaizdžiai yra nepagrįsta ir spėjamojo pobūdžio. Teismas nevertino aplinkybių, kad iki nusikalstamos veikos buvo praėjęs ilgas laiko tarpas po automobilio pardavimo, be to, naujas automobilio savininkas juo intensyviai naudojosi.

6.14.       Atkreipiamas dėmesys į apeliacinės instancijos teismo padarytą klaidą dėl nepagrįstai konfiskuoto automobilio BMW, nes net prokuroras apeliacinės instancijos teisme šio reikalavimo atsisakė.

IV.        Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

7.       Nuteistųjų A. D. ir K. R. kasaciniai skundai atmestini.

        Dėl bylos nagrinėjimo kasacinės instancijos teisme ribų

8.       Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduoti kasaciniai skundai, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014, 2K-P-135-648/2016, 2K-P-58-697/2019, 2K-P-31-788/2021 ir kt.). Įrodymų pakankamumo ir patikimumo klausimais kasacinės instancijos teismas pasisako tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išsamiai ir nešališkai ištyrė byloje surinktus įrodymus, ar nustatant faktines veikos padarymo aplinkybes nebuvo ignoruoti svarbūs bylos duomenys, ar pagal nustatytas aplinkybes teisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Klausimas, ar pakanka įrodymų vienai ar kitai aplinkybei konstatuoti, išsprendžiamas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-274-788/2019, 2K-173-495/2021 ir kt.). Kasacinių skundų argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-402/2010, 2K-329-976/2017, 2K-141-697/2021 ir kt.).

9.       Iš kasacinių skundų turinio matyti, kad nuteistasis A. D., nesutikdamas su nuteisimu pagal BK 21 straipsnio 1 dalį, BK 292 straipsnio 2 dalį, o nuteistasis K. R. – su nuteisimu pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir BK 292 straipsnio 2 dalį, taip pat juose ginčija apeliacinės instancijos teismo skundžiamame nuosprendyje nustatytas faktines bylos aplinkybes (t. y. kad nuteistieji nesitarė, nesiskirstė pareigomis ar vaidmenimis arba kitaip dėl savanaudiškų paskatų neprisidėjo prie trečiųjų šalių piliečių gabenimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną) ir atliktos įrodymų analizės pakankamumą ir patikimumą, taip pat pateikia ir savąjį jų vertinimą. Tačiau kasacinės instancijos teismas nėra trečioji teisminė instancija, iš naujo vertinanti bylos įrodymus jų pakankamumo, patikimumo aspektais ir nurodanti, kuriais bylos duomenimis privalu remtis, o kuriuos atmesti. Dėl to kasatorių teiginiai ir argumentai, susiję su nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių nustatymu ir įrodymų vertinimu, nagrinėjami tik tiek, kiek jie atitinka BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytus bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus.

  Dėl nuteistojo A. D. kasaciniame skunde nurodyto BPK 255 straipsnio pažeidimo

10.       Nuteistojo A. D. kasacinio skundo teiginiai, kad jam kaltinimas buvo pateiktas dėl pasikėsinimo padaryti nusikalstamą veiką, o apkaltinamajame nuosprendyje buvo inkriminuotas rengimasis padaryti nusikaltimą, yra nepagrįsti ir atmestini.

11.       Pažymėtina, kad byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 255 straipsnio 1 dalis). Taigi bylos nagrinėjimo teisme ribos apibrėžtos pagal subjektus (asmenis, dėl kurių nagrinėjama byla) ir dalyką (faktinį ir teisinį bylos turinį). BPK normų, nustatančių bylos nagrinėjimo teisme ribas (BPK 255, BPK 256 straipsniai), paskirtis yra užtikrinti kaltinamojo teisę į gynybą, konkrečiai – teisę žinoti kaltinimo pobūdį ir pagrindą bei turėti pakankamai laiko ir galimybių pasirengti gynybai.

12.       Iš bylos medžiagos matyti, kad kaltinamajame akte A. D. kaltinimas buvo pateiktas pagal BK 21 straipsnio 1 dalį (rengimasis padaryti nusikaltimą) ir BK 292 straipsnio 2 dalį. Pagal šį kaltinimą pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu A. D. buvo išteisintas (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal prokuroro apeliacinį skundą ir priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, A. D. pripažino kaltu ir nuteisė taip pat pagal kaltinamajame akte jam pateiktą veikos kvalifikavimą. Taigi, akivaizdu, kad bylos nagrinėjimo teisme metu nebuvo pakeistos A. D. kaltinime nurodytos nei veikos faktinės aplinkybės, nei jos kvalifikavimas.

13.       Teisėjų kolegija atkreipia kasatoriaus dėmesį, kad tokiais atvejais, kai ikiteisminio tyrimo metu nustatoma, jog įtariamojo veikoje yra kito nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, baudžiamasis procesas dėl pirminio įtarimo nėra nutraukiamas, bet tęsiamas pagal naują (pakeisto turinio) pranešimą apie įtarimą, kuris asmeniui įteikiamas prieš apklausą (BPK 187 straipsnio 2 dalis) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-270-693/2016, 2K-132-699/2017). Nagrinėjamoje byloje tokie baudžiamojo proceso veiksmai buvo atlikti tinkamai ir esminių BPK reikalavimų pažeidimų nepadaryta. Taigi, priešingai nei mano kasatorius, jo padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimo kaita ikiteisminio tyrimo metu, t. y. pirminio pranešimo apie įtarimą turinio pakeitimas (iš pasikėsinimo pakeista į rengimąsi padaryti nusikalstamą veiką), taip pat nesuvaržė įstatymų garantuotos jo teisės žinoti, kuo jis įtariamas (vėliau ir kaltinamas), ir teisės į gynybą.

14.       Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad baudžiamojo proceso nuostatos, reglamentuojančios kaltinamojo teisę žinoti kaltinimo pobūdį ir pagrindą, nagrinėjamoje byloje nebuvo pažeistos.

              Dėl kasaciniuose skunduose nurodytų BPK pažeidimų, susijusių su duomenų pripažinimu įrodymais, ir įrodymų vertinimo

15.       Kasaciniuose skunduose nuteistasis A. D., ginčydamas BK 21 straipsnio 1 dalyje ir BK 292 straipsnio 2 dalyje, o nuteistasis K. R. – BK 24 straipsnio 6 dalyje ir BK 292 straipsnio 2 dalyje inkriminuotų nusikalstamų veikų sudėties požymių buvimą jų veiksmuose, nurodo argumentus, susijusius su, kasatorių nuomone, netinkamu apeliacinės instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Kasaciniuose skunduose akcentuojama, kad apeliacinės instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje išvadas dėl nuteistųjų kaltės grindė tik prielaidomis, nes jų nepatvirtina jokie byloje esantys įrodymai. Tačiau teisėjų kolegija su tokiais kasacinių skundų argumentais nesutinka.

16.       Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Be to, pagal BPK 20 straipsnio nuostatas įrodymai gali būti tik teisėtais būdais (įstatymų nustatyta tvarka) gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais, taip pat kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Esminiu šių nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; nepagrįstai įrodymais nepripažinti duomenys, atitinkantys BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-145-495/2021 ir kt.).

17.       Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinį ir motyvus teisės taikymo aspektu pagal kasacinių skundų argumentus, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo atliktas bylos įrodymų vertinimas ir nuosprendžio surašymas tokių pirmiau nurodytų trūkumų neturi, o kasaciniuose skunduose keliamos abejonės dėl netinkamo (neišsamaus) įrodymų vertinimo yra nepagrįstos. Atkreiptinas dėmesys, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą, nei tikėjosi kasatoriai, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai BPK pažeidimai.

18.       Kasatorių skundų argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas nuteistųjų kaltę grindė jiems nesuprantamais, selektyviais ir formaliais duomenimis, prieštarauja bylos medžiagai. Skundžiamame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje yra nurodyta, kokiais įrodymais grindžiama nuteistųjų kaltė (skundžiamo nuosprendžio 11 p.), išdėstyti motyvai, kodėl nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl kasatorių nekaltumo, argumentai dėl įrodymų visumos vertinimo, taip pat kodėl nuteistųjų iškeltos versijos atmetamos. Be to, skundžiamame nuosprendyje įrodymai palyginti tarpusavyje tiek nuoseklumo, tiek atitikties kitiems bylos duomenims aspektais, išvados argumentuotos, motyvuotai paneigtos ir atmestos nuteistųjų keltos gynybos versijos. Todėl teigti, kad apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas yra formalus, nesuprantamas ar selektyvus, nėra jokio pagrindo.

19.       Iš bylos duomenų ir skundžiamo apeliacinės instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, ne tik atliko papildomą įrodymų tyrimą (t. y. atliko papildomą įvykio vietos (vietovės) apžiūrą, apklausė papildomai liudytojus A. S., R. K., R. K., R. A., T. R., S. M., Š. P. ir kt.), bet ir iš naujo vertino visus bylos duomenis, surinktus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo faktines aplinkybes, kurios turėjo reikšmės kvalifikuojant nuteistųjų nusikalstamus veiksmus, t. y. A. D. pagal BK 21 straipsnio 1 dalį ir BK 292 straipsnio 2 dalį, o K. R. – pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir BK 292 straipsnio 2 dalį, įvertino byloje esančius įrodymus (pačių nuteistųjų A. D., K. R., taip pat nuteistojo L. R. parodymus; liudytojų A. S., T. R., S. M., Š. P., R. A., R. K., R. K., N. I. parodymus; teisiamajame posėdyje perskaitytų liudytojų A. Č. (A. Č.), T. N. T., X. T. D., T. H. B. T., B. T. K., D. N. H., H. N. D. parodymus; įvykio vietos ir daiktų apžiūros protokolus; papildomos įvykio vietos (vietovės) apžiūros protokolą; automobilių BMW ir „Ford Galaxy“ su juose rastais nuteistųjų asmeniniais daiktais (telefonais „Blackberry“, A. D. rankine bei žemėlapiais, navigacine sistema) apžiūros protokolus; asmens parodymų atpažinti pagal jo nuotraukas protokolus; pateiktas telekomunikacinių ryšių analizes; Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos pateiktą informaciją; kitus rašytinius įrodymus), kruopščiai patikrino kiekvieno jų tikrumą, pakankamumą, jų tarpusavio ryšį bei įrodomąją reikšmę tiek atskirai, tiek atsižvelgdamas į surinktų įrodymų visumą, taip pat motyvuotai aptarė ir paneigė nuteistųjų gynybos versijas, kad jie nesitarė nei tarpusavyje, nei su kitais asmenimis, nesiskirstė pareigomis ar vaidmenimis arba kitaip dėl savanaudiškų paskatų neprisidėjo prie neteisėto Vietnamo Socialistinės Respublikos piliečių gabenimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, bei tai, jog miško aikštelėje, į kurią L. R. automobiliu „Ford Galaxy“ atvežė neteisėtai per Lietuvos Respublikos valstybės sieną iš Latvijos Respublikos atgabentus vietnamiečius, tiek jie, tiek jų asmeniniai daiktai (rankinė, telefonai, žemėlapis) „Ford Galaxy“ automobilyje atsidūrė atsitiktinai, ir jų pagrindu nustatė faktines aplinkybes, pagrindžiančias nuteistųjų A. D. ir K. R. kaltę. Be to, skundžiamame sprendime įrodymai išdėstyti nuosekliai, atskleistas jų turinys ir įrodomoji reikšmė, nurodant motyvus, kodėl vienais įrodymais remiamasi, o kiti atmetami, teismo išvados logiškos, neprieštaringos, pagrįstos įrodymų palyginimu ir savo sprendimo argumentavimu (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1–3 punktai). Todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas neištyrė visų byloje surinktų įrodymų ar juos vertino selektyviai ir dėl to padarė BPK 20 straipsnio pažeidimus.

20.       Nepagrįsti kasacinių skundų argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas, apkaltinamajame nuosprendyje remdamasis liudytojų, t. y. per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabentų Vietnamo Socialistinės Respublikos piliečių, ikiteisminio tyrimo pareigūnei duotais parodymais ir neužtikrindamas galimybės A. D. ir K. R. patiems teisme apklausti kaltinimo liudytojus, suvaržė nuteistųjų teises.

21.       Pažymėtina, kad BPK 276 straipsnyje reglamentuojama kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duotų parodymų perskaitymo teisiamajame posėdyje tvarka ir sąlygos. Pagal BPK 276 straipsnio 4 dalį, byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, taip pat perklausomi ir peržiūrimi tokių apklausų garso ir vaizdo įrašai. Kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad teisme perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo parodymai, skirtingai nuo teisme perskaitytų jų parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo teisėjui, nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, ir jie gali būti reikšmingi teismui tikrinant ir vertinant teisiamajame posėdyje gautus kaltinamųjų, nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymus, ekspertizės aktą ir specialisto išvadą, byloje esančius dokumentus ir daiktinius įrodymus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-431-746/2015, 2K-73-689/2018, 2K-65-648/2021, 2K-118-458/2021 ir kt.). 

22.       Iš bylos medžiagos matyti, kad liudytojų Vietnamo Socialistinės Respublikos piliečių T. N. T., X. T. D., T. H. B. T., B. T. K., D. N. H., H. N. D. ikiteisminio tyrimo pareigūnei duoti parodymai buvo perskaityti pirmosios instancijos teisme, nes šie liudytojai teismo posėdyje nedalyvavo ir nebuvo apklausti dėl svarbių priežasčių, t. y. užsieniečiai neturėjo jokių teisėtą buvimą Lietuvos Respublikoje patvirtinančių dokumentų (Šengeno valstybių vizų), dėl to 2018 m. rugpjūčio 2 d. supaprastintos readmisijos tvarka buvo perduoti Latvijos Respublikos pareigūnams. Teisėjų kolegija sutinka su kasacinių skundų teiginiais, kad nuteistieji A. D. ir K. R. neturėjo galimybės pateikti klausimų davusiems parodymus užsienio piliečiams, tačiau atkreipia dėmesį, jog, teisiamajame posėdyje perskaičius šių liudytojų ikiteisminio tyrimo pareigūnei duotus parodymus, nuteistieji ir jų gynėjai turėjo galimybę ginčyti šių apklausų protokolų turinio teisingumą ar pateikti pastabas dėl juose nurodytų aplinkybių, tačiau šia galimybe teisminio nagrinėjimo metu nebuvo pasinaudota. Atsižvelgiant į tai, akivaizdu, kad nėra jokio teisinio pagrindo daryti išvadą, jog buvo pažeistos ar kitaip suvaržytos kasatorių procesinės teisės.

23.       Pažymėtina ir tai, kad teisiamajame posėdyje perskaitytus liudytojų Vietnamo Socialistinės Respublikos piliečių ikiteisminio tyrimo pareigūnei duotus parodymus apeliacinės instancijos teismas vertino kritiškai ir jais nesirėmė, bei negrindė nuteistųjų A. D. ir K. R. kaltės dėl jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų. Kadangi nuteistieji neigė savanaudiškų paskatų buvimą jų veiksmuose, apeliacinės instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje tik įvertino šių liudytojų parodymų dalis dėl atvykimo į Maskvą aplinkybių, bei tokius parodymus atmetė (skundžiamo nuosprendžio 29 punktas).

24.       Akivaizdu ir tai, kad šioje byloje nebuvo pagrindo vadovautis in dubio pro reo principu, nes baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai turi būti aiškinamos tik tos abejonės, kurių nepavyksta pašalinti bylos nagrinėjimo rungtyniškame procese metu, naudojantis BPK nustatytomis duomenų rinkimo, įrodymų tyrimo ir vertinimo priemonėmis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-109-628/2022).

25.       Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus argumentus, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus ir nustatęs, jog A. D. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką pagal BK 21 straipsnio 1 dalį ir BK 292 straipsnio 2 dalį, o K. R. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir BK 292 straipsnio 2 dalį, nepadarė esminių BPK pažeidimų, nurodytų kasaciniuose skunduose.

                Dėl bendrininkavimo (BK 25 straipsnio 2 dalis)

26.       Nėra teisinio pagrindo sutikti su kasatorių argumentais, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta, kokiu būdu ir kokiais konkrečiais veiksmais nuteistieji, veikdami bendrininkų grupe, t. y. A. D. veikdamas kaip vykdytojas, o K. R. veikdamas kaip padėjėjas, iš anksto susitarė miško aikštelėje perimti iš kito asmens, veikiančio pagal išankstinį susitarimą, automobiliu neteisėtai gabentus užsieniečius ir neteisėtai juos toliau už atlygį gabenti.

27.       Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas yra tyčinė nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių asmenų pastangomis (BK 24 straipsnio 1 dalis). Nusikalstamos veikos bendrininkai yra vykdytojas, organizatorius, kurstytojas ir padėjėjas (BK 24 straipsnio 2 dalis). Pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant konkrečios rūšies nusikalstamą veiką, turi būti konstatuota ne tik nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo yra sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, nustatyta konkrečiame BK specialiosios dalies straipsnyje, bet kartu ir tos veikos darymo formos – bendrininkavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma (bendrininkavimo sudėtis), nustatyta atitinkamose BK 24, 25 straipsnių nuostatose. Todėl akivaizdu, kad bendrininkavimą, kaip ir nusikalstamos veikos sudėtį, apibūdina ir atskleidžia objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumas; susitarimas bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje daryti, tęsti ar užbaigti nusikalstamą veiką kartu bei tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu (ar kitais asmenimis). Apie kiekvieno iš bendrininkų tyčią gali būti sprendžiama vertinant tiek bendrininkų susitarimą dėl bendros nusikalstamos veikos atlikimo, kuris sudaromas tarp bendrininkų iki veikos padarymo ar jos metu, tiek ir bendrininkų elgesį darant nusikalstamą veiką.

28.       Kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad būtų konstatuotas bendrininkų susitarimas, įstatymas nenurodo. Todėl kiekvieno bendrininkavimo atveju teismas privalo konstatuoti šį būtiną bendrininkavimo požymį, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes. Kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir kt.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, jog visi bendrininkai (t. y. vykdytojas, organizatorius, kurstytojas ar padėjėjas) buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales. Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje (t. y. susitarimas gali būti išankstinis ar staiga kilęs), iki bus pasiektas norimas rezultatas. Bendrininkavimas iš anksto susitarus yra tokia bendrininkavimo rūšis, kai susitarimas tarp bendrininkų dėl bendro nusikalstamos veikos padarymo sudaromas iki nusikalstamos veikos objektyviosios pusės įgyvendinimo pradžios. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad sprendžiant apie bendrininkų nusikalstamo sumanymo turinį ir susitarimo ribas negalima apsiriboti vien tik subjektyviais kaltininkų teiginiais apie nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Apie tyčios turinį bendrininkaujant sprendžiama įvertinus objektyvių bylos aplinkybių visumą. Be to, svarbu pažymėti ir tai, kad visi bendrininkai atsako pagal tą patį BK straipsnį, nustatantį bendrai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (bendrininkų susitarimo ribų peržengimas) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-218/2009, 2K-105-699/2016, 2K-295-719/2018, 2K-147-489/2021 ir kt.).

29.       Pažymėtina, kad bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria kartu pradėti daryti, tęsti ar užbaigti jau pradėtą nusikalstamą veiką, jei bent du iš jų yra vykdytojai (BK 25 straipsnio 2 dalis). Taigi bendrininkų grupė gali susidaryti rengimosi ar nebaigto pasikėsinimo stadijose. Bendrininkų grupės nariai tarpusavyje gali susitarti dėl visos bendros nusikalstamos veikos ar jos epizodų darymo, jos padarymo būdų, įrankių ir priemonių, pasinaudojimo nusikalstamais padariniais ar jų slėpimo ir kt. Iš anksto numatytas detalus nusikalstamos veikos padarymo planas, glaudžių ryšių tarp bendrininkų nustatymas, vaidmenų paskirstymas ir pan. nėra būtini bendrininkų grupės požymiai.

30.       Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis byloje surinktais, ištirtais ir detaliai įvertintais įrodymais, nustatė, kad A. D. ir K. R., veikdami iš savanaudiškų paskatų bendrininkų grupe kartu su kaip kurstytoju veikiančiu nenustatytu asmeniu bei kaip vykdytoju veikiančiu L. R., susitarė daryti nusikalstamą veiką, nustatytą BK 292 straipsnio 2 dalyje. Pagal byloje nustatytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė ir konkrečius nuteistųjų, t. y. A. D. kaip vykdytojo, o K. R. kaip padėjėjo, veiksmus. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad A. D., vykdydamas išankstinį susitarimą, iš L. R. perėmė automobilį „Ford Galaxy“ bei jame per Lietuvos Respublikos valstybės sieną iš Latvijos neteisėtai pergabentus Vietnamo Socialistinės Respublikos valstybės piliečius ir rengėsi toliau tęsti neteisėtą asmenų gabenimą Lietuvoje, o vėliau ir per Lietuvos Respublikos valstybės sieną į Lenkiją, dėl to jo veiksmai atitinka BK 21 straipsnio 1 dalyje, BK 292 straipsnio 2 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos požymius. O K. R., veikdamas kaip padėjėjas su šia bendrininkų grupe, numatė ir parūpino nusikalstamai veikai daryti reikalingas priemones – automobilį „Ford Galaxy“, kuriuo iš Latvijos į Lietuvą buvo gabenami užsienio piliečiai, Lenkijos valstybės žemėlapius, kuriuose sužymėtais maršrutais turėjo būti tęsiamas neteisėtas užsieniečių gabenimas, savo vairuojamu automobiliu BMW nuvežė A. D. į iš anksto sutartą automobilio su nelegaliai gabenamais užsieniečiais perėmimo vietą (į miško aikštelę) ir rengėsi lydėti bendrininko A. D. vairuojamą automobilį „Ford Galaxy“ kertant Lietuvos valstybės sieną bei vykstant iki suderinto galutinio tikslo Lenkijoje, dėl to jo veiksmai atitinka nusikalstamos veikos, nustatytos BK 24 straipsnio 6 dalyje, BK 292 straipsnio 2 dalyje, požymius.

31.       Iš skundžiamo apkaltinamojo nuosprendžio turinio matyti, kad apie buvusį A. D. ir K. R. išankstinį susitarimą ir jo pobūdį daryti nusikalstamą veiką, nustatytą BK 292 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas sprendė iš visų bylos duomenų apie jų tarpusavio bendravimą ir atliktus kiekvieno iš jų veiksmus. Taip pat pagal byloje nustatytas aplinkybes nekyla abejonių, kad nuteistieji, nepriklausomai nuo to, kokią bendros nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius sudarančių veiksmų dalį yra atlikę, suvokė visus bendrai daromos veikos požymius, t. y. suprato, kad kartu su kitais asmenimis dalyvauja neteisėtai gabenant žmones per valstybės sieną už atlygį. Taigi, priešingai nei kasaciniuose skunduose teigia nuteistieji, A. D. ir K. R. išankstinio susitarimo turinys yra nustatytas ir atskleistas skundžiamojo nuosprendžio dalyje, kurioje išdėstytos įrodyta pripažintos jų padarytos nusikalstamos veikos aplinkybės.

32.       Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nuteistųjų A. D. ir K. R. veiksmams baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.

         Dėl savanaudiškų paskatų požymio nustatymo (BK 292 straipsnio 2 dalis)

33.       Kasatoriai skunduose tvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas, inkriminuodamas nuteistiesiems veiką pagal BK 292 straipsnio 2 dalį, skundžiamame nuosprendyje nenurodė, kokiais įrodymais grindžia esminį šios veikos požymį – savanaudiškas paskatas. Kasatorių nuomone, apeliacinės instancijos teismas šį požymį tiesiog preziumavo ir pateikė spėjamojo pobūdžio išvadas. Tačiau šie kasatorių skundų teiginiai ir juos pagrindžiantys kasaciniuose skunduose nurodyti argumentai yra nepagrįsti ir atmestini.

34.       Pagal BK 292 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas neteisėtai per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturintį užsienietį, o pagal šio straipsnio 2 dalį, baudžiamas tas, kas šiuos veiksmus atliko dėl savanaudiškų paskatų. Pažymėtina, kad nusikalstama veika padaroma dėl savanaudiškų paskatų tada, kai ji padaroma siekiant turėti iš to kokią nors turtinę naudą (t. y. pinigų, daiktų arba įsigyti turtinę teisę ir kt.) sau ar kitiems asmenims.

35.       Priešingai nei nurodoma nuteistųjų kasaciniuose skunduose, apeliacinės instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje teisingai pripažino, kad A. D. ir K. R., darydami nusikalstamą veiką pagal BK 292 straipsnio 2 dalį, veikė dėl savanaudiškų paskatų. Tokią išvadą, t. y. kad nuteistieji darė nusikalstamą veiką už iš anksto pažadėtą atlygį, apeliacinės instancijos teismas padarė įvertinęs įrodymų visumą (tame tarpe ir nuteistojo L. R. bei liudytojo Š. P. parodymus), susiejęs visus įrodymus į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija kitaip vertinti šį apeliacinės instancijos teismo nustatytą kasatorių veiką kvalifikuojantį požymį (savanaudiškas paskatas) ir daryti priešingas išvadas neturi jokio teisinio pagrindo.

36.       Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nuteistųjų A. D. ir K. R. veikų teisinis vertinimas yra teisingas, baudžiamasis įstatymas nuteistiesiems taikytas teisingai.

              Dėl BK 72 straipsnio taikymo

37.       Kasaciniame skunde nuteistasis K. R. tvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas apkaltinamajame nuosprendyje nepagrįstai kaip nusikalstamos veikos padarymo priemonę konfiskavo automobilį BMW.

38.       BK 72 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Konfiskuotinu turtu laikomas BK uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas.

39.       Pažymėtina, kad BK 72 straipsnyje tiesiogiai nenustatyta, kas laikytina nusikaltimo padarymo įrankiu ar priemone. Tačiau, pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, spręsdamas, ar turtas laikytinas nusikalstamos veikos įrankiu ar priemone, teismas įvertina šio turto panaudojimo reikšmę nusikalstamos veikos sudėties požymių įgyvendinimui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-24/2011, 2K-237/2011). Turtas gali būti pripažįstamas nusikaltimo priemone ir tada, kai jis nėra tiesiogiai pritaikytas tokiai veikai daryti, tačiau nustatoma, kad tokio turto panaudojimas palengvino nusikalstamos veikos padarymą taip, kad jos padarymas be jo panaudojimo nebūtų įmanomas. Dažnai šis kriterijus teismų praktikoje taikomas nusikaltimo padarymo priemone pripažįstant transporto priemonę, jeigu kaltininkas ja naudojosi tam, kad sudarytų galimybes padaryti nusikalstamą veiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-339/2008, 2K-463/2011, 2K-534/2011).

40.       Byloje surinkus, ištyrus ir įvertinus įrodymus nustatyta, kad K. R., vairuodamas automobilį BMW, kartu su A. D. atvyko į įvykio vietą (miško aikštelę), iš kurios turėjo būti tęsiamas neteisėtas užsieniečių gabenimas. Taip pat nustatyta ir tai, kad K. R. šiuo automobiliu (kuriame buvo Lenkijos valstybės žemėlapis su pažymėtomis vietomis, navigacija su nustatytomis vykimo kryptimis) rengėsi lydėti bendrininko A. D. vairuojamą automobilį „Ford Galaxy“ su nelegaliai gabenamais užsieniečiais kertant Lietuvos valstybės sieną ir vykstant iki suderinto galutinio tikslo Lenkijoje. Iš šių byloje nustatytų aplinkybių akivaizdu, kad be šio automobilio nuteistiesiems būtų buvę sudėtinga atvykti į nusikalstamos veikos vietą ir tęsti kitus iš anksto suplanuotus veiksmus, t. y. A. D. nebūtų galėjęs iš L. R. perimti automobilio „Ford Galaxy“ su jame esančiais per Lietuvos Respublikos valstybės sieną iš Latvijos neteisėtai pergabentais Vietnamo Socialistinės Respublikos valstybės piliečiais, o K. R. nebūtų galėjęs prisidėti prie neteisėto užsieniečių gabenimo per valstybės sieną.

41.       Teisėjų kolegijos vertinimu, ši transporto priemonė buvo naudojama kaip priemonė, palengvinanti bendrininkų nusikalstamos veikos darymą, todėl apeliacinės instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pagrįstai pripažino automobilį BMW nusikaltimo padarymo priemone ir šį automobilį konfiskavo.

42.       Pažymėtina ir tai, kad BK 72 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas baigtinis sąrašas atvejų, kada gali būti konfiskuojamas trečiojo asmens turtas, nepriklausomai nuo to, ar tas asmuo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už konkrečios nusikalstamos veikos padarymą. Spręsdamas, ar savininkas turėjo ir galėjo žinoti, kad jo turtas bus panaudotas darant tokį nusikaltimą, teismas įvertina turto perdavimo aplinkybes (pvz., turtas perduodamas asmeniui, kuris verčiasi neteisėta veikla, ir turto savininkui šios aplinkybės žinomos; perduotą turtą valdė ir juo naudojosi kaltininkas, o savininkas nesidomėjo jam priklausančio turto likimu) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-500/2010, 2K-222-511/2021 ir kt.).??? ???

43.       Pagal byloje nustatytas aplinkybes matyti, kad automobilis BMW priklauso N. I., tačiau šį automobilį 2003 m. ji perdavė naudotis savo dukteriai ir jos sutuoktiniui K. R., pastarieji šiuo automobiliu rūpinosi ir faktiškai jį valdė. Taip pat nustatyta ir tai, kad N. I. šia transporto priemone nesirūpino, nesidomėjo ir nekontroliavo, kokiais tikslais buvo naudojama ir pan. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės patvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas nepažeidė BK 72 straipsnio 4 dalies nuostatų ir teisėtai konfiskavo BMW automobilį kaip nusikaltimo padarymo priemonę. Atkreiptinas kasatoriaus dėmesys ir į tai, kad nusikalstamos veikos padarymo priemonės konfiskavimo tikslas – pirmiausia atimti galimybę dar kartą panaudoti šią priemonę nusikalstamais tikslais, taip pat daryti atitinkamą prevencinį poveikį taip veikti linkusiems asmenims.

44.       Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, skundžiamame nuosprendyje spręsdamas automobilio BMW kaip nusikalstamos veikos padarymo priemonės konfiskavimo klausimą, tinkamai aiškino ir taikė BK 72 straipsnio 2, 4 dalių nuostatas.

45.       Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas bylos įrodymus, nepadarė esminių BPK pažeidimų ir pagal byloje nustatytas aplinkybes baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai. Kasaciniuose skunduose nurodytais pagrindais keisti ar naikinti apeliacinės instancijos teismo priimtą apkaltinamąjį nuosprendį nėra teisinio pagrindo (BPK 369 straipsnis).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistųjų A. D. ir K. R. kasacinius skundus atmesti.

Teisėjai                                                                                Algimantas Valantinas

                                                                                                                             Rima Ažubalytė

                                                                                                                             Artūras Ridikas