Civilinė byla Nr. e2-8282-996/2023

                                                                                  Teisminio proceso Nr. 2-68-3-03924-2023-4

                                                                                  Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.5.2.18;

                                                                                  3.2.6.1

                                         (S)

VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. spalio 12 d. 

Vilnius

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Ieva Stanislovaitienė,

sekretoriaujant Onai Virmauskienei,

dalyvaujant ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „ELVATA BALTIC“ atstovams nemokumo administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Bankrovinga“ direktoriui P. B., advokatui Kornelijui Pivoriūnui,

atsakovo A. K. (A. K.) atstovui advokatui Andriui Košel,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „ELVATA BALTIC“ ieškinį atsakovui A. K. (A. K.) dėl žalos atlyginimo.

Teismas

n u s t a t ė :

bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „ELVATA BALTIC“ (toliau – ieškovė, BUAB „ELVATA BALTIC“, įmonė) elektroninių ryšių priemonėmis kreipėsi į teismą su ieškiniu (el. b. t. I, l. 1–9) A. K. (A. K.) (toliau – atsakovas), prašydama priteisti jai iš atsakovo 19 034,95 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. 

Ieškovė paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 26 d. iki 2021 m. rugsėjo 13 d. UAB „ELVATA BALTIC“ vadovu buvo paskirtas atsakovas, Vilniaus apygardos teismas 2021 m. rugsėjo 2 d. nutartimi ieškovei iškėlė bankroto bylą ir nemokumo administratore paskyrė uždarąją akcinę bendrovę „Bankrovinga“, kuri nustatė, jog atsakovas įmonei padarė žalą, kadangi atsakovas, būdamas įmonės direktoriumi, laiku nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei, juo labiau, kad su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo kreipėsi įmonės kreditorius, o ne įmonės administracija, tokiu būdu atsakovas yra laikomas ne tik, kad laiku, tačiau apskritai neįvykdęs šios pareigos. Nurodė, kad pagal finansinės atskaitomybės dokumentus, įmonės turtas nuo 2017 m. sausio 1 d. kasmet mažėjo – nuo 129 033 Eur (2016 m. gruodžio 31 d.) iki 20 784 Eur (2021 m. liepos 31 d.), nuo 2016 m. gruodžio 31 d. bendrovės mokėtinas sumas ir įsipareigojimus sudarė per vienus metus mokėtinos sumos ir kiti trumpalaikiai įsipareigojimai, kurių dydis nuo 2016 m. sausio 1 d. viršydavo pusę įmonės turimo turto arba visą įmonės turimą turtą, pardavimo pajamos nuo 2017 m. sausio 1 d. mažėjo – 2016 m. įmonės pardavimo pajamos sudarė 319 367 Eur, o 2019 m. – tik 667 Eur, per likusį laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo įmonė neturėjo pardavimo pajamų, nuo 2017 m. sausio 1 d. įmonė dirbo nuostolingai, įmonėje dirbo tik trys darbuotojai, iš kurių vienas buvo atleistas 2017 m. kovo 23 d., o įmonės direktorius – atsakovas ir projektų vadovas 2019 m. balandžio 1 d. išbraukti iš Sodros apdraustųjų asmenų sąrašo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) Vilniaus skyriaus iniciatyva. Vilniaus apygardos teismas 2022 m. sausio 7 d. patvirtino BUAB „ELVATA BALTIC“ kreditorinius reikalavimus, tame tarpe ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) kreditorinį reikalavimą – 19 034,95 Eur. Įsiteisėjus Vilniaus apygardos teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, įmonės „Prievolės, delspinigiai“ sudaro 19 034,95 Eur. Įmonės skola mokesčių administratoriui – VMI prasidėjo nuo 2016 m. rugsėjo 15 d. praleisto mokėjimo termino ir nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis sudarė 19 034,95 Eur. Įmonės skola mokesčių administratoriui – VMI pradėjo didėti nuo 2016 metų rugsėjo mėnesio, įmonė nuo 2016 m. rugsėjo 15 d. buvo nemoki, todėl atsakovas jau nuo 2016 m. rugsėjo mėnesio turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, tačiau šios savo pareigos neįvykdė ir dėl to įmonės skola VMI išaugo iki 19 034,95 Eur ir ši suma turi būti priteisiama iš atsakovo, kadangi kilo dėl jo neteisėtų veiksmų, kurie byloje įrodyti, kaip ir priežastinis ryšys su kilusia žala, atsakovo kaltė yra preziumuojama, jam kaip įmonės vadovui yra taikomi žymiai aukštesni atsakomybės ir elgesio standartai. Nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas nutarimais administracinio nusižengimo bylose Nr. A6.-2171-859/2018 ir Nr. A6.-2498-1122/2021 konstatavo, kad atsakovas, kaip įmonės vadovas, savo neteisėtais veiksmais pažeidė kreditorės VMI interesus, atsakovas kaltę dėl laiku neskelbto bankroto pripažino, teismas atsakovą pripažino kaltu, padarius administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 120 straipsnio 1 dalyje, ir skyrė jam baudas.

Atsakovas su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas (el. b. t. I, l. 68–73).

Atsakovas paaiškino, kad įmonės nemokumas galėjo pasireikšti ne anksčiau kaip praėjus 3 mėnesiams po finansinės prievolės atsiradimo (Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 2 straipsnio 8 dalis), todėl įmonė 2016 m. rugsėjo 15 d. nebuvo nemoki, dar gi iki 2019 m. gruodžio 19 d. ieškovė sumokėjo kreditoriui 3 173,13 Eur, t. y. vykdydama savo mokestines prievoles, todėl tikėtina iki šio momento nebuvo nemoki, kadangi civilinėje byloje nepateikta duomenų apie ieškovės turto ir pradelstų įsipareigojimų santykį. Pažymėjo, jog administracinio nusižengimo byloje nebuvo sprendžiamas padarytos žalos dydžio ir jos atlyginimo įmonei bei jos kreditoriams klausimas ir aplinkybė, kad buvęs įmonės direktorius administracine tvarka nubaustas už ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos nevykdymą, savaime nelemia civilinės atsakomybės taikymo. Teigė, jog svarstant atsakingo asmens civilinės atsakomybės klausimą, būtina nustatyti bendros išaugusios įmonės skolų sumos, kuri liks nepadengta, ir pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimo priežastinį ryšį. Sieti žalą, padarytą pavėlavimu kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo vien su kreditinių reikalavimų sumine išraiška negalima, paprastai tokioje situacijoje žala skaičiuojama nuo buvusių nemokumo momentu (kai egzistavo prielaidos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo) kreditinių reikalavimų ir bankroto metu užfiksuotų padidėjusių reikalavimų skirtumo. Konstatavus laiko momentą, nuo kada bendrovės vadovas pažeidė pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, šis neteisėtų veiksmų atlikimo (neveikimo) momentas laikytinas atskaitos tašku, nuo kurio turėtų būti pradėti skaičiuoti ieškovei padaryti nuostoliai. Taigi, vertinant padarytą žalos dydį ir priežastinį ryšį, turi būti vertinama įmonės skolų suma, išaugusi dėl bankroto bylos neinicijavimo laiku. Tik nustačius šių dydžių skirtumą, galima konstatuoti, kokio dydžio nuostolius patyrė įmonė dėl jos vadovo neteisėtų veiksmų (neveikimo). Atsakovo vertinimu, ieškovė ieškinį grindžia tik faktais, kad įmonei iškelta bankroto byla, kurioje kreditorių patvirtintų reikalavimų suma sudaro 19 034,95 Eur, ir kad įmonės vadovas nuo 2010 m. iki bankroto bylos iškėlimo buvo atsakovas, tačiau vien šios aplinkybės savaime nesudaro pagrindo atsakovo civilinei atsakomybei kilti. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, atsakomybės už pavėluotą kreipimąsi dėl bankroto bylos iškėlimo atveju įmonei, taip pat kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams, tuo tarpu su ieškiniu pateikti duomenys, atsakovo teigimu, patvirtina, kad ieškovei iškėlus bankroto bylą jos turto, perimto bankroto administratoriaus, vertė 2021 m. liepos 31 d. sudarė 20 784 Eur, todėl ši suma yra pakankama kompensuoti kreditoriaus nuostolius ir todėl priteisti iš atsakovo papildomą žalos atlyginimą nėra teisinio pagrindo.

Ieškovė pateikė dubliką (el. b. t. I, l. 77–82), kuriame pabrėžė, jog skola VMI susidarė nuo 2016 m. rugsėjo 15 d. Pažymėjo, kad atsakovas netinkamai aiškina galiojusio ĮBĮ nuostatas, nes tuo metu galiojusio ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis nustatė, kad įmonės nemokumas – įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės, t. y. įmonė buvo nemoki nuo pat 2015 m. pabaigos. Pagal ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalį, esant tokiai įmonės finansinei būklei, įmonės vadovas privalėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo dar 2016 m. pradžioje. Atsakovo teiginys dėl įmonės nemokumo momento sąlygų nustatymo atmestinas kaip nepagrįstas, kadangi šis momentas siejamas su įmonės gebėjimu atsiskaityti su kreditoriais bei turimo turto ir įsipareigojimų santykiu, todėl nepagrįstas atsakovo teiginys, kad atsakovui įvykdžius dalį įpareigojimų kreditoriui 2019 m., negalima daryti išvados dėl įmonės nemokumo. Pažymėjo, kad atsakovo nurodytą 20 784 Eur sumą sudaro 11 750 Eur debitoriniai reikalavimai, 5 786 Eur atsargos ir 3 153 Eur piniginės lėšos, 11 750,19 Eur dydžio reikalavimą sudaro Baltarusijos įmonių skolos, kaip matyti iš mokėjimo terminų, 2016 m. jie jau buvo pradelsti, o bankroto metu šias lėšas išieškoti iš Baltarusijos įmonių nebuvo jokių galimybių, pagal 2021 m. liepos 31 d. balanso duomenis, 5 786 Eur sudarė atsargos ir 3 153 Eur piniginių lėšų likutis, kurių įmonės vadovas neperdavė nemokumo administratoriui, taigi, nemokumo administratoriui nebuvo perduotas 20 784 Eur vertės turtas. Ieškovė pabrėžė, kad nuo 2015 m. pabaigos buvo visi įmonės nemokumo požymiai, o taip pat duomenys, kad įmonės finansinė būklė blogėjo; atsakovas, susipažinęs su 2015 m. finansine atskaitomybe, turėjo kreiptis su pareiškimu dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, tačiau jis to nepadarė, todėl jam tenka pareiga atlyginti dėl to kilusią žalą.

Atsakovas pateikė tripliką (el. b. t. I, l. 103–105), kuriame papildomai paaiškino, jog ieškovė bankroto procese galėjo padengti kreditoriaus turtinį reikalavimą, tačiau to nepadarė dėl nuo nemokumo administratoriaus priklausančių priežasčių bei aplinkybių, nes nemokumo administratorius nesiėmė veiksmų ieškovei įgyvendinti reikalavimus dėl 11 750,19 Eur skolų išreikalavimo iš ieškovės skolininkų, nors šia suma galėjo būti iš dalies kompensuoti kreditoriaus nuostoliai. Ieškovė pripažįsta, kad jos kreditoriniai reikalavimai tretiesiems asmenims sudarė 11 750,19 Eur, tačiau jų, anot ieškovės, nebuvo galimybės išreikalauti iš skolininkų bankroto metu. Tačiau ieškovė nepateikė byloje duomenų, kad ji bent jau ėmėsi kokių nors veiksmų, siekdama įgyvendinti savo turtines teises. Atsakovas pažymėjo, kad ieškovės prekių atsargos buvo perduotos nemokumo administratoriui, o jų realizavimo rezultatas nėra žinomas, nors šia suma galėjo būti iš dalies kompensuoti kreditoriaus nuostoliai. Iš ieškovės nemokumo administratoriaus 2021 m. liepos 31 d. ataskaitos žinoma, kad ieškovės atsargų vertė sudarė 5 786 Eur, tačiau dublike ieškovė nurodo, kad šis ar kitas turtas jai nebuvo perduotas, tačiau toks teiginys neatitinka tikrovės. Nutraukus veiklą, ieškovė valdė šias prekių atsargas, kurių vertė sudarė 5 786 Eur: a) dujinis kondensacinis katilas FGB-K-32/8 ir b) stalas Napoli. Šis turtas buvo perduotas nemokumo administratoriui ir buvo jo realizuojamas. Atsakovas pažymėjo ir tai, kad ieškovės piniginių lėšų likutis buvo perduotas nemokumo administratoriui, tačiau šie pinigai nebuvo panaudoti daliniam kreditoriaus nuostolių kompensavimui. Iš ieškovės nemokumo administratoriaus 2021 m. liepos 31 d. ataskaitos žinoma, kad ieškovės piniginių lėšų likutis sudarė 3 153 Eur. Nemokumo administratorius dublike klaidingai teigia, kad šis turtas jam taip pat nebuvo perduotas.

Teismo posėdžio metu ieškovės atstovas advokatas Kornelijus Pivoriūnas papildomai paaiškino, kad 3 153 Eur grynųjų pinigų atsakovas neperdavė, 5 786 Eur atsargos perduotos nebuvo, 11 750,19 Eur yra Rusijos ir Baltarusijos įmonių skolos, kurių terminai suėję iki 2016 m., žala susidarė po to, kai įmonė jau buvo nemoki.

Teismo posėdžio metu ieškovės atstovas P. B. papildomai paaiškino, kad iš įmonės darbuotojai pagrinde atleisti 2015–2016 m., pirkėjų skolos 11 750,19 Eur susidariusios 2011–2016 m., tai Rusijos ir Baltarusijos įmonės, nors atsakovas kas mėnesį iki 20 kartų vykdavo į komandiruotes į Baltarusiją, bet jokių skolos išieškojimo veiksmų nesiėmė, tai beviltiškos skolos, 3 153 Eur grynųjų pinigų atsakovas neperdavė, atsakovas perdavė stalą Napoli ir šildymo bei vėdinimo įrengimą, jie buvo parduoti už 290 Eur, bet pagal įstatymo nuostatas pirmiausia dengiamos administravimo, teisinės išlaidos, po to pirmos eilės kreditoriniai reikalavimai ir tik tada antros eilės, kas sudaro VMI skolą.

Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas advokatas Andrius Košel papildomai paaiškino, kad mokesčių prievolės terminas yra penkeri metai, todėl kreditorinis reikalavimas nėra galiojantis, jis nevykdytinas, todėl ieškovė žalos nepatyrė, jei žala būtų, ieškovė turi pakankamai turto (23 308,22 Eur), tačiau ieškovė nesistengė susirinkti skolas, atsakovas nurodė, kad grynuosius pinigus 3 153 Eur bankroto administratoriui perdavė.

Ieškinys tenkinamas visiškai.

Byloje ginčas kilo dėl žalos atlyginimo.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad UAB „ELVATA BALTIC“ vadovu nuo 2010 m. liepos 26 d. iki 2021 m. rugsėjo 17 d. buvo atsakovas (el. b. t. I, l. 18–22); 2021 m. liepos 26 d. ieškovės kreditorė VMI kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos UAB „ELVATA BALTIC“ iškėlimo (Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. eB2-2651-967/2021), Vilniaus apygardos teismas 2021 m. rugsėjo 2 d. nutartimi minėtoje civilinėje byloje UAB „ELVATA BALTIC“ iškėlė bankroto bylą ir jos nemokumo administratore paskyrė uždarąją akcinę bendrovę „Bankrovinga“ (el. b. t. I, b. l. 10–13), ši teismo nutartis įsiteisėjo 2021 m. rugsėjo 13 d.; Vilniaus apygardos teismo 2022 m. sausio 7 d. nutartimi buvo patvirtintas BUAB „ELVATA BALTIC“ kreditorių sąrašas bei kreditorių finansiniai reikalavimai – pirmos eilės kreditoriaus VSDFV Vilniaus skyriaus kreditorinis reikalavimas  253,05 Eur, antros eilės kreditoriaus VMI kreditorinis reikalavimas 19 034,95 Eur, bendra kreditorių finansinių reikalavimų suma – 19 288 Eur (el. b. t. I, l. 15–17), ši teismo nutartis įsiteisėjo 2022 m. sausio 19 d.; Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. A6.-2171-859/2018 atsakovą pripažino kaltu padarius administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 120 straipsnio 1 dalyje, ir skyrė jam administracinę nuobaudą – 700 Eur dydžio baudą (el. b. t. I, l. 49–52); Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. lapkričio 17 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. A6.-2498-1122/2021 atsakovą pripažino kaltu padarius administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 120 straipsnio 1 dalyje, ir skyrė jam administracinę nuobaudą – 2 000 Eur dydžio baudą (el. b. t. I, l. 53–57).

Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad  įmonės nemokumas – įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės.

Pažymėtina, kad pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas yra neteisėtas neveikimas, galintis sukelti žalos, už kurios padarymą įmonės vadovui kyla atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-228/2011). Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad pareiga inicijuoti nemokumo procesą įmonės vadovui nustatyta todėl, kad šis subjektas geriausiai žino įmonės finansinę būklę, o pavėluotas bankroto bylos iškėlimas galėtų pažeisti tiek jau esančių įmonės kreditorių (jei toliau didėtų įmonės skolos), tiek naujų potencialių kreditorių interesus (jei šie asmenys, nežinodami apie įmonės nemokumą, tiektų jai prekes ir (arba) teiktų paslaugas). Įstatyme nustatyta, kad tuo atveju, kai įmonės administracijos vadovas nevykdo arba netinkamai vykdo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.87 straipsnyje ar steigimo dokumentuose nurodytas pareigas, jis privalo atlyginti padarytą žalą (CK 2.87 straipsnio 7 dalis). Tam, kad būtų galima taikyti įmonės vadovo civilinę atsakomybę, būtina nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas, t. y. neteisėtus veiksmus, atsiradusią žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį. Nustačius atliktus neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovė neturi įrodinėti, kad įmonės vadovas yra kaltas. Paneigti šią prezumpciją, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės, remdamasis kaltės nebuvimu, turi įmonės vadovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011).

Nagrinėjamu atveju byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad įmonės skola mokesčių administratoriui – VMI prasidėjo nuo 2016 m. rugsėjo 15 d. praleisto mokėjimo termino, įmonė buvo nemoki nuo 2015 m. pabaigos, todėl atsakovas, susipažinęs su 2015 m. finansine atskaitomybe, turėjo kreiptis į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje buvo numatyta, kad  įmonės nemokumas – įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės, todėl įmonės nemokumo momentas siejamas su įmonės gebėjimu atsiskaityti su kreditoriais bei turto ir įsipareigojimu santykiu, o ne su jos gebėjimu atlikti tam tikrus mokėjimus. Pagal finansinės atskaitomybės dokumentus, įmonės turtas nuo 2017 m. sausio 1 d. kasmet mažėjo – nuo 129 033 Eur (2016 m. gruodžio 31 d.) iki 20 784 Eur (2021 m. liepos 31 d.), įmonės mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai nuo 2016 m. sausio 1 d. viršydavo pusę įmonės turimo turto arba visą įmonės turimą turtą, pardavimo pajamos nuo 2017 m. sausio 1 d. mažėjo – 2016 m. įmonės pardavimo pajamos sudarė 319 367 Eur, o 2019 m. – tik 667 Eur, per likusį laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo įmonė neturėjo pardavimo pajamų, nuo 2017 m. sausio 1 d. įmonė dirbo nuostolingai, iš įmonės darbuotojai pagrinde atleisti 2015–2016 m., galiausiai įmonėje dirbo tik trys darbuotojai, iš kurių vienas buvo atleistas 2017 m. kovo 23 d., o įmonės direktorius – atsakovas ir projektų vadovas 2019 m. balandžio 1 d. išbraukti iš Sodros apdraustųjų asmenų sąrašo VSDFV Vilniaus skyriaus iniciatyva.

Aukščiau aptartos byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad įmonės vadovas – atsakovas, įmonei turint finansinių problemų, esant nemokiai, turėjo pareigą inicijuoti įmonės nemokumo procesą (JANĮ 5 straipsnio 1 punktas, 6 straipsnio 2 punktas). Tačiau duomenų, kad atsakovas, vykdydamas jam įstatymo nustatytą pareigą, savalaikiai būtų inicijavęs nemokumo procesą, ar pats asmeniškai iš viso jį būtų inicijavęs, byloje nėra. Priešingai, įmonės nemokumo procesą 2021 m. liepos 26 d. inicijavo įmonės kreditorė VMI. Taigi, daroma išvada, kad buvusio įmonės vadovo – atsakovo neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės sąlyga, nagrinėjamu atveju pasireiškė neveikimu – atsakovas, turėdamas įstatyme numatytą pareigą, laiku (ir apskritai) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Už neveikimą atsakovas 2018 m. rugpjūčio 29 d. ir 2021 m. lapkričio 17 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarimais pripažintas kaltu padarius administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 120 straipsnio 1 dalyje, kaltę pripažino ir jam buvo paskirtos piniginės nuobaudos.

Kasacinio teismo išaiškinta, kad įmonės bankroto byloje patvirtinta kreditorių reikalavimų suma civilinėje byloje dėl įmonės vadovo civilinės atsakomybės už žalą, padarytą tuo, kad, esant įmonei nemokiai, nepaduodamas pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo, yra vertinama kaip įmonės vadovo padaryta žala (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-228/2011, 2013 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-496/2013). Tiek juridinio asmens dalyviai, tiek valdymo organai savo veikloje privalo elgtis taip, kad dėl jų veikimo ar neveikimo bendrovė nesukeltų žalos tretiesiems asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-421/2016).

Nagrinėjamu atveju bankroto byloje patvirtinta VMI kreditorių reikalavimų suma lygi 19 034,95 Eur, kuri vertinama kaip įmonės vadovo (atsakovo) padaryta žala. Žala bankrutuojančiai įmonei atsirado dėl to, kad atsakovui laiku neinicijavus nemokumo proceso, atsirado jos skola VMI. Kaip nustatyta iš bylos medžiagos, žala susidarė po to, kai įmonė jau buvo nemoki. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad žala įmonei (ir tuo pačiu jos kreditoriams) atsirado dėl atsakovo neteisėtų veiksmų – neveikimo, daro išvadą, kad tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir žalos egzistuoja ir kita civilinės atsakomybės sąlyga – priežastinis ryšys. Kadangi atsakovo kaltė preziumuojama ir atsakovas nepaneigė kaltės prezumpcijos, teismas sprendžia, kad yra visos įstatyme nustatytos sąlygos atsakovo (buvusio įmonės vadovo) civilinei atsakomybei taikyti (CK 2.87 straipsnio 7 dalis, 6.246–6.249 straipsniai).

Nors byloje atsakovas teigė, kad iškėlus bankroto bylą ieškovės turto vertė sudarė virš 20 000 Eur, todėl šios sumos turėjo pakakti kompensuoti kreditorės nuostolius, tačiau nėra duomenų, patvirtinančių, jog atsakovas perdavė nemokumo administratoriui tokios vertės turtą, kurį, kaip nurodo, sudaro 11 750 Eur debitoriniai reikalavimai, 5 786 Eur atsargos ir 3 153 Eur piniginės lėšos. Šalys sutiko, kad 11 750,19 Eur dydžio reikalavimą sudaro Rusijos ir Baltarusijos įmonių skolos, mokėjimo terminai dar 2016 m. buvo pradelsti. Byloje nėra įrodymų, kad atsakovas būtų savalaikiai bandęs tokias skolas išieškoti, todėl yra pagrindas teigti, kad išieškoti šias lėšas bankroto metu iš Rusijos, Baltarusijos įmonių nebuvo ir nėra jokių galimybių. Nors atsakovas nurodė, kad bankroto administratorius nepateikė informacijos apie tai, kad jis jau bent bandė išieškoti šias lėšas iš skolininkų Rusijoje ir Baltarusijoje, tačiau teismas pažymi, kad tiek dėl aukščiau nurodyto paties atsakovo neveikimo savalaikiai, taipogi esant įtemptiems valstybių tarpusavio santykiams, skolos išieškojimas šiose valstybėse esamu metu Lietuvos įmonėms yra itin apsunkintas arba iš viso neįmanomas. Atsakovas neperdavė bankroto administratoriui 5 786 Eur vertės atsargų ir 3 153 Eur piniginių lėšų grynaisiais, nors teigė priešingai, tačiau nepateikė įrodymų savo teiginiams pagrįsti, todėl teismas laiko, kad atsakovas šio turto neperdavė bankroto administratoriui, todėl nebuvo galimybės ieškovei kompensuoti kreditorės nuostolius. Kartu pastebėtina, kad nors atsakovo atstovas advokatas teismo posėdžio metu teigė, kad kreditorinis reikalavimas nėra galiojantis ir vykdytinas dėl 5 metų mokestinės prievolės termino pasibaigimo, tačiau šiuo atveju kreditorinio reikalavimo galiojimą ir vykdytinumą patvirtina Vilniaus apygardos teismo 2022 m. sausio 7 d. nutartis, įsiteisėjusi 2022 m. sausio 19 d.

Taigi, įvertinęs visa tai, kas išdėstyta aukščiau, teismas konstatuoja, jog visos atsakovo deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos nustatytos, todėl ieškovės reikalavimas dėl žalos priteisimo tenkinamas, ieškovei iš atsakovo priteisiamas 19 034,95 Eur žalos atlyginimas.

Teismas, vadovaudamasis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, 6.210 straipsnio 1 dalimi, priteisia ieškovei iš atsakovo 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 19 034,95 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2023 m. kovo 21 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos. 

Dėl kitų šalių išdėstytų teiginių teismas nepasisako, kadangi laiko, jog jie nėra teisiškai reikšmingi šios bylos išsprendimui, nekeičiantys teismo padarytų išvadų.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta aukščiau, vadovaudamasis nurodytų teisės normų sistemine analize, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, remdamasis ištirtų bylos įrodymų visuma, teisingumo ir protingumo kriterijais, vidiniu įsitikinimu, teismas daro išvadą, kad ieškinys yra pagrįstas, todėl tenkinamas visiškai – ieškovei iš atsakovo priteisiamas 19 034,95 Eur žalos atlyginimas ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 19 034,95 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2023 m. kovo 21 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

Nustatyta, kad ieškovė byloje patyrė 804,65 Eur išlaidas už teisinę pagalbą. Kadangi teismo sprendimas priimtas ieškovės naudai, todėl ieškovė turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą CPK 93 straipsnio 1 dalies pagrindu. Taigi, teismas priteisia ieškovei iš atsakovo 804,65 Eur bylinėjimosi išlaidas (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas).

Kadangi pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktą ieškovė atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo, ieškinį patenkinus visiškai, vadovaujantis CPK 96 straipsnio 1 dalimi, iš atsakovo į valstybės biudžetą priteisiamas 428 Eur žyminis mokestis.

Teismas šioje byloje patyrė 6,64 Eur pašto išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kurios, pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 66 straipsnio 4 dalį, suapvalintos iki artimiausio sveiko skaičiaus – 7 Eur, priteisiamos į valstybės biudžetą iš atsakovo (CPK 96 straipsnio 1 dalis).

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 270 straipsniu teismas

n u s p r e n d ž i a :

ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „ELVATA BALTIC“ ieškinį patenkinti visiškai.

Priteisti ieškovei bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „ELVATA BALTIC“ (į. k. 302531458) iš atsakovo A. K. (A. K.) (a. k. (duomenys neskelbtini)) 19 034,95 Eur (devyniolikos tūkstančių trisdešimt keturių eurų ir devyniasdešimt penkių centų) žalos atlyginimą, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (19 034,95 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2023 m. kovo 21 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 804,65 Eur (aštuonių šimtų keturių eurų ir šešiasdešimt penkių centų) bylinėjimosi išlaidas.

Priteisti valstybės naudai iš atsakovo A. K. (A. K.) (a. k. (duomenys neskelbtini)) 428 Eur (keturių šimtų dvidešimt aštuonių eurų) žyminį mokestį ir 7 Eur (septynių eurų) teismo patirtas išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu. Valstybei priteista suma turi būti sumokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (į. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5662. Sumokėjimą patvirtinantį dokumentą būtina skubiai pateikti teismui.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėja Ieva Stanislovaitienė