Civilinė byla Nr. 3K-3-528/2013

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-03002-2009-1 Procesinio sprendimo kategorijos: 42.10; 42.11; 42.11.5; 63.2           

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 30 d.

Vilnius

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės (pranešėja), Birutės Janavičiūtės ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų uždarosios akcinės bendrovės „Damivita“, N. Š., D. Š. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 31 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo akcinės bendrovės DNB banko ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Damivita“, N. Š., D. Š. dėl skolos priteisimo ir atsakovų priešieškinį ieškovui dėl kredito sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu.

              Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas AB DNB bankas pareikštu ieškiniu prašė priteisti solidariai iš atsakovų UAB „Damivita“, D. Š. ir N. Š. ieškovo naudai 200 000 Lt negrąžinto kredito, 11,57 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje jis nurodė, kad ieškovo ir atsakovo UAB „Damivita“ 2007 m. gegužės 8 d. buvo sudaryta Kredito linijos sutartis Nr. K-2411-2007-209 (su pakeitimais ir papildymais – tarp jų 2007 m. rugsėjo 27 d. Susitarimu Nr. K-2411-2007-209 šalys susitarė, kad ieškovo atsakovui UAB „Damivita“ suteikiamo kredito suma – 640 000 Lt, o jo grąžinimo terminas – 2008 m. rugsėjo 1 d.; toliau – ir Susitarimas), pagal kurią ieškovas suteikė atsakovui 640 000 Lt kredito linijos limito sumą, nustatant galutinį šios sumos grąžinimo terminą 2008 m. rugsėjo 1 d. (toliau – ir Kredito sutartis). Kredito sutarties įvykdymui užtikrinti 2007 m. gegužės 8 d. buvo sudarytos dvi laidavimo sutartys (Nr. 1 ir Nr. 2) su atsakovais N. Š. bei D. Š., kuriomis jie įsipareigojo atsakyti ieškovui kaip solidarieji skolininkai, jeigu atsakovas UAB „Damivita“ nevykdys arba netinkamai vykdys Kredito sutarties sąlygas (toliau – Laidavimo sutartys). Ieškovo teigimu, atsakovas UAB „Damivita“ netinkamai vykdė Kredito sutartį (laiku negrąžino kredito, nemokėjo palūkanų ir delspinigių), todėl ieškovas 2009 m. rugpjūčio 7 d. raštais įspėjo atsakovus dėl prievolės nevykdymo ir Kredito sutarties nutraukimo šios sutarties bendrosios dalies 37 punkto pagrindu. Vadovaujantis CK 6.81 straipsniu bei Laidavimo sutarčių 1.1 ir 2.1.1 punktais, atsakovai atsako ieškovui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai, kurie privalo grąžinti ieškovui dalį (200 000 Lt) negrąžinto kredito bei sumokėti 11,57 proc. dydžio metines palūkanas, sutartas Kredito sutartyje (Kredito sutarties bendrosios dalies 14 punktas, specialiosios dalies 5 punktas; CK 6.6, 6.37, 6.38, 6.81, 6.210 straipsniai). Ieškovas pažymėjo, kad UAB „Damivita“ netinkamai vykdė ginčo sutartį (ir kitas dvi kredito sutartis), o kredito gavėjo (atsakovo UAB „Damivita“) įsipareigojimų nevykdymas yra esminis Kredito sutarties pažeidimas, todėl ieškovas turėjo teisę vienašališkai nutraukti Kredito sutartį (Kredito sutarties bendrosios dalies 42 punktas; CK 6.217 straipsnio 5 dalis).

Teismo posėdyje ieškovas nurodė, kad ginčo sutartis nebuvo nutraukta, bet pasibaigė jos terminas. N. Č. mokėjimo pavedimu pervestos lėšos (150 000 eurų) buvo panaudotos kitai skolai pagal kitą kredito sutartį (Nr. K-2411-2007-433) padengti (kita civilinė byla), nes ginčo sutarties bendrosios dalies 47 punkte numatyta, jog paskolos gavėjo pervestas pinigų sumas ieškovas gali naudoti bet kurios iš šalių sudarytoms kredito sutartims padengti.

Atsakovai UAB „Damivita“, N. Š. ir D. Š. pareiškė priešieškinį AB DNB bankui, kuriuo prašė pripažinti negaliojančiu Kredito sutarties vienašalį nutraukimą, apie kurį ieškovas atsakovą UAB „Damivita“ informavo 2009 m. rugpjūčio 7 d. raštu. Atsakovai nurodė, kad UAB „Damivita“ nepadarė esminio Kredito sutarties pažeidimo, todėl ieškovas neturėjo teisės nutraukti Kredito sutarties (CK 6.217 straipsnio 1 dalis). Jų manymu, nėra pagrindo teigti, kad laikinai atsiradęs nevisiškas Kredito sutarties nuostatų vykdymas suponuotų prielaidas ieškovui tikėtis, jog UAB „Damivita“ šių nuostatų neįvykdys ateityje, juolab kad UAB „Damivita“ iš esmės nuolat vykdė savo įsipareigojimus pagal ginčo sutartį (CK 6.217 straipsnio 2 dalies 1 punktas); be to, įmonė buvo sudariusi su ieškovu dar dvi kredito sutartis, pagal kurias taip pat buvo mokamos įmokos, o ieškovui buvo žinoma, jog atsakovo UAB „Damivita“ veikla yra sezoninė (didžiausias pajamas įmonė gauna gruodžio–sausio mėn.); atsakovas UAB „Damivita“ nuolat siųsdavo ieškovui savo tarpinius balansus ir pelno (nuostolių) ataskaitas bei prašymus pakeisti Kredito sutarties sąlygas, į kuriuos ieškovas nereagavo (CK 6.217 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Mokėjimų pagal ginčo sutartį sutrikimai nebuvo paveikti atsakovo UAB „Damivita“ tyčios ar didelio neatsargumo, bet juos lėmė objektyvios aplinkybės, susijusios su Lietuvos ir pasaulio ūkio nuosmukiu (CK 6.217 straipsnio 2 dalies 3 punktas).

Atsakovai teismo posėdyje pažymėjo, jog M. Š. nurodymu N. Č. pervesti 150 000 eurų buvo skirti ginčo sutarties įvykdymui užtikrinti.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. birželio 1 d. sprendimu ieškinį tenkino ir priteisė iš atsakovų solidariai ieškovui 200 000 Lt negrąžinto kredito, 11,57 proc. metinių palūkanų nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos (2009 m. lapkričio 17 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei iš kiekvieno atsakovo po 2 877 Lt bylinėjimosi išlaidų; atsakovų priešieškinį atmetė.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad šalių ginčas kilo dėl aplinkybės, ar Kredito sutartis pasibaigė ir atsakovų pareiga grąžinti kreditą atsirado dėl termino pasibaigimo, ar, nors ir pasibaigus kredito grąžinimo terminui, pareiga grąžinti visą skolą atsirado dėl šios sutarties nutraukimo.

Teismo teigimu, ginčo sutarties kredito grąžinimo terminas pasibaigė 2008 m. rugsėjo 1 d., kaip numatyta šioje sutartyje, o ieškovas ir atsakovas UAB „Damivita“ nesudarė raštiško susitarimo dėl Kredito sutarties galiojimo termino pratęsimo šios sutarties bendrosios dalies 50 punkte nustatyta tvarka, todėl atsakovui UAB „Damivita“ atsirado pareiga grąžinti faktiškai panaudoto kredito limito lėšas. Dėl to, pasibaigus kredito grąžinimo terminui, teismas priteisė negrąžintą skolą iš atsakovo UAB „Damivita“ ieškovui (CK 6.881 straipsnio 1 dalis, 6.873 straipsnio 1 dalis). Teismas pažymėjo, kad atsakovai N. Š. ir D. Š., kaip laiduotojai, atsako ieškovui bendrai su atsakovu UAB „Damivita“ (CK 6.81 straipsnis, 6.6 straipsnio 4 dalis). Teismo vertinimu, atsakovų priešieškinyje nurodytas ieškovo 2009 m. rugpjūčio 7 d. raštas Nr. 30.58.37/586 dėl kredito sutarčių nutraukimo neturi įtakos atsakovų pareigos grąžinti visą skolą atsiradimui.

Teismas nurodė, kad, pripažinus, jog atsakovų pareiga grąžinti kreditą atsirado pasibaigus ginčo sutarties terminui, neturi teisinės reikšmės šalių nurodytos aplinkybės ir argumentai dėl šios sutarties pažeidimo esmės.

Teismo nuomone, ieškovas nėra pažeidęs sutartinės pareigos bendradarbiauti ir kooperuotis su kita šalimi (CK 6.200 straipsnio 2 dalis), nes byloje nustatyta, kad ieškovo darbuotojai žodžiu bendravo su atsakingais atsakovo UAB „Damivita“ darbuotojais, o aplinkybės, kad ieškovas nesutiko su vienašaliais atsakovo UAB „Damivita“ reikalavimais keisti kredito sutarčių sąlygas, negalima vertinti kaip ieškovo nebendradarbiavimo.

Teismas konstatavo, kad, pasibaigus ginčo sutarties terminui, visos sutarties sąlygos nenustojo galioti, ir pagal savo esmę liko galioti sutarties sąlygos, aptariančios šalių teises ir pareigas, susijusias su skolos grąžinimu bei grąžintų pinigų sumų paskirstymu, tarp jų sąlyga, leidžianti paskolos gavėjo pervestas pinigų sumas naudoti bet kurios iš šalių sudarytoms kreditavimo sutartims padengti (CK 6.221 straipsnio 3 dalis), todėl atmetė atsakovų argumentą, kad ieškovas, gavęs 150 000 eurų pavedimą, privalėjo dengti įsiskolinimą tik pagal Kredito sutartį.

Teismas nustatė, kad Kredito sutarties bendrosios dalies 14 punkte šalys susitarė, jog, praleidus kredito linijos limito grąžinimo terminus, už laiku negrąžintą kredito sumą bus skaičiuojamos padidintos palūkanos: 7,71 proc. + (7,71 proc.: 2) = 11,57 proc., todėl iš atsakovų ieškovo naudai priteisė 11,57 proc. dydžio metines procesines palūkanas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. sausio 31 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 1 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs Kredito sutarties bendrosios dalies 8, 50 punktų, specialiosios dalies 4 punkto, Susitarimo 1.2, 4.1 punktų, CK 6.81 straipsnio ir 6.881 straipsnio 1 dalies nuostatas, sprendė, kad pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog kredito grąžinimo terminas pagal ginčo sutartį pasibaigė 2008 m. rugsėjo 1 d., šiam terminui pasibaigus, atsakovams atsirado pareiga grąžinti kreditą.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad, suėjus kredito grąžinimo terminui, atsakovai iki 2008 m. rugsėjo 1 d. prievolių pagal ginčo sutartį neįvykdė ir negrąžino ieškovui kredito, padarė išvadą, kad atsakovams išliko pareiga tinkamai įvykdyti ginčo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus iki visiško prievolių įvykdymo pagal šią sutartį joje nustatytu būdu. Teismas sprendė, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą teigti, jog, pasibaigus ginčo sutarčiai, liko galioti šios sutarties bendrosios dalies 47 punkto sąlyga, suteikianti teisę ieškovui savo nuožiūra paskirstyti kredito gavėjo gautas įmokas (tarp jų ir 2010 m. spalio 25 d. sumokėtus 150 000 eurų), nepaisant jo nurodymų (CK 6.123 straipsnio 1, 3 dalys, 6.221 straipsnio 3 dalis). Teismas pažymėjo, kad CK 6.55 straipsnio 1 dalies nuostata nėra imperatyvioji, todėl šalys turėjo teisę susitarti ir kitaip, nei nustatyta šioje teisės normoje. Nagrinėjamu atveju ieškovas ir atsakovas UAB „Damivita“ Kredito sutarties 47 punkte susitarė dėl pirmiau nurodytos šio atsakovo įmokų paskirstymo tvarkos. Be to, atsakovas UAB „Damivita“ yra sudaręs su ieškovu ir daugiau kredito sutarčių, kuriose taip pat nustatyta tokia pati sąlyga dėl įmokų paskirstymo, todėl teismas padarė išvadą, kad atsakovas UAB „Damivita“, sutikęs su ginčo sutarties sąlyga, nustatančia ieškovui teisę savo nuožiūra paskirstyti kredito gavėjo įmokas, ir jos nenuginčijęs įstatymo nustatyta tvarka, neturi pagrindo jos nevykdyti ar reikalauti jos netaikyti.

Teismas sprendė, kad pirmosios instancijos teismas, pagrįstai konstatavęs, jog Kredito sutartis pasibaigė 2008 m. rugsėjo 1 d., turėjo pagrindą netenkinti priešieškinio reikalavimo pripažinti negaliojančiu vienašalį Kredito sutarties nutraukimą. Teismas pažymėjo, kad atsakovai, ginčydami aplinkybę, jog Kredito sutartis negalėjo būti iš esmės pažeista, pripažįsta, kad laiku nemokėjo kredito grąžinimo įmokų, nors pagal Kredito sutarties bendrosios dalies 41 punktą, tai – esminis ginčo sutarties pažeidimas. Be to, atsakovai negrąžino viso kredito iki šiol, todėl, teismo vertinimu, neturi reikšmės ir jų argumentas dėl 15 000 Lt pervedimo ieškovui po Kredito sutarties pasibaigimo.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą argumentai

              Kasaciniu skundu atsakovai UAB „Damivita“, N. Š., D. Š. prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti atsakovams N. Š. ir D. Š. įvykdžius prievolę, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodomi šie argumentai:

1. Dėl netinkamo materialiosios teisės normų taikymo. Prievolę pagal ginčo sutartį už atsakovus įvykdė trečiasis asmuo M. Š., 2010 m. spalio 25 d. mokėjimo nurodymu sumokėjusi 150 000 eurų (517 920 Lt). Mokėjimo nurodyme buvo aiškiai nurodyta mokėjimo paskirtis – skolinio įsipareigojimo pagal Kredito sutartį vykdymas. Ieškovas šias lėšas nepagrįstai užskaitė skoliniam įsipareigojimui pagal kitą 2007 m. rugsėjo 7 d. kreditavimo sutartį Nr. K-2411-2007-433 padengti. Nors įstatyme (CK 6.50, 6.51 straipsniai) nėra įtvirtintos absoliučios trečiojo asmens, vykdančio prievolę už skolininką, teisės nurodyti, kurią skolos dalį ar pagal kurią sutartį jis dengia, tačiau, vadovaujantis CK 1.2 ir 1.5 straipsniuose įtvirtintais bendraisiais proporcingumo, teisėtų lūkesčių, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, tiek trečiasis asmuo, tiek atsakovai turėjo pagrįstą teisę reikalauti, kad šiuo atveju būtų taikomas CK 6.55 straipsnis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. R. A. v. R. P., bylos Nr. 3K-3-680/2006). Net ir taikant CK 6.55 straipsnio 2 dalies nuostatas, nurodyta įmoka turėtų būti skirta būtent prievolėms, kylančioms iš ginčo sutarties, įvykdyti, nes ši skola yra seniausia.

Prievolių pagal 2007 m. rugsėjo 7 d. kreditavimo sutartį Nr. K-2411-2007-433 įvykdymui užtikrinti atsakovė N. Š. nėra laidavusi. Ieškovas 2010 m. rugsėjo 17 d. rašte Nr.30.58.17/6221 nurodė, kad pirmiau nurodyta pinigų suma, jei ji bus pervesta į ieškovo nurodytą sąskaitą, bus įskaityta tiek D. Š., tiek N. Š. skoliniams įsipareigojimams iš dalies padengti. Išskaičius įmoką taip, kaip tai atliko ieškovas, N. Š. įsipareigojimai nesumažėjo, kas nepagrįstai pažeidžia jos interesus ir teisėtus lūkesčius. Dėl to teismai nagrinėjamu atveju taip pat privalėjo įvertinti ir taikyti CK 1.137 straipsnio 2, 3, 4 dalių nuostatas, draudžiančias piktnaudžiauti savo teise bei naudotis savo teisėmis nesąžiningai.

Ieškovas, paskirstydamas įmoką, nepagrįstai taikė sutarčių bendrosiose sąlygose nustatytą teisę skirstyti įmokas savo nuožiūra. Ginčo sutartis buvo pasibaigusi, todėl šiuo atveju CK 6.221 straipsnio 3 dalies nuostatos, reglamentuojančios sutarčių nutraukimo padarinius, netaikytinos. Pasibaigus sutarčiai turėjo būti taikomas CK 6.55 straipsnis.

Ieškovas pažeidė reikalavimą bendradarbiauti su kita sutarties šalimi (CK 6.38 straipsnio 3 dalis). Atsakovai ne kartą kreipėsi su prašymais išdėstyti prievolių pagal visas kredito sutartis vykdymą, tačiau jis, nors ir būdamas stipresnioji sutarčių šalis, ne tik šiuos prašymus ignoravo, bet ir nutraukė sutartis.

Ieškovas, priimdamas sprendimus suteikti UAB „Damivita“ kreditus, nevykdė Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatytos kredito įstaigos prievolės prieš suteikiant kreditą įsitikinti, kad kliento finansinė bei ekonominė būklė ir jos prognozės leidžia tikėtis, kad klientas sugebės vykdyti įsipareigojimus. Atsakovai iš dalies pažeidė sutarčių sąlygas ne dėl savo piktavališkų veiksmų (neveikimo) ar piktybiško vengimo vykdyti prievoles, o dėl aplinkybių, kurių atsiradimo rizikos ieškovas tinkamai neįvertino.

2. Dėl proceso teisės normų pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas neįvykdė CPK 331 straipsnyje įtvirtintos pareigos priimti motyvuotą nutartį, t. y. skundžiamoje nutartyje aptarti ne visi apeliacinio skundo argumentai. Apeliaciniame skunde pateiktas argumentas, kad, paskirsčius pirmiau nurodytą įmoką tokiu būdu, kaip tai padarė ieškovas, buvo iš esmės pažeisti laiduotojos N. Š. interesai, tačiau teismas dėl šio argumento nepasisakė (CPK 331 straipsnio 4 dalis).

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas AB DNB bankas prašo apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą, o kasacinį skundą atmesti. Nurodomi šie argumentai:

1. Kasaciniame skunde atsakovai nepagrįstai kvestionuoja kitoje civilinėje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu (nutartimi) nustatytus prejudicinius faktus dėl 150 000 eurų panaudojimo skolai pagal 2007 m. rugsėjo 7 d. kreditavimo sutartį Nr. K-2411-2007-433 padengti teisėtumo ir ieškovo turimos teisės pagal kreditavimo sutarčių sąlygas savo nuožiūra skirstyti gautas įmokas kredito gavėjo skoloms pagal sutartis padengti. Teisminis ginčas tarp ieškovo ir atsakovų dėl skolos pagal 2007 m. rugsėjo 7 d. kreditavimo sutartį Nr. K-2411-2007-433 priteisimo ir 150 000 eurų paskirstymo yra išspręstas įsiteisėjusia Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. balandžio 29 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-319/2013 (CPK 182 straipsnio 2 punktas).

2. Šalims kreditavimo sutartyse susitarus dėl ieškovo teisės gautas įmokas skirstyti savo nuožiūra kredito gavėjo UAB „Damivita“ skoloms padengti, pagal savo esmę ir prigimtį tokią teisę nustatančios sutarties sąlygos galioja tiek po sutarties nutraukimo, tiek ir po sutarties įvykdymo termino pasibaigimo (CK 6.221 straipsnio 3 dalis). Atsakovai įstatymų nustatyta tvarka neginčijo šių sutarčių sąlygų, todėl tokia ieškovo teisė yra galiojanti (CK 6.189 straipsnis); kredito gavėjas šią sutartinę sąlygą akceptavo, pasirašydamas visas tris kreditavimo sutartis.

Atsakovai D. Š. ir N. Š., kaip laiduotojai, užtikrinę ginčo sutarties įvykdymą, taip pat akceptavo ir patvirtino tokios Kredito sutartyje nustatytos ieškovo teisės turėjimą (galiojimą). Jie savo parašais Laidavimo sutartyse patvirtino susipažinę su Kredito sutarties sąlygomis, 2007 m. rugsėjo 27 d. Susitarime Nr. K-2411-2007-209 parašais dar kartą patvirtino laidavimų galiojimą, kas paneigia kasacinio skundo argumentus dėl laiduotojos N. Š. teisių pažeidimo ir nepritarimo ieškovo teisei dėl įmokų skirstymo.

CK 6.55 straipsnyje įtvirtinta teisės norma nėra imperatyvioji, ji reglamentuoja įmokų paskirstymą, nesant kitokio šalių susitarimo, todėl šalims ginčo sutartyje susitarus dėl ieškovo teisės savo nuožiūra skirstyti gautas įmokas, ši teisės norma netaikoma. Jokios teisės normos neįpareigoja ieškovą (kreditorių) vykdyti trečiųjų asmenų, kurie nėra kreditavimo sutarčių šalys, nurodymus, kaip turi būti dengiamos jo skolininkų skolos. Trečiųjų asmenų tarpusavio susitarimai, kurių šalis nėra ieškovas, neturi įtakos ieškovo teisėms ir pareigoms, ir jam neprivalomi.

Byloje nėra įrodymų, kad ieškovas būtų įsipareigojęs gautą įmoką paskirstyti pagal vieną kurią nors konkrečią UAB „Damivita“ kreditavimo sutartį.

3. Visa atsakovų skola ieškovui pagal Kredito sutartį kartu su palūkanomis ir delspinigiais sudaro 604 939,12 Lt. Ieškinys pareikštas tik dėl dalies, t. y. 200 000 Lt, negrąžinto kredito priteisimo. Dėl to net 150 000 eurų įskaičius skolai pagal ginčo sutartį padengti, visa skola ieškovui padengta nebūtų (CK 6.54 straipsnis). Atmesti ieškinį, pripažinus atsakovus įvykdžius prievolę, dėl kurios buvo pareikštas ieškinys, nėra faktinio ir teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus žemesnės instancijos teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas nenustatinėja iš naujo (trečią kartą) bylos faktų – jis yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjant bylą kasacine tvarka, fakto klausimai analizuojami tiek, kiek reikia nustatyti, ar teismai teisingai taikė materialiosios teisės normas, t. y. ar teisingai kvalifikavo ginčo santykį pagal byloje nustatytas aplinkybes, taip pat ar tinkamai taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą civiliniame procese reglamentuojančias proceso teisės normas.

Dėl CK 6.55 straipsnio taikymo

Nagrinėjamu atveju kasatoriai, nesutikdami su jiems pareikštu ieškiniu bei teismų priimtais procesiniais sprendimais, iš esmės kasaciniu skundu ginčija kreditoriaus teisę, esant kelioms skoloms, paskirstyti gautas įmokas kitaip, negu nustatyta CK 6.55 straipsnyje.

Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovas ir UAB „Damivita“ 2007 m. gegužės 8 d. sudarė Kredito linijos sutartį Nr. K-2411-2007-209 (su pakeitimais ir papildymais), pagal kurią ieškovas suteikė įmonei 640 000 Lt kredito linijos limito sumą, nustatant galutinį šios sumos grąžinimo terminą 2008 m. rugsėjo 1 d. Šios Kredito sutarties bendrosios dalies 47 punkte nustatyta, kad jeigu bankas bet kuriuo metu iš kredito gavėjo gauna mažesnę sumą nei visa jam mokėtina suma pagal Kredito sutartį ar kitas tarp banko ir kredito gavėjo sudarytas sutartis, jis turi teisę paskirstyti ir panaudoti tokią įmoką kredito gavėjo įsiskolinimui padengti bet kokia eile ir tokiu tikslu arba tikslais pagal sutartį ar kitas tarp banko ir kredito gavėjo sudarytas sutartis, kuriuos bankas savo nuožiūra numato, nepaisant į kredito gavėjo priešingo nurodymo.   

Kredito sutarties bendrosios dalies 50 punktu šalys susitarė, kad Kredito sutarties sąlygos gali būti keičiamos ar papildomos tik šalims papildomai raštiškai susitarus, išskyrus šioje sutartyje numatytus atvejus, kai Kredito sutarties sąlygas nustato ar vienašališkai pakeičia bankas. Bylos nagrinėjimo metu nenustatyta, kad šalys būtų raštu susitarusios dėl kitokios kredito linijos limito grąžinimo ir įmokų paskirstymo tvarkos, negu nustatyta Kredito sutarties bendrosios dalies 47 punkte, šio punkto nuostatos keistos nebuvo. Kasatoriai šios aplinkybės neginčija. 

Byloje taip pat nustatyta, kad įmonė „East Construction & Engineering LLC“ 2010 m. spalio 25 d. pervedė ieškovui 150 000 eurų (517 920 Lt). Mokėjimo nurodymo paskirtyje nurodyta, kad lėšos skirtos D. Š. ir N. Š. skoliniams įsipareigojimams pagal Kredito sutartį įvykdyti. Ieškovas, remdamasis Kredito sutarties bendrosios dalies 47 punktu, šias lėšas užskaitė ne ginčo Kredito sutarties vykdymui, bet įsipareigojimams pagal kitą 2007 m. rugsėjo 7 d. ieškovo ir UAB „Damivita“ sudarytą kredito sutartį Nr. K-2411-2007-433 įvykdyti.

CK 6.55 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad skolininkas, privalantis grąžinti tam pačiam kreditoriui kelias tos pačios rūšies skolas, mokėdamas gali pareikšti, kurią skolą jis grąžina; tačiau skolininkas neturi teisės be kreditoriaus sutikimo skirti įmokas prievolei, kurios įvykdymo terminas dar nesuėjęs, vietoj įmokos pagal prievolę, kurios įvykdymo terminas suėjęs. Pagal šio straipsnio 2 dalį, jeigu skolininkas nepareiškia, kokiai prievolei įvykdyti skiria įmoką ir nėra kitokio šalių susitarimo, tai laikoma, kad grąžinta skola, kurios grąžinimo terminas suėjęs; kai yra kelios skolos, kurių grąžinimo terminai suėję, ir nė viena iš jų nėra užtikrinta, laikoma, kad grąžinta seniausia skola; kai yra kelios skolos, kurių grąžinimo terminai suėję, laikoma, kad grąžinta skola, kurios grąžinimas užtikrintas; jeigu visų skolų grąžinimas užtikrintas, laikoma, kad grąžinta labiausiai skolininko teises varžanti skola, o jeigu visos skolos vienodai varžo – seniausia skola; jeigu nė vieno iš šių kriterijų taikyti negalima, įmoka paskirstoma proporcingai visoms skoloms.

Taigi CK 6.55 straipsnio nuostatos nėra imperatyviosios, jos reglamentuoja įmokų paskirstymą tik nesant kitokio šalių susitarimo. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija sprendžia, kad Kredito sutarties šalys turėjo teisę Kredito sutarties bendrosios dalies 47 punktu susitarti dėl kitokios įmokų paskirstymo tvarkos, negu nustatyta pirmiau nurodytame straipsnyje. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad teismai nustatė, o kasatoriai šios aplinkybės neginčijo, jog šalys sudarė ir kitas kredito sutartis (2007 m. gegužės 8 d. kredito sutartis Nr. K-2411-2007-208, 2007 m. rugsėjo 7 d. kredito sutartis Nr. K-2411-2007-433), kuriose nustatyta analogiška įmokų paskirstymo tvarka. Kasatoriai, pasirašydami Kredito ir Laidavimo sutartis, su pirmiau nurodyta įmokų paskirstymo tvarka sutiko, ji jiems buvo žinoma ir nebuvo nuginčyta.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad prievolių teisėje įtvirtintas sutarties laisvės principas, kuris reiškia, kad šalys gali laisvai sudaryti sutartis, savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas (CK 6.156 straipsnis). Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią, yra privaloma ir turi būti vykdoma (CK 6.189 straipsnio 1 dalis, 6.200 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytą teisinį reglamentavimą ir įvertinusi tai, kad Kredito sutarties bendrosios dalies 47 punktas nebuvo šalių nuginčytas ar pakeistas įstatymų ir sutarties nustatyta tvarka, sprendžia, jog ieškovas nagrinėjamu atveju turėjo teisę 2010 m. spalio 25 d. pervestus 150 000 eurų paskirstyti prievolėms, kylančioms iš kitos šalių sudarytos kredito sutarties, o ne ginčo Kredito sutarties, įvykdyti. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad atsakovams, iki 2008 m. rugsėjo 1 d. neįvykdžius prievolių pagal Kredito sutartį ir negrąžinus ieškovui kredito, išliko pareiga tinkamai įvykdyti sutartimi prisiimtus įsipareigojimus iki visiško prievolių įvykdymo pagal Kredito sutartį joje nustatytu būdu ir, suėjus kredito grąžinimo terminui, liko galioti sutarties sąlygos, susijusios su kasatorių pareiga grąžinti kreditą, taip pat sąlygos, susijusios su grąžintų sumų paskirstymu, tarp jų ir ieškovo teise paskirstyti gautas įmokas savo nuožiūra nepriklausomai nuo kasatorių nurodymų (CK 6.123 straipsnio 1, 3 dalys).

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad prievolės atsiranda iš sandorių arba kitokių juridinių faktų, kurie pagal galiojančius įstatymus sukuria prievolinius santykius (CK 6.2 straipsnis), todėl trečiųjų asmenų („East Construction & Engineering LLC“, M. Š., N. Č.) susitarimai, kurių šalimi ieškovas nebuvo, negali nustatyti jokių prievolių sutartyje nedalyvavusiai šaliai.

Kiti kasacinio skundo argumentai, kaip neatskleidžiantys kasacijos pagrindų, teisiškai nereikšmingi ir neturintys įtakos apskųsto apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumui, nenagrinėtini.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija nurodo, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

              Dėl bylinėjimosi išlaidų šioje byloje

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys). Kasacinį skundą atmetant, kasatorių turėtos bylinėjimosi išlaidos kasaciniame teisme jiems neatlygintinos.

Ieškovas AB „DNB bankas“ prašo priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, prie prašymo pridėti dokumentai patvirtina, kad ieškovas už advokato teisines paslaugas parengiant atsiliepimą į kasacinį skundą sumokėjo 2420 Lt. Ši suma viršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 7, 8.14 punktuose nustatytą Vyriausybės patvirtintos minimalios mėnesinės algos dviejų dydžių sumą už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą, todėl ieškovui iš atsakovų lygiomis dalimis priteistinos pastarojo patirtos atstovavimo išlaidos mažintinos iki 2000 Lt, t. y. iš kiekvieno atsakovo ieškovui priteistina po 666,67 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Kasaciniame teisme patirta 26,36 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 30 d. pažyma). Remiantis CPK 96 straipsnio 6 dalimi, teisingumo ministro ir finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, šios išlaidos iš atsakovų nepriteistinos.

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

              Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 31 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovų UAB „Damivita“ (juridinio asmens kodas 124639228), N. Š. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir D. Š. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovui akcinei bendrovei DNB bankui (juridinio asmens kodas 112029270) po 666,67 Lt (šešis šimtus šešiasdešimt šešis litus 67 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

              Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                      Dangutė Ambrasienė                                         

                                                                      Birutė Janavičiūtė

                                                                                                                                                                        Antanas Simniškis