Civilinė byla Nr. 3K-3-491/2012
Teisminio proceso Nr. 2-01-3-20330-2009-5
Procesinio sprendimo kategorijos: 50.11.2 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. lapkričio 16 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės, Vinco Versecko ir Prano Žeimio (pranešėjas ir kolegijos pirmininkas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 10 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės Vilniaus miesto savivaldybės ieškinį atsakovui J. D. dėl nuomos sutarties nutraukimo ir iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų, trečiasis asmuo – savivaldybės įmonė „Vilniaus miesto būstas“.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje sprendžiami teisės normų, reglamentuojančių gyvenamosios patalpos nuomos sutarties nutraukimą nuomininkui pažeidus nuomos sutarties sąlygas, taip pat įrodinėjimą ir įrodymų vertinimo taisyklių aiškinimo ir taikymo klausimai.
Vilniaus miesto savivaldybė patikslintu ieškiniu prašė nutraukti 2003 m. rugpjūčio 4 d. sudarytą nuomos sutartį su J. D. ir I. V. ir iškeldinti J. D. iš buto, esančio (duomenys neskelbtini). Ieškinyje nurodyta, kad atsakovas daugiau kaip tris mėnesius nevykdė įsipareigojimo mokėti nuompinigius ir komunalinius mokesčius, todėl įsiskolino. Ieškovė, kaip patalpų savininkė, įgijo teisę nutraukti nuomos sutartį su atsakovu CK 6.611 straipsnio pagrindu.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė
Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2011 m. birželio 23 d. sprendimu ieškinį tenkino.
Nurodyta, kad nors butas buvo išnuomotas J. D. ir I. V., tačiau šiomis gyvenamosiomis patalpomis jie leido naudotis tretiesiems asmenims. Byloje nėra duomenų, kad ieškovas davė sutikimą subnuomoti gyvenamąsias patalpas (CK 6.595 straipsnis), todėl buto perleidimas tretiesiems asmenims laikytinas esminiu sutarties pažeidimu CK 6.217 straipsnio prasme. Atsakovas nurodė, kad bute gyvenę asmenys buvo jo šeimos nariai, tačiau, remiantis CK 6.588 straipsnio 1 dalimi, sūnėnas su šeima nėra prilyginami atsakovo šeimos nariams. Kadangi ieškovas atsisakė nuo šioje ieškinio dalyje pateiktų reikalavimų I. V. ir kartu gyvenusiems G. D., R. D., G. D., tai teismo 2011 m. gegužės 10 d. nutartimi byla dėl šios dalies buvo nutraukta ir tos aplinkybės neturi esminės reikšmės nagrinėjamam ginčui. Ieškovas ieškinį taip pat grindė atsakovo skolomis ieškovui. Byloje nustatyta, kad skola už šilumos energiją 2011 m. birželio 14 d. sudarė 3350,59 Lt, skola už nuomą – 1347,27 Lt (nuo 2010 m. kovo iš viso nebuvo mokėta už nuomą), skola už buto kitas paslaugas 2011 m. gegužės 31 d. sudarė 753,01 Lt. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, tai sudaro savarankišką iškeldinimo pagrindą, todėl, vadovaujantis CK 6.611 straipsniu, nuomos sutartis nutrauktina, o nuomininkas J. D. iškeldintinas iš nuomojamų patalpų.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. balandžio 10 d. sprendimu Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. birželio 23 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė.
Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 17 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 3K-7-110/2012, išaiškinimais, nurodė, kad už pažeidimą griežčiausiai taikomą teisinę priemonę – būsto netekimą – teismas taiko individualiai, taigi turi diskrecijos teisę taikyti šią priemonę ar ne. Teismo apsisprendimą kiekvienu atveju gali nulemti tam tikrosaplinkybės, iš kurių pažymėtina, ar pažeidimu taip pažeidžiamos nuomotojo teisės, kad jų gynyba galima tik sutarties nutraukimu, o ne nuomininko teisės į būstą išsaugojimu. Tam turi reikšmės nuomininko ryšio su ginčo patalpa teisėtumas, trukmė, priežastys, kodėl buvo padaryta sutarties pažeidimų, veiksmai, kurių ėmėsi nuomininkas tam, jog sumokėtų nuompinigius ir (ar) komunalinius mokesčius ir pan. Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovas yra bedarbis, ginčo bute nuolat gyvena nuo 2003 metų ir kitos gyvenamosios patalpos neturi. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio taikymo prasme tai patvirtina asmens pakankamų ir tęstinių ryšių su konkrečia vieta buvimą kaip prielaidą ginti tokio asmens teisę į būstą. Nėra duomenų, kad atsakovas piktnaudžiavo savo teisėmis, nesiekė padengti savo skolų, elgėsi nerūpestingai, nesąžiningai, neteisingai, taip pat kad atsakovas vengia ir ateityje tikėtinai vengs tinkamai vykdyti prievoles, kylančias iš nuomos teisinių santykių. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovas sutartines prievoles vykdė pagal savo turtines galimybe. Atsakovas negauna pajamų iš darbo, neturi nekilnojamojo turto. Šiuo atveju gyvenamosios patalpos nuomos sutarties nutraukimas ir atsakovo iškeldinimas, nesuteikiant jam kitos patalpos, būtų neproporcingas padarytam pažeidimui bei prieštarautų protingumo, teisingumo bei sąžiningumo principams (CK 1.5 straipsnis).
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovė Vilniaus miesto savivaldybė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 10 d. sprendimą ir palikti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. birželio 23 d. sprendimą nepakeistą. Skundas grindžiamas tokiais argumentais:
- Dėl CK 6.611 straipsnio aiškinimo ir taikymo. Šiame straipsnyje nustatyti pagrindai nutraukti nuomos sutartį, kai nuomininkas nuolat nevykdo savo pareigos mokėti buto nuomos ir mokesčių už komunalines paslaugas, nesietini su skolų dydžiu, teisiškai reikšmingas yra nuolatinis sutartinių pareigų nevykdymo pobūdis. Skolos už teikiamas paslaugas yra savarankiškas pagrindas nutraukti gyvenamosios patalpos nuomos sutartį (CK 6.611 straipsnis) ir nėra siejamas su jokiomis papildomomis sąlygomis ar aplinkybėmis (priemonės proporcingumu padarytam pažeidimui, neigiamų padarinių ir teisės į būstą ribojimo pagrįstumu ir teisėtumu). Priežastys, lėmusios buto nuomos sutarties pažeidimus, kasatoriaus nuomone, yra ne sunki atsakovo materialinė padėtis, bet jo požiūris į įsipareigojimų vykdymą, gyvenimo būdas. Dėl to iškeldinimas iš buto pripažintina proporcinga priemonė padarytam pažeidimui. Apeliacinės instancijos teismas nenagrinėjo, kad su atsakovu buvo sudaryta gyvenamųjų patalpų nuomos, o ne socialinio būsto nuomos sutartis ir butas nėra nuomojamas Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo pagrindu, todėl turi būti taikomos CK 6.611 straipsnio nuostatos. Tai, kad atsakovas yra bedarbis, negali būti laikoma sąlyga, lemiančia šiame CK straipsnyje nustatytų padarinių netaikymą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad atsakovas gauna 2 grupės invalidumo pašalpą, taip pat buto mokesčius padeda sumokėti sūnėno šeima. Teismo turėtų būti vertinama tai, ar nuomininkas išnaudojo visas objektyviai įgyvendinamas galimybes gauti lėšų, būtinų gyvenimo reikmėms, ar nepiktnaudžiauja valstybės teikiama parama. Išvada, kad sunki turtinė padėtis (ar bedarbio statusas) atleidžia nuomininką nuo sutartinių įsipareigojimų vykdymo, suponuoja ydingos teismų praktikos formavimą savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos sutarčių nutraukimo klausimu.
- Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių. Apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas aplinkybes, reikšmingas teisingam bylos išnagrinėjimui, jų nenagrinėjo pagal faktinę situaciją, neatsižvelgė į nuomotojo pažeistas teises, nors socialinio būsto nuomojimas turi viešojo intereso elementų. Nebuvo tirtos aplinkybės, dėl kokių priežasčių buvo padaryta sutarties pažeidimų ir kokių veiksmų ėmėsi nuomininkas, kad sumokėtų nuompinigius ir komunalinius mokesčius. Neįvertintas kaimynės I. Z. raštiškas patvirtinimas, kad jis dažnai vartoja alkoholį, triukšmauja, nesilaiko tvarkos bendro naudojimo patalpose.
- Dėl apeliacinės instancijos teismo nepagrįsto vadovavimosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 17 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. V. R. ir kt., bylos Nr. 3K-7-110/2012. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai taikytini tik teismams nagrinėjant analogiškas, panašias savo faktinėmis aplinkybėmis bylas į tą bylą, kurią nagrinėjant buvo išaiškinta atitinkama teisės norma. Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi byloje Nr. 3K-7-110/2012 pateiktais išaiškinimais, nors ši civilinė byla nuo nagrinėjamos iš esmės skiriasi savo pagrindinėmis faktinėmis aplinkybėmis – padarytų pažeidimų pobūdžiu, ginčo šalių elgesiu bei šeimine padėtimi. Nagrinėjamoje byloje nebuvo subnuomos santykių, taip pat atsakovas gyvena vienas be nepilnamečių vaikų, todėl teisės į būsto neliečiamybės klausimas yra sprendžiamas tik dėl atsakovo.
Trečiasis asmuo SĮ „Vilniaus miesto būstas“ pareiškė prisidėjimą prie kasacinio skundo.
Atsiliepimų į kasacinį skundą negauta.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, teisių taikymo aspektu patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis. Kasacinis teismas nenustatinėja iš naujo bylos faktinių aplinkybių – yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų faktinių aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis).
Dėl mokesčio už komunalines paslaugas nemokėjimo kaip pagrindo nutraukti nuomos sutartį
Pagal teisinį reglamentavimą šis nuomos sutarties pažeidimas – pagrindas nuomos sutarčiai nutraukti. CK 6.611 straipsnyje pateikta „nuolat“ samprata, kuri reiškia, kad nuompinigių ar komunalinių mokesčių nemokėjimas turi trukti ne mažiau kaip tris mėnesius. Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas sutarties šalims nustatė galimybę susitarti dėl ilgesnio termino. Nagrinėjamos bylos šalys sutartimi nesusitarė dėl ilgesnio nuomos mokesčio ir mokesčio už komunalines paslaugas nemokėjimo termino, todėl teismai pagrįstai nustatė, kad nuomininkas J. D. nemokėjo mokesčio už komunalines paslaugas nuolat, net kai buvo apie tai įspėtas.
Nustatęs nuomos sutarties pažeidimą, teismas nuomos sutartį gali nutraukti ir nuomininką iškeldinti iš nuomojamos patalpos nesuteikiant jam kitos gyvenamosios patalpos. Už tokį nuomos sutarties pažeidimą griežčiausią taikomą teisinę priemonę – gyvenamojo būsto netekimą – teismas taiko individualiai. Atsižvelgiant į tai, teismo diskrecija taikyti kraštutinę priemonę ar ne, įvertinant, ar nėra galimybės taikyti kitą prievolinės teisės pažeidimo pašalinimo būdą (pvz., nustatyti terminą, per kurį pažeidimas turi būti pašalintas, prievolės įvykdymą išdėstyti dalimis ir kt., CK 6.38 straipsnis, 6.39–6.40 straipsniai). Teismo apsisprendimą kiekvienu konkrečiu atveju gali nulemti atitinkamos aplinkybės, iš kurių pažymėtina, ar konkrečiu pažeidimu taip pažeidžiamos nuomininko teisės, kad jų gynyba galima tik sutarties nutraukimu, o ne nuomininko teisės į būstą išsaugojimu. Tam turi reikšmės nuomininko ryšio su nuomojama patalpa teisėtumas, trukmė, priežastys, kodėl buvo padarytas sutarties pažeidimas, veiksmai, kurių ėmėsi nuomininkas tam, kad iš dalies pašalintų pažeidimą (pvz., sumokėtų dalį komunalinių mokesčių skolos ar pateiktų prašymą juos sumažinti, atidėti ir pan.).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje suformuota iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų už nuomos ar komunalinių mokesčių nemokėjimo praktika: sprendžiant tokio pobūdžio ginčus turi būti vertinamas tokios teisinės priemonės proporcingumas padarytam pažeidimui, taip pat sutarties nutraukimo neigiami padariniai kartu su teisės į būstą ribojimo pagrįstumu ir teisėtumu. Įvertinus tai, kad ginčo šalis sieja išskirtinio pobūdžio nuomos sutartis – socialinio būsto nuoma, teismai turi atsižvelgti ir į ginčo sutarties pobūdį bei sudarymo tikslus, kurie suponuoja didesnę labiau pažeidžiamos visuomenės grupės apsaugą, be nacionalinės teisės normų, subsidiariai garantuojamą ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos nuostatų, dėl kurių Lietuva yra įsipareigojusi. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pasisakęs, kad Konvencijos 8 straipsnio prasme ginamo asmens „būsto“ sąvoka yra autonominė, nepriklausanti nuo nacionalinėje teisėje nustatytos klasifikacijos, apima ne tik teisėtai įsteigtą ir užimtą būstą, bet yra ir faktinė asmens gyvenamoji vieta, kiekvienu atveju nustatoma atsižvelgiant į faktines aplinkybes, patvirtinančias asmens pakankamų ir tęstinių ryšių su konkrečia vieta buvimą. Teisės į būsto neliečiamybės gerbimą apribojimas gali būti įvairių formų, iš kurių griežčiausia – būsto netekimas, todėl kiekvienu atveju svarbu nustatyti nurodytos formos proporcingumą ir pagrįstumą. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad bet kuris asmuo tokio dydžio apribojimo pavojuje iš esmės turi turėti galimybę šios priemonės proporcingumo ir pagrįstumo klausimą ištirti Konvencijos 8 straipsnio principų kontekste nepriklausomame teisme. Skundžiamas apribojimas bus laikomas „būtinu demokratinėje visuomenėje“ teisėtam tikslui pasiekti, jei jis atitiks „primygtinį socialinį poreikį“ ir bus proporcingas siekiamam teisėtam tikslui (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. V. R. ir kt., bylos Nr. 3K-7-110/2012; 2011 m. birželio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Kauno miesto savivaldybė v. S. V., M. V., bylos Nr. 3K-3-267/2011 ir joje nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką). Taigi teismas kiekvienu konkrečiu atveju privalo spręsti dėl teisės į būstą apribojimo proporcingumo ir atitikties būtinumui asmens nenaudai priimti griežčiausią teisinę sutarties pažeidimo priemonę – iškeldinimą iš gyvenamųjų patalpų, nesuteikiant kitų (CK 6.611 straipsnis).
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad atsakovas yra neįgalus, bylos nagrinėjimo laikotarpiu sumažino skolą už komunalines paslaugas bei į šioje byloje nustatytą esminę aplinkybę – atsakovas bute nuolat gyvena ir kitos gyvenamosios patalpos neturi, kuri Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio taikymo prasme patvirtina asmens pakankamų ir tęstinių ryšių su konkrečia vieta buvimą kaip prielaidą ginti tokio asmens teisę į būstą, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai netaikė nuomos sutarties nutraukimo ir atsakovo neiškeldino iš gyvenamosios patalpos.
Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. V. R. ir kt., bylos Nr. 3K-7-110/2012, sukurtu precedentu, nes šios ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi. Teisėjų kolegija su šiuo kasacinio skundo argumentu nesutinka, nes tiek kasatoriaus nurodytoje, tiek nagrinėjamoje byloje atsakovai buvo keldinami iš buto – pirmuoju atveju už nuomos mokesčio, o nagrinėjamu atveju už komunalinių mokesčių nemokėjimą, jų šeiminė padėtis yra vienoda, t. y. abi bylas sieja tapačios aplinkybės, todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai kasatoriaus nurodyta nutartimi vadovavosi kaip precedentu.
Kasatoriaus teiginys dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo yra nepagrįstas, nes nenurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys CPK 346 straipsnyje įtvirtintų kasacijos pagrindų buvimą, todėl teisėjų kolegija dėl jo nepasisako.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 96 straipsniu, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Dangutė Ambrasienė
Vincas Verseckas
Pranas Žeimys