Administracinė byla Nr. A-660-492/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02347-2015-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. balandžio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytine apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas V. P. su 2015 m. kovo 24 d. skundu kreipėsi į teismą, prašydamas jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau ? ir Tarnyba), priteisti 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2011 m. spalio 27 d. iki 2014 m. gruodžio 4 d. įvairiais laikotarpiais buvo etapuojamas iš Marijampolės pataisos namų į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą, Laisvės atėmimo vietos ligoninę ir atgal. Konvojavimo automobiliuose – sunkvežimiuose – buvo sumontuotos dėžės iš skardos, padalintos į tris ilgus ir siaurus skyrius. Vienos sekcijos ilgis buvo apie 3,5 m, plotis – apie 0,7 m, o aukštis – apie 1,7 m. Asmenims tekdavo sėdėti ant 0,3 m pločio lentos. Vienoje sekcijoje buvo vežama 8–11 žmonių su visais daiktais. Konvojaus pareigūnai daiktus vežti atskirai nuo žmonių atsisakydavo. Kelionė trukdavo 2,5–3 val. Konvojuojamuose automobiliuose būdavo šalta, tamsu, nebuvo tinkamų vėdinimo sistemų, saugos diržų. Keturis kartus pareiškėjui teko važiuoti stovint pasilenkus. Kadangi nėra už ko įsikibti, važiuojant posūkiuose V. P. griūdavo ant kitų nuteistųjų, todėl kildavo konfliktai. Vieną kartą jis apsivėmė. Pažymėjo, kad 2014 m. lapkričio 20 d. pradėjo reikšti pretenzijas dėl netinkamo konvojavimo, o vėliau sužinojęs, kad dėl to asmenys kreipiasi į teismą, pats pateikė skundą teismui.

Teismo posėdyje pareiškėjas V. P. palaikė skundą ir prašė jį tenkinti.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, prašė pareiškėjo reikalavimams dėl atsakovo veiksmų, atliktų iki 2012 m. balandžio 20 d., takyti ieškinio senaties terminą ir jo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad nuteistieji ir suimtieji yra konvojuojami specialiai tam pritaikytomis transporto priemonėmis. Visose jose yra įrengtos vėdinimo, šildymo, apšvietimo sistemos, įrengti atsarginiai išėjimai, elektromagnetiniai bei greito atrakinimo užraktai. Kiekvienoje specialiojoje transporto priemonėje yra pritvirtinti du gesintuvai, po vieną kabinoje ir kėbule prie įėjimo (išėjimo). Visas specialusis transportas, skirtas asmenims konvojuoti, naudojamas remiantis teisės aktais ir atitinka higienos normų reikalavimus, kurių laikymasis nuolat tikrinamas.

Konvojavimas vykdomas vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 patvirtintomis Konvojavimo taisyklėmis (toliau ? ir Konvojavimo taisyklės). Viešojo saugumo tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos besąlygiškai užtikrina, kad specialiosios paskirties transportu vyktų tik nustatytas leidžiamas asmenų skaičius. Konvojavimo taisyklės asmenų daiktų pervežimo nereguliuoja. Šiose taisyklėse taip pat nėra nuostatų, kad specialiajame transporte kiekvienam asmeniui turi būti įrengti saugos diržai. Pagal Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių reikalavimus, saugos diržais privaloma prisisegti tik tuo atveju, kai jie yra įrengti.

Pareiškėjas, manydamas, kad jo konvojavimas vykdomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, pažeidžiant jo teises, jausdamas sukeliamą neigiamą poveikį savo fizinei ar psichinei sveikatai, konvojaus metu galėjo konvojaus viršininkui pateikti skundus žodžiu ar raštu, kuris apie tai pažymi konvojaus kelionės žurnale. Tarnyba neturi duomenų apie nežmonišką ir žeminantį pareigūnų elgesį konvojavimo metu. Administracinėje byloje nėra jokių duomenų, kad konvojavimo metu ar po to būtų sutrikusi pareiškėjo sveikata, o tai leidžia teigti, kad nėra priežastinio ryšio tarp pareigūnų galbūt neteisėtų veiksmų ir atsiradusių neigiamų pasekmių. Atsakovas teigė, kad konvojaus pareigūnai vadovavosi Konvojavimo taisyklėmis ir konvojavimas buvo vykdomas tinkamai. Jausdamas neigiamą poveikį savo fizinei ir psichinei sveikatai, V. P. galėjo suvokti, kad jo teisės yra pažeidžiamos, todėl galėjo realizuoti savo teisę į teisminę pažeistų teisių gynybą. Atsižvelgęs į tai ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalimi bei 1.126 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos valstybės atstovas prašė taikyti ieškinio senaties terminą.

Teismo posėdyje atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos atstovas palaikė atsiliepime išdėstytą poziciją.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 2 d. sprendimu pareiškėjo V. P. skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencija ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalimi, 1.127 straipsnio 1 dalimi bei 1.131 straipsnio 2 dalimi, bei atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildina iš jo konvojavimo sąlygų laikotarpiu nuo 2011 m. spalio 27 d. iki 2014 m. gruodžio 4 d. ir nepateikė teismui jokių įrodymų, kad galimų konvojavimo pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie šiuos pažeidimus, o į teismą kreipėsi 2015 m. balandžio 22 d., atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, prašymą tenkino ir V. P. skundo reikalavimų daliai taikė ieškinio senaties terminą. Atsižvelgęs į tai, teismas pareiškėjo reikalavimų dalį dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį iki 2012 m. balandžio 22 d. atmetė kaip nepagrįstą ir analizavo V. P. konvojavimo nuo 2012 m. balandžio 22 d. iki 2014 m. gruodžio 4 d. sąlygas.

Pirmosios instancijos tesimas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsniu ir 6.246–6.249 straipsniais, pažymėjo, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos institucijos neteisėtus veiksmus, žalos jam padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Akcentavo, kad sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Tarnyba arba jos pareigūnai deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai lėmė V. P. nurodytos žalos atsiradimą. Pažymėjo, kad sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas pažymėjo, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma, todėl ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Tokiais atvejais bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstu visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais. Atkreipė dėmesį, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog kaip neturtinė žala pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kad jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu.

Teismas pažymėjo, kad Konvojavimo taisyklių 109 punkte nustatyta, jog specialiajame transporte konvojuojamųjų skaičius negali būti didesnis nei yra sėdimų bei gulimų vietų. Pagal šių taisyklių 142 punktą, bendrą pristatytų į Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pavaldžią įstaigą ar teritorinės policijos įstaigos areštinę konvojuojamųjų skaičių konvojaus viršininkas įrašo į konvojaus kelionės žiniaraštį, o pristatytų konvojuojamųjų pavardes ir kitus duomenis surašo į konvojuojamųjų apskaitos žurnalą, praneša apie konvojuojamųjų skaičių ir jų kategorijas Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pavaldžios įstaigos ar teritorinės policijos įstaigos areštinės budėtojui, perduoda jam konvojuojamųjų asmens bylas ir kitus dokumentus, taip pat, konvojuojamiesiems matant, perduoda budėtojui jų pinigus ir jiems draudžiamus turėti daiktus bei vertingus daiktus, kurie konvojaus viršininkui buvo perduoti iš atvykusio konvojaus.

Teismas nustatė, kad V. P. ginčo laikotarpiu buvo konvojuojamas 2012 m. gegužės 3 d., 2014 m. sausio 30 d., 2014 m. vasario 6 d., 2014 m. kovo 13 d., 2014 m. kovo 20 d., 2014 m. lapkričio 20 d. ir 2014 m. gruodžio 4 d., o Tarnybos eksploatuojami specialieji automobiliai „Iveco“, kurio valstybinis Nr. GND 472, MAZ, kurio valstybinis Nr. VVV 096, MAZ, kurio valstybinis Nr. VVV 097, „Volkswagen Crafter 50“, kurio valstybinis Nr. EDL 152, „Volkswagen Crafter 50“, kurio valstybinis Nr. FUV 253, „Volkswagen Crafter 50“, kurio valstybinis Nr. EFS 558, ir „Mercedes-Benz“, kurio valstybinis Nr. DOK 714, atitinka techninius reikalavimus. Teismas pažymėjo, kad automobilyje „Iveco“, kurio valstybinis Nr. GND 472, yra 24 sėdimos vietos, o automobiliuose „Volkswagen Crafter 50“, kurių valstybiniai Nr. EDL 152, Nr. EFS 558, Nr. FUV 253 ir Nr. FUV 254, yra po 14 sėdimų vietų.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad transporto priemonėms, kuriomis konvojuojami asmenys, yra taikomi Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų kategorijų ir klasių pagal konstrukciją reikalavimai, patvirtinti Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos viršininko 2008 m. gruodžio 2 d. įsakymu Nr. 2B-479, Techninių motorinių transporto priemonių ir jų priekabų reikalavimai, patvirtinti Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos viršininko 2008 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 2B-290, Konvojavimo taisyklių ir kitų teisės aktų nustatyti reikalavimai.

Įvertinęs kelionės žiniaraščius, konvojuojamųjų sąrašus bei automobilių kėbulų kamerų, skirtų konvojuojamiesiems pervežti, schemas, teismas nustatė, kad konvojuojant V. P., automobiliuose konvojuojamųjų asmenų skaičius nebuvo didesnis nei įrengta sėdimų vietų. Teismas pažymėjo, kad teisės aktai nenustato konkretaus patalpos ploto, kuris turi būti skiriamas vienam asmeniui konvojavimo metu. Kadangi konvojavimo trukmė nėra ilga, automobiliuose įprasta įrengti tik tiek vietos, kiek būtinai reikalinga. Nenustatęs, kad automobiliuose buvo pervežama daugiau asmenų, nei juose įrengta sėdimų vietų, pareiškėjo argumentus dėl vietos trūkumo teismas laikė nepagrįstais.

Teismas akcentavo, kad Viešojo saugumo tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos tikrina konvojavimo sąlygų kokybę, nuolat užsako transporto priemonių tyrimus, kuriuos atlieka Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Fizikinių veiksnių tyrimų skyrius. Pateikti matavimo protokolai patvirtina, kad konvojavimo automobilių, naudotų V. P. pervežti, apšvietimas, vėdinimas ir temperatūra iš esmės atitiko Konvojavimo taisyklių 146.4 punkte nustatytus reikalavimus, jokių esminių nukrypimų, dėl kurių pareiškėjas būtų galėjęs patirti neturtinę žalą, teismas nenustatė. Ginčo konvojavimo automobilių techninės apžiūros rezultatų kortelių (ataskaitų) bei valstybės įmonės „Regitra“ transporto priemonėms išduoti registracijos pažymėjimų duomenys patvirtina, kad automobiliai, kuriais buvo konvojuojamas pareiškėjas, visiškai atitinka techninius reikalavimus. V. P. nenurodė, kada konkrečiai, jo nuomone, oro temperatūra automobiliuose neatitiko reikalavimų bei kokie įrodymai tai galėtų patvirtinti, o Tarnybos pateikti įrodymai patvirtina konvojavimo vykdymą techniškai tvarkingomis, tinkamomis asmenims konvojuoti ir higienos normų reikalavimus atitinkančiomis transporto priemonėmis. Atsakovo pateikti duomenys patvirtina, kad Tarnyba nepažeidė konvojavimo taisyklių ir užtikrino pareiškėjo saugumą jo konvojavimo metu. Administracinėje byloje nėra jokių įrodymų, kad V. P. teikė pretenzijas dėl konvojavimo sąlygų. Administracinėje byloje esančiuose kelionių žiniaraščiuose yra tikrinančių konvojaus tarnybą asmenų įrašai, kad nusiskundimų ar nusiskundimų dėl sveikatos konvojuojamieji neturi. Byloje duomenų arba atitinkamų įrašų kelionės žiniaraščiuose apie tai, kad V. P. su skundu dėl netinkamų konvojavimo sąlygų būtų kreipęsis į konvojų, konvojavimo metu, ar iš karto po jo, taip pat nėra.

Įvertinęs nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad Viešojo saugumo tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos nagrinėjamu atveju neatliko jokių teisei priešingų (neteisėtų) veiksmų. Atsakovo atstovo kankinamo, nežmoniško ar žeminančio pareiškėjo orumą elgesio nenustatyta. Nenustatęs vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų – neteistų veiksmų (neveikimo), teismas V. P. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą. Pažymėjo, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo asmuo, turintis specifinį teisinį statusą (įtariamasis, kaltinamasis), todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas bei būtinas, siekiant apsaugoti kitų (jokių nusikaltimų nepadariusių) asmenų laisves bei teisėtus interesus. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje taip pat yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu. Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi siekiant paskirtos kardomosios priemonės tikslų, o laisvės atėmimas (suėmimas) visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus bei kontrolę.

III.

Pareiškėjas V. P. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 2 d. sprendimą ir jam priteisti 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas paaiškina, kad ginčijo konvojavimą laikotarpiu, kai buvo konvojuojamas ne specialiuoju autobusu, kuriame buvo tinkamos sąlygos. Pažymi, kad teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog į asmenų skundus bei pretenzijas buvo reaguojama. Nurodo, kad 2012 m. pavasarį pareiškėjui atvykus į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą, jis ir dar keturi asmenys dėl netinkamų konvojavimo sąlygų pateikė skundus Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo prižiūrėtojui, tačiau nebuvo gauta jokio atsakymo. Teigia, kad teismas nepagrįstai nesiaiškino, ar Tarnyba yra gavusi konvojuotų asmenų skundų ir ar juos patenkino.

Atkreipia dėmesį, kad Tarnyba pateikė informaciją apie automobilius „Volkswagen Crafter 50“, kuriuose yra 14 vietų, tačiau V. P. apie tokius automobilius nėra girdėjęs ir jais nebuvo konvojuojamas. Be to, atsakovas nurodė, kad automobiliuose „Iveco“ ir MAZ yra 24 sėdimos vietos, tačiau jokių vietų ten nėra, yra tik ilgas suolas, ant kurio jaunesni ir įžūlesni atsisėda taip, kaip jiems patogu, o kitiems tenka taikytis prie to, kas lieka. Pažymi, kad automobiliuose trūko vietos, nebuvo langų, todėl buvo tamsu, neveikė šildymo sistemos, nebuvo evakuacijai tinkamos avarinės angos bei greitojo atrakinimo užraktų. Teigia, kad jeigu automobiliai ir atitiko teisės aktuose įtvirtintus reikalavimus, tai teisės aktų reikalavimai neatitiko minimalių bendražmogiškųjų principų. Dėl netinkamų konvojavimo sąlygų V. P. patyrė dvasinių išgyvenimų, skausmą, baimę, fizinių nepatogumų, orumo pažeminimą ir visišką nesiskaitymą su žmogumi. Patirtą neturtinę žalą pareiškėjas vertina 1 000 Eur suma.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovas paaiškina, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes bei vadovaudamasis ginčo situacijos teisiniu reguliavimu, padarė pagrįstą išvadą, jog Viešojo saugumo tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos neatliko jokių teisei priešingų (neteisėtų) veiksmų ar V. P. teisių pažeidimų. Tarnybos kankinamo, nežmoniško ar žeminančio pareiškėjo orumą elgesio nebuvo nustatyta. Teismas pagrįstai konstatavo, kad nenustačius vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų (neveikimo), žalos atlyginimas nėra galimas. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas, priimdamas 2016 m. vasario 2 d. sprendimą, tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, materialinių bei procesinių teisės normų nepažeidė, todėl priimto sprendimo nėra pagrindo panaikinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuris nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant tinkamų V. P. konvojavimo sąlygų, atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į atsakovo prašymą taikyti trejų metų senaties terminą bei įvertinęs aplinkybę, kad skundą teismui pareiškėjas išsiuntė 2015 m. balandžio 22 d., svarbių priežasčių, dėl kurių būtų galima atnaujinti senaties terminą, nenurodė, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalimi ir 1.131 straipsnio 2 dalimi, taikė senaties terminą ir ginčą nagrinėjo už laikotarpį nuo 2012 m. balandžio 22 d. Padaręs išvadą, kad ginčo laikotarpiu buvo laikytasi visų Konvojavimo taisyklių reikalavimų, ir nenustatęs valstybės civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, teismas pareiškėjo skundą atmetė. V. P. su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atskirų rūšių reikalavimams taikomi sutrumpinti ieškinio senaties terminai. Šio straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normas dėl ieškinio senaties taikymo, yra pabrėžęs, kad ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas inter alia turi nustatyti, kada prasidėjo ieškinio senaties termino eiga. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalies nuostata ieškinio senaties termino eigos pradžią sieja su subjektyviąja aplinkybe (asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima absoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir jų operatyviu gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2005; 2009 m. spalio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009, 2015 m. liepos 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015).

Pareiškėjas V. P. prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo konvojavimo sąlygų. Įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog šiuo atveju akivaizdu, kad V. P. apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir turi būti skaičiuojamas senaties terminas. Taigi, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo nuo 2011 m. spalio 27 d. skundą teismui paštu išsiuntė tik 2015 m. balandžio 22 d. (b. l. 9), atsakovui reikalaujant taikyti ieškinio senatį, pagrįstai ir teisingai nusprendė, kad V. P. reikalavimui turi būti taikoma ieškinio senatis (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalis, 1.126 straipsnio 2 dalis) ir pagrįstai sprendė tik dėl jo reikalavimo už laikotarpį nuo 2012 m. balandžio 22 d.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui, asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.131 straipsnio 1 dalis). Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.131 straipsnio 2 dalis). Siekdamas, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujintas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias šio termino praleidimo priežastis ir pateikti šias priežastis patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).

Pareiškėjas pirmosios instancijos teismo atnaujinti praleisto ieškinio senaties termino neprašė, svarbių termino praleidimo priežasčių nenurodė ir nepateikė jokių svarbias priežastis patvirtinančių įrodymų. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Kauno apygardos administracinis teismas, nenustatęs jokių objektyvių priežasčių, dėl kurių ieškinio senaties terminas galėtų būti atnaujintas, pagrįstai neatnaujino praleisto ieškinio senaties termino ir reikalavimo dėl žalos atlyginimo daliai taikė ieškinio senatį. Taigi, pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos, patirtos iki 2012 m. balandžio 21 d. įskaitytinai, pagrįstai buvo atmestas ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai nagrinėjo tik V. P. reikalavimus dėl neturtinės žalos, patirtos nuo 2012 m. balandžio 22 d., atlyginimo.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad reikalavimai dėl žalos atlyginimo pagal savo pobūdį yra civilinio pobūdžio, žalos atlyginimo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, tačiau dalies reikalavimų nagrinėjimą įstatymas priskiria administracinio teismo kompetencijai. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.247 straipsnis), teisės pažeidėjo kaltė (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.248 straipsnis) ir teisės pažeidimu padaryta žala (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.249 straipsnis), tačiau Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.

Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šioje byloje V. P. reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius jo nurodytos institucijos – Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos – neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pažymėtina, kad neteisėtumo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, reglamentuojančios skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos. Nustačius neteisėtus valstybės institucijos veiksmus, būtina įvertinti, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, ir ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų (pareigūnų) neteisėtų veiksmų.

Nustatyta, kad ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2012 m. balandžio 22 d. iki 2014 m. gruodžio 4 d. V. P. buvo konvojuotas maršrutais Vilnius–Marijampolė–Vilnius (b. l. 41–68). Jis buvo vežamas automobiliais MAZ, kurių valstybiniai Nr. VVV 096 ir Nr. VVV 097, „Mercedes-Benz“, kurio valstybinis Nr. DOK 714, Volkswagen Crafter“, kurių valstybiniai EDL 152, Nr. EFS 558 ir Nr. FUV 253, bei „Iveco Eurocargo“, kurio valstybinis Nr. GND 472 (b. l. 29, 33, 39, 41–68, 72, 75, 78, 84).

Įvertinusi administracinėje byloje esančius rašytinius įrodymus, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl konvojavimo automobilių tinkamumo bei pareiškėjo konvojavimo sąlygų. Viešojo saugumo tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos pateikė atsakingų institucijų išduotus dokumentus, kurie patvirtina visų pareiškėjo konvojavimui naudotų specialiųjų transporto priemonių tinkamumą ir jų atitikimą saugumo bei kitiems techniniams reikalavimams (b. l. 25– 27, 30–31, 34– 37, 40, 69–70, 73, 76, 79–81, 83). Papildomai patikrinusi nurodytus dokumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos įrodymus, pagrįstai pripažino, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo konvojuojamas techniškai tvarkingu ir patikrintu specialiuoju transportu, t. y. transportu, kurio techninė ir higienos reikalavimų patikra buvo atlikta. Pabrėžtina, kad į patikros turinį patenka ir pareiškėjo nurodomi reikalavimai dėl kondicionavimo, apšvietos ir šildymo sistemų. Administracinėje byloje esančios specialiųjų automobilių kėbulo kamerų, skirtų konvojuojamiesiems pervežti, schemos patvirtina, kad šiuose automobiliuose yra įrengtos šildymo sistemos bei apšvietimo lemputės, yra vėdinimo liukai ir atsarginiai išėjimai (b. l. 28, 32, 38, 71, 74, 77, 82).

Pažymėtina, kad Konvojavimo taisyklių 146 punktas reikalavimo specialiuosiuose automobiliuose įrengti saugos diržus nenustato. Be to, byloje nėra jokių įrodymų, kad dėl saugos diržų neįrengimo pareiškėjas būtų nukritęs ir susižalojęs ar patyręs kitokių neigiamų pasekmių. Tai, kad kai kuriose specialiosiose transporto priemonėse sėdimos vietos pagamintos iš medžio, nelaikytina pažeidimu. Konvojavimo taisyklės asmenų daiktų pervežimo nereglamentuoja, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad kai kuriuose specialiuosiuose automobiliuose, kuriais buvo konvojuojamas V. P., buvo įrengti bagažo skyriai (b. l. 71, 74, 77, 82).

Atsakovo pateiktos automobilių, kuriais buvo konvojuojamas pareiškėjas, techninės apžiūros rezultatų kortelės bei automobilių transporto priemonių registracijos liudijimų nuorašai patvirtina visų naudotų specialiųjų automobilių tinkamumą žmonių pervežimui ir jų atitikimą saugumo ir kitiems techniniams reikalavimams. Be to, specialieji automobiliai, prieš jais konvojuojant asmenis, buvo tikrinami Tarnybos pareigūnų. Apeliantas nustatytas aplinkybes paneigiančių duomenų nenurodė. Taigi, V. P. argumentai, susiję su automobilių, kuriais jis buvo konvojuojamas, netinkamumu žmonėms vežti, yra pagrįsti ne objektyviais duomenimis, o subjektyviu pareiškėjo įsitikinimu apie tinkamas konvojavimo sąlygas. V. P. naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, arba argumentų, sudarančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti iš naujo, iš esmės nepateikė. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad konvojavimo sąlygų tinkamumas negali būti įrodinėjamas pareiškėjo pateiktu liudytojo V. K. 2015 m. gegužės 27 d. liudijimu (b. l. 95), kadangi nėra galimybės patikrinti paaiškinimų teisingumo. Be to, šiame liudijime pateikta informacija prieštarauja administracinėje byloje esantiems rašytiniams įrodymams. 

Pažymėtina, kad konvojuojamų sulaikytųjų, suimtųjų ir nuteistųjų teises ir pareigas, taip pat konvojaus pareigūnų veiklos ir darbo organizavimo ypatumus, šaunamųjų ginklų, fizinės ir kitokios prievartos panaudojimą vykdant minėtų asmenų konvojavimą pėsčiomis, specialiuoju transportu ar kitomis transporto priemonėmis į paskirties punktus ir užtikrinant ginkluotą jų apsaugą nustato Konvojavimo taisyklės. Pagal šių taisyklių 109 punktą, specialiajame transporte konvojuojamųjų skaičius negali būti didesnis nei yra sėdimų bei gulimų vietų. Pareiškėjo skunde nurodytas bendro pobūdžio teiginys, kad trūkdavo vietos, yra nepagrįstas, nes pagal administracinėje byloje pateiktus kelionės žiniaraščius bei su jais susijusius dokumentus, V. P. konvojavimo atvejais asmenų, tuo metu vykusių specialiaisiais automobiliais, skaičius niekada neviršijo šiuose automobiliuose numatytų sėdimų vietų skaičiaus.

Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo surinktais bei patikrintais įrodymais. Apeliantas šias aplinkybes paneigiančių dokumentų nenurodė, be to, administracinėje byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl konvojavimo sąlygų raštu ar žodžiu būtų teikęs skundus Tarnybai ar konvojavimą vykdžiusiems pareigūnams. Konvojavimo taisyklių 137 punkte įtvirtinta, kad konvojaus viršininkas ar pareigūnai, tikrinantys konvojų, gavę iš konvojuojamųjų skundus, kuriuos konvojuojamieji pateikė žodžiu ar raštu, privalo vietoje imtis priemonių teisėtiems konvojuojamųjų prašymams patenkinti. Jeigu konvojaus viršininkas vietoje negali patenkinti prašymo ir išnagrinėti skundo, tai jį kartu su savo tarnybiniu pranešimu turi perduoti įstaigos, į kurią konvojuojamas asmuo, administracijai. Įrašus apie gautus skundus, jų turinį ir panaudotas priemones jiems spręsti konvojaus viršininkas daro konvojaus kelionės žiniaraštyje ir informuoja konvojų paskyrusį pareigūną. Kelionės žiniaraščiuose yra grafos, kuriose pažymimi tikrinančių konvojaus tarnybą asmenų įrašai bei įvykiai konvojavimo metu ir priimti sprendimai. Nei viename iš administracinėje byloje esančių kelionės žiniaraščių nėra įrašų apie pareiškėjo teiktus skundus ar prašymus. Tarnyba 2014 m. kovo 24 d. rašte Nr. 47SD-440 nurodė, kad dokumentacijoje, susijusioje su pareiškėjo konvojavimu, nėra duomenų, kad nuo 2011 m. vasario mėnesio iki 2014 m. vasario 6 d. jis teikė skundus konvojaus viršininkui dėl galbūt netinkamų konvojavimo sąlygų. V. P. teiginys, kad jis 2012 m. pavasarį Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo pareigūnui pateikė skundą dėl netinkamų kalinimo sąlygų, tačiau negavo jokio atsakymo, nėra pagrįstas įrodomąją reikšmę turinčiais duomenimis.

Pareiškėjo nurodyti įvairūs nepatogumai bei su tuo susiję neigiami išgyvenimai dėl jo konvojavimo, teisėjų kolegijos vertinimu, iš esmės yra neišvengiama suėmimo vykdymo pasekmė, susijusi su saugiu jo vykdymu. Nustačius, kad Viešojo saugumo tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos vadovavosi galiojančiais teisės aktais ir veikė savo kompetencijos ribose, nėra pagrindo konstatuoti atsakovo darbuotojų neteisėtus veiksmus ar neveikimą, todėl nėra pagrindo atsirasti civilinei atsakomybei bei priteisti pareiškėjui neturtinę žalą.

Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija nesutinka su V. P. pozicija, kad jis buvo konvojuotas netinkamomis sąlygomis. Pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, bylą ištyrė išsamiai, materialinės teisės normas taikė tinkamai, procesinės teisės normų nepažeidė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio pareiškėjo V. P. apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti. Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 2 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. P. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.