Civilinė byla Nr. 3K-3-93/2011                                                                      Procesinio sprendimo kategorijos: 11.9.10.8; 114.11 (S)                                               

 

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2011 m. kovo 7 d.

Vilnius

 

 

            Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš  teisėjų: Gražinos Davidonienės, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Vinco Versecko (pranešėjas),

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo 641-osios daugiabučių namų savininkų bendrijos kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 6 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo G. K. R. ieškinį atsakovui 641-ajai daugiabučių namų savininkų bendrijai dėl darbo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir sumų, susijusių su darbu, priteisimo. 

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

            Ieškovas nuo 2007 m. spalio 18 d. dirbo 641-ojoje daugiabučių namų savininkų bendrijoje apsaugos darbuotoju. 2009 m. vasario 2 d.–2009 m. kovo 9 d. laikotarpiu jis turėjo nedarbingumo pažymėjimą. 2009 m. kovo 9 d. įsakymu Nr. 06K ieškovas buvo atleistas iš darbo nuo 2009 m. kovo 9 d. pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą. Ieškovo teigimu, darbdavys žodžiu jam paaiškino, kad yra atleistas už buvimą neblaiviu darbe darbo metu – 2009 m. sausio 30 d. Ieškovas neigia savo buvimą neblaiviu darbo metu darbo vietoje ir tvirtina, kad niekada nebuvo pasirodęs darbe neblaivus, 2009 m. sausio 30 d. nė vienas bendrijos administracijos darbuotojas nereiškė jam jokių pastabų dėl neblaivumo, nenušalino nuo darbo, taigi darbo sutartis su juo nutraukta nesant faktinio pagrindo, be to, nesilaikant drausminės nuobaudos skyrimo tvarkos. Ieškovas, remdamasis DK 297 straipsnio 4 dalimi, prašė pripažinti jo atleidimą iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą neteisėtu, į pirmesnį darbą negrąžinti, bet priteisti iš atsakovo DK 140 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyto dviejų mėnesių jo vidutinio darbo užmokesčio (1948,80 Lt) dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

           

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

 

            Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2009 m. gruodžio 24 d. sprendimu ieškinį patenkino:

            pripažino ieškovo atleidimą iš darbo atsakovo 2009 m. kovo 9 d. įsakymu Nr. 06K neteisėtu, nurodydamas, kad šalių darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos;

            priteisė ieškovui iš atsakovo 3897,60 Lt išeitinės išmokos ir 20 411,60 Lt vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2009 m. kovo 10 d. iki 2009 m. gruodžio 24 d., o nuo 2009 m. gruodžio 25 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos – po 92,36 Lt vienos darbo dienos vidutinio darbo užmokesčio, imant penkių dienų darbo savaitę.

Teismas nustatė, kad ieškovas įprastai dirbo po 24 val. kas trečią parą, darbą pradėdavo 8 val. ryto ir dirbdavo iki kitos dienos 8 val. ryto. Nuo 2009 m. sausio 30 d. 8 val. iki 2009 m. sausio 31 d. 8 val. ieškovas turėjo vykdyti darbo funkcijas. Teismas nurodė, kad neturi pagrindo abejoti liudytojų S. Ž. ir P. G. parodymais, jog 2009 m. sausio 30 d. ieškovas perėmė budėjimą iš S. Ž., o 2009 m. sausio 31-osios rytą ieškovą pakeitė P. G., tačiau liudytojo S. Ž. įvardyti požymiai (ieškovo veidas buvo papurtęs, išvargęs), teismo nuomone, nesudaro pagrindo išvadai, kad ieškovas buvo neblaivus, nes šie galimi ir tada, jeigu ieškovas būtų buvęs pavargęs. Įvertinęs bylos rašytinius duomenis, šalių paaiškinimus ir teismo posėdžio metu apklaustų liudytojų parodymus, teismas sprendė, kad byloje nesurinkta pakankamai įrodymų ieškovo buvimo darbe neblaiviu 2009 m. sausio 30 d. faktui konstatuoti, be to, nepaneigti ieškovo teiginiai, jog atsakovas tą dieną nenušalino jo nuo darbo ir nesiėmė jokių veiksmų neblaivumui nustatyti. Teismas pažymėjo, kad, darbdaviui nevykdant įstatyme nustatytos pareigos ir nenušalinant, kaip įtariama, neblaivaus darbuotojo nuo darbo, nepareikalaujant (nei raštu, nei žodžiu) pasiaiškinimo, sukuriama situacija, kai darbuotojas netenka galimybės kreiptis į medicinos įstaigą ar kitu būdu rinkti duomenis apie savo blaivumą darbo metu (DK 123 straipsnio 1 dalis). Teismo vertinimu, bylos duomenys nepagrindžia ir atsakovo tvirtinimo, kad ieškovas sistemingai miegodavo budėjimų metu. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad aplinkybės, atsakovo nurodytos kaip darbo sutarties su ieškovu nutraukimo faktinis pagrindas, nepripažintinos nusižengimu, kuriuo buvo šiurkščiai pažeista darbo tvarka. Dėl kitų atsakovo papildomuose paaiškinimuose ir kartu su šiais pateiktuose dokumentuose nurodytų aplinkybių (konflikto, kilusio 2009 m. sausio 30 d. tarp ieškovo ir bendrijos administratorės bei buhalterės) teismas pažymėjo, kad šios nebuvo nurodytos parengiamojo teismo posėdžio metu kaip ieškovo padarytas šiurkštus darbo drausmės pažeidimas. Pagal šalių paaiškinimus nustatęs, kad atsakovas raštu nepareikalavo, jog ieškovas raštu pasiaiškintų dėl darbo drausmės pažeidimų (DK 240 straipsnio 1 dalis), o dėl atsakovo atstovės tvirtinimo, kad 2009 m. vasario 3 d. telefonu pareikalavo, jog ieškovas pasiaiškintų dėl buvimo darbe neblaiviu, pažymėjęs, kad į drausminės nuobaudos skyrimo terminus neįskaitomas darbuotojo nebuvimo darbe dėl ligos laikas, todėl 2009 m. vasario 2 d.–2009 m. kovo 9 d. laikotarpiu atsakovas negalėjo reikalauti, jog ieškovas pasiaiškintų, teismas konstatavo, kad atsakovas, atleisdamas ieškovą iš darbo, pažeidė drausminės nuobaudos skyrimo tvarką reglamentuojančio DK 240 straipsnio 1 dalies nuostatas. Konstatuotus DK 240 straipsnio 1 dalies pažeidimus – konkretaus darbo drausmės pažeidimo nenurodymą, pasiaiškinimo dėl jo nei raštu, nei žodžiu nepareikalavimą – teismas pripažino esminiais, sudarančiais pagrindą išvadai, kad atsakovas atleido ieškovą iš darbo neteisėtai. Atsižvelgęs į tai, kad dėl pablogėjusios sveikatos ir pensinio amžiaus ieškovas nepageidauja grįžti į darbą, be to, vertindamas, jog dėl tarp šalių susiklosčiusios konfliktinės situacijos ieškovui gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, teismas sprendė, kad ieškovas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas, ir taikė DK 297 straipsnio 4 dalyje įtvirtintus neteisėto atleidimo iš darbo teisinius padarinius.

            Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinį skundą, 2010 m. spalio 6 d. nutartimi Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 24 d. sprendimą paliko nepakeistą.

            Teisėjų kolegija pažymėjo, kad darbdavio 2009 m. kovo 9 d. įsakyme Nr. 06K, kuriuo ieškovas atleistas iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą, nenurodyta konkretaus darbo drausmės pažeidimo ir jo padarymo aplinkybių. Atsiliepime į ieškinį šiurkščiai darbo drausmę pažeidusiais ieškovo veiksmais atsakovas įvardijo jo elgesį 2009 m. sausio 30 d. – atėjo į darbą neblaivus, privertė anksčiau išeiti iš darbo pamainininką S. Ž., o pats miegojo darbe. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad dėl ieškovo neblaivumo buvo tik spėjama: tai pripažino atsakovo administratorė, nurodydama, jog dėl šios priežasties savo pranešime bendrijos valdybai neįvardijo ieškovo neblaivumo aplinkybės; fakto, kad ieškovas buvo tą dieną neblaivus, kategoriškai nepatvirtino ir kaip liudytojas teisme apklaustas S. Ž. Pažymėjusi, kad šioje byloje būtent darbdaviui (atsakovui) teko pareiga įrodyti darbuotojo (ieškovo) ginčijamo atleidimo iš darbo pagrindo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 12, 178 straipsniai), o ne darbuotojui paneigti aplinkybę (neblaivumą darbe), kurią darbdavys vertino kaip nesuderinamą su tolesniu jo darbu, teisėjų kolegija pripažino teisiškai nereikšmingais atsakovo apeliacinio skundo argumentus, jog ieškovas byloje nepaneigė aplinkybių, kad naktį prieš budėjimo pradžią šventė, o vėliau liudytojo S. Ž. ir savo darbo valandomis miegojo. Teisėjų kolegija sprendė, kad jokie objektyvūs bylos duomenys, išskyrus vėlesnius darbdavio teiginius, nepatvirtina nei ieškovo neblaivumo, nei jo buvimo tokios būsenos būtent darbo laiku aplinkybių. Be to, teisėjų kolegijos nuomone, apsaugos darbuotojų budėjimo žurnalo įrašai, jų eiliškumas ir seka pagrindžia ieškovo teiginius, kad 2009 m. sausio 30 d. jis pakeitė apsaugos darbuotoją P. G. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas, atleisdamas ieškovą iš darbo, pažeidė DK 240 straipsnio 1 dalį, nes nepareikalavo, jog šis pasiaiškintų. Teisėjų kolegijos nuomone, nepareikalavęs pasiaiškinimo, nenurodęs konkretaus ieškovo padaryto darbo drausmės pažeidimo, atsakovas ne tik atėmė galimybę ieškovui pasiteisinti dėl jo būsenos ar išvaizdos, paaiškinti, ar tokia būsena nėra susijusi su nuovargiu dirbant kas antrą dieną po 24 val., bet kartu prisiėmė neigiamų padarinių riziką įrodinėjimo aspektu. Tokiomis aplinkybėmis, be to, nesant byloje patikimų duomenų apie ieškovo neblaivumą arba šiems esant labai prieštaringiems, teisėjų kolegija pripažino drausminės nuobaudos skyrimo procedūros pažeidimą (reikalavimo pasiaiškinti nepateikimą) esminiu, sukeliančiu neigiamus padarinius darbdaviui (atsakovui), konstatuojant darbuotojo (ieškovo) atleidimo iš darbo neteisėtumą.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

 

            Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimą bei nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Šis kasatoriaus prašymas grindžiamas tokiais argumentais:

            1. Pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas CPK 178, 180 straipsnių reikalavimus, atsisakė tirti ir vertinti kasatoriaus (atsakovo) papildomuose paaiškinimuose ir kartu su šiais pateiktuose dokumentuose nurodytas aplinkybes. Kasatoriaus teigimu, būtent šios aplinkybės ir pateikti įrodymai patvirtino bylai reikšmingus, su 2009 m. sausio 30 d. įvykiais susijusius, faktus – ieškovas atvyko tą dieną į darbą, nesilaikydamas nustatytų darbo valandų (6 val. ryto, kai darbo pradžia – 8 val. ryto), buvo neblaivus, išvarė kitą darbuotoją (S. Ž.) ir taip faktiškai neleido jam atlikti savo darbo funkcijų, tiek S. Ž., tiek savo darbo laiku miegojo darbo vietoje, vėliau užsipuolė kitus darbuotojus – administratorę ir buhalterę. Pirmosios instancijos teismo posėdžiuose ieškovas tvirtino, jog 2009 m. sausio 30 d. perėmė budėjimą iš P. G., o ne iš S. Ž., tuo tarpu šie, apklausiami kaip liudytojai, parodė priešingai – kad ieškovas pakeitė S. Ž. Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas CPK 185 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluotas įrodymų vertinimo taisykles, nepašalino šio prieštaravimo. Kasatoriaus įsitikinimu, nurodytas prieštaravimas turi esminę reikšmę byloje – patvirtina, kad 2009 m. sausio 30 d. ieškovas buvo darbe neblaivus, nes neprisimena tos dienos rytą pakeitęs S. Ž., o ne P. G., tikėtina, kad ir kitų aplinkybių. Šis ir pirmiau išvardyti faktai sudaro pagrindą pripažinti buvus visas sąlygas DK 235 straipsnio 2 dalies 8 punktui taikyti.

            2. Apeliacinės instancijos teismas, grįsdamas savo išvadas byloje esančiu apsaugos darbuotojų darbo grafiko, kuriame yra ranka darytas prierašas dėl P. G. budėjimo 2009 m. sausio 29 d. ir ieškovo – 2009 m. sausio 30 d., nuorašu, pažeidė CPK 114 straipsnio 1 dalies, 198 straipsnio 2 dalies, 185 straipsnio 1 dalies reikalavimus bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos šių proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo praktikos. Apsaugos darbuotojų darbo grafiko su ranka darytu prierašu nuorašą į bylą pateikė ieškovas. Kasatoriaus teigimu, šis dokumentas neatitinka CPK 114 straipsnyje teismui pateikiamų rašytinių įrodymų formai keliamų reikalavimų (nuorašas nepatvirtintas; nenurodyta, kas padarė prierašus ranka), todėl teismai negalėjo juo remtis kaip įrodymu. Kadangi visi kiti (išskyrus ginčijamą ieškovo pateiktą apsaugos darbuotojų darbo grafiko nuorašą) faktiniai bylos duomenys patvirtina, kad 2009 m. sausio 30 d. ieškovas perėmė budėjimą iš S. Ž., o ne iš P. G., tik to neprisimena, tai šių, vertinant juos kartu su kitais bylos įrodymais ir nustatytomis aplinkybėmis, pagrindu darytina išvada, jog labiau tikėtina, kad 2009 m. sausio 30 d. ieškovas buvo darbe neblaivus, taigi padarė šiurkštų darbo drausmės pažeidimą.

3. Kasatoriaus vertinimu, teismų konstatuoti ieškovo nušalinimo nuo darbo bei drausminių nuobaudų skyrimo tvarkos pažeidimai yra formalūs ir nesudaro pagrindo darbo sutarties su ieškovu nutraukimo neteisėtumui konstatuoti. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką darbuotojo pasiaiškinimo nepareikalavimas savaime nėra atleidimo iš darbo tvarkos pažeidimas, kuris kiekvienu atveju sudaro prielaidas pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu; DK 240 straipsnio 1 dalies pažeidimo įtaka atleidimo iš darbo teisėtumui kiekvienu konkrečiu atveju yra vertinamoji aplinkybė, vertintina kartu su kitomis paskirtos drausminės nuobaudos teisėtumui ir pagrįstumui reikšmingomis aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje G. K. v. UAB „Multisauga“, bylos Nr. 3K-3-601/2009). Kasatoriaus teigimu, šią bylą nagrinėję teismai, nustatę, kad drausminė nuobauda ieškovui paskirta pažeidžiant DK 240 straipsnio 1 dalies reikalavimus, nepatikrino ir nevertino kitų ieškovui paskirtos drausminės nuobaudos teisėtumui bei pagrįstumui reikšmingų aplinkybių, taigi nukrypo nuo pirmiau nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos.

            Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas prašo teismų sprendimą ir nutartį palikti nepakeistus, nurodo šiuos nesutikimo su kasaciniu skundu argumentus:

            1. Kasatoriaus papildomuose paaiškinimuose ir su jais pateiktuose dokumentuose nurodytos aplinkybės nepatvirtina jokių bylai reikšmingų, taip pat ieškovo buvimo darbe neblaiviu faktų. Kasatoriaus tvirtinimo, kad 2009 m. sausio 30 d. ieškovas pakeitė S. Ž., o ne P. G., nepagrindžia jokie faktiniai bylos duomenys. Ieškovo teigimu, jis tą dieną perėmė budėjimą būtent iš P. G. Be to, liudytojų S. Ž. ir P. G. parodymai vertintini kritiškai, nes jie tuo metu, kai buvo apklausiami, dirbo pas kasatorių.

2. Teismai ištyrė ir įvertino visas paskirtos drausminės nuobaudos teisėtumui bei pagrįstumui reikšmingas aplinkybes, todėl pagrįstai pripažino DK 240 straipsnio 1 dalies pažeidimą esminiu, šiuo atveju sudarančiu prielaidas pripažinti ieškovo atleidimą iš darbo neteisėtu.   

 

            Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Kasacinio teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 353 straipsnio 1 dalies nuostata, kad kasacinė funkcija vykdoma remiantis bylą nagrinėjusių teismų procesiniuose sprendimuose nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, pagal atsakovo kasaciniame skunde keliamus klausimus šioje nutartyje pasisako dėl ieškovo drausminės atsakomybės pagrindų nustatymo – ar šią bylą nagrinėję teismai, spręsdami dėl sąlygų, reikšmingų DK 235 straipsnio 2 dalies 8 punktui taikyti ir kartu darbo sutarčiai su ieškovu pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą nutraukti, nepadarė kasatoriaus įvardijamų materialiosios bei proceso teisės normų pažeidimų, galėjusių turėti įtakos neteisėto sprendimo byloje priėmimui.

 

Dėl darbo sutarties nutraukimo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą pagrindų ir jų nustatymo

 

            Pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį su darbuotoju, vieną kartą šiurkščiai pažeidusiu darbo pareigas. Darbuotojo buvimas darbo metu darbe neblaiviu pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 8 punkto nuostatas pripažįstamas šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu, o šis – darbo drausmės pažeidimu, už kurį gali būti skiriama DK 237 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo.

Pakankamas atleidimo iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą, kaip drausminės nuobaudos taikymo, pagrindas yra faktas, kad darbuotojas darbo metu ir darbe (darbo vietoje ar bet kurioje kitoje vietoje, kurioje jis buvo dėl darbo funkcijų vykdymo) buvo neblaivus. Kai už tokį šiurkštų darbo pareigų pažeidimą atleistas darbuotojas teisme ginčija darbo sutarties nutraukimo teisėtumą, darbdavio pareiga yra pateikti įrodymus (teisinius argumentus), pagrindžiančius darbuotoją tokį nusižengimą padarius, o teismo – pagal konkrečias bylos aplinkybes įvertinti, ar darbdavys, prieš skirdamas darbuotojui drausminę nuobaudą, tinkamai nustatė darbuotojo neblaivumo faktą, reikšmingą DK 235 straipsnio 2 dalies 8 punktui taikyti, ir ar laikėsi kitų drausminių nuobaudų skyrimo taisyklių.

DK nepateikiama darbuotojo neblaivumo sampratos ir nereglamentuojama, kaip turi būti nustatomas asmens neblaivumo darbe faktas. Šį darbdavys gali nustatyti jam prieinamomis priemonėmis ir tvarka, kuri neturi prieštarauti teisės aktams. Įrodymai, kad darbuotojas darbo metu buvo neblaivus, gali būti tiek medicinos išvados, tiek tam tikri tą dieną darbe surašyti aktai, nurodant juose požymius, pagal kuriuos įtariama, jog darbuotojas yra neblaivus, bei kitokie darbuotojo neblaivumo būklę fiksuojantys faktiniai duomenys (CPK 177 straipsnio 2, 3 dalys).

            Ieškovui šioje byloje ginčijus darbo sutarties su juo pagal DK 136 straipsnio 2 dalies 3 punktą už buvimą darbo metu darbe neblaiviu nutraukimą, kasatorius, tvirtindamas, kad 2009 m. sausio 30 d. ieškovas atvyko į darbą ir buvo jame neblaivus, privalėjo šias aplinkybes įrodyti (CPK 178 straipsnis).

 

            Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių taikymo       

 

Sprendžiant, ar darbdavys tinkamai įvykdė pirmiau aptartą įrodinėjimo pareigą, atsižvelgtina į bendruosius įrodymų pakankamumo bei kitus įrodinėjimo ir bylos faktinių duomenų vertinimo civiliniame procese principus. Šie išsamiai atskleisti, proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo bei taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 22 d. nutartį civilinėje byloje R. G. v. V. G., bylos Nr. 3K-3-13/2009; 2010 m. gegužės 10 d. nutartį civilinėje byloje DNSB „Eglutė“ v. E. R., bylos Nr. 3K-3-206/2010; 2010 m. gegužės 27 d. nutartį civilinėje byloje D. V. J. v. V. J., bylos Nr. 3K-3-243/2010; 2010 m. liepos 2 d. nutartį civilinėje byloje T. B. v. UAB „Tokvila“, bylos Nr. 3K-3-305/2010; kt.). Dėl to teisėjų kolegija, plačiau neaptardama jų šioje nutartyje, daro išvadą, kad byloje pateiktų įrodymų visuma (jos rašytiniai duomenys, šalių paaiškinimai, teismo posėdžio metu apklaustų liudytojų parodymai), kurią pagal CPK nustatytus įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo reikalavimus bei teismų praktikoje suformuluotus principus ištyrė ir įvertino bylą nagrinėję teismai, teikia pagrindą išvadai, jog kasatoriaus pateikti duomenys nebuvo pakankami teismams konstatuoti, kad ieškovas padarė kasatoriaus jam priskiriamą darbo drausmės pažeidimą – 2009 m. sausio 30 d. atvyko į darbą ir buvo jame neblaivus. Kasatorius, 2009 m. kovo 9 d. įsakymu Nr. 06K atleisdamas ieškovą iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą, neįvardijo jame konkretaus šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo, dėl kurio padarymo ieškovui skiriama drausminė nuobauda, neišdėstė jokių konkrečių šio pažeidimo padarymo aplinkybių, nenurodė, kada ir kokie ieškovo veiksmai, pripažintini šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu, buvo atlikti. Byloje nepateikta nei ieškovo rašytinio pasiaiškinimo dėl šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo, kurio padarymu jis buvo įtariamas, nei rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad buvo pareikalauta, jog jis tokį pasiaiškinimą pateiktų, taip pat nėra jokių duomenų, kad kasatorius ėmėsi pirmiau aptartų veiksmų ieškovo neblaivumo darbe faktui nustatyti, nušalino jį dėl tokios būklės nuo darbo. Atsižvelgdami į tai, teismai, nors ir kritiškai, tačiau įvertino kasatoriaus pateiktus duomenis (be kita ko, ir jo papildomuose paaiškinimuose bei kartu su šiais pateiktuose dokumentuose nurodytas aplinkybes, taip pat kasatoriaus į bylą pateiktą jo administratorės patvirtintą apsaugos darbuotojų darbo grafiko nuorašą), kuriais šis grindė ieškovo padarytą darbo drausmės pažeidimą. Tai, kad teismai, bylos duomenų, į kuriuos, tvirtinant apie proceso teisės normų pažeidimus dėl šių neištyrimo ir neįvertinimo, nurodoma kasaciniame skunde, pagrindu padarė kitokias, nei teigia kasatorius, išvadas dėl ieškovo buvimo darbe neblaiviu fakto įrodytumo, neteikia pagrindo pripažinti teismus pažeidusiais kasatoriaus įvardijamas proceso teisės normas (CPK 114 straipsnio 1 dalį, 178, 180 straipsnius, 185 straipsnio 1 dalį, 198 straipsnio 2 dalį) ir nesilaikiusiais įrodymų vertinimo klausimu formuojamos teismų praktikos.

 

            Dėl kitų ieškovo atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu pagrindų

 

            Kadangi atleidimas iš darbo dėl šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo yra drausminė nuobauda, tai, ją skirdamas, darbdavys privalo laikytis drausminių nuobaudų skyrimo taisyklių. Viena jų yra darbdavio įpareigojimas raštu pareikalauti, kad darbuotojas raštu pasiaiškintų dėl darbo drausmės pažeidimo (DK 240 straipsnio 1 dalis), garantuojantis darbuotojo teisę pasiaiškinti ir kartu gintis nuo jam pareikštų įtarimų padarius darbo drausmės pažeidimą, taip pat užtikrinantis, jog dėl drausminės atsakomybės taikymo bei drausminės nuobaudos parinkimo bus sprendžiama darbdaviui žinant visus šiems klausimams išspręsti reikšmingus faktus.

            DK 123 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad jei darbuotojas pasirodė darbe neblaivus, darbdavys tą dieną neleidžia jam dirbti. Viena vertus, ši norma iš esmės suformuluota ne kaip darbdavio teisė, bet kaip pareiga, kurią privalu vykdyti, o darbdavio teise šiuo atveju pripažintina DK jam suteikta galimybė darbuotojo pasirodymą darbe neblaiviu vertinti kaip šiurkštų darbo pareigų pažeidimą (DK 235 straipsnio 2 dalies 8 punktas) ir nutraukti su tokiu darbuotoju darbo sutartį (DK 136 straipsnio 2 dalies 3 punktas). Kita vertus, nušalinimas nuo darbo dėl DK 123 straipsnio 1 dalyje nurodytų priežasčių ar kituose įstatymuose nustatytų pagrindų nėra drausminė nuobauda, todėl už nusižengimą nušalintam (dėl kokių nors priežasčių ir nenušalintam) darbuotojui drausminė atsakomybė taikoma bendrąja DK nustatyta tvarka. Jeigu darbdavys, nors ir esant DK 123 straipsnio 1 dalyje nurodytai priežasčiai, taip pat darbuotojo neblaivumui, dėl kokių nors priežasčių nenušalino tokio darbuotojo nuo darbo, tai, kilus ginčui teisme, nepaneigia galimybės darbuotojo būklę, reikšmingą DK 235 straipsnio 2 dalies 8 punktui taikyti, nustatyti kitomis įrodinėjimo priemonėmis.

            Remdamasi tuo, kas pirmiau aptarta, teisėjų kolegija sutinka su kasatoriaus argumentu, kad darbuotojo nenušalinimas nuo darbo (DK 123 straipsnio 1 dalis) ir formalūs drausminės nuobaudos skyrimo tvarkos (240 straipsnio 1 dalis) pažeidimai nėra pakankamas pagrindas paskirtai drausminei nuobaudai panaikinti (šiuo atveju – atleidimui iš darbo pripažinti neteisėtu), tačiau kartu pažymi, jog vien dėl formalaus drausminės nuobaudos skyrimo tvarkos ar įstatymo nuostatų dėl nušalinimo nuo darbo pažeidimo paskirtos drausminės nuobaudos panaikinimas negalimas tuo atveju, jeigu, patikrinus ir įvertinus kitų darbuotojui paskirtos drausminės nuobaudos teisėtumui bei pagrįstumui reikšmingų aplinkybių visumą, pripažįstama, kad darbo drausmės pažeidimas tikrai buvo padarytas, o paskirta drausminė nuobauda atitinka pažeidimo sunkumą.

Byloje nustatyta, kad kasatorius nenušalino ieškovo nuo darbo, taip pat neįvykdė įstatyme jam nustatytos pareigos raštu pareikalauti, jog ieškovas pateiktų rašytinį pasiaiškinimą dėl jam priskiriamo drausmės pažeidimo (CPK 353 straipsnio 1 dalis), pagal tai padaryta teisėta teismų išvada, kad buvo pažeista DK 240 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta drausminės nuobaudos skyrimo tvarka. Tai konstatavus, turėjo būti tikrinamos ir vertinamos kitos dėl ieškovui paskirtos drausminės nuobaudos teisėtumo bei pagrįstumo nuspręsti reikšmingos aplinkybės. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje priimtų teismų procesinių sprendimų turinys teikia pagrindą išvadai, kad bylą nagrinėję teismai visapusiškai ir objektyviai ištyrė bei įvertino visų, taip pat kasatoriaus nurodytų, ieškovui paskirtos drausminės nuobaudos teisėtumui bei pagrįstumui reikšmingų aplinkybių visumą, ir būtent šio vertinimo pagrindu nepripažino bylos duomenų pakankamais ieškovo buvimo darbe neblaiviu 2009 m. sausio 30 d. faktui konstatuoti. Atsakovas, kasaciniame skunde teigdamas, kad bylą nagrinėję teismai, nustatę, jog drausminė nuobauda ieškovui paskirta pažeidžiant DK 240 straipsnio 1 dalies reikalavimus bei nenušalinus ieškovo nuo darbo, nepatikrino ir nevertino kitų ieškovui paskirtos drausminės nuobaudos teisėtumui bei pagrįstumui reikšmingų aplinkybių, neteisingai interpretuoja teismų sprendimo bei nutarties turinį, todėl šis kasacinio skundo argumentas, kuriuo grindžiamas byloje priimto sprendimo neteisėtumas dėl visų ieškovo padarytą šiurkštų darbo pareigų pažeidimą atskleidžiančių aplinkybių neištyrimo ir neįvertinimo, atmestinas kaip teisiškai nepagrįstas. Taigi nagrinėjamoje byloje ieškovui paskirta drausminė nuobauda buvo panaikinta ir ieškovo atleidimas iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą pripažintas neteisėtu ne dėl šios drausminės nuobaudos skyrimo tvarkos (DK 240 straipsnio 1 dalies) ar DK 123 straipsnio 1 dalies nuostatų dėl nušalinimo nuo darbo pažeidimo (dėl šių tik pripažinta, jog kasatorius pasunkino jam nustatytos įrodinėjimo pareigos vykdymą), o dėl paskirtos drausminės nuobaudos nepagrįstumo ir neteisėtumo, t. y. dėl to, kad byloje konstatuota, jog kasatorius neįrodė, kad ieškovas 2009 m. sausio 30 d. padarė DK 235 straipsnio 2 dalies 8 punkte nurodytą šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, ir atleido ieškovą iš darbo, šiam nepadarius darbo drausmės pažeidimo.

Atsižvelgiant į tai, kad darbo sutarties su darbuotoju nutraukimas DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu už tai, kad jis buvo darbo metu darbe neblaivus (DK 235 straipsnio 2 dalies 8 punktas), yra drausminė nuobauda, kurią skirdamas kasatorius, be kita ko, nesilaikė jos skyrimo taisyklių: tinkamai nenustatė ieškovo neblaivumo, galinčio būti pripažintu šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 8 punktą, fakto, nenušalino nuo darbo jo tą dieną, kurią, kaip teigiama, jis pasirodė darbe neblaivus, nepareikalavo, kad jis raštu pasiaiškintų dėl įtariamo jo neblaivumo, taip ne tik neužsitikrindamas, kad, prieš skiriant ieškovui drausminę nuobaudą, bus žinomos visos aplinkybės, reikšmingos drausminei atsakomybei taikyti bei drausminei nuobaudai parinkti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje S. K. v. UAB „Geotec Baltija“, bylos Nr. 3K-3-93/2008; 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje L. V. v. UAB „Žvėryno klinika“, bylos Nr. 3K-3-153/2009), bet ir nesuteikdamas galimybės ieškovui pasiaiškinti dėl jam priskiriamo drausmės pažeidimo bei gintis nuo darbdavio turimų įtarimų dėl galimo jo neblaivumo darbe, teismams buvo pagrindas tenkinti ieškovo reikalavimą pripažinti jo atleidimą iš darbo 2009 m. kovo 9 d. įsakymu Nr. 06K neteisėtu, taip pat kitus, iš šio išvestinius, reikalavimus, dėl kurių teismų priimtas sprendimas kasaciniame skunde neginčijamas. 

 

Dėl bylos procesinės baigties

 

Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje kasatorius (atsakovas) įrodymais nepagrindė, jog ieškovas 2009 m. sausio 30 d. padarė darbo drausmės pažeidimą, nurodytą DK 235 straipsnio 2 dalies 8 punkte, ir dėl to buvo pagrindas atleisti jį iš darbo. Apeliacinės instancijos teismas, palikdamas nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą pripažinti ieškovo atleidimą iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą neteisėtu, tinkamai aiškino ir taikė darbo santykių nutraukimą be įspėjimo, taip pat drausminių nuobaudų skyrimo tvarką reglamentuojančias materialiosios teisės normas, byloje surinktų įrodymų visumą įvertino nepažeisdamas kasaciniame skunde įvardijamų proceso teisės normų, laikėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį, kuri paliktina galioti (CPK 359 straipsnio 3 dalis).  

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

Kasacinis teismas patyrė 24,55 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Netenkinus kasacinio skundo, šios išlaidos priteisiamos į valstybės biudžetą iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).

 

            Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

           

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 6 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo 641-osios daugiabučių namų savininkų bendrijos (įm. k. (duomenys neskelbtini)) į valstybės biudžetą 24,55 Lt (dvidešimt keturis litus 55 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

 

Teisėjai                                                                                                 Gražina Davidonienė

 

 

                                                                                                                        Gintaras Kryževičius

 

 

                                                                                                                        Vincas Verseckas