Administracinė byla Nr. A-2050-442/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05778-2015-8

Procesinio sprendimo kategorija 12.15.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. sausio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Unera“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Unera“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas UAB „Unera“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydamas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2015 m. lapkričio 17 d. sprendimą Nr. S-217(7-222/2015), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VMI) 2015 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą Nr. 69-103 ir Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Kauno AVMI) 2015 m. balandžio 7 d. sprendimą Nr. (04.7.2)-FR0682-230 dalyje, kurioje šiais sprendimais buvo patvirtintos pareiškėjui papildomai apskaičiuotos sumos: 22 727,35 Eur pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM), 10 008,29 Eur PVM delspinigių ir 6 818 Eur PVM baudos.
2. Pareiškėjas nurodė, kad 2008–2009 m. už 58 923,77 Eur įsigijo 14 rašiklių bei už 77 000,11 Eur laikrodį be apyrankės. Įsigytas prekes priskyrė leidžiamiems atskaitymams ir atskaitė jų pirkimo PVM. Šį turtą pareiškėjas pardavė 2015 m. sausio 5 d. Prekės buvo išgabentos iš Lietuvos Respublikos. Kauno AVMI, atlikusi Bendrovės mokestinį patikrinimą, konstatavo, kad įsigyti rašikliai (išskyrus 4 rašiklius) nebuvo skirti pareiškėjo ekonominės veiklos vykdymui, todėl neleido į PVM atskaitą įtraukti prekių pirkimo PVM bei šių prekių nusidėvimo sąnaudų priskirti leidžiamiems atskaitymams. Kauno AVMI atliko pareiškėjo mokestinį patikrinimą už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. ir surašė 2015 m. sausio 20 d. patikrinimo aktą Nr. FR0680-20 (toliau – ir Patikrinimo aktas), kuriame papildomai apskaičiavo 23 679,62 Eur PVM ir 1 209,45 Eur nekilnojamojo turto mokesčio (toliau – ir NTM). Patikrinimo aktu buvo nustatyti perskaičiuoti mokestiniai nuostoliai. Kauno AVMI 2015 m. balandžio 7 d. sprendimu Nr. (04.7.2) FR0682-230 patvirtino Patikrinimo aktą ir jame papildomai priskaičiuotas sumas, papildomai apskaičiavo 10 008,29 Eur PVM delspinigių ir 361,09 Eur NTM delspinigių, pareiškėjui skyrė 7 104 Eur dydžio PVM ir 363 Eur dydžio NTM baudas. VMI 2015 m. rugpjūčio 25 d. sprendimu Nr. 69-103 patvirtino Kauno AVMI 2015 m. balandžio 7 d. sprendimą. VMI 2015 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą patvirtino MGK 2015 m. lapkričio 17 d. sprendimu Nr. S-217(7-222/2015).
3. Pareiškėjas nesutiko su priimtais sprendimais ir nurodė, kad rašikliai ir laikrodis buvo įsigyti siekiant juos naudoti kasdieninėje veikloje, įvaizdžio gerinimui, bei siekiant investicinių tikslų. Minėtos prekės buvo įsigytos norint pabrėžti savo patikimumą ir išskirtinumą santykiuose su stambiais tarptautiniais klientais ir kelti savo konkurencingumą, bei iš šių prekių panaudojimo gauti ilgalaikę ekonominę naudą. Kauno AVMI suteikė teisę pasinaudoti 4 vnt. rašiklių PVM atskaita, t. y. iš esmės pripažino, kad rašikliai yra skirti PVM apmokestinamai veiklai vykdyti, tačiau nenurodė teisinio pagrindo, kodėl tik toks kiekis rašiklių. Mokesčių administratorius neįvertino, kad vyksta derybiniai susitikimai, kurių metu dalyvauja didesnis kiekis asmenų, galinčių naudotis rašikliu. Pareiškėjas, vadovaudamasis Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) 58 straipsnio komentaru, teigė, kad teisė į PVM atskaitą yra siejama ne su faktiniu panaudojimu ekonominėje veikloje ar PVM apmokestinamų pajamų uždirbimu, bet su tuo, ar prekės yra skirtos naudoti ekonominėje veikloje. Pareiškėjo nuomone, šių prekių priskyrimą ekonominės veiklos vykdymui akivaizdžiai įrodo jų pardavimas kitam juridiniam asmeniui, iš kurio Bendrovė uždirbo PVM apmokestinamas pajamas, todėl laikė, kad Kauno AVMI nepagrįstai neįvertino PVMĮ 67 straipsnio 3 dalies ir 66 straipsnio komentaruose įtvirtintų nuostatų. Pareiškėjo nuomone, būtent Kauno AVMI nesilaiko mokesčių mokėtojų lygybės principo, nes pareiškėjo įsigytų prekių PVM atskaitos ribojimą grindžia iš esmės brangesne įsigytų prekių kaina, taip diskriminuodama pareiškėją dėl geresnės socialinės padėties; teisingumo ir visuotinio privalomumo pricipo, nes esant priešingiems pareiškėjo paaiškinimams ir pateiktiems įrodymams, teigia, kad turtas nebuvo panaudotas ekonominėje veikloje; apmokestinimo aiškumo principo, nes mokesčių administratorius atliko Bendrovės mokestinį tyrimą, kurio atlikimo tikslas buvo susidariusios PVM permokos grąžinimas ir suteikė teisę pasinaudoti rašiklių bei laikrodžio PVM atskaita, tačiau vėliau šią nuomonę pakeitė ir Kauno AVMI sprendimu patvirtintas Patikrinimo aktas iš esmės panaikino anksčiau priimtą sprendimą grąžinti PVM permoką. Pareiškėjas pažymėjo, kad minėtas prekes įsigijo krizės laikotarpiu, kuomet investicijos į kitas sritis buvo rizikingos, o tokių prekių įsigijimas buvo saugi investicija. Net ir po Patikrinimo akto įteikimo tokio turto pardavimas yra laikomas PVM objektu ir suteikia teisę pasinaudoti PVM atskaita. Pareiškėjo nuomone, tai, kad prekes įsigijo su pareiškėju susijęs Liuksemburge registruotas juridinis asmuo, savaime nepaneigia prekių tiekimo fakto. Sandoris buvo įvykdytas, už prekes yra atsiskaityta. Prekių pardavimas kitos valstybės PVM mokėtojui yra akivaizdus įrodymas, kad įsigytos prekės buvo skirtos PVM apmokestinamos veiklos vykdymui. Pasak pareiškėjo, ginčo prekės buvo pripažintos ilgalaikiu turtu, kadangi rašikliai ir laikrodis tenkino visus Pelno mokesčio įstatyme numatytus kriterijus bei sąlygas. Taip pat Bendrovė nepažeidė šiame įstatyme nustatytų ilgalaikio turto pripažinimo, jo eksploatavimo pradžios fiksavimo bei nusidėvėjimo sąnaudų pripažinimo reikalavimų. Pareiškėjo teigimu, šio turto nusidėvėjimo sąnaudos turėtų būti pripažįstamos leidžiamais atskaitymais, kadangi ginčo prekės buvo skirtos pareiškėjo ekonominei naudai gauti bei pajamoms uždirbti, vėliau parduotos, iš ko Bendrovė gavo apmokestinamų pajamų.
4. Teismui nusprendus, kad pareiškėjas neturi teisės į ginčo prekių PVM atskaitą, prašė atleisti nuo PVM delspinigių mokėjimo dėl mokesčių administratoriaus suklaidinimo. Nurodė, kad 2010 m. Alytaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Alytaus AVMI) atlikusi Bendrovės mokestinį tyrimą, grąžino pareiškėjui PVM permoką, susidariusią ir dėl ginčo prekių pirkimo PVM įtraukimo į PVM atskaitą. Po šio patikrinimo bendrovė pagrįstai galėjo tikėtis, kad ginčo prekių pirkimo PVM pagrįstai ir teisėtai įtraukė į PVM atskaitą. Pareiškėjas manė, kad jam nepagrįstai buvo paskirta 30 proc. dydžio bauda ir prašė atsižvelgti į lengvinančias aplinkybes: pareiškėjo bendradarbiavimą, Alytaus AVMI atlikto patikrinimo rezultatus, į tai, kad nebuvo sunkinančių aplinkybių bei skirtą baudą sumažinti iki 10 proc. (2 273 Eur). Pareiškėjas taip pat prašė atleisti jį nuo delspinigių mokėjimo.
5. Atsakovas VMI atsiliepime į skundą prašė atmesti jį kaip nepagrįstą.
6. Nurodė, kad patikrinimo metu buvo nustatyta, jog pareiškėjas ilgalaikio turto apskaitos registruose apskaitė iš Latvijos įmonės „Dimax“ 2009 m. spalio mėn. įsigytą rankinį laikrodį (be apyrankės – juvelyrinis dirbinys, įsigijimo vertė 265 866 Lt) bei 2008 ir 2009 metais įsigytus 14 vnt. rašiklių iš viso už 203 452 Lt sumą, iš kurių 12 vnt. už 194 102 Lt buvo įsigyti 2009 m. liepos mėn. iš Italijos įmonės Aquila Brands S.P.A. Nuo įsigyto ilgalaikio turto vertės Bendrovė skaičiavo amortizacinius atskaitymus (4 metus), kuriuos įtraukė į leidžiamus atskaitymus. Mokesčių administratorius, vadovaudamasis protingumo ir teisingumo kriterijais, įvertinęs dirbančių darbuotojų skaičių (2) ir tai, kad jie rašikliais galėjo naudotis pasirašydami dokumentus bei kurdami teigiamą Bendrovės įvaizdį, pareiškėjo ilgalaikio turto apskaitoje paliko (pripažino kaip ilgalaikį turtą) du anksčiau įsigytus rašiklius: 2008 m. gruodžio mėn. įsigytą už 6 250,76 Lt ir 2009 m. vasario mėn. įsigytą už 3 099,12 Lt bei 2 vnt. didžiausios vertės (objektyvumo dėlei) rašiklius, įsigytus 2009 m. birželio mėn. už 35 645,08 Lt ir 34 329,60 Lt. Rankinio laikrodžio paskirtis nelaikyta susijusia su biuro patalpų interjero puošyba. Tokiu būdu 10 rašiklių už 124 127 Lt ir rankinis laikrodis už 265 866 Lt buvo pripažinti nesusijusiais su Bendrovės vykdoma ekonomine veikla ir dėl to 389 993 Lt sumažintas apskaičiuotas veiklos nuostolis bei papildomai apskaičiuotas 78 473 Lt PVM. Atsakovas laikė, kad nors rankinio laikrodžio įsigijimo vertės įskaitymas į leidžiamus atskaitymus bei teisė į PVM atskaitą formaliai ir atitinka teisės aktų reikalavimus, tačiau jo paskirtis iš esmės nėra susijusi su biuro patalpų interjero puošyba, o toks didelis kiekis įsigytų brangių rašiklių nesusijęs su Bendrovės įvaizdžio kūrimu. Buvo nustatyta, kad jokių sutarčių ar jų pratęsimų su Bendrovės patikrinimo metu įvardintais partneriais pasirašyta nebuvo. 2009 m. sausio 1 d. – 2013 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu Bendrovė pasirašė 17 sutarčių. Nuo 2009 metų, kai buvo įsigytas minėtas ilgalaikis turtas, Bendrovė deklaravo veiklos nuostolį, kuris tikrinamuoju laikotarpiu tik didėjo. Todėl Bendrovės teiginius, jog brangių rašiklių bei rankinio laikrodžio įsigijimas turėjo įtakos ekonominės naudos gavimui, atsakovas vertino kritiškai. Bendrovė neįrodė, jog tikrinamuoju laikotarpiu minėtą turtą naudojo įmonės ekonominėje veikloje ir uždirbo PVM apmokestinamųjų pajamų, todėl laikoma, kad pareiškėjo teisės į PVM atskaitą pripažinimas prieštarautų PVMĮ nuostatoms ir MAĮ 6 straipsnyje įtvirtintiems apmokestinimo teisinio reglamentavimo ir taikymo principams. Dalis Bendrovės įsigytų prekių, priskirtų ilgalaikiam turtui, akivaizdžiai nebuvo skirtos PVM apmokestinamųjų prekių tiekimui ar paslaugų teikimui, o pareiškėjo ekonominė veikla tik prastėjo, todėl ginčijamos išlaidos pagrįstai buvo pripažintos nesusijusiomis su Bendrovės bendrosiomis išlaidomis, turinčiomis tiesioginį ir betarpišką ryšį su visa vykdoma PVM apmokestinamąja veikla ir apmokestinamųjų pajamų uždirbimu. Atsakovas pažymėjo, kad ginčo prekių pardavimas įvyko ne tikrinamuoju laikotarpiu, o po Patikrinimo akto pareiškėjui įteikimo. Rašikliai bei laikrodis buvo išlaikyti beveik šešerius metus ir nenaudojami ekonominėje veikloje, o parduoti susijusiam asmeniui – UNERA Luxembourg S.A., kuris nuo 2014 m. yra vienintelis Bendrovės akcininkas ir kurio vienas iš valdybos narių atstovauja tiek užsienio kompaniją UNERA Luxembourg S.A., tiek pareiškėją. Byloje nėra nustatyti atleidimo nuo delspinigių pagrindai, todėl nėra pagrindo atleisti Bendrovę nuo PVM delspinigių.

II.

7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 12 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Unera“ skundą atmetė.
8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2009–2010 m. laikotarpiu į ilgalaikio turto nusidėvėjimo apskaitas buvo įtraukęs ginčo prekes. Alytaus AVMI atliko pareiškėjo mokestinį patikrinimą, kurio metu nustatė, kad įmonė už 2009 m. gruodžio mėn. nedeklaravo „0“ tarifo tiekimų, per mažai 145 503 Lt deklaravo suteiktų paslaugų. Šių prekių pardavimui patvirtinti pareiškėjas pateikė su UNERA Luxembourg S.A. 2015 m. sausio 5 d. sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį, 2015 m. vasario 20 d. važtaraštį Nr. 1 dėl šių prekių išvežimo į Liuksemburgą, 2015 m. vasario 23 d. prekių perdavimo-priėmimo aktą Nr. 1, sąskaitos išrašus. Kauno AVMI atliko pareiškėjo mokestinį patikrinimą už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. ir surašė Patikrinimo aktą, kuriame papildomai apskaičiavo 23 679,62 Eur PVM ir 1 209,45 Eur NTM. Kauno AVMI 2015 m. balandžio 7 d. sprendimu Nr. (04.7.2) FR0682-230 patvirtino Patikrinimo aktą ir jame papildomai priskaičiuotas sumas, pavirtino papildomai apskaičiuotus 10 008,29 Eur PVM delspinigius ir 361,09 Eur NTM delspinigius bei pareiškėjui skyrė 7 104 Eur dydžio PVM ir 363 Eur dydžio NTM baudas. VMI 2015 m. rugpjūčio 25 d. sprendimu Nr. 69-103 patvirtino Kauno AVMI 2015 m. balandžio 7 d. sprendimą Nr. (04.7.2) FR0682-230. Šį VMI sprendimą patvirtino MGK 2015 m. lapkričio 17 d. sprendimu Nr. S-217(7-222/2015).
9. Mokesčių administratoriaus vertinimu, pareiškėjas, įtraukdamas į PVM atskaitą prekes ir paslaugas, kurios nėra skirtos naudoti PVM apmokestinamai veiklai (brangūs rašikliai, prekės skirtos laisvalaikiui ir aprangos prekės (Patikrinimo akto 2-4 lentelės)), pažeidė PVMĮ 58 straipsnio 1 dalies nuostatas, todėl sumažino pareiškėjo PVM atskaitą ir, įvertinęs pažeidimą bei pareiškėjo nedeklaruotas pirkimo PVM sumas, papildomai priskaičiavo 23 679,62 Eur PVM.
10. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, nesutikdamas su jam priskaičiuotu PVM, nekelia ginčo dėl aritmetinio mokesčio paskaičiavimo teisingumo. Pareiškėjas taip pat neginčija PVM priskaičiavimo už kitas buhalterinės apskaitos registre apskaitytas kaip leidžiamiems atskaitymams priskirtas prekes (prekės skirtos laisvalaikiui ir aprangos prekės). Iš esmės ginčas tarp proceso šalių yra kilęs dėl pareiškėjo įsigytų 14 vnt. brangių rašiklių ir rankinio laikrodžio vertinimo PVMĮ nuostatų reglamentuojančių PVM atskaitą, taikymo prasme.
11. Mokestinio patikrinimo metu per tikrinamą laikotarpį Bendrovė už 203 452 Lt įsigijo 14 vnt. įvairių rašiklių, kurių vertė yra nuo 3 099,12 Lt iki 35 645,08 Lt. Pareiškėjo teigimu, rašikliai buvo svarbūs siekiant išsiskirti iš daugelio kitų įmonių, siekiančių pasirašyti sutartis su tarptautinėmis kompanijomis ir taip uždirbti pajamas. Teismas pabrėžė, kad mokesčių administratoriui pripažinus, jog dviejų Bendrovės darbuotojų naudoti keturi rašikliai galėjo būti naudojami pajamoms uždirbti, kuriant teigiamą bendrovės įvaizdį, ir leidus atskaitymus šioje dalyje, tarp šalių liko ginčas tik dėl teisės į PVM atskaitą už 10 vnt. rašiklių ir rankinį laikrodį.
12. Teismas vadovavosi PVMĮ 58 straipsnio 1 dalies, Pelno mokesčio 13 straipsnio 3 dalies, 17 straipsnio 1 dalies, 31 straipsnio 1 dalies 13 punkto nuostatomis. Šis teisinis reglamentavimas suponavo išvadą, kad priskiriant turtą ilgalaikiam ar trumpalaikiam turtui, reikia vadovautis kriterijumi, ar turtas buvo naudojamas įmonės pajamoms uždirbti. Teisės į atskaitą atsiranda visais atvejais, jeigu mokesčių mokėtojas patvirtina bent jau bendro pobūdžio priežastinį ryšį tarp įgyjamų prekių ar paslaugų bei jo vykdomos ekonominės veiklos apmokestintos PVM. Mokesčių administratorius, įvertinęs nustatytas aplinkybes, kad įmonėje ginčo metu dirbo tik du darbuotojai, per penkis metus veiklos buvo pasirašyta viso labo 17 sutarčių, sutartys buvo pasirašinėjamos ne prabangiame biure, o Bendrovės biure, įsikūrusiame gyvenamojo namo bute, pareiškėjo pajamos per ginčo laikotarpį tik mažėjo, o nuostoliai didėjo, naujų verslo partnerių atsiradimo pareiškėjui šis turtas (rašikliai ir rankinis laikrodis) neužtikrino, teismo vertinimu, padarė pagrįstą išvadą, kad itin brangūs rašikliai ir rankinis laikrodis, kuris negali būti vertinamas patalpų interjero puošybos elementu, nėra įprastinės vykdomai veiklai (kuro tiekimo tarpininkavimas, įmonių aprūpinimas elektroninėmis kortelėmis ir mokslinis darbas) sąnaudos. Šios sąnaudos nėra susiję su ekonominės naudos gavimu ir pajamų uždirbimu.
13. Dėl Bendrovės argumento, jog rašikliai 2015 m. vasario 23 d. buvo parduoti susijusiam asmeniui UNERA Luxembourg S. A., pažymėta, kad šis faktas įvyko jau po Patikrinimo akte konstatuoto pažeidimo ir negali būti vertinami, kaip veiksniai, lemiantys ginčijamų sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą. Kaip teisingai atkreipė dėmesį MGK, 2014 m. spalio 21 d. bendrovės vadovė dar teigė, jog rašikliai yra naudojami veikloje įvaizdžiui kurti, reprezentuoti, o laikrodis naudojamas kaip interjero detalė. Todėl jau po mokestinio patikrinimo pabaigos ir pažeidimo užfiksavimo atsiradusi prieštaringa pozicija, jog tai buvo investicija, skirta vėlesniam pardavimui, vertinta išskirtinai kaip Bendrovės gynybinė pozicija, nepagrįsta jokiais objektyviais duomenimis.
14. Teismas, atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes, įvertinęs šalių argumentus ir remdamasis teismo sprendime išdėstytais motyvais bei vadovaudamasis PVMĮ ir Pelno mokesčio įstatymo nuostatomis darė išvadą, kad mokesčių administratorius teisėtai ir pagrįstai pareiškėjui apskaičiavo 23 679,62 Eur PVM.
15. Pareiškėjas nesutiko su mokesčių administratoriaus parinktu baudos dydžiu. Teismas pažymėjo, jog mokesčių administratorius nenustatė jokių aplinkybių, pripažintinų svarbiomis ir galinčiomis nulemti didesnės ar mažesnės baudos paskyrimą. Tokių aplinkybių nenustatė ir teismas. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės, jog jis bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, teikė dokumentus ir paaiškinimus, nelaikytos baudos dydį mažinančiomis aplinkybėmis, kadangi šias pareigas pareiškėjui nustato teisės aktai. Baudos mažinimą galėtų lemti toks mokesčių mokėtojo bendradarbiavimas, kuris padeda mokesčių administratoriui nustatyti pažeidimą, o pareiškėjas iki šiol iš esmės neigia padarytą pažeidimą. Teismas darė išvadą, kad mokesčių administratorius teisėtai ir pagrįstai paskyrė pareiškėjui vidutinio dydžio (30 proc.) baudą.
16. Atleidimo nuo mokesčių mokėtojui paskaičiuotų delspinigių pagrindus reglamentuoja MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 141 straipsnio 1 dalies nuostatos, Atleidimo nuo baudų, delspinigių ir palūkanų taisyklių, patvirtintų VMI viršininko 2004 m. liepos 26 d. įsakymu Nr. VA-144, 5 punktas. Pareiškėjas, prašydamas atleisti jį nuo delspinigių mokėjimo, nurodė, jog buvo suklaidintas Alytaus AVMI. Teismas pažymėjo, kad šiuo pagrindu mokesčių mokėtojas gali būti atleistas nuo delspinigių mokėjimo, kai jis mokesčio įstatymą pažeidžia dėl klaidingo apibendrinto mokesčio įstatymo paaiškinimo arba mokesčių administratorius raštu ar telefonu suteiktos klaidingos konsultacijos mokesčių mokėjimo klausimais (MAĮ 141 str. 1 d. 4 p.). Pareiškėjo skunde cituojamas apibendrintas mokesčių administratoriaus paaiškinimas (Komentaras) dėl PVMĮ 58 straipsnio 1 dalies nuostatų nelaikytinas klaidingu. Jo tokiu nelaiko ir pats pareiškėjas. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į mokesčių administratorių dėl konsultacijos suteikimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad būtent mokesčių mokėtojui tenka pareiga įrodyti, jog jis dėl atitinkamo mokesčio mokėjimo, mokėtino tam tikru laikotarpiu, kreipėsi į mokesčių administratorių, o pastarasis jam suteikė tuo klausimu klaidingą konsultaciją. Visa tai leido spręsti, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo taikyti MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatą ir atleisti pareiškėją nuo delspinigių mokėjimo.

III.

17. Pareiškėjas UAB „Unera“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 12 d. sprendimą ir tenkinti pareiškėjo skundą.
18. Apeliaciniame skunde pareiškėjas iš esmės pakartoja argumentus, išdėstytus skunde, teiktame pirmosios instancijos teismui.
19. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčo prekės buvo parduotos jau po Patikrinimo akte konstatuoto pažeidimo. Atkreipia dėmesį, kad ginčo prekių pardavimo sutartis buvo pasirašyta 2015 m. sausio 5 d., o Patikrinimo aktas buvo surašytas 2015 m. sausio 20 d., Bendrovei įteiktas dar vėliau. Be to, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu VMI atstovas patvirtino, kad prekių pardavimo faktas buvo žinomas dar prieš Patikrinimo akto tvirtinimą, todėl pardavimas negali būti laikomas kaip Bendrovės gynybinė pozicija.
20. Bendrovė nesutinka su teismo sprendime nurodyta pozicija, kad Bendrovės bendradarbiavimas nėra laikytinas PVM baudą mažinančia aplinkybe, nes mokesčių mokėtojų bendradarbiavimo pareigą numato įstatymai. VMI viršininko 2007 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. VA-25 patvirtintos Baudų skyrimo ir delspinigių skaičiavimo metodikos 18 punkte yra nustatyta, kad mokesčių administratorius privalo, vadovaudamasis protingumo ir teisingumo kriterijais, baudą mažinti ar didinti, atsižvelgdamas į tokias MAĮ nustatytas aplinkybes kaip mokesčių mokėtojo bendradarbiavimą su mokesčių administratoriumi.
21. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 12 d. sprendimą palikti nepakeistu.
22. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas iš esmės pakartoja argumentus, išdėstytus atsiliepime į pareiškėjo skundą, teiktame pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

23. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl MGK 2015 m. lapkričio 17 d. sprendimo Nr. S-217(7-222/2015), VMI 2015 m. rugpjūčio 25 d. sprendimo Nr. 69-103 ir Kauno AVMI 2015 m. balandžio 7 d. sprendimo Nr. (04.7.2)-FR0682-230 toje dalyje, kurioje šiais sprendimais buvo patvirtintos pareiškėjui papildomai apskaičiuotos sumos: 22 727,35 Eur PVM, 10 008,29 Eur PVM delspinigių ir 6 818 Eur PVM baudos, teisėtumo ir pagrįstumo.
24. Ginčijami mokesčių administratorių sprendimai priimti nustačius, kad pareiškėjas, įtraukdamas į PVM atskaitą prekes ir paslaugas, kurios nėra skirtos naudoti PVM apmokestinamai veiklai (rašikliai ir rankinis laikrodis), pažeidė PVMĮ 58 straipsnio 1 dalies nuostatas, todėl apskaičiavo papildomą PVM ir su juo susijusias sumas.
25. Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.
26. Vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, susijusia su deramu teisingumo vykdymu, teismų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti argumentai, pagrindžiantys teismo sprendimą. Teismo pareigos motyvuoti priimamą sprendimą apimtis gali skirtis priklausomai nuo priimamo sprendimo pobūdžio ir turi būti nulemta kiekvienos bylos aplinkybių. Vis dėlto teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 61 p., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-261-3555/2011 ir kt.).
27. PVMĮ 58 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad PVM mokėtojas turi teisę įtraukti į PVM atskaitą pirkimo ir (arba) importo PVM už įsigytas ir (arba) importuotas prekes ir (arba) paslaugas, jeigu šios prekės ir (arba) paslaugos skirtos naudoti PVM apmokestinamam prekių tiekimui ir (arba) paslaugų teikimui.
28. Kadangi apeliaciniame skunde pareiškėjas iš esmės nurodo tas pačias aplinkybes, kaip ir skunde, paduotame pirmosios instancijos teismui, todėl teisėjų kolegija detaliai nevertina visų pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytų motyvų.
29. Administracinių teismų praktikoje aiškinant PVMĮ 58 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygas yra konstatuota, jog tam, kad apmokestinamajam asmeniui būtų pripažinta teisė į PVM atskaitą ir nustatyta tokios teisės apimtis, iš principo yra būtinas tiesioginio ir betarpiško ryšio egzistavimas tarp konkretaus pirkimo sandorio ir vieno arba kelių konkrečių pardavimo sandorių, suteikiančių teisę į atskaitą. Kita vertus, teisė į atskaitą taip pat suteikiama mokesčių mokėtojui, net jei nėra tiesioginio ir betarpiško ryšio tarp konkretaus pirkimo sandorio ir vieno ar kelių konkrečių pardavimo sandorių, suteikiančių teisę į atskaitą, jei ginčijamos išlaidos už paslaugas sudaro dalį jo bendrųjų išlaidų ir yra sudedamoji jo tiekiamų prekių ar teikiamų paslaugų kainos dalis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 21 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-556-963/2009; 2010 m. rugsėjo 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-830/2010; 2012 m. liepos 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-1547/2012).
30. Pareiškėjo teigimu, prekės skirtos naudoti ekonominėje veikloje: rašikliai ir laikrodis buvo įsigyti norint pabrėžti savo patikimumą ir išskirtinumą santykiuose su stambiais tarptautiniais klientais ir kelti savo konkurencingumą. Be to pažymėjo, kad minėtos prekės vėliau buvo parduotos kitos valstybės (Liuksemburgo) PVM mokėtojui, kas, pareiškėjo teigimu, yra akivaizdus įrodymas, jog įsigytos prekės buvo skirtos PVM apmokestinamos veiklos vykdymui.
31. Pagrindžiant teisę į PVM atskaitą bendrosios išlaidos galėtų būti kvalifikuotos kaip turinčios tiesioginį ir betarpišką ryšį su vykdoma ekonomine veikla, šios išlaidos, be kita ko, turi būti įprastos ir iš esmės reikalingos tokiai veiklai vykdyti.
32. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus duomenis, prieina išvadą, jog pareiškėjas nepateikė įrodymų, kurie leistų pripažinti tiesioginį ir betarpišką ryšį tarp jo veiklos ir išlaidų įsigyjant rašiklius ir laikrodį. Vien pareiškėjo abstraktūs teiginiai apie tai, kad šių daiktų įsigijimas pagerino jo įvaizdį, pabrėžė patikimumą ir išskirtinumą, padidino konkurencingumą, nėra pagrįsti jokiais objektyviais faktiniais duomenimis. Pareiškėjas nepateikė jokių faktinių duomenų, kad būtent tokių rašiklių ir laikrodžio įsigijimas turėjo įtakos sutarčių, vykdant ūkinę komercinę veiklą, sudarymui, kad rašiklių ir laikrodžio įsigijimas buvo įprastinės pareiškėjo vykdomos ūkinės komercinės veiklos išlaidos, būtinos ekonominei naudai gauti.
33. Pelno mokesčio 11 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, kad apskaičiuojant Lietuvos vieneto apmokestinamąjį pelną, jeigu šis straipsnis nenustato ko kita, iš pajamų atskaitomi leidžiami atskaitymai.
34. Pagal Pelno mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalį, leidžiami atskaitymai yra visos faktiškai patirtos įprastinės tokiai veiklai vieneto sąnaudos, būtinos vieneto pajamoms uždirbti ar vieneto ekonominei naudai gauti.
35. Kaip jau buvo minėta, mokesčių administratorius pagrįstai nustatė, kad dalies rašiklių ir laikrodžio įsigijimo išlaidos nebuvo įprastinės pareiškėjo vykdomos ūkinės komercinės veiklos išlaidos, todėl šios išlaidos pagrįstai nebuvo pripažintos pareiškėjo leidžiamais atskaitymais Pelno mokesčio prasme.
36. Nustačius, kad brangūs rašikliai ir laikrodis buvo įsigyti tikslais, nesusijusiais su pareiškėjo vykdoma ekonomine veikla ir pajamų uždirbimu, todėl vėlesnis šių daiktų pardavimas neturi reikšmės sprendžiant klausimą dėl pareiškėjo teisės į PVM atskaitą.
37. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl baudos skyrimo ir atleidimo nuo delspinigių, tinkamai taikė Mokesčių administravimo įstatymo nuostatas bei pagrįstai pripažino, jog nėra pagrindo mažinti pareiškėjui paskirtą baudą ir atleisti jį nuo delspinigių. Kadangi pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nenurodė naujų aplinkybių dėl baudos mažinimo ir atleidimo nuo delspinigių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, todėl teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl pareiškėjui paskirtos baudos dydžio ir jo atleidimo nuo delspinigių, detaliai nevertina pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytų motyvų dėl šios skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies.
38. Pareiškėjas prie apeliacinio skundo pridėjo papildomus dokumentus. Mokestinio patikrinimo aktas, ginčijami mokesčių administratorių ir Mokestinių ginčų komisijos sprendimai bei skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra byloje. Dokumentus dėl PVM permokos (skirtumo) grąžinimo 2010 metais pareiškėjas turėjo galimybę pateikti mokestinį ginčą nagrinėjusioms institucijoms bei pirmosios instancijos teismui, tačiau nenurodė priežasčių, dėl ko šių dokumentų nepadavė anksčiau. Todėl teisėjų kolegija nevertina prie apeliacinio skundo pareiškėjo pridėtų dokumentų.
39. Remdamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija sprendžia, kad mokesčių administratoriai teisėtai ir pagrįstai nurodė pareiškėjui sumokėti į biudžetą papildomą PVM ir su juo susijusias sumas, o Mokestinių ginčų komisija bei pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai atmetė pareiškėjo skundus. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Unera“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai               Artūras Drigotas

              Dainius Raižys

              Virginija Volskienė