Civilinė byla Nr. 3K-3-436-611/2015
Teisminio proceso Nr. 2-02-3-01462-2011-4
Procesinio sprendimo kategorijos: 36.2; 126.8
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. liepos 3 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės, Andžej Maciejevski (pranešėjas) ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. S. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 3 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės AB ,,SEB lizingas“ (teisių perėmėjas AB SEB bankas) ieškinį atsakovui A. S. dėl nuostolių atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Nagrinėjamas ginčas dėl laidavimo pabaigą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo bankrutavus pagrindiniam skolininkui, už kurio prievoles laiduota.
Ieškovė AB ,,SEB lizingas“ 2011 m. vasario 19 d. kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovo A. S. 3603,81 Lt skolą, 842,28 Lt delspinigių, 61 715,58 Lt nuostolių ir 5 proc. procesines palūkanas. Ieškovė nurodė, kad AB ,,SEB lizingas“ ir UAB ,,Pokomsta“ sudarė dvi finansinio lizingo sutartis: 2007 m. vasario 5 d. sutartį Nr. L2007-020016 ir 2007 m. kovo 5 d. sutartį Nr. L2007-030012. Pagal šias sutartis lizingo gavėjai UAB ,,Pokomsta“ perduotas ekskavatorinis krautuvas ,,Fiat Hitachi“ ir ekskavatorius ,,Hyundai R210LS“, o ji įsipareigojo mokėti lizingo davėjai AB ,,SEB lizingas“ įmokas sutartyse nustatyta tvarka ir terminais. Iš šių lizingo sutarčių kylančių UAB „Pokomsta“ prievolių įvykdymui užtikrinti AB ,,SEB lizingas“ ir atsakovas A. S. sudarė dvi laidavimo sutartis: 2007 m. vasario 5 d. sutartį Nr. LS L2007-020016-01 ir 2007 m. kovo 5 d. sutartį Nr. LS L2007-030012. Pagal šias sutartis laiduotojas A. S. įsipareigojo visu jam nuosavybės teise priklausančiu turtu solidariai su skolininke UAB ,,Pokomsta“ atsakyti kreditorei lizingo bendrovei AB ,,SEB lizingas“, jei UAB „Pokomsta“ laiku ir tinkamai neįvykdys visų ar dalies savo prievolių pagal lizingo sutartis. Ieškovės teigimu, UAB „Pokomsta“ tinkamai nevykdė lizingo sutartimis prisiimtų įsipareigojimų, todėl juos privalo įvykdyti laiduotojas atsakovas, t. y. sumokėti 3603,81 Lt pradelstų mokėjimų ir 842,28 Lt delspinigių. Be to, nutraukus lizingo sutartis, ieškovė realizavo susigrąžintą turtą ir dėl to patyrė 61 715,58 Lt nuostolių, juos taip pat privalo atlyginti atsakovas.
Atsakovas A. S. prašė ieškinį atmesti, nurodydamas, kad ieškovė praleido CK 6.88 straipsnyje įtvirtintą terminą ieškiniui laiduotojui pareikšti. Atsakovo teigimu, Klaipėdos apygardos teismas 2009 m. sausio 16 d. nutartimi iškėlė UAB „Pokomsta“ bankroto bylą, todėl ieškovė savo reikalavimus turi teisę ginti UAB „Pokomsta“ bankroto byloje.
Klaipėdos apygardos teismas 2012 m. spalio 2 d. sprendimu pripažino UAB ,,Pokomsta“ veiklą pasibaigusia ir patvirtino nepatenkintų įmonei pareikštų kreditorių reikalavimų sąrašą, kuriame įtrauktas ir AB ,,SEB lizingas“ 66 336,47 Lt finansinis reikalavimas. UAB ,,Pokomsta“ išregistruota iš Juridinių asmenų registro.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2011 m. gruodžio 20 d. sprendimu ieškinį patenkino ir priteisė ieškovei AB ,,SEB lizingas“ iš atsakovo A. S. 3603,81 Lt skolą, 842,28 Lt delspinigių, 61 715,58 Lt nuostolių ir 5 proc. procesines palūkanas.
Teismas išaiškino, kad skolininkė UAB „Pokomsta“ ir laiduotojas atsakovas A. S. atsako kreditorei (ieškovei) kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai ir yra įpareigoti kreditoriui iki to laiko, kada bus įvykdyta visa prievolė (CK 6.6 straipsnio 6 dalis, 6.81 straipsnis). Kreditorius, pareiškęs ieškinį vienam bendraskoliui, nepraranda teisės pareikšti tokį patį ieškinį ir kitiems bendraskoliams (CK 6.6 straipsnio 4 dalis), todėl ieškovės reikalavimo pagrindinei skolininkei UAB „Pokomsta“ bankroto byloje pareiškimas neatėmė ir nepanaikino jos teisės pareikšti reikalavimą ir laiduotojui.
Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas laidavimo pabaigos terminas netaikomas, ir atmetė atsakovo teiginius, kad jo įsipareigojimai pagal laidavimo sutartis pasibaigė suėjus laidavimo terminui, nurodydamas, jog šalys laidavimo sutartyse aiškiai ir nedviprasmiškai susitarė, kad šios sutartys galioja iki visiško ir galutinio prievolių pagal lizingo sutartis įvykdymo (laidavimo sutarčių 6.2 punktai), o UAB „Pokomsta“ lizingo sutartimis prisiimtų įsipareigojimų neįvykdė.
Teismas patenkino ieškinio reikalavimus dėl 3603,81 Lt skolos ir 842,28 Lt delspinigių priteisimo, nurodydamas, kad, UAB „Pokomsta“ laiku nesumokėjus lizingo įmokų (3603,81 Lt), kilo šios įmonės ir laiduotojo (atsakovo) prievolė sumokėti pagal sutartį privalomas įmokas (skolą) ir delspinigius (lizingo sutarčių 3.7., 3.8. punktai) (CK 6.567 straipsnio 1 dalis, 6.574, 6.81 straipsniai). Priteisdamas ieškovei 61 715,58 Lt nuostoliams atlyginti teismas nurodė, kad ieškovė pardavė lizingo sutartyse nurodytą turtą, tačiau patyrė nuostolių, juos pagal lizingo sutarčių 18.6.4 punktus ir laidavimo sutarčių 1.1, 1.2 punktus privalo solidariai atlyginti atsakovas. Teismas konstatavo, kad atsakovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių turto pardavimą už per mažą, ne rinkos kainą, todėl tenkino ieškovės reikalavimą dėl 56 500,91 Lt nuostolių, pasireiškiančių kaip turto pardavimo kainos ir buhalterinėje apskaitoje nurodytos vertės skirtumas, atlyginimo. Taip pat į priteisiamą nuostolių sumą teismas įtraukė papildomas 5214,67 Lt išlaidas, susijusias su turto transportavimu, pardavimu ir kt. (CK 6.81, 6.574 straipsniai).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. spalio 3 d. nutartimi Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 20 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Teisėjų kolegija atmetė atsakovo argumentus, kad kreditorius savo interesus užtikrino iškėlus pagrindiniam skolininkui bankroto bylą, kurioje patvirtintas jo finansinis reikalavimas. Atsižvelgdama į tai, kad laiduotojo prievolė pagal laidavimo sutartis yra solidari (CK 6.81 straipsnis), teisėjų kolegija sprendė, jog kreditorius turi teisę pasirinkti ir pareikšti ieškinį dėl neįvykdytų prievolių tiek pagrindinei skolininkei UAB „Pokomsta“, tiek laiduotojui, tiek abiem kartu, tiek skyrium (CK 6.6 straipsnio 4 dalis). Be to, kreditoriaus reikalavimo pareiškimas pagrindinės skolininkės bankroto byloje nereiškia reikalavimo patenkinimo.
Teisėjų kolegija atmetė atsakovo argumentus, kad trijų mėnesių terminas pareikšti kreditoriaus reikalavimą laiduotojui turi būti skaičiuojamas nuo nutarties iškelti pagrindinės skolininkės bankroto bylą priėmimo. Teismas nurodė, kad pagrindinė skolininkė dar iki bankroto bylos iškėlimo 2009 m. sausio 16 d. nevykdė prievolių pagal lizingo sutartis ir jos buvo nutrauktos nuo 2008 m. rugsėjo 11 d. Laiduotojo pareiga įvykdyti skolininkės prievoles bei atlyginti ieškovei nuostolius atsirado nuo lizingo sutarčių nutraukimo. Teismo teigimu, nei bankroto bylos iškėlimas pagrindinei skolininkei, nei Įmonių bankroto įstatymo 16 straipsnio nuostatos neturi jokios reikšmės lizingo gavėjos prievolių pagal lizingo sutartis pasibaigimui. Pasibaigę skolų mokėjimo terminai nereiškia prievolės pabaigos, šiuo atveju – laiduotojo pareigos vykdyti prievoles pagal laidavimo sutartis. Teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas laidavimo pabaigos terminas nėra taikomas ir prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonė galios tol, kol bus įvykdyta pagrindinė prievolė, nes laiduotojas laisva valia siekė tokių teisinių padarinių pasirašydamas laidavimo sutartis.
Teisėjų kolegija sprendė, kad laidavimas nesibaigė, nors pagrindinė skolininkė ir buvo likviduota. Grįsdama šią išvadą, kolegija nurodė, kad ieškovė ieškinį atsakovui (laiduotojui) pareiškė 2011 m. vasario 19 d., o pagrindinė skolininkė UAB „Pokomsta“ iš Juridinių asmenų registro išregistruota 2012 m. Taigi, ieškinio laiduotojui pareiškimo metu pagrindinė skolininkė nebuvo likviduota ir išregistruota iš Juridinių asmenų registro, t. y. jos prievolė ieškovei nebuvo pasibaigusi. Tai reiškia, kad kreditorė, pareikšdama ieškinį laiduotojui, pareikalavo, jog nepasibaigusią pagrindinės skolininkės prievolę įvykdytų solidarusis skolininkas (CK 6.81 straipsnio 1 dalis).
Teisėjų kolegija atmetė atsakovo argumentus dėl netinkamo įrodymų vertinimo nustatant nuostolių dydį, nurodydama, kad byloje nenustatyta, jog kreditorė turtą (ekskavatorinį krautuvą ir ekskavatorių) pardavė už neprotingai mažą kainą, o atsakovas priešingai neįrodė (CPK 178 straipsnis).
Teisėjų kolegija sprendė, kad nėra būtinybės bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, todėl atmetė tokį atsakovo prašymą. Grįsdama šį sprendimą, kolegija nurodė, kad atsakovas pateikė plačios apimties apeliacinį skundą, kuriame iš esmės nenurodoma, kokių faktinių aplinkybių nebuvo nustatyta pirmosios instancijos teisme, kokias faktines aplinkybes bei teisinius argumentus atsakovas konkrečiai dar norėtų nurodyti žodinio proceso metu ir dėl ko jų negalėjo nurodyti pirmosios instancijos teisme ar apeliaciniame skunde, naujų įrodymų nėra pateikta.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas A. S. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 3 d. nutartį ir Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 20 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Dėl laidavimo pabaigos. Teismai nepagrįstai vertino tik laidavimo sutarčių tekstą, neatsižvelgdami į jų esmę, priedus, papildymus ir išaiškinimus. Teismai neįvertino, kad nagrinėjamu atveju laidavimo sutartys buvo terminuotos, t. y. jomis užtikrintose lizingo sutartyse (jų prieduose) nustatyta ne tik mokėjimo pradžia, bet ir mokėjimo pabaiga (2012 m. vasario 10 d. ir 2011 m. kovo 5 d.). Taigi, laidavimo sutartyse nustatyti laidavimo pradžios ir pabaigos momentai, todėl laidavimas baigėsi ir turi būti taikoma CK 6.88 straipsnio 1 dalis.
2. Dėl laidavimo bankrutavus pagrindiniam skolininkui. Tuo atveju, kai laiduotojui atsiranda prievolė kaip neribotos atsakomybės įmonės savininkui atsakyti už įmonės skolas, galima konstatuoti skolininko ir laiduotojo sutaptį, o ieškinys solidariajam bendraskoliui – laiduotojui turi būti pareiškiamas Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka ir nagrinėjamas tos įmonės bankroto byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB DnB NORD bankas v. R. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-508/2007; 2010 m. kovo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. M. v. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, bylos Nr. 3K-3-88/2010). Taigi ieškinys negalėjo būti nagrinėjamas kaip paprastas laidavimo sutarties nevykdymas, o turėjo būti nagrinėtas pagrindinės skolininkės bankroto byloje, kurioje laiduotojas būtų galėjęs pareikšti skolininkei finansinį reikalavimą.
3. Dėl įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo. Teismai, vertindami įrodymus, pažeidė tikimybių pusiausvyros principą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo Z. K. pareiškimą dėl turinčio juridinę reikšmę fakto nustatymo, bylos Nr. 3K-3-147/2005) ir nepagrįstai priteisė ieškovei nuostolių atlyginimą. Lizingo sutartyse nėra nustatyta atsakovo pareiga kompensuoti ieškovės nuostolius, atsirandančius dėl turto pardavimo kainos skirtumo. Pagal CPK 135 straipsnio 1 dalį ieškovė turi pagrįsti ieškinį ir pateikti įrodymus, kad dėl vyraujančių kainų rinkoje ji patyrė nuostolių, o ne atsakovas turi įrodyti esamų kainų skirtumą. Šią dieną, įvertinus nusidėvėjimą, ginčo turto kaina būtų didesnė nei ta, už kurią turtas parduotas.
4. Dėl bylos nagrinėjimo žodine tvarka. Teismas pažeidė kasatoriaus teisę skųsti nutartį dėl bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme tvarkos. Prašymas apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka turėjo būti išnagrinėtas iki apeliacinės bylos nagrinėjimo iš esmės pradžios ir turėjo būti suteikta teisė šiuo klausimu priimtą nutartį apskųsti Lietuvos Aukščiausiajam Teismui kasacine tvarka. Apeliacinis skundas iš esmės galėjo būti nagrinėjamas tik po to.
Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas AB SEB bankas (AB ,,SEB lizingas“ teisių perėmėjas) prašo kasacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 3 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi tokie argumentai:
1. Nagrinėjamu atveju laidavimas nesibaigė, nes laidavimo sutarčių 6.2 punktuose nustatyta, kad sutartys galioja iki visiško ir galutinio prievolių pagal lizingo sutartis įvykdymo, o pagrindinė skolininkė UAB ,,Pokomsta“ prievolių pagal lizingo sutartis neįvykdė. Ieškinio laiduotojui pareiškimo metu pagrindinė skolininkė nebuvo likviduota ir išregistruota iš Juridinių asmenų registro, t. y. jos prievolės ieškovui nebuvo pasibaigusios. Taigi atsakovo prievolės nėra pasibaigusios ir teismai pagrįstai tenkino ieškinį.
2. Skolininkui bankrutuojant, kreditoriui išlieka tiek teisė pareikšti savo reikalavimą skolininkui jo bankroto byloje, tiek iš solidariosios skolininkų pareigos išplaukianti teisė savo reikalavimą laiduotojui pareikšti atskiroje civilinėje byloje, tiek abiem kartu. Taigi, ieškovas turėjo teisę pareikšti reikalavimus tiek UAB ,,Pokomsta“ bankroto byloje, tiek atsakovui kaip solidariajam skolininkui atskiroje byloje (CK 6.88 straipsnio 1 dalis, 6.6 straipsnio 4 dalis).
3. Atsakovo teisė būti išklausytam buvo įgyvendinta pateikiant argumentus apeliaciniame skunde ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, nes jo pateiktoms aplinkybėms įrodyti visiškai pakako byloje surinktų rašytinių įrodymų. Be to, skirtingai nei nurodo atsakovas, jis turėjo teisę į apeliacinės instancijos teismo nutarties peržiūrėjimą, nes padavė kasacinį skundą, ir šis buvo priimtas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl laidavimo pabaigos
CK 6.76 straipsnio 1 dalis nustato, kad laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės. Bendrasis principas yra tas, kad laidavimas pasibaigia tuo pačiu metu, kada pasibaigia juo užtikrinta prievolė (CK 6.76 straipsnio 2 dalis, 6.87 straipsnio 1 dalis). CK 6.88 ir 6.89 straipsniuose nustatyti terminuoto ir neterminuoto laidavimo pabaigos terminai. CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai buvo laiduota tik tam tikram laikui arba užtikrinta terminuota prievolė, laidavimas baigiasi, jeigu kreditorius per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią suėjo laidavimo terminas ar prievolės įvykdymo terminas, nepareiškia laiduotojui ieškinio. Tačiau kasacinis teismas savo nuosekliai išplėtotoje praktikoje yra išaiškinęs, kad CK nedraudžiama šalių susitarimu pakeisti nurodytus terminus. Dėl to, kai paskolos ar kreditavimo sutartyje nustatytu terminu prievolė neįvykdyta, o laiduotojas ir kreditorius yra susitarę, jog laidavimas galioja iki visiško paskolos grąžinimo, tai CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas laidavimo pabaigos terminas netaikomas. Tokia laidavimo sutartyje nustatyta sąlyga neprieštarauja CK nuostatoms, yra teisėta, todėl, atsižvelgiant į sutarties laisvės ir šalių dispozityvumo principus, sutarties šalims sukuria atitinkamas teises ir pareigas (CK 1.136, 6.3 straipsniai, 6.70 straipsnio 1 dalis, 6.156 straipsnio 4, 5 dalys). Kasacinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad šalių susitarimas, jog laidavimas galioja iki visiško prievolės įvykdymo, turi būti išreikštas aiškiai ir nedviprasmiškai, nes kiekvienu atveju laiduotojas turi žinoti, kokią atsakomybę jis prisiima suteikdamas kito asmens kreditoriui laidavimą ir užtikrindamas skolininko prievolę. Atitinkamai ir kreditorius žino, kokia apimtimi ir terminais atsako laiduotojas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Swedbank“ v. P. B. ir kt., bylos Nr. 3K-7-229/2009; teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. A. v. UAB „Vilsima“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-261/2009; 2012 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB SEB bankas v. E. R. ir kt., bylos Nr. 3K-3-285/2012; 2012 m. lapkričio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB DNB bankas v. UAB ,,SV Investicija“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-459/2012). Nors nagrinėjamoje byloje kilęs ginčas ne iš paskolos, o lizingo teisinių santykių, dėl ko faktinės bylų aplinkybės iš dalies nesutampa, tačiau prievolių, už kurias buvo laiduota, esmė analogiška – vykdyti sutartinius mokėjimus.
Šią bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovė ir UAB „Pokomsta“ 2007 m. vasario 5 d. ir 2007 m. kovo 5d. sudarė dvi finansinio lizingo sutartis, pagal kurias UAB „Pokomsta“ buvo perduoti ekskavatorinis krautuvas „Fiat Hitachi“ ir ekskavatorius „Hyundai R210LS“, o bendrovė įsipareigojo mokėti įmokas sutartyse nustatyta tvarka. Prievolių pagal minėtas lizingo sutartis įvykdymui užtikrinti kasatorius su ieškove sudarė dvi – 2007 m. vasario 5 d. ir 2007 m. kovo 5 d. – laidavimo sutartis, kuriomis kasatorius įsipareigojo atsakyti ieškovei visu savo turtu ir lėšomis, jeigu skolininkė neįvykdys prievolių pagal lizingo sutartis. Laidavimo sutarčių 6.2 punktuose buvo įtvirtinta, kad jos įsigalioja nuo sutarčių pasirašymo dienos ir galioja iki visiško ir galutinio prievolių pagal lizingo sutartis įvykdymo. Bylą nagrinėję teismai, atsižvelgdami į minėtuose laidavimo sutarčių 6.2 punktuose nurodytą sąlygą, pripažino, kad CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas laidavimo pabaigos terminas netaikomas, todėl atmetė kasatoriaus teiginius, jog laidavimo sutartys ir iš jų kylančios prievolės yra pasibaigusios. Tokia bylą nagrinėjusių teismų išvada atitinka pirmiau aptartą kasacinio teismo praktiką dėl CK 6.88 straipsnio normų aiškinimo ir taikymo.
Kasatoriaus argumentai, kad laidavimo sutartys buvo terminuotos, nes jomis užtikrintose lizingo sutartyse nustatyta ne tik mokėjimo pradžia, bet ir mokėjimo pabaiga, teisiškai nepagrįsti. Laidavimo sutarčių 6.2 punktuose aiškiai ir nedviprasmiškai yra nurodytas laidavimo sutarčių šalių susitarimas, kad laidavimo sutartys galios iki visiško prievolių pagal lizingo sutartis įvykdymo. Kaip teisingai pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, pasibaigę skolų mokėjimo terminai pagal lizingo sutartis nereiškia prievolių pabaigos, atitinkamai ir kasatoriaus pareigos vykdyti prievoles pagal laidavimo sutartis pabaigos.
Dėl laidavimo bankrutavus pagrindiniam skolininkui
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, jeigu užbaigus bankroto bylą skolininkas likviduojamas ir išregistruojamas iš juridinių asmenų registro (Įmonių bankroto įstatymo 32 straipsnio 5–6 dalys), tai pagrindinio skolininko prievolė yra laikoma pasibaigusia (CK 6.128 straipsnio 3 dalis) ir tuo pačiu metu paprastai baigiasi laidavimas (CK 6.87 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2011 m. gruodžio 29 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje AB DNB bankas v. A. J. ir kt., bylos Nr. 3K-P-537/2011). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė ieškinį kasatoriui pareiškė 2011 m. vasario 19 d., o pagrindinė skolininkė UAB „Pokomsta“ iš Juridinių asmenų registro buvo išregistruota 2012 m., po to, kai įsiteisėjo Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. spalio 2 d. sprendimas dėl įmonės pabaigos. Taigi, ieškinio kasatoriui pareiškimo metu pagrindinė skolininkė nebuvo likviduota ir išregistruota iš Juridinių asmenų registro, t. y. jos prievolė ieškovei nebuvo pasibaigusi. Tai reiškia, kad ieškovė, pareikšdama ieškinį kasatoriui, pareikalavo, jog nepasibaigusią pagrindinės skolininkės prievolę įvykdytų solidarusis skolininkas (CK 6.81 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tokiu atveju, kai, bankrutuojant skolininkui, reikalavimas laiduotojui pareiškiamas atskiroje byloje iki pagrindinio skolininko likvidavimo, nors tokios bylos nagrinėjimo metu vėliau skolininkas ir likviduojamas, laidavimas nepasibaigia, nes kreditorius kreipėsi į teismą, siekdamas savo teisių ir teisėtų interesų gynybos, kai pagrindinio skolininko prievolė dar nebuvo pasibaigusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB SEB bankas v. E. R. ir kt., bylos Nr. 3K-3-285/2012; 2013 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Swedbank“ v. V. G., bylos Nr. 3K-3-33/2013).
Laidavimo sutartimi kreditoriui užtikrinama, kad, pagrindiniam skolininkui neįvykdžius prievolės, už jos įvykdymą atsakys trečiasis asmuo – laiduotojas. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad laiduotojo prievolė kreditoriui laiduojant už skolininką yra asmeninio pobūdžio. Jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis, tai, skolininkui laiku neįvykdžius pagrindinės prievolės, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai (CK 6.81 straipsnio 1 dalis). Tais atvejais, kada skolininkui iškeliama bankroto byla, kreditoriai turi teisę per teismo nustatytą laikotarpį perduoti bankroto administratoriui savo reikalavimus ir kartu pateikti juos pagrindžiančius dokumentus, taip pat nurodyti, kaip įmonė yra užtikrinusi šių reikalavimų įvykdymą (Įmonių bankroto įstatymo 21 straipsnio 1 dalis). Laiduotojo solidarioji atsakomybė (CK 6.81 straipsnio 1 dalis) lemia tai, kad kreditorius gali iš karto reikšti savo reikalavimą laiduotojui ir savaime neturi pareigos jo reikšti pagrindinio skolininko bankroto byloje. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija yra pažymėjusi, kad, bankrutuojant skolininkui, kreditoriui išlieka tiek teisė pareikšti savo reikalavimą skolininkui jo bankroto byloje, tiek iš solidariosios laiduotojo pareigos (CK 6.6 straipsnio 4 dalis, 6.81 straipsnio 1 dalis) išplaukianti teisė atskiroje civilinėje byloje pareikšti savo reikalavimą laiduotojui, tiek abiem kartu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2011 m. gruodžio 29 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje AB DNB bankas v. A. J. ir kt., bylos Nr. 3K-P-537/2011). Nagrinėjamoje byloje ieškovė pasinaudojo įstatymo suteikta teise pareikšti reikalavimą kasatoriui atskiroje byloje, toks ieškovės pareikštas reikalavimas yra teisėtas ir negali būti vertinamas kaip pareikštas reikalavimas tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko tuo pačiu pagrindu (CPK 293 straipsnio 3 punktas, 296 straipsnio 1 dalies 4 punktas), todėl kasatoriaus argumentus dėl civilinio proceso teisėje įtvirtinto lis alibi pendens principo pažeidimo teisėjų kolegija atmeta kaip teisiškai nepagrįstus.
Kasatoriaus kasaciniame skunde minima Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. M. v. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, bylos Nr. 3K-3-88/2010, ir joje esantys išaiškinimai nagrinėjamoje byloje dėl faktinių aplinkybių skirtingumo negali būti taikomi, nes nagrinėjamoje byloje ieškovė pareiškė reikalavimą ne pagrindinei skolininkei, o kasatoriui kaip laiduotojui. Teisėjų kolegija taip pat atmeta kaip teisiškai nepagrįstus kasacinio skundo argumentus, kad ieškovės reikalavimas kasatoriui turėjo būti reiškiamas UAB „Pokomsta“ bankroto byloje. Kasatorius tokį teiginį grindžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 10 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje AB DnB NORD bankas v. R. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-508/2007, pateiktais išaiškinimais dėl neribotos atsakomybės juridinio asmens (individualios įmonės) dalyvio (savininko) įtraukimo atsakovu neribotos atsakomybės juridinio asmens bankroto byloje, tačiau nagrinėjamoje byloje faktinės bylos aplinkybės iš esmės skiriasi nuo aptartos bylos, nes UAB „Pokomsta“ yra ribotos atsakomybės juridinis asmuo, o šios bendrovės dalyviai neatsako savo turtu už jos neįvykdytas prievoles.
Dėl įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo
Kasatoriaus nurodomoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 2 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje pagal pareiškėjo Z. K. pareiškimą dėl turinčio juridinę reikšmę fakto nustatymo (bylos Nr. 3K-3-147/2005), kasacinis teismas pasisakė dėl įrodymų pakankamumo taisyklės taikymo. Kasacinis teismas išaiškino, kad pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pripažinta, jog civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu (tikimybių balansu). Tai reiškia, kad nėra reikalaujama šimtaprocenčio teismo įsitikinimo. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Kartu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, remdamasis nuosekliai formuluojama praktika, pažymėjo, kad įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į bylos kategoriją, jos pobūdį ir kitas svarbias aplinkybes. Toliau plėtodamas šią praktiką, kasacinis teismas kasatoriaus nurodytoje nutartyje pasisakė, kad minėtos taisyklės taikomos ir vertinant netiesioginius įrodymus bylose dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad pagal CPK 185 straipsnį teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. M. v. DUAB „Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-98/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Vombatas“ v. A. Š., bylos Nr. 3K-3-335/2009; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. I. G. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-588/2009; kt.). Išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą.
Teisėjų kolegija, įvertinusi apskųstų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų turinį, kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, faktinius bylos duomenis, konstatuoja, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog teismai pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Iš teismų procesinių sprendimų matyti, kad jie vertino tiek kasatoriaus, tiek ieškovės pateiktus įrodymus, pasisakė dėl jų įrodomosios reikšmės. Įvertinę byloje surinktus faktinius duomenis, teismai padarė išvadą, kad ieškovė įrodė savo patirtus nuostolius dėl UAB „Pokomsta“ netinkamo prievolių pagal lizingo sutartis vykdymo. Tokia išvada, teisėjų kolegijos vertinimu, yra tinkamai motyvuota, atitinka faktinius bylos duomenis ir yra padaryta nepažeidžiant įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklių. Kasatorius, nesutikdamas su teismų pateiktu įrodymų vertinimu, nepagrindžia teismų padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus, o tiesiog pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio. Kasatorius, cituodamas kasacinio teismo praktiką dėl įrodymų pakankamumo ir įrodinėjimo taisyklių taikymo, teigdamas, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pažeidė įrodymų vertinimo taisyklę, nenurodė jokių teisinių argumentų, kuo toks pažeidimas pasireiškė. Todėl kasacinio skundo argumentai dėl įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo atmetami kaip teisiškai nepagrįsti.
Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka apeliacinės instancijos teisme
Kasatorius kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė jo teisę skųsti nutartį dėl bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme tvarkos, kadangi prašymas apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka turėjo būti išnagrinėtas iki apeliacinės bylos nagrinėjimo iš esmės pradžios ir turėjo būti suteikta teisė šiuo klausimu priimtą nutartį apskųsti kasacine tvarka. Tokie kasatoriaus kasacinio skundo argumentai nėra teisiškai pagrįsti.
Pagal bendrąją CPK įtvirtintą taisyklę apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis). Tačiau apeliacinis skundas gali būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Taigi, iš minėtų normų akivaizdu, kad apeliacinio skundo nagrinėjimo tvarkos pasirinkimas yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecijos teisė. Be to, CPK tiesiogiai neįtvirtina šalių teisės skųsti teismo nutartį, kuria netenkinamas šalies prašymas dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tokia nutartis neužkerta kelio tolesnei bylos eigai ir pagal CPK 334 straipsnio 1 dalį ji negali būti skundžiama atskiruoju skundu, atitinkamai – ir kasacine tvarka (CPK 340 straipsnio 1 dalis, 341 straipsnis), todėl apeliacinės instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai ta pačia nutartimi išsprendė prašymą dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo tvarkos ir bylą iš esmės.
Dėl procesinės bylos baigties
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šioje nutartyje išdėstytus argumentus ir teisės taikymo aspektu patikrinusi apskųstus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus, konstatuoja, kad naikinti ar keisti jų kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl kasacinis skundas atmestinas, o apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Atmetus kasacinį skundą, kasatoriaus turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnis). Ieškovas duomenų apie bylinėjimosi išlaidas, turėtas kasaciniame teisme, nepateikė (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas patyrė 3,02 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus kasacinio skundo ir palikus galioti apeliacinės instancijos teismo nutartį, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 3 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti valstybei iš atsakovo A. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) 3,02 Eur (tris Eur 2 ct) išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginti. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Birutė Janavičiūtė
Andžej Maciejevski
Antanas Simniškis