Administracinė byla Nr. eA-1160-789/2025
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04232-2024-2
Procesinio sprendimo kategorijos: 8.6.3; 8.6.5
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. sausio 22 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės, Rasos Ragulskytės-Markovienės (pranešėja) ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2024 m. lapkričio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. M. L. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyrius, Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, S. K.) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
1. Pareiškėjas G. M. L. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2024 m. liepos 12 d. sprendimą Nr. 24SD16384 (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2024 m. balandžio 19 d. prašymą Nr. 9K-20380 (toliau – ir Prašymas).
2. Pareiškėjas skunde nurodė šias faktines aplinkybes ir argumentus:
2.1. Atsakovas, išnagrinėjęs pareiškėjo 2021 m. liepos 5 d. prašymą suteikti prieglobstį, 2021 m. lapkričio 17 d. priėmė sprendimą Nr. 21S40939 (toliau – ir Sprendimas dėl prieglobsčio), kuriuo atsisakė suteikti pareiškėjui prieglobstį (pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą) Lietuvos Respublikoje, taip pat nusprendė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; įvesti į Centrinę Šengeno informacinę sistemą (toliau – ir C.SIS II) perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.
2.2. Nesutikdamas su Sprendimu dėl prieglobsčio, pareiškėjas apskundė jį Migracijos departamento 2-ajai skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijai (toliau – ir Komisija), vėliau – teismui. Regionų apygardos administracinis teismas 2022 m. kovo 14 d. priimtu sprendimu pakeitė Sprendimo dėl prieglobsčio dalį, kuria nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, ir nustatė, kad jam uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas paliko šį pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.
2.3. Pareiškėjas 2024 m. balandžio 19 d. pateikė Migracijos departamentui prašymą persvarstyti sprendimą dėl išsiuntimo, prašydamas pakeisti Sprendimo dėl prieglobsčio dalį dėl pareiškėjo išsiuntimo bei draudimo atvykti. Prašymas buvo grindžiamas šiomis aplinkybėmis: Sprendimas dėl pareiškėjo išsiuntimo į kilmės valstybę nėra vykdomas jau daugiau kaip dvejus metus; po Sprendimo dėl prieglobsčio priėmimo situacija iš esmės pasikeitė, per tą laiką pareiškėjas susipažino su Lietuvos Respublikos piliete S. K., jiems gimė dvynukai, kurie yra Lietuvos Respublikos piliečiai; šeima gyvena kartu, Vilniuje nuomojasi butą.
2.4. Pareiškėjas kartu su Prašymu pateikė atsakovui ne tik pasikeitusias aplinkybes patvirtinančius dokumentus, bet ir paaiškinimus, tačiau atsakovas skundžiamame Sprendime atsisakė patenkinti pareiškėjo Prašymą, teigdamas, kad pareiškėjas nenurodė aplinkybių, kurios galėtų būti laikomos išimtinėmis, sudarančiomis pagrindą peržiūrėti sprendimą dėl jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos.
2.5. Atsakovas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, apskritai nevertino Prašyme nurodytų aplinkybių, kad tamprūs šeiminiai ir socialiniai ryšiai sieja pareiškėją su Lietuva, neatsižvelgė į šeimos interesus. Sprendimu mažamečiai vaikai atskiriami nuo tėvo, nepaisant vaiko prioritetinio intereso. Sprendimu pažeidžiama Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnyje įtvirtinta privataus gyvenimo apsauga. Viešojo administravimo subjektas privalo atlikti kompetentingą nepilnamečio vaiko interesų vertinimą ir priimti sprendimą, vertindamas ginamus interesus (šeimos ir privataus gyvenimo vertybes), suvaržymo tikslingumą ir proporcingumą, tačiau Sprendime ši pareiga neįvykdyta, nebuvo atliktas individualus vaikų interesų vertinimas, įtraukiant vaiko interesams atstovaujančią instituciją, nesuteikta galimybė pareiškėjo šeimos nariams (vaikų mamai S. K.) būti išklausytiems. Sprendimas formalus, tinkamai nemotyvuotas, priimtas pažeidžiant Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nuostatas.
2.6. Remiantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais, 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Grąžinimo direktyva) nuostatomis, pareiškėjo situacija turi būti aiškinama taip, kad valstybės narės privalo tinkamai atsižvelgti į vaiko interesus, prieš priimdamos sprendimą grąžinti kartu su draudimu atvykti, net jei asmuo, kuriam skirtas šis sprendimas, yra ne nepilnametis, o jo tėvas. Pareiškėjas Lietuvos Respublikoje sukūrė šeimą su Lietuvos piliete, pareiškėjo abu vaikai turi Lietuvos pilietybę, pareiškėjo buvimas Lietuvoje būtinas dėl vaikų priežiūros, globos, jų pilnaverčio vystymosi.
3. Atsakovas Migracijos departamentas pateiktame atsiliepime prašė atmesti pareiškėjo skundą ir nurodė tokius argumentus:
3.1. Pareiškėjas ignoruoja bendrąjį principą, kad iš neteisės teisė neatsiranda (lot. ex in juria non oritur jus). Pareiškėjas, negrįždamas į kilmės valstybę ir teisėtu būdu nesikreipdamas dėl leidimo gyventi ar vizos išdavimo, bando priversti Lietuvos Respubliką įteisinti jo buvimą, nors tai neįmanoma pagal Lietuvos teisės aktus. Skundžiamame Spendime buvo įvertintos visos su pareiškėju susijusios individualios aplinkybės ir atsižvelgta į visus Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 128 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nurodytus pagrindus, konstatuota, kad pareiškėjo nurodyta individuali situacija nesudaro pagrindo panaikinti Sprendimo dėl prieglobsčio dalį dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką ir pareiškėjo išsiuntimo.
3.2. Migracijos departamentas nėra konstatavęs, jog pareiškėjas gyvena Lietuvos Respublikoje neteisėtai dėl to, kad jam buvo atsisakyta suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Priimant Sprendimą buvo įvertinta, jog pareiškėjas nėra sudaręs santuokos, o šeiminį gyvenimą sukūrė tuo metu, kai ir pačiam pareiškėjui, ir jo vaikų motinai buvo žinoma užsieniečio teisinė (imigracinė) padėtis bei kylančios rizikos šeimos gyvenimo tęstinumui Lietuvos Respublikoje.
3.3. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad išlaiko savo vaikus, kad (duomenys neskelbtini) gimusių pareiškėjo vaikų interesai bus pažeisti, įvykdžius įsiteisėjusį Migracijos departamento sprendimą dėl jo išsiuntimo, o pareiškėjas neturės galimybių susijungti su savo vaikais ir jų motina savo kilmės arba kitoje valstybėje.
3.4. Pareiškėjo vaikai ir jų motina apsigyveno Vilniuje, kad galėtų naudotis pareiškėjo vaikų motinos tėvų pagalba, o pats skundžiamas Sprendimas neužkerta kelio pareiškėjui, įvykdžius išsiuntimo sprendimą, kreiptis dėl leidimo gyventi išdavimo šeimos susijungimo pagrindu ir atvykti į Lietuvos Respubliką teisėtu būdu.
4. Trečiasis suinteresuotas asmuo S. K. prašė tenkinti pareiškėjo skundą ir nurodė, kad ji kartu su pareiškėju gyvena Vilniaus mieste nuomojamame būste kaip šeima, pareiškėjas yra jos dviejų mažamečių vaikų tėvas, vaikai yra labai prisirišę prie tėvo, pareiškėjas rūpinasi vaikais, išlaiko juos, padeda prižiūrėti, jai sudėtinga vienai pasirūpinti dvynukais.
5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyrius (toliau – ir Tarnyba) rašytiniuose paaiškinimuose teismui nurodė, jog byloje pareikšti reikalavimai, o taip pat ir jų išsprendimas neturi įtakos Tarnybos teisėms ar pareigoms, tačiau pažymėjo, jog sprendimo, kuriuo pareiškėjas būtų įpareigotas išvykti iš Lietuvos, įgyvendinimas neatitiktų jo nepilnamečių vaikų geriausių interesų, nes visos valstybės turi imtis reikiamų priemonių, kad vaikai galėtų gyventi kartu su savo tėvais ir jiems būtų užtikrinta ir suteikta derama apsauga bei parama.
II.
6. Regionų administracinio teismo Kauno rūmai 2024 m. lapkričio 7 d. sprendimu patenkino pareiškėjo skundą, panaikino atsakovo 2024 m. liepos 12 d. sprendimą Nr. 24SD16384 ir įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo Prašymą, priteisė iš atsakovo 1 106,50 Eur bylinėjimosi išlaidas.
7. Teismas nustatė tokias bylos aplinkybes:
7.1. Migracijos departamentas Sprendimu dėl prieglobsčio nusprendė nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos), išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.
7.2. Apskundus šį sprendimą teismui, Regionų administracinio teismo Kauno rūmai 2022 m. kovo 14 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-2893-621/2022 tenkino pareiškėjo skundą iš dalies ir pakeitė Sprendimo dėl prieglobsčio dalį dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką ir išdėstė šią dalį taip: „Uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“, atitinkamai pakeitė Migracijos departamento 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos sprendimo dalį, atmetė kitą skundo dalį. Apeliacinės instancijos teismas paliko šį sprendimą nepakeistą.
7.3. 2024 m. balandžio 19 d. pareiškėjas pateikė Migracijos departamentui Prašymą, prašydamas pakeisti Sprendimo dėl prieglobsčio dalį dėl pareiškėjo išsiuntimo bei draudimo atvykti, t. y. panaikinti nurodytas sprendimo dalis, įskaitant išsiuntimą, pareiškėjui įvestą draudimą atvykti į Lietuvos Respubliką bei išbraukti duomenis apie draudimą atvykti iš C.SIS II sistemos.
7.4. Migracijos departamentas skundžiamu Sprendimu atsisakė tenkinti pareiškėjo Prašymą, nurodydamas, kad Prašyme nurodytos aplinkybės nėra išimtinės ir nesudaro pagrindo peržiūrėti įsiteisėjusį Sprendimą dėl prieglobsčio ir jo dalis dėl pareiškėjo išsiuntimo ir draudimo atvykti iš Lietuvos Respublikos.
8. Teismas konstatavo, kad Sprendimas iš esmės grindžiamas Įstatymo 128 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nustatančiomis aplinkybes, kurios vertinamos, priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, ir pažymėjo, kad šios aplinkybės turi būti vertinamos ir peržiūrint sprendimą dėl užsieniečio išsiuntimo bei draudimo atvykti. Teismas nurodė, kad tokiu atveju taip pat turi būti atsižvelgiama į Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintą Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarką (toliau – ir Kriterijų tvarka). Teismas rėmėsi Kriterijų tvarkos 45 punkto nuostatomis.
9. Teismas nustatė, kad, priėmus Sprendimo dėl prieglobsčio, pareiškėjo situacija, vertinant jo individualią padėtį šeiminių santykių kontekste, yra iš esmės pasikeitusi, (duomenys neskelbtini) jam gimė dvynukai, kurie yra Lietuvos Respublikos piliečiai, vaikų motina S. K. yra Lietuvos Respublikos pilietė.
10. Teismas nurodė, kad byloje esantys duomenys paneigia Sprendime nurodytas aplinkybes, jog nėra duomenų, kad pareiškėjas gyvena kartu su savo nepilnamečiais vaikais ir jų motina, ir pažymėjo, kad Tarnyba, gavusi pranešimą apie bylą, apsilankė šeimos namuose Vilniuje, (duomenys neskelbtini), ir nustatė, kad šeima gyvena nuomojamame 2 kambarių bute su patogumais, kūdikiai miega miegamajame su tėvais.
11. Teismas iš Tarnybos rašytinių paaiškinimų ir 2024 m. rugpjūčio 23 d. Šeimos aplinkos sąlygų tyrimo akto nustatė, jog pareiškėjas kartu su mažamečių vaikų motina S. K. rūpinasi vaikais, padeda prižiūrėti juos, vaikų motina viena yra nepajėgi tvarkytis su dviem kūdikiais ir nepajėgtų viena užtikrinti vaikų esminius poreikius, bei pažymėjo, kad šias aplinkybes patvirtina ir pareiškėjo bei trečiojo suinteresuoto asmens S. K. paaiškinimai, jog vaikai yra labai prisirišę prie tėvo, pareiškėjas įsidarbino statybos įmonėje, kad prisidėtų prie vaikų išlaikymo, kurie nepaneigti kitais įrodymais. Teismas nurodė, kad šios aplinkybės nebuvo įvertintos, priimant Sprendimą, taigi nebuvo atsižvelgta į geriausius vaikų interesus, neįvertintos aplinkybės dėl dviejų mažamečių vaikų amžiaus, jų fizinių ir emocinių poreikių užtikrinimo.
12. Teismas pažymėjo, kad aplinkybė, jog pareiškėjas nėra sudaręs santuokos su savo nepilnamečių vaikų motina, negali būti pagrindas atsisakyti persvarstyti anksčiau priimtą Sprendimą dėl prieglobsčio, kai akivaizdu, jog pareiškėjo šeiminė situacija yra iš esmės pasikeitusi, kai bylos duomenys patvirtina, jog šeima gyvena kartu, kartu prižiūri ir rūpinasi dvynukais, ir tai suponuoja išvadą, kad Sprendimas nėra proporcingas prioritetinio vaikų interesų užtikrinimo požiūriu.
13. Teismas rėmėsi aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika panašaus pobūdžio bylose, taip pat Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika ir pažymėjo, kad kiekvienu atveju būtina įvertinti, ar teisės į šeimą ribojimas, netgi kai siekiama apsaugoti nacionalinius interesus, yra proporcingas siekiamam tikslui.
14. Teismas nurodė, kad atsakovas, priimdamas skundžiamą Sprendimą, nevertino, ar pareiškėjas kelia grėsmę vienam iš pagrindinių visuomenės interesų – viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, t. y. nenustatė, ar nagrinėjamu atveju egzistuoja visai visuomenei svarbus interesas (vertybė), dėl kurio yra būtina riboti pareiškėjo teisę į šeimos gyvenimą. Teismas darė išvadą, kad atsakovo paaiškinimai, jog, įvykdžius Sprendimą dėl prieglobsčio, pareiškėjas galės pateikti atitinkamus prašymus, nėra suderinami su pareiga neriboti šeimos gyvenimo labiau negu tai yra būtina, nėra proporcingi ir todėl neatitinka protingumo ir teisingumo principų.
15. Teismas atkreipė dėmesį, jog nors atsakovas pabrėžia aplinkybę, kad pareiškėjas sistemingai ignoruoja Lietuvos Respublikos institucijų priimtus sprendimus, vengia bendradarbiauti su institucijomis, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2024 m. rugpjūčio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2331-552/2024, nagrinėdamas VSAT Užsieniečių registracijos centro teikimą dėl alternatyvios sulaikymui priemonės taikymo pareiškėjui, konstatavo, jog užsieniečio laisvės apribojimas, nesant konkrečios išsiuntimo datos, nagrinėjamu atveju yra neproporcingas, ypač atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra pakankamai duomenų apie tai, kad užsienietis atsisakytų bendradarbiauti su kompetentingomis institucijomis, slapstytųsi ar kitaip trukdytų įvykdyti sprendimą dėl jo išsiuntimo, bei akcentavo, jog, pagal bylos duomenis, užsienietis yra dviejų mažamečių vaikų tėvas, todėl nagrinėjamu atveju būtina atsižvelgti ir į geriausius vaikų interesus.
16. Teismas aptarė VAĮ 10 straipsnio 5 dalies nuostatas, aktualią teismų praktiką ir pažymėjo, kad skundžiamas Sprendimas yra administracinis aktas, priimtas viešojo administravimo subjekto, todėl atsakovas privalėjo vadovautis iš gero administravimo principo kylančiais imperatyvais, t. y. turėjo atlikti išsamesnį šeiminių ryšių vertinimą, tačiau jis neindividualizavo susiklosčiusios pareiškėjo situacijos šeiminių ryšių prasme – nebuvo atsižvelgta į individualią šeimos situaciją (į tai, kad pareiškėjo šeimoje yra auginami du mažamečiai dvynukai, gimę (duomenys neskelbtini), kuriems yra būtina nuolatinė suaugusiųjų priežiūra, į pareiškėjo, kaip tėvo, ryšį su vaikais jiems neseniai gimus pačioje kūdikystėje, ir su vaikų motina, į šeimos gyvenimo sutrikdymą ir kitas aplinkybes).
17. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas netinkamai aiškino Įstatymo 128 straipsnio 1 dalį, Sprendimas neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, todėl Sprendimas naikintinas ir atsakovas įpareigotinas iš naujo išnagrinėti pareiškėjo Prašymą.
18. Teismas priteisė pareiškėjui iš atsakovo 1 106,50 Eur bylinėjimosi išlaidas.
III.
19. Atsakovas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. lapkričio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą.
20. Atsakovas nurodo tokius apeliacinio skundo argumentus:
20.1. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai konstatavo, kad atsakovas Sprendime nenustatė, ar nagrinėjamu atveju egzistuoja visai visuomenei svarbus interesas (vertybė), dėl kurio yra būtina riboti pareiškėjo teisę į šeimos gyvenimą. Nei Konvencijoje, nei Įstatyme nėra nustatyta, kad neteisėtai šalyje esantis užsienietis, turintis šalyje gyvenančius šeimos narius, gali būti išsiųstas tik tuo atveju, jeigu jis kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, todėl tai, kad nenustatytas grėsmės elementas, nereiškia, kad priimti sprendimai neatitinka proporcingumo principo. Atvejai, kai yra draudžiama išsiųsti užsienietį, yra įtvirtinti Įstatymo 130 straipsnyje, šeimos narių gyvenimas šalyje nepatenka į tokius atvejus. Nei priimant sprendimą dėl pareiškėjo išsiuntimo, nei priimant ginčijamą Sprendimą, nei bylos nagrinėjimo teisme metu nebuvo nustatyti Įstatymo 130 straipsnyje įtvirtinti draudimo išsiųsti užsienietį pagrindai, todėl vien tai, kad pareiškėjas nekelia grėsmės viešajai tvarkai arba visuomenės saugumui, savaime nereiškia, kad pareiškėjo išsiutimas yra neproporcingas ir negali būti vykdomas.
20.2. Pareiškėjo išsiuntimo pagrindas buvo nustatytas Sprendime dėl prieglobsčio, jis nėra išnykęs. Buvo nustatyta pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmė, kadangi pareiškėjas tyčia neteisėtai kirto Lietuvos Respublikos sieną, pateikė nepagrįstą prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, siekdamas išvengti išsiuntimo į kilmės valstybę, nepateikė jokių tapatybę patvirtinančių dokumentų, šios aplinkybės nėra nuginčytos. Pareiškėjo nenoras savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos, nenoras vykdyti teismų sprendimus, šeimos planavimas, žinant apie priimtus neigiamus sprendimus jo atžvilgiu, pagrindžia jo keliamą grėsmę visuomenės interesams (gyventi saugioje visuomenėje, kurioje visi asmenys prieš įstatymą yra lygūs ir turi laikytis teisės aktų, vykdyti teismų sprendimus). Priešingu atveju trečiųjų valstybių piliečiams būtų suteikta galimybė piktnaudžiauti migracijos procedūromis ir tokiu būdu kelti nelegalios migracijos grėsmę.
20.3. Viena iš grėsmių nacionaliniam saugumui yra nelegali migracija iš Rusijos ir Baltarusijos per Latvijos, Lietuvos ir Lenkijos sienas. Būtent dėl didelio kiekio migrantų iš Baltarusijos Lietuvos Respublikoje buvo paskelbta ekstremalioji padėtis. Migracijos departamentas vertino visas su pareiškėju susijusias aplinkybes būtent šiame kontekste bei pateikė motyvuotus argumentus, dėl kurių nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo Prašymą panaikinti Sprendimo dėl prieglobsčio dalį.
20.4. Pirmosios instancijos teismo argumentas, kad atsakovas nenustatė, ar nagrinėjamu atveju egzistuoja visai visuomenei svarbus interesas (vertybė), dėl kurio yra būtina riboti pareiškėjo teisę į šeimos gyvenimą, neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir negali būti laikomas pagrindu panaikinti Sprendimą.
20.5. Pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino, kad Konvencijos 8 straipsnyje įtvirtinta teisė į šeimos gyvenimo gerbimą nėra tapati teisei į šeimos susijungimą, ši teisė taip pat nesukuria prielaidos manyti, kad Konvencijos 8 straipsnis nustato absoliutų teisinį pagrindą valstybės teritorijoje neteisėtai esančių užsieniečių legalizavimui. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo situacija neatitinka nei vienos iš Konvencijoje išskirtų išimtinių sąlygų, tačiau pirmosios instancijos teismas nevertino aktualios EŽTT praktikos, nepasisakė dėl EŽTT išskirtų išimtinių aplinkybių, dėl to priėmė nepagrįstą sprendimą.
20.6. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad atsakovas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, tinkamai neatsižvelgė į trečiosios šalies piliečio vaikų interesus, šeimos gyvenimą, netinkamai aiškino Įstatymo 128 straipsnio 1 dalį, nes teismas nenurodė, kuo pasireiškė netinkamas minėtos teisės akto nuostatos aiškinimas, kadangi Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo nepriimti išsiuntimo sprendimo arba panaikinti tokį sprendimą.
20.7. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovas neišsamiai išnagrinėjo pareiškėjo situaciją. Priimant Sprendimą buvo įvertintos visos su pareiškėju susijusios individualios aplinkybės ir atsižvelgta į visus Įstatymo 128 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nurodytus pagrindus, konstatuota, kad pareiškėjo nurodyta individuali situacija nesudaro pagrindo panaikinti Sprendimo dėl prieglobsčio dalį dėl draudimo atvykti ir išsiuntimo.
20.8. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į pareiškėjo vaikų motinos nurodytas aplinkybes, kad rūpintis vaikais jiems padeda jos motina, todėl, pareiškėjui vykdant teismo sprendimą ir išvykus iš Lietuvos, būtų pasirūpinta jo vaikais ir jų motina, be to, byloje nėra įrodymų, kad vaikų motinai nebūtų suteikta socialinė parama iš Lietuvos Respublikos valstybinių institucijų ir nevyriausybinių organizacijų. Pareiškėjas ignoruoja bendrąjį principą, kad iš neteisės teisė neatsiranda.
20.9. Pirmosios instancijos teismas turėjo atsižvelgti į aktualius EŽTT išaiškinimus byloje J. prieš Nyderlandus, kurioje konstatuota, kad tais atvejais, kai šeima buvo sukurta tuo metu, kai susiję asmenys žinojo, kad vieno iš jų imigracinė padėtis buvo tokia, kad šeimos gyvenimo tęsimas valstybėje nuo pradžių bus rizikingas, tik išimtinėmis aplinkybėmis šeimos nario, kuris yra ne pilietis, išsiuntimas iš valstybės sudarys 8 straipsnio pažeidimą, bei nurodytos aplinkybės, kurioms esant šeimos nario, kuris yra ne pilietis, išsiuntimas iš valstybės sudarys EŽTK 8 straipsnio pažeidimą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo situacija neatitinka nei vienos iš EŽTT išskirtų išimtinių sąlygų.
20.10. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjo mažamečių vaikų interesai bus pažeisti, įvykdžius įsiteisėjusį Sprendimą dėl prieglobsčio, o pareiškėjas neturės galimybių susijungti su savo vaikais ir jų motina savo kilmės arba kitoje valstybėje. Be to, pareiškėjas nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad jis prisideda prie šeimos išlaikymo (pareiškėjas nuo 2024 m. lapkričio 8 d. nedirba, jis buvo trumpam įsidarbinęs tik po Sprendimo gavimo).
20.11. Migracijos departamentas įvertino ne tik pareiškėjo nurodytas pasikeitusias aplinkybes, bet ir Sprendime dėl prieglobsčio nurodytas aplinkybes, kurios nėra nuginčytos, bei padarė pagrįstas ir motyvuotas išvadas. Nagrinėjamu atveju būtina tinkamai įvertinti ir Lietuvos migracijos politikos gaires dėl nelegalios migracijos grėsmių, Nei Lietuvos Respublikos, nei tarptautiniai teisės aktai neįpareigoja valstybės institucijų įteisinti užsieniečio buvimą vien dėl to, kad užsieniečiui gimė vaikas, Lietuvos Respublikos pilietis.
20.12. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad Sprendimas neatitinka VAĮ nuostatų, bei, netinkamai įvertinęs įrodymus, nemotyvavęs savo sprendimo išvadų arba jas motyvavęs netinkamomis teisės aktų nuostatomis, pažeidė proceso teisės normas ir dėl šios priežasties byla išspręsta neteisingai.
21. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo palikti nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą, atmesti apeliacinį skundą. Pareiškėjas taip pat prašo atlyginti bylinėjimosi išlaidas.
22. Pareiškėjas nurodo tokius atsiliepimo argumentus:
22.1. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime įvertino visus atsakovo nurodytus dokumentus, aplinkybes ir tinkamai vadovavosi aktualia EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, todėl padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovo administraciniame sprendime nebuvo nustatyta, ar nagrinėjamu atveju egzistuoja visai visuomenei svarbus interesas (vertybė), dėl kurio yra būtina riboti pareiškėjo teisę į šeimos gyvenimą.
22.2. Pareiškėjo auginamų dvynukų interesą atstovaujančios Tarnybos išvada negali būti paneigta deklaratyviu jos atmetimu. Atsakovas ginčijamu Sprendimu apskritai atsisakė vertinti pareiškėjo individualią situaciją.
22.3. Aplinkybė, ar pareiškėjas išlaiko savo vaikus, nebuvo vertinta, priimant ginčijamą Sprendimą, todėl šia aplinkybe negali būti remiamasi, skundžiant teismo sprendimą. Pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad atsakovas, vadovaudamasis gero administravimo principu, privalo išnagrinėti visas susijusias aplinkybes ir priimti pagrįstą sprendimą. Pareiškėjas, atsakydamas į šį apeliacinio skundo argumentą, teikia teismui Valstybinio socialinio draudimo fondo 2024 m. lapkričio 26 d. pažymą, kurią prašo prijungti prie bylos.
23. Trečiasis suinteresuotas asmuo Tarnyba pateiktame atsiliepime nurodo, kad pareikšti reikalavimai, o taip pat ir jų išsprendimas, t. y. apeliacinio skundo tenkinimas / netenkinimas, neturi įtakos Tarnybos teisėms ar pareigoms, todėl prašo spręsti teismo nuožiūra.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV.
24. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. liepos 12 d. sprendimo Nr. 24SD16384 pagrįstumo ir teisėtumo bei dėl atsakovo įpareigojimo atlikti veiksmus.
25. Pirmosios instancijos teismas patenkino pareiškėjo skundą ir panaikino skundžiamą Sprendimą, kuriuo atsakovas netenkino pareiškėjo Prašymo pakeisti Sprendimo dėl prieglobsčio dalį dėl pareiškėjo išsiuntimo bei draudimo atvykti, bei įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo Prašymą. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad, priėmus Sprendimą dėl prieglobsčio, pareiškėjo situacija, vertinant jo individualią padėtį šeiminių santykių kontekste, yra iš esmės pasikeitusi, (duomenys neskelbtini) jam gimė dvynukai, jie yra Lietuvos Respublikos piliečiai, vaikų motina S. K. yra Lietuvos Respublikos pilietė, todėl atsakovas, priimdamas Sprendimą, turėjo atlikti išsamesnį šeiminių ryšių vertinimą, tačiau jis neindividualizavo susiklosčiusios pareiškėjo situacijos šeiminių ryšių prasme. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas netinkamai aiškino Įstatymo 128 straipsnio 1 dalį, Sprendimas neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų.
26. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde nurodo, kad, nagrinėjant pareiškėjo Prašymą, nustatyta, jog pareiškėjo nurodyta individuali situacija nesudaro pagrindo panaikinti Sprendimo dėl prieglobsčio dalį dėl draudimo atvykti ir išsiuntimo, nes pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjo mažamečių vaikų interesai bus pažeisti, įvykdžius įsiteisėjusį Sprendimą dėl prieglobsčio, o pareiškėjas neturės galimybių susijungti su savo vaikais ir jų motina savo kilmės arba kitoje valstybėje, pareiškėjas nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad jis prisideda prie šeimos išlaikymo.
27. Teisėjų kolegija, nenustačiusi apeliacinio skundo ribų peržengimo (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 str. 2 d.) ar pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (ABTĮ 146 str. 2 d.), nagrinėdama bylą apeliacine tvarka, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdama apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
28. Pareiškėjas pateikė apeliacinės instancijos teismui Valstybinio socialinio draudimo fondo 2024 m. lapkričio 26 d. pažymą, kurią prašo pridėti prie bylos. Ši pažyma patvirtina, kad pareiškėjas nuo 2024 m. lapkričio 25 d. įsidarbino mažojoje bendrijoje „Karesta“. Teisėjų kolegija, siekdama įvertinti visas bylai reikšmingas aplinkybes, prideda šį dokumentą prie bylos.
29. Byloje nustatyta, kad Migracijos departamentas Sprendimu dėl prieglobsčio nusprendė nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos), išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Apskundus šį sprendimą teismui, Regionų administracinio teismo Kauno rūmai 2022 m. kovo 14 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-2893-621/2022 tenkino pareiškėjo skundą iš dalies ir pakeitė Sprendimo dėl prieglobsčio dalį dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką ir išdėstė šią dalį taip: „Uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“, atitinkamai pakeitė Migracijos departamento 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos sprendimo dalį, atmetė kitą skundo dalį. Apeliacinės instancijos teismas paliko šį sprendimą nepakeistą. 2024 m. balandžio 19 d. pareiškėjas pateikė Migracijos departamentui Prašymą, prašydamas pakeisti Sprendimo dėl prieglobsčio dalį dėl pareiškėjo išsiuntimo bei draudimo atvykti, t. y. panaikinti nurodytas sprendimo dalis, įskaitant išsiuntimą, pareiškėjui įvestą draudimą atvykti į Lietuvos Respubliką bei išbraukti duomenis apie draudimą atvykti iš C.SIS II sistemos. Pareiškėjo Prašymas buvo grindžiamas tuo, kad, priėmus Sprendimą dėl prieglobsčio, situacija pasikeitė iš esmės, t. y. pareiškėjas susipažino su Lietuvos Respublikos piliete S. K., jiems gimė dvynukai, kurie yra Lietuvos Respublikos piliečiai, šeima gyvena kartu, Vilniuje nuomojasi butą. Pareiškėjas nurodė, kad jo išsiuntimas pažeistų pareiškėjo nepilnamečių vaikų interesus. Migracijos departamentas skundžiamu Sprendimu atsisakė tenkinti pareiškėjo Prašymą, nurodydamas, kad Prašyme nurodytos aplinkybės nėra išimtinės ir nesudaro pagrindo peržiūrėti įsiteisėjusį Sprendimą dėl prieglobsčio ir jo dalis dėl pareiškėjo išsiuntimo ir draudimo atvykti iš Lietuvos Respublikos.
Dėl įsiteisėjusio sprendimo peržiūrėjimo
30. Migracijos departamentas Sprendime nurodo, kad pareiškėjas nuo atvykimo į Lietuvos Respubliką iki šiol yra Lietuvos Respublikoje neteisėtai ir yra išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos pagal įsigaliojusį sprendimą, kurį jis privalo vykdyti.
31. Teisėjų kolegija pažymi, jog Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) 2018 m. gegužės 8 d. sprendimo K. A. ir kt. byloje Nr. C 82/16 61 punkte nurodyta, kad, pagal 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse3 straipsnio 6 punktą ir 11 straipsnio 3 dalį, valstybėms narėms nedraudžiama panaikinti arba sustabdyti draudimą atvykti į šalį tuo atveju, jei sprendimas grąžinti nebuvo įvykdytas ir trečiosios šalies pilietis yra jų teritorijoje. Atsakydamas į klausimą, ar nagrinėjant tokias aplinkybes turi reikšmės tai, kad šeimos gyvenimas buvo sukurtas tuo momentu, kai trečiosios šalies piliečiui jau buvo nustatytas draudimas atvykti, todėl jis žinojo, jog valstybėje narėje gyvena neteisėtai, ESTT nurodė, kad Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 20 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad nesvarbu, jog priklausomumo santykis, kuriuo remiasi trečiosios šalies pilietis, grįsdamas prašymą išduoti leidimą gyventi šalyje šeimos susijungimo tikslu, atsirado po to, kai dėl jo buvo priimtas sprendimas uždrausti atvykti į šalį (81 p.). ESTT taip pat nurodė, kad SESV 20 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad nesvarbu, jog sprendimas uždrausti trečiosios šalies piliečiui atvykti į šalį yra galutinis tuo momentu, kai šis pateikia prašymą išduoti leidimą gyventi šalyje šeimos susijungimo tikslu (84 p.).
32. Taigi, pagal minėtą ESTT praktiką, sprendimas nesuteikti prieglobsčio ir (ar) išsiųsti iš šalies nėra ir negali būti kliūtis išnagrinėti užsieniečio prašymą ir įvertinti, ar tarp atitinkamų trečiosios šalies piliečio ir Europos Sąjungos piliečio yra toks priklausomumo santykis, kad šiam trečiosios šalies piliečiui iš principo turi būti suteikta išvestinė teisė gyventi šalyje pagal SESV 20 straipsnį, o jei tai būtų nustatyta – privalo panaikinti sprendimą grąžinti trečiosios šalies pilietį ir jam nustatytą draudimą atvykti į šalį arba bent jau sustabdyti jo vykdymą; taip pat nėra draudžiama panaikinti arba sustabdyti draudimą atvykti į šalį tuo atveju, jei sprendimas grąžinti nebuvo įvykdytas ir trečiosios šalies pilietis yra jų teritorijoje. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2020 m. sausio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2392-492/2020, 2024 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2042-662/2024, 2024 m. spalio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2280-821/2024).
33. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi aptartą teisinį reguliavimą, teismų praktiką ir byloje nustatytas aplinkybes, pažymi, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjas turėjo pagrindą kreiptis į atsakovą dėl jo išsiuntimo ir Lietuvos Respublikos ir draudimo atvykti persvarstymo ir atsakovas turėjo svarstyti šį klausimą.
Dėl skundžiamo Sprendimo pagrįstumo
34. Skundžiamas Sprendimas priimtas, vadovaujantis Įstatymo 128 straipsniu, kurio 1 dalyje numatyta, kad, priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į jo: 1) buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; 2) šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; 3) esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas); 4) padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą. Atsakovas Sprendime konstatavo, kad pareiškėjas Prašyme nenurodė aplinkybių, kurios galėtų būti laikomos išimtinėmis, sudarančiomis pagrindą peržiūrėti įsiteisėjusį sprendimą dėl pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad su pareiškėjo individualia situacija susijusios aplinkybės taip pat nesudaro pagrindo peržiūrėti arba panaikinti Sprendimo dėl prieglobsčio dalį dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką ir Šengeno erdvę.
35. Teisėjų kolegija pažymi, kad, pagal Įstatymo 1 straipsnio 2 dalį, šio Įstatymo nuostatos yra suderintos su Grąžinimo direktyva, taip pat 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (toliau – ir Direktyva 2011/95/ES). Užsieniečio apsigyvenimo Lietuvoje santykių teisiniam kvalifikavimui reikšmingos ir Konvencijos nuostatos bei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje suformuluotos principinės nuostatos dėl teisės į privatų ir šeimos gyvenimą apsaugos, nes pareiškėjas grindė prašymą šeiminiais ir socialiniais ryšiais su Lietuvos Respublika, kurioje gyvena jo mažamečiai vaikai ir jų motina, bei vaikų interesų apsauga.
36. Pagal EŽTT praktiką, Konvencijos 8 straipsnis, garantuojantis teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje bei nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu, todėl teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje A., C. ir B. prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimų Nr. 9214/80, Nr. 9473/81, Nr. 9474/81); 1996 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje A. prieš Olandiją (pareiškimo Nr. 21702/93)). EŽTT yra pabrėžęs, kad turi būti įvertinta, ar tarp asmenų egzistuoja artimas ryšys; ar asmenys yra sukūrę savo namus, kiek laiko gyvena kartu, ar nėra aplinkybių, kurios paneigtų faktinio šeimos gyvenimo egzistavimą; teismas turi nustatyti, ar asmenys gali pasinaudoti šeimos susijungimo teise ir kitoje šalyje (žr., pvz., 2001 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą byloje B. prieš Šveicariją (pareiškimo Nr. 54273/00); 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Ü. prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 46410/99)). EŽTT praktikoje pažymima, kad valstybės – Konvencijos dalyvės – turi teisę išsiųsti užsienio piliečius iš šalies, jei tai reikalinga viešosios tvarkos užtikrinimui, tačiau tokie sprendimai, jei jie gali apriboti Konvencijos 8 straipsnio 1 dalies garantuojamas teises, turi būti būtini demokratinėje visuomenėje ir proporcingi siekiamam teisėtam tikslui (žr., pvz., 1997 m. rugsėjo 26 d. sprendimą M. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 25017/94)). Taigi kiekvienu atveju būtina įvertinti, ar teisės į šeimą ribojimas, netgi kai siekiama apsaugoti nacionalinius interesus, yra proporcingas siekiamam tikslui.
37. Pasisakydamas dėl Direktyvos 2011/95/ES 23 straipsnio, ESTT yra konstatavęs, kad, pagal Direktyvos 23 straipsnį reikalaujama tik to, kad valstybės narės savo nacionalinę teisę sutvarkytų taip, kad tokie šeimos nariai pagal nacionalines procedūras ir tiek, kiek tai suderinama su šių šeimos narių asmeniniu teisiniu statusu, galėtų prašyti tam tikrų lengvatų, apimančių, be kita ko, leidimą gyventi šalyje, galimybę įsidarbinti arba mokytis, kuriomis siekiama išsaugoti šeimos vienovę (2018 m. spalio 4 d. sprendimo A. byloje Nr. C-652/16 68 p. ir 2021 m. lapkričio 9 d. sprendimo LW prieš Bundesrepublik Deutschland byloje Nr. C-91/20 36 p.).
38. Grąžinimo direktyvos preambulės šeštoje konstatuojamoje dalyje nurodyta, jog, pagal bendruosius Europos Sąjungos teisės principus, sprendimai pagal šią direktyvą turėtų būti priimami dėl kiekvieno konkretaus atvejo atskirai ir vadovaujantis objektyviais kriterijais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, įvertinęs Grąžinimo direktyvos bei nacionalinių teisės aktų nuostatas ir tikslus, yra pažymėjęs, net jei užsieniečio buvimas valstybės narės teritorijoje yra neteisėtas, nes jis neatitinka ar nebeatitinka joje taikomų buvimo trukmės sąlygų, ES teisė neįtvirtina besąlyginio imperatyvo išsiųsti jį. Sprendžiant klausimą dėl užsieniečio grąžinimo, kiekvienu konkrečiu atveju privalo būti įvertinamos visos reikšmingos faktinės aplinkybės, įskaitant asmenines priežastis, susijusias su asmens privataus ir šeimos gyvenimo apsauga, taip pat poreikius užtikrinti nepilnamečių teisių apsaugą (žr, pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1226/2009, 2011 m. spalio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-2332/2011, 2024 m. birželio 12 d. sprendimą administracinėje byloje Nr.eA-1764-822/2024).
39. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad pareiškėjo šeimoje auga du mažamečiai vaikai (dvynukai), gimę (duomenys neskelbtini), kurie yra Lietuvos piliečiai, pareiškėjas augina juos kartu su vaikų motina, kuri yra Lietuvos Respublikos pilietė, vaikams yra būtina nuolatinė suaugusiųjų priežiūra, ir kitas aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo šeiminė situacija yra iš esmės pasikeitusi ir tai suponuoja išvadą, kad Sprendimas nėra proporcingas prioritetinio vaikų interesų užtikrinimo požiūriu.
40. Teisėjų kolegija nesutinka su atsakovo apeliacinio skundo argumentu, kad pareiškėjo situacija neatitinka nei vienos iš EŽTT išskirtų išimtinių sąlygų, kurioms esant šeimos nario, kuris yra ne pilietis, išsiuntimas iš valstybės sudarys EŽTK 8 straipsnio pažeidimą. Atsakovas nurodo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nėra sudaręs santuokos, sukūrė šeiminį gyvenimą tuo metu, kai pareiškėjui ir jo vaikų motinai buvo žinoma užsieniečio teisinė (imigracinė) padėtis bei kylančios rizikos šeimos gyvenimo tęstinumui Lietuvos Respublikoje.
41. Atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime Nr. 21/2008 pažymėta, kad konstitucinė šeimos samprata negali būti kildinama tik iš santuokos instituto, įtvirtinto Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 3 dalyje; santuoka yra vienas iš šeimos konstitucinio instituto pagrindų šeimos santykiams kurti, tačiau tai nereiškia, kad pagal Konstituciją, inter alia (be kita ko) jos 38 straipsnio 1 dalį, nėra saugomos ir ginamos kitokios nei santuokos pagrindu sudarytos šeimos; konstitucinė šeimos samprata grindžiama šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, t. y. santykių turiniu, o šių santykių išraiškos forma konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės neturi (taip pat žr. Konstitucinio Teismo 2019 m. sausio 11 d. nutarimą Nr. KT3-N1/2019). Taigi aplinkybė, kad pareiškėjas nėra susituokęs su jo vaikų motina, negali būti vertinama kaip aplinkybė, paneigianti pareiškėjo šeiminius ryšius.
42. EŽTT savo praktikoje pripažįsta šeimos ryšių svarbą ir yra ne kartą konstatavęs, jog asmens išsiuntimas, nulemiantis šeimos ryšių nutraukimą, gali būti traktuojamas kaip EŽTK 8 straipsnio pažeidimas (žr., pvz., 2002 m. liepos 11 d. sprendimą A. prieš Daniją (pareiškimo Nr. 56811/00). EŽTT praktikoje pabrėžiama valstybės pareiga užtikrinti sąžiningą pusiausvyrą tarp asmens ir bendruomenės interesų (žr., pvz., 1994 m. rugsėjo 23 d. sprendimas H. prieš Suomiją (A serija, Nr. 290) bei pareigą priimant sprendimus vadovautis geriausių vaiko interesų užtikrinimo principu ir jo teisių apsauga pagal EŽTK 8 straipsnį (žr., pvz., 2004 m. vasario 5 d. sprendimą K. prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 60457/00).
43. Šiuo atveju teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 12 straipsnio 1 dalis nustato, kad vaikas turi teisę gyventi su savo tėvais. Pagal šio straipsnio 2 dalį, teisė vaikui bendrauti su savo tėvais ar vienu iš jų gali būti ribojama įstatymu ir tik tuo atveju, kai toks bendravimas prieštarauja vaiko interesams, o, pagal 3 dalį, vaikas negali būti išskirtas su tėvais, išskyrus atvejus, kai vaiko teisių apsaugą užtikrinančios institucijos, vadovaudamosi teismo sprendimu ir įstatymais, atitinkama tvarka nustato, kad toks atskyrimas yra būtinas vaiko interesams. Be to, kaip minėta, Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje taip pat įtvirtintas imperatyvas, prieš priimant sprendimą išsiųsti asmenį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgti į užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje laiką, šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas), padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą.
44. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad jis, nagrinėdamas Prašymą, įvertino individualią pareiškėjo situaciją, susijusią su jo šeimine padėtimi, ir nustatė, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad jo mažamečių vaikų interesai bus pažeisti, įvykdžius įsiteisėjusį Sprendimą dėl prieglobsčio, be to, vien tik vaikų gimimo faktas nesudaro pagrindo panaikinti Sprendimo dėl prieglobsčio dalį dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką ir išsiuntimo, be to, pareiškėjo vaikai ir jų motina apsigyveno Vilniuje, kad galėtų naudotis pareiškėjo vaikų motinos tėvų pagalba, o pats ginčijamas raštas neužkerta kelio pareiškėjui, įvykdžius išsiuntimo sprendimą, kreiptis dėl leidimo gyventi išdavimo šeimos susijungimo pagrindu ir atvykti į Lietuvos Respubliką teisėtu būdu.
45. Teisėjų kolegija nesutinka su nurodytais atsakovo argumentais ir pažymi, kad šie argumentai yra nepakankami konstatuoti, kad pareiškėjui taikoma priemonė yra proporcinga siekiamam tikslui, ypač atsižvelgus į tai, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra pateikta informacija, kad pareiškėjas keltų grėsmę visuomenės saugumui ir (ar) viešajai tvarkai. Be to, šie atsakovo argumentai vertintini kaip neatitinkantys Konvencijos 8 straipsnio ir EŽTT formuojamos praktikos.
46. Atsakovas nurodo, kad teismas, vertindamas Sprendimo dėl prieglobsčio teisėtumą ir pagrįstumą, jau sutrumpino draudimo pareiškėjui atvykti terminą iki 2 metų, šis terminas yra proporcingas. Pažymėtina, jog, teismams sprendžiant dėl 2021 m. sprendimu nustatyto draudimo termino sutrumpinimo, nebuvo vertinamos pareiškėjo 2024 m. liepos 12 d. prašyme nurodytos aplinkybės, šio aplinkybės atsirado vėliau. Taigi šios atsakovo nurodytos aplinkybės nereiškia, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą dėl pareiškėjo Prašymo, neturėjo vertinti aplinkybių dėl pareiškėjo pasikeitusių šeiminių santykių.
47. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi aptartą teisinį reguliavimą, teismų praktiką ir byloje nustatytas aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo ir išvada, kad šiuo atveju atsakovas, priimdamas Sprendimą tinkamai neatsižvelgė į trečiosios šalies piliečio vaikų interesus, šeimos gyvenimą, pareiškėjo socialinius ryšius su Lietuvos Respublika. Nurodytų faktinių ir teisinių aplinkybių visuma sudaro pagrindą konstatuoti, kad, nagrinėjant pareiškėjo prašymą, buvo pažeistos taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą, todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad Sprendimas neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų.
48. Kiti atsakovo apeliacinio skundo argumentai (dėl nelegalios migracijos) savaime nekeičia padarytų išvadų, todėl dėl jų ir su jais susijusių apeliacinio skundo motyvų plačiau nepasisakoma.
49. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, o atsakovo o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų. Todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
50. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
51. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi atsakovo apeliacinis skundas atmestas, t. y. šis teismo sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, pareiškėjas įgyja teisę į bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.
52. Iš bylos medžiagos (2024 m. lapkričio 22 d. PVM sąskaita faktūra Nr. RL Nr. 0275 ir 2024 m. lapkričio 22 d. patvirtinimas apie lėšų įskaitymą į kliento sąskaitą) matyti, jog pareiškėjas patyrė 400 Eur bylinėjimosi išlaidas advokato pagalbai apmokėti už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Pareiškėjo prašoma išlaidų suma neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija nustatyto dydžio (Rekomendacijų 7, 8.11 p.), todėl pareiškėjo prašymas priteisti 400 Eur bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, tenkinamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.
Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2024 m. lapkričio 7 d. d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti pareiškėjui G. M. L. iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 400 Eur (keturis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Iveta Pelienė
Rasa Ragulskytė-Markovienė
Ernestas Spruogis