Civilinė byla Nr. e2-752-302/2020

Teisminio proceso Nr. 2-59-3-00263-2018-1

Procesinio sprendimo kategorija 3.5.14

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. birželio 30 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Romualda Janovičienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Asnita“ atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2020 m. vasario 28 d. nutarties civilinėje byloje pagal restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Asnita“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Seivita“ dėl pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo sudaryta,

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovė restruktūrizuojama uždaroji akcinė bendrovė (toliau – RUAB) „Asnita“ ieškiniu prašė tarp jos ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Seivita“ sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį pripažinti sudaryta.

2.       Panevėžio apygardos teismo 2019 m. gegužės 15 d. nutartimi buvo patvirtinta tarp šalių sudaryta taikos sutartis (toliau – Taikos sutartis), kurioje šalys susitarė: „1. Ieškovas atsakovui sumoka 10 000 Eur (dešimt tūkstančių eurų) ne vėliau kaip 2019 m. spalio 30 dieną. 2. Gavęs minimą 1 punkte sumą, Atsakovas pripažįsta buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – Butas), pirkimo–pardavimo sutartį, tarp Ieškovo ir Atsakovo, sudaryta. Atsakovui gavus 1 punkte minimą sumą ir neįregistravus Buto nuosavybės teisės atsakovo vardu per vieną mėnesį, atsakovas ieškovui sumoka 10 000 Eur (dešimt tūkstančių eurų) kompensaciją. 3. Šalys patvirtina, kad už Butą yra pilnai atsiskaityta ir Šalys viena kitai neturi jokių pretenzijų.”.

3.       Atsakovė UAB „Seivita“ pateikė prašymą išduoti vykdomąjį raštą dėl 10 000 Eur išieškojimo iš ieškovės RUAB „Asnita“. Nurodė, kad ji įregistravo nuosavybės teisę į ginčo butą, tačiau ieškovė vis dar nėra įvykdžiusi savo įsipareigojimo sumokėti 10 000 Eur, kaip numatyta Taikos sutarties 1 punkte. 

4.       Ieškovė prašė atsisakyti išduoti vykdomąjį raštą, nes atsakovė nuosavybės teisę įregistravo ne per vieną mėnesį, kaip nurodyta Taikos sutarties 2 punkte. Be to, ieškovė pareiškė prašymą išduoti jai vykdomąjį raštą dėl 10 000 Eur kompensacijos, numatytos Taikos sutarties 2 punkte, išieškojimo.

5.       Atsakovė nurodė, kad

II.                      Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

6.       Panevėžio apygardos teismas 2020 m. vasario 28 d. nutartimi išdavė atsakovei UAB „Seivita“ vykdomąjį raštą dėl Panevėžio apygardos teismo 2019 m. gegužės 15 d. nutartimi patvirtintos Taikos sutarties 1 punkto neįvykdymo, t. y. dėl 10 000 Eur išieškojimo iš ieškovės RUAB „Asnita“; atmetė ieškovės RUAB „Asnita“ prašymą išduoti vykdomąjį raštą dėl Panevėžio apygardos teismo 2019 m. gegužės 15 d. nutartimi patvirtintos Taikos sutarties 2 punkto neįvykdymo; atmetė atsakovės prašymą skirti ieškovei baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.

7.       Susipažinęs su Taikos sutarties sąlygomis, teismas konstatavo, kad Taikos sutarties sąlygos yra aiškios. Taikos sutarties 1 punkte šalys numatė ieškovės pareigą iki 2019 m. spalio 30 d. sumokėti atsakovei 10 000 Eur, ieškovė nepateikė įrodymų, jog šią pareigą yra įvykdžiusi, o atsakovė pažeidė pareigą per vieną mėnesį nuo pinigų gavimo įregistruoti nuosavybės teisę į butą, todėl teismas sprendė, kad atsakovės prašymas yra pagrįstas ir vykdomasis raštas dėl 10 000 Eur išieškojimo iš ieškovės išduotinas.

8.       Teismas pažymėjo, kad atsakovė pateikė Nekilnojamojo turto registro išrašą, iš kurio matyti, jog UAB „Seivita“ 2020 m. sausio 27 d. įregistravo nuosavybės teisę į ginčo butą, esantį (duomenys neskelbtini), o ieškovės teiginiai, kad atsakovė nuosavybės teisę įregistravo ne per mėnesį laiko nuo Panevėžio apygardos teismo 2019 m. gegužės 15 d. nutarties yra nepagrįsti ir prieštaraujantys Taikos sutarties 2 punkto sąlygai. Teismo vertinimu, tik tuo atveju, jei gavusi Taikos sutarties 1 punkte nurodytą sumą, atsakovė būtų neįregistravusi per mėnesį laiko nuosavybės teisės į butą, jai kiltų pareiga sumokėti ieškovei analogiško dydžio kompensaciją. Esant nurodytoms aplinkybėms, kai pati ieškovė pažeidė Taikos sutarties 1 punkto sąlygą, teismas sprendė, kad ji neturi teisės reikalauti grąžinti 10 000 Eur sumą, kurios nėra sumokėjusi.

III.                      Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

9.       Ieškovė RUAB „Asnita“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2020 m. vasario 28 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atsakovės UAB „Seivita“ prašymą išduoti vykdomąjį raštą atmesti, bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos esminius argumentus:

9.1.                      Priimdamas skundžiamą nutartį, teismas, vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, turėjo įvertinti tiek Taikos sutarties nuostatų visumą, tiek ir šalių ikisutartinius santykius, tiek ir veiksmus po Taikos sutarties sudarymo. Ieškovė nuo pat bylinėjimosi pradžios buvo suinteresuota operatyviu bei sklandžiu ginčo buto nuosavybės teisių perleidimu atsakovei. Ieškovė visada laikėsi nuoseklios pozicijos, kad pirkimo–pardavimo sutartis tarp šalių buvo sudaryta, ir kad atsakovė visiškai atsiskaitė už įsigyjamą butą. Ieškovė jokių papildomų prievolių atsakovės atžvilgiu prisiimti neketino. Taikos sutartyje nėra įtvirtinta, kad atsakovė pripažins ginčo buto pirkimo–pardavimo sutartį sudarytą tik po 10 000 Eur gavimo iš ieškovės. Priešingai, Taikos sutarties 3 punkte aiškiai nurodyta, kad šalys patvirtina, jog už butą yra visiškai atsiskaityta ir šalys viena kitai neturi jokių pretenzijų. Teismas klaidingai aiškino Taikos sutarties nuostatas.

9.2.                      Esminė sąlyga, dėl kurios ieškovė sutiko pasirašyti Taikos sutartį ir sumokėti atsakovei 10 000 Eur kompensaciją, buvo operatyvus ginčo buto įregistravimas atsakovės vardu, tačiau butas atsakovės vardu buvo įregistruotas praėjus daugiau nei pusei metų nuo Taikos sutarties patvirtinimo, todėl ieškovė neprivalo atsakovei mokėti jokios kompensacijos. 

10.       Atsakovė UAB „Seivita“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos esminius argumentus:

10.1.                      Taikos sutartyje yra aiškiai numatyta ieškovės RUAB „Asnita“ pareiga sumokėti atsakovei 10 000 Eur iki 2019 m. spalio 30 d. Įrodymų, kad šią pareigą įvykdė, ieškovė nepateikė, todėl pagrįstai buvo išduotas vykdomasis raštas. Tuo tarpu Taikos sutarties 2 punkte šalys susitarė, kad, gavusi Taikos sutarties 1 punkte minėtą sumą, atsakovė pripažins buto nuosavybės teises. Baudinė sankcija atsakovės UAB „Seivita“ atžvilgiu galėtų būti taikoma tik tuo atveju, jeigu ieškovė nustatytu terminu būtų sumokėjusi atsakovei Taikos sutarties 1 punkte nurodytą sumą, tačiau UAB „Seivita“ po lėšų gavimo nebūtų per vieną mėnesį įregistravusi nuosavybės teisių į butą.

10.2.                      Ieškovė iki šiol nevykdo jos pačios advokato parengtoje ir pasirašytoje Taikos sutartyje numatytų įsipareigojimų bei reiškia nepagrįstus prašymus teismui. Toks ieškovės elgesys vertintinas kaip piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis, todėl ieškovei skirtina 5 000 Eur bauda už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, pusę šios baudos priteisiant atsakovei.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11.       Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis).

12.       Kaip matyti iš atskirajame skunde suformuluoto reikalavimo, nagrinėjamu atveju apeliacijos dalyką sudaro Panevėžio apygardos teismo 2020 m. vasario 28 d. nutarties dalies, kuria tenkintas atsakovės UAB „Seivita“ prašymas Taikos sutarties 1 punkto pagrindu išduoti vykdomąjį raštą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Dėl skundžiamos nutarties (ne)teisėtumo

13.       Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.983 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad taikos sutartis – tai sutartis, kuria šalys tarpusavio nuolaidomis išsprendžia kilusį teisminį ginčą, užkerta kelią kilti teisminiam ginčui ateityje, išsprendžia teismo sprendimo įvykdymo klausimą arba kitus ginčytinus klausimus. Pagal CK 6.985 straipsnį teismo patvirtinta taikos sutartis jos šalims turi galutinio teismo sprendimo (res judicata) galią ir yra priverstinai vykdytinas dokumentas.

14.       Tuo atveju, jeigu nėra vykdoma teismo patvirtinta taikos sutartis, suinteresuota šalis gali kreiptis į bylą išnagrinėjusį teismą su prašymu išduoti vykdomąjį raštą. Ištyręs šalių nurodytas aplinkybes ir pateiktus įrodymus apie taikos sutarties sąlygų vykdymą, teismas dėl neįvykdytos taikos sutarties ar jos dalies išduoda vykdomąjį raštą arba atsisako jį išduoti.

15.       Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teismo patvirtinta taikos sutartis yra privaloma ir yra vykdoma pagal tokias formuluotes ir tokia apimtimi, kuri yra nurodyta teismo nutartyje dėl jos patvirtinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-528-706/2015). Vykdomojo rašto išdavimo procese teismas neturi teisės keisti teismo patvirtintos taikos sutarties sąlygų.

16.       Tarp šalių kilo ginčas dėl minėtų Taikos sutarties sąlygų aiškinimo. Ieškovė RUAB „Asnita“ tvirtina, kad Taikos sutartimi ji neprisiėmė jokių turtinių prievolių atsakovės UAB „Seivita“ atžvilgiu, ką, pasak ieškovės, patvirtina Taikos sutarties 3 punktas, kuriame aiškiai nurodyta, jog už butą yra visiškai atsiskaityta ir šalys viena kitai neturi jokių pretenzijų, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai skundžiama nutartimi atsakovei išdavė vykdomąjį raštą. Tuo tarpu atsakovė laikosi pozicijos, kad RUAB „Asnita“ iki 2019 m. spalio 30 d. turėjo jai sumokėti 10 000 Eur ir tik po šios pinigų sumos sumokėjimo ji turėjo įregistruoti nuosavybės teises į ginčo butą. Kadangi ieškovė šios piniginės prievolės neįvykdė, tai pirmosios instancijos teismas pagrįstai išdavė vykdomąjį raštą.

17.       Kaip matyti iš Panevėžio apygardos teismo 2019 m. gegužės 15 d. nutartimi patvirtintos tarp šalių sudarytos Taikos sutarties turinio, šalys Taikos sutartimi susitarė, kad: pirma, ieškovė atsakovei sumoka 10 000 Eur ne vėliau kaip 2019 m. spalio 30 d.; antra, gavusi minėtą sumą, atsakovė pripažįsta buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį sudaryta, o atsakovei gavus Taikos sutarties 1 punkte minimą sumą ir neįregistravus buto nuosavybės teisės atsakovės vardu per vieną mėnesį, atsakovė ieškovei sumoka 10 000 Eur kompensaciją, trečia, už butą yra visiškai atsiskaityta ir šalys viena kitai neturiu jokių pretenzijų.

18.       Atskirajame skunde nepagrįstai tvirtinama, kad, priimdamas skundžiamą nutartį, teismas turėjo vadovautis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (CK 6.193–6.195 straipsnių). Pažymėtina, kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad, sprendžiant klausimą dėl vykdomojo rašto išdavimo, sutarčių aiškinimo taisyklės taikytinos tiek, kiek reikalinga vykdomajam raštui išduoti ir vykdymo tvarkos aiškumui užtikrinti, o tai reiškia, jog, priešingai nei tvirtina apeliantė, Taikos sutarties šalių valia iš naujo šiame procese neturi būti nustatinėjama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-528-706/2015). 

19.       Nors apeliantė tvirtina, kad ji pagal Taikos sutartį neprisiėmė jokių turtinių įsipareigojimų atsakovės UAB „Seivita“ atžvilgiu, tačiau ši ieškovės Taikos sutarties nuostatų interpretacija, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nesuderinama su įsiteisėjusia teismo nutartimi patvirtintos Taikos sutarties sąlygomis.

20.       Taikos sutarties 1 punkte šalys aiškiai susitarė, kad ieškovė atsakovei sumoka 10 000 Eur ne vėliau kaip 2019 m. spalio 30 d. Ši Taikos sutarties sąlyga tinkamai nebuvo įvykdyta, o į bylą pateiktas Nekilnojamojo turto registro išrašas patvirtina, kad atsakovė 2020 m. sausio 27 d. įregistravo nuosavybės teisę į ginčo butą, esantį (duomenyse neskelbtini). Esant nurodytoms aplinkybėms, spręstina, kad atsakovė UAB „Seivita“ pagrįstai teismui pateikė prašymą išduoti vykdomąjį raštą dėl minėtos sumos iš ieškovės išieškojimo.

21.       Nurodytų argumentų pagrindu konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino atsakovės prašymą ir išdavė vykdomąjį raštą, atitinkantį Taikos sutartyje expressis verbis (tiesiogiai) įtvirtintas sąlygas.

22.       Apeliantei išaiškintina, kad Taikos sutarties turinys (sąlygos), jo atitiktis šalių valiai, bei Panevėžio apygardos teismo 2019 m. gegužės 15 d. nutartis galėtų būti peržiūrima tik atnaujinus procesą byloje, kurioje buvo patvirtinta Taikos sutartis, o ne vykdomojo rašto išdavimo procese (CPK 366 straipsnio 1 dalies 2, 9 punktai).

Dėl prašymo skirti baudą

23.       Atsakovė atsiliepime į atskirąjį skundą prašo ieškovei skirti 5 000 Eur baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, pusę šios baudos priteisiant jai.

24.       CPK 95 straipsnyje reglamentuojamos piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis pasekmės. Šio straipsnio 1 dalyje numatyta, kad dalyvaujantis byloje asmuo, kuris nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį ar kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, pateikė kitą procesinį dokumentą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti teismo įpareigotas atlyginti kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui šio patirtus nuostolius. Nustatęs piktnaudžiavimo proceso teisėmis atvejus, teismas taip pat gali paskirti dalyvaujančiam byloje asmeniui iki penkių tūkstančių eurų baudą, iki 50 procentų iš šios baudos gali būti skiriama kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui (CPK 95 straipsnio 2 dalis).

25.       Teismų praktikoje akcentuojama, kad įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-695/2017 65 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

26.       Apeliacinės instancijos teismo nuomone, nagrinėjamu atveju ieškovės reiškiami prieštaravimai dėl atsakovės prašymo išduoti jai vykdomąjį raštą ir subjektyvus Taikos sutarties sąlygų aiškinimas negali būti vertinimas kaip piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis, už kurį gali būti skiriama bauda, todėl atsakovės prašymas skirti ieškovei baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl bylos procesinės baigties

27.       Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, spręstina, kad ieškovės atskirojo skundo argumentai nepaneigia skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties dalies teisėtumo, todėl ieškovės atskirasis skundas atmestinas, o Panevėžio apygardos teismo 2020 m. vasario 28 d. nutartis paliktina nepakeista.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

28.       Atmetus apeliantės (ieškovės) atskirąjį skundą, teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą apeliacinės instancijos teisme įgijo atsakovė (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 302 straipsnis).

29.       Iš į bylą pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad atsakovė iš viso patyrė 2 105 Eur bylinėjimosi išlaidų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose (1 000 Eur pirmosios instancijos teisme ir 1 105 Eur apeliacinės instancijos teisme), kurias apeliacinės instancijos teismo prašo priteisti.

30.       Atsižvelgiant į tai, kad, palikdamas nutartį nepakeistą, apeliacinės instancijos teismas nesprendžia bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atlyginimo klausimo, o apeliacinės instancijos teisme atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos akivaizdžiai viršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.), nustatytą už atsiliepimo į atskirąjį skundą maksimalų dydį, bei įvertinus suteiktos teisinės pagalbos pobūdį ir apimtį, atsakovei iš ieškovės priteistina 300 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

        Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 338 straipsniu,

n u t a r i a:

Panevėžio apygardos teismo 2020 m. vasario 28 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Seivita“ (juridinio asmens kodas 302641367) iš ieškovės restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Asnita“ (juridinio asmens kodas 303187896) 300 (tris šimtus) Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėja                                                                                Romualda Janovičienė