Civilinė byla Nr. e3K-3-253-684/2024
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-11180-2023-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.5.2.6; 3.2.6.1; 3.3.1.1; 3.3.1.13 

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. gruodžio 19 d. 

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko (kolegijos pirmininkas), Virgilijaus Grabinsko (pranešėjas) ir Algirdo Taminsko, 

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės  Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. gegužės 14 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo S. D. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių valstybės civilinę atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.272 straipsnio 1 dalis), bylos nagrinėjimo ribas, apeliacinio proceso paskirtį, teismų procesiniams sprendimams keliamus reikalavimus, aiškinimo ir taikymo.

2.       Ieškovas prašė teismo priteisti iš atsakovės 26 213,36 Eur turtinės žalos (26 054,07 Eur negautų pajamų, 159,29 Eur antstolio išlaidų), 30 000 Eur neturtinės žalos ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3.       Ieškovas nurodė, kad buvo kaltinamas tuo, jog, būdamas valstybės tarnautojas, savo naudai tiesiogiai paėmė kyšį už palankumą vykdant įgaliojimus. Ieškovui beveik 9 mėnesius buvo taikomos kriminalinės žvalgybos priemonės, jis buvo nušalintas nuo pareigų. Šiaulių apylinkės teismo 2022 m. kovo 3 d. nuosprendžiu ieškovas buvo išteisintas, konstatavus, kad nepadaryta veika, turinti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 225 straipsnio 1 dalyje reglamentuojamos nusikalstamos veikos požymių. Tačiau Panevėžio apygardos teismas 2022 m. birželio 27 d. nuosprendžiu ieškovą pripažino kaltu ir jam, be kita ko, paskyrė baudžiamojo poveikio priemonę – teisės dirbti valstybės tarnyboje atėmimą 3 metams. Vykdant šį nuosprendį ieškovas buvo atleistas iš pareigų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2023 m. balandžio 6 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-111-976/2023 šį nuosprendį panaikino ir paliko galioti pirmosios instancijos teismo 2022 m. kovo 3 d. išteisinamąjį nuosprendį be pakeitimų.

4.       Dėl neteisėto ir nepagrįsto nuteisimo ieškovas patyrė turtinę ir neturtinę žalą. Jau po pirmų apklausų buvo galima suprasti, kad ieškovo veika neatitinka nusikalstamos veikos požymių. Jei ieškovas nebūtų buvęs neteisėtai apkaltintas padaręs korupcinio pobūdžio nusikaltimą ir dėl to nušalintas nuo pareigų, o vėliau – neteisėtai nuteistas ir dėl to atleistas iš tarnybos, jis būtų iki pensinio amžiaus gavęs su valstybės tarnybos santykiais susijusias pajamas. Kasacinio teismo 2023 m. balandžio 6 d. nutartyje konstatuota, kad Panevėžio apygardos teismas padarė esminius baudžiamojo proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimo taisykles, bei kertinio baudžiamojo proceso principo, taip pat materialiosios baudžiamosios teisės pažeidimus, kurie lėmė neteisėto sprendimo priėmimą. Nors Panevėžio apygardos teismas nenustatė būtinųjų kyšininkavimo požymių – ieškovo tyčios ir palankumo, priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Šios klaidos pripažintinos šiurkščiomis, turinčiomis esminę reikšmę, lėmusiomis neatitaisomos žalos padarymą ieškovui.

5.       Dėl neteisėtų teismo procesinių veiksmų ieškovas prarado darbą ir galimybę dirbti pagal savo gebėjimus, persikvalifikavimas dėl artėjančio senatvės pensijos amžiaus buvo beprasmis, ieškovas neteko pajamų, buvo nepataisomai pažeista jo garbė, orumas, reputacija, ieškovas patyrė neigiamų išgyvenimų, sumenko jo savivertė, sumažėjo galimybės save realizuoti.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

6.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. sausio 30 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies, priteisė ieškovui iš atsakovės 26 213,36 Eur turtinės žalos, 10 000 Eur neturtinės žalos bei 5808 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

7.       Teismas vadovavosi CK 6.272 straipsniu, kasacinio teismo išaiškinimais dėl valstybės atsakomybės už ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ir teismo veiksmais (neveikimu) padarytą žalą sąlygų. 

8.       Teismas nustatė, kad ikiteisminis tyrimas ieškovo atžvilgiu pradėtas pagal požymius nusikaltimo, nustatyto BK 225 straipsnio 2 dalyje. Ieškovas buvo kaltinamas tuo, kad, būdamas valstybės tarnautojas – (duomenys neskelbtini), 2019 m. rugsėjo mėn. savo darbo kabinete tiesiogiai savo ir kito asmens naudai paprašė UAB „L&O kompanija“ statybos darbų vadovo neteisėtos ir nepagrįstos finansinės paramos, susitarė dėl kyšio – dyzelino – paėmimo suvokdamas, kad kyšis bus duotas už pageidaujamą palankumą bendrovei „L&O kompanija“, ieškovui vykdant savo įgaliojimus, kontroliuojant (duomenys neskelbtini) viešuosius pirkimus laimėjusios bendrovės atliekamus darbus bei juos aktuojant. Vykdant susitarimą, 2019 m. rugsėjo 6 d. ir 2019 m. rugsėjo 18 d. degalinėje ieškovas, pasinaudodamas UAB „L&O kompanija“ vardu išduota degalų kortele, sumokėjo 186,19 Eur už įpiltą dyzeliną (paėmė kyšį).

9.       Teismas taip pat nustatė, kad iki ikiteisminio tyrimo pradžios ieškovui buvo taikomos kriminalinės žvalgybos priemonės ir tai truko beveik devynis mėnesius. Ikiteisminis tyrimas ieškovo atžvilgiu pradėtas 2020 m. sausio 14 d., t. y. praėjus keturiems mėnesiams po degalų įsipylimo fakto, po kurio jokių kitų teisės pažeidimų nefiksuota. Ieškovas visą šį laiką buvo akylai stebimas ir sekamas, nespręsta dėl jam taikomų apribojimų panaikinimo. Praėjus penkiems mėnesiams nuo ieškovui inkriminuotos vienepizodės veikos padarymo, Šiaulių apylinkės teismo 2020 m. vasario 5 d. nutartimi tenkintas prokuroro prašymas, ieškovas laikinai nušalintas nuo einamų pareigų. Kaltinamasis aktas ieškovui surašytas 2020 m. rugpjūčio 10 d. Šiaulių apylinkės teismas 2022 m. kovo 3 d. nuosprendžiu ieškovą išteisino dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, nenustatęs jo veiksmuose nusikalstamos veikos požymių. Teismas, be kita ko, pasisakė ir dėl ieškovui taikytų kriminalinės žvalgybos priemonių bei sankcijų neproporcingumo. Panevėžio apygardos teismas 2022 m. birželio 27 d. priėmė naują nuosprendį – pripažino ieškovą kaltu pagal BK 225 straipsnio 1 dalį ir, be kita ko, skyrė ieškovui baudžiamojo poveikio priemonę – teisės dirbti valstybės tarnyboje atėmimą 3 metams. Vykdant nuosprendį ieškovas nuo 2022 m. rugsėjo 1 d. atleistas iš pareigų. Atleidimo iš valstybės tarnybos dieną ieškovo darbo stažas valstybei sudarė 23 metus ir 5 mėnesius, iki senatvės pensijos ieškovui buvo likę mažiau nei 2 metai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2023 m. balandžio 6 d. nutartimi panaikino Panevėžio apygardos teismo 2022 m. birželio 22 d. nuosprendį ir paliko galioti Šiaulių apylinkės teismo 2022 m. kovo 3 d. nuosprendį be pakeitimų. Kasacinis teismas nutartyje, be kita ko, padarė išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus, kuriais pagrindė BK 225 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos būtinąjį požymį – kyšio priėmimą už pageidaujamą teisėtą veikimą vykdant savo įgaliojimus ir palankumą UAB „L&O kompanija“, nesilaikė įrodymų visumos vertinimo taisyklių, nustatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalyje, taip pat nesivadovavo in dubio pro reo principo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai) reikalavimais ir nepagrįstai konstatavo, kad ieškovo veikoje yra visi kyšininkavimo požymiai; pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad objektyvūs bylos duomenys nepatvirtina jokio išskirtinio ieškovo palankumo bendrovei. 

10.       Teismas nurodė, kad valstybė, įgyvendindama savo funkcijas per atitinkamas valstybės institucijas ir pareigūnus, privalo užtikrinti, kad valstybės institucijos ir pareigūnai veiktų teisėtai, nepažeistų bendrosios pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai (laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais ar neveikimu nepadarytų kitam asmeniui žalos), nepadarytų klaidų, turėjusių esminę ir lemiamą reikšmę asmens teisių pažeidimui baudžiamajame procese. Įvertinęs nagrinėjamos civilinės bylos medžiagą ir baudžiamosios bylos (teisminio proceso Nr. 1-05-7-00001-2020-8) medžiagą teismas nusprendė, kad valstybė, įgyvendindama savo funkcijas per atitinkamas valstybės institucijas ir pareigūnus, tinkamai neįvykdė šios, CK 6.263 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos, pareigos.

11.       Teismo vertinimu, ieškovo atžvilgiu naudotos kriminalinės žvalgybos priemonės (jų mastas ir trukmė) iš dalies buvo panaudotos ne tik kaip būdas išsiaiškinti ir detalizuoti galimai padarytą nusikalstamą veiką, tačiau ir kaip būdas ,,surasti“ kaltinamojo veiksmuose papildomų nusikalstamų veikų požymių.

12.       Teismas vadovavosi BPK 369 straipsnio 2 dalimi, konstatavo, kad, vertinant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje nurodytus argumentus, akivaizdu, jog kasacinis teismas, konstatuodamas esminio principo in dubio pro reo pažeidimą, akcentavo šiurkščius ir esminius apeliacinės instancijos teismo padarytus pažeidimus atliekant ieškovo baudžiamąjį persekiojimą bei nagrinėjant jo baudžiamąją bylą. Kaip nurodė kasacinis teismas, nors Panevėžio apygardos teismas nenustatė visų būtinųjų nusikalstamos veikos požymių, priėmė apkaltinamąjį nuosprendį dėl ieškovo.

13.       Teismas padarė išvadą, kad įrodyta, jog valstybė ėmėsi neproporcingų ir neadekvačių priemonių taikydama ieškovui baudžiamąjį persekiojimą bei kriminalinės žvalgybos priemones (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 182 straipsnio 2 punktas; Šiaulių apylinkės teismo 2022 m. kovo 3 d. nuosprendis, kuris Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. balandžio 6 d. nutartimi paliktas galioti be pakeitimų).

14.       Įvertinęs Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išvadas, nurodytas 2023 m. balandžio 6 d. nutartyje, šalių paaiškinimus, teismas nusprendė, jog kasacinio teismo išvados apie tai, kad apeliacinės instancijos teismas (atitinkamai ir ikiteisminio tyrimo pareigūnai bei prokuroras) netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (t. y. faktiškai netinkamai vertino įrodymų turinį ir nevertino konkrečių aplinkybių, aiškiai nenustatė ieškovo kaltės), dėl to netinkamai vertino jo padarytos veikos pobūdį nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių aspektu, kad ieškovui taikytų kriminalinės žvalgybos priemonių apimtis ir trukmė buvo neproporcingi, padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai, teikia pagrindą išvadai, jog ikiteisminio tyrimo, prokuratūros pareigūnai ir teismai atliko neteisėtus veiksmus, nes padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese, ėmėsi akivaizdžiai neproporcingų priemonių, nevykdė bendrosios pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai – laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais ar neveikimu nepadarytų kitam asmeniui žalos (CK 6.263 straipsnio 1 dalis), ir dėl to valstybei kyla pareiga atlyginti asmens patirtą žalą.

15.       Ieškovas, teismo vertinimu, įrodė prašomos priteisti žalos padarymo faktą, kuris yra susijęs priežastiniu ryšiu su konstatuotais valstybės pareigūnų neteisėtais veiksmais ir yra jų pasekmė.

16.       Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos ir Generalinės prokuratūros, apeliacinius skundus, 2024 m. gegužės 14 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą

17.       Kolegija, remdamasi CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktu, kasacinio teismo šios normos išaiškinimais, nepripažino, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškovui taikytų kriminalinės žvalgybos priemonių teisėtumo ir pagrįstumo bei konstatavęs, jog neteisėtus veiksmus atliko ne tik prokurorai bei teismas, bet ir ikiteisminio tyrimo pareigūnai, pasisakė dėl į bylą neįtraukto asmens. Pirmosios instancijos teismas, kaip nurodė kolegija, vertino ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmus, remdamasis tuo, kas yra nustatyta įsiteisėjusiais teismų sprendimais (citavo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2023 m. balandžio 6 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-111-976/2023 nurodytus motyvus). Taigi negalima teigti, kad pirmosios instancijos teismas būtų savo iniciatyva vertinęs ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmus ir nesudaręs galimybės kriminalinės žvalgybos veiksmus vykdžiusiai ir ikiteisminį tyrimą atlikusiai institucijai pateikti savo pozicijos dėl tokių veiksmų teisėtumo. Kriminalinės žvalgybos veiksmai buvo sankcionuoti teismo, teismai įvertino jų būtinumą ir pagrįstumą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi teismų nustatytomis aplinkybėmis dėl kriminalinės žvalgybos priemonių nepagrįstumo.

18.       Kolegija laikė nepagrįstu atsakovės argumentą, kad pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl kriminalinės žvalgybos priemonių, peržengė ieškinio ribas, pažeidė CPK 265 straipsnio 2 dalies nuostatas. Kolegija pažymėjo, kad ieškovas savo teisių pažeidimą kildino iš neteisėto nuteisimo ir rėmėsi įsiteisėjusiais teismų sprendimais. Taigi ir teismas, kolegijos vertinimu, pagrįstai rėmėsi įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. balandžio 6 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-111-976/2023 – nustatyta aplinkybe, kad ieškovui taikytų kriminalinės žvalgybos priemonių apimtis ir trukmė buvo neproporcinga jo galimai vykdytiems nusikalstamiems veiksmams, o tai galėtų būti vertinama ir kaip esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas.

19.       Kolegija pažymėjo, kad, pagal kasacinio teismo praktiką, siekiant konstatuoti valstybės civilinės atsakomybės CK 6.272 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu pagrindu vieną iš sąlygų – neteisėtus veiksmus, turi būti neginčijamai įrodyta ir pripažinta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai ar teismas padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese; išteisinamojo nuosprendžio priėmimas savaime nėra pripažįstamas pagrindu preziumuoti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje padarė pagrįstą išvadą, kad valstybė ėmėsi neproporcingų ir neadekvačių priemonių taikydama ieškovui baudžiamąjį persekiojimą bei kriminalinės žvalgybos priemones. Įsiteisėjusia kasacinio teismo nutartimi nustatyta, kad ieškovo atžvilgiu buvo padarytas esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas ir tai sukėlė ieškovui žalą. Taip pat byloje nustatyta, kad Panevėžio apygardos teismo padaryti materialiosios ir proceso teisės normų ir principų pažeidimai (neteisėtas nuteisimas) lėmė esminius ieškovo teisių pažeidimus – ieškovas prarado darbą, galimybes dirbti pagal savo gebėjimus, prestižą ir reputaciją.

20.       Kolegija laikė, kad ieškovas pagrindė jam padarytos turtinės žalos dydį, pažymėjo, kad, nors atsakovė reiškė nesutikimą, ieškovo skaičiavimus paneigiančių duomenų nepateikė. Kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į aplinkybę, kad atleidimo iš valstybės tarnybos dieną ieškovo darbo stažas valstybei sudarė 23 metus ir 5 mėnesius, iki senatvės pensijos ieškovui buvo likę mažiau nei 2 metai, tikėtina, jog ieškovas būtų toliau ėjęs pareigas iki pat pensijos ir gavęs vidutinį darbo užmokestį. Kolegija taip pat nurodė, kad, nors Panevėžio apygardos teismo nuosprendžiu priteistą 186,19 Eur sumą ieškovas jau buvo sumokėjęs, dėl šių lėšų priverstinio išieškojimo buvo kreiptasi į antstolę, ši iš ieškovo išieškojo 345,48 Eur, o paaiškėjus, jog lėšos išieškotos nepagrįstai, ieškovui grąžinti tik 186,19 Eur. Likusių 159,29 Eur negrąžinimas ieškovui, kaip vertino kolegija, yra tiesiogiai susijęs neteisėtu nuteisimu ir iš to kilusiomis pasekmėmis. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo ieškovui priteista neturtinės žalos atlyginimo suma atitinka ieškovo patirtus išgyvenimus.

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimo teisiniai argumentai

21.       Kasaciniu skundu atsakovė, atstovaujama Teisingumo ministerijos, prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. gegužės 14 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

22.       Kasacinis skundas grindžiamas argumentu, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 263, 270 straipsnių, 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 329 straipsnio 1 dalies, 331 straipsnio 4 dalies nuostatas. Teismas neįvykdė pareigos tinkamai patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacine tvarka, nepasisakė dėl esminių apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas padarė šiurkščią įrodymų vertinimo klaidą (nepagrįstai nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2023 m. balandžio 6 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-111-976/2023 konstatavo esminius pažeidimus – kriminalinės žvalgybos priemonių neproporcingą taikymą ieškovui, ir rėmėsi šia aplinkybe nustatydamas valstybės neteisėtus veiksmus) ir netinkamai motyvavo sprendimą.         Apeliacinės instancijos teismas privalėjo išsamiai ištirti bylos medžiagą ir ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytus pažeidimus, tačiau to nepadarė, formaliai išnagrinėjo atsakovės atstovės argumentus.

23.       Generalinė prokuratūra pateikė pareiškimą, kuriuo prisideda prie Teisingumo ministerijos kasacinio skundo.

24.       Ieškovas atsiliepimu į atsakovės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, kasacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodoma, kad kasacinio skundo argumentai nepagrįsti, apeliacinės instancijos teismas laikėsi proceso teisės normose įtvirtintų reikalavimų, tinkamai susipažino su bylos medžiaga, išsamiai motyvavo dėl visų esminių apeliacinio skundo argumentų. Skundžiama nutartis teisinga ir pagrįsta (CPK 263 straipsnis).

25.       Kasaciniu skundu atsakovė, atstovaujama Generalinės prokuratūros, prašo panaikinti Vilniaus

25.1.                      Teismai, pasisakydami dėl kriminalinės žvalgybos neteisėtų veiksmų, kaip vienos iš būtinųjų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti, peržengė ieškinio ribas (faktinį pagrindą) ir pažeidė CPK 265 straipsnio 2 dalies nuostatas. Ieškovas įrodinėjo, kad jam žala padaryta vien dėl neteisėto nuteisimo, t. y. kad Panevėžio apygardos teismas, 2022 m. birželio 27 d. nuosprendžiu pripažindamas ieškovą kaltu dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo, netinkamai atliko įrodymų vertinimą, pažeidė baudžiamojo proceso principus, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir dėl šių pažeidimų ieškovas buvo nepagrįstai pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką. Dublike ieškovas pažymėjo, kad aplinkybes dėl kriminalinės žvalgybos veiksmų ir ikiteisminio tyrimo veiksmų jo atžvilgiu jis nurodė kaip bylos kontekstą. Nei ieškinyje, nei dublike ar bylos nagrinėjimo teismo posėdyje metu ieškovas nenurodė, kad faktinis žalos atlyginimo pagrindas yra jam taikytų kriminalinės žvalgybos priemonių neteisėtumas.

25.2.                      Peržengę ieškinio ribas teismai pažeidė betarpiškumo, šalių procesinio lygiateisiškumo principus, nesilaikė pareigos teismo sprendimą grįsti tik tais įrodymais ir aplinkybėmis, kurie buvo ištirti teismo posėdyje (CPK 13, 14, 17 straipsniai, 135 straipsnio 1 dalis, 263 straipsnio 2 dalis). Atsakovės atstovės atsikirtimus formulavo pagal ieškovo ieškinyje suformuluotą ieškinio pagrindą. Ieškinyje nebuvo nurodyta argumentų dėl kriminalinės žvalgybos veiksmų neteisėtumo ir iš to kilusios žalos. Sprendžiant dėl kriminalinės žvalgybos veiksmų neteisėtumo vadovautasi byloje nesančiais ir neištirtais įrodymais, susijusiais su šių priemonių sankcionavimu Panevėžio apygardos teismo nutartimis

25.3.                      Teismai pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias taisykles (CPK 177, 182, 185 straipsniai), padarė įrodymais nepagrįstą išvadą, kad kriminalinės žvalgybos veiksmų neteisėtumas nustatytas įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. balandžio 6 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-111-976/2023. Šioje kasacinio teismo nutartyje padaryta priešinga išvada – kad ieškovui kriminalinės žvalgybos priemonės taikytos pagrįstai ir buvo proporcingos. Taigi teismai procesinius sprendimus grindė klaidingomis, tikrovės neatitinkančiomis aplinkybėmis. 

25.4.                      Teismai, nustatydami neteisėtus valstybės institucijų veiksmus ieškovo atžvilgiu, rėmėsi vien Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. balandžio 6 d. nutartyje išdėstytais motyvais dėl Panevėžio apygardos teismo 2022 m. birželio 27 d. nuosprendžio neteisėtumo, nepagrįstai neatliko savarankiško ir kompleksinio baudžiamojoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų aplinkybių vertinimo baudžiamojo ir civilinio proceso aspektais, nukrypo nuo kasacinio teismo išaiškinimų bylose dėl valstybės civilinės atsakomybės už žalą, grindžiamą neteisėtais teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmais (neveikimu) baudžiamojo proceso metu (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-43-684/2020; 2021 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-78-403/2021; 2023 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-153-313/2023; 2023 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-258-916/2023). Išteisinamojo nuosprendžio priėmimas savaime nėra pripažįstamas pagrindu preziumuoti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti ab initio (nuo pradžių). Tai, kad nebuvo konstatuota ieškovo tiesioginė tyčia dėl kyšio paėmimo, nereiškia, kad vykdytas ieškovo baudžiamasis persekiojimas buvo neteisėtas. Siekiant konstatuoti valstybės neteisėtus veiksmus CK 6.272 straipsnio prasme turėjo būti nustatyti konkretūs pažeidimai, pareigūnų nerūpestingumas, piktnaudžiavimas ir pan. Tokių pažeidimų Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2023 m. balandžio 6 d. nutartyje nekonstatavo. Ieškovo išteisinimo pagrindai yra nulemti ne ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teismo neteisėtų veiksmų, netinkamo funkcijų vykdymo, elgiantis nerūpestingai ir (ar) neapdariai pradedant, atliekant ir užbaigiant ikiteisminį tyrimą, tačiau iš esmės yra susiję su teismų atliktu kitokiu ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų vertinimu, jų įrodomąja reikšme, bylą nagrinėjant teismine tvarka. Tai, kad prokuroras ir apeliacinės instancijos teismas kitaip įvertino byloje esančius įrodymus nei pirmosios instancijos ir kasacinis teismas, nesuponuoja pagrindo pripažinti, jog ikiteisminio tyrimo institucijos pareigūnai, prokuroras pažeidė baudžiamąjį procesą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ar bendrą rūpestingumo, atidumo pareigą, pradėdami ir atlikdami ikiteisminį tyrimą bei perduodami bylą su kaltinamuoju aktu teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribų

26.       Bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribas apibrėžia CPK 353 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį, kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Aiškindamas šią teisės normą kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad pagal ją kasacinis teismas sprendžia tik teisės klausimus, be to, tik tuos teisės klausimus, kurie yra tiesiogiai iškelti kasaciniame skunde (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. balandžio 19 d. nutarties civilinėje byloje 3K-7-50-313/2024 56 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

27.       Nagrinėjamoje byloje ieškovo ieškinys dėl žalos atlyginimo pareikštas, vadovaujantis CK 6.272 straipsnio nuostatomis, reglamentuojančiomis valstybės civilinę deliktinę atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų. Bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai laikėsi vienodos pozicijos dėl atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų įrodytumo ir pagrindo ieškovui iš atsakovės priteisti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą.

28.       Atsakovės atstovės, nesutikdamos su apeliacinės instancijos teismo nutartimi, kuria paliktas nepakeistas pirmosios instancijos teismo sprendimas, kasaciniuose skunduose argumentuoja, kad teismai, pasisakydami dėl kriminalinės žvalgybos veiksmų teisėtumo, peržengė ieškinio ribas, pažeidė betarpiškumo, šalių procesinio lygiateisiškumo principus, išvadas grindė klaidingomis, tikrovės neatitinkančiomis, neištirtomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas neįvykdė pareigos tinkamai patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacine tvarka, nepasisakė dėl esminių apeliacinių skundų argumentų, neištaisė pirmosios instancijos teismo padarytos šiurkščios klaidos, netinkamai motyvavo procesinį sprendimą. Atsakovės atstovės taip pat nurodo, kad teismai nepagrįstai neatliko savarankiško ir kompleksinio baudžiamojoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų aplinkybių vertinimo baudžiamojo ir civilinio proceso aspektais, nukrypo nuo kasacinio teismo išaiškinimų bylose dėl valstybės civilinės atsakomybės už žalą, grindžiamą neteisėtais teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmais (neveikimu) baudžiamojo proceso metu.

29.       Teisėjų kolegija, laikydamasi bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribų, toliau pasisakys teisės aiškinimo ir taikymo klausimais dėl teismo procesiniam sprendimui keliamų reikalavimų, teismo pareigos nagrinėti bylą laikantis jos nagrinėjimo ribų, apeliacinio proceso paskirties, taip pat dėl bylos dėl valstybės atsakomybės CK 6.272 straipsnio pagrindu nagrinėjimo ypatumų.

Dėl teismo procesiniam sprendimui keliamų reikalavimų, motyvavimo svarbos

30.       Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnį, yra nurodęs, kad konstitucinė teisingumo vykdymo samprata suponuoja, jog teismai bylas turi spręsti tik griežtai laikydamiesi įstatymuose nustatytų procesinių bei kitų reikalavimų (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas). Iš Konstitucijos kylantis reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą lemia, kad kiekvienas teismo baigiamasis aktas turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). Argumentavimas turi būti racionalus – baigiamajame teismo akte turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam baigiamajam teisės aktui pagrįsti. Baigiamasis teismo aktas turi būti aiškus byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimo 16.5 punktas).

31.       Dėl teismo sprendimo motyvavimo svarbos ir teismo pareigos motyvuoti procesinį sprendimą apimties ne kartą yra pasisakęs Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), pažymėdamas, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalis nacionalinius teismus įpareigoja išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus, nedarant poveikio jų reikšmės vertinimui; teismų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti motyvai, kuriais jie yra pagrįsti; sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (pvz., EŽTT 2015 m. lapkričio 24 d. sprendimas byloje Paliutis prieš Lietuvą, peticijos Nr. 34085/09; 2020 m. kovo 19 d. sprendimas byloje Tamrazyan prieš Armėniją, peticijos Nr. 42588/10). Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis negali būti suprantama kaip reikalaujanti detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 16034/90), tačiau iš teismo sprendimo turi būti aišku, kad dėl pagrindinių bylos klausimų pasisakyta. Pareigos pateikti motyvus taikymo laipsnis gali varijuoti priklausomai nuo atitinkamo sprendimo pobūdžio. Klausimas, ar teismas įvykdė savo pareigą motyvuoti sprendimą, išplaukiančią iš Konvencijos 6 straipsnio, gali būti sprendžiamas tik atsižvelgiant į bylos aplinkybes (EŽTT 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją, peticijos Nr. 20772/92). Kai šalies argumentas turi lemiamą reikšmę bylai, jis reikalauja konkretaus ir aiškaus atsakymo (žr., pvz., EŽTT 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimą byloje Hiro Balani prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18064/91; 2020 m. balandžio 2 d. sprendimą byloje Mazahir Jafarov prieš Azerbaidžaną, peticijos Nr. 39331/09).

32.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, kad teismo sprendimas turi būti pagrįstas ir teisėtas (CPK 263 straipsnis). Šie reikalavimai taikytini visų instancijų teismų priimamiems sprendimams ir yra susiję su įstatymu pavesta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimamą sprendimą, t. y. jį pagrįsti faktiniais ir teisiniais argumentais (CPK 270, 331 straipsniai). CPK 331 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje glausta forma turi būti išdėstytos teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus, taip pat įstatymai ir kiti teisės aktai bei teisiniai argumentai, kuriais teismas vadovavosi darydamas išvadas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-354-701/2019, 35 punktas). Dėl apeliacinės instancijos teismo sprendimo pagrįstumo sprendžiama, be kita ko, ir pagal tai, ar teismas tinkamai išnagrinėjo apeliacinio skundo argumentus ir į juos pakankamai atsakė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-339-469/2018, 31 punktas).

33.       Tai, ar teismo priimto procesinio sprendimo motyvavimo trūkumai konkrečiu atveju lemia absoliutų sprendimo negaliojimą (išvadą, kad skundžiamas sprendimas yra be motyvų), ar turėtų būti vertinami kaip procesinis pažeidimas (nepakankamas sprendimo motyvavimas), dėl kurio esmingumo spręstina pagal galimą šio pažeidimo įtaką bylos rezultatui, vertintina atsižvelgiant į teismo pareigos pateikti sprendimo motyvus pažeidimo laipsnį. Pagal kasacinio teismo išaiškinimus, apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, turi pasisakyti dėl esminių apeliacinio skundo argumentų, kurie patenka į bylos nagrinėjimo dalyką, atskleidžia ginčo esmę ir yra reikšmingi bylos teisiniam rezultatui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-388-248/2018, 36 punktas). Tuo atveju, jei apeliacinės instancijos teismas apskritai nepasisako dėl esminės dalies apeliacinio skundo argumentų arba pasisako pernelyg lakoniškai ir fragmentiškai, daromų išvadų nepagrįsdamas išsamiu bylos aplinkybių vertinimu pagal teismų praktikoje nustatytus atitinkamų procesinių veiksmų teisėtumo kriterijus, yra pagrindas konstatuoti absoliutų teismo sprendimo negaliojimo pagrindą pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą dėl visiško motyvų nebuvimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-43-684/2020 39 punktą).

34.       Apibendrindama teisėjų kolegija nurodo, kad įstatymo reikalavimus atitinkančiu gali būti laikomas tik pagrįstas ir teisėtas teismo procesinis sprendimas, kuriame pateikti aiškūs ir pakankami motyvai dėl bylos baigčiai svarbių aspektų, išplaukiantys iš išsamaus teisiškai reikšmingų aplinkybių, šalių argumentų ir įrodymų ištyrimo. 

35.       Nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties atitikties šiems reikalavimams, kasaciniuose skunduose teigiama, kad yra pagrindas panaikinti skundžiamą nutartį, kuria nepagrįstai ir nemotyvuotai paliktas nepakeistas pirmosios instancijos teismo sprendimas.  

Dėl bylos nagrinėjimo ribas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo, išvadų dėl šios bylos nagrinėjimo ribų motyvavimo skundžiamoje nutartyje 

36.       Kasaciniame skunde atsakovė, atstovaujama Generalinės prokuratūros, nurodo, kad nagrinėjamu atveju teismai, pasisakydami dėl kriminalinės žvalgybos veiksmų teisėtumo, peržengė ieškinio ribas (faktinį pagrindą), pažeidė CPK 265 straipsnio 2 dalies nuostatas, taip pat betarpiškumo, šalių procesinio lygiateisiškumo principus (CPK 13, 14, 17 straipsniai). Skunde pažymima, kad atsakovės atstovės atsikirtimus formulavo pagal ieškovo ieškinyje suformuluotą ieškinio pagrindą – ieškinyje nebuvo nurodyta argumentų dėl kriminalinės žvalgybos veiksmų neteisėtumo ir iš to kilusios žalos, ieškovas įrodinėjo, kad jam žala padaryta vien dėl neteisėto nuteisimo Panevėžio apygardos teismo 2022 m. birželio 27 d. nuosprendžiu.

37.       Sprendžiant dėl šių argumentų pagrįstumo svarbu paminėti esminius bylos nagrinėjimo objektą ir ribas apibrėžiančius elementus, aiškaus ieškinio dalyko ir pagrindo suformulavimo svarbą tiek byloje dalyvaujantiems asmenims, jų teisių įgyvendinimui, tiek ir bylą nagrinėjančiam teismui.

38.       Konstitucinis teisminės gynybos prieinamumo principas, įtvirtintas CPK 5 straipsnyje, suteikia galimybę kiekvienam suinteresuotam asmeniui įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas.

39.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad būtent asmuo, manantis, kad jo teisės pažeistos, pats sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti, t. y. asmuo, suformuluodamas ieškinio pagrindą ir dalyką, nustato teisminio nagrinėjimo objektą ir ribas (CPK 13 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-381/2023, 31 punktas). Ieškovo suformuluotas ieškinio dalykas (reikalavimas) ir nurodytas faktinis ieškinio pagrindas (aplinkybės, kuriomis jis grindžia savo reikalavimą) apibrėžia teisminio nagrinėjimo dalyką (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai), leidžia teismui tinkamai pasirengti bylos nagrinėjimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-114-378/2015; 2023 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-238-421/2023, 22 punktas).

40.       Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad tiksliai ir suprantamai suformuluotas ieškinio dalykas ir pagrindas ne tik leidžia teismui tinkamai pasirengti bylos nagrinėjimui, bet yra reikšmingas ir atsakovo bei kitų dalyvaujančių byloje asmenų teisių įgyvendinimui, nes nuo ieškinio dalyko ir pagrindo formulavimo priklauso jų atsikirtimų į ieškinį turinys, nustatytinoms aplinkybėms patvirtinti teiktini įrodymai. Ieškovui savo pareigos tinkamai neįvykdžius, ribojama atsakovo teisė gintis nuo jam pareikštų reikalavimų. Dėl to aiškus ieškinio dalyko suformulavimas ir faktinio pagrindo išdėstymas yra šalių lygiateisiškumo ir rungimosi principų tinkamo įgyvendinimo prielaida (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-381/2023 36 punktą).

41.       Taigi, bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia ieškinio dalykas ir faktinis ieškinio pagrindas, taip pat atsakovo pateiktų atsikirtimų į ieškinį dalykas ir faktinis pagrindas. Teismas, priimdamas sprendimą, neturi teisės peržengti bylos nagrinėjimo ribų, apibrėžtų pirmiau įvardytais elementais, išskyrus proceso įstatyme nustatytus atvejus (CPK 265 straipsnio 2 dalis) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-220-381/2023, 39 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Nors teismas turi pareigą tinkamai kvalifikuoti ginčo teisinius santykius ir pritaikyti faktinei situacijai aktualias teisės normas (teisinį ieškinio pagrindą), ši teismo pareiga nereiškia teismo teisės nei modifikuoti faktinį ieškinio pagrindą (kvalifikuoti kitas, nei nurodytos šalių, faktines aplinkybes), nei keisti ieškinio dalyką (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-328-248/2020 21 punktą; 2023 m. liepos 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3k-3-220-381/2023 40 punktą).

42.       Pažymėtina, kad bylos nagrinėjimo ribos, pirmosios instancijos teisme apibrėžtos pareikšto ieškinio pagrindu ir ieškinio dalyku bei atsakovo atsikirtimais į ieškinį, daro įtaką ir bylos nagrinėjimui apeliacinės instancijos teisme (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. spalio 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-238-421/2023 24 punktą).

43.       Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad dispozityvios bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka specifika, lyginant su jos nagrinėjimu pirmosios instancijos teisme, yra tik ta, kad apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja ne tik neperžengdamas apeliaciniame skunde ir atsiliepime į šį skundą nustatytų ribų (apeliacinio skundo faktinio ir teisinio pagrindo bei atsiliepimo į apeliacinį skundą faktinio ir teisinio pagrindo), išskyrus įstatymo nustatytas išimtis, bet ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme ribų, kurias šalys suformavo ieškinyje ir atsikirtimuose į ieškinį (priešieškinyje), nes apeliacinis skundas ir atsiliepimas į jį negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3k-3-3-220-381/2023, 41 punktas).

44.       Nagrinėjamu atveju teismai nustatė platesnes bylos nagrinėjimo ribas, nei, atsakovės teigimu, suponavo jas apibrėžiantys elementai. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad šis teismas konstatavo neteisėtus tiek ikiteisminio tyrimo, prokuratūros pareigūnų, tiek teismų veiksmus, kitas valstybės civilinės atsakomybės CK 6.272 straipsnio pagrindu sąlygas ir nusprendė, kad valstybei kyla pareiga atlyginti ieškovui padarytą žalą. Išvadą dėl neteisėtų valstybės institucijų ir pareigūnų veiksmų teismas grindė Šiaulių apylinkės teismo 2022 m. kovo 3 d. nuosprendyje ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. balandžio 6 d. nutartyje, kuria 2022 m. kovo 3 d. išteisinamasis nuosprendis, panaikinus Panevėžio apygardos teismo apkaltinamąjį 2022 m. birželio 27 d. nuosprendį, paliktas galioti be pakeitimų (kaip akcentavo pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje), padarytomis išvadomis (dėl kurių atsakovės atstovės pateikia papildomus susijusius argumentus ir dėl jų teisėjų kolegija pasisakys tolesniame šios nutarties skyriuje). Remdamasis paminėtais procesiniais sprendimais baudžiamojoje byloje, pirmosios instancijos teismas pripažino įrodytomis aplinkybes, kad valstybė ėmėsi neproporcingų ir neadekvačių priemonių taikydama ieškovui baudžiamąjį persekiojimą bei kriminalinės žvalgybos priemones, o Panevėžio apygardos teismas padarė šiurkščius ir esminius pažeidimus nagrinėdamas baudžiamąją bylą – apkaltinamąjį nuosprendį priėmė nenustatęs visų būtinųjų nusikalstamos veikos požymių. Taigi pirmosios instancijos teismas laikė, kad į bylos nagrinėjimo ribas įėjo aplinkybių, susijusių ne tik su teismo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimu, vertinimas, bet ir vykdyto ieškovo baudžiamojo persekiojimo, taikytų kriminalinės žvalgybos priemonių proporcingumo, būtinumo, kartu atitinkamų pareigūnų veiksmų teisėtumo, vertinimas.

45.       Apeliacinės instancijos teismas skundžiama nutartimi atmetė kaip nepagrįstus atsakovės atstovių apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, kad žalą ieškovas kildino išimtinai iš neteisėto nuteisimo, todėl pirmosios instancijos teismas, praplėsdamas faktinį ieškinio pagrindą, pasisakydamas dėl kriminalinės žvalgybos priemonių taikymo ieškovui teisėtumo, peržengė ieškinio ir bylos nagrinėjimo ribas, kartu pažeidė šalių lygiateisiškumo principą, be to, išvadą, kad neteisėtus veiksmus atliko ir ikiteisminio tyrimo pareigūnai, teismas padarė neatsižvelgdamas į tai, jog Lietuvos Respublikos atstove į bylą nebuvo įtraukta kriminalinės žvalgybos veiksmus vykdžiusi ir ikiteisminį tyrimą atlikusi institucija.

46.       Atmesdamas šiuos argumentus apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad ieškovas savo teisių pažeidimą grindė neteisėtu nuteisimu, be to, rėmėsi įsiteisėjusiais teismų sprendimais baudžiamojoje byloje. Skundžiamoje nutartyje teismas pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas vertino ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmus, remdamasis įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu baudžiamojoje byloje nustatyta ir žinoma aplinkybe dėl kriminalinės žvalgybos priemonių apimties ir proporcingumo, citavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. balandžio 6 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-111-976/2023 nurodytus motyvus. Apeliacinės instancijos teismas, grįsdamas išvadą dėl platesnės apimties šios bylos nagrinėjimo ribų, nurodė, kad 2023 m. balandžio 6 d. nutartyje kasacinis teismas konstatavo, jog ieškovui taikytų kriminalinės žvalgybos priemonių apimtis ir trukmė buvo neproporcinga jo galimai vykdytiems nusikalstamiems veiksmams, o tai galėtų būti vertinama ir kaip esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, taigi pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą, pagrįstai rėmėsi šia aplinkybe. 

47.       Teisėjų kolegija pripažįsta apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo neperžengdamas jos nagrinėjimo ribų, nemotyvuota. Pažymėtina, kad teismas nenustatė, jog ieškovas ieškinį būtų grindęs ir kriminalinės žvalgybos veiksmų neteisėtumu, taikytų priemonių neproporcingumu ir dėl to savo patirta žala, kurią valstybė privalo atlyginti. Priešingai, skundžiamoje nutartyje teismas nurodė, kad ieškovas savo teisių pažeidimą grindė neteisėtu nuteisimu. Vien teismo papildomai nurodyta aplinkybė, kad ieškovas rėmėsi įsiteisėjusiais teismų sprendimais baudžiamojoje byloje, savaime neteikia pagrindo išvadai, jog ieškinio ribos apėmė ir kriminalinės žvalgybos veiksmų teisėtumo bei taikytų priemonių proporcingumo vertinimą. Šiuo aspektu svarbu, kurie ieškinyje pareikšti reikalavimai buvo grindžiami baudžiamojoje byloje įsiteisėjusiame procesiniame sprendime nustatytomis aplinkybėmis ir kokios aplinkybės baudžiamajame procese iš tiesų buvo nustatytos.  

48.       Apeliacinės instancijos teismas išvadas dėl bylos nagrinėjimo ribų padarė neatsižvelgdamas į ieškovo ieškinyje ir dublike nurodytus argumentus ir nepasisakęs dėl jų. Ieškovo ieškinys, kaip teisingai nurodoma atsakovės atstovės Generalinės prokuratūros kasaciniame skunde, buvo grindžiamas apkaltinamąjį nuosprendį priėmusio Panevėžio apygardos teismo padarytų pažeidimų vertinimu kaip šiurkščių, esminių, akcentuojama, kad teismas nenustatė net keleto būtinųjų nusikalstamos veikos požymių ir, neatsižvelgiant į tai, neteisėtai ir nepagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Šiurkšti teismo klaida, kaip įrodinėjo ieškovas, lėmė neatitaisomos žalos jam padarymą. Dublike ieškovas pažymėjo, kad neprašo atlyginti žalos, padarytos ikiteisminio tyrimo subjektų veiksmais, jis reikalauja priteisti žalos, padarytos neteisėtu nuteisimu, atlyginimą, o aplinkybes dėl atliktų kriminalinės žvalgybos ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų nurodė kaip svarbų bylos kontekstą, be kita ko, patvirtinantį itin intensyvias pastangas „rasti“ jo veiksmuose nusikalstamos ar kitokios neteisėtos veikos požymių. Dublike nurodoma, kad pagrindinis įrodymas, kuriuo remdamasis ieškovas įrodinėja neteisėtus teismo veiksmus, – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. balandžio 6 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-111-976/2023, kurioje konstatuoti teismo padaryti pažeidimai, atitinkantys esminių proceso teisės normų pažeidimo ir netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo sąvokas.

49.       Ieškinio ir bylos nagrinėjimo ribas apibrėžiančių elementų patikslinimus dublike ieškovas pateikė reaguodamas į atsakovės atstovės Teisingumo ministerijos išreikštą nuomonę dėl į bylą dalyvauti įtrauktinų asmenų, atsižvelgiant į tai, kad byloje pagal pareikštą ieškinį bus nagrinėjamas klausimas ir dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų teisėtumo bei pagrįstumo. Į bylos nagrinėjimą vėliau teismo įtrauktos atsakovės atstovės Generalinės prokuratūros atsiliepime pažymima, kad ieškovas ieškinyje nenurodo konkrečių neteisėtų prokuroro veiksmų ikiteisminiame tyrime, sukėlusių jam prašomą atlyginti žalą; patirtą žalą ieškovas kildina iš neteisėto nuteisimo ir nekelia klausimo dėl ikiteisminio tyrimo jo atžvilgiu pagrįstumo ir teisėtumo.

50.       Atsižvelgdama į pirmiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad jos buvo esmingai svarbios nustatant šios bylos nagrinėjimo ribas, tačiau apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisakė. Pripažintina, kad teismas tinkamai neištyrė vieno esminių apeliacinių skundų argumento dėl bylos nagrinėjimo ribų. Nors ieškovas procesiniuose dokumentuose siauriau apibrėžė šios bylos nagrinėjimo ribas, teismas vertino, kad jos platesnės, tačiau šios savo išvados iš esmės nemotyvavo. Teismas apsiribojo nurodymu, kad ieškovas rėmėsi įsiteisėjusiais teismo sprendimais baudžiamojoje byloje, tačiau neįvardijo, kuriomis būtent tuose sprendimuose nustatytomis aplinkybėmis ieškovas grindė savo reikalavimus šioje civilinėje byloje.

51.       Išvadų dėl šios bylos nagrinėjimo ribų motyvavimo stoka nesuponuoja pagrindo pripažinti jas pagrįstomis ir laikyti, kad ribos buvo nustatytos teisingai ir nebuvo pažeista teismų pareiga bylą nagrinėti nekeičiant ieškovo suformuluoto ieškinio pagrindo, dalyko, neperžengiant nustatytų ribų, kartu ir byloje dalyvaujančių asmenų teisės teikti atsikirtimus bei juos pagrindžiančius įrodymus.  

52.       Minėta, kad, pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, ir apeliacinės instancijos teismas bylą turi nagrinėti neperžengdamas jos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme ribų, kurias šalys suformulavo ieškinyje ir atsikirtimuose į ieškinį. Taigi, abiem atsakovės atstovėms apeliaciniuose skunduose keliant klausimą dėl siauresnių šios bylos nagrinėjimo ribų, teismas skundžiamoje nutartyje privalėjo išsamiai ištirti pateiktus argumentus, susijusius bylos duomenis ir motyvuotai pagrįsti atitinkamas išvadas, kurios reikšmingos ir bylos nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje apimčiai.

Dėl apeliacijos paskirties įgyvendinimo nagrinėjamoje byloje 

53.       Kasaciniame skunde atsakovė, atstovaujama Teisingumo ministerijos, nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 263, 270 straipsnių, 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 329 straipsnio 1 dalies, 331 straipsnio 4 dalies nuostatas, neįvykdė pareigos tinkamai patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacine tvarka, išsamiai ištirti bylos medžiagą bei ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytus pažeidimus, nepasisakė dėl esminių apeliacinio skundo argumentų. Abiejų atsakovės atstovių kasaciniuose skunduose pažymima, kad teismai padarė tikrovės neatitinkančią išvadą, jog įsiteisėjusiu teismo sprendimu – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. balandžio 6 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-111-976/2023 – konstatuoti neteisėti kriminalinės žvalgybos pareigūnų veiksmai, ieškovui taikytų priemonių neproporcingumas. 

54.       Spręsdama dėl šių argumentų pagrįstumo teisėjų kolegija nurodo, kad apeliacinis procesas yra reikšminga civilinėje byloje dalyvaujančių asmenų teisių apsaugos priemonė. Pagal teisinį reguliavimą bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis).

55.       Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad bendrosios kompetencijos teismu? instancine?s sistemos paskirtis – sudaryti prielaidas auks?tesne?s instancijos teismuose is?taisyti bet kurias fakto (teisis?kai reiks?mingu? faktu? nustatymo ir vertinimo) ar bet kurias teise?s (teise?s taikymo) klaidas, kurias de?l kokiu? nors priez?asc?iu? gali padaryti z?emesne?s instancijos teismas (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas). Teisingumas vykdomas visada paliekant galimybe? is?taisyti galima? klaida? (Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkric?io 15 d. nutarimai).

56.       Vienas iš argumentų, kuriuos atsakovės atstovės nurodė savo apeliaciniuose skunduose, buvo tas, kad pirmosios instancijos teismas klaidingai pasirėmė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. balandžio 6 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-111-976/2023 padarytomis išvadomis: teismo teiginys, kad kasacinis teismas konstatavo, jog ieškovui taikytų kriminalinės žvalgybos priemonių apimtis ir trukmė buvo neproporcingos, prieštarauja kasacinio teismo nutarčiai.

57.       Apeliacinės instancijos teismas, esant suformuoluotam argumentui dėl pirmosios instancijos teismo padarytos klaidos, turėjo išsamiai ištirti šį argumentą ir kasacinio teismo 2023 m. balandžio 6 d. nutartį, juolab kad pats skundžiamoje nutartyje rėmėsi kvestionuojama aplinkybe. Minėta (žr. šios nutarties 46 punktą), kad, spręsdamas dėl šios civilinės bylos nagrinėjimo ribų, vertindamas, ar pirmosios instancijos teismas jų neperžengė, teismas motyvavo, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi įsiteisėjusioje teismo nutartyje nustatyta aplinkybe dėl kriminalinės žvalgybos priemonių apimties ir proporcingumo – neva Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. balandžio 6 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-111-976/2023 jau konstatuota, kad ieškovui taikytų kriminalinės žvalgybos priemonių apimtis ir trukmė buvo neproporcinga jo galimai vykdytiems nusikalstamiems veiksmams, o tai galėtų būti vertinama ir kaip esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas.

58.       Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, bylą išnagrinėjus apeliacine tvarka, ne tik nebuvo ištaisyta pirmosios instancijos teismo padaryta klaida, bet dar ir pasiremta klaidingai nustatyta aplinkybe, apeliacinės instancijos teismui nepagrįstai neatlikus reikiamos apeliaciniuose skunduose išdėstytų argumentų pagrįstumo patikros ir neištyrus atitinkamų įrodymų.  

59.       Kasacinėje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-111-976/2023 pateiktame skunde ieškovas, be kita ko, argumentavo, kad darytina neabejotina išvada, jog kriminalinės žvalgybos priemonių apimtis ir trukmė jo atžvilgiu buvo neproporcinga galimai vykdytiems nusikalstamiems veiksmams, tai suponuoja esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2023 m. balandžio 6 d. nutartyje pasisakė dėl šių argumentų pagrįstumo.

60.       Kaip matyti iš 2023 m. balandžio 6 d. nutarties turinio, kasacinis teismas padarė priešingas išvadas, nei nurodė teismai. Nagrinėjamu aspektu svarbūs nutarties 24 ir 25 punktai. Juose kasacinis teismas nurodė: „kasatorius taip pat ginčija, nors ir nenurodydamas konkrečių teisinių argumentų, neviešo pobūdžio priemonių taikymo prieš S. D. proporcingumą. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, šis teismas, vertindamas gana ilgą privataus gyvenimo kontrolės trukmę, ikiteisminio tyrimo pradėjimą tik po keturių mėnesių po nustatyto degalų pylimo atvejo, pripažino tokią kontrolę neproporcingai apribojusia S. D. privatų gyvenimą. Apeliacinės instancijos teismas nusprendė priešingai, pripažindamas, kad neviešo pobūdžio veiksmai buvo vykdomi teisėtai. Teisėjų kolegija, vertindama neviešo pobūdžio priemonių taikymo pagrindus ir sąlygas, daro išvadą, jog jos buvo taikytos teisėtai ir pagrįstai. Vertinant jų taikymo proporcingumą pažymėtina, kad neviešo pobūdžio priemonių taikymas ir jų taikymo pratęsimas buvo grindžiami duomenimis apie galimai neteisėtus korupcinio pobūdžio S. D. ryšius su juridiniais asmenimis, todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad, nors ir pakankamai ilgas ir iš esmės nerezultatyvus, privataus gyvenimo ribojimas vis dėlto buvo proporcingas“ (24 punktas); „šia nutartimi pripažinta, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai pritaikė BK 225 straipsnio 1 dalį vertindamas S. D. veiką kaip neturinčią visų nusikalstamos veikos požymių. Teisėjų kolegija pažymi, kad tai, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai dyzelinius degalus pripažino parama savivaldybės renginiui ir nepagrįstai konstatavo, kad S. D. privatus gyvenimas buvo ribojamas neproporcingai, nesudaro pagrindo pripažinti šio nuosprendžio iš esmės neatitinkančiu nuosprendžiams keliamų reikalavimų“ (25 punktas).

61.       Taigi kasacinis teismas, nors ir paliko galioti Šiaulių apylinkės teismo 2022 m. kovo 3 d. išteisinamąjį nuosprendį be pakeitimų rezoliucinėje dalyje (kaip pažymima pirmosios instancijos teismo sprendime nagrinėjamoje byloje), motyvuojamojoje dalyje konstatavo, kad ieškovui kriminalinės žvalgybos priemonės buvo taikomos pagrįstai ir teisėtai, jo privataus gyvenimo ribojimas buvo proporcingas. Ši kasacinio teismo išvada galutinėje ir neskundžiamoje nutartyje negali būti ignoruojama teismui pasiremiant nepagrįsta pripažinta Šiaulių apylinkės teismo išteisinamajame nuosprendyje padaryta priešinga išvada. Būtent taip atsitiko nagrinėjamoje byloje – pirmosios instancijos teismas savo išvadas grindė Šiaulių apylinkės teismo 2022 m. kovo 3 d. nuosprendyje nurodytomis išvadomis, t. y. citavo ne kasacinio teismo 2023 m. balandžio 6 d. nutartį, kaip klaidingai nurodoma skundžiamoje nutartyje, o pirmosios instancijos teismo nuosprendį baudžiamojoje byloje.

62.       Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje padarė esminę fakto klaidą – pritarė, kad procesinių prievartos priemonių neproporcingumas buvo konstatuotas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtoje baudžiamojoje byloje, ir pripažino, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pasirėmė nustatyta aplinkybe, nors iš tiesų kasacinio teismo konstatuota priešingai. Dėl nurodytų priežasčių kasacinių skundų argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas neįvykdė pareigos tinkamai patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacine tvarka, išsamiai ištirti bylos medžiagą bei ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytus pažeidimus, motyvuotai nepasisakė dėl esminių apeliacinio skundo argumentų, pripažintini pagrįstais.

63.       Pažymėtina, kad, nors civilinę bylą dėl valstybės atsakomybės CK 6.272 straipsnio pagrindu nagrinėjantis teismas turi teisę padaryti priešingą išvadą dėl ikiteisminio tyrimo, prokuratūros pareigūnų ir teismo tam tikrų procesinių veiksmų teisėtumo vertinimo, negu padarytoji baudžiamajame procese, tai nepanaikina teismo pareigos atitinkamai tokią išvadą motyvuoti. Vien pasiremti (juolab klaidingai) vertinimu baudžiamojoje byloje nepakanka. Apie tai teisėjų kolegija plačiau pasisakys tolesniame šios nutarties skyriuje.

Dėl

64.       Kasaciniame skunde atsakovė, atstovaujama Generalinės prokuratūros, argumentuoja, kad teismai, nustatydami neteisėtus valstybės institucijų veiksmus ieškovo atžvilgiu, rėmėsi vien Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. balandžio 6 d. nutartyje išdėstytais motyvais dėl Panevėžio apygardos teismo 2022 m. birželio 27 d. nuosprendžio neteisėtumo, nepagrįstai neatliko savarankiško ir kompleksinio baudžiamojoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų aplinkybių vertinimo baudžiamojo ir civilinio proceso aspektais, nukrypo nuo kasacinio teismo išaiškinimų bylose dėl valstybės civilinės atsakomybės už žalą, grindžiamą neteisėtais teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmais (neveikimu) baudžiamojo proceso metu. Ieškovo išteisinimo pagrindai, kaip nurodoma kasaciniame skunde, iš esmės yra susiję su teismų atliktu kitokiu ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų vertinimu, jų įrodomąja reikšme bylą nagrinėjant teisme baudžiamojo proceso tvarka. Tai, kad prokuroras ir baudžiamąją bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas byloje esančius įrodymus vertino kitaip nei pirmosios instancijos teismas ir kasacinis teismas, nesuponuoja pagrindo pripažinti, jog buvo pažeistos baudžiamąjį procesą reglamentuojančių teisės aktų nuostatos ar bendroji rūpestingumo, atidumo pareiga.

65.       CK 6.272 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimo, atlygina valstybė visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės.

66.       CK 6.272 straipsnio 1 dalyje pateikiamas nebaigtinis ikiteisminio tyrimo, prokuratūros pareigūnų ir teismo neteisėtų veiksmų sąrašas. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime byloje Nr. 23/04 pažymėjo, kad, reglamentuojant žalos atlyginimo klausimus, kai žalą padaro valstybės pareigūnai, įstatymų leidėjo diskrecija nesuteikia teisės laisva nuožiūra nustatyti išsamų baigtinį atvejų, kuriais ta žala turi būti atlyginama, sąrašą, nes tai prieštarauja konstituciniam principui, pagal kurį padaryta žala turi būti atlyginta. Dėl šios priežasties valstybės civilinė atsakomybė gali atsirasti ir tuo pagrindu, kad pareigūnai nevykdė bendrosios pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai – laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais ar neveikimu nepadarytų kitam asmeniui žalos (CK 6.263 straipsnio 1 dalis). Tokiais atvejais taikytinos tiek bendrosios kasacinėje jurisprudencijoje suformuluotos atsakomybės taikymo sąlygos, tiek specifinis tokioms byloms būdingas kriterijus – pareigūnų klaidos esminė reikšmė asmens teisių pažeidimui (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-353-313/2019 28 punktą; 2021 m. liepos 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-216-611/2021 38 punktą).

67.       CK 6.272 straipsnio 1 dalyje nurodytų procesinių veiksmų teisėtumas vertintinas ir Konvencijos garantuojamų teisių apsaugos kontekste. Kasacinis teismas savo praktikoje, formuojamoje bylose dėl valstybės civilinės atsakomybės, be kita ko, remiasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-231-695/2019 43, 59–61 punktus).

68.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi iš esmės analogiškos pozicijos kaip ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, kurio praktikoje yra konstatuota, jog tai, kad asmuo galiausiai išteisintas, savaime nereiškia, kad jo baudžiamasis persekiojimas buvo neteisėtas ar kitaip „sukompromituotas“. Siekiant nuteisti asmenį taikomas įrodinėjimo standartas – bet kokių pagrįstų abejonių dėl jo nekaltumo pašalinimas – skiriasi nuo įrodinėjimo standarto, taikomo siekiant pradėti asmens baudžiamąjį persekiojimą, pagal kurį pakanka pagrįsto įtarimo, kad asmuo padarė nusikaltimą. Taigi, gali būti atvejų, kai, išnagrinėjus pagrįstą įtarimą teisme, asmuo nėra nuteisiamas pašalinus bet kokias pagrįstas abejones dėl jam pareikštų įtarimų, tačiau ir tokiais atvejais egzistuoja teisėtas valstybės interesas tinkamai vykdyti baudžiamąjį procesą, kuriame turi būti įvertintas pagrįstai įtariamo asmens kaltumas ar nekaltumas, ir užtikrinti sklandžią šio proceso eigą (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. birželio 20 d. sprendimas byloje Lavrechov prieš Čekiją, peticijos Nr. 57404/08; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugpjūčio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2013).

69.       Kadangi valstybės civilinė atsakomybė už žalą, grindžiamą neteisėtais teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmais (neveikimu) baudžiamojo proceso metu, yra civilinės teisės institutas, tai civilinę bylą dėl tokios žalos atlyginimo nagrinėjantis teismas vertina nurodytus veiksmus nagrinėjamam civiliniam ginčui aktualiais aspektais, t. y. civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų atžvilgiu, pagal civilinio proceso normų nustatytas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles. Teismas, sprendžiantis dėl valstybės civilinės atsakomybės, gali prieiti prie priešingos išvados dėl tam tikrų procesinių veiksmų teisėtumo, negu padarytoji baudžiamajame procese (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-302/2014 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką; 2020 m. gegužės 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-43-684/2020 41 punktą). Civilinės atsakomybės požiūriu tai, kaip įvertintas baudžiamųjų procesinių veiksmų teisėtumas baudžiamojo proceso teisės normų nustatyta tvarka, yra reikšminga, tačiau ne lemiama aplinkybė (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. spalio 11 d. nutarties civilinėje byloje e3K-3-258-916/2023 27 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

70.       Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais kasacinio skundo argumentus, kad šią civilinę bylą nagrinėjusių teismų procesiniai sprendimai dėl ieškovo įrodinėtų Panevėžio apygardos teismo 2022 m. birželio 27 d. padarytų pažeidimų, kaip pagrindo valstybės civilinei deliktinei atsakomybei kilti, vertinimo yra nemotyvuoti.

71.       Dėl Panevėžio apygardos teismo veiksmų nagrinėjant baudžiamąją bylą vertinimo pirmosios instancijos teismo sprendime šioje civilinėje byloje pasisakyta itin glaustai. Teismas nurodė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. balandžio 6 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-111-976/2023 nustatytus pažeidimus – kad apkaltinamąjį nuosprendį priėmęs teismas nesilaikė įrodymų visumos vertinimo taisyklių, nustatytų BPK 20 straipsnio 5 dalyje, taip pat nesivadovavo in dubio pro reo principo reikalavimais ir nepagrįstai konstatavo, kad S. D. veikoje yra visi kyšininkavimo požymiai; aptarė in dubio pro reo principo reikšmę; pacitavo BPK 369 straipsnio 2 dalį, kurioje įtvirtinta netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo apibrėžtis. Nepateikdamas jokių papildomų motyvų teismas padarė išvadą, kad, įvertinus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. balandžio 6 d. nutartyje nurodytus argumentus, akivaizdu, jog kasacinis teismas akcentavo šiurkščius ir esminius apeliacinės instancijos teismo padarytus pažeidimus atliekant ieškovo baudžiamąjį persekiojimą bei nagrinėjant jo baudžiamąją bylą – Panevėžio apygardos teismas nenustatė visų būtinųjų nusikalstamos veikos požymių, nepaisant to, priėmė apkaltinamąjį nuosprendį ieškovo atžvilgiu. Nepateikdamas jokių kitų vertinimų ir motyvų pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Panevėžio apygardos teismas atliko neteisėtus veiksmus, nes padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese, nevykdė bendrosios pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai – laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais ar neveikimu nepadarytų kitams asmeniui žalos (CK 6.263 straipsnio 1 dalis), ir dėl to valstybei kyla pareiga atlyginti asmens patirtą žalą.

72.       Apeliacinės instancijos teismo nutartyje valstybės atsakomybei dėl neteisėtų apkaltinamąjį nuosprendį priėmusio teismo veiksmų skirtas tik vienas sakinys (žr. nutarties 32 punktą), nors atsakovės atstovės apeliaciniuose skunduose teikė argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatliko teismo procesinių veiksmų vertinimo civiliniam ginčui aktualiais aspektais.  Teismas skundžiamoje nutartyje apsiribojo nurodymu, kad byloje nustatyta, jog Panevėžio apygardos teismo padaryti materialiosios ir proceso teisės normų ir principų pažeidimai (neteisėtas nuteisimas) lėmė esminius ieškovo teisių pažeidimus – ieškovas prarado darbą, galimybes dirbti pagal savo gebėjimus, prestižą, reputaciją.

73.       Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai nukrypo nuo pirmiau nurodytų kasacinio teismo išaiškinimų dėl bylos, kurioje sprendžiamas klausimas dėl valstybės atsakomybės CK 6.272 straipsnio pagrindu, nagrinėjimo ypatumų – procesiniuose sprendimuose nepateikė jokio baudžiamojoje byloje konstatuotų apkaltinamąjį nuosprendį priėmusio teismo padarytų pažeidimų vertinimo civilinės teisės normų taikymo prasme. Apeliacinės instancijos teismas, turėdamas pareigą išsamiai ištirti bylos baigčiai svarbius atsakovės atstovių argumentus, ištaisyti pirmosios instancijos teismo motyvavimo trūkumus, jos neįvykdė. Toks procesinis sprendimas neatitinka pagrįstumo ir teisėtumo reikalavimų, o apeliacinis procesas – jam keliamų reikalavimų ir paskirties. 

74.       Šioje nutartyje jau konstatuota, kad apeliacinės instancijos teismo išvados dėl bylos nagrinėjimo ribų yra nemotyvuotos. Teismui nepateikus pakankamų motyvų pagrįsti išvadoms dėl vieno esminių apeliaciniame keltų klausimų, išvadas grindžiant dar ir klaidingomis aplinkybėmis, kartojant pirmosios instancijos teismo padarytą klaidą, taigi išliekant aiškiai nenustatytoms šios civilinės bylos nagrinėjimo riboms, kasacinėje byloje, kurioje fakto klausimai nesprendžiami, nėra galimybės atsakyti į klausimą, ar teismai pagrįstai pasisakė ne vien dėl apkaltinamąjį nuosprendį priėmusio teismo veiksmų teisėtumo. Kiek tai susiję su ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir prokuroro veiksmų teisėtumo, taikytų priemonių proporcingumo vertinimu, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas sprendime: pirma, klaidingai pasirėmęs Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. balandžio 6 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-111-976/2023 iš tiesų nesančiomis išvadomis, vien šiuo pagrindu nurodė, kad nagrinėjamoje byloje yra pagrįstai ir nedviprasmiškai įrodyta, jog valstybė ėmėsi neproporcingų ir neadekvačių priemonių, ieškovui taikydama baudžiamąjį persekiojimą bei kriminalinės žvalgybos priemones; antra, nusprendė, kad kasacinio teismo išvados, jog Panevėžio apygardos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, dėl to netinkamai įvertino ieškovo padarytos veikos pobūdį, kartu reiškia, kad ir ikiteisminio tyrimo pareigūnai bei prokuroras padarė tuos pačius pažeidimus, kurie yra esminiai, suponuojantys pareigą valstybei atlyginti jais ieškovui padarytą žalą. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje dėl tokių išvadų iš esmės apsiribota nurodymu, jog teismas su jomis sutinka. Teismas laikė, kad pirmosios instancijos teismas nustatė ir ištyrė visas šiai bylai teisingai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes. Teisėjų kolegija nurodo, kad, net jei būtų nustatyta, jog į šios bylos nagrinėjimo ribas įėjo pirmiau nurodytų subjektų veiksmų teisėtumo vertinimas, išvados dėl jų veiksmų neteisėtumo neatitinka aiškaus ir pakankamo motyvavimo reikalavimo, jos padarytos, kaip teisingai nurodoma kasaciniuose skunduose, neatlikus savarankiško reikšmingų aplinkybių tyrimo ir vertinimo, nesilaikant kasacinio teismo išaiškinimų dėl tokio pobūdžio bylos nagrinėjimo ypatumų.  

Dėl bylos procesinės baigties

75.       Apibendrindama šioje nutartyje nurodytus motyvus teisėjų kolegija konstatuoja, kad nustatyti pažeidimai – aukšto laipsnio motyvavimo stoka, teisiškai reikšmingų aplinkybių neištyrimas ir nenustatymas, apeliacijos paskirties neįgyvendinimas, nukrypimas nuo kasacinio teismo išaiškinimų – pripažintini esminiais, galėjusiais turėti lemiamą reikšmę teisingam bylos išnagrinėjimui. Šie pažeidimai suponuoja pagrindą panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, turinčiam teisę spręsti tiek fakto, tiek teisės klausimus, ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytas klaidas ir pažeidimus (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

76.       Perdavus bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. gegužės 14 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Vilniaus apygardos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                                                               Artūras Driukas    

                                                                                                Virgilijus Grabinskas

Algirdas Taminskas