Administracinė byla Nr. eA-507-968/2022
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00070-2021-6
Procesinio sprendimo kategorijos: 18.2; 18.12
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. balandžio 27 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. A. ir atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinius skundus dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. birželio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. A. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėja A. A. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, ir prašė panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT, atsakovas) 2020 m. gruodžio 15 d. sprendimą Nr. 1SS-2265-(5.59E) „Dėl skundo nagrinėjimo” (toliau – ir NŽT sprendimas) ir skundą išnagrinėti iš esmės priimant sprendimą: 1) panaikinti NŽT Kauno miesto skyriaus (toliau – ir NŽT skyrius) 2020 m. lapkričio 9 d. rašto Nr. 8SD-5260-(14.8.125E.) „Dėl informacijos pateikimo” (toliau – ir NŽT skyriaus sprendimas) dalį dėl išvadų dėl žemės ir miško perdavimo neatlygintinai A. A. nuosavybėn lygiaverčiam nustatytam ir valdytam M. K. (T.) žemės sklypui ir atitinkančiam jo nominaliai vertei, kuria atsisakyta tenkinti prašymą; 2) įpareigoti NŽT skyrių parengti išvadas dėl žemės ir miško perdavimo neatlygintinai pareiškėjai nuosavybėn lygiaverčiam nustatytam ir valdytam M. K. (T.) žemės sklypui ir atitinkančiam jo nominaliai vertei. Taip pat pareiškėja prašė priteisti jai bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėjai skundą grindė šiais argumentais:
2.1. Pareiškėja yra pretendento I. T. (mirusio (duomenys neskelbtini)) įpėdinė. I. T. (mirusio (duomenys neskelbtini)) yra M. K. (T.), mirusios (duomenys neskelbtini), sūnus.
2.2. I. T. 1991 m. gruodžio 30 d. prašymu Nr. T-4856 laisva forma išreiškė valią atkurti nuosavybės teises į motinos M. K. (T.) iki 1940 m. nuosavybės teise valdytą žemę ir pateikė archyvo pažymą Nr. K-505. Vėliau, gavęs naujus archyvinius dokumentus (2002 m. rugsėjo 19 d. pažymą Nr. V10-1834-T, patvirtinančią, kad M. K. (duomenys neskelbtini) faktiškai priklausė daugiau žemės, nei nurodyta pažymoje Nr. K-505, t. y. 11,43 ha žemės (III rūšies – 10,0 ha, IV rūšies – 1,43 ha)), I. T. 2002 m. rugsėjo 19 d. prašymu patikslino savo 1991 m. gruodžio 30 d. prašyme išreikštą valią atkurti nuosavybės teises į motinos žemę dėl turėtos žemės ploto – 11,43 ha ir atlyginimo būdo – grąžinti (natūra) arba išmokėti pinigais ir pateikė 2002 m. rugsėjo 19 d. archyvo pažymėjimą Nr. V10-1834-T. Be to, I. T. 1992 m. sausio 17 d. prašymu yra išreiškęs valią atkurti nuosavybės teises ir į senelio P. (P.) K., mirusio (duomenys neskelbtini), iki 1940 m. nacionalizacijos valdytą 5,4500 ha žemę. I. T., kaip vienam iš trijų pretendentų, priklausė atkurti nuosavybės teises ir į tenkančią senelio P. (P.) K. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtos žemės dalį – į 0,6055 ha.
2.3. Nuosavybės teisės nei pretendentui I. T., nei jo įpėdinei pareiškėjai A. A. į M. K. (T.) iki 1940 m. nuosavybės teise valdytą žemę nėra atkuriamos ir taip pažeidžiami pretendento įpėdinės interesai.
2.4. NŽT, išnagrinėjusi skundą dėl NŽT skyriaus veiksmų (dokumento registracijos data ir numeris – 2020 m. rugpjūčio 11 d. Nr. 1SS-1512-(5.59 E.)), konstatavo, kad I. T. įgyvendino savo subjektinę teisę atkurti nuosavybės teises į M. K. (T.), valdytą žemę. Nurodytame dokumente nurodyta, kad NŽT direktoriaus pavedimu pavesta Kauno miesto skyriaus vedėjui, siekiant nustatyti M. T. iki 1940 m. nacionalizacijos, tikslų valdytos žemės sklypo plotą, kreiptis į valstybinius archyvus dėl M. T. nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų pateikimo, įvertinus gautus dokumentus tęsti (vykdyti) nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą. Be to, nurodytame sprendime konstatuota, kad NŽT skyrius netinkamai vertino I. T. 1991 m. gruodžio 30 d. pateiktą prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Minėtu sprendimu nustatyta, kad M. K. (T.) iki nacionalizacijos valdė 11,43 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Tačiau šiame sprendime buvo iškeltas klausimas, ar į 11,43 ha valdytą žemę įskaičiuoti 1,8166 ha žemės plotas, kurį po tėvo P. K. mirties priėmė M. K. (T.) ir valdė iki 1940 m. nacionalizacijos. Atsižvelgdama į šias išvadas, NŽT įpareigojo NŽT skyriaus vedėją tęsti (vykdyti) nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą. Minėtas sprendimas yra įsiteisėjęs.
2.5. 2020 m. spalio 9 d. prašymu (toliau – ir Prašymas) A. A. kreipėsi į NŽT skyrių, prašydama: 1) nustatyti M. K. (T.), mirusiai (duomenys neskelbtini), priklausiusį žemės sklypą iki 1940 m., bei pateikti išsamius duomenis apie nustatytą žemės sklypą; 2) nustatyti M. K. (T.), mirusiai (duomenys neskelbtini), priklausiusio žemės sklypo ribas iki 1940 m.; 3) nustatyti M. K. (T.) valdyto žemės sklypo vertę; 4) parengti išvadas dėl žemės ir miško perdavimo neatlygintinai A. A. nuosavybėn lygiaverčiam nustatytam ir valdytam M. K. (T.) žemės sklypui ir atitinkančiam jo nominaliai vertei. NŽT skyrius 2020 m. lapkričio 9 d. raštu (skundžiamas NŽT skyriaus sprendimas), prašymą dalyje dėl išvadų, dėl žemės ir miško perdavimo neatlygintinai A. A. nuosavybėn, lygiaverčiam nustatytam ir valdytam M. K. (T.) žemės sklypui, ir atitinkančiam jo nominaliai vertei, atmetė.
2.6. Pareiškėja su NŽT skyriaus atsisakymu parengti išvadas, kategoriškai nesutiko, todėl pateikė skundą NŽT, tačiau ši atsisakė tenkinti pareiškėjos skundą.
2.7. Ginčijami sprendimai yra nemotyvuoti, nepagrįsti, neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimų. Viešojo administravimo subjekto sprendimai turi būti pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Tam, kad individualus administracinis aktas būtų teisėtas, jis turi apimti faktinių aplinkybių tyrimą, taikytinas teisės normas, teisinį nustatytų faktų vertinimą. NŽT sprendimas nėra motyvuotas, nėra nurodytos teisės normos, kurių pagrindu daroma išvada, jog nėra teisinio pagrindo patenkinti pareiškėjos skundą ir įpareigoti parengti prašomas išvadas. Atsakovas nenurodė teisinio pagrindo, t. y. įstatymo nuostatos, pagrindžiančios neegzistuojantį teisinį pagrindą parengti prašomas išvadas. Iš pateiktų duomenų matyti, kad 1991 m. gruodžio 30 d. prašymu I. T. pateikė archyvo pažymą Nr. K-505, įrodančią, kad jo motina M. K. (T.) turėjo 5,45 ha žemės, tačiau 2002 m. rugsėjo 19 d. buvo gauta nauja archyvo pažyma Nr. V10-1834-T, patvirtinanti, kad M. K. (duomenys neskelbtini) faktiškai priklausė daugiau žemės, t. y. ne 5,45 ha, o 11,43 ha žemės (III rūšies – 10,0 ha, IV rūšies – 1,43 ha). Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 10 straipsnio 4 dalis numatė, kad nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus galima pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d. Gavęs šį archyvinį pažymėjimą, I. T. 2002 m. rugsėjo 19 d. prašymu patikslino savo 1991 m. gruodžio 30 d. prašyme išreikštą valią atkurti nuosavybės teises į motinos žemę dėl turėto žemės ploto – 11,43 ha ir atlyginimo būdo – grąžinti (natūra) arba išmokėti pinigais bei pateikė naujas aplinkybes patvirtinantį archyvo pažymėjimą Nr. V10-1834-T. I. T. prašymą patikslino 2002 m. rugsėjo 19 d., todėl nesuprantama, kokiu pagrindu buvo padaryta NŽT išvada, kad jau 1991 m. gruodžio 30 d. prašymu buvo išreikšta arba pakeista valia dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą. NŽT pretendentui jokių prašymų trūkumų nenurodė, neinformavo, kokie bus atliekami tolimesni veiksmai ar, kodėl institucija nevykdys/nebetęs nuosavybės teisių atkūrimo.
2.8. Susipažinus su nuosavybės teisių atkūrimo byla, yra akivaizdu, kad Kauno miesto skyrius neatliko privalomų atlikti veiksmų dėl nuosavybės teisių atkūrimo, taip pat nepasiūlė išreikšti ar pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, kadangi NŽT vertino, kad apskritai nebuvo pateiktas prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į M. K. (T.) turėtą 11,43 ha žemę. Tai patvirtina Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo skyriaus 2004 m. rugsėjo 29 d. raštas Nr. 3236.
2.9. Tiek Atkūrimo įstatymas, tiek Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtinta Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka (toliau – ir Tvarka) reglamentuoja, jog nuosavybės teisės piliečiams į žemę atkuriamos pagal jų prašymuose išreikštą valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, išskyrus Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje numatytą išimtį, pagal kurią, tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.
2.10. NŽT Kauno skyriaus argumentas, kad valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo turėjo būti pareikšta arba pakeista iki 2003 m. balandžio 1 d. yra visiškai nepagrįstas. Taip pat NŽT sprendime nurodytas argumentas, kad valia buvo išreikšta dar 1991 m. gruodžio 30 d. prašyme, taip pat yra visiškai nepagrįstas. I. T. pirmasis prašymas, pateiktas 1991 m. gruodžio 30 d. buvo patikslintas 2002 m. rugsėjo 19 d. Po nurodytų prašymų pateikimo, NŽT neatliko jokių veiksmų, vykdydama nuosavybės teisių atkūrimą. Pareiškėja pažymėjo, kad valia gali būti pareiškiama arba pakeičiama tik tuo atveju, kai pretendentui yra žinoma apie jo teisę atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, tačiau nagrinėjamu atveju NŽT dirbo aplaidžiai ir į daugelį prašymų neatsakė. Kadangi nagrinėjamu atveju NŽT tik 2020 m. rugpjūčio 11 d. raštu Nr. 1SS-1512-(5.59 E.) konstatavo, kad I. T. įgyvendino savo subjektinę teisę atkurti nuosavybės teises į M. K. valdytą žemę, o NŽT skyrius 2020 m. birželio 23 d. raštu Nr. 8SD-3027-(14.8.94.) atsisakė atkurti nuosavybės teises į M. K. (T.) iki 1940 m. nacionalizacijos – 11,43 ha žemės plotą, todėl anksčiau pareiškėja negalėjo išreikšti savo valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo dėl objektyvių aplinkybių.
2.11. Pretendentui privalo būti sudaryta galimybė pareikšti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Galiojančio Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje įvirtinta, kad institucijos, nagrinėjančios piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nesant galimybės pagal šį įstatymą nuosavybę grąžinti natūra (prioritetiniu būdu), privalo piliečiams raštu pasiūlyti kitus šiame įstatyme numatytus atlyginimo būdus. Institucija, vykdanti nuosavybės teisių atkūrimą, neinformavo A. A., kad ji turi teisę pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Asmeniui, pretenduojančiam atkurti nuosavybės teises, neturi kilti neigiamų pasekmių dėl to, kad valstybės įgaliota nagrinėti piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo institucija, neatliko veiksmų, kuriuos turėjo atlikti pagal imperatyvią teisės normą ar veikė netinkamai, nepakankamai rūpestingai ir neatidžiai.
2.12. Pareiškėja anksčiau neturėjo galimybės išreikšti valios dėl atkurtos nuosavybės teisės atlyginimo būdo, dėl atkūrimo būdo apsisprendė tik NŽT išnagrinėjus skundą, dėl NŽT skyriaus veiksmų 2020 m. rugpjūčio 11 d. sprendime, todėl pareiškėja pareiškė, kad atsisako atlyginimo būdo, išmokant kompensaciją, ir prašė atlyginti lygiaverte žeme ir mišku pagal NŽT parengtas išvadas. Atsižvelgdama į tai, pareiškėja pagrįstai prašė nustatyti M. K. (T.) valdyto žemės sklypo vertes ir parengti išvadas dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai pareiškėjos nuosavybėn lygiaverčiam nustatytam ir valdytam M. K. (T.) žemės sklypui ir atitinkančiam jo nominaliai vertei.
2.13. Ginčijamas NŽT sprendimas nėra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais), juo iš esmės konstatuojama, kad nėra teisinio pagrindo prašymui patenkinti, tačiau nenurodomi išsamūs ir konkretūs motyvai, pagrindžiantys daromą išvadą. Vien tai, kad dar 1991 m. I. T. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises, nesudaro teisinio pagrindo teigti, kad buvo aiškiai ir nedviprasmiškai išreikšta valia dėl atkūrimo būdo.
3. Atsakovas NŽT su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti, kadangi ginčijami raštai yra pagrįsti ir teisėti. Atsakovas atsiliepimą į skundą grindė šiais argumentais:
3.1. I. T. Lietuvos Respublikos Ministrui Pirmininkui G. Vagnoriui 1991 m. gruodžio 30 d. pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, kuriame nurodyta, kad jis nori atgauti jo motinai priklausančią žemę – 5,45 ha – pagal archyvo pažymą Nr. K-505. Šioje pažymoje nurodyta, kad Kauno apskrities mokesčių inspekcijos archyviniame fonde rastas 1935 m. kovo 9 d. (duomenys neskelbtini) viršaičio pranešimas mokesčių inspektoriui, kuriame įrašyta, kad K. P. (taip nurodyta dokumente) (duomenys neskelbtini) turėjo iš viso 5,45 ha žemės sklypų.
3.2. I. T. Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamentui 2002 m. rugsėjo 19 d. pateikė prašymą, kuriuo prašė grąžinti arba išmokėti kompensaciją už M. K. žemę. Taip pat pateikė Kauno apskrities archyvo 2002 m. rugsėjo 19 d. pažymėjimą Nr. V10-1834-T, kuriame nurodyta, kad Kauno apskrities mokesčių inspekcijos archyviniame fonde, 1938 m. vasario 21 d. Kauno apskrities žemės rūšiavimo komisijos (duomenys neskelbtini) valsčiaus rūšimis paskirstytų žemių sąraše, įrašyta M. K., kuriai (duomenys neskelbtini) priklauso 11,43 ha žemės. Taigi galima būtų daryti išvadą, jog M. T. (K.) iki nacionalizacijos valdė 11,43 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Tačiau pagal šiuos archyvinius dokumentus nėra galimybės nustatyti, ar į 11,43 ha žemės plotą, kurį, kaip nurodyta Kauno apskrities archyvo 2002 m. rugsėjo 19 d. pažymėjime Nr. V10-1834-T ir 1938 m. vasario 21 d. Kauno apskrities mokesniais apdėjimo reikalų rūšimis paskirstytų žemių sąraše, valdė M. T., yra įskaičiuotas 1,8166 ha žemės plotas, kurį, kaip nustatyta Kauno apylinkės teismo 2013 m. liepos 2 d. sprendime, M. T. priėmė po tėvo P. K. mirties ir valdė iki 1940 m. nacionalizacijos.
3.3. Valstybės institucijos, spręsdamos nuosavybės teisių atkūrimo klausimus, privalo vadovautis Atkūrimo įstatymu ir Tvarka. Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje buvo reglamentuota, kad pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Taigi asmuo, pretenduojantis atkurti nuosavybės teises ir teikdamas prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, jame turėjo išreikšti valią dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdo, o nuo 2002 m. balandžio 19 d. iki 2003 m. balandžio 1 d. turėjo teisę pakeisti jau išreikštą valią dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdo. Vėliau po 2003 m. balandžio 1 d. pateikti piliečio prašymai dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo išreiškimo (pakeitimo) negalėjo sukurti besąlyginės teisinės pareigos institucijai atkurti nuosavybės teises bet kokiu piliečio nurodytu būdu.
3.4. I. T. 1991 m. gruodžio 30 d. pirminiame prašyme dėl nuosavybės teisių atkūrimo nurodė, kad nori atgauti jo motinai priklausantį 5,45 ha žemės sklypą pagal archyvo pažymą Nr. K-505. Vėlesniu prašymu 2002 m. rugsėjo 19 d. prašė grąžinti arba išmokėti kompensaciją už M. K. žemę, t. y. prašė atkurti žemę natūra arba kompensuoti pinigais. Vadovaujantis Tvarkos 3 punktu nuosavybės teisės atkuriamos ar už valstybės išperkamą turtą atlyginama būdu, nurodytu paskutiniame prašyme. Šiuo atveju, vadovaujantis 2002 m. rugsėjo 19 d. prašyme nurodytu būdu (-ais). Todėl nėra jokio teisinio pagrindo parengti išvadas dėl lygiaverčių žemės ir miško sklypų, atitinkančių nustatytas M. K. (T.) iki 1940 m. valdytos žemės sklypų ribas ir jų nominalią vertę, perdavimo neatlygintinai A. A. nuosavybėn.
II.
4. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2021 m. birželio 29 d. sprendimu pareiškėjos A. A. skundą patenkino iš dalies, panaikino NŽT sprendimą, NŽT skyriaus sprendimo dalį, kuria atsisakyta rengti išvadas dėl lygiaverčių žemės ir miško sklypų, atitinkančių nustatytas M. K. (T.) iki 1940 m. valdytos žemės sklypų ribas ir jų nominalią vertę, perdavimo neatlygintinai A. A. nuosavybėn ir įpareigojo NŽT skyrių iš naujo išnagrinėti pareiškėjos pareiškėjos 2020 m. spalio 12 d. prašymą.
5. Teismas, vadovaudamasis bylos duomenimis nustatė, kad:
5.1. Pareiškėja yra pretendento I. T. (mirusio (duomenys neskelbtini)) įpėdinė. I. T. yra (duomenys neskelbtini) mirusios M. K. (T.) sūnus.
5.2. I. T. 1991 m. gruodžio 30 d. prašyme Nr. T-4856, adresuotame tuometiniam Lietuvos Respublikos Ministrui Pirmininkui G. Vagnoriui, laisva forma išreiškė valią atkurti nuosavybės teises į motinos M. K. (T.) iki 1940 m. nuosavybės teise valdytą žemę ir pateikė archyvo pažymą Nr. K-505. Vėliau, gavęs naujus archyvinius dokumentus, – 2002 m. rugsėjo 19 d. pažymą Nr. V10-1834-T, patvirtinančią, kad M. K. (duomenys neskelbtini) faktiškai priklausė daugiau žemės, nei nurodyta pažymoje Nr. K-505, t. y. 11,43 ha žemės (III rūšies – 10,0 ha, IV rūšies – 1,43 ha), I. T. 2002 m. rugsėjo 19 d. prašymu (reg. Nr. 3709) patikslino savo 1991 m. gruodžio 30 d. prašyme išreikštą valią atkurti nuosavybės teises į motinos žemę dėl turėtos žemės ploto – 11,43 ha ir atlyginimo būdo – grąžinti (natūra) arba išmokant pinigais ir pateikė 2002 m. rugsėjo 19 d. archyvo pažymėjimą Nr. V10-1834-T.
5.3. Nuosavybės teisės nei pretendentui I. T., nei jo įpėdinei pareiškėjai A. A. į M. K. (T.) iki 1940 m. nuosavybės teise valdytą žemę nėra atkurtos.
5.4. Pareiškėja ne kartą kreipėsi su prašymais į NŽT dėl nuosavybės teisių atkūrimo į M. K. (T.) iki 1940 m. nuosavybės teise valdytą žemę, tačiau jos prašymai nebuvo patenkinti. Pareiškėja 2020 m. lapkričio 12 d. dar kartą kreipėsi į NŽT, prašydama įpareigoti NŽT skyrių parengti išvadas dėl lygiaverčių žemės ir miško sklypų, atitinkančių nustatytas M. K. (T.) iki 1940 m. valdytos žemės sklypų ribas ir jų nominalią vertę, perdavimo neatlygintinai A. A. nuosavybėn. NŽT skyriaus sprendimu ir NŽT sprendimu pareiškėjos skundo netenkino.
6. Įvertinęs pareiškėjos 2020 m. spalio 12 d. NŽT skyriuje gauto prašymo turinį, teismas pripažino jį skundu pagal VAĮ 2 straipsnio 12 dalį, nes pareiškėja iš esmės akcentavo savo teisių pažeidimą dėl to, kad jai nėra atkuriamos nuosavybės teisės į buvusios savininkės M. K. (T.) žemės sklypą (-us), iki šiol nėra nustatytos savininkės valdytų žemės sklypų ribos ir nėra parengta išvada dėl lygiaverčių žemės ir miško sklypų perdavimo neatlygintinai nuosavybėn. Todėl teismas priėjo prie išvados, kad NŽT skyriaus ir NŽT sprendimai yra administraciniai sprendimai VAĮ 10 straipsnio 3 dalies prasme.
7. Teismas pažymėjo, kad tikrindamas, ar atsakovas tinkamai reagavo į pareiškėjos nurodytus galbūt padarytus pažeidimus ir pateikė pakankamą atsakymą, teismas turi vadovautis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalies nuostata, įtvirtinančia, kad turi būti nustatyta, ar konkrečiu atveju viešojo administravimo subjekto priimtais aktais, veiksmais (neveikimu) nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar viešojo administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar teisės aktas arba veiksmas (neveikimas) neprieštarauja tikslams ir uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo įgaliojimus.
8. Teismas atkreipė dėmesį, kad bylos duomenys patvirtina, jog NŽT skyrius 2020 m. lapkričio 9 d. sprendimo dalyje dėl prašymo parengti išvadą dėl lygiaverčių žemės ir miško sklypų perdavimo neatlygintinai nuosavybėn vadovavosi Atkūrimo įstatymu, tačiau nenurodė konkrečių straipsnių (jų dalių), reglamentuojančių valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo išreiškimą ir pakeitimą, nevertino faktinės situacijos ir faktinių aplinkybių, neatsižvelgė į tai, kad nekartografavus ginčo žemės sklypo ir nenustačius jo ribų (tai tuo metu nebuvo atlikta) nėra galimybės spręsti dėl konkretaus nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Šias aplinkybes iš esmės patvirtintos ir NŽT sprendime. Teismas pastebėjo, kad NŽT net nevertino 2002 m. rugsėjo 19 d. I. T. prašymo, jo nesiejo su Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies nuostatomis dėl teisės pareikšti arba pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, atsižvelgė tik į 1991 m. gruodžio 30 d. prašyme išreikštą pretendento valią.
9. Teismas sprendė, kad adekvataus, aiškaus ir pakankamo motyvų išdėstymo bei jų pagrindimo nebuvimas administraciniuose aktuose laikytini esminiais trūkumais, todėl ginčijamas NŽT sprendimas ir ginčijamo NŽT skyriaus sprendimo dalis, kuria atsisakyta rengti išvadas dėl lygiaverčių žemės ir miško sklypų, atitinkančių nustatytas M. K. (T.) iki 1940 m. valdytos žemės sklypų ribas ir jų nominalią vertę, perdavimo neatlygintinai A. A. nuosavybėn, naikintini, o atsakovas įpareigotinas išnagrinėti pareiškėjos 2020 m. spalio 12 d. prašymą iš naujo.
III.
10. Pareiškėja A. A. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. birželio 29 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjos skundas dalyje netenkintas ir NŽT skyrius įpareigotas iš naujo išnagrinėti pareiškėjos A. A. 2020 m. spalio 12 d. prašymas, ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti visiškai ir įpareigoti NŽT skyrių parengti išvadas dėl žemės ir miško perdavimo neatlygintinai A. A. nuosavybėn lygiaverčiam nustatytam ir valdytam M. K. (T.) žemės sklypui ir atitinkančiam jo nominaliai vertei. Pareiškėja taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas pagal pateiktus dokumentus.
11. Pareiškėja apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
11.1. Teismo sprendime nurodyti teisiniai motyvai yra abstraktūs, individualiai nevertintas kiekvieno iš sprendimo turinys ir juose nurodyti motyvai. Pareiškėja nurodė visus motyvus ir teisės normas dėl šių sprendimų neteisėtumo, todėl pirmosios instancijos teismas privalėjo analizuoti tiek NŽT skyriaus sprendimą, tiek NŽT sprendimą.
11.2. Teismas nevertino ir nenagrinėjo pareiškėjos nurodytų motyvų tiek dėl NŽT skyriaus, tiek NŽT atsisakymo parengti išvadas. Teismas apskritai nepasisakė skundžiamame sprendime dėl NŽT teiginio ir pozicijos „kad jau 1991 m. gruodžio 30 d. prašymu buvo išreikšta arba pakeista valia dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą“. Šis NŽT skyriaus ir NŽT argumentas yra įvardintas visuose atsakovo procesiniuose dokumentuose ir atsakovas juo vadovaujasi, kaip motyvu, atmetant prašymą dėl išvadų parengimo. I. T. pirmasis prašymas pateiktas 1991 m. gruodžio 30 d., tačiau gavus duomenis, kad M. K. valdė didesnį žemės plotą, prašymas su naujais įrodymais buvo patikslintas 2002 m. rugsėjo 19 d. Po nurodytų prašymų pateikimo, NŽT neatliko jokių veiksmų, vykdydama nuosavybės teisių atkūrimą. Kadangi NŽT iki 2003 m. balandžio 1 d. neinformavo pretendento, jog šis turi teisę pakeisti valią dėl neatkurtos žemės (dėl kurios sprendimas iki 2003 m. balandžio 1 d. priimtas nebuvo), todėl šis NŽT neteisėtas veikimas neturėtų kelti neigiamas pasekmes įpėdiniams. Visuma skunde išdėstytų motyvų pagrįstai leidžia manyti ir daryti teisinę išvadą, kad NŽT atsisako atlikti bet kokius veiksmus, susijusius su nuosavybės teisės atkūrimu pretendentui I. T. ir jo įpėdinei pareiškėjai A. A.
11.3. Nei pareiškėja, nei atsakovas savo procesiniuose dokumentuose nekėlė klausimo, ar 2020 m. spalio 12 d. pareiškėjos prašymas laikytinas skundu VAĮ prasme ir pateiktas skundas išnagrinėtas įstatyme nustatyta tvarka ir terminais. Ginčo dėl to administracinėje byloje nebuvo. Nepaisant to, teismas sprendime išsamiai pasisakė dėl šio prašymo teisinio kvalifikavimo ir kokiu procesiniu dokumentu jis laikytinas, tačiau netyrė ir neanalizavo pareiškėjos skundo motyvų dėl išvadų parengimo iš esmės.
11.4. Tinkamai ištyręs ir išanalizavęs faktines bylos aplinkybes ir tinkamai nustatęs, kad NŽT neatliko privalomų atlikti veiksmų, vykdant nuosavybės teisių atkūrimą, teismas, užuot įpareigojęs tokius veiksmus atlikti, prašymą grąžino NŽT ir įpareigojo išnagrinėti iš naujo, taip priimdamas neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.
11.5. ABTĮ 92 straipsnis nustato, kad bylose dėl viešojo administravimo subjekto neveikimo, tai yra pareigų nevykdymo, ar vilkinimo atlikti veiksmus, administracinis teismas savo sprendimu gali įpareigoti tą viešojo administravimo subjektą per teismo nustatytą laiką priimti reikiamą teisės aktą arba įvykdyti kitokį teismo patvarkymą. Viešojo administravimo subjekto vilkinimu atlikti veiksmus yra suprantamas toks šio neveikimas, kai viešojo administravimo subjektas nepriima sprendimo (teigiamo arba neigiamo) prašomu išspręsti klausimu per įstatymo nustatytą terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2012 m. sausio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2012; 2019 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-394-520/2019). Pareiškėja, reikalaudama įpareigoti atsakovą atlikti tam tikrus veiksmus, turi pagrįsti (nurodyti aplinkybes ir pateikti jas patvirtinančius įrodymus), kad jos skundo teismui pateikimo metu buvo realus faktinis ir teisinis pagrindas priimti sprendimą, tačiau jis nepriimtas be svarbių priežasčių (ABTĮ 56 str.). Vilkinimas gali būti konstatuotas tada, kai viešojo administravimo subjektas nustatytais terminais neatlieka visų ar dalies veiksmų, kurie teisės aktais priskirti jo kompetencijai. Teismas turi įvertinti, ar atsakovas buvo kompetentingas atlikti tam tikrus veiksmus, ar priimti sprendimus, ar jam priskirtus klausimus sprendė įstatymų nustatyta tvarka ir laiku (LVAT 2003 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8-406/2003, LVAT biuletenis Nr. 4, 296 p.); 2020 m. gegužės 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-339-438/2020).
11.6. NŽT, išnagrinėjusi skundą dėl NŽT Kauno miesto skyriaus veiksmų (dokumento registracijos data ir numeris – 2020 m. rugpjūčio 11 d. Nr. 1SS-1512-(5.59 E.)), konstatavo, kad I. T. įgyvendino savo subjektinę teisę atkurti nuosavybės teises į M. K. (T.) valdytą žemę. Pareiškėja teigia, kad tai reiškia, jog, tik konstatavus NŽT direktoriaus pavaduotojui, kad I. T. įgyvendino savo subjektinę teisę atkurti nuosavybės teises į valdytą žemę, Kauno miesto skyrius pradėjo atlikti veiksmus, vykdant nuosavybės teisų atkūrimą. Iki šio momento, Kauno miesto skyrius apskritai nevykdė nuosavybės teisų atkūrimo ir raštu nepasiūlė pretendentei išreikšti valią dėl nuosavybės teisės atkūrimo būdo, nors Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje reglamentuota, kad institucijos, nagrinėjančios piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nesant galimybės pagal šį įstatymą nuosavybę grąžinti natūra, privalo piliečiams raštu pasiūlyti kitus Atkūrimo įstatyme numatytus atlyginimo būdus.
11.7. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pretendentas I. T. tiek į senelio, tiek į mamos turėtą žemę, atkūrimo procedūroje buvo aktyvus, tad jeigu NŽT skyrius būtų tinkamai vykdęs jam pavestas valstybės funkcijas, ir kaip tai numatė įstatymai, būtų pateikę pasiūlymą dėl valios pareiškimo, I. T. būtų nurodęs ruošti išvadą ir šioje motinos atkūrimo byloje, nors iš tikrųjų jau toks prašymas kaip minėta, buvo pateiktas paties I. T. 2014 m. spalio 29 d., kurioje jis prašo „ruošti išvadą už mano motinos M. T. turėtą žemę (duomenys neskelbtini)“.
11.8. NŽT skyrius iki 2003 m. balandžio 1 d. neinformavo pretendento, jog šis turi teisę pakeisti valią dėl neatkurtos žemės (dėl kurios sprendimas iki 2003 m. balandžio 1 d. priimtas nebuvo), todėl šis NŽT neteisėtas veikimas neturėtų kelti neigiamas pasekmes įpėdiniams. Be to, kaip matyti iš prijungtų atkūrimo bylų, laikotarpiu nuo 2002 m. pretendentams, įskaitant ir I. T., grąžino žemės sklypus natūra, todėl tuo laikotarpiu iki pat 2008–2009 m., neinformavus pretendento, jis negalėjo žinoti apie tai, jog reikia parašyti prašymą ir nurodyti tikslų valios pareiškimą.
11.9. Visuma M. K. (T.) nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančių duomenų bei pati bylos eiga patvirtina, kad nuo I. T. 1991 m. gruodžio 30 d. prašymo pateikimo atsakovui (t. y. beveik 30 metų) iki šiol nėra ne tik, kad atkurtos nuosavybės teisės, tačiau apskritai yra atmetami visi pareiškėjos prašymai.
11.10. Teismo teiginiai, kad atsakovo sprendimai nėra tinkamai motyvuoti ir pagrįsti yra teisingi, tačiau toks formalus konstatavimas nesudaro atsakovui pagrindo atlikti aktyvius veiksmus ir ištaisyti pareiškėjos teisių pažeidimą.
11.11. Pareiškėja nesutinka, kad teismas neprivalėjo pasisakyti dėl likusių šalies argumentų, kadangi tokiu būdu teismas neišnagrinėjo ginčo esmės, t. y. neišspręstas klausimas dėl atsakovo atsisakymo parengti išvadas pareiškėjai. Skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu apskritai nepasisakyta dėl pareiškėjos skundo argumentų, susijusių būtent su atsakovo atsisakymu parengti išvadas ir apskritai vykdyti nuosavybės teisių atkūrimą.
11.12. Teismas skundžiame sprendime neišsprendė pareiškėjos reikalavimo – įpareigoti NŽT skyrių parengti išvadas dėl žemės ir miško perdavimo neatlygintinai A. A. nuosavybėn lygiaverčiam nustatytam ir valdytam M. K. (T.) žemės sklypui ir atitinkančiam jo nominaliai vertei – nėra nurodomi šio reikalavimo atmetimo teisiniai argumentai, nėra pasisakyta išsamiai dėl šio reikalavimo. Įpareigojimas NŽT skyrių išnagrinėti jos prašymą iš naujo nesudaro pagrindo manyti, kad bus sprendžiamas klausimas dėl išvadų parengimo, kadangi teismas sprendime iš esmės pasisakė tik dėl sprendimų neatitikimo VAĮ. Atsakovo apeliacinis skundas patvirtina, kad jis nesutinka ir ateityje nesutiks, kad jos priimami sprendimai neteisėti ir nepagrįsti, tokiu būdu pareiškėja vėl bus priversta kreiptis į teismą dėl sprendimų panaikinimo.
12. Atsakovas NŽT pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame nurodo, kad nesutinka su pareiškėjos apeliaciniu skundu ir prašo jį atmesti. Atsakovas atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
12.1. Prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo forma buvo patvirtinta Vyriausybės 1991 m. rugpjūčio 15 d. nutarimu Nr. 331 patvirtintos Piliečių prašymų atstatyti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą padavimo tvarkos 1 priede. Patvirtintoje prašymo formoje buvo nurodyti galimi pasirinkti turto grąžinimo būdai: natūra, ekvivalentine natūra, išpirkimas (tokios tai rūšies ar vertės turto perdavimas nuosavybėn neatlygintinai ekvivalentine natūra), valstybės vienkartinių išmokų suteikimas arba akcijų išdavimas, įskaitymas panaikinant pinigines prievoles valstybei, atsiradusias po nekilnojamojo turto atėmimo. Šie turto grąžinimo būdai numatyti iki 1997 m. liepos 8 d. galiojusiame Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų (toliau – Atstatymo įstatymas), tačiau 1997 m. liepos 1 d. priėmus (įsigaliojo 1997 m. liepos 9 d.) Atkūrimą įstatymą, jis nebenumatė turto grąžinimo ekvivalentine natūra, išpirkimo (tokios tai rūšies ar vertės turto perdavimo nuosavybėn neatlygintinai ekvivalentine natūra), valstybės vienkartinių išmokų suteikimo, todėl piliečiai, kurie buvo pareiškę valią, kad jiems nuosavybės teisės būtų atkurtos šiais būdais, Atkūrimo įstatyme numatytais terminais privalėjo tikslinti savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar dėl atlyginimo už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą būdo, o tie, kurie nebuvo pareiškę valios dėl atkūrimo būdo, ją pareikšti (LVAT 2009 m. gruodžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1435/2009). Jeigu numatytais terminais minėti piliečiai nepatikslino savo pareikštos (nepareiškė) valios, pagal Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalį institucija, priimdama sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, įgijo teisę šiems piliečiams atkurti už valstybės išperkamą turtą būdu, nurodytu paskutiniame prašyme.
12.2. Prie 2002 m. spalio 3 d. pateikto prašymo pateiktus archyvinius dokumentus nebuvo galimybės nustatyti ar į 11,43 ha žemės plotą, kurį valdė M. T., yra įskaičiuotas 1,8166 ha žemės plotas, kurį, kaip nustatyta Kauno apylinkės teismo 2013 m. liepos 2 d. sprendimu, M. T. priėmė po tėvo P. K. mirties ir valdė iki 1940 m. nacionalizacijos.
12.3. Valstybės institucijos, spręsdamos nuosavybės teisių atkūrimo klausimus, vadovaujasi Atkūrimo įstatymu, Tvarka ir kitais teisės aktais. Analizuojant nurodytų visų Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio redakcijų, galiojusių nuo prašymo atkurti nuosavybės teises padavimo iki skundžiamo sprendimo priėmimo turinį akivaizdu, kad yra numatyta, jog asmuo, pretenduojantis atkurti nuosavybės teises ir teikdamas prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, jame turėjo išreikšti valią dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdo, o nuo 2002 m. balandžio 19 d. iki 2003 m. balandžio 1 d. turėjo teisę pakeisti jau išreikštą valią dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdo. Vėliau po 2003 m. balandžio 1 d. pateikti piliečio prašymai dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo išreiškimo (pakeitimo) negalėjo sukurti besąlyginės teisinės pareigos institucijai atkurti nuosavybės teises bet kokiu piliečio nurodytu būdu. Vadovaujantis Tvarkos 3 punktu, nuosavybės teisės atkuriamos ar už valstybės išperkamą turtą atlyginama būdu, nurodytu paskutiniame prašyme, t. y. vadovaujantis 2002 m. rugsėjo 19 d. prašyme nurodytu būdu (-ais). NŽT teigia, kad ji neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymo, nes paskutinė valia, pagal kurią gali būti atkuriamos nuosavybės teisės yra natūra arba kompensacija pinigais.
12.4. Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio pakeitimo redakcijoje, nustatančioje piliečiams iki 2003 m. balandžio 1 d. pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, nebuvo įtvirtinta pareiga institucijai pranešti asmeniui, kad šis iki 2003 m. balandžio 1 d. pareikštų valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, išskyrus 21 straipsnio 4 dalyje numatytu atveju, t. y. piliečiams, kuriems gali būti taikomos šio įstatymo 4 straipsnio 8 dalies nuostatos. Teismas neįvertino su tuo susijusios LVAT praktikos.
12.5. Teisės aktai nenumatė ir nenumato institucijai, kuriai įstatymu pavesta vykdyti nuosavybės teisių atkūrimą, pareigos nuolat informuoti piliečius apie nuosavybės teisių atkūrimą, juolab raštu, atsižvelgiant į tai, kad prašymų per visą reformos laikotarpį buvo paduota virš dešimt tūkstančių ir tiek laiko ir finansiniu požiūriu būtų buvę neprotinga užkrauti institucijai tokią pareigą. Pažymėtina, kad terminas šiai pareigai įvykdyti, atsižvelgiant į iki tol piliečiams atkurtų nuosavybės teisių apimtį, į nuosavybės teisių atkūrimo bylų skaičių ir dar didesnį pretendentų bei jų paveldėtojų skaičių, buvo labai trumpas. Taigi laikotarpiu nuo 2003 m. vasario 6 d. iki 2003 m. balandžio 1 d. objektyviai nebuvo įmanoma visiems piliečiams pateikti tokius informacinius pranešimus.
12.6. ABTĮ 91 straipsnis numato, jog skundžiamas aktas turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y., savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams; neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas; neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Ginčijami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, pagrindo juos naikinti nėra, nes yra aiškiai nurodyta, kodėl negalima rengti išvadų, t. y. nes valia buvo natūra arba kompensacija pinigais, o valia atlyginti lygiaverčiu sklypu kitoje vietovėje niekada nebuvo išreikšta. Vien deklaratyvūs teismo svarstymai dėl sprendimų laikymo su esminiais trūkumais, negali būti priežastimi juos naikinti.
12.7. NŽT nuomone, apeliacinio skundo argumentai bei reikalavimas teismui įpareigoti NŽT skyrių atlikti veiksmus, t. y. iš esmės atlikti viešojo administravimo veiksmus, nepagrįstas ir atmestinas. Teismas neturi nei teisių, nei pareigos spręsti su nuosavybės teisių atkūrimu susijusių klausimų, t. y. negali už NŽT atlikti jai pavestų funkcijų.
13. Atsakovas NŽT apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. birželio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos A. A. skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas apeliacinį skundą grindžia iš esmės identiškais motyvais, kurie nurodyti ir jo atsiliepime į apeliacinį skundą.
14. Pareiškėja atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad su skundu nesutinka, prašo jį atmesti bei palikti nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėja atsiliepime nurodo šiuos argumentus:
14.1. Atsakovas konkrečiai nenurodo apeliaciniame skunde materialinių ir procesinių teisės normų, kurias teismas netinkamai aiškino, o tik abstrakčiai ir deklaratyviai išdėsto teisinį situacijos reglamentavimą, tačiau ne teismo sprendimo konkrečias dalis ar teiginius, kurie nepagrįsti.
14.2. Teismas tinkamai pritaikė šioje dalyje teisės aktų nuostatas, tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, todėl teismo sprendimas šioje dalyje teisėtas ir pagrįstas, o atsakovo apeliacinis skundas atmestinas.
14.3. Atsakovas nenurodo konkrečiai cituojamos įstatymo redakcijos, kuria vadovaujasi, kurios neva neįvertino teismas. Be to, Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio redakcijos galiojusios nuo įstatymo priėmimo ir jų pakeitimai, kuriais pareiga pretendentams pranešti buvo numatyta kito, t. y. tam tikras pareigas iš pradžių numatė 21 straipsnio 5 dalis, vėliau 4, 6, 8 dalys. NŽT skyrius iki 2020 m. rugpjūčio 11 d. apskritai nevykdė nuosavybės teisės atkūrimo proceso į M. K. (T.) žemę, kadangi nuo pat 1991 m. laikė, kad prašymas nėra pateiktas ir tik NŽT direktoriaus pavaduotojui išnagrinėjusi skundą dėl Kauno miesto skyriaus veiksmų (dokumento registracijos data ir numeris – 2020 m. rugpjūčio 11 d. Nr. 1SS-1512-(5.59 E.)) buvo konstatuota, kad I. T. įgyvendino savo subjektinę teisę atkurti nuosavybės teises į M. K. (T.), valdytą žemę. Vadinasi, tik 2020 m. rugpjūčio 11 d. faktiškai buvo pripažinta, kad prašymas atkurti nuosavybės teises yra pateiktas įstatyme nustatytais terminais. Atsižvelgiant į tai, nei pretendentas, nei vėliau jo įpėdinė, negalėjo ne tik, kad pasinaudoti teise pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, bet ir negavo rašytinio pasiūlymo iš institucijos įsigaliojus teisės aktų pakeitimams pakeisti valios.
14.4. Pagal bylos duomenis, I. T. buvo išreiškęs valią žemę grąžinti natūra. Be to, iš NŽT skyriaus 2014 m. lapkričio 20 d. pažymos „Dėl išvados „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“ parengimo Nr. 05-1742, yra akivaizdu, kad A. A. dar 2014 m. būtų galėjusi išreikšti valią, jeigu NŽT skyrius būtų tinkamai vykdęs jam pavestas valstybės funkcijas, ir pateikęs, kaip tai numatė įstatymai, pasiūlymą dėl valios pareiškimo, tačiau dėl NŽT skyriaus neveikimo A. A. negalėjo pareikšti valios dėl išvadų parengimo.
14.5. Dėl atsakovo cituojamos LVAT praktikos apeliaciniame skunde, pareiškėja pabrėžia, kad cituojamose bylose spręstos situacijos nėra analogiškos situacijos nagrinėjamos bylos atžvilgiu, bylų faktinės situacijos ir aplinkybės nėra tapačios, iš esmės jos skirtingos. Cituojamose bylose nuo pat prašymų Žemės tarnybai pateikimo buvo vykdomas nuosavybės teisių atkūrimas, buvo siunčiami pranešimai dėl valios pakeitimo pretendentams ir buvo pripažinta, kad prašymas ir kiti dokumentai pateikti įstatyme nustatytais terminais, t. y. priešingai nei nagrinėjamojoje byloje. Be to, pretendentas ir pareiškėja kaip įpėdinė aktyviai dalyvavo nuosavybės teisių atkūrimo procese ir siekė, kad būtų atkurtos nuosavybės teisės operatyviai, tačiau būtent atsakovas vilkino ir nevykdė nuosavybės teisių atkūrimo įstatyme nustatytais terminais.
14.6. Pareiškėja nesutinka su atsakovu, kad pretendento valia buvo natūra arba kompensacija pinigais, o valia atlyginti lygiaverčiu sklypu kitoje vietovėje niekada nebuvo išreikšta, nes atsakovas, nevykdydamas nuosavybės teisių atkūrimo procedūrų ir nepripažindamas, kad apskritai yra pateiktas prašymas, sukūrė tokią situaciją, kad nei pretendentas, nei jo įpėdinė neturėjo jokių galimybių pakeisti valią.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
15. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl NŽT skyriaus 2020 m. lapkričio 9 d. sprendimo Nr. 8SD-5260-(14.8.125 E.) „Dėl informacijos pateikimo“, kuris priimtas išnagrinėjus pareiškėjos 2020 m. spalio 12 d. prašymą (reg. Nr. 8JP-1981), ir dėl NŽT 2020 m. gruodžio 15 d. sprendimo Nr. 1SS-2265-(5.59 E.) „Dėl skundo nagrinėjimo“, priimto išnagrinėjus pareiškėjos 2020 m. lapkričio 12 d. skundą dėl paminėto NŽT skyriaus sprendimo, teisėtumo ir pagrįstumo.
16. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą patenkino iš dalies, panaikino NŽT sprendimą ir dalį NŽT skyriaus sprendimo bei įpareigojo pareiškėjos 2020 m. spalio 12 d. prašymą išnagrinėti iš naujo. Teismas šį sprendimą iš esmės grindė tuo, kad ginčijami NŽT skyriaus ir NŽT sprendimai neatitinka VAĮ 3 straipsnio 5 punkto reikalavimų, t. y. nėra tinkamai motyvuoti, teisiškai pagrįsti ir suprantami, nes juose nenurodyti pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, nepateiktas konkretus (suprantamas) teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinius aktus. Tai konstatavęs, pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo kitų pareiškėjos argumentų.
17. Nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinius skundus pateikė tiek pareiškėja, tiek atsakovas. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria pareiškėjos skundas netenkintas, priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti visiškai ir įpareigoti NŽT skyrių parengti išvadas dėl žemės ir miško perdavimo neatlygintinai A. A. nuosavybėn lygiaverčiam nustatytam ir valdytam M. K. (T.) žemės sklypui ir atitinkančiam jo nominaliai vertei. Atsakovas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos A. A. skundą atmesti kaip nepagrįstą. Abiejuose apeliaciniuose skunduose iš esmės teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ginčijamus sprendimus panaikino konstatavęs tik tai, kad šie sprendimai nėra tinkamai motyvuoti, ir nepagrįstai ginčui aktualaus teisinio reglamentavimo kontekste nevertino bylai reikšmingų faktinių aplinkybių.
18. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.
19. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad viešojo administravimo subjektai NŽT skyrius ir NŽT, priimdami ginčijamus sprendimus, yra saistomi VAĮ 3 straipsnyje įtvirtintų viešojo administravimo principų, įskaitant šio straipsnio 5 punkte (redakcija galiojanti nuo 2020 m. lapkričio 1 d.) įtvirtintąjį išsamumo principą, reiškiantį, kad viešojo administravimo subjektas į prašymą ar skundą turi atsakyti aiškiai ir argumentuotai, nurodydamas visas prašymo ar skundo nagrinėjimui įtakos turėjusias aplinkybes ir konkrečias teisės aktų nuostatas, kuriomis rėmėsi vertindamas prašymo ar skundo turinį.
20. Papildomai primintina, kad LVAT, aiškindamas VAĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatas (redakcija, galiojusi iki 2020 m. lapkričio 1 d., iš esmės atitinka ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio VAĮ 10 str. (redakcija galiojanti nuo 2020 m. lapkričio 1 d.) 5 d. 5–6 p. nuostatas) yra ne kartą pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2011 m. birželio 27 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą byloje Nr. A556-336/2011; 2014 m. kovo 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A756-997/2014). VAĮ keliamų administraciniam aktui reikalavimų nepaisymas ir konkrečių teisės normų nesusiejimas su objektyviais duomenimis (faktais) pripažintinas esminiu trūkumu, kai toks pažeidimas ne tik paneigia asmens teisę žinoti teisei priešingos veikos ribas, riboja teises į teisminę gynybą, bet ir ginčui persikėlus į teismą atima galimybę pastarajam suprasti bei apsibrėžti bylos nagrinėjimo apimtį, o kartu visapusiškai bei objektyviai išnagrinėti ginčą. Kaip ne kartą akcentavo LVAT, esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti (žr., pvz., 2015 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A398-442/2015; 2012 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2294/2012; 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2366/2012 ir kt.).
21. Bylos duomenimis nustatyta, kad:
21.1. Pareiškėja su 2020 m. spalio 9 d. prašymu kreipėsi į NŽT skyrių, prašydama nustatyti M. K. (T.), mirusiai (duomenys neskelbtini), iki 1940 m. priklausiusį žemės sklypą bei pateikti išsamius duomenis apie jį, nustatyti šio žemės sklypo ribas, vertę ir parengti išvadas dėl žemės ir miško perdavimo neatlygintinai pareiškėjos nuosavybėn lygiaverčiam nustatytam ir valdytam M. K. (T.) žemės sklypui ir atitinkančiam jo nominaliai vertei. Savo prašyme pareiškėja pakankamai detaliai išdėstė savo argumentus, t. y. su šiuo prašymu susijusias faktines aplinkybes ir teisinius pagrindus.
21.2. NŽT skyrius į 2020 m. spalio 9 d. prašymą atsakė ginčijamu 2020 m. lapkričio 9 d. sprendimu, kuriame suteikė pareiškėjai informaciją apie tai, kad jam nepavyko nustatyti M. K. (T.), mirusiai (duomenys neskelbtini), iki 1940 m. priklausiusio žemės sklypo ribų, pakvietė pareiškėją nurodytu laiku atvykti prie (duomenys neskelbtini), esančio sklypo (pareiškėjos pateiktos preliminarios schemos pietinės ir vakarinės sklypo ribos susikirtimo taške), kur bus atliekamas M. K. (T.) iki 1940 m. valdytos žemės (dalies) vietos apžiūrėjimas ir ribų nustatymas. Atsakydamas į 2020 m. spalio 9 d. prašymo dalį parengti išvadas lygiaverčiams žemės ir miško sklypams gauti neatlygintinai nuosavybėn, NŽT skyrius nurodė: (i) „<...> informuojame, kad vadovautis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu (toliau – Įstatymas), kuriame nurodyta, kad piliečiai išreikšti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo turėjo teisę iki šiame įstatyme nustatyto termino – 2003 m. balandžio 1 d., ir atsižvelgiant į pretendento I. T. 1991 m. gruodžio 17 d. bei 2002 m. rugsėjo 19 d. prašymus, kuriuose nurodo pageidaujantis atkurti nuosavybės teises „išskirti man žemės sklypą Kauno mieste, mano tėvų žemėje“ ir „grąžinti arba išmokėti kompensaciją mums už žemę“, Kauno miesto skyrius rengti Jūsų prašomas išvadas neturi teisinio pagrindo“; (ii) „Informuojame, kad atsižvelgiant į žemės sklypo kartografavimo rezultatus, bus sprendžiamas klausimas dėl galimybės grąžinti pretendentams žemės dalį natūra turėtoje vietoje. Už likusią žemės dalį, vadovaujantis Įstatymo 21 straipsnio 5 dalimi, kurioje nurodyta, kad tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais“.
21.3. Pareiškėja, nesutikdama su NŽT skyriaus sprendimu, 2020 m. lapkričio 12 d. pateikė skundą NŽT, kuriame paprašė panaikinti NŽT skyriaus sprendimą ir įpareigoti NŽT skyrių parengti išvadas dėl žemės ir miško perdavimo neatlygintinai pareiškėjos nuosavybėn lygiaverčiam nustatytam ir valdytam M. K. (T.) žemės sklypui ir atitinkančiam jo nominaliai vertei. Pareiškėja 2020 m. lapkričio 12 d. skunde pakankamai detaliai išdėstė savo argumentus, t. y. nurodė su nuosavybės teisių atkūrimu susijusias faktines aplinkybes ir teisinius pagrindus.
21.4. NŽT, išnagrinėjęs į pareiškėjos 2020 m. lapkričio 12 d. skundą, priėmė ginčijamą 2020 m. gruodžio 15 d. sprendimą, kuriame nusprendė pareiškėjos skundo netenkinti iš esmės nurodęs, kad „ <...> pagal Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies nuostatas (redakcija, galiojusi iki 2012-01-31) piliečiai iki 2003 m. balandžio 1 d. turėjo teisę pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Atsižvelgiant į tai, kad I. T. 1991-12-30 pateiktas prašymas yra pagrindas atkurti nuosavybės teises į M. T. valdytą žemę, kuriame išreikšta I. T. valia dėl nuosavybės teisių „išskirti man žemės sklypą Kauno mieste, mano tėvų žemėje“, tenkinti Jūsų prašymą „parengti išvadas dėl žemės ir miško perdavimo neatlygintinai A. A. nuosavybėn lygiaverčiam nustatytam ir valdytam M. K. (T.) žemės sklypui ir atitinkančiam jo nominaliai vertei“ nėra teisinio pagrindo.“
22. Teisėjų kolegija, pakartotinai visų byloje surinktų įrodymų kontekste įvertinusi pareiškėjos teiktuose 2020 m. spalio 9 d. prašyme ir 2020 m. lapkričio 12 d. skunde išdėstytus argumentus, ginčijamų NŽT ir NŽT skyriaus sprendimų turinį, neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms, kad (i) NŽT skyrius ginčijamo sprendimo dalyje dėl prašymo parengti išvadą dėl lygiaverčių žemės ir miško sklypų perdavimo neatlygintinai nuosavybėn nevertino faktinės situacijos ir faktinių aplinkybių, neatsižvelgė į tai, kad nekartografavus ginčo žemės sklypo ir nenustačius jo ribų (tai tuo metu nebuvo atlikta) nėra galimybės spręsti dėl konkretaus nuosavybės teisių atkūrimo būdo, (ii) NŽT ginčijamame sprendime nevertino 2002 m. rugsėjo 19 d. I. T. prašymo, jo nesiejo su Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies nuostatomis dėl teisės pareikšti arba pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, atsižvelgė tik į 1991 m. gruodžio 30 d. prašyme išreikštą pretendento valią, (iii) NŽT ir NŽT skyriaus sprendimai neatitinka išsamumo principo (VAĮ 3 str. (redakcija galiojanti nuo 2020 m. lapkričio 1 d.) 5 p.), nes nėra tinkamai motyvuoti, teisiškai pagrįsti ir suprantami, nes juose nenurodyti pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, nepateiktas konkretus (suprantamas) teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinius aktus.
23. Teisėjų kolegija pažymi, skundžiamo individualaus akto priėmimo motyvų nurodymas teisminio proceso metu (jei jie nėra nurodyti priimtame akte) negali būti vertinamas ir neturi įtakos nemotyvuoto akto teisėtumo ir pagrįstumo vertinimui (žr., pvz., LVAT 2013 m. birželio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr.A502-940/2013; 2016 m. gruodžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2074-146/2016 ir kt.). Todėl aplinkybė, kad atsakovas teismui teiktuose procesiniuose dokumentuose išdėstė kai kuriuos atsisakymo suteikti ginčo informaciją motyvus, kuriais ginčijami NŽT skyriaus ir NŽT sprendimai nebuvo grindžiami, nedaro šių sprendimų teisėtais ir pagrįstais.
24. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, šioje administracinėje byloje pripažintina, kad nustatytas ginčijamų NŽT skyriaus ir NŽT sprendimų motyvacijos nebuvimas yra esminis VAĮ (redakcija galiojanti nuo 2020 m. lapkričio 1 d.) 3 straipsnio 5 punkte įtvirtinto išsamumo principo ir 10 straipsnio 5 dalies 5, 6 punktų pažeidimas bei savarankiškas paminėtų administracinių sprendimų panaikinimo pagrindas, todėl teisėjų kolegija nevertina kitų apeliaciniuose skunduose išdėstytų nesutikimo su teismo sprendimu motyvų ir nevertina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo kitais aspektais.
25. Atsižvelgusi į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tikrinamo sprendimo rezoliucine dalimi panaikindami NŽT skyriaus sprendimo dalį, NŽT sprendimą ir įpareigodami NŽT skyrių iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2020 m. spalio 12 d. prašymą (reg. Nr. 8JP-1981), priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Dėl šios priežasties pareiškėjos ir atsakovo apeliaciniai skundai atmetami ir skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo priteisti jai bylinėjimosi išlaidas, tačiau netenkinus jos apeliacinio skundo, nėra teisinio pagrindo spręsti dėl bylinėjimosi išlaidų jai atlyginimo (ABTĮ 40 str. 1 d.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos A. A. ir atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinius skundus atmesti.
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. birželio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Rytis Krasauskas
Vaida Urmonaitė-Maculevičienė
Skirgailė Žalimienė