Civilinė byla Nr. e3K-3-267-611/2019

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-17874-2017-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.3.7; 3.2.8.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. rugsėjo 19 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės, Andžej Maciejevski (pranešėjas) ir Dalios Vasarienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų J. K., R. P., V. S. (V. S.), A. Š. ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Antakalnio būstas“ kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. sausio 10 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Antakalnio būstas“, R. P., A. O., J. K., A. Š., V. S. dėl jungtinės veiklos sutarties sąlygų pripažinimo negaliojančiomis, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, R. G., V. G., Ž. Ž., R. K., J. K., L. J.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių daugiabučio gyvenamojo namo bendrojo naudojimo objektų valdymo, naudojimo ir priežiūros jungtinės veiklos sutarties turinį, taip pat proceso teisės normų, nustatančių suinteresuoto asmens teisę kreiptis į teismą, aiškinimo ir taikymo.

2.       Ieškovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija (toliau – ir Savivaldybės administracija) prašė teismo pripažinti niekinėmis ir negaliojančiomis 2016 m. gegužės 5 d. sudarytos atsakovų UAB Antakalnio būstas“ ir gyvenamojo namo, esančio Vilniuje, Saulės g. 31 (toliau – ir Namas), patalpų savininkų bendrojo naudojimo objektų valdymo, naudojimo ir priežiūros jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties (toliau – Sutartis) 6, 10, 11 ir 27 punktų nuostatas kaip prieštaraujančias imperatyvioms Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.83 straipsnio 3 dalies ir 4.85 straipsnio 1 dalies normoms.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

3.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. sausio 23 d. sprendimu ieškinį tenkino – pripažino Sutarties 6, 10, 11 ir 27 punktus niekiniais ir negaliojančiais nuo sudarymo momento.

4.       Teismas nurodė, kad Sutartį, kurios dalyvė kartu su patalpų savininkais yra ir įgaliotinė – namo bendrojo naudojimo objektų administratorė UAB „Antakalnio būstas“, ginčija Savivaldybės administracija, kuriai pagal teisės aktų reikalavimus pavesta vykdyti jungtinės veiklos sutartimis įgaliotų asmenų ir bendrojo naudojimo objektų administratorių veiklos priežiūrą. Ši funkcija laikytina viešąja teisės aktais nustatyta Savivaldybės administravimo funkcija, todėl Savivaldybė turėjo pagrindą imtis veiksmų šios funkcijos įgyvendinimui užtikrinti. Savivaldybės institucija siekia apginti ir užtikrinti visų namo butų ir kitų patalpų savininkų teisės į tinkamą bendrosios dalinės nuosavybės valdymo, naudojimo ir disponavimo ja teisių įgyvendinimą. Taip pat ieškiniu yra ginamas viešasis interesas.

5.       Teismas sprendė, kad nustačius, jog ginčo Sutartyje administratorė kartu laikoma įgaliotine ir Sutarties dalyve, yra pagrindas teigti, kad ta pati administratorė administruos Namo bendrojo naudojimo objektus neribotą laiką, o Savivaldybės įgaliota institucija neturės realios galimybės įgyvendinti viešosios funkcijos kontroliuodama administratorės veiklą, todėl pripažintinas realus Vilniaus miesto savivaldybės administracijos procesinis suinteresuotumas nuginčyti Sutarties dalies nuostatas. Be to, atsakovų sudarytos Sutarties 2 punkte nurodytas tikslas – nesiekiant pelno valdyti, naudoti, prižiūrėti, remontuoti ir kitaip tvarkyti Namo bendrojo naudojimo objektus. UAB „Antakalnio būstas“ yra ribotos civilinės atsakomybės privatusis juridinis asmuo, kurio tikslas – tenkinti privačius savo interesus, t. y. vykdant veiklą siekti pelno. Teismas pripažino, kad Namo butų ir kitų patalpų savininkai Sutartimi įgaliotiniu paskyrė verslo subjektą, kurio interesai yra iš esmės priešingi butų ir kitų patalpų savininkų interesams.

6.       Teismas pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2012 m. gruodžio 4 d. įsakymu Nr. D1-1047 patvirtintos pavyzdinės Daugiabučio gyvenamojo namo bendrojo naudojimo objektų valdymo, naudojimo ir priežiūros jungtinės veiklos sutarties 6 punkte nustatyta, kad jungtinės veiklos sutarties dalyviai šia sutartimi įgalioja patalpų savininkų susirinkime išrinktą asmenį (įgaliotinį) atstovauti patalpų savininkų interesams, susijusiems su namo bendrojo naudojimo objektų valdymu, naudojimu, priežiūra, remontu ir kitokiu tvarkymu. Minėtame 6 punkte yra pastaba, kad įgaliotiniu turi būti renkamas asmuo, name turintis patalpas nuosavybės teise. Nors ši sutartis pavyzdinė, tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-505-706/2015, 2016 m. vasario 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-97-421/2016 ir 2017 m. birželio 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-303-687/2017 nurodyta, jog sprendžiant klausimus, susijusius su daugiabučių namų butų ir kitų patalpų savininkų pasirašyta jungtinės veiklos sutartimi, pavyzdinės Daugiabučio gyvenamojo namo bendrojo naudojimo objektų valdymo, naudojimo ir priežiūros jungtinės veiklos sutarties turiniu ir (ar) forma turi būti vadovaujamasi.

7.       Teismas sprendė, kad ginčijamos Sutarties 10, 11, 27 nuostatos prieštarauja CK 4.85 straipsnio 1 dalies nuostatoms, kurios įtvirtina, jog sprendimai dėl bendrojo naudojimo objektų valdymo ir naudojimo, taip pat dėl naujų bendrojo naudojimo objektų sukūrimo ir disponavimo jais klausimų, priimami butų ir kitų patalpų savininkų balsų dauguma, jeigu įstatymuose nenustatyta kitaip. Pakartotiniame susirinkime sprendimams priimti CK 4.85 straipsnio 2 dalyje nustatyta 1/2 visų butų ir kitų patalpų savininkų balsų dauguma. Ginčo atveju reikalingos sprendimams priimti bendraturčių balsų daugumos sugriežtinimas, teismo nuomone, sudaro palankesnę padėtį administratorei, tačiau pažeidžia ne tik ginčijamos Sutarties nepasirašiusių, bet iš esmės visų namo bendraturčių, kaip savininkų, interesus, todėl yra pagrindas ginčijamas nuostatas pripažinti niekinėmis ir negaliojančiomis.

8.       Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovų J. K., R. P., V. S., A. Š. ir atsakovės UAB „Antakalnio būstas“ apeliacinius skundus, 2019 m. sausio 10 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. sausio 23 d. sprendimą paliko nepakeistą. 

9.       Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais argumentais ir padarytomis išvadomis bei papildomai pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2000 m. gruodžio 21 d. nutarime pasisakė, jog daugiabučių namų tinkamas eksploatavimas bei jų išsaugojimas yra ne tik privatus savininkų, bet ir viešasis interesas. Aplinkos ministro 2014 m. liepos 24 d. įsakymu Nr. D1-612 patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrijų valdymo organų, jungtinės veiklos sutartimi įgaliotų asmenų ir savivaldybės vykdomosios institucijos paskirtų bendrojo naudojimo objektų administratorių veiklos, susijusios su įstatymų ir kitų teisės aktų jiems priskirtų funkcijų vykdymu, priežiūros ir kontrolės pavyzdinių taisyklių (toliau – ir Pavyzdinės taisyklės) 6.1 punkte nustatyta, jog priežiūros ir kontrolės vykdytojas tikrina jungtinės veiklos sutartimi įgaliotų asmenų paskyrimo ar išrinkimo atitiktį nustatytiems teisės aktų reikalavimams – tikrinami valdytojo paskyrimo ar išrinkimo dokumentai, nustatytos kadencijos laikymasis pagal patalpų savininkų sprendimo protokolus, jungtinės veiklos sutartį. CK 4.83 straipsnio 3 dalyje taip pat įtvirtinta, kad butų ir kitų patalpų savininkų bendrijų valdymo organų, jungtinės veiklos sutartimi įgaliotų asmenų ir šio kodekso 4.84 straipsnyje nustatyta tvarka paskirtų bendrojo naudojimo objektų administratorių veiklos, susijusios su įstatymų ir kitų teisės aktų jiems priskirtų funkcijų vykdymu, priežiūrą ir kontrolę atlieka savivaldybės. Dėl to kolegija padarė išvadą, kad ieškovė, nustačiusi, jog Sutartyje yra nuostatų, kurių kontrolė pavesta ieškovei, prieštaravimų įstatymo normoms, turi teisę įpareigoti sudariusius Sutartį asmenis pašalinti ieškovės nustatytas neatitiktis, o to Sutarties dalyviams nepadarius, kreiptis su ieškiniu į teismą.

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

10.       Kasaciniais skundais atsakovė UAB „Antakalnio būstas“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 10 d. nutartį, o atsakovai J. K., R. P., V. S. ir A. Š. – panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. sausio 23 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 10 d. nutartį bei priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti ir iš ieškovės priteisti visų atsakovų patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinių skundų argumentai iš esmės tapatūs, todėl šioje nutartyje išdėstyti apibendrinti. Kasaciniai skundai grindžiami šiais argumentais:

10.1.                      Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 42 punkto nuostatos neįtvirtina ieškovės suinteresuotumo ar reikalavimo teisės šioje civilinėje byloje, nes byloje ginčas kilęs ne dėl Sutartimi paskirtos bendrojo naudojimo objektų administratorės veiklos ar funkcijų vykdymo, o dėl Sutarties sąlygų teisėtumo. Ieškovė neturėjo jokių pretenzijų dėl administratorės tiesioginės veiklos ar vykdomų funkcijų, todėl toks ginčas šioje byloje nekilo. Daugiabučių namų butų bei kitų patalpų savininkų sudaromų sandorių priežiūra nėra viena iš ieškovės funkcijų, todėl ji neturi suinteresuotumo šioje srityje bei neturi teisės reikšti reikalavimą dėl Sutarties nuostatų pripažinimo negaliojančiomis. Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. liepos 24 d. įsakymu Nr. D1-612, kurio 6.1 punkte įtvirtinta, kad, vykdant kompleksinį patikrinimą, tikrinama valdytojo paskyrimo ar išrinkimo atitiktis nustatytiems teisės aktų reikalavimams. Nagrinėjamos bylos atveju kompleksinis patikrinimas nebuvo atliktas. Teismai, padarę išvadą, jog ieškovė turi reikalavimo teisę šioje civilinėje byloje, pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 5 straipsnio 1 dalies ir CK 1.78 straipsnio 4 dalies nuostatas, pagal kurias tik suinteresuotas asmuo turi teisę kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas.

10.2.                      CPK 49 straipsnio 2 dalyje nustatyta: „Įstatymų numatytais atvejais valstybės ir savivaldybių institucijos ir kiti asmenys gali pareikšti ieškinį ar pareiškimą viešajam interesui ginti.“ Teismai ieškovei nepagrįstai pripažino teisę šioje civilinėje byloje ginti viešąjį interesą, nors tokios teisės jokie teisės aktai nenustato, nei ieškovė ieškinyje, nei bylą nagrinėję teismai savo procesiniuose sprendimuose nenurodė tokio įstatymo. Apeliacinės instancijos teismo pacituota Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 21 d. nutarimo išvada, kad „daugiabučių namų tinkamas eksploatavimas bei jų išsaugojimas yra ne tik privatus savininkų, bet ir viešasis interesas“, per se (pats savaime) nėra pagrindas šioje civilinėje byloje ginti viešąjį interesą, kadangi CPK 49 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog tai gali būti daroma tik įstatymų nustatytais atvejais. Pagal VSĮ 3 straipsnio 3 dalies 2 punktą už savivaldos teisės įgyvendinimą savivaldybės bendruomenės interesais atsakinga savivaldybės vykdomoji institucija (vykdomosios institucijos) – savivaldybės administracijos direktorius, savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas (pavaduotojai). Dėl to ieškovė – Vilniaus miesto savivaldybės administracija turėtų būti laikoma asmeniu, neturinčiu teisės paduoti ieškinį.

10.3.                      CK 4.83 straipsnio 3 dalies norma nenustato baigtinio jungtinės veiklos sutarties dalyvių sąrašo, taip pat nenustato jokių draudimų kitiems asmenims būti jungtinės veiklos sutarties šalimis. Kadangi analizuojama teisės norma yra civilinės teisės norma, ji turėtų būti aiškinama pagal civilinės teisės principą „leidžiama viskas, kas neuždrausta“. CK 1.80 straipsnio nustato, kad ne bet kokio teisės akto, o tik įstatymo imperatyvioms normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Privaloma jungtinės veiklos sutarties forma prieštarautų dispozityvumo, sutarties laisvės ir nuosavybės neliečiamumo principams. Sutarties laisvė gali būti ribojama tik imperatyviųjų teisės normų. Dėl to teisiškai nereikšmingi teismų argumentai dėl Sutarties 6 punkto prieštaravimo Pavyzdinėms taisyklėms, kurios, kaip suponuoja vien šio poįstatyminio teisės akto pavadinimas, yra tik rekomendacinio pobūdžio. Būtent toks yra šio pobūdžio teisės aktų vertinimas teismų praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I-858-7/2013, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1/2014). Tai reiškia, kad jungtinės veiklos sutartį sudarantys subjektai turi teisę keisti Pavyzdinėse taisyklėse nustatytas rekomenduojamas jungtinės veiklos sutarties sąlygas. Be to, teismų išvada dėl Sutarties 6 punkto sąlygos pripažinimo negaliojančia grindžiama net ne Pavyzdinių taisyklių 6 punkto nuostata, o po ja esančia pastaba.

10.4.                      Sutarties dalyviai, tvarkydami bendrus reikalus, susijusius su bendrojo naudojimo objektų priežiūra, pasirinko atstovą, kuris atstovauja butų ir kitų patalpų savininkams ir vykdo jų pavedimus, bet jokių bendrų reikalų netvarko. Teismai, sutapatindami sąvokas „Sutarties dalyvis“ ir „įgaliotinis“, padarė akivaizdžią teisės aiškinimo klaidą ir priskyrė Sutarties dalyvių teises įgaliotiniui. Nagrinėjamu atveju būtent Namo butų ir kitų patalpų savininkai išreiškė valią sudaryti Sutartį bei pasirinkti šios Sutarties įgaliotinį. Interpretuojant teisės normas taip, jog jungtinės veiklos sutarties įgaliotiniu galėtų būti tik namo bendraturtis, būtų ne tik paneigta bendraturčių teisė spręsti dėl jiems priklausančios bendrosios dalinės nuosavybės valdymo būdo, bet ir jungtinės veiklos sutarties esmė bei sutarčių laisvės principas. Sutartis sudaryta tam, kad būtų galima optimizuoti ir įmanomai sumažinti butų ir kitų patalpų savininkų administravimo išlaidas, nes, kai įgaliotinis yra fizinis asmuo, jis neteikia paslaugų ir nevykdo daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų priežiūros, neatitikdamas reikalavimų dėl reikalingos kvalifikacijos, atestacijos, kt. Todėl jungtinės veiklos sutartimi buvo išrinkta įgaliota administratorė ir pavesta jai atlikti bendrojo naudojimo objektų priežiūrą. Tokiu būdu viena Sutartimi išsprendžiami bendrojo naudojimo objektų priežiūros klausimai.

10.5.                      Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad UAB „Antakalnio būstas“ tikslas yra tenkinti privačius savo interesus, t. y. vykdant veiklą siekti pelno, todėl pripažino, kad tokie tikslai yra priešingi butų ir kitų patalpų savininkų tikslams. Negalima sutikti su tokia teismo išvada, nes pačioje Sutartyje nurodyta, kad UAB „Antakalnio būstas“ įnašas pagal CK 6.970 straipsnio 1 dalį į šią Sutartį yra laikoma jos patirtis, profesinės žinios ir profesinė kvalifikacija. UAB „Antakalnio būstas“ gauna tam tikrą atlygį, kuris buvo nustatytas butų ir kitų patalpų savininkų, nes atlieka papildomas funkcijas kaip įgaliotinė ir visas paslaugas teikia pagal nustatytą tarifą (priimtą butų ir kitų patalpų savininkų).

10.6.                      Pirmosios instancijos teismo sprendime nurodomų kasacinio teismo nutarčių, kuriomis grindžiamos šio teismo išvados, ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) nesutampa su šioje byloje nagrinėjamomis aplinkybėmis, todėl teismas neturėjo pagrindo remtis minėtomis nutartimis.

10.7.                      Civilinėje teisėje galioja principas „leidžiama viskas, kas neuždrausta“. CK 4.85 straipsnio 1 dalyje nėra nurodyta, kad sprendimai priimtini išimtinai tik paprastąja balsų dauguma ir draudžiama juos priimti kvalifikuota balsų dauguma, todėl galima daryti išvadą, jog sandorio šalims leidžiama pasirinkti sprendimams priimti pageidaujamą balsų daugumos būdą, o Sutarties 10, 11 ir 27 punktuose nustatytas kvalifikuotos daugumos reikalavimas atitinka CK 4.85 straipsnio 1 dalies reikalavimą dėl daugumos. 

11.       Ieškovė atsiliepimais į kasacinius skundus prašo juos atmesti. Atsiliepimai grindžiami šiais argumentais:

11.1.                      Ieškovės suinteresuotumas Sutarties teisėtumu tiesiogiai išplaukia iš ieškovės vykdomų viešųjų funkcijų, nustatytų Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 42 punkte ir aplinkos ministro 2014 m. liepos 24 d. įsakymo Nr. D1-612 6.1 punkte. Remiantis šiomis teismų taikytomis teisės aktų nuostatomis bei Konstitucinio Teismo 2001 m. vasario 22 d. nutarimu, ieškovė laikytina suinteresuotu asmeniu ir, vadovaujantis CPK 49 straipsnio 2 dalimi, turi ne tik teisę, bet ir pareigą kreiptis į teismą.

11.2.                      CK 4.83 straipsnio 3 dalyje yra nurodytas vienintelis subjektas (butų ir kitų patalpų savininkas), kuris gali sudaryti jungtinės veiklos sutartį ir būti jos dalyvis, todėl Sutartį galėjo sudaryti tik butų ir kitų patalpų savininkai, o ne su bendrosios nuosavybės valdymu ir naudojimu nesusiję asmenys. CK 4.84 straipsnio 12 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 5 ir 6 dalių normos mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) taikomos ir bendrojo naudojimo objektų administratoriams, veikiantiems pagal su daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrija arba butų ir kitų patalpų savininkų jungtinės veiklos sutarties dalyviais sudarytas sutartis dėl bendrojo naudojimo objektų administravimo. Tai reiškia, kad butų ir kitų patalpų savininkų jungtinės veiklos sutarties dalyviai turi teisę sudaryti paslaugų teikimo sutartis (bendrųjų patalpų administravimo) su bendrųjų patalpų administratoriais dėl bendrojo naudojimo objektų administravimo (išoriniai santykiai), tačiau jokiu būdu ne paskirti juos jungtinės veiklos sutarties dalyviais, t. y. vidiniais bendraturčių santykių dalyviais, juo labiau įgaliotiniais. Aplinkos ministro 2012 m. gruodžio 4 d. įsakymu Nr. Dl-1047 patvirtintos pavyzdinės Daugiabučio gyvenamojo namo bendrojo naudojimo objektų valdymo, naudojimo ir priežiūros jungtinės veiklos sutarties formos 6 punkte įtvirtinta nuostata, įvardyta kaip pastaba, kad įgaliotiniu turi būti renkamas asmuo, šiame name turintis patalpas nuosavybės teise, taip siekiant labiau atkreipti dėmesį į šios normos privalomumą ir pabrėžti jos aktualumą bei CK 4.83 straipsnio 3 dalies imperatyvų pobūdį. Ieškovė nesiremia minėtos pavyzdinės formos nuostata, bet ją pasitelkia aiškindama imperatyvų CK 4.83 straipsnio 3 dalies pobūdį.

11.3.                      Sutarties 2 punkte nurodytas Sutarties tikslas – nesiekiant pelno valdyti, naudoti, prižiūrėti, remontuoti ir kitaip tvarkyti namo bendrojo naudojimo objektus. Sutarties Priede Nr. 1 „Jungtinės veiklos sutarties pagrindu teikiamų paslaugų įkainiai“ matyti, kad Sutarties įgaliotinis savo funkcijas įsipareigoja atlikti ne nesiekdamas pelno, tačiau priešingai, tai daryti už nustatytą įkainį per mėnesį. Taigi paskyrimas jungtinės veiklos sutarties įgaliotinio, kuris veikia ne savanoriškais pagrindais turėdamas bendrą su savininkais tikslą, o siekia pelno, prieštarauja ne tik imperatyvioms įstatymo normoms, bet ir pačios jungtinės veiklos sutarties tikslui bei savininkų interesams. Teismai nepažeidė teisėtų savininkų interesų dėl nuosavybės valdymo, nes konstatavo, kad Sutartis sudaryta pažeidžiant imperatyvias teisės normas.

11.4.                      UAB „Antakalnio būstas“ kasaciniame skunde nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas sutapatino Sutarties dalyvio ir įgaliotinio sąvokas bei klaidingai priskyrė Sutarties dalyvių teises įgaliotiniui. Šie argumentai nepagrįsti, nes Sutarties įžanginėje dalyje ir 6 punkte įtvirtinta, kad įgaliotinis yra laikomas Sutarties dalyviu, turinčiu visos apimties teises vykdant Sutartį.

11.5.                      Sutarties 10, 11 ir 27 punktų nuostatos pažeidžia ne tik imperatyvias įstatymo normas, bet ir viešąjį interesą, t. y. nustatant sudėtingesnę sprendimų priėmimo procedūrą, yra suvaržoma visų namo gyventojų teisė veiksmingai, įstatymo nustatytomis sąlygomis ir tvarka įgyvendinti jiems nuosavybės teise priklausančių objektų valdymą, priežiūrą ir kt. teises.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl savivaldybės teisės reikšti ieškinį viešajam interesui, susijusiam su daugiabučiame name esančių bendrosios nuosavybės objektų tinkamos priežiūros užtikrinimu, ginti

12.       Nagrinėjamoje byloje atsakovai kelia klausimą, ar ieškovė turi teisę kreiptis į teismą ginčydama daugiabučio namo bendraturčių ir atsakovės UAB „Antakalnio būstas“ sudarytos jungtinės veiklos sutartį kaip neatitinkančią teisės normose tokiai sutarčiai nustatytų reikalavimų.

13.       Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai padarė išvadą, kad Savivaldybė turi tokią teisę, nes ją suteikia teisės aktai, nustatantys savivaldybės funkciją apginti ir užtikrinti visų namo butų ir kitų patalpų savininkų teisės į tinkamą bendrosios dalinės nuosavybės valdymo, naudojimo ir disponavimo ja teisių įgyvendinimą, be to, ieškiniu yra ginamas viešasis interesas.

14.       CPK 5 straipsni

15.       Pagal CPK 49 straipsnio 1 dalį prokuroras turi teisę pareikšti ieškinį ar pareiškimą, įstoti į prasidėjusį procesą trečiuoju asmeniu, pareiškiančiu savarankiškus reikalavimus, viešajam interesui ginti Civiliniame kodekse, Civilinio proceso kodekse, Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatyme ir kituose įstatymuose nustatytais atvejais. To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad įstatymų nustatytais atvejais valstybės ir savivaldybių institucijos ir kiti asmenys gali pareikšti ieškinį ar pareiškimą viešajam interesui ginti.

16.       Pirmiau nurodytos proceso teisės normos patvirtina, kad į teismą gali kreiptis dvi subjektų grupės: 1) subjektai, ginantys jiems patiems priklausančią teisę arba jų pačių įstatymų saugomą interesą; 2) subjektai, ginantys viešąjį interesą įstatymo pagrindu.

17.       Jei asmuo kreipiasi į teismą su ieškiniu kaip pirmosios grupės subjektas, ginantis jam pačiam priklausančią teisę arba interesą, tai jis privalo nurodyti, kokia jo teisė pažeista ir koks saugomas interesas turėtų būti ginamas, nes teisė kreiptis į teismą nereiškia, kad asmuo gali reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-25/2009; 2013 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-706/2013). Asmuo neturi teisės kreiptis į teismą prašydamas apginti ne jo paties, o kito asmens teisę, nes tai reikštų neleistiną įsikišimą į kito asmens laisvės sritį.

18.       Antrosios grupės subjektai, kreipdamiesi į teismą, gina ne savo pačių pažeistą teisę, t. y. įgyvendina ne savo teisę į teisminę gynybą, o specialius valstybės suteiktus įgaliojimus viešojo intereso apsaugos srityje. Asmuo, kuris neturi tokių įgaliojimų, sužinojęs apie viešojo intereso pažeidimus, turi teisę informuoti specialius įstatymų nustatytus subjektus, kad jie imtųsi viešojo intereso gynimo priemonių ir kreiptųsi į teismą dėl viešojo intereso gynimo.

19.       Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad viešojo intereso gynimas yra vieno iš pagrindinių privatinės teisės (taip pat – ir civilinio proceso) principų – dispozityvumo principo, pagal kurį kiekvienas asmuo pats gina savo pažeistas teises, išimtis. Ji nustatyta pirmiausia siekiant apginti socialiai pažeidžiamus asmenis, kurie patys negali kreiptis į teismą su reikalavimu apginti jų pažeistą teisę, arba asmenų, negalinčių be kitų pagalbos savarankiškai pasinaudoti teise į teisminę gynybą, teises ir teisėtus interesus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-414/2014). Prokurorui, valstybės ir savivaldybių institucijoms bei kitiems asmenims suteiktos išimtinės teisės ginti viešąjį interesą ribos apibrėžtos pirmiau minėtoje CPK 5 straipsnio 3 dalyje ir CPK 49 straipsnio 1–2 dalyse, jose nustatant, kad ieškinys viešajam interesui ginti gali būti reiškiamas tik įstatymų nustatytais atvejais.

20.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad viešajam interesui civilinio proceso tvarka ginti yra būtinos dvi pirminės sąlygos: 1) ieškinys viešajam interesui ginti yra pareikštas subjekto, kuriam įstatymų lygmeniu pripažįstama teisė teismine tvarka ginti viešąjį interesą; 2) subjektas, reiškiantis ieškinį viešajam interesui ginti, veikia pagal įstatyme apibrėžtą savo kompetenciją, t. y. įstatyme yra įtvirtinta tokio subjekto teisė ir pareiga teismine tvarka ginti viešąjį interesą. Šių sąlygų nebuvimas eliminuoja viešojo intereso gynimo civilinio proceso tvarka galimybę. Išdėstytų nuostatų paskirtis – užtikrinti protingą pusiausvyrą tarp viešojo ir privataus interesų gynimo, civilinių teisinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą. Kadangi viešojo intereso gynimas yra dispozityvumo principo išimtis, todėl šis interesas, kaip įvardyto – civiliniame procese dominuojančio – principo veikimą ribojantis veiksnys, gali būti ginamas numerus clausus (baigtinis sąrašas) principu, t. y. tik tiek, kiek šio intereso gynimo galimybė (būtinybė) yra tiesiogiai įtvirtinta įstatyme. Kita vertus, kompetencijos ginti viešąjį interesą neturėjimas neužkerta kelio kreiptis į prokurorą dėl viešojo intereso gynimo, t. y. viešasis interesas, neegzistuojant pirmiau įvardytoms sąlygoms, gali būti ginamas per prokurorą (CPK 49 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-314-611/2018, 40–41 punktai).

21.       Asmuo, teikiantis ieškinį ar kitą procesinį dokumentą, privalo užtikrinti, kad teikiamas dokumentas atitiktų procesinius reikalavimus, keliamus procesinio dokumento turiniui ir formai (CPK 111, 113–114, 135 straipsniai), ir kad nebūtų procesinių kliūčių pradėti civilinę bylą pagal tokį procesinį dokumentą (CPK 137 straipsnio 2 dalis). Taigi subjektas, reikšdamas ieškinį viešajam interesui ginti, privalo pagrįsti tokios teisės turėjimą, t. y. atitiktį pirmiau išvardytoms sąlygoms, nurodydamas konkrečią įstatymo normą, suteikiančią pareiškėjui teisę ieškiniu dėl viešojo intereso gynimo reikalauti taikyti konkretų civilinių teisių gynimo būdą (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Subjektui nepagrindus pirmiau įvardytų sąlygų, laikytina, kad jis neturi teisės reikalaujamu būdu ginti viešąjį interesą civilinio proceso tvarka, vadinasi, negali turėti (įgyti) civilinių procesinių teisių ir pareigų (neturi civilinio procesinio teisnumo), todėl tokio subjekto pareikštas ieškinys nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

22.       Ieškovė pareiškė ieškinį, prašydama teismo pripažinti niekinėmis atsakovų 2016 m. gegužės 5 d. sudarytos daugiabučio gyvenamojo namo patalpų savininkų bendrojo naudojimo objektų valdymo, naudojimo ir priežiūros jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties tam tikras nuostatas kaip prieštaraujančias imperatyvioms įstatymo normoms.

23.       Grįsdama savo teisę ginčyti atsakovų sudarytos Sutarties nuostatas, ieškovė nurodė, kad tokią teisę jai suteikia: 1) Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 42 punktas, įtvirtinantis, kad savivaldybių savarankiška funkcija yra butų ir kitų patalpų savininkų bendrijų valdymo organų, jungtinės veiklos sutartimi įgaliotų asmenų ir savivaldybės vykdomosios institucijos paskirtų bendrojo naudojimo objektų administratorių veiklos, susijusios su įstatymų ir kitų teisės aktų jiems priskirtų funkcijų vykdymu, priežiūra ir kontrolė pagal Vyriausybės įgaliotos institucijos patvirtintas pavyzdines taisykles; 2) Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. liepos 24 d. įsakymu Nr. D1-612 patvirtintų Pavyzdinių taisyklių 6.1 punkto nuostata, pagal kurią savivaldybės administracijos direktoriaus sprendimu paskirtas savivaldybės padalinys ar darbuotojas, be kita ko, tikrina bendrojo naudojimo objektų valdytojo paskyrimo ar išrinkimo atitiktį nustatytiems teisės aktų reikalavimams – tikrinami valdytojo paskyrimo ar išrinkimo dokumentai, nustatytos kadencijos laikymasis (pagal patalpų savininkų sprendimo protokolus, jungtinės veiklos sutartį, Juridinių asmenų registro, Nekilnojamojo turto registro duomenis); 3) Konstitucinio Teismo 2001 m. vasario 22 d. nutarimo nuostata, kad daugiabučių namų tinkamas eksploatavimas bei jų išsaugojimas yra ne tik privatus savininkų, bet ir viešasis interesas; 4) CPK 49 straipsnio 2 dalis, suteikianti teisę įstatymų nustatytais atvejais valstybės ir savivaldybių institucijoms ir kitiems asmenims pareikšti ieškinį ar pareiškimą viešajam interesui ginti.

24.       Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovė nurodytomis teisės aktų nuostatomis ir Konstitucinio Teismo išaiškinimais grindžia ne jos pačios teisių pažeidimą ginčijamos Sutarties nuostatomis, bet jai suteiktus specialius valstybės įgaliojimus viešojo intereso apsaugos srityje, t. y. teisę pareikšti ieškinį, ginant viešąjį interesą užtikrinti tinkamą daugiabučių namų bendrosios nuosavybės objektų eksploatavimą.

25.       Savivaldybės institucijos, pagal Vietos savivaldos įstatymo 2 straipsnio 3 dalį būdamos atsakingos už savivaldos teisės įgyvendinimą savivaldybės bendruomenės interesais, vykdo joms įstatymų nustatytas funkcijas, tokiu būdu užtikrindamos ir viešojo intereso įgyvendinimą. Tačiau teisė reikšti ieškinį viešajam interesui ginti nėra tapati viešojo intereso įgyvendinimo funkcijai. Ši teisė turi būti aiškiai nustatyta įstatyme. Tai, kad valstybės ar savivaldybės institucijai yra suteikta kompetencija įgyvendinti tam tikras valstybės ar savivaldybės funkcijas, savaime nereiškia, kad ta institucija automatiškai yra įgaliota ir reikšti ieškinį viešajam interesui ginti, netgi jei tos funkcijos yra priežiūros ar kontrolės pobūdžio. Kitoks aiškinimas reikštų, kad kiekviena valstybės ir savivaldybės institucija turi teisę reikšti tokį ieškinį vien jau tuo pagrindu, kad jai priskirtos tam tikros valstybės ar savivaldybės funkcijos. O tai nepagrįstai išplėstų taikymą CPK 49 straipsnio 2 dalies, kuri, kaip minėta, savo esme yra išimtį, o ne bendrąją taisyklę, įtvirtinanti norma. Kaip minėta, ieškovė savo teisę ginti viešąjį interesą kildina iš Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 42 punkte įtvirtintos ir Pavyzdinėse taisyklėse detalizuotos savivaldybių savarankiškos funkcijos prižiūrėti ir kontroliuoti bendrojo naudojimo objektų valdytojų veiklą, susijusią su teisės aktų jiems priskirtų funkcijų vykdymu. Teisėjų kolegijos vertinimu, Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 42 punkte nustatyta savivaldybės priežiūros ir kontrolės funkcija, bet ne teisė reikšti ieškinį viešajam interesui ginti CPK 49 straipsnio 2 dalies įgyvendinimo tikslais. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad CPK 49 straipsnio 2 dalyje pateikta nuoroda į įstatymus turi būti aiškinama kaip reiškianti tai, jog teisė reikšti ieškinį viešajam interesui ginti turi būti nustatyta įstatymuose, o ne juos įgyvendinančiuose teisės aktuose. Todėl teisiniu pagrindu, įgalinančiu ieškovę reikšti ieškinį viešajam interesui ginti, negali būti ir Pavyzdinės taisyklės. Ieškovė nenurodė kitų įstatymo normų, kurios patvirtintų jos teisę reikšti ieškinį pirmiau įvardyto viešojo intereso gynimo tikslais. Vadinasi, ieškovė neįrodė, kad ieškinys viešajam interesui ginti yra pareikštas įgyvendinant jai įstatymu suteiktą kompetenciją.

26.       Pažymėtina, kad, vadovaujantis sutarties laisvės principu, šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, jeigu tai neprieštarauja įstatymams (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Taigi sutarties šalių nustatytos tarpusavio teisės bei pareigos saisto tik sutarties dalyvius, t. y. sutartį pasirašiusius asmenis. Dėl to ginčijamos jungtinės veiklos sutarties 10, 11 ir 27 punktų nuostatos nėra privalomos šios sutarties nepasirašiusiems butų savininkams. Be to, jei ginčijamos Sutarties nuostatos prieštarauja įstatymui, nepagrįstai varžo asmenų teises, kreiptis į teismą jas gindami gali visi asmenys, kurių teisės yra nepagrįstai varžomos, taip pat prokuroras, padaręs išvadą, kad yra pažeidžiamas viešasis interesas.

27.       Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad ieškovės nurodytos Vietos savivaldos įstatymo ir Pavyzdinių taisyklių normos nesuteikia jai teisės ginti viešąjį interesą civilinio proceso tvarka ginčijant gyvenamojo namo patalpų savininkų bendrojo naudojimo objektų valdymo, naudojimo ir priežiūros jungtinės veiklos (partnerystės) sutartį. Dėl to civilinės bylos pagal tokį Savivaldybės ieškinį procesas negalėjo būti pradėtas, o pradėtas turi būti nutrauktas (CPK 293 straipsnio 1 punktas). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesiniai sprendimai panaikintini ir byla nutrauktina (CPK 359 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 5 dalis). Nustačius, kad ieškinys pareikštas reikalavimo teisės neturinčios ieškovės ir dėl to procesas pagal pareikštą ieškinį negalimas, dėl kitų kasacinio skundo argumentų nepasisakoma.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

28.       Panaikinus bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus ir nutraukus bylą, iš naujo spręstinas bylinėjimosi išlaidų, susidariusių pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, paskirstymo klausimas. Be to, proceso įstatymo nustatyta tvarka paskirstytinos ir bylinėjimosi išlaidos, susidariusios kasaciniame teisme.

29.       CPK 94 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, kai byla baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės, teismas bylinėjimosi išlaidas paskirsto, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos.

30.       Bylinėjimosi išlaidos šios bylos procese susidarė, ieškovei be pagrindo pareiškus ieškinį viešajam interesui ginti. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo konstatuoti, jog atsakovai šios bylos procese netinkamai įgyvendino savo procesines teises ir pareigas, t. y. kad jų procesinis elgesys buvo netinkamas. Byloje nustatyta, kad atsakovai nagrinėjant civilinę bylą pirmosios instancijos teisme kėlė klausimą dėl ieškovės teisės reikšti ieškinį viešajam interesui ginti, tačiau ieškovė laikėsi savo pozicijos, kad ji turi teisę ginčyti Sutartį. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad atsakovai turi teisę į visų bylinėjimosi išlaidų, patirtų šios civilinės bylos procese, atlyginimą.

31.       Bylos duomenys patvirtina atsakovų J. K. 1905,75 Eur išlaidas ir R. P., V. S. bei A. Š. išlaidas po 272,25 Eur už advokato pagalbą pirmosios instancijos teisme. Be to, advokatų profesinė bendrija „Markevičius, Gerasičkinas ir partneriai“ už nurodytus atsakovus sumokėjo po 75 Eur žyminio mokesčio už jų apeliacinį ir kasacinį skundus, o atsakovė UAB „Antakalnio būstas“ sumokėjo po 150 Eur žyminio mokesčio už savo apeliacinį ir kasacinį skundus.

32.       Pirmosios instancijos teisme susidarė 134,60 Eur bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, o kasaciniame teisme – 48,96 Eur tokių išlaidų. Šių išlaidų atlyginimas valstybei priteisiamas iš ieškovės.

33.       Nutraukus bylą, grąžinamas byloje sumokėtos žyminis mokestis (CPK 87 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 6 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. sausio 23 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. sausio 10 d. nutartį panaikinti ir bylą pagal Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ieškinį dėl jungtinės veiklos sutarties sąlygų pripažinimo negaliojančiomis nutraukti.

Priteisti atsakovams J. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) 1905,75 Eur (vieno tūkstančio devynių šimtų penkių Eur 75 ct), o R. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) A. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir V. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) – po 272,25 Eur (du šimtus septyniasdešimt du Eur 25 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (j. a. k. 188710061).

Priteisti valstybei iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 183,56 Eur (vieno šimto aštuoniasdešimt trijų Eur 56 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimą. Ši valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Grąžinti uždarajai akcinei bendrovei „Antakalnio būstas“ (j. a. k. 121449152) 300 (trijų šimtų) Eur, o advokatų profesinei bendrijai „Markevičius, Gerasičkinas ir partneriai“ – 150 (vieno šimto penkiasdešimties) Eur žyminį mokestį, sumokėtą už apeliacinį ir kasacinį skundus.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                Danguolė Bublienė

                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                        Andžej Maciejevski

                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                        Dalia Vasarienė