Civilinė byla Nr. 3K-3-53/2011                                                         Procesinio sprendimo kategorijos: 118.1; 114.9.6.2; 114.11 (S)                                             

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2011 m. vasario 15 d.

Vilnius

 

 

            Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš  teisėjų: Birutės Janavičiūtės, Antano Simniškio ir Prano Žeimio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų V.M. ir S. M. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų V. M. ir S. M. ieškinį atsakovui bankrutuojančiai UAB „Geomatas“ dėl turto vertintojo ekspertizės turto vertei nustatyti akto pripažinimo negaliojančiu.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

            K. K. įmonės „Turto, verslo vertinimo ir audito biuras“ 2003 m. rugsėjo 23 d. atlikto vertinimo duomenimis, 3444,27 kv. m bendro ploto prekybos centro su priestatu, stogine, autorampa, laiptais ir kiemo statiniais, esančių (duomenys neskelbtini), ir priklausančių individualiai įmonei V. ir S. M. prekybos centrui, rinkos vertė, apskaičiuota naudojimo pajamų vertės (pajamų kapitalizavimo) metodu, vertinimo dieną, 2003 m. rugsėjo 23-iąją, buvo 5 678 000 Lt.

            Marijampolės apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, kuri kartu su kitu ieškovu VSDFV Marijampolės skyriumi kreipėsi dėl bankroto bylos individualiai įmonei V. ir S. M. prekybos centrui iškėlimo, nesutikdama su turto vertintojo K. K. atliktu prekybos centro įvertinimu, prašė teismo paskirsti ekspertizę šio turto rinkos vertei nustatyti. Kauno apygardos teismas 2003 m. gruodžio 1 d. nutartimi prašymą tenkino, paskyrė prekybos centro ekspertizę ir pavedė ją atlikti UAB „Geomatas“ turto vertintojui A. B. 2004 m. vasario 5 d. ekspertizės turto vertei nustatyti akte Nr. 04/32 vertintojas A. B. nustatė, kad ginčo nekilnojamojo turto vertė vertinimo dieną yra 3 120 000 Lt.

            Kauno apygardos teismo 2004 m. kovo 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-17/2004 individualiai įmonei V. ir S. M. prekybos centrui iškelta bankroto byla. Priimdamas šią nutartį, teismas vadovavosi ekspertizės, kurią atliko vertintojas A. B., aktu ir sprendė, kad prekybos centro vertė yra 3 120 000 Lt. Individuali įmonė V. ir S. M. prekybos centras apskundė šią teismo nutartį, atskirajame skunde, be kita ko, išdėstydama ir argumentus, kuriais ginčijo teismo pagrįstu ir teisingu pripažintą vertintojo A. B. pateiktą 2004 m. vasario 5 d. ekspertizės turto vertei nustatyti aktą. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2004 m. gegužės 13 d. nutartimi atskirąjį skundą atmetė ir Kauno apygardos teismo 2004 m. kovo 22 d. nutartį paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija, nustačiusi, kad teismo nutartimi paskirta ir A. B. atlikta turto ekspertizė iš dalies neatitinka CPK 217 straipsnio 1 dalies reikalavimų, nes nepateiktas eksperto pasirašytas priesaikos tekstas, sprendė, jog ši išvada nevertintina kaip ekspertizės išvada, tačiau A. B. atliktą turto įvertinimą priėmė ir vertino kaip rašytinį įrodymą. Teisėjų kolegija pripažino vertintojo A. B. atliktą turto vertinimą tinkamu ir priimtinu, nustatytą 3 120 000 Lt prekybos centro vertę – pakankamai artima realiai rinkos vertei ir dėl to sprendė, kad atlikti ekspertizę nereikalinga.   

Ieškovai nurodė, kad, siekdami išsiaiškinti tikrąją prekybos centro rinkos vertę, užsakė trečiąjį jo vertinimą. UAB „Impeksservis“ eksperto J. J. pateiktoje 2004 m. balandžio 26 d. turto vertės nustatymo pažymoje Nr. 171 konstatuota, kad prekybos centro vertė 2004 m. balandžio 26 d. yra 6 191 000 Lt. Su ieškiniu taip pat pateikta Vilniaus Gedimino technikos universiteto specialistų grupės 2005 m. liepos 20 d. atlikta pirmiau nurodytų vertinimų išvadų analizė, kurioje konstatuota, kad: 1) vertintojo A. B. nustatyta prekybos centro 3 120 000 Lt rinkos vertė turto vertinimo dieną (2004 m. vasario 5-ąją) yra neteisinga, nepagrįsta ir neatspindi Marijampolės nekilnojamojo turto rinkos kainų; 2) vertintojų K. K. ir J. J. nustatytos 5 678 000 Lt ir 6 191 000 Lt prekybos centro rinkos vertės vertinimo dieną (2003 m. rugsėjo 23-iąją ir 2004 m. balandžio 26-ąją) yra realios, iš esmės pagrįstos ir atspindi Marijampolės nekilnojamojo turto rinkos vertę.

Teigdami, kad UAB „Geomatas“ vertintojas nepagrįstai nuvertino jų turtą, jo pateiktas įvertinimas grindžiamas tikrove neatitinkančiais faktais ir neteisingai taikytais turto vertinimo metodais, prieštarauja ieškovų interesams, neigiamai veikia jų, kaip verslininkų, gerą vardą bei reputaciją, kurią užsitarnavo ilgu ir sunkiu darbu, be to, ginčo turto įvertinimas 3 120 000 Lt sukėlė itin neigiamų padarinių ieškovams, nes, remiantis jame nurodyta prekybos centro verte, buvo nustatytas ieškovų įmonės (neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens, už kurio prievoles ieškovai atsakingi visu savo turtu) nemokumo faktas, ieškovai, remdamiesi Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 24, 25 straipsniais, prašė pripažinti negaliojančiu UAB „Geomatas“ vertintojo A. B. ekspertizės turto vertei nustatyti aktą Nr. 04/32.   

Šioje byloje Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. vasario 4 d. nutartimi paskirtą ginčo nekilnojamojo turto ekspertizę atlikusi UAB „Delfa“ 2009 m. balandžio 10 d. ekspertizės ataskaitos Nr. 2910 išvadose nurodė, kad, įvertinus visus veiksnius, turinčius įtakos vertinamo pastato – prekybos centro, esančio (duomenys neskelbtini), su kiemo statiniais – vertei, nustatyta, jog geriausiai atspindintis vertinamo objekto rinkos vertę yra naudojimo pajamų vertės (pajamų kapitalizavimo) metodas; 2004 m. vasario 5 d. ginčo nekilnojamojo turto su infrastruktūros elementais ir žemės nuomos teise vertė buvo 6 191 000 Lt.

           

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

 

            Kauno miesto apylinkės teismas 2010 m. sausio 25 d. sprendimu ieškinį tenkino.

            Teismas konstatavo, kad visos byloje pateiktos ginčo nekilnojamojo turto vertės ataskaitos, tarp pat ir ginčijama, atitinka Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 23 straipsnyje įtvirtintus formalius reikalavimus, todėl turi juridinę galią. Teismo nuomone, 2009 m. balandžio 10 d. UAB „Delfa“ atlikta nekilnojamojo turto ekspertizė patvirtina 2004 m. balandžio 26 d. UAB „Impeksservis“ ir iš dalies, su labai maža paklaida, – K. K. įmonės „Turto, verslo vertinimo ir audito biuras“ nustatytą ginčo nekilnojamojo turto rinkos vertę. Teismas pažymėjo, kad šios ekspertizės metu nustatyta, jog UAB „Geomatas“ 2004 m. vasario 5 d. atliktas turto vertinimas, kurio duomenimis, prekybos centro vertė vertinimo dieną – 3 120 000 Lt, nepagrįstas realiais skaičiavimais ir neatspindėjo Marijampolės nekilnojamojo turto rinkos kainų. Klaidingas vertinimas gautas dėl neteisingai nustatytos kapitalizacijos normos r= 21 proc., kuriai apskaičiuoti nebuvo remtasi panašių objektų grynųjų pajamų ir jų rinkos kainų analize (eksperto skaičiavimais, kapitalizacijos norma vertinimo metu buvo r= 9,4 proc.). Teismas nurodė, kad atsakovas kitais rašytiniais lygiaverčiais įrodymais neginčijo ir nepaneigė teismo skirtos ir UAB „Delfa“ atliktos ekspertizės išvadų (CPK 178 straipsnis, 197 straipsnio 2 dalis). Teismo vertinimu, bylos duomenys sudaro pagrindą išvadai, kad UAB „Geomatas“ nustatyta 3 120 000 Lt ginčo nekilnojamojo turto vertė 2004 m. vasario 5 d. neatitiko tikrosios vertinamo objekto vertės, kuri, teismo nuomone, buvo 6 191 000 Lt. Tai konstatavęs, teismas pripažino ieškovų ginčijamą ekspertizės turto vertei nustatyti aktą Nr. 04/32 nepagrįstu ir neteisingu, kartu pažymėdamas, kad klaidingai nustatyta turto rinkos vertė negali būti pagrindas ūkiniams sprendimas priimti. Dėl to teismas, vadovaudamasis Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 24 straipsniu, CK 4.98 straipsniu, tenkino ieškinį.               

            Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinį skundą, 2010 m. liepos 2 d. nutartimi Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. sausio 25 d. sprendimą panaikino ir bylą nutraukė.

Teisėjų kolegijos nuomone, Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 24 straipsnio 3 dalies nuostata, kad turto vertinimo ataskaita laikoma teisinga, kol ji nenuginčyta įstatymų nustatyta tvarka, nereiškia, jog šis nuginčijamas visais atvejais galimas tik pareiškiant dėl to ieškinį teisme, joje nereglamentuojama ginčijimo procedūra bei tvarka. Teisėjų kolegija pripažino bylos duomenis sudarančiais pagrindą konstatuoti, kad ieškovų ginčijamas ekspertizės turto vertei nustatyti aktas Nr. 04/32 buvo pateiktas ir įvertintas kitoje civilinėje byloje kaip įrodymas (CPK 177 straipsnio 2 dalis) – eksperto išvada, pateikta ir išdėstyta ekspertizės akte (CPK 216 straipsnis). Teisėjų kolegija nurodė, kad Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-17/2004, kurioje buvo spręstas bankroto bylos individualiai įmonei V. ir S. M. prekybos centrui iškėlimo klausimas, ekspertizė, kurios aktas ginčijamas šioje byloje, buvo paskirta Kauno apygardos teismo 2003 m. gruodžio 1 d. nutartimi ir įvertinta priimant teismo procesinius sprendimus – Kauno apygardos teismo 2004 m. kovo 22 d. nutartį bei Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. gegužės 13 d. nutartį. Teisėjų kolegijos nuomone, ieškovai, pateikdami ieškinį šioje byloje, siekia nuginčyti įrodymą, kuris turėjo būti ir buvo vertintas kitoje civilinėje byloje, todėl šiam reikalavimui buvo taikytos civilinio proceso normos, reglamentuojančios įrodymų rinkimą, jų tyrimą bei vertinimą (CPK 176–185 straipsniai), o ne ieškinio institutas. Nurodydama, kad įstatyme nenustatyta galimybės ginčyti į bylą pateiktų įrodymų ieškinio teisenos tvarka kitoje byloje (ieškovai turėjo galimybę paneigti ginčijamą ekspertizės aktą jų individualios įmonės bankroto byloje kitais įrodymais, pagrįsdami eksperto išvados nepakankamumą ir nesutikimą su ja (CPK 218, 219 straipsniai)), teisėjų kolegija sprendė, jog ieškovų pateiktas ieškinys dėl ekspertizės turto vertei nustatyti akto Nr. 04/32 pripažinimo negaliojančiu nenagrinėtinas teisme (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Pažymėjusi, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo civilinę bylą, kurioje pareikšti reikalavimai turėjo būti nagrinėjami savarankiška proceso forma teisme (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas), teisėjų kolegija bylą nutraukė (CPK 293 straipsnio 1 punktas).

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

 

            Kasaciniu skundu ieškovai prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Šis kasatorių prašymas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas, kad Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 24 straipsnio 3 dalies nuostata, jog turto vertinimo ataskaita laikoma teisinga, kol ji nenuginčyta įstatymų nustatyta tvarka, nereiškia, jog šis nuginčijimas visais atvejais galimas tik pareiškiant dėl to ieškinį teisme, netinkamai aiškino šią materialiosios teisės normą. Įstatymo nuoroda dėl turto vertinimo ataskaitos nuginčijimo suponuoja atitinkamo reikalavimo nagrinėjimą ginčo teisenos tvarka, t. y. ieškovui teisme reiškiant ieškinį, kurio dalykas yra vertinimo ataskaitos nuginčijimas. Dėl to, kasatorių teigimu, jie, remdamiesi nurodyta įstatymo norma, turėjo teisę reikšti ieškinį atsakovui teisme, nepaisant to, kad jo parengta ir šioje byloje ginčijama turto vertinimo ataskaita buvo pateikta kaip įrodymas kitoje civilinėje byloje. Kasatoriai taip pat nesutinka su apeliacinės instancijos teismo nuomone, kad įrodymo civilinėje byloje (šiuo atveju – turto vertinimo ataskaitos) ginčijimas civilinio proceso prasme (t. y. teikiant kitus įrodymus) užkerta kelią pasinaudoti įstatyme įtvirtinta teise ginčyti turto vertinimo ataskaitą teisme. Kasatorių teigimu, įrodymo ginčijimas civiliniame procese nelygiavertis turto vertinimo ataskaitos nuginčijimui, nes, įrodinėjant turto vertinimo ataskaitos kaip rašytinio įrodymo nepagrįstumą ir netinkamumą CPK nustatyta tvarka, nekyla teisinių padarinių, kurie atsiranda nuginčijus turto vertinimo ataskaitą pagal teisme pareikštą ieškinį. Apskųstoje nutartyje neteisingai išaiškinus Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 24 straipsnio 3 dalies normą, buvo apribota kasatorių teisė ginti savo teises inicijuojant šioje normoje nustatyto pobūdžio ginčą, taigi pažeistas CPK 5 straipsnis.

2. Iš Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 24, 25 straipsnių turinio akivaizdu, kad ieškinys dėl turto vertinimo ataskaitos nuginčijimo turi būti nagrinėjamas tik teisme civilinio proceso tvarka. Dėl to apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas šioje byloje pareikštą ieškinį nenagrinėtinu teisme ir dėl to nutraukdamas bylą, pažeidė CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktą, 293 straipsnio 1 punktą bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos šių proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo praktikos.

3. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas, kad ginčijamas ekspertizės aktas Nr. 04/32 buvo pateiktas ir įvertintas kitoje civilinėje byloje kaip įrodymas – eksperto išvada, pateikta ir išdėstyta ekspertizės akte, ir kad kasatoriai turėjo galimybę paneigti ginčijamą ekspertizės aktą jų individualios įmonės bankroto byloje kitais įrodymais, pagrįsdami eksperto išvados nepakankamumą ir nesutikimą su ja, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles bei nukrypo nuo kasacinio teismo šiuo klausimu formuojamos teismų praktikos. Pirma, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, 2004 m. gegužės 13 d. nutartyje konstatavusi, kad A. B. surašytas ekspertizės aktas negali būti laikomas eksperto išvada, nes neatitinka CPK eksperto išvadai keliamų reikalavimų, vertino šį aktą kaip paprastą rašytinį įrodymą, o ne kaip eksperto išvadą. Taigi šią bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas išvadas apskųstoje nutartyje grindė prielaida, kuri prieštarauja teismo 2004 m. gegužės 13 d. nutartyje konstatuotai aplinkybei. Antra, priimant apskųstą nutartį, nebuvo įvertinti įrodymai, kurie patvirtina, kad kasatoriai išnaudojo visas procesines galimybes ekspertizės aktui Nr. 04/32 kaip įrodymui jų individualios įmonės bankroto byloje ginčyti (jų prašymas dėl papildomos ekspertizės ginčo nekilnojamojo turto vertei nustatyti skyrimo Kauno apygardos teismo buvo atmestas, o pateiktas papildomas įrodymas – vertintojo J. J. parengta 2004 m. balandžio 26 d. turto rinkos vertės nustatymo ataskaita, kurioje nustatyta 6 191 000 Lt prekybos centro vertė, – Lietuvos apeliacinio teismo nepriimtas, vertinant šią ataskaitą kaip naują bylos aplinkybę, o ne kaip įrodymą; dėl teismo 2004 m. gegužės 13 d. nutarties kasacija negalima, todėl kasatoriai neturėjo procesinės galimybės kreiptis dėl žemesnių instancijų teismų padarytų procesinių pažeidimų ištaisymo). Kasatorių įsitikinimu, visapusiškai ištyrus aplinkybes, susijusias su ekspertizės akto Nr. 04/32 ginčijimu, akivaizdu, kad jie, veikdami kaip jų individualios įmonės atstovai, išnaudojo visas procesines galimybes šiam aktui kaip įrodymui pagal civilinio proceso taisykles nuginčyti, todėl turėjo teisę pasinaudoti kitomis įstatymo suteikiamomis jų teisių gynimo priemonėmis – pareikšti ieškinį, kuriuo ginčijamas nurodytas ekspertizės aktas.      

            Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas prašo skundą atmesti, apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą.

 

            Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

            Dėl civilinės bylos nutraukimo CPK 293 straipsnio 1 punkto pagrindu

 

            Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje tiria, ar apeliacinės instancijos teismas, nutraukdamas bylą, nepažeidė procesinės teisės normų.

            Kauno apygardos teismas, spręsdamas, ar individualiai įmonei V. ir S. M. prekybos centrui keltina bankroto byla, ir siekdamas objektyviai nustatyti įmonės turto bei įsiskolinimo santykį, 2003 m. gruodžio 1 d. nutartimi paskyrė prekybos centro rinkos vertės nustatymo ekspertizę, kurią pavedė atlikti UAB „Geomatas“ turto vertintojui A. B. Kauno apygardos teismas 2004 m. kovo 22 d. nutartimi iškėlė individualiai įmonei V. ir S. M. prekybos centrui bankroto bylą. Nurodytoje byloje teismas, nustatydamas prekybos centro rinkos vertę ( 3 120 000 Lt), vadovavosi UAB „Geomatas“ vertintojo A. B. ekspertizės turto vertei nustatyti 2004 m. vasario 5 d. aktu Nr. 04/32, kurį ieškovai ginčija nagrinėjamoje byloje. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2004 m. gegužės 13 d. nutartimi paliko Kauno apygardos teismo 2004 m. kovo 22 d. nutartį nepakeistą, o individualios įmonės V. ir S. M. prekybos centro atskirąjį skundą, kuriuo, be kita ko, buvo ginčyta ir prekybos centro rinkos vertė, atmetė. Teismas nutartyje pasisakė, kad A. B. atlikta prekybos centro vertės ekspertizė iš dalies neatitinka CPK 217 straipsnio 1 dalyje nustatytų ekspertizės išvadai keliamų reikalavimų (nepateiktas eksperto pasirašytas priesaikos tekstas), tačiau jo atliktą turto įvertinimą pripažino tinkamu rašytiniu įrodymu. Apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas prekybos centro rinkos vertę, rašytinius įrodymus – turto vertintojo K. K. 2003 m. rugsėjo 23 d. atlikto turto vertinimo pažymą bei turto vertintojo A. B. ekspertizės turto vertei nustatyti 2004 m. vasario 5 d. aktą – įvertino pagal CPK 185 straipsnio taisykles ir padarė išvadą, kad A. B. atliktas prekybos centro vertinimas yra tinkamas ir priimtinas, nes jo pagrindu nustatyta prekybos centro vertė (3 120 000 Lt) artima realiai rinkos vertei.

            Nagrinėjamoje byloje ieškovai ginčija UAB „Geomatas“ turto vertintojo A. B. turto vertinimo ataskaitą, ieškinio pagrindu nurodydami, kad šioje ataskaitoje nustatyta vertinto turto kaina neatitinka tikrosios turto kainos, neatspindi Marijampolės nekilnojamojo turto rinkos kainos. Teisėjų kolegija pažymi, kad Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 24 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog turto vertinimo ataskaita laikoma teisinga, kol ji nenuginčyta įstatymų nustatyta tvarka, o pagal nurodyto įstatymo 25 straipsnį kilę ginčai dėl turto vertinimo sprendžiami šalių susitarimu arba teismine tvarka, jeigu kituose įstatymuose nenustatyta kitaip. Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 24 straipsnio nuoroda apie turto vertinimo ataskaitos nuginčijimą įstatymų nustatyta tvarka nereiškia, kad tai gali būti daroma tik pareiškiant ieškinį teisme dėl tokio akto pripažinimo negaliojančiu. Ieškovų ginčijamas turto vertintojo A. B. ekspertizės V. ir S. M. prekybos centro vertei nustatyti aktas buvo įvertintas bankroto byloje kaip įrodymas (CPK 177 straipsnio 2 dalis). Ieškovai V. ir S. M. nagrinėjamoje civilinėje byloje siekia ginčo teisena nuginčyti nurodytą įrodymą, kuris buvo vertinamas kitoje civilinėje byloje ir jam buvo taikomos civilinio proceso normos, reglamentuojančios įrodymų rinkimą, jų tyrimą bei vertinimą, o ne ieškinio institutas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad įrodymas, kuris išnagrinėtoje byloje buvo įvertintas pagal CPK nustatytas įrodymų vertinimo taisykles, negali būti materialinio pobūdžio reikalavimo dalyku atskiroje byloje ir ginčijamas CPK nustatyta tvarka. Teismas, gavęs tokį ieškinį, turi atsisakyti jį priimti CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu kaip nenagrinėtiną teisme. Ieškovai, kurie kaip individualios įmonės V. ir S. M. prekybos centro savininkai dalyvavo šios įmonės bankroto byloje kaip atsakovai, nagrinėjamoje byloje, pareikšdami ieškinį dėl rašytinio įrodymo, kuriuo remdamiesi bankroto bylą nagrinėję teismai nustatė prekybos centro rinkos vertę, pripažinimo negaliojančiu, ieškinyje nenurodė, kad šio pastato rinkos vertė nustatyta įsiteisėjusioje apeliacinės instancijos teismo nutartyje. Pagal CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktą teismas tokį ieškinį turėjo atsisakyti priimti kaip nenagrinėtiną teisme. Ieškinys buvo priimtas, teismas jį išnagrinėjo ir priėmė sprendimą ekspertizės turto vertei nustatyti aktą pripažinti negaliojančiu. Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad yra įsiteisėjusi teismo nutartis, kurioje ekspertizės turto vertei nustatyti aktas kaip įrodymas yra įvertintas pagal CPK nustatytas įrodymų vertinimo taisykles, pagrįstai panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir, remdamasis CPK 293 straipsnio 1 punktu, nutraukė bylą.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad pagal kasaciniame skunde išdėstytus argumentus nėra teisinio pagrindo naikinti apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutartį (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

 

Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo

 

Kasacinis teismas patyrė 50,58 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Netenkinus kasacinio skundo, šios išlaidos priteistinos lygiomis dalimis į valstybės biudžetą iš kasatorių (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).

 

            Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

 n u t a r i a :

           

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės V. M. (a. k. (duomenys neskelbtini)) į valstybės biudžetą 25,29 Lt (dvidešimt penkis litus 29 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.

Priteisti iš ieškovo S. M. (a. k. (duomenys neskelbtini)) į valstybės biudžetą 25,29 Lt (dvidešimt penkis litus 29 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

 

Teisėjai                                                                                                            Birutė Janavičiūtė

 

 

                                                                                                                        Antanas Simniškis

 

 

                                                                                                                        Pranas Žeimys