Civilinė byla Nr. e2S-110-431/2020

                                              Teisminio proceso Nr. 2-68-3-26599-2018-1

                                  Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.4.2.7;

 (S)

                                  3.3.4.2.9; 3.3.2.5                                

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. sausio 16 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Laima Gerasičkinienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjos O. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 7 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos O. M. prašymą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „L.E.U. Logistics“ ieškinį atsakovams I. B., D. G. ir O. M. dėl žalos atlyginimo priteisimo, suinteresuotasis asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Inkomlita“ (ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „L.E.U. Logistics“ procesinių teisių perėmėja),

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. liepos 24 d. sprendimu išnagrinėjo civilinę bylą Nr. e2-1263-294/2019 pagal ieškovės BUAB ,,L.E.U. Logistics“ ieškinį atsakovams I. B., D. G. ir  O. M. dėl žalos atlyginimo, ieškovės ieškinį tenkino visiškai ir priteisė ieškovei: iš atsakovo I. B. 5 391,76 Eur žalos atlyginimą, 5 proc. procesines palūkanas, 798,60 Eur bylinėjimosi išlaidų, iš atsakovo D. G. 342,89 Eur žalos atlyginimą, 5 proc. procesines palūkanas, 48,40 Eur bylinėjimosi išlaidų, iš atsakovės O. M. 2 464,82 Eur žalos atlyginimą, 5 proc. procesines palūkanas, 363,00 Eur bylinėjimosi išlaidų. Apeliacine tvarka teismo sprendimas apskųstas nebuvo, todėl 2019 m. rugpjūčio 26 d. įsiteisėjo.

2.       Pareiškėja (atsakovė) O. M. prašė atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. e2-1263-294/2019 pagal CPK 366 straipsnio 1 dalis 9 punktą dėl padarytos aiškios teisės normos taikymo klaidos, kuri galėjo turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą. Nurodė, jog pareiškėja apie priimtą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. liepos 24 d. sprendimą sužinojo tik 2019 m. rugsėjo 4 d., kai gavo Valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – VMI) pranešimą apie nesumokėtus mokesčius pagal vykdomąjį dokumentą civilinėje byloje Nr. e2-1263-294/2019. Pareiškėja nebuvo tinkamai informuota apie teisminį procesą, nors teismas turėjo galimybę sužinoti jos darbo vietą ir pagal CPK nuostatas darbovietės adresu įteikti jai procesinius dokumentus. Teismas netinkamai nustatė žalos dydį pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau - ĮBĮ) 8 straipsnio 4 dalį ir priežastinį ryšį, nepagrįstai taikė CK 2.87 straipsnio nuostatas. Pareiškėja nuo 2015 m. sausio 8 d. iki 2017 m. kovo 20 d. buvo vaiko priežiūros atostogose, todėl žalos įmonei ir jos kreditoriams negalėjo padaryti.

3.       Suinteresuotas asmuo, UAB „Inkomlita“, nesutiko su prašymu, prašė jį atmesti. Nurodė, jog  teismas siuntė procesinius dokumentus atsakovės deklaruotos gyvenamosios vietos adresu ir kitu ieškovei žinomu paskutiniu atsakovės gyvenamosios vietos adresu. Teismas tikrino jam prieinamų viešųjų registrų duomenis, kurie patvirtino, jog pareiškėja tuo metu nedirbo. Ieškovė ieškinį dėl žalos atlyginimo grindė ne tik ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies, tačiau ir CK 2.87 straipsnio nuostatomis. Pareiškėjos nurodoma teismų praktika dėl ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies taikymo yra neaktuali, nes nustačius, jog buvę juridinių asmenų vadovai yra pažeidę CK 2.87 straipsnyje nustatytus reikalavimus, įmonei padaryta žala atlyginama pagal kitus principus. Aplinkybė, jog pareiškėja buvo vaiko priežiūros atostogose, nepaneigia jos padaryto pažeidimo. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovė nemoki buvo jau 2014 m. Pareiškėja iki 2016 m. vasario 26 d. įvykusio akcijų perleidimo UAB „Sun Logistika“ valdė 67 proc. įmonės akcijų ir buvo jos vadovė. Pareiškėja ieškovės akcijas 2016 m. vasario 26 d. perleido už 1 Eur. 

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

4.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. lapkričio 7 d. nutartimi atsisakė atnaujinti procesą pagal pareiškėjos O. M. prašymą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. e2-1263-294/2019.

5.       Teismas nustatė, jog ieškinys su priedais bei teismo šaukimai pareiškėjai buvo siunčiami jos deklaruotu gyvenamosios vietos adresu ir kitu žinomu paskutinės gyvenamosios vietos adresu, tačiau korespondencija pareiškėjai nebuvo įteikta, pareiškėja siuntos neatsiėmė. Nepavykus įteikti procesinių dokumentų, teismas 2018 m. lapkričio 22 d. užklausė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą išrašo apie asmens darbovietę ir nustatė, jog pareiškėja tuo metu nedirbo. Teismas 2019 m. sausio 23 d. nutartimi konstatavo, jog atsakovams (tame tarpe ir pareiškėjai) procesiniai dokumentai grįžo neįteikti, teismas nenustatė kitų adresų, kuriais galima būtų įteikti procesinius dokumentus, todėl atsakovams įteikė šaukimus į teismo posėdį viešo paskelbimo būdu.  

6.       Lietuvos Respublikos Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo (toliau – GVDĮ) 3 straipsnyje numatyta, kad Lietuvos Respublikoje gyvenantys asmenys, išskyrus šio įstatymo 5 straipsnyje nurodytuosius, privalo šiame įstatyme nustatytomis sąlygomis ir tvarka deklaruoti savo gyvenamąją vietą. GVDĮ 4 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, kad gyvenamąją vietą deklaruoja Lietuvos Respublikos piliečiai, gimę ir gyvenantys Lietuvos Respublikoje, atvykę gyventi į Lietuvos Respubliką ilgiau kaip 183 dienoms per metus ar keičiantys gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje. Pati pareiškėja nurodo, jog faktiškai gyvena kitu adresu, tačiau savo pareigos įtvirtintos GVDĮ 3 ir 4 straipsniuose neįvykdė, tai yra savo pasikeitusios gyvenamosios vietos nedeklaravo. Todėl privalo priimti visas neigiamas šios pareigos nevykdymo pasekmes.

7.       Aplinkybė, jog teismas, turėdamas informaciją, jog pareiškėja nedirba, pakartotinai neužklausė duomenų apie jos darbo vietą, nereiškia, kad teismas, įteikdamas pareiškėjai korespondenciją, padarė esminę klaidą. Bylos nagrinėjimo metu pareiškėjai visais žinomais adresais buvo siunčiamas ieškinys ir patikslintas ieškinys. Pareiškėjai nevykdant savo pareigos tinkamai deklaruoti savo gyvenamąją vietą, pareiškėja praranda teisinį pagrindą gintis šia aplinkybe, vertinant jai skirtos korespondencijos įteikimą. Pareiškėjai siunčiant ir įteikiant teismo dokumentus, CPK teisės normos pažeistos nebuvo, todėl pripažinti, jog šiuo atveju buvo padaryta aiški teisės normos taikymo klaida, nėra pagrindo.

8.       Pareiškėja nurodė, jog nuo 2015 m. sausio 8 d. iki 2017 m. kovo 20 d. ji buvo vaiko priežiūros atostogose ir nevadovavo įmonei, todėl žalos įmonei ir jos kreditoriams nepadarė. Byloje esantis Juridinių asmenų registro išrašas patvirtina, jog nuo 2011 m. gegužės 31 d. iki 2016 m. vasario 26 d. UAB „L.E.U. Logistics“ vadovo pareigas ėjo pareiškėja. Pateikta 2016 m. vasario 26 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartis patvirtina, jog pareiškėja valdė 67 proc. UAB „L.E.U. Logistics“ akcijų. Taigi pareiškėja buvo atsakinga už atsiradusią žalą, tiek kaip juridinio asmens valdytoja (direktorė), tiek kaip juridinio asmens dalyvė (akcininkė). Pareiškėjai įmonės nemokumo faktas buvo žinomas dar iki vaiko priežiūros atostogų suteikimo (2015 m. sausio 7 d.). Bylos duomenys patvirtina, jog įmonė nuostolingai dirbo jau nuo 2013 metų, 2014 metais įmonės nuostolis tik didėjo.

9.       Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką vaiko priežiūros atostogų suteikimas neatleidžia vadovo nuo pareigos laikytis įstatymuose nustatytų, taip pat fiduciarinių pareigų bendrovei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-331-695/2015). Vilniaus miesto apylinkės teismas, priimdamas sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-1263-294/2019, rėmėsi pateiktais įrodymais, Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. eB2-3632-866/2018 dėl UAB „L.E.U Logistics“ bankroto bylos iškėlimo nustatytomis aplinkybėmis ir priteisė iš pareiškėjos jos vadovavimo laikotarpiu atsiradusią žalą, todėl pareiškėjos nurodomos aplinkybės ir teiginiai laikytini deklaratyviais ir atmestini. Pareiškėja apie Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. liepos 24 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-1263-294/2019 sužinojo 2019 m. rugsėjo 4 d., tai yra nepraėjus trims mėnesiams nuo teismo sprendimo paskelbimo dienos (CPK 307 straipsnio 3 dalis). Pareiškėja, atstovaujama profesionalaus teisininko, turėjo galimybę kreiptis į teismą dėl apeliacinio skundo padavimo termino atnaujinimo.

II.                      Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį  argumentai

10.       Pareiškėja O. M. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 7 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atnaujinti procesą arba perduoti proceso atnaujinimo klausimą pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

10.1.                       Teismas pažeidė CPK 370 straipsnyje įtvirtintą prašymo atnaujinti procesą nagrinėjimo tvarką.  Prašymas atnaujinti procesą susideda iš trijų stadijų: prašymo atnaujinti procesą priėmimo, prašymo atnaujinti procesą nagrinėjimo ir atnaujintos bylos nagrinėjimo iš esmės. Antrojoje stadijoje sprendžiamas klausimas dėl proceso atnaujinimo byloje. Spręsdamas šį klausimą, teismas patikrina, ar prašymas atnaujinti procesą paduotas nepraleidus CPK 368 straipsnyje nustatyto termino ir ar egzistuoja CPK 366 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti proceso atnaujinimo pagrindai (CPK 370 straipsnio 2 dalis). Šioje prašymo atnaujinti procesą nagrinėjimo stadijoje teismas neatlieka išsamios proceso atnaujinimo pagrindų analizės, o įvertina procesines prielaidas procesui byloje atnaujinti. Teismas sprendžia, ar yra CPK 366 straipsnyje nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų, tačiau galutinai dėl ginčo esmės nepasisako, todėl teismo nutarties, kuria atnaujinamas bylos nagrinėjimas, paskirtis yra procesinė.

10.2.                       Pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu teismo sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Teismas nepasisakė dėl visų pareiškėjos nurodytų teisės taikymų klaidų, tai yra dėl netinkamai nustatyto žalos dydžio pagal ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalį ir priežastinio ryšio tarp bendros išaugusios įmonės skolų sumos, kuri liks nepadengta, ir pareiškėjos pareigos inicijuoti bankroto bylą nebuvimo, bei nepagrįstai taikytų CK 2.87 straipsnio nuostatų. Teismas nenagrinėjo ir nutartyje dėl nurodytų teisės normų taikymo klaidų iš viso nepasisakė. Teismas neįvykdė pareigos motyvuotai nustatyti, ar yra CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas.

11.       Suinteresuotas asmuo UAB „Inkomlita“ atsiliepimu į pareiškėjos O. M. atskirąjį skundą nesutinka su skundu, prašo jį atmesti ir palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 7 d. nutartį nepakeistą. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

11.1.                       Teismas vertino ir pasisakė dėl visų pareiškėjos prašyme atnaujinti procesą įvardintų aiškių teisės normos taikymo klaidų. Teismas vertino pareiškėjos nurodyta aplinkybes ir nustatė, jog   pareiškėja buvo atsakinga už atsiradusią žalą, tiek kaip juridinio asmens valdytoja (direktorė), tiek kaip juridinio asmens dalyvė (akcininkė). Pareiškėjos nurodomas faktas apie pareiškėjos vaiko priežiūros atostogas nepaneigia jos padaryto ir teismo nustatyto pažeidimo dėl nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, nes bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjai įmonės nemokumo faktas buvo žinomas dar iki vaiko priežiūros atostogų suteikimo (2015 m. sausio 7 d.), o įmonė nuostolingai dirbo jau nuo 2013 metų, 2014 metais įmonės nuostolis tik didėjo. Teismų praktikoje pripažįstama, kad vien tik aplinkybė, jog sprendimas ir jo motyvai neatitinka vienos iš proceso šalių pozicijos, ir jame nėra aptarti absoliučiai visi tos šalies procesiniuose dokumentuose išdėstyti teiginiai ar nurodyti įrodymai, nereiškia, kad teismo priimtas sprendimas yra nemotyvuotas.

11.2.                       Teismas, atsižvelgus į byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, surinktą medžiagą, byloje priimto įsigaliojusio teismo sprendimo motyvus ir argumentus, pareiškėjos pateikto prašymo atnaujinti procesą pagrindus ir motyvus bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką dėl esminės teisės taikymo klaidos nustatymo kriterijų, nenustatė aplinkybių, sudarančių pagrindą abejoti įsiteisėjusio teismo sprendimo teisėtumu. Todėl teismas tiesiog konstatavo, kad nagrinėjamu atveju dėl nurodytų argumentų nėra pagrindo konstatuoti, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas, siųsdamas ir įteikdamas ieškinį ir jo priedus, bei priimdamas 2019 m. liepos 24 d. sprendimą, padarė aiškią teisės normos taikymo klaidą. Taigi nėra pagrindo atnaujinti procesą pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktą.

III.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

12.       Apeliacijos objektu yra pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo atmestas pareiškėjos prašymas dėl proceso atnaujinimo dėl jos nurodytų teismo padarytų aiškių teisės taikymo klaidų, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas nagrinėja laikydamasis atskirojo skundo ribų ir ex officio (lot. pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnis). Absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų teismas nenustatė.

13.       Proceso atnaujinimo institutas – išimtinis įsiteisėjusių teismų sprendimų peržiūrėjimo būdas. Jį galima taikyti konstatavus vieną iš CPK 366 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų, kurių sąrašas baigtinis. Kasacinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad šie proceso atnaujinimo pagrindai turi būti taikomi neformaliai, laikantis teisinio apibrėžtumo principo, todėl proceso atnaujinimas galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinamoms aplinkybėms. Proceso atnaujinimas dažniausiai taikomas tada, kai suinteresuotas asmuo nebeturi galimybės apginti savo pažeistas teises ir interesus kitais teismų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės instancinės sistemos būdais. Dėl to procesas privalo būti atnaujinamas, jeigu yra pagrindas manyti, kad dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kurias jis įvardija kaip proceso atnaujinimo pagrindą, byloje priimti teismų procesiniai sprendimai gali būti neteisėti ir nepagrįsti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-468/2014; 2018 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-31-611/2018).

14.       Pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktą procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pirmosios instancijos teismo sprendime (nutartyje, įsakyme ar nutarime) yra padaryta aiški teisės normos taikymo klaida, kuri galėjo turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą (nutartį, įsakymą ar nutarimą), ir sprendimas (nutartis, įsakymas ar nutarimas) nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje pripažįstama, kad tai, kokia teisės normos taikymo klaida kvalifikuotina kaip aiški CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto prasme, įstatyme neatskleista, ši sąvoka yra vertinamoji. Klaida turi būti ne tik aiški, bet ir esminė, t. y. tokia, kuri daro sprendimą (nutartį) neteisėtą. Pirmosios instancijos teismo padaryta aiški teisės normos taikymo klaida gali būti suprantama kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas ar jai taikyti svarbių bylos aplinkybių nenustatymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai; neginčijamai neprotingas vertinamojo pobūdžio aplinkybių įvertinimas ir panašūs atvejai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-403/2008; 2011 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2011).

15.       Nagrinėjamoje byloje bankrutavusi įmonė ieškiniu reikalavo priteisti iš atsakovų, buvusių įmonės vadovų, žalą, padarytą nevykdant pareigos laiku inicijuoti bankroto bylą (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis). Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. liepos 24 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1263-294/2019 ieškinį patenkino visiškai ir iš pareiškėjos, buvusios įmonės vadovės ir akcininkės, priteisė ieškovei 2 464,82 Eur žalos atlyginimą, 5 proc. procesines palūkanas ir 363,00 Eur bylinėjimosi išlaidų. Pareiškėja prašyme dėl proceso atnaujinimo teigia, jog teismas sprendime padarė aiškias teisės normos taikymo klaidas, netinkamai nustatydamas žalos dydį pagal ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalį, nenustatydamas priežastinio ryšio tarp bendros išaugusios įmonės skolų sumos, kuri liks nepadengta, ir pareiškėjos pareigos inicijuoti bankroto bylą iškėlimo, nepagrįstai taikydamas CK 2.87 straipsnio nuostatas.

16.       Teismų praktikoje yra išaiškinta, jog tuo atveju, jei yra reiškiamas ieškinys dėl atsakomybės už pareigos laiku inicijuoti bankroto bylą pažeidimą (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis), teismas turi įvertinti, ar ir kada ši pareiga kilo, ar bendrovės vadovai šią pareigą pažeidė ir kokios šio pažeidimo teisinės pasekmės. Atsakomybė įmonės vadovui minėtu pagrindu taikoma tik nustačius visas civilinės atsakomybės sąlygas. Tam, kad būtų konstatuotas vadovo veiksmų neteisėtumas, pirmiausiai turi būti nustatytas vadovo pareigos inicijuoti bankroto bylą atsiradimo momentas. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, nesant kitų ĮBĮ įtvirtintų bankroto bylos iškėlimo pagrindų, atsiradusių anksčiau nei nemokumas, įmonės vadovo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo kyla, kai įmonė pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus kriterijus yra nemoki. Įmonės vadovas gali įvertinti, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, ir anksčiau, nei atsiranda pagrindas pripažinti įmonę nemokia pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus kriterijus, tačiau vertinant pareigos atsiradimo momentą taikytina ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014; 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-469/2015).

17.       Nuo tada, kai įmonė tampa nemoki, vadovui atsiranda pareiga inicijuoti bankroto bylą, todėl jei nuo to momento dėl vadovo neteisėtų ir kaltų veiksmų įmonės įsipareigojimai kreditoriams padidėja, šis padidėjimas yra laikytinas žala. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad, atsižvelgiant į civilinės atsakomybės instituto esmę, įmonės vadovui taikoma civilinė atsakomybė nėra sankcija už neteisėtus veiksmus, žalos dydis kiekvienu atveju nustatomas pagal faktines bylos aplinkybes, todėl vienais atvejais gali būti lygus bankroto byloje patvirtintų reikalavimų sumai, kitais atvejais – bankroto byloje nepatenkintų kreditorių reikalavimų daliai, arba, kai nustatoma, kad ne visa nepadengta skolų dalis atsirado dėl to, jog atsakingi asmenys laiku nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo, – mažesnis už ją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014).

18.       Kasacinis teismas taip pat yra konstatavęs, kad vertinant padarytą žalos dydį ir priežastinį ryšį turi būti vertinama vadovo valdymo laikotarpiu bendra įmonės skolų apimtis, išaugusi dėl bankroto bylos neinicijavimo laiku, todėl žala galėtų būti laikomas bendras išaugęs įmonės skolos dydis atsakovo įmonės valdymo laikotarpiu, nustačius ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, o ne visa kreditorių finansinių reikalavimų suma, nutartimi patvirtinta iškėlus įmonei bankroto bylą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014).

19.       Nagrinėjamoje byloje ieškovė pateikė duomenis, patvirtinančius įmonės nemokumo momentą, taip pat pateikė duomenis patvirtinančius, kada susidarė ir kiek padidėjo įmonės skolos jos kreditoriams – VMI, VSDFV Vilniaus skyriui ir UAB „Apsaugos komanda“ – kiekvieno iš jai vadovavusių atsakovų, tame tarpe ir pareiškėjos, vadovavimo laikotarpiu (el.b., 1 t., l. 119-120; 124-126). Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. liepos 24 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-1263-294/2019 rėmėsi nutarties 16-17 punkte cituota teismų praktika, nustatė įmonės nemokumo momentą nuo 2014 m., pareiškėjos vadovavimo įmonei laikotarpį nuo 2011 m. birželio 3 d. iki 2016 m. vasario 26 d. ir, remdamasis ieškovės pateiktu skolų apskaičiavimu, pripažino, jog pareiškėja savo vadovavimo įmonei laikotarpiu laiku nesumokėjo kreditoriams nustatytų mokesčių. Teismas sprendime taip pat pabrėžė, jog atsakovai nesilaikė pareigos, nesutikdami su ieškovės pateiktu skolų susidarymo laikotarpiu ir jų dydžių apskaičiavimu, jiems motyvuotai ir pagrįstai prieštarauti.

20.       Pareiškėja prašyme dėl proceso atnaujinimo nepateikė jokių duomenų, galinčių paneigti teismo nustatytą bankrutavusios įmonės nemokumo momentą ar patvirtinti ieškovės pateiktų įmonės skolų VSDFV Vilniaus skyriui, VMI ir UAB „Apsaugos komanda“ atsiradimo ir jų dydžio augimo nuo 2014 m. iki 2016 m. vasario 26 d., kada pareiškėja pasitraukė iš įmonės vadovės pareigų, nepagrįstumą. Taigi pareiškėja nepaneigė nei teismo nustatyto ir iš jos priteisto įmonei žalos dydžio, nei priežastinio ryšio tarp bendros išaugusios įmonės skolų sumos, kuri liks nepadengta, ir pareiškėjos pareigos inicijuoti bankroto bylą iškėlimo. Taip pat pareiškėja, teigdama, jog teismas nepagrįstai taikė CK 2.87 straipsnio nuostatas, nenurodė jokių argumentų ir nepateikė jokių duomenų, kaip šio straipsnio nuostatų taikymas ar netaikymas gali įtakoti teismo jau nustatytos pareiškėjos padarytos žalos įmonei atlyginimo klausimą.

21.       Pagrindinis pareiškėjos argumentas dėl galimos teismo sprendime padarytos klaidos, kuris buvo pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais, buvo jos buvimas vaiko priežiūros atostogose nuo 2015 m. sausio 8 d. iki 2017 m. kovo 20 d. Tačiau pirmos instancijos teismas įvertino šią aplinkybę ir ją pagrindžiančius duomenis bei detaliai argumentavo, kodėl ši aplinkybė neturi įtakos Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. liepos 24 d. sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui. Pareiškėja atskirajame skunde šių pirmos instancijos teismo motyvų neginčija.

22.       Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą bei įvertinęs atskirojo skundo argumentus, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas, susijusias su proceso atnaujinimo institutu, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Atskirojo skundo argumentai ir juos pagrindžiantys motyvai panaikinti skundžiamą teismo nutartį prielaidų nesudaro.

23.       Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę, nei 3 Eur sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio ir 96 straipsnio 6 dalį bei teisingumo ministro ir finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos. 

          Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi CPK 315 straipsnio 5 dalimi, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu ir 339 straipsniu,

n u t a r i a:

        Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 7 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja                                  Laima Gerasičkinienė