Civilinė byla Nr. e3K-3-89-1249/2026
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-22409-2024-4
Procesinio sprendimo kategorija 3.4.6.2
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2026 m. gegužės 27 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijos Tamošiūnienės (kolegijos pirmininkės), Agnės Tikniūtės ir Eglės Zemlytės (pranešėjos),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos R. J. M. (R. J. M.) kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2025 m. spalio 16 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos R. J. M. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą, aiškinimo ir taikymo.
2. Pareiškėja prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jos senelė L. A. (taip pat žinoma kaip L. A. ir (arba) L. G.) iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietė, išvykusi iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.
3. Pareiškėja nurodė, kad ji pateikė Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, suinteresuotas asmuo) prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, tačiau Migracijos departamentas priėmė sprendimą, jog nėra pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėja yra Lietuvos Respublikos piliečio, tokį statusą turėjusio iki 1940 m. birželio 15 d., palikuonė. Pareiškėjos nuomone, jos pateikti įrodymai patvirtina, kad jos senelė turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, nes: ji gimė (duomenys neskelbtini) Vilniuje ir nuolat gyveno Vilniaus apskrityje; (duomenys neskelbtini) susituokė su Lietuvos piliečiu; jos tėvai (pareiškėjos proseneliai) 1940 m. kovo–balandžio mėnesiais pateikė prašymus pateikti dokumentus, kurie reikalingi Lietuvos pasui gauti. Taip pat pareiškėjos senelė buvo laikoma Lietuvos Respublikos piliete ir pagal 1939 m. spalio 27 d. Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatymo (toliau – ir Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamais įstatymas) nuostatas, be to, ji iki 1940 m. birželio 15 d. buvo laikoma Lietuvos Respublikos piliete remiantis šeimos ryšiu, t. y. buvo sudariusi santuoką su Lietuvos piliečiu.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. kovo 10 d. sprendimu pareiškėjos pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo atmetė.
5. Teismas nustatė, kad pareiškėjos senelė gyveno toje teritorijoje, kuri pagal 1920 m. liepos 15 d. Lietuvos Respublikos ir Sovietų Rusijos taikos sutartį (toliau – ir 1920 m. liepos 12 d. Taikos sutartis su Rusija) buvo priskirta (perduota) Lietuvos Respublikai ir kuri nuo 1920 m. buvo okupuota Lenkijos Respublikos, t. y. kad pareiškėjos senelė turėjo gyvenamąją vietą Vilniaus srityje.
6. Teismas pažymėjo, kad specialiosios Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (toliau – ir Pilietybės įstatymas) nuostatos teisę į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą suteikia ne tiems asmenims, kurie iki 1940 m. birželio 15 d. buvo (galėjo būti) laikomi Lietuvos Respublikos piliečiais, ir jų palikuonims, o tiems asmenims, kurie realiai (faktiškai) įgyvendino savo subjektinę teisę, t. y. buvo (tapo) Lietuvos Respublikos piliečiais, ir tokių asmenų palikuonims. Ši aplinkybė svarbi, be kita ko, kaip užkertanti kelią dvigubai pilietybei, kurios neleistinumo principas pirmą kartą buvo įtvirtintas 1922 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijos 9 straipsnyje.
7. Atsižvelgdamas į tai, kas nurodyta, teismas konstatavo, kad, 1939 m. spalio 27 d. Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatymo įsigaliojimo metu pareiškėjos senelei ir proseneliams turint Lenkijos Respublikos pilietybę, jiems negalėjo būti savaime suteikiama (pripažįstama) ir Lietuvos Respublikos pilietybė, kuri šiems asmenims būtų dar viena pilietybė greta jau turėtos Lenkijos Respublikos pilietybės.
8. Teismas konstatavo, kad byloje nėra duomenų apie pareiškėjos senelės turėtą (įgytą) Lietuvos Respublikos pilietybę laikotarpiu nuo 1939 m. spalio 27 d. Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatymo įsigaliojimo iki (duomenys neskelbtini) santuokos sudarymo. Tokių duomenų nėra ir nuo (duomenys neskelbtini) santuokos su Lietuvos Respublikos piliečiu sudarymo iki 1940 m. birželio 15 d.
9. Teismo vertinimu, byloje pateikti duomenys neteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjos senelė kokiu nors laikotarpiu iki 1940 m. birželio 15 d. galėjo būti įgijusi Lietuvos Respublikos pilietybę, be kita ko, atsisakiusi (netekusi) Lenkijos Respublikos pilietybės. Priešingai, nurodytų aplinkybių visuma patvirtina, kad pareiškėjos senelė turėjo stipresnį (glaudesnį) ryšį su Lenkijos Respublika, kurios pilietybę atitinkamuose dokumentuose pati nurodydavo ir po 1940 m. birželio 15 d. emigravusi į užsienį.
10. Klaipėdos apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal pareiškėjos apeliacinį skundą, 2025 m. spalio 16 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.
11. Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi Pilietybės įstatymo nuostatomis, pagal kurias teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę siejama su tuo, kad pats asmuo ar jo protėvis iki 1940 m. birželio 15 d. būtų oficialiai ir teisiškai turėjęs Lietuvos Respublikos pilietybę. Teismas pabrėžė, kad pareiga pateikti dokumentus, patvirtinančius tokią teisę, tenka pareiškėjai.
12. Vertindamas bylai aktualų teisinį reguliavimą, teismas išsamiai aptarė 1939 m. spalio 27 d. Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatymo 3 straipsnį bei 1940 m. gegužės 3 d. šio įstatymo pakeitimą. Iš šių normų teismas padarė išvadą, jog tam, kad Vilniaus krašte gyvenę asmenys ir jų vaikai būtų laikomi Lietuvos piliečiais, turėjo būti nustatytos abi įstatyme nurodytos sąlygos: pirma, asmenys 1920 m. liepos 12 d. Taikos sutarties su Rusija ratifikavimo dokumentų pasikeitimo dieną turėjo būti laikomi Lietuvos piliečiais; antra, jie turėjo turėti gyvenamąją vietą atitinkamoje teritorijoje įstatymo įsigaliojimo metu.
13. Teismas atmetė pareiškėjos argumentą, jog jos senelė ir proseneliai Lietuvos pilietybę įgijo ipso jure (pagal įstatymą) pagal 1920 m. liepos 12 d. Taikos su Rusija sutarties 6 straipsnį. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šis argumentas nėra pakankamas, nes byloje nepateikta jokių dokumentų, patvirtinančių, kad pareiškėjos protėviai sutarties ratifikavimo dokumentų pasikeitimo dieną buvo laikomi Lietuvos piliečiais. Priešingai, byloje esantys archyviniai dokumentai rodo, kad pareiškėjos senelė ir proseneliai buvo įvardijami kaip Lenkijos Respublikos piliečiai, jiems buvo išduoti Lenkijos dokumentai, todėl nebuvo pagrindo konstatuoti, kad jie tuo pačiu laikotarpiu buvo ir Lietuvos piliečiai.
14. Teismas akcentavo, kad pareiškėjos pateikti dokumentai patvirtina ne Lietuvos, o Lenkijos pilietybės faktą. Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymos ir jose minimi prašymai dėl Lenkijos pasų išdavimo, taip pat išduotų Lenkijos Respublikos pasų įrašai patvirtina, kad pareiškėjos senelė ir jos tėvai buvo traktuojami kaip Lenkijos Respublikos piliečiai. Tokių duomenų kontekste vien aplinkybė, kad jie gyveno teritorijoje, kuri pagal tarptautines sutartis buvo priskirta Lietuvai, nesudaro teisinio pagrindo pripažinti, jog jie iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę.
15. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad, po 1939 m. pasikeitus politinei situacijai Vilniaus krašte, Lietuvos pilietybė nebuvo suteikiama savaime. Tam buvo būtini aktyvūs paties asmens veiksmai – kreipimasis dėl Lietuvos pilietybės pripažinimo ar Lietuvos paso išdavimo, atitinkamų institucijų sprendimai. Taigi teismas pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pilietybė tokiu atveju buvo įgyjama ne automatiškai, o tik po oficialių procedūrų įvykdymo. Byloje nebuvo pateikta pakankamų duomenų, jog pareiškėjos senelė ar proseneliai šias procedūras būtų realiai užbaigę ir tapę Lietuvos Respublikos piliečiais.
16. Teismas atkreipė dėmesį ir į tą aplinkybę, kad nors viename 1940 m. prašyme nurodyta, jog pareiškėjos prosenelis prašė išduoti archyvinius dokumentus, reikalingus Lietuvos vidaus pasui gauti, toks prašymas pats savaime neįrodo Lietuvos pilietybės įgijimo. Byloje nėra duomenų, kad šis prašymas būtų buvęs patenkintas, kad asmeniui būtų buvęs išduotas Lietuvos pasas ar kad jo pilietybės klausimas būtų buvęs išspręstas teigiamai. Todėl tokio pobūdžio dokumentas teismui nesudarė pagrindo konstatuoti realų subjektinės teisės į Lietuvos pilietybę įgyvendinimą.
17. Pareiškėjos argumentai, susiję su teisės doktrina, taip pat nebuvo pripažinti pakankamu pagrindu tenkinti apeliacinį skundą. Teismas pažymėjo, kad doktrinoje pateikiami istoriniai ir teisiniai išaiškinimai negali būti laikomi oficialiu teisės šaltiniu, todėl vien tik doktrininiu aiškinimu negalima įrodyti konkretaus asmens turėtos pilietybės fakto. Tokie duomenys gali būti vertinami tik kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, tačiau nagrinėjamu atveju jie nepaneigė archyvinių dokumentų visumos, rodančios pareiškėjos protėvių Lenkijos pilietybę.
18. Nagrinėdamas argumentus dėl senelės pilietybės įgijimo šeiminiu ryšiu, teismas konstatavo, kad vien santuokos su Lietuvos Respublikos piliečiu sudarymo faktas nebuvo pakankamas Lietuvos pilietybės įgijimui konstatuoti. Nors 1939 m. Lietuvos pilietybės įstatymas nustatė galimybę ne Lietuvos pilietei, susituokusiai su Lietuvos piliečiu, įgyti Lietuvos pilietybę, tačiau ir tokiu atveju turėjo būti atliekami tam tikri oficialūs veiksmai, susiję su pilietybės suteikimu, turimos kitos valstybės pilietybės atsisakymu ar kitų teisinių formalumų įvykdymu. Byloje tokių duomenų apie pareiškėjos senelės veiksmus ar dėl jos priimtus oficialius sprendimus nebuvo pateikta.
19. Teismas nepripažino pagrįstu ir pareiškėjos argumento, kad duomenų apie jos senelės pilietybę santuokos sudarymo metu nebuvimas leistų preziumuoti Lietuvos pilietybę. Apeliacinės instancijos teismas išaiškino, kad įrašų ar dokumentų nebuvimas pats savaime nepatvirtina jokio konkretaus teisinio statuso. Priešingai, kitų byloje esančių duomenų visuma, įskaitant vėlesnius dokumentus, kuriuose pareiškėjos senelės pilietybė nurodyta kaip Lenkijos Respublikos, neleido daryti išvados, kad iki 1940 m. birželio 15 d. ji buvo įgijusi Lietuvos pilietybę.
20. Reikšmingu argumentu teismas laikė ir istorinį bei konstitucinį dvigubos pilietybės neleistinumo principą. Byloje nustatyta, kad pareiškėjos senelė ir proseneliai turėjo Lenkijos Respublikos pilietybę, todėl Lietuvos pilietybė negalėjo būti jiems savaime pripažinta kaip dar viena pilietybė greta jau turėtos Lenkijos pilietybės. Teismas pabrėžė, kad tiek tarpukario Lietuvos konstitucinis reguliavimas, tiek vėlesnė teismų praktika nuosekliai rėmėsi principu, jog dviguba pilietybė negalima, išskyrus įstatyme aiškiai įtvirtintas išimtis, o tokių išimčių nagrinėjamu atveju nenustatyta.
21. Teismas taip pat nurodė, kad nors dėl istorinių aplinkybių tiesioginių pilietybę patvirtinančių dokumentų nebuvimas savaime neužkerta kelio nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, tačiau tokiu atveju būtina pateikti pakankamai nuoseklią, neprieštaringą ir pakankamą netiesioginių įrodymų visumą. Nagrinėjamoje byloje tokios įrodymų visumos nebuvo. Byloje esantys netiesioginiai duomenys ne tik nepatvirtino pareiškėjos pozicijos, bet, priešingai, rodė glaudesnį pareiškėjos protėvių teisinį ryšį su Lenkijos Respublika.
22. Spręsdamas dėl įrodinėjimo pareigos, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad būtent pareiškėjai tenka procesinė pareiga įrodyti juridinę reikšmę turintį faktą. Jeigu pareiškėja šios pareigos neįvykdo ir pateiktų įrodymų visuma nesudaro pakankamo pagrindo teismui susiformuoti vidinį įsitikinimą dėl prašomo fakto buvimo, pareiškimas negali būti tenkinamas. Nagrinėjamu atveju teismas konstatavo, kad pareiškėjos pateikti netiesioginiai įrodymai nesudaro pagrindo daryti net ir prielaida grindžiamą išvadą dėl pareiškėjos reiškiamo reikalavimo pagrįstumo.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
23. Kasaciniu skundu pareiškėja prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir priimti naują sprendimą – pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo tenkinti; tuo atveju, jeigu teismas negali priimti naujo sprendimo, prašo perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės arba pirmosios instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
23.1. Akcentuodamas faktinį pilietybės įgyvendinimą teismas paneigė Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimą ipso jure. Teismas ignoravo pareiškėjos senelės sudarytos santuokos su Lietuvos piliečiu teisines pasekmes, t. y. teismas be jokio pagrindo nutartyje nesivadovavo 1939 m. Lietuvos pilietybės įstatymo 2 straipsniu, aiškiai ir be jokių išlygų nurodančiu, kad „ne Lietuvos pilietė, susituokusi su Lietuvos piliečiu, įgyja Lietuvos pilietybę“. Jokių sąlygų apie šios teisės įgyvendinimą, t. y. apie tapimą Lietuvos piliete vėliau (kai kokias nors sąlygas asmuo įgyvendins), tarpukario Lietuvos teisės aktai nenustatė.
23.2. Skundžiamoje nutartyje teismas, abstrakčiai konstatuodamas, kad pareiškėjos senelė nėra įgyvendinusi per santuoką su Lietuvos piliečiu įgytos teisės į Lietuvos pilietybę, taip ir nepateikė nuorodos ar citatos jokios tarpukario teisės normos ar bet kokio kito teisės šaltinio, kuriame tokios teisės įgyvendinimas (kaip sąlyga tapti Lietuvos piliete) būtų reglamentuotas. Taigi santuokos su Lietuvos piliečiu sudarymo faktas, vadovaujantis tuometiniais teisės aktais, neabejotinai reiškė, kad sutuoktinė ipso jure įgijo Lietuvos pilietybę ir dėl to santuokos metrikai buvo laikomi turimą Lietuvos pilietybę įrodančiu ir pakankamu dokumentu asmens tapatybės dokumentui – Lietuvos pasui – išduoti.
23.3. Teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas – iškraipė tarpukariu galiojusių teisės aktų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo pagal 1939 m. spalio 27 d. Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamąjį įstatymą ir 1920 m. liepos 12 d. Taikos su Rusija sutarties sąlygas aiškinimą. Teismas asmens tapatybės dokumento – paso – išdavimo administracinę procedūrą be jokio pagrindo tapatino su pilietybės įgijimu ipso jure, todėl priėjo prie nepagrįstos išvados, jog asmenys, nors ir atitinkantys teisės aktų nuostatas (įtvirtinančias, kokie asmenys yra laikomi Lietuvos piliečiais), savaime negalėjo būti pripažįstami Lietuvos piliečiais, jeigu nepateikiama įrodymų, pagrindžiančių Lietuvos piliečio paso išdavimą tokiam asmeniui.
23.4. Teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, pagal kurią teismas, vertindamas Vilniaus krašte gyvenusių asmenų pilietybės statusą remiantis tuometine teisės doktrina, nurodė, jog asmenys piliečiais pagal 1939 m. spalio 27 d. Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamąjį įstatymą tampa ipso jure (pagal įstatymą). Skundžiamoje nutartyje dėstomos teismo išvados niekaip nesuderinamos nei su 1920 m. liepos 12 d. Taikos su Rusija sutarties 6 straipsnio nuostatomis, nei su istorinėmis aplinkybėmis. Nesant byloje ginčo, kad pareiškėjos senelės šeima yra nuo seno gyvenę Vilniaus krašte (t. y. atitinka 1939 m. spalio 27 d. Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatymo sąlygas), nėra jokių teisinių argumentų, kodėl ši šeima neturėjo ar negalėjo tapti ipso jure Lietuvos piliečiais.
23.5. Aplinkybė, jog asmuo neturi Lietuvos paso (t. y. tapatybės dokumento), nepaneigia jo pilietybės, įgytos remiantis tarpukario teisės aktų nuostatomis, statuso. Nei 1939 m. spalio 27 d. Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamasis įstatymas, nei 1920 m. Taikos su Rusija sutarties sąlygos ar 1939 m. Lietuvos pilietybės įstatymas nenustatė, jog asmuo laikomas piliečiu tik tuo atveju, kai jo pilietybės klausimas teisiškai išsprendžiamas administraciniu sprendimu ar tik išduodant pasą.
23.6. Teismas priėjo prie klaidingos išvados, jog pareiškėjos senelės šeima, nuo seno gyvenusi Lenkijos okupuotame Vilniaus krašte, negalėjo būti laikomi Lietuvos piliečiais, kadangi tai prieštarautų dvigubos pilietybės neleistinumo principui. Šią išvadą teismas padarė išimtinai ignoruodamas Vilniaus krašto okupacijos teisinius padarinius, dėl to Vilniaus krašte gyvenusius asmenis priskyrė prie Lenkijos piliečių. Okupacinės valdžios pareiškėjos senelės šeimai primestas Lenkijos pilietybės statusas yra niekinis, tą dėl analogiškai primestos Sovietų Sąjungos pilietybės yra konstatavęs Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas. Teismas nevertino, jog tuometinis Lietuvos įstatymų leidėjas šiuos Vilniaus mieste ir jo krašte likusius gyventi asmenis ir toliau laikė Lietuvos piliečiais, nors gyvendami Lenkijos okupuotame Vilniaus krašte jie negalėjo iš okupacinės valdžios gauti dokumentų, reikalingų Lietuvos pasui gauti. Teismo pozicija prieštarauja ex injuria ius non oritur (iš neteisės teisė neatsiranda) principui, kadangi prievarta okupantės valstybės primesta svetimos valstybės pilietybė negali būti laikoma teisėta ar vertinama kaip dviguba pilietybė 1922 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijos 9 straipsnio, 1928 m., 1938 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijų 10 straipsnio 1 dalies prasme.
23.7. Teismas taikė pernelyg aukštą ir su Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4–6 dalių nuostatomis niekaip nesuderinamą įrodinėjimo standartą, vertindamas byloje pateiktus pareiškėjos senelės ir prosenelių turėtos Lietuvos Respublikos pilietybės iki 1940 m. birželio 15 d. įrodymus, ir neatsižvelgė į ypatingosios teisenos bylų nagrinėjimo ypatumus, taip nukrypdamas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Nors byloje buvo pateikti dokumentai, patvirtinantys, jog: (i) pareiškėjos senelė sudarė santuoką su Lietuvos Respublikos piliečiu iki 1940 m. birželio 15 d., (ii) pareiškėjos proseneliai ne tik nuo seno gyveno Vilniaus krašte, bet ir po šio krašto atgavimo 1939 metais pateikė prašymus kompetentingoms institucijoms dėl dokumentų, reikalingų Lietuvos paso išdavimui, gauti (t. y. vos tik Lietuvai atgavus Vilniaus kraštą asmenys siekė gauti būtent Lietuvos pasus), teismas nevertino šių aplinkybių ir reikalavo iš pareiškėjos sukurti šimtaprocentinį įsitikinimą, jog pareiškėjos senelė ir jos tėvai ne tik kreipėsi dėl Lietuvos paso išdavimo, bet šiuos asmens tapatybės dokumentus dar ir gavo.
24. Suinteresuotas asmuo atsiliepimu į kasacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą ir apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais esminiais argumentais:
24.1. Pareiškėja savo kasaciniame skunde teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę aiškina plačiai, kadangi pagal teismų praktiką ir teisinį reglamentavimą teisė į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą yra suteikiama tiems asmenims, kurie iki 1940 m. birželio 15 d. realiai turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonims.
24.2. Asmenys Lietuvos Respublikos piliečiais tiek dabar, tiek tarpukariu tapdavo ne automatiškai, bet po tam tikro sprendimo, t. y. vaiko registracijos, paso išdavimo ir kt. Sukūrus Lietuvos valstybę ir Lietuvos pilietybės institutą, asmenys Lietuvos piliečiais oficialiai dažniausiai tapdavo, kai išsiimdavo Lietuvos pasą.
24.3. Pareiškėjos senelė (Lenkijos Respublikos pilietė), sudarydama santuoką, automatiškai neįgijo Lietuvos Respublikos pilietybės. Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės klausimo sprendimo ji turėjo teisę kreiptis į pilietybės teisių pripažinimo komisiją / Vilniaus miesto ir jo srities gyventojų pilietybės teisių pripažinimo byloms spręsti komisiją. Nei Migracijos departamentui, nei teismui pateikti dokumentai nepatvirtino, kad pareiškėjos senelė į šią komisiją kreipėsi ir kad Lietuvos Respublikos pilietybė jai buvo suteikta.
24.4. Bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Dėl to Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad yra svarbu, jog kiekviena prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų pagrįsta byloje esančiais įrodymais, kad priešingos prielaidos tikimybė būtų mažesnė. Pagal Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalies nuostatas, asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena. Pirmiau minėto Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo teisinio reglamentavimo kontekste pareiškėjos Migracijos departamentui ir teismui pateikti duomenys apie pareiškėjos protėvių gyvenimą Lietuvoje ir santuoką net ir netiesiogiai nepatvirtina, kad pareiškėjos protėviai iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę.
24.5. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 443 straipsnio 8 dalis nustato, jog nagrinėjantis bylą šio kodekso V dalyje nustatyta tvarka teismas turi imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės, todėl teismas pareiškėjai pagrįstai siūlė pateikti papildomus pareiškėjos protėvių Lietuvos Respublikos pilietybės turėjimą iki 1940 m. birželio 15 d. patvirtinančius dokumentus. Taigi negalima sutikti su pareiškėjos kasaciniame skunde pateikta nuomone, kad teismas taikė pernelyg aukštą ir su Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4–6 nuostatomis nesuderinamą standartą vertindamas pareiškėjos senelės ir prosenelių iki 1940 m. birželio 15 d. turėtos Lietuvos Respublikos pilietybės įrodymus, neatsižvelgdamas į ypatingosios teisenos bylų nagrinėjimo ypatumus.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl 1939 m. spalio 27 d. Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatymo 3 straipsnio kaip nustatančio Vilniaus krašte gyvenusių asmenų Lietuvos Respublikos pilietybę ipso jure
25. Kasaciniame skunde pareiškėja teigia, kad skundžiama nutartimi teismas netinkamai taikė 1939 m. spalio 27 d. Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamąjį įstatymą, padarydamas išvadą, kad asmenys savaime negali būti pripažįstami Lietuvos piliečiais, jeigu nėra pateikiama įrodymų apie Lietuvos piliečio paso išdavimą tokiam asmeniui, kadangi pilietybė nėra savaime suteikiama ir (ar) pripažįstama, o turi būti priimti atitinkami sprendimai, pvz., išduoti pasai, vaiko registracija, ir t. t. Teisėjų kolegija sutinka su šiais kasacinio skundo argumentais.
26. Pirma, Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatymo 3 straipsnyje nėra nustatyta, kad asmuo turi imtis kokių nors papildomų veiksmų, kad galėtų būti laikomas Lietuvos Respublikos piliečiu. Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatymo 3 straipsnyje buvo įtvirtinta, kad „Vilniaus miesto ir jo srities gyventojai, kurie 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos taikos sutarties su Rusija ratifikacijos dokumentais pasikeitimo dieną buvo laikomi Lietuvos piliečiais ir šio įstatymo įsigaliojimo dieną turėjo gyvenamąją vietą Vilniaus mieste ar jo srityje, laikomi Lietuvos piliečiais. Šitų Lietuvos piliečių žmonos ir vaikai ligi 21 metų amžiaus taip pat laikomi Lietuvos piliečiais.“ 1940 m. gegužės 3 d. Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatymo pakeitimu minėtas 3 straipsnis buvo papildytas, įtvirtinant, kad „taip pat Lietuvos piliečiais laikomi ir tie Vilniaus miesto ir jo srities gyventojai, kurie ligi 1914 m. rugpjūčio 1 d. bet kurį laiką turėjo Vilniaus mieste ar jo srityje gyvenamąją vietą ir nekilnojamąjį turtą arba darbą ir tarp 1920 m. rugpjūčio 6 d. ir 1939 m. spalio 27 d. gyveno toje srityje ne mažiau kaip penkerius metus, jei jie 1920 m. rugpjūčio 6 d. ir 1939 m. spalio 27 d. toje srityje turėjo gyvenamąją vietą“. Kaip matyti, tiek 1939 m. spalio 27 d. įstatyme, tiek jo pakeitime yra vartojamas žodis „laikomi Lietuvos piliečiais“, taip pat nei įstatymas, nei jo pakeitimas nemini jokių papildomų sąlygų ar veiksmų, kuriuos asmuo turėtų įvykdyti ar atlikti, siekdamas įgyti Lietuvos piliečio teisinį statusą. Taigi vien kalbinis pastarųjų nuostatų aiškinimas suponuoja išvadą, kad tuo atveju, jeigu asmuo atitiko Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintas sąlygas, jis buvo laikomas Lietuvos Respublikos piliečiu ipso jure.
27. Antra, iš tuo metu galiojusių teisės aktų matyti, kad pasas buvo suprantamas ne kaip pilietybę sukuriantis, o ją patvirtinantis dokumentas. 1919 m. Pasų įstatų 1 straipsnis (1919 m. liepos 26 d. redakcija) nustatė, kad „pasas yra asmens paliudymas“ (1939 m. kovo 7 d. redakcijoje – „pasas yra asmens liudijimas“). 1940 m. gegužės 3 d. Pasų įstatų pakeitime, kuriame įrašyta III pastaba, nurodoma, kad „pasai duodami tiems Vilniaus miesto ir jo srities gyventojams, kurie įrodo Lietuvos pilietybę šiuo būdu: 1) įrašymą į sodžių, miestų ir luomų bendruomenes, gyvenamąją vietą Vilniaus mieste ar jo srityje 1920 m. rugpjūčio 6 dieną, 1939 m. spalių 27 dieną ir gyventą 5 metų laiką tarp 1920 m. rugpjūčio 6 dienos ir 1939 m. spalių 27 dienos – dokumentais, 2) kitus pilietybei įrodyti dalykus, numatytus Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatymo 3 str. – dokumentais ar kitais Vidaus Reikalų Ministro nustatytais būdais“. Taigi Pasų įstatų nuostatos patvirtina, kad tarpukario Lietuvos teisėje pasas buvo suprantamas tik kaip asmens tapatybę ir jo priklausymą Lietuvos valstybei liudijantis dokumentas, tačiau ne kaip savarankiškas pilietybės atsiradimo pagrindas. Lietuvos Respublikos pilietybė buvo įgyjama įstatymo pagrindu egzistuojant įstatyme nustatytiems pagrindams, o pasas atliko šios teisinės būklės patvirtinimo funkciją.
28. Migracijos departamento atsiliepime į kasacinį skundą cituojama V. Sinkevičiaus monografijoje, skirtoje Lietuvos Respublikos pilietybės 1918–2001 metais klausimams, taip pat V. Stravinskienės straipsnyje „Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimas Vilniaus krašte (1939–1940 m.)“ pateikiama informacija, patvirtinanti, jog galimybės Vilniaus krašto gyventojams įrodyti pilietybę buvo apribotos tiek dėl sudėtingo Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatymo sąlygas patvirtinančių dokumentų gavimo, tiek dėl užtrukusio dokumentų išdavimo. Tačiau ši faktinė informacija nėra reikšminga aiškinant minėto įstatymo nuostatas ir juo labiau jų nekeičia. Ji tik atspindi praktinius sunkumus, su kuriais buvo susiduriama įgyvendinant Pasų įstatus, ir tai, kad tam tikrais atvejais asmeniui nepavykdavo įrodyti pagal įstatymą turėto Lietuvos piliečio statuso ir gauti Lietuvos paso. Tokia situacija buvo kritikuojama ir M. Romerio straipsnyje „Kelios pastabos pilietybės konstatavimo reikalu Vilniaus srity“. Jame, prieš tai paminėjus, kad Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatymo 3 straipsnis numatė jame nustatytas sąlygas atitinkantiems asmenims pilietybę ipso jure (žr. šios nutarties 30 punktą), buvo pažymėta: „Kaip galima kitaip interpretuoti aiškius įstatymo nuostatus, man nesuprantama. Ar įstatymas tatai gerai ar negerai išsprendė, teisininkui tai nesvarbu. Tai yra politinis klausimas, kurį sprendė įstatymų leidėjas. Pilietybės konstatavimo komisijos, kad ir susidėtų iš labai protingų ir gerų politikų, ne tam yra sudarytos, kad savo narių ar savo vyresnybės politiniais sumetimais darytų pataisas įstatyme ir nukonkuruotų įstatymų leidėjo politiką. Jos yra sudarytos įstatymui vykdyti“ (Romeris, M. Kelios pastabos pilietybės konstatavimo reikalu Vilniaus srity. Teisė, 1940 m. kovas–balandis, Nr. 51, p. 99). Taigi praktiniai pilietybės konstatavimo ir paso išdavimo sunkumai negali būti aiškinami kaip papildomų, įstatyme neįtvirtintų pilietybės įgijimo sąlygų egzistavimo įrodymas.
29. Trečia, tiek šiandieninė, tiek tarpukario teisės doktrina taip pat patvirtina, kad Vilniaus krašto gyventojų Lietuvos piliečio statusas kilo iš paties įstatymo.
30. M. Romeris straipsnyje „Kelios pastabos pilietybės konstatavimo reikalu Vilniaus srity“ (Teisė, 1940 m. kovas–balandis, Nr. 51, p. 93, 94, 99), be kita ko, rašė, kad „<...> Pagal Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamąjį įstatymą yra dvi sąlygos Lietuvos pilietybei konstatuoti: 1) asmuo turi būti turėjęs 1920 m. tam tikrą dieną visas Lietuvos piliečio kvalifikacijas; 2) reikalinga, kad šio įstatymo įsigaliojimo dieną (1939 m. spalio 27 d.) asmuo Vilniaus mieste ar Vilniaus srity turėtų gyvenamąją vietą. Turi būti konstatuotos abi sąlygos. <...> Jei kuris asmuo yra turėjęs teisę į Lietuvos pilietybę 1920 m., tai tą konstatavus dar tektų įrodyti, kad jis gyveno Vilniuje ar jo srityje 1939 m. spalio mėn. <...> Visi šių kategorijų asmenys, jeigu: a) 1920 m. spalio 14 d. jie buvo laikomi Lietuvos piliečiais ir b) be to, 1939 m. spalio 27 d. jie turėjo gyvenamąją vietą toje siauresnėje Vilniaus srity, kuri buvo nustatyta Lietuvos su Sovietais 1939 m. spalio 10 d. sutartimi, redukuojančia valstybinę Lietuvos teritoriją Lietuvos rytuose (gyveno grįžusioje į Lietuvos valstybę Vilniaus srities daly) – tampa ipso jure (pagal įstatymą) Lietuvos piliečiais. <...> Tie Gardino, Švenčionių, Lydos, Ašmenos žmonės, kurie ten gyvendami 1920 m. turėjo visas Lietuvos pilietybei kvalifikacijas ir kurie dabar yra užtikti tebegyveną grąžintoje siauresnėje Vilniaus srity ar Vilniaus mieste, teisiškai ipso jure yra Lietuvos piliečiai.“
31. V. Sinkevičius monografijoje, skirtoje Lietuvos Respublikos pilietybės 1918–2001 metais klausimams, išanalizavęs tiek 1939–1940 m. galiojusį teisinį reguliavimą, tiek jo taikymo praktiką, daro išvadą, kad, 1939 m. Lietuvos Respublikai atkūrus suverenitetą Vilniaus kraštui, Lietuvos pilietybės institutas šiame krašte buvo įgyvendinamas vadovaujantis šiomis nuostatomis: 1) dalis šio krašto gyventojų yra Lietuvos piliečiai ir tai reikia tik konstatuoti; šiems asmenims Lietuvos pilietybė nėra suteikiama: Vilniaus kraštui faktiškai grįžus į Lietuvos valstybės sudėtį šio krašto gyventojai atgauna Lietuvos pilietybę; 2) 1919–1939 metais iš Lenkijos į Vilniaus kraštą atvykę gyventi asmenys ir jų vaikai, neatsižvelgiant į tai, kiek laiko jie gyvena Vilniaus krašte, yra Lenkijos piliečiai; tokie asmenys Lietuvos pilietybę gali įgyti tik individualios natūralizacijos būdu (Sinkevičius, V. Lietuvos Respublikos pilietybė 1918–2001 metais. Vilnius, Teisinės informacijos centras, 2002, p. 180).
32. Ketvirta, tai, kad Pilietybės įstatymo 9 straipsnyje nurodytų asmenų ir jų palikuonių teisė į pilietybės atkūrimą siejama su šių asmenų teisiniu statusu, buvusiu pagal teisinį reguliavimą, galiojusį iki 1940 m. birželio 15 d., yra pažymėjęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. vasario 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-969/2018. Nors šioje byloje nebuvo tiesiogiai sprendžiamas klausimas, ar kreipimasis dėl Lietuvos Respublikos paso išdavimo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo būtina Lietuvos piliečio teisinio statuso atsiradimo sąlyga, tačiau joje nurodoma, jog tam, kad asmenys pagal Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamąjį įstatymą būtų pripažįstami Lietuvos piliečiais, turi būti nustatytos dvi šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytos sąlygos. Jokios papildomos sąlygos, tokios kaip kreipimasis dėl Lietuvos Respublikos paso išdavimo ar paso turėjimas, nutartyje neminimos.
33. Taigi konstatuotina, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatymo 3 straipsnį, Lietuvos piliečio statuso atsiradimą siedami su papildomomis, įstatyme nenustatytomis sąlygomis – kreipimusi dėl Lietuvos pilietybės ir paso išdavimo. Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatymo 3 straipsnis aiškintinas kaip nustatantis, kad jame įtvirtintas sąlygas atitinkantys asmenys Lietuvos pilietybę įgijo ipso jure.
Dėl dvigubos pilietybės draudimo teisinės reikšmės sprendžiant klausimą dėl Vilniaus krašto gyventojų Lietuvos pilietybės pagal Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatymo 3 straipsnį
34. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nustatė aplinkybę, kad pareiškėjos senelė ir jos tėvai ginčui aktualiu laikotarpiu turėjo Lenkijos pilietybę. Šį faktą teismai grindė archyviniais duomenimis, pagal kuriuos pareiškėjos senelės tėvui K. A. (K. A.) 1925 m. kovo 31 d. buvo išduotas Lenkijos Respublikos pasas ir senelės motinai C. A. 1925 m. gegužės 6 d. išduotas Lenkijos Respublikos pasas, o prašymuose išduoti Lenkijos Respublikos pasus buvo nurodyta, kad jie yra Lenkijos piliečiai. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatymo įsigaliojimo metu pareiškėjos senelė ir proseneliai turėjo Lenkijos Respublikos pilietybę, todėl jiems negalėjo būti savaime suteikiama (pripažįstama) ir Lietuvos Respublikos pilietybė, kuri šiems asmenims jau būtų dar viena pilietybė greta jau turėtos Lenkijos Respublikos pilietybės. Šią išvadą apeliacinės instancijos teismas grindė dvigubos pilietybės draudimu, galiojusiu tarpukario Lietuvoje nuo 1922 m. Pareiškėja kasaciniame skunde nurodo, kad dvigubos pilietybės neleistinumo principas negali būti taikomas asmenų, gyvenusių okupuotoje Vilniaus krašto dalyje, Lietuvos Respublikos pilietybės statusui vertinti. Teisėjų kolegija su šiais kasacinio skundo argumentais taip pat sutinka.
35. Jau minėta, kad Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatymo 3 straipsnyje nėra nustatyta jokių papildomų sąlygų, kurias asmuo turi atitikti, kad būtų laikomas Lietuvos piliečiu, išskyrus minėtame straipsnyje nurodytąsias sąlygas. Minėtas įstatymas buvo priimtas būtent Vilniaus krašto gyventojų pilietybės klausimams spręsti, taigi neabejotina, kad įstatymų leidėjui buvo žinoma faktinė Vilniaus krašte gyvenusių asmenų situacija, t. y. kad dalis jų, gyvendami okupuotame Vilniaus krašte, neturėjo kito pasirinkimo kaip tik turėti Lenkijos valstybės išduotus tapatybės dokumentus. Tai patvirtina ir tarpukario teisės doktrina, kurioje aiškinami Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatymo priėmimo tikslai: „Vilniui ir jo sričiai faktiškai grįžus į Lietuvos valstybinį junginį, iš kurio teisiškai ta teritorija niekad nebuvo išskirta, savaime kilo ten užtiktų žmonių pilietybės klausimas. Klausimas galėjo būti painus ir todėl reikalingas sutvarkymo, nes Vilniaus sritis, nors teisiškai ir laikoma Lietuvos teritorijos dalimi, 19 metų buvo kitos valstybės valdoma ir vienašališku jos aktu, kurio Lietuva nepripažino, net paskelbta aneksuota, o Vilniaus srities gyventojai tos valstybės teisės normomis buvo laikomi jos piliečiais. Tad, Vilniaus sričiai faktiškai grįžus į Lietuvos sudėtį, reikėjo likviduoti anoji ten gyvenantiems Lietuvos piliečiams pritaikyta svetimos valstybės pilietybė, kaip ano vienašališko ir dabar atkritusio svetimos aneksijos akto padarinys. Tasai likvidavimas turėjo būti paprastas: konstatuoti, kurie asmenys Vilniaus srity yra Lietuvos piliečiais; tuo konstatavimu nuo Lietuvos piliečių buvo nušluojama, o tuo pačiu ir likviduojama, svetimoji pilietybė“ (Romeris, M. Kelios pastabos pilietybės konstatavimo reikalu Vilniaus srity. Teisė, 1940 m. kovas–balandis, Nr. 51, p. 91). Taigi tiek iš paties įstatymo turinio, tiek iš jo priėmimo tikslų aišku, kad Lenkijos valstybės išduotų dokumentų turėjimas ar formaliai pagal Lenkijos teisę turėta Lenkijos pilietybė savaime nebuvo laikomi kliūtimi asmenį pripažinti Lietuvos piliečiu. Priešingai, įstatymų leidėjas būtent ir siekė teisiškai sureguliuoti situaciją, susidariusią dėl ilgalaikės Vilniaus krašto okupacijos ir vienašališkai taikytos svetimos valstybės pilietybės.
36. Be to, kaip pagrįstai kasaciniame skunde nurodo pareiškėja, toks Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatymo aiškinimas, pagal kurį vien tik Vilniaus krašto okupacijos laikotarpiu išduotų dokumentų pagrindu yra konstatuojama Vilniaus krašte gyvenusių asmenų Lenkijos pilietybė ir ji laikoma kliūtimi konstatuoti Lietuvos pilietybę, yra nesuderinamas su nuoseklia ilgamete Lietuvos pozicija Vilniaus krašto okupavimo klausimu. Tai, kad Lietuva nepripažino Lenkijos įvykdytos Vilniaus krašto okupacijos ir vėlesnės aneksijos teisėta, yra visuotinai žinomas istorinis faktas, atsispindintis, be kita ko, ir 1928 m. bei 1938 m. Konstitucijose, kuriose nurodoma, kad Lietuvos sostinė yra Vilnius. Todėl aiškinimas, pagal kurį vien okupacinės valdžios išduoti dokumentai ar okupacinės valdžios teisės normų pagrindu formaliai suteikta pilietybė savaime paneigtų asmens ryšį su Lietuvos valstybe ar panaikintų galimybę jį laikyti Lietuvos piliečiu, neatitiktų nei aptariamo teisinio reguliavimo tikslo, nei istorinės ir teisinės Lietuvos valstybės pozicijos dėl Vilniaus krašto statuso.
37. Tokią išvadą papildomai patvirtina ir Lietuvos Respublikos teisėkūroje ir konstitucinėje doktrinoje įtvirtinta nuostata dėl TSRS pilietybės, pagal kurią prievarta Lietuvos piliečiams primesta TSRS pilietybė negali būti laikoma kliūtimi jų Lietuvos Respublikos pilietybės tęstinumui. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruodžio 10 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos“ 7 punkte nustatyta, jog „Pilietybės įstatymo 1 straipsnyje nurodytų asmenų atžvilgiu Sovietų Sąjungos pilietybė yra niekinė“ (Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žinios. 1991. Nr. 36–982). Neteisėtos valdžios neteisėtu sprendimu, paneigusiu ir Lietuvos valstybės, ir tarptautinę teisę, visi tuometiniai Lietuvos gyventojai prievarta buvo paskelbti „TSRS piliečiais“ ir „Lietuvos TSR piliečiais“. Šitokia prievarta primesta „TSRS pilietybė“ ir „Lietuvos TSR pilietybė“ buvo ir yra niekinė (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės“, 14 punktas). Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pakankamo teisinio pagrindo skirtingai vertinti ir tarpukariu okupuoto Vilniaus krašto gyventojams primestos Lenkijos pilietybės, kadangi abiem atvejais pilietybė buvo įgyta ne laisvu asmens apsisprendimu, o okupacinės valdžios veiksmais.
38. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai netinkamai aiškino tarpukario teisėje galiojusį dvigubos pilietybės draudimo principą kaip turintį teisinės reikšmės sprendžiant klausimą dėl Vilniaus krašto okupacijos laikotarpiu Lenkijos pasus turėjusių Vilniaus krašto gyventojų pripažinimo Lietuvos piliečiais pagal Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatymo 3 straipsnį. Vilniaus krašto gyventojai, atitinkantys Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatymo 3 straipsnyje nustatytas sąlygas, buvo laikomi Lietuvos piliečiais, nepriklausomai nuo to, kad Vilniaus krašto okupacijos metu Lenkijos valdžios institucijos jiems buvo išdavusios Lenkijos pasus ir laikė juos Lenkijos piliečiais.
Dėl 1939 m. Lietuvos pilietybės įstatymo 2 straipsnio, reglamentuojančio pilietybės įgijimą šeiminiu ryšiu, aiškinimo
39. 1939 m. Lietuvos pilietybės įstatymo 2 straipsnyje nurodoma, kad ne Lietuvos pilietė, susituokdama su Lietuvos piliečiu, įgyja Lietuvos pilietybę.
40. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad pareiškėjos senelė (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką su L. R., kuris santuoką sudarė būdamas Lietuvos Respublikos pilietis. Pareiškėja nagrinėjamoje byloje nuosekliai teigė, kad santuokos su L. R. metu jos senelė buvo Lietuvos pilietė, tačiau net jeigu ir būtų daroma prielaida, kad ji Lietuvos piliete nebuvo, vadovaujantis 1939 m. Lietuvos pilietybės įstatymo 2 straipsniu, tokia tapo sudariusi santuoką su Lietuvos piliečiu L. R.. Vis dėlto apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad vien tik santuokos sudarymo fakto Lietuvos pilietybei įgyti nepakanka, tam būtina atlikti aktyvius veiksmus, pvz., ne Lietuvos pilietė, susituokusi su Lietuvos piliečiu, norėdama įgyti Lietuvos pilietybę, turi oficialiai atsisakyti turimos pilietybės ir nustatyta tvarka pareikšti norą įgyti Lietuvos pilietybę, jos atžvilgiu turi būti priimami atitinkami sprendimai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo. Pareiškėja kasaciniame skunde nurodo teismą padarius neteisingą išvadą dėl minėtos būtinybės atlikti papildomus veiksmus ir dėl to netinkamai aiškinus 1939 m. Lietuvos pilietybės įstatymo 2 straipsnio nuostatas. Teisėjų kolegija sutinka su šiais kasacinio skundo argumentais.
41. Pirma, 1939 m. Lietuvos pilietybės įstatymo 2 straipsnio nuostata neįtvirtino pareigos ne Lietuvos pilietei po santuokos su Lietuvos piliečiu sudarymo atlikti atitinkamus veiksmus (pvz., atsisakyti turimos pilietybės, pareikšti norą įgyti Lietuvos pilietybę ar pan.), t. y. išreikšti valią dėl Lietuvos pilietybės įgijimo. Taigi, ne Lietuvos pilietei sudarius santuoką su Lietuvos piliečiu, Lietuvos pilietybė buvo įgyjama ipso jure. Teisės doktrinoje nurodoma, kad, kaip ir Konstitucija, Pilietybės įstatymas nustatė Lietuvos pilietybės įgijimą šeiminiu ryšiu. Pagal įstatymo 2 straipsnį, ne Lietuvos pilietė, susituokusi su Lietuvos piliečiu, įgyja Lietuvos pilietybę. Taigi moteris, ištekėdama už Lietuvos piliečio, savaime įgydavo Lietuvos pilietybę, nepaisant jos valios (Sinkevičius, V. Lietuvos Respublikos pilietybė 1918–2001 metais. Vilnius, Teisinės informacijos centras, 2002, 45 p.). M. Romeris taip pat priskiria šį pilietybės įgijimo atvejį prie atvejų, kai pilietybė įgyjama ipso jure (Romeris, M. Kelios pastabos pilietybės konstatavimo reikalu Vilniaus srity. Teisė, 1940 m. kovas–balandis, Nr. 51, p. 92).
42. Antra, tai, kad jokie papildomi veiksmai Lietuvos piliečio statusui įgyti nebuvo reikalingi, patvirtina ir sisteminis šio įstatymo nuostatų aiškinimas. 1939 m. Pilietybės įstatymo 3 straipsnyje buvo aiškiai nustatyta, kad „priimto Lietuvos piliečiu žmona įgyja Lietuvos pilietybę, jei ji pareiškia norą tą pilietybę įgyti“. Taigi 1939 m. Lietuvos pilietybės įstatymas vienu atveju aiškiai siejo pilietybės įgijimą su asmens valios išreiškimu, o 2 straipsnyje tokios sąlygos nenustatė. Tad tai papildomai pagrindžia, kad pagal 1939 m. Lietuvos pilietybės įstatymo 2 straipsnį Lietuvos pilietybė buvo įgyjama automatiškai, vien santuokos su Lietuvos piliečiu sudarymo pagrindu.
43. Taigi apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino 1939 m. Lietuvos pilietybės įstatymo 2 straipsnį, Lietuvos pilietybės įgijimą siedamas su papildomomis, įstatyme nenustatytomis sąlygomis. 1939 m. Lietuvos pilietybės įstatymo 2 straipsnis, pagal kurį ne Lietuvos pilietė, susituokdama su Lietuvos piliečiu, įgyja Lietuvos pilietybę, aiškintinas kaip nustatantis, jog Lietuvos pilietybė įgyjama automatiškai, vien santuokos su Lietuvos piliečiu sudarymo pagrindu, neatliekant jokių papildomų veiksmų.
Dėl įrodinėjimo standarto nagrinėjant bylas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo specifikos
44. Kasaciniame skunde pareiškėja teigia, kad apeliacinės instancijos teismas taikė pernelyg aukštą ir su Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4–6 dalių nuostatomis niekaip nesuderinamą įrodinėjimo standartą, vertindamas byloje pateiktus pareiškėjos senelės ir prosenelių turėtos Lietuvos Respublikos pilietybės iki 1940 m. birželio 15 d. įrodymus, ir neatsižvelgė į ypatingosios teisenos bylų nagrinėjimo ypatumus, taip nukrypdamas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Pasak pareiškėjos, teismas nevertino pareiškėjos nurodomų aplinkybių dėl jos senelės turėtos Lietuvos Respublikos pilietybės ir reikalavo iš pareiškėjos sukurti šimtaprocentinį įsitikinimą, jog pareiškėjos senelė ir jos tėvai ne tik kreipėsi dėl Lietuvos Respublikos paso išdavimo, bet šiuos asmens tapatybės dokumentus dar ir gavo. Teisėjų kolegija su šiais pareiškėjos argumentais nesutinka.
45. Skundžiamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje įrodinėjimo standarto klausimas nebuvo atskirai aptartas ir nebuvo konstatuota, kad įrodinėjamoms aplinkybėms nustatyti teismas turi pasiekti absoliutų įsitikinimą tokių aplinkybių egzistavimu. Priešingai, nutartyje teismas rėmėsi kasacinio teismo išaiškinimais dėl įrodinėjimo ypatumų bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais. Taigi pareiškėja iš esmės kelia ne abstraktų taikytino įrodinėjimo standarto, o įrodymų vertinimo ir materialiosios teisės aiškinimo klausimą, kuris kasaciniame teisme gali būti vertinamas tiek teisės normų aiškinimo ir taikymo, tiek teismo pareigos tinkamai motyvuoti priimtą sprendimą aspektu. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas pasigedo įrodymų, pagrindžiančių pareiškėjos senelės ir jos tėvų aktyvius veiksmus siekiant įgyti Lietuvos pilietybę, ne dėl to, kad būtų siekęs absoliutaus įsitikinimo dėl jų Lietuvos pilietybės turėjimo fakto, bet todėl, kad laikė tokius veiksmus būtina Lietuvos pilietybės įgijimo sąlyga pagal tarpukariu galiojusį teisinį reguliavimą. Kadangi teisėjų kolegija šioje nutartyje jau konstatavo, jog toks teisinio reguliavimo aiškinimas nepagrįstas, plačiau dėl šių argumentų nepasisako.
Dėl galimybės tenkinti pareiškėjos pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo kasaciniame teisme
46. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl to, ar pareiškėjos senelė buvo laikoma Lietuvos Respublikos piliete pagal iki 1940 m. birželio 15 d. galiojusį teisinį reglamentavimą, netinkamai aiškino 1939 m. Lietuvos pilietybės įstatymo 2 straipsnį bei 1939 m. Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatymo 3 straipsnį, siedamas šiose nuostatose nustatytus kriterijus su papildomomis, įstatyme nenustatytomis sąlygomis. Tai sudaro pagrindą panaikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį.
47. Vadovaujantis CPK 359 straipsnio 4 dalimi, kasacinis teismas pakeičia arba panaikina sprendimą, nutartį ir priima naują sprendimą, jeigu nustato, kad buvo pažeistos tik materialiosios teisės normos jas netinkamai taikant arba išaiškinant. Šią teisę kasacinis teismas taip pat turi ir tuo atveju, kai yra nustatomas proceso teisės normų pažeidimas, kurį jis pats gali pašalinti. Šiais atvejais kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir (ar) apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Atsižvelgdama į šį teisinį reguliavimą, teisėjų kolegija toliau pasisako dėl to, ar bylą nagrinėjusių teismų konstatuotos faktinės aplinkybės, vadovaujantis Lietuvos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. reglamentavusiais tarpukario teisės aktais, sudaro pagrindą tenkinti pareiškėjos prašymą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, ar byla turėtų būti grąžinta nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.
48. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad aplinkybės, reikšmingos sprendžiant, ar yra pagrindas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, yra šios: 1) ar asmuo išvyko (buvo ištremtas) iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.; 2) ar asmuo buvo įgijęs Lietuvos Respublikos pilietybę (buvo laikomas Lietuvos Respublikos piliečiu) pagal teisinį reglamentavimą, galiojusį iki 1940 m. birželio 15 d.; 3) ar pagal iki 1940 m. birželio 15 d. galiojusį teisinį reglamentavimą šis asmuo nebuvo jos netekęs dėl savo valingų veiksmų (ar neveikimo) iki 1940 m. birželio 15 d. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-239-701/2021, 31 punktas).
49. Dėl pirmosios aplinkybės byloje nebuvo ginčo, t. y. pareiškėjos senelės išvykimas į užsienį yra konstatuotas tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismo procesiniuose sprendimuose, šios aplinkybės neginčijo ir Migracijos departamentas.
50. Antrąją aplinkybę – tai, kad senelė buvo laikoma Lietuvos Respublikos piliete pagal teisinį reglamentavimą, galiojusį iki 1940 m. birželio 15 d., pareiškėja siekė įrodyti remdamasi dviem teisiniais pagrindais: 1939 m. Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatymo 3 straipsniu ir 1939 m. Lietuvos pilietybės įstatymo 2 straipsniu.
51. Kaip ir minėta, remiantis 1939 m. Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatymo 3 straipsniu, sprendžiant klausimą, ar asmuo pripažįstamas Lietuvos piliečiu, turi būti nustatytos abi įvedamajame įstatyme nurodytos sąlygos: pirma, šie asmenys 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos taikos sutarties su Rusija ratifikacijos dokumentais pasikeitimo dieną turėjo būti laikomi Lietuvos piliečiais, antra, šie asmenys turėjo turėti gyvenamąją vietą toje Vilniaus krašto teritorijoje, kuri buvo nustatyta Lietuvos ir Sovietų Sąjungos 1939 m. spalio 10 d. sutartimi bei 1939 m. spalio 27 d. papildomu protokolu (žr. nutarties 26–32 punktus).
52. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad „byloje nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, kurią patvirtina ir pateikti rašytiniai įrodymai, kad pareiškėjos senelė gyveno toje teritorijoje, kuri pagal 1920 m. liepos 15 d. Lietuvos Respublikos ir Sovietų Rusijos taikos sutartį buvo priskirta-perduota Lietuvos Respublikai ir kuri nuo 1920 m. buvo okupuota Lenkijos Respublikos (CPK 12, 178 straipsniai). Taigi nėra ginčo dėl vienos iš dviejų 1939 m. spalio 27 d. Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatymo 3 straipsnyje („Vilniaus miesto ir jo srities gyventojai, kurie 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos taikos sutarties su Rusija ratifikacijos dokumentais pasikeitimo dieną buvo laikomi Lietuvos piliečiais ir šio įstatymo įsigaliojimo dieną turėjo gyvenamąją vietą Vilniaus mieste ar jo srityje, laikomi Lietuvos piliečiais. Šitų Lietuvos piliečių žmonos ir vaikai ligi 21 metų amžiaus taip pat laikomi Lietuvos piliečiais.“) įtvirtintų būtinųjų sąlygų, t. y. kad pareiškėjos senelė turėjo gyvenamąją vietą Vilniaus srityje.“ Apeliacinės instancijos teismas šios aplinkybės tiesiogiai nepaneigė, tačiau, motyvuodamas atitiktį abiem Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintoms sąlygoms, nors ir konstatavo, kad pareiškėjos senelė gimė ir turėjo gyvenamąją vietą Vilniaus srityje (skundžiamos nutarties 19 punktas), kartu pažymėjo ir tai, kad iš pateiktų dokumentų matyti tik gyvenimo faktas Lietuvos teritorijoje (skundžiamos nutarties 29 punktas), tačiau kartu padarė išvadą, kad pareiškėjos senelė ir jos tėvai neatitiko minėto įstatymo nustatytų sąlygų (skundžiamos nutarties 23, 29, 30 punktai). Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvų teisėjų kolegija negali daryti vienareikšmės išvados, kad Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintos sąlygos nekonstatuotos tik dėl to, kad trūko įrodymų dėl aktyvių veiksmų, t. y. kreipimosi dėl Lietuvos pilietybės ir pasų išdavimo (ši aplinkybė, kaip ir minėta, pripažinta teisiškai nereikšminga), o kitos įstatyme nustatytos sąlygos laikytos įrodytomis, ar vis dėl to aplinkybės, susijusios su gyvenimu Vilniaus krašte, apskritai nebuvo išsamiai tirtos, laikant jas nebereikšmingomis teisiniam vertinimui. Taigi teisėjų kolegija negali daryti išvados, kad visos aplinkybės, reikšmingos Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatymo 3 straipsnyje nustatytoms sąlygoms konstatuoti, buvo nustatytos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesiniuose sprendimuose.
53. Kita vertus, teisėjų kolegija nusprendžia, kad yra pagrindas konstatuoti, jog pareiškėjos senelė buvo laikoma Lietuvos piliete pagal 1939 m. Lietuvos pilietybės įstatymo 2 straipsnį. Kaip ir minėta, vadovaujantis 1939 m. Lietuvos pilietybės įstatymo 2 straipsniu, ne Lietuvos pilietė, susituokdama su Lietuvos piliečiu, įgyja Lietuvos pilietybę. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjos senelė (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką su L. R. ir kad L. R. santuoką sudarė būdamas Lietuvos Respublikos pilietis (apeliacinės instancijos teismo nutarties 31 punktas). Nutartyje pirmiau teisėjų kolegija išaiškino, kad papildomi veiksmai Lietuvos piliečio statusui įgyti, priešingai nei nusprendė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nebuvo reikalingi, pilietybė buvo įgyjama ipso jure (žr. 41, 42 punktus). Taigi, remiantis teismų nustatytu santuokos su Lietuvos piliečiu faktu bei vadovaujantis 1939 m. Lietuvos pilietybės įstatymo 2 straipsniu, konstatuotina, kad, net jeigu pareiškėjos senelė ir nebūtų laikoma Lietuvos piliete Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatymo 3 straipsnio pagrindu, pareiškėjos senelė buvo laikoma Lietuvos Respublikos piliete pagal 1939 m. Lietuvos pilietybės įstatymo 2 straipsnį, (duomenys neskelbtini) sudariusi santuoką su Lietuvos piliečiu. Taigi teisėjų kolegija nusprendžia, kad yra pagrindas konstatuoti antrąją aplinkybę, reikšmingą sprendžiant, ar yra pagrindas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę.
54. Dėl trečiosios aplinkybės, t. y. to, ar pagal iki 1940 m. birželio 15 d. galiojusį teisinį reglamentavimą asmuo nebuvo pilietybės netekęs dėl savo valingų veiksmų (ar neveikimo) iki 1940 m. birželio 15 d., bylą nagrinėjusių teismų sprendimuose tokia aplinkybė nėra konstatuota. Kita vertus, ginčo dėl šios aplinkybės byloje nebuvo. Taip pat svarbu tai, kad, vadovaujantis 1939 m. Lietuvos pilietybės įstatymo 26 straipsniu, pilietybės netekimo ir atėmimo klausimus sprendė Ministrų Taryba vidaus reikalų ministro siūlymu. Taigi pilietybės netekimo ar atėmimo faktas turėjo būti patvirtintas valdžios institucijos sprendimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-239-701/2021, 67 punktas). Atsižvelgiant į tai, kad tarp pareiškėjos senelės sudarytos santuokos (duomenys neskelbtini) iki Lietuvos okupacijos (1940 m. birželio 15 d.) buvo praėjęs tik kiek daugiau nei mėnuo, ir į tai, kad tiek pareiškėja, tiek Migracijos departamentas rinko archyvinius dokumentus, susijusius su pareiškėjos senelės bei jos tėvų gyvenimu Vilniaus krašte bei jų pilietybe, ir jokio dokumento, liudijančio Lietuvos pilietybės netekimą, nebuvo pateikta, nėra jokio teisinio ar faktinio pagrindo daryti išvadą, kad, grąžinus bylą nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, aplinkybė, jog pareiškėjos senelė buvo netekusi Lietuvos pilietybės, galėtų būti konstatuota.
55. Apibendrindama anksčiau nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo grąžinti bylą nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, kadangi visos aplinkybės, reikšmingos sprendžiant, ar yra pagrindas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, laikytinos nustatytomis. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija nusprendžia panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2025 m. spalio 16 d. nutartį bei Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. kovo 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjos R. J. M. pareiškimą ir nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jos senelė L. A. (taip pat žinoma kaip L. A. ir (arba) L. G.) iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietė, išvykusi iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Klaipėdos apygardos teismo 2025 m. spalio 16 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. kovo 10 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjos R. J. M. (R. J. M.) pareiškimą.
Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjos R. J. M. (R. J. M.) senelė L. A. (taip pat žinoma kaip L. A. ir (arba) L. G.) iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietė, išvykusi iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjos Egidija Tamošiūnienė
Agnė Tikniūtė
Eglė Zemlytė