Civilinė byla Nr. e2A-1695-826/2025
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-11460-2025-0
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.8.10; 2.6.18.1; 2.6.18.6; 3.3.1.19.3
(S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. gruodžio 11 d.
Klaipėda
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Marius Dobrovolskis, veikiantis Panevėžio apygardos teismo vardu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 623 straipsnio 2 dalis),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Be corporation“ apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo 2025 m. rugpjūčio 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-4664-724/2025 pagal ieškovės mažosios bendrijos ,,Premmier 3“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Be corporation“ dėl skolos priteisimo.
Teismas
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė mažoji bendrija (toliau – ir MB) ,,Premmier 3“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, juo prašė iš atsakovės priteisti 2 124,74 Eur skolą ir 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant jas nuo kreipimosi į teismą dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisti iš atsakovės visas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovė 2024 m. pabaigoje pagal žodinę statybos rangos sutartį atliko atsakovės užsakytus darbus objekte Nemenčinės pl. 36, Vilniuje, atsakovė darbus faktiškai priėmė ir naudoja, tačiau jų neapmokėjo. 2025 m. balandžio 4 d. išsprendus ginčą dėl darbų masto ir kainos, šalys suderino rezultatus, pasirašė darbų perdavimo –priėmimo aktą ir ieškovė pateikė PVM sąskaitą faktūrą, kuri turėjo būti apmokėta iki 2025 m. balandžio 14 d., tačiau iki ieškinio pateikimo neapmokėta.
2. Utenos apylinkės teismo 2025 m. birželio 12 d. sprendimu už akių ieškinys tenkintas visiškai ir ieškovei iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) ,,Be corporation“ priteista 2 124,74 Eur skola, 6 proc. dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2025 m. balandžio 23 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidos (48 Eur žyminis mokestis). Teismo 2025 m. birželio 17 d. papildomu sprendimu ieškovei iš atsakovės priteista 1 210 Eur bylinėjimosi išlaidų.
3. Atsakovė pareiškimu dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo su ieškovės reikalavimais nesutiko, prašė panaikinti sprendimą už akių ir papildomą sprendimą, priimti naują sprendimą ir ieškinį atmesti. Nurodė, kad ieškovė suklaidino teismą, kad darbai, sąskaita faktūra atsakovės buvo priimti 2025 m. balandžio 4 d., nors nėra jokių rašytinių įrodymų apie tokį priėmimą, o vėlesnio susirašinėjimo duomenys patvirtina, kad darbai ir sąskaita nebuvo priimti 2025 m. balandžio 4 d., darbai ir sąskaita buvo priimti 2025 m. balandžio 25 d. Ieškovė kreipėsi į teismą dar nesuėjus sąskaitos apmokėjimo terminui (30 d.), atsakovė sąskaitą apmokėjo laiku, 2025 m. gegužės 25 d. Atsakovė ieškovei 2025 m. gegužės 25 d. pateikė debetinę sąskaitą dėl ieškovės atliktų darbų atsiradusių paslėptų trūkumų, kuriuos ieškovė turėjo ištaisyti pagal įstatymų numatytą garantiją, bet jai to nepadarius, darbų trūkumus pašalino atsakovė savo lėšomis. Atsakovė iš mokėtinos sumos pritaikius įskaitymą išskaičiavo paslėptų darbų trūkumų šalinimo išlaidas 450 Eur, likusią sąskaitos dalį apmokėjo.
4. Atsiliepimu į prašymą peržiūrėti sprendimą už akių ieškovė nesutiko su atsakovės argumentais, jog sąskaitos faktūros apmokėjimo terminas suėjo 2025 m. gegužės 25 d. Atsakovė, 2025 m. balandžio 4 d., gavusi ieškovės išrašytą sąskaitą faktūrą, kurioje nurodyta, kad vėliausia jo apmokėjimo data yra 2025 m. balandžio 14 d., nereiškė jokio nesutikimo dėl nurodytos apmokėjimo datos, neinformavo ieškovės, kad gautų sąskaitų apmokėjimui atsakovė taiko Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo 4 straipsnio 6 dalies nuostatas. Nesutiko su atsakovės teiginiais, neva iš bendros atsakovės skolos sumos turėjo būti atimti 450 Eur, kuriuos atsakovė neva patyrė taisydama paslėptus darbų trūkumus. Apie tai, kad atsakovė neva šalino ieškovės atliktų darbų trūkumus, dėl to patyrė 450 Eur išlaidų, kuriuos vienašališkai įskaitė į ieškovei mokėtiną sumą, ieškovė sužinojo tik 2025 m. gegužės 25 d. gavusi el. laišką. Iki šio laiško gavimo ieškovė nebuvo sulaukusi nei atsakovės pranešimo apie nustatytus atliktų darbų defektus, nei raginimo juos ištaisyti. Atsakovė buvo informuoja, kad ieškovė debetinės sąskaitos nepriima ir nesutinka su vienašališku įskaitymu. Atsakovės bandymas sumažinti skolą 450 Eur suma yra nepagrįstas ir neteisėtas.
5. Utenos apylinkės teismas 2025 m. liepos 21 d. nutartimi nutarė panaikinti Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2025 m. birželio 12 d. sprendimą už akių ir 2025 m. birželio 17 d. papildomą sprendimą ir atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Utenos apylinkės teismas 2025 m. rugpjūčio 28 d. sprendimu ieškinį tenkino ir nusprendė ieškovei iš atsakovės priteisti 450 Eur skolą, 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo 2 124,74 Eur sumos nuo kreipimosi į teismą dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir 1 693,60 Eur bylinėjimosi išlaidas, taip pat valstybei iš atsakovės priteisti 15,86 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
7. Teismas nurodė, kad tarp šalių kilo ginčas dėl rangos, sudarytos žodžiu, darbų apmokėjimo, apmokėjimo termino. Ginčo šalis siejo sutartiniai rangos teisiniai santykiai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.681 straipsnio 1 dalis) ir nors šalys nebuvo sudariusios rašytinės sutarties, byloje nėra ginčo, kad pagal žodinį susitarimą (CK 1.72, 6.2, 6.162 straipsniai) ieškovė atsakovei atliko elektros instaliacijos darbus užsakovo objekte (CK 6.681 straipsnis). Tarp šalių nėra ginčo ir dėl to, kad ieškovas atliko darbus (CK 1.72, 6.681, straipsniai, 6.644 straipsnio 1 dalis).
8. Teismas, įvertinęs šalių susirašinėjimo duomenis, padarė išvadą, kad PVM sąskaitą faktūrą THREE Nr.25/009 ir darbų atlikimo aktą atsakovė gavo jos siuntimo dieną, t. y. 2025 m. balandžio 5 d. Teismas nurodė, kad iš byloje pateiktos sąskaitos faktūros matyti, kad prašoma sumokėti 2 124,74 Eur, sąskaitoje nurodytas apmokėjimo terminas 2025 m. balandžio 14 d.
9. Teismas nurodė, jog įvertinus tai, kad rangos sutartis žodinė, kad šalių susirašinėjime apie sąskaitos 30 dienų apmokėjimo terminą ieškovei pranešta jau po sąskaitos apmokėti pateikimo ir termino praleidimo, kad darbai atlikti dar 2024 m., sutartis galiojanti, įvykdyta, todėl, vadovaujantis CK 6.53 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, pagal kurias sutartyje nesant nustatytam prievolės įvykdymo terminui, kreditorius turi teisę pareikalauti prievolę įvykdyti bet kada, bet ne anksčiau kaip po 7 dienų nuo kreditoriaus pareikalavimo. Dėl to ieškovės išrašytoje PVM sąskaitoje faktūroje nurodytas atsiskaitymo už atliktus darbus 10 dienų terminas, atsakovei buvo privalomas vykdyti.
10. Teismas atmetė atsakovės argumentus, kad darbai priimti tik 2025 m. balandžio 25 d. Teismas nurodė, kad tokia pozicija akivaizdžiai prieštarauja pačios atsakovės paaiškinimams. Teismo posėdžio metu atstovas paaiškino, kad objektas nuomojamas, iš to atsakovė gauna pajamas, objekte gyvena žmonės. Netiesiogiai tai patvirtinama ir 2025 m. balandžio 25 d. atsakovės vyr. buhalterės el. laišku, kuriame teigiama apie nuolat patiriamas išlaidas taisant gedimus. Dėl to darytina išvada, kad atsakovės atlikti darbai faktiškai buvo priimti, jais naudojamasi, atsakovė iš to gavo naudą dar net iki 2025 m. balandžio 5 d.
11. Teismas laikė, kad atsakovė pažeidė savo prievolę laiku atsiskaityti, dėl to ieškovė 2025 m. balandžio 23 d. ieškinį pareiškė pagrįstai.
12. Pasisakydamas dėl atsakovės išrašytos debetinės sąskaitos, teismas nurodė, jog jau konstatuota, kad šalys buvo sudariusios žodinę rangos sutartį ir nesitarė dėl specialios užsakovo teisės pašalinti trūkumus, todėl, nuosekliai ir sistemiškai aiškinant CK 6.665 straipsnį, atsakovė, kaip užsakovas, neįgijo teisės į neva buvusių trūkumų šalinimo išlaidų atlyginimą. Dėl to atsakovės atliktas 450 Eur išskaitymas iš ieškovei mokėtinos skolos sumos yra neteisėtas.
13. Teismas nurodė, kad atsakovės neva nustatyti trūkumai abejotini, nes ieškovei nebuvo suteikta proga nei apžiūrėti, nei įsitikinti, jog trūkumai kilo būtent dėl jos darbo, o ne dėl netinkamo naudojimo ar atsitiktinių priežasčių. Tokiu būdu negalima nustatyti tiesioginio priežastinio ryšio tarp rangovo darbo ir užsakovo patirtų išlaidų. Net jei defektai objektyviai egzistavo ir trūkumus buvo būtinybė šalinti nedelsiant, nors tokių aplinkybių nenustatyta, nes gyventi name, bute, kambariuose be apšvietimo ar laikinai neveikiant šildymo įrenginiui galima, tačiau vis viena turi informuoti rangovą.
14. Teismas nusprendė, kad ieškovės reikalavimas priteisti skolą tenkintinas. Atsakovei 2025 m. gegužės 25 d. ieškovei sumokėjus 1 674,74 Eur, iš atsakovės ieškovei priteistina 450 Eur skola.
15. Teismas nurodė, jog tai, kad atsakovė 2025 m. gegužės 25 d., t. y. pradėjus procesą, sumokėjo 1 674,74 Eur, neatleidžia jos nuo pareigos nuo ieškovės kreipimosi į teismą dienos (2025 m. balandžio 23 d.) sumokėti procesines palūkanas iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
16. Atsakovė UAB ,,Be corporation“ (toliau – ir apeliantė) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Utenos apylinkės teismo 2025 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovės atsakovei jos patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:
16.1. Pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė ir aiškino materialines ir procesines teisės normas, neteisingai atskleidė bylos esmę ir vertino byloje esančius įrodymus, nukrypo nuo formuojamos teismų praktikos, dėl to priimtas teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas.
16.2. Tarp šalių kilo ginčas dėl rangos sutarties, sudarytos žodžiu, darbų apmokėjimo, apmokėjimo termino. Ginčo šalis siejo sutartiniai rangos teisiniai santykiai ir, nors šalys nebuvo sudariusios rašytinės sutarties, byloje nebuvo ginčo, kad pagal žodinį susitarimą ieškovė atsakovei atliko elektros instaliacijos darbus užsakovo objekte. Šias aplinkybes teismas nustatė teisingai, tačiau neteisingai nustatė visas kitas su šio sandorio vykdymu susijusias aplinkybes, dėl to netinkamai kvalifikavo priešpriešinių užsakovo ir rangovo (atsakovės ir ieškovės) pareigų įvykdymo sąlygas, jų atsiradimo momentą bei apimtį.
16.3. Teismo konstatuota aplinkybė, jog darbai atlikti, yra dviprasmiška, nes ieškovės deklaravimas apie darbų užbaigimą ir darbų tinkamo atlikimo faktas yra dvi skirtingos teisinės kategorijos. Kitaip tariant, vien aplinkybė, kad ieškovė (rangovas) darbus užbaigė ar kad jai užbaigus darbus name buvo gyvenama, savaime nereiškia fakto, kad rangos darbai yra atlikti tinkamai ir kad jie yra užsakovo (atsakovės) priimti ir atsirado atsakovės pareiga už tuos darbus sumokėti. Teismas šių rangos sutarties įvykdymo sąlygų plačiau netyrė, maža to, ignoravo byloje esančius įrodymus apie tai, kad darbai nebuvo priimti nei po to, kai rangovas juos užbaigė atsakovei faktiškai pradėjus naudotis darbų rezultatu, nei teismo nurodomą datą (2025 m. balandžio 5 d.), kai tariamai ieškovės atstovas elektroniniu laišku persiuntė atsakovei darbų perdavimo–priėmimo akto projektą ir sąskaitą už paslaugas, nes visų pirma darbai buvo atlikti su defektais. Ieškovė darbų apimties, už kuriuos prašo apmokėjimo, taip ir nepatikslino, nors atsakovė to prašė kelis kartus.
16.4. Pagal įstatymo nuostatas ir formuojamą teismų praktiką, tam, kad būtų galima konstatuoti atsiradus užsakovo pareigą sumokėti rangovui už atliktus statybos rangos darbus, turi būti nustatytas tinkamo atliktų darbų perdavimo ir priėmimo faktas: įstatyme įtvirtinta forma fiksuota situacija dėl rangovo aiškios valios perduoti konkrečius apibrėžtus darbus ir tinkamo užsakovo informavimo apie tai, užsakovo valia priimti darbus arba atsisakymo juos priimti priežastys. Šis faktas fiksuojamas rašytiniu darbų perdavimo–priėmimo aktu, pasirašytu abiejų šalių arba vienos iš jų vienašališkai. Perdavimo–priėmimo akto nebuvimas pats savaime neatleidžia užsakovo nuo pareigos atsiskaityti už tinkamai atliktus darbus, tačiau, nuspręsdamas dėl rangovo reikalavimo sumokėti už darbus pagrįstumo, tokiais atvejais teismas privalo nustatyti reikšmingas faktines aplinkybes, kurios patvirtintų tinkamą užsakovo informavimą apie darbų baigtį ir kvietimą pasirašyti jų perdavimo aktą, užsakovo atsisakymą tokį aktą pasirašyti ir turėtą realią galimybę pareikšti pretenzijas dėl darbų trūkumo arba faktinį darbų perėmimą ir pradėjimą jais naudotis.
16.5. Atsakovė teismo nurodomo ieškovės atstovo 2025 m. balandžio 5 d. laiško negavo, o vien pats laiško išsiuntimo faktas nepatvirtina nei šio laiško gavimo, nei tuo labiau – perdavimo–priėmimo akto pasirašymo fakto atsiradimo, nes net ir hipotetiškai vertinant, kad toks aktas buvo atsiųstas ir atsakovė šį laišką gavo, tai šis aktas yra ne tik kad atsakovės nepasirašytas, bet nepasirašytas ir pačios ieškovės.
16.6. Nesuprantama, kodėl teismas nevertino kitų byloje esančių įrodymų (atsakovės atstovų 2025 m. balandžio 17 d., 2025 m. balandžio 25 d. laiškų), iš kurių akivaizdžiai matyti, kad darbų perdavimo–priėmimo aktas nėra pasirašytas ir yra kitų aplinkybių, trukdančių pasirašyti aktą be jokių išlygų, nes jis netinkamai įformintas – jame nėra darbų detalizacijos, darbų ir medžiagų kiekių, jų kainos detalizacijos, suteikiamų garantijų sąlygų ir pan. Tačiau būtent dėl šiuose įrodymuose nurodytų aplinkybių ir nebuvo jokio teisinio pagrindo konstatuoti tiek darbų perdavimo–priėmimo fakto pasirašymo 2025 m. balandžio 5 d., o pats savaime akto projekto atsiuntimas (net jei aktas ir būtų buvęs atsiųstas), tai nurodo teismas savo sprendime, nėra tapatus nei šio akto pasirašymui be išlygų iš atsakovės pusės, nei konstatuoti atsakovės pareigos sumokėti darbų kainą atsiradimą.
16.7. Dar daugiau, iš susirašinėjimo medžiagos matyti ne tik faktas, kad darbai turėjo trūkumų, bet ir faktas, kad ieškovė net nėra tinkamai perdavusi visų darbų, tai labai aiškiai pripažįsta ieškovė savo 2025 m. kovo 15 d. laiške, atsakydama į ieškovės prašymą grąžinti raktus. Tačiau šios prievolės yra priešpriešinės ir būtent ieškovės prievolė perduoti tinkamai visus darbus turi įvykti pirmiau. Teisingumo dėlei paminėtina, kad ieškovė atsakovei raktus grąžino tik po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo, o ši aplinkybė savaime patvirtina faktą, kad joks atliktų darbų perdavimas–priėmimas teismo nurodomą 2025 m. balandžio 5 d. neįvyko, dėl to nebuvo atsiradusi ir atsakovės pareiga sumokėti už darbus.
16.8. Pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai sutapatinęs paties perdavimo–priėmimo akto atsiuntimo momentą su kitu juridiniu faktu – šio akto pasirašymu be jokių išlygų, neteisingai nusprendė, kad atsakovės pareiga sumokėti už darbus pagal pateiktą sąskaitą taip pat atsirado šio akto ir sąskaitos atsiuntimo dieną, o sąskaitos apmokėjimui yra taikomas ieškovo, neaišku kokiais kriterijais remiantis, vienašališkai nustatytas terminas (nes jokio susitarimo dėl sąskaitos apmokėjimo terminų tarp šalių nebuvo). Šio ginčo teisingam išsprendimui esminė aplinkybė yra tai, kada atsakovė patvirtino apie darbų priėmimą ir ar darbai buvo priimti su išlygomis ar be jų. Teisiškai vertinant, ieškovės teisė reikalauti atlyginimo nebuvo atsiradusi nei 2025 m. balandžio 5 d., kai tariamai buvo atsiųstas aktas su sąskaita, nei jos ieškinio pareiškimo teisme dieną, nes atsakovės pareiga sumokėti atlyginimą už rangos darbus atsiranda nuo perdavimo–priėmimo akto įforminimo pagal teisės aktų ir teismų praktikoje suformuluotas taisykles momento.
16.9. Atsakovė savo poziciją, kad darbus priima, bet su išlygomis, pareiškė tik 2025 m. gegužės 25 d., kai ieškovė neatsakė į atsakovės atstovės eilinį prašymą patikslinti sąskaitą nurodant detalizaciją bei darbams suteikiamas garantijas. Pažymėtina, kad nei iki 2025 m. balandžio 25 d. laiško išsiuntimo, nei vėliau iki 2025 m. gegužės 25 d. laiško išsiuntimo atsakovė negavo ieškovės vienašališkai pasirašyto akto, kuriuo darbai būtų perduoti be išlygų visa apimtimi, todėl, remiantis teismų praktika, atsakovės laiškai yra vieninteliai byloje esantys įrodymai, pagal kuriuos galima būtų spręsti apie darbų perdavimo datą, darbų apimtį ir ieškovės pareigos sumokėti darbų kainą pradžios datą.
16.10. Ginčo atveju abi sutarties šalys yra verslininkai, o jų tarpusavio piniginius atsiskaitymo santykius, be kita ko, reglamentuoja specialus Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymas, kurio 4 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatyta, kad palūkanos skaičiuojamos „jeigu įstatymuose ar komercinėje sutartyje yra nustatyta priėmimo ar patikrinimo procedūra, kuria turi būti patikrinta, ar prekės, paslaugos ar darbai atitinka komercinės sutarties sąlygas, ir jeigu skolininkas gauna sąskaitą faktūrą arba lygiavertį dokumentą anksčiau arba prekių, paslaugų ar darbų priėmimo ar patikrinimo dieną, – praėjus 30 kalendorinių dienų nuo prekių, paslaugų ar darbų priėmimo ar patikrinimo dienos“. Šią normą atsakovė būtent ir aiškino taip, kad ji be jokių pasekmių turi teisę sąskaitos apmokėjimui 30 dienų terminą, tai ir padarė sumokėdama skolą per 30 dienų nuo akto apie darbų perdavimą patvirtinimo datos. Ginčo aplinkybės ir yra tokios, kad jokio termino, per kurį turi būti sumokama už darbus, sutartyje nebuvo nustatyta, nes apskritai nebuvo pačios sutarties.
16.11. Kreipimosi į teismą momentu ieškovė apskritai neturėjo reikalavimo teisės reikalauti sumokėti už darbus, kadangi nebuvo įvykęs darbų, kurie atlikti su defektais, perdavimas–priėmimas – šalys nebuvo pasirašiusios abipusiškai perdavimo priėmimo akto, toks aktas taip pat nebuvo įformintas ir pačios ieškovės darbus perduodant ir aktą pasirašant vienašališkai.
16.12. Pirmosios instancijos teismas motyvu, kad ieškovė pagal žodinę rangos sutartį neva neįgijo teisės į darbų kokybės garantiją, akivaizdu, kad painioja dvi garantijos rūšis – įstatymų numatytą, kuri atsiranda įstatymo pagrindu, ir komercinę garantiją, kuri atsiranda būtent susitarimo pagrindu. Ginčo atveju atsakovė priimdama darbus su išlyga pasinaudojo būtent įstatymų numatyta rangos darbų kokybės garantija, kai atsisakė priimti su defektais atliktus darbus ir už juos sumokėti. Teismas nagrinėdamas klausimą dėl garantijos taikymo ir jos sąlygų (kad „pirmiausia nustatytus trūkumus turi šalinti rangovas“) neteisingai aiškina CK 6.665 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies nuostatas.
16.13. Visos sąlygos atsakovės teisėms ginti pasinaudojant įstatymų numatyta garantija egzistavo ir jos iš esmės jau yra nustatytos byloje, tačiau teismas, neteisingai vertinęs bylos aplinkybes ir aiškinęs teisės normas, priėmė nepagrįstą teismo sprendimą.
16.14. Ginčo atveju pats teismas savo sprendime konstatuoja aplinkybę, kad šalys dėl garantijos sąlygų nesitarė, todėl ginčo atveju yra taikoma garantija pagal įstatymą ir CK 6.664 straipsnio 3 dalį, numatanti, be kita ko, ir rangovo prievolę atlyginti užsakovui defektų šalinimo išlaidas. Maža to, net ir tuo atveju, jei būtų taikomas teismo sprendime cituojamas CK 6.665 straipsnis, kurį taikant, teismo nuomone, pirmiausia rangovui turėtų būti suteikta galimybė rezultatą pataisyti, tai ir šiuo atveju teismas jį taiko ir aiškina neteisingai, nukrypdamas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos.
16.15. Pažymi, kad defektai atsirado dėl ieškovo vykdytų elektros inžinerinės įrangos montavimo darbų, o visuotinai žinoma aplinkybė, kad elektros inžinerinė įranga yra laikoma padidinto pavojaus šaltiniu, kurios defektai, siekiant išvengti žalos (gaisro, žmonių gyvybių, turto sunaikinimo ir pan.), turi būti sutvarkomi nedelsiant. Byloje yra pateiktas 2025 m. balandžio 7 d. defektinis aktas, kuriame konstatuota, kad dėl konkretaus defekto, paaiškėjusio 2025 m. balandžio 5 d. (šeštadienį), buvo bandoma susisiekti su ieškovės subrangovu, atlikusiu darbus, informuoti apie gedimą ir iškviesti garantiniam taisymui, tačiau pastarasis telefonu neatsiliepė, neperskambino, todėl, atsižvelgiant į būtinumą, buvo nuspręsta samdytis kitą rangovą, kuris defektus nedelsiant pašalino. Kitaip tariant, atsakovės veiksmai aptariamoje situacijoje buvo protingi ir logiški, nes iš esmės kito galimo elgesio varianto šiuo atveju net nebuvo.
16.16. Ginčo atveju atsakovei byloje įrodžius, kad darbai buvo atlikti su defektais, ji turėjo teisę atskaityti iš sumų, priklausančių rangovui už atliktus darbus, sumą, reikalingą tiems trūkumams pašalinti. Byloje yra pateikti įrodymai, patvirtinantys, kad ieškovės rangos darbų defektai buvo, jie buvo šalinami, o atsakovė už defektų šalinimo darbus sumokėjo savo lėšomis.
16.17. Pirmosios instancijos teismo abejonės nėra pakankamas teisinis argumentas, paneigiantis elektros remonto darbų faktą vien dėl to, kad ieškovei „nebuvo suteikta proga apžiūrėti“, nes, kaip nurodyta anksčiau, ieškovės atstovas, atsakingas už darbų atlikimą ir kokybę, į telefono skambučius nereagavo ir neperskambino, o apžiūrėti defektą ieškovei niekada nebuvo kliudoma – tiesiog ji pati tokio noro niekada nepareiškė. Teismo abejonė, kuria būtent ieškovei priskirtina įrodinėjimo našta perkeliama atsakovei, yra visiškai nepagrįsta, t. y. šią teismo abejonę turėjo pašalinti ne atsakovė, kurį įrodė jai įrodinėti priskirtinas aplinkybes, o būtent ieškovė.
16.18. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu ieškovei priteisė ne visą jos ieškiniu reikalautą sumą – 2 124,74 Eur, bet tik 450 Eur, tai teisine prasme ir reiškia, kad pats teismas pripažino, kad ieškovės reikalavimas dėl 1 674,74 Eur priteisimo yra nepagrįstas ir iš esmės teismas ne patenkino ieškinį visa apimtimi, o patenkino iš dalies – iš ieškovės reikalautos ieškiniu priteisti 2 124,74 Eur sumos priteisė 450 Eur, o reikalavimą dėl 1 674,74 Eur atmetė (nes ieškovė teismo posėdžio metu šio reikalavimo neatsisakė ir jį palaikė), dėl to nesuprantama, kodėl teismo sprendime yra nurodoma, kad ieškinys yra patenkintas visiškai, kai 79 proc. ieškinio reikalavimų liko nepatenkinta. Tokia teismo procesinė klaida sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodant, kad teismas tenkina ieškinį, tačiau realiai patenkina vos 21 proc. ieškinio reikalavimų, reiškia ir teismo sprendimo dalies dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo neteisėtumą.
16.19. Pirmosios instancijos teismas pažeidė CK 6.37 straipsnio 2 dalį, nes palūkanas priteisė ne tik už sprendimu priteistą sumą (450 Eur), bet ir už teismo sprendimu nepriteistą 1 674,74 Eur sumą, kurios atsakovė nėra skolinga ir kuri sumokėta ieškovei prieš tris mėnesius iki paties teismo sprendimo priėmimo.
17. Ieškovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, išskyrus dalį dėl procesinių palūkanų skaičiavimo bazės – patikslinti Utenos apylinkės teismo 2025 m. rugpjūčio 28 d. sprendimo rezoliucinę dalį nurodant, kad 6 proc. dydžio metinės palūkanos skaičiuojamos nuo 450 Eur sumos nuo kreipimosi į teismą dienos (2025 m. balandžio 23 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Pagrindiniai atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai:
17.1. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad tarp šalių (ieškovės ir atsakovės / apeliantės) susiklostė rangos teisiniai santykiai ir kad ieškovė atliko darbus, kuriuos apeliantė faktiškai priėmė ir naudojo.
17.2. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad darbai apeliantės buvo faktiškai priimti ir jais naudojamasi dar iki 2025 m. balandžio 5 d., yra pagrįsta apeliantės atstovo paaiškinimais teismo posėdžio metu bei vyr. buhalterės el. laišku apie patiriamas išlaidas taisant tariamus gedimus. Šios aplinkybės įrodo, kad darbai ne tik buvo atlikti, bet ir buvo pradėti naudoti pagal paskirtį.
17.3. Apeliantei ir apeliantės atstovui, kuris vedė derybas tarp ieškovės ir apeliantės, ieškovės išrašyta PVM sąskaita faktūra ir Atliktų darbų aktas buvo išsiųsti 2025 m. balandžio 4 d. Fakto, kad šiuos dokumentus gavo, bylos nagrinėjimo metu apeliantės atstovas neginčijo.
17.4. Skundžiamą sprendimą priėmęs pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai taikė CK 6.53 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, pagal kurias, sutartyje nesant nustatytam prievolės įvykdymo terminui, kreditorius turi teisę pareikalauti prievolę įvykdyti bet kada, bet ne anksčiau kaip po 7 dienų nuo kreditoriaus pareikalavimo, ir teisingai konstatavo, kad ieškovės išrašytoje PVM sąskaitoje faktūroje nurodytas atsiskaitymo už atliktus darbus 10 dienų terminas atsakovei buvo privalomas vykdyti.
17.5. Atsakovė, 2025 m. balandžio 4 d. gavusi ieškovės išrašytą sąskaitą, kurioje nurodyta, kad vėliausia jos apmokėjimo data yra 2025 m. balandžio 14 d., nereiškė jokio nesutikimo dėl ieškovės nurodytos vėliausios apmokėjimo datos, neinformavo ieškovės, kad gautų sąskaitų apmokėjimui atsakovė taiko Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo 4 straipsnio 4 dalies nuostatas, kaip dabar teigia teismui. Priešingai, apeliantė 2025 m. balandžio 17 d. el. laišku informavo, kad yra paruošusi pinigus ir pasirengusi juos sumokėti nedelsiant.
17.6. Iš ieškovės teismui pateiktų ankstesnių sąskaitų, kurias ieškovė buvo pateikusi atsakovei, ir jų apmokėjimo pavedimų matyti, kad tarp ieškovės ir atsakovės buvo susitarimas, jog ieškovės pateiktos sąskaitos bus apmokamos ne vėliau kaip per 10 dienų ir atsakovė šio susitarimo laikėsi. Ieškovė niekada nebuvo atsakovės informuota apie neva pasikeitusią sąskaitų apmokėjimo tvarką. Todėl teismo išvada, kad ieškovės pateikta PVM sąskaita faktūra turėjo būti apmokėta per joje nurodytą 10 dienų terminą, yra pagrįsta ir teisinga, atitinkanti tarp šalių buvusį susitarimą ir jo pagrindu susiklosčiusią praktiką, kai sąskaitos buvo apmokamos per joje nurodytą terminą.
17.7. Nesutinka su apeliantės pozicija, kad ji turėjo diskrecijos teisę pasirinkti savo tariamai pažeistos teisės gynybos būdus ir neprivalėjo siūlyti ieškovei ištaisyti tariamus defektus. Apeliantės bylai pateiktas vienašališkas defektinis aktas buvo surašytas nesilaikant teisės aktų nustatytų reikalavimų, todėl jis negali būti laikomas įrodymu, patvirtinančiu ieškovės atliktų statybos rangos darbų defektus.
17.8. Apeliantė nereiškė ieškovei jokių pretenzijų dėl atliktų darbų tariamų defektų, nekvietė ieškovės į defektinio akto surašymą, nesiūlė ieškovei ištaisyti tariamus defektus. Apie tai, kad atsakovė neva šalino ieškovės atliktų darbų trūkumus ir dėl to neva patyrė 450 Eur išlaidų, kurias atsakovė vienašališkai įskaitė į ieškovei mokėtiną sumą, ieškovė sužinojo tik iš 2025 m. gegužės 25 d. el. laiško. El. laiške nebuvo konkrečiai nurodyta, kada ir kokie ieškovės atliktų darbų tariami gedimai buvo nustatyti, kas juos nustatė ir kas juos pašalino. Iki šio el. laiško gavimo ieškovė nebuvo sulaukusi nei atsakovės pranešimo apie nustatytus atliktų darbų defektus, nei raginimo juos ištaisyti. Todėl ir atsakovės vienašališką bandymą į mokėtiną skolą įskaityti 450 Eur ieškovė vertina kaip nepagrįstą ir neteisėtą atsakovės bandymą išvengti prievolės sumokėti ieškovei už dar 2024 m. spalio mėn. atliktus darbus.
17.9. Byloje nustatytos aplinkybės leidžia daryti pagrįsta išvadą, jog apeliantė byloje neįrodė, kad apskritai egzistavo ieškovės atliktų darbų defektai, todėl teismas pagrįstai apeliantės vienašališką sprendimą išskaityti 450 Eur iš ieškovei mokėtinos sumos įvertino kaip nepagrįstą ir neteisėtą.
17.10. Atmestini apeliantės argumentai, neva ji neturėjo pareigos informuoti ieškovės apie nustatytus statybos rangos darbų defektus ir galėjo savo pasirinkimu naudotis tariamai pažeistų teisių gynimo būdais. Akivaizdu, jog tiek Civilinio kodekso nuostatos, reglamentuojančios darbų kokybės trūkumus, tiek ir kasacinio teismo praktika remiasi tam tikra logika: rangovas yra atsakingas už savo darbo rezultatą, tačiau jam turi būti suteikta galimybė tą rezultatą pataisyti. Tai užtikrina, kad trūkumų šalinimas būtų pigiausias, mažiausiai konfliktiškas ir nevestų prie nereikalingų ginčų. Jei užsakovas iš karto imasi pats taisyti, apeidamas šį etapą, jis faktiškai atima iš rangovo galimybę pasitaisyti ir kartu eliminuoja bendradarbiavimo principą, įtvirtintą CK 6.200 straipsnyje.
17.11. Apeliantės argumentas dėl raktų grąžinimo neturi esminės reikšmės darbų atlikimo ir priėmimo momentui, juolab, kad darbai jau buvo faktiškai naudojami.
17.12. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad teisė į trūkumų šalinimo išlaidų atlyginimą įgyjama ne įstatymo, o šalių susitarimo pagrindu. Kadangi šalys nebuvo susitarusios dėl specialios užsakovo teisės pašalinti trūkumus, apeliantė neturėjo teisės vienašališkai išskaityti išlaidų už trūkumų šalinimą. Net ir statybos rangos santykiams taikoma įstatymų numatyta garantija nereiškia, kad užsakovas gali vienašališkai šalinti trūkumus ir reikalauti atlyginti išlaidas, nesuteikęs rangovui galimybės įvykdyti savo prievolę. Šiuo atveju apeliantė, nustačiusi ieškovės atliktų darbų trūkumus, turėjo apie tai informuoti ieškovę ir pasiūlyti jai pašalinti juos. Apeliantė šios pareigos nesilaikė.
17.13. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai suabejojo defektų buvimu, nes ieškovei nebuvo suteikta proga jų apžiūrėti ir įsitikinti, ar trūkumai kilo dėl jos darbo, o ne dėl kitų priežasčių.
17.14. Teismo sprendimas dėl bylinėjimosi išlaidų nėra tik formalus matematinis skaičiavimas, bet apima ir vertinimą, dėl kokių priežasčių išlaidos atsirado ir kaip šalys elgėsi procese. Ieškovės ieškinys (2 124,74 Eur skolos priteisimas) buvo visiškai pagrįstas jo pareiškimo teisme (2025 m. balandžio 23 d.) metu. Atsakovė dalį skolos (1 674,74 Eur) sumokėjo tik 2025 m. gegužės 25 d., t. y. po ieškinio pateikimo teismui. Tai, kad dalis ieškinio tapo neaktuali dėl dalinio atsiskaitymo, nekeičia pradinio ieškinio pagrįstumo. Tai reiškia, kad ieškinys visa apimtimi buvo pagrįstas ieškinio padavimo momentu, ir šis faktas yra esminis sprendžiant bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Ieškovės atstovas baigiamojoje kalboje nurodė, jog, atsižvelgiant į tai, kad dalį skolos atsakovė padengė jau iškėlus bylą teisme, ieškovė prašo priteisti tik likusią skolos dalį – 450 Eur, tai reiškia, kad ieškovė nepalaikė pradinio reikalavimo priteisti visą 2 124,74 Eur skolą.
17.15. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė ieškovei visas patirtas bylinėjimosi išlaidas, nes ieškinys buvo patenkintas visa apimtimi, atsižvelgiant į tai, kad atsakovės dalinis atsiskaitymas įvyko po bylos inicijavimo.
17.16. Apeliantės tvirtinimas, kad teismas ieškovei turėjo priteisti tik 355,66 Eur sumą advokato pagalbos išlaidų atlyginimo, nes teismas patenkino tik 21 proc. ieškovės reikalavimų (priteisė 450 Eur iš 2 124,74 Eur), yra absoliučiai nelogiškas, neteisingas ir prieštarauja kertiniam principui, kuriuo paremtos bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės, kad „pralaimėjęs moka“.
17.17. Ieškovė sutinka su apeliantės argumentu, kad procesinės palūkanos turi būti skaičiuojamos nuo priteistos sumos. Pirmosios instancijos teismas klaidingai nurodė, kad palūkanos skaičiuotinos nuo 2 124,74 Eur.
Teismas
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados
Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir tvarkos
18. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, byloje nenustatyta.
19. CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, tai yra, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Atsižvelgdamas į tai, kad šalys savo argumentus yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, įvertinęs ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismas mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, o teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis).
20. Nagrinėjamu atveju apeliacinio skundo dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo tenkintas ieškovės ieškinys atsakovei dėl skolos priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl nustatytų faktinių bylos aplinkybių
21. Remiantis byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad ieškovė (rangovas) ir atsakovė (užsakovas) 2024 m. pabaigoje sudarė žodinę statybos rangos sutartį, pagal kurią ieškovė atliko elektros instaliacijos darbus atsakovės objekte Nemenčinės pl. 36, Vilniuje.
22. Iš byloje pateiktų šalių (jų atstovų) susirašinėjimo duomenų matyti, jog 2025 m. kovo mėn. tarp šalių vyko derybos dėl atliktų darbų apimties ir kainos, šalys 2024 m. kovo 31 d. susitarė dėl maksimalios darbų kainos 1 890 Eur (taikomas atvirkštinis PVM) ir 194 Eur plius PVM (elektroninės bylos (toliau el. b.) failas 1, bylos lapas (toliau – b. l.) 11–16).
23. Ieškovė 2025 m. balandžio 4 d. parengė atliktų darbų perdavimo–priėmimo aktą (el. b. failas 1, b. l. 5), juo nurodo perduodanti užsakovui (atsakovei) medžiagas ir statybos darbus (nurodoma už 1 890 Eur) o užsakovas šiuos darbus priimantis. Ieškovė atsakovei 2025 m. balandžio 4 d. išrašė PVM sąskaitą faktūrą, serija THREE Nr. 25/009, (el. b. failas 1, b. l. 8) bendros 2 124,74 Eur sumos už medžiagas ir jų tiekimą (194 Eur be PVM) ir ,,signalizacija.LT“ (darbai) (1 890 Eur be PVM).
24. Iš šalių susirašinėjimo duomenų matyti ir tai, kad 2025 m. balandžio 4 d. ieškovė atsakovei el. paštu nurodė siunčianti pakoreguotą sąskaitą ir atliktų darbų aktą (el. b. failas 1, b. l. 10, 90). 2025 m. balandžio 15 d. el. paštu ieškovės atstovas klausė, kada atsakovė apmokės sąskaitą, į tai 2025 m. balandžio 17 d. gautas atsakymas, kad atsakovė yra pasiruošusi pinigus ir mokėjimą gali atlikti nedelsiant, taip pat klausiama, gal galima labiau specifikuoti darbus, kurie atlikti (el. b. failas 1, b. l. 9). Atsakydamas į užklausimą ieškovės atstovas priminė, jog derinant sumą nebuvo jokių papildomų sąlygų, todėl pasiūlė laikytis susitarimo (el. b. failas 1, b. l. 9).
25. Iš tolesnio susirašinėjimo duomenų matyti, jog 2025 m. balandžio 25 d. atsakovė (nurodoma, kad bendrovės vyr. buhalterė) atsakovės vadovo pavedimu atsakė dėl sąskaitos priėmimo, apmokėjimo bei darbų garantijos klausimų, nurodo, jog projektų vadovas ją informavo apie užpraėjusią savaitę viešėjusių svečių iškvietimą dėl elektros sistemos gedimo, prašė ieškovės atliktų darbų detalizacijos su prierašu, kokiam terminui suteikiamos garantijos kiekvienai darbų grupei, nurodo, kad lauks detalizacijos, tada galės priimti sąskaitą, papildomai pastebi, kad nuo šių metų bendrovėje sąskaitos yra apmokamos per 30 dienų, jei nebuvo susitarta kitaip, kaip supranta, sutarties šalys neturi, todėl prašo pakoreguoti apmokėjimo terminą (el. b. failas 1, b. l. 49, 63). 2025 m. gegužės 25 d. el. paštu ieškovė informuojama, kad atsakovė nesulaukė pataisytos sąskaitos su 30 dienų apmokėjimo terminu bei atliktų darbų detalizacijos garantijos tikslais, todėl laiko sąskaitą priimta 2025 m. balandžio 25 d., taip pat informuoja, kad siunčia debetinę sąskaitą dėl atliktų darbų garantijos – sistemos (elektros) gedimo taisymo, atsižvelgiant į tai, kad atsakovė ieškovei skolinga 2 124,74 Eur, o ieškovė atsakovei pagal debetinę sąskaitą – 450 Eur, atlieka įskaitymą ir įsipareigoja sumokėti skirtumą – 1 674,74 Eur (el. b. failas 1, b. l. 48, 63).
26. Atsakovė 2025 m. gegužės 23 d. išrašė debetinę PVM sąskaitą faktūrą Nr. BE 2025/0523/1 bendros 450 Eur sumos už ,,signalizacija.lt“ darbų broko / gedimo taisymą (el. b. failas 1, b. l. 71, 74). Atsakovė 2025 m. gegužės 25 d. ieškovei sumokėjo 1 674,74 Eur pagal sąskaitą THREE Nr. 25/009 (el. b. failas 1, b. l. 73). Ieškovė 2025 m. gegužės 27 d. informavo atsakovę, kad debetinės sąskaitos nepriima (el. b. failas 1, b. l. 147).
Dėl apeliacinio skundo argumentų
27. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, kad kreipimosi į teismą momentu ieškovė apskritai neturėjo reikalavimo teisės reikalauti sumokėti už darbus, kadangi nebuvo įvykęs darbų, kurie atlikti su defektais, perdavimas–priėmimas – šalys nebuvo pasirašiusios abipusiškai perdavimo–priėmimo akto, toks aktas taip pat nebuvo įformintas ir pačios ieškovės darbus perduodant ir aktą pasirašant vienašališkai. Apeliacinės instancijos teismas su šiais apeliantės argumentais nesutinka.
28. Rangos sutartimi viena šalis (rangovas) įsipareigoja atlikti tam tikrą darbą savo rizika pagal kitos šalies (užsakovo) užduotį ir perduoti šio darbo rezultatą užsakovui, o užsakovas įsipareigoja atliktą darbą priimti ir už jį sumokėti (CK 6.644 straipsnio 1 dalis). Statybos rangos sutartimi rangovas įsipareigoja per sutartyje nustatytą terminą pastatyti pagal užsakovo užduotį statinį arba atlikti kitus statybos darbus, o užsakovas įsipareigoja sudaryti rangovui būtinas statybos darbams atlikti sąlygas, priimti darbų rezultatą ir sumokėti sutartyje nustatytą kainą (CK 6.681 straipsnio 1 dalis). Taigi pagrindiniai užsakovo įsipareigojimai, įtvirtinti rangos sutarties sąvokoje, yra įsipareigojimai sudaryti rangovui būtinas darbams atlikti sąlygas, priimti darbų rezultatą ir sumokėti rangovui už jo atliktą darbą.
29. Vadovaujantis CK 6.662 ir 6.694 straipsnių nuostatomis, užsakovas privalo priimti rangovo perduodamus darbo rezultatus, o juos priėmęs, turi pareigą atsiskaityti su rangovu. Aplinkybė, kad rangovo atlikti darbai yra netinkamos kokybės, paprastai neatleidžia užsakovo nuo pareigos atliktus darbus priimti ir už juos atsiskaityti (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. lapkričio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-558-421/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
30. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad nors įstatyme yra įtvirtinta, kad rangos sutarties pagrindu atlikti darbai turi būti perduodami pasirašant darbų perdavimo–priėmimo aktą, kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad šis reikalavimas neturėtų būti suabsoliutintas, nes pagrindas rangovui reikalauti iš užsakovo vykdyti jo priešpriešinę pareigą – sumokėti už darbus – yra pagrindinės sutartinės rangovo pareigos įvykdymas, t. y. sutarto darbo atlikimo faktas, o darbų perdavimo–priėmimo aktas yra tik šį faktą patvirtinantis dokumentas. Nesant darbų perdavimo–priėmimo akto, gali kilti darbų atlikimo laiko, kokybės ir kitų klausimų, tačiau vien šio akto nepateikimas byloje nepaneigia užsakovo teisės į atlyginimą už atliktus darbus, jei darbų perdavimą galima nustatyti kitais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2011). Faktai, kad darbų perdavimas ir priėmimas pagal CK nustatytus reikalavimus neįvyko, tačiau užsakovas rangovo darbų rezultatą pradėjo naudoti pagal paskirtį, tai darė ilgą laiką ir gera valia pradėjo vykdyti atsiskaitymus už atliktus darbus, gali rodyti, jog šalys pažeidė sutartinius įsipareigojimus ir nesilaikė teisės normų reikalavimų, tačiau pažeidimų faktas neatleidžia šalių nuo prievolių, kylančių iš sutarčių vykdymo principų (CK 6.200 straipsnis) bei rangos sutarties esmės, reikalaujančių, kad už tinkamą darbo rezultatą būtų sumokama sulygta kaina. Pareiga mokėti už atliktus darbus atsiranda pradėjus faktiškai jais naudotis ir nėra siejama tik su abišaliu atliktų darbų perdavimo–priėmimo akto pasirašymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-672-313/2015).
31. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, neturi pagrindo sutikti su apeliantės argumentais dėl atliktų darbų priėmimo momento. Apeliantė teigia, kad ieškovės atliktus darbus priėmė 2025 m. balandžio 25 d., iš esmės šiuo pagrindu teigia, kad nuo šio momento kilo jos pareiga atsiskaityti už atliktus darbus, ir tai ji atliko nepraleisdama prievolės įvykdymo termino. Tačiau tokia apeliantės pozicija prieštarauja byloje esantiems duomenims. Minėta, kad iš byloje esančių duomenų matyti, jog po to, kai šalys suderino atliktų rangos darbų mastą, apimtį ir kainą, ieškovė 2025 m. balandžio 4 d. atsakovei ir jos atstovui el. paštu išsiuntė atliktų darbų priėmimo–perdavimo aktą bei sąskaitą faktūrą už atliktus darbus. Šiuo atveju byloje esantys duomenys (atsakovei el.paštu, kuriais buvo vykdomas susirašinėjimas tarp šalių išsiųstas darbų priėmimo – perdavimo aktas ir sąskaita faktūra) sudaro pagrindą manyti, kad šiuos dokumentus atsakovė gavo jų siuntimo dieną, t. y. 2025 m. balandžio 4 d., tai pagrįstai nustatė ir pirmosios instancijos teismas. Duomenų, jog atsakovė pagrįstai atsisakė priimti perduodamus rangos darbus, byloje nėra (CPK 178 straipsnis). Nors apeliantė teigia, kad 2025 m. balandžio 4 d. el. laiško negavo, tačiau iš byloje esančių duomenų matyti, jog tokia apeliantės pozicija nėra pagrįsta. Byloje pateikti šalių susirašinėjimo duomenys patvirtina, kad atsakovė per savo atstovą dar 2025 m. balandžio 17 d. nurodė pasirengusi apmokėti jai pateiktą sąskaitą už atliktus darbus, tačiau prašė labiau specifikuoti atliktus darbus. Atliktų darbų fakto ir jų priėmimo nepaneigia ir apeliantės akcentuojama aplinkybė, kad ieškovės atstovas ginčui aktualiu laikotarpiu nebuvo grąžinęs atsakovei raktų nuo objekto, kuriame atlikti darbai. Apeliantė atliktų darbų rezultatu naudojosi dar iki 2025 m. balandžio 5 d., ir ši aplinkybė apeliantės iš esmės nėra ginčijama (CPK 178 straipsnis).
32. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu.
33. Formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024, 29 punktas).
34. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, neturi pagrindo manyti, jog pirmosios instancijos teismas, nustatydamas atliktų rangos darbų priėmimo ir perdavimo, atitinkamai ir atsakovės pareigos atsiskaityti už atliktus darbus momentą, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ar pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles. Apeliacinio skundo argumentai šių išvadų nepaneigia. Aplinkybė, jog apeliantė kitaip vertina byloje pateiktus įrodymus ir nustatytas aplinkybes, nesudaro pagrindo manyti, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad atsakovė darbus priėmė faktiškai naudodamasi darbų rezultatu, todėl jai kilo pareiga už priimtus darbus atsiskaityti. Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymėta, kad vien tai, jog byloje dalyvaujantis asmuo nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu, juos interpretuoja kitaip, nesutinka su teismo išvadomis, nesudaro pagrindo konstatuoti įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-179-469/2022, 53 punktas; 2024 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-136-684/2024).
35. Apeliantė, be kita ko, laikosi pozicijos, jog jai pateiktą sąskaitą apmokėjo laiku, remiasi Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo nuostatomis, teigia, kad ieškovė kreipdamasi į teismą neturėjo reikalavimo teisės. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokia apeliantės pozicija nepagrįsta.
36. Įstatymas numato, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra, – vadovaujantis protingumo kriterijais (CK 6.38 straipsnio 1 dalis). Draudžiama vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę ar vienašališkai pakeisti jos įvykdymo sąlygas, išskyrus įstatymų ar sutarties numatytus atvejus (CK 6.59 straipsnis). Pagal CK 6.53 straipsnio 1 dalies nuostatas, jeigu prievolės įvykdymo terminas nenustatytas arba apibrėžtas reikalavimo ją įvykdyti momentu, tai kreditorius turi teisę bet kada pareikalauti ją įvykdyti, o skolininkas turi teisę bet kada ją įvykdyti. Prievolę, kurios įvykdymo terminas neapibrėžtas, skolininkas privalo įvykdyti per septynias dienas nuo tos dienos, kurią kreditorius pareikalavo prievolę įvykdyti, išskyrus atvejus, jeigu pagal įstatymus ar sutarties esmę aiškus kitoks prievolės įvykdymo terminas (CK 6.53 straipsnio 2 dalis).
37. Šiuo atveju remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad sąskaita faktūra, iš kurios kildinama ieškovės reikalavimo teisė, turėjo būti apmokėta iki 2025 m. balandžio 14 d., tačiau nurodytu terminu apmokėta nebuvo. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad tarp šalių buvo sudaryta žodinė rangos sutartis, byloje duomenų, jog šalys atskirai tarėsi dėl konkrečių prievolės atsiskaityti už darbus apmokėjimo terminų, byloje nėra. Minėta, kad užsakovui pareiga atsiskaityti už darbus kyla priėmus rangos darbų rezultatą (CK 6.44 straipsnio 1 dalis, 6.65 straipsnio 1 dalis). Pastebėtina, jog Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 4 punkte, kurio nuostatomis remiasi apeliantė, yra reglamentuojamas palūkanų skaičiavimas komercinėse sutartyse tarp ūkio subjektų, o ne įtvirtinti prievolių vykdymo terminai, todėl šia teisės norma, sprendžiant dėl ieškovės reikalavimo teisės į atsakovę atsiradimo momento, vadovautis nėra pagrindo. Tais atvejais, kai rangos sutarties šalys nesusitaria dėl atitinkamų teisių ir pareigų, įstatymo reglamentuojamų dispozityviai, kilus ginčui taikomos atitinkamus santykius reglamentuojantys teisės aktai. Minėta, kad bendrieji prievolių vykdymo terminai yra įtvirtinti CK 6.53 straipsnyje, esant CK ir kitų įstatymų prieštaravimų, prioritetas turi būti taikomas CK įtvirtintoms normoms (CK 1.3 straipsnio 2 dalis). Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad ieškovės išrašytoje PVM sąskaitoje faktūroje nurodytas atsiskaitymo už atliktus darbus terminas atsakovei buvo privalomas vykdyti. Nustačius, kad ieškovės išrašyta sąskaita joje nurodytu terminu apmokėta nebuvo, kaip teisiškai nepagrįsti atmestini apeliantės argumentai, jog kreipimosi į teismą dieną (2025 m. balandžio 23 d.) ieškovė neturėjo reikalavimo teisės į atsakovę.
38. Apeliantės teigimu, priimdama darbus su išlyga, atsakovė pasinaudojo įstatymų numatyta rangos darbų kokybės garantija, visos sąlygos atsakovės teisėms ginti pasinaudojant įstatymų numatyta garantija egzistavo, tačiau pirmosios instancijos teismas neteisingai vertinęs bylos aplinkybes ir aiškinęs teisės normas priėmė nepagrįstą teismo sprendimą. Apeliantė nurodo, kad jai įrodžius, kad darbai buvo atlikti su defektais, ji turėjo teisę atskaityti iš sumų, priklausančių rangovui už atliktus darbus, sumą, reikalingą tiems trūkumams pašalinti.
39. Pasisakydamas dėl šių apeliantės argumentų, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog pagal CK 6.663 straipsnio 1 dalies nuostatas rangovo atliekamų darbų kokybė privalo atitikti rangos sutarties sąlygas, o jeigu sutartyje kokybės sąlygos nenustatytos, – įprastai tokios rūšies darbams keliamus reikalavimus. Darbų rezultatas jo perdavimo užsakovui momentu turi turėti rangos sutartyje numatytas ar įprastai reikalaujamas savybes ir turi būti tinkamas naudoti pagal paskirtį protingą terminą. Jeigu įstatymas ar rangos sutartis nustato darbų rezultato kokybės garantinį terminą, darbų rezultatas turi atitikti nustatytus kokybės reikalavimus visą garantinį terminą (CK 6.664 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 6.664 straipsnio 2 dalies nuostatas kokybės garantija taikoma visoms darbų rezultato sudėtinėms dalims, jeigu rangos sutartis nenustato ko kita. Jeigu darbų defektai nustatomi per garantinį terminą, rangovas privalo neatlygintinai juos pašalinti arba atlyginti užsakovui jų šalinimo išlaidas (CK 6.664 straipsnio 3 dalis).
40. Pagal CK 6.665 straipsnio 1 dalies nuostatas, jeigu darbai atlikti nukrypstant nuo sutarties sąlygų, dėl kurių darbų rezultatas negali būti naudojamas pagal sutartyje nurodytą paskirtį arba pablogėja jo naudojimo pagal sutartyje nurodytą paskirtį galimybės (sąlygos), o jeigu paskirtis sutartyje nenurodyta, – pagal normalią paskirtį, tai užsakovas savo pasirinkimu turi teisę, jei įstatymas ar sutartis nenustato ko kita, reikalauti iš rangovo: 1) neatlygintinai pašalinti trūkumus per protingą terminą; 2) atitinkamai sumažinti darbų kainą; 3) atlyginti trūkumų šalinimo išlaidas, jeigu užsakovo teisė pašalinti trūkumus buvo numatyta rangos sutartyje.
41. Pagal CK 6.666 straipsnio nuostatas, jeigu įstatymas ar rangos sutartis nenustato ko kita, užsakovas turi teisę pareikšti reikalavimus dėl darbų rezultato trūkumų su sąlyga, jei jie buvo nustatyti per šiame straipsnyje nustatytus terminus (straipsnio 1 dalis). Kai nėra nustatytas garantinis terminas, darbų rezultato trūkumai turi būti nustatyti per protingą terminą, bet ne ilgesnį kaip dveji metai nuo darbų rezultato perdavimo, jeigu įstatymas ar rangos sutartis nenustato kitokio termino (CK 6.666 straipsnio 2 dalis).
42. Pasisakydamas dėl rangovo pareigos užtikrinti atliktų darbų kokybės garantiją, kasacinis teismas yra nurodęs, kad, be kokybės garantijos pagal įstatymą, CK išskiria ir sutartinę kokybės garantiją, kitaip dar vadinamą komercine garantija (statybos rangos santykius reglamentuojančio CK 6.697 straipsnio 2 ir 3 dalys, atitinkamai bendruosius rangos santykius reglamentuojantis CK 6.664 straipsnis). Sutartinė garantija gali apimti sąlygas, susijusias su prekės ir (ar) paslaugų kokybe, įskaitant darbų rezultato kokybės garantinį terminą, garantijos galiojimo ar įgyvendinimo sąlygas bei sąlygas, susijusias su teisių įgyvendinimo būdais. Tais atvejais, kai įstatymas nustato darbų rezultato kokybės garantinį terminą, šis terminas yra privalomas pagal įstatymą (CK 6.698 straipsnis). Darbų rezultato kokybės garantijos pagal įstatymą atveju rangovas atsako už pareigos perduoti kokybišką darbų rezultatą pažeidimą, t. y. rangovas atsako už bet kokį neatitikimą, kuris buvo darbų perdavimo užsakovui momentu, net jei tas neatitikimas paaiškėja vėliau (CK 6.663 ir 6.665 straipsniai). Tais atvejais, kai įstatymu ar sutartimi yra nustatytas darbų rezultato kokybės garantinis terminas, rangovas atsako už garantijos, kad darbų rezultatas atitiks nustatytus kokybės reikalavimus visą garantinį terminą, pažeidimą. Kai įstatymu ar sutartimi yra nustatytas darbų rezultato kokybės garantinis terminas, užsakovas turi teisę pareikšti reikalavimus dėl darbų rezultato trūkumų, kurie buvo nustatyti per garantinį terminą (CK 6.666 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-443-1075/2018).
43. Garantijos pagal įstatymą pažeidimo atveju taikomi CK 6.665 straipsnyje nurodyti užsakovo teisių gynimo būdai. Sutartinės garantijos pažeidimo atveju taikomi sutartyje ar įstatymuose nustatyti užsakovo teisių gynimo būdai. Sutartinės garantijos prigimtis nulemia tai, kad šalys gali laisvai susitarti dėl taikomų teisių gynimo būdų. Tais atvejais, kai šalys nesusitaria dėl teisių gynimo būdų, taikomi CK 6.664 straipsnio 3 dalyje nustatyti teisių gynimo būdai. CK nedetalizuoja garantijos pagal įstatymą ir sutartinės garantijos santykio ir kaip turėtų būti taikomi teisių gynimo būdai, kai esant nustatytai sutartinei garantijai darbų rezultato trūkumas atsirado per darbų rezultato garantinį terminą (tuo labiau, kai trūkumas buvo darbų rezultato kokybės perdavimo momentu, tačiau paaiškėjo vėliau – per darbų rezultato kokybės garantinį terminą). CK nenustatyta, ar garantijos pagal įstatymą ir sutartinės garantijos nustatyti teisių gynimo būdai turėtų būti taikomi alternatyviai, subsidiariai ar kitu principu. Kasacinio teismo nuomone, tais atvejais, kai esant sutartinei garantijai yra nustatytas darbų rezultato kokybės garantinis terminas, nėra svarbu, ar daikto trūkumas buvo darbų rezultato perdavimo metu, svarbu, kad jis paaiškėtų per darbų rezultato kokybės garantinį terminą. Todėl tokioje situacijoje užsakovas turėtų turėti teisę pasirinkti savo teisių gynimo būdą – ar ginti savo teises remiantis CK 6.665 straipsnyje ar sutartinėje garantijoje numatytais teisių gynimo būdais, o jei jie sutartinėje garantijoje nenustatyti – CK 6.664 straipsnio 3 dalyje nurodytais teisių gynimo būdais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-443-1075/2018).
44. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad tais atvejais, kai yra nustatytas darbų rezultato kokybės garantinis terminas, rangovas laikytinas atsakingu už darbų rezultato kokybės trūkumus visą darbų rezultato garantinį laikotarpį, todėl paaiškėjus darbų rezultato kokybės trūkumams užsakovas turi įrodyti tik patį defektų buvimo faktą. Užsakovas neturi įrodinėti aplinkybių, kad trūkumai atsirado iki darbų rezultato perdavimo užsakovui momento arba dėl priežasčių, atsiradusių iki šio momento. Rangovas, siekdamas apsiginti nuo pareikštų reikalavimų dėl darbų rezultato trūkumų, turėtų įrodyti aplinkybes, kad trūkumai atsirado dėl užsakovo ar trečiųjų asmenų kaltės ar dėl normalaus darbų rezultato nusidėvėjimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2009; 2010 m. lapkričio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-469/2010; 2011 m. gruodžio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-559/2011; 2022 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-183-916/2022 kt.).
45. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad atsakovės atliktas 450 Eur išskaitymas iš ieškovei mokėtinos sumos yra neteisėtas. Nurodė, kad rangos darbų trūkumų šalinimas reglamentuotas CK 6.665 straipsnyje (1, 2 dalys), iš kurio aišku, kad pirmiausia nustatytus trūkumus turi šalinti rangovas, pažymėjo, kad tik tokiu atveju, jei rangovas per protingą terminą trūkumų nepašalina, užsakovas turi teisę nutraukti sutartį ir reikalauti atlyginti nuostolius (CK 6.665 straipsnio 3 dalis). Atsižvelgdamas į anksčiau nurodytą teisinį reglamentą ir kasacinio teismo praktiką šiuo aspektu, išnagrinėjęs bylą apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvados nėra pagrįstos.
46. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad tarp šalių buvo sudaryta žodinė rangos sutartis. Duomenų, jog šalys būtų sudariusios susitarimą dėl konkrečių komercinės (sutartinės) garantijos sąlygų, byloje nėra. Tačiau vien šios aplinkybės savaime nepaneigia užsakovo teisės, nustačius atliktų rangos darbų trūkumus, remtis įstatyme įtvirtinta darbų kokybės garantija.
47. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad rangos sutarties šalių teisės ir pareigos turi priešpriešinį pobūdį. Vienos rangos sutarties šalies teisės atitinka kitos šalies pareigas; tik savo pareigas pagal sutartį įvykdžiusi šalis gali reikalauti iš kitos sutarties šalies atitinkamo pareigų vykdymo; jeigu rangovas savo pareigas įvykdo netinkamai, užsakovas turi teisę atitinkamai nevykdyti savo pareigos priimti darbą ir už jį sumokėti, ir priešingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-469/2010; 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018, 26 punktas).
48. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra išaiškinęs, jog kai rangovas reiškia reikalavimą užsakovui sumokėti už atliktus rangos darbus, o užsakovas tokį reikalavimą ginčija remdamasis darbų trūkumais, teismas turi tirti, ar užsakovas tinkamai įvykdė pareigą priimti ir apžiūrėti darbų rezultatą, ar darbai (rezultatas) atitinka kokybės reikalavimus, ar darbai (rezultatas) turi trūkumų, ar tie trūkumai buvo akivaizdūs ir galėjo būti pastebėti darbų perdavimo–priėmimo metu, ar reikalavimas dėl darbų trūkumų pareikštas laikantis įstatyme nustatytų terminų, kitas reikšmingas aplinkybes, su kuriomis įstatymas ar šalių sutartis sieja rangovo atsakomybę už atliktų darbų trūkumus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gruodžio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-345-403/2021 40 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
49. Šiuo atveju atsakovė, atsikirsdama į ieškovės reikalavimą sumokėti už atliktus darbus, teigė, jog atlikti rangos darbai turėjo trūkumų. Atsakovė byloje pateikė duomenis ir tai pagrindžiančius įrodymus, jog patyrė elektros sistemos gedimų objekte šalinimo išlaidas už 450 Eur sumą. Atsakovė parengė 2025 m. balandžio 7 d. defektinį aktą (el. b. failas 1, b. l. 187), jame nurodoma, jog elektros sistemos remonto darbus 2024 m. spalio / lapkričio mėn. atliko ieškovė, šalinant gedimus buvo atlikta išmanios name įrengtos elektros valdymo sistemos diagnostika, po kurios nustatyta, kad valdiklių maitinimo vietose buvo neteisingai sujungti elektros maitinimo ir tinklo signaliniai laidai, dėl to sudegė elektros jungikliuose įmontuotų išmanių valdiklių mikroschemos; atlikus visų neveikiančių elementų patikrinimą, buvo nuspręsta pakeisti neveikiančius elektros valdiklius bei jungiklius – iš viso 7 pažeisti valdikliai ir 9 pažeisti jungikliai –ir sukomponuoti naują maitinimo pajungimą; nustatyta, kad reikia pakeisti ryšio stotelės dalį, kuri jungiasi prie elektros maitinimo. Minėto akto pagrindu atsakovė išrašė ieškovei 2025 m. gegužės 23 d. debetinę sąskaitą, išskaitė 450 Eur iš ieškovei už atliktus rangos darbus mokėtinos sumos ir likusią skolos dalį (1 674,24 Eur) sumokėjo 2025 m. gegužės 25 d.
50. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, jog atsakovės neva nustatyti trūkumai yra abejotini, nes ieškovei nebuvo suteikta proga nei apžiūrėti nei įsitikinti, jog trūkumai kilo būtent dėl jos darbo, o ne dėl netinkamo naudojimo ar atsitiktinių priežasčių. Taip pat nurodė, kad tokiu būdu negalima nustatyti tiesioginio priežastinio ryšio tarp rangovo darbo ir užsakovo patirtų išlaidų. Tačiau iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio nėra aišku, kokiais argumentais grindžiamos abejonės dėl atsakovės nustatytų rangos darbų, kuriuos atliko ieškovė, kokybės trūkumų buvimo (nebuvimo). Aplinkybės, kad ieškovė nedalyvavo nustatant darbų trūkumus ar negalėjo įsitikinti šių trūkumų kilme, savaime nepaneigia byloje esančių duomenų, jog rangos darbų trūkumų faktas buvo nustatytas. Minėta, kad pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles tais atvejais, kai yra nustatytas darbų rezultato kokybės garantinis terminas, rangovas laikytinas atsakingu už darbų rezultato kokybės trūkumus visą darbų rezultato garantinį laikotarpį, todėl paaiškėjus darbų rezultato kokybės trūkumams užsakovas turi įrodyti tik patį defektų buvimo faktą. Šiuo atveju byloje pateikti duomenys suponuoja tikėtinai pagrįstą išvadą dėl ieškovės atliktų darbų kokybės trūkumų. Ieškovė byloje duomenų ar įrodymų, paneigiančių atsakovės pateiktus duomenis dėl darbų kokybės trūkumų fakto, nepateikė (CPK 178 straipsnis). Ieškovės atsiliepime nurodytos aplinkybės, jog atsakovės parengtas defektinis aktas neatitinka tokiam aktui keliamų reikalavimų, savaime nepaneigia užsakovo teisės pagal CK 6.666 straipsnio 1, 2 dalių nuostatas per garantinį terminą reikšti rangovui (šiuo atveju ieškovei) pretenzijas dėl atliktų rangos darbų kokybės trūkumų. Minėta, kad ieškovė jokių duomenų ar įrodymų, paneigiančių atsakovės pateiktus duomenis, nepateikė ir aplinkybių, jog atlikti rangos darbai trūkumų neturėjo ar jie atsirado dėl atsakovės ar trečiųjų asmenų veiksmų, neįrodinėjo (CPK 178 straipsnis).
51. Apibendrinamas nurodytas aplinkybes, remdamasis CK 6.662 straipsnio 2 dalimi, 6.663 straipsniu, 6.665 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 6.658 straipsnio 5 dalimi, 6.666 straipsnio 1, 2 dalimi, apeliacinės instancijos teismas mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad atsakovė neturėjo teisės atlikti išskaitos. Pirmosios instancijos teismas spręsdamas klausimą dėl atsakovės pareigos atsiskaityti už atliktus rangos darbus netinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias rangovo pareigą garantuoti atliktų darbų kokybę ir užsakovo teisę pasirinkti pažeistų teisių gynimo būdą nustačius atliktų darbų kokybės trūkumus, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, todėl nepagrįstai tenkino ieškinio reikalavimo dalį dėl likusios nepadengtos skolos (450 Eur) už atliktus rangos darbus.
52. Įvertinęs nurodytas aplinkybės, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad egzistuoja pagrindas pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria ieškovei iš atsakovės priteista 450 Eur skolos dalis ir šią ieškovės reikalavimo dalį atmesti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
53. Kartu apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog aplinkybė, kad ieškovė bylos nagrinėjimo metu pareikšto reikalavimo dėl 2 124,74 Eur skolos priteisimo netikslino, atsakovei dalį skolos (1 674,74 Eur) sumokėjus po bylos iškėlimo, dalies ieškinio reikalavimo neatsisakė, o pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu priteisė nesumokėtos skolos dalį (450 Eur), savaime nereiškia, kad ieškovė neturėjo teisės į likusios reikalavimo dalies patenkinimą, o pirmosios instancijos teismas šios skolos dalies nepriteisdamas atmetė ieškinio reikalavimą. Nustačius, kad atsakovė prievolę atsiskaityti už ieškovės atliktus darbus pažeidė, praleido prievolės įvykdymo terminą, ieškovė turėjo teisę reikalauti skolą priteisti. Po bylos iškėlimo teisme atsakovei įvykdžius dalį ieškinio reikalavimų ir tokiais veiksmais iš esmės pripažinus ieškinį 1 674,74 Eur sumos (CPK 140 straipsnio 3 dalis, 268 straipsnio 5 dalis), apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai šios skolos dalies nepriteisė, nes reikalavimas sprendimo priėmimo metu jau buvo įvykdytas (CK 6.123 straipsnio 1 dalis).
54. CK 6.37 straipsnio 2 dalis numato, kad skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
55. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatytos palūkanos atlieka kompensacinę funkciją ir skirtos minimaliems kreditoriaus nuostoliams atlyginti. Jas moka skolininkas, kuriam pareikšti reikalavimai teisme tais atvejais, jeigu šie patenkinti. Nurodytos palūkanos vadinamos procesinėmis. Pagrindas priteisti šias palūkanas yra asmeninė skolininko atsakomybė už tai, kad jis prievolės nevykdė gera valia ir kreditorius dėl to turėjo kreiptis į teismą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2022 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-212-403/2022, 25 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).
56. Procesinės palūkanos pasižymi tuo, kad jos skaičiuojamos nuo visos įsiskolinimo sumos ir yra skirtos kompensuoti būsimiems, nuo teisminio proceso pradžios iki teismo sprendimo įvykdymo susidariusiems kreditoriaus nuostoliams. Tam, kad galėtų būti skaičiuojamos ir priteistos šios palūkanos, yra būtinos dvi pagrindinės sąlygos: bylos iškėlimo teisme faktas (CK 6.37 straipsnio 2 dalis) ir kreditoriaus reikalavimas priteisti procesines palūkanas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2024 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-251-381/2024).
57. Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinio reikalavimą dėl likusios nepadengtos skolos dalies priteisimo, ieškovei iš atsakovės priteisė procesines 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo visos reiškiamo reikalavimo sumos (2 124,74 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad tai, jog atsakovė 2025 m. gegužės 25 d., t. y. pradėjus procesą, sumokėjo 1 674,74 Eur, neatleidžia jos nuo pareigos nuo ieškovės kreipimosi į teismą dienos (2025 m. balandžio 23 d.) sumokėti procesines palūkanas iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
58. Nustatyta, kad ieškovė ieškiniu dėl 2 124,74 Eur skolos už atliktus rangos darbus priteisimo kreipėsi į teismą 2025 m. balandžio 23 d. Ieškinys pirmosios instancijos teisme priimtas rezoliucija 2025 m. balandžio 24 d. Iškėlus bylą teisme, atsakovė 2025 m. gegužės 25 d. ieškovei sumokėjo 1 674,74 Eur už atliktus rangos darbus, t. y. iki procesinio sprendimo byloje priėmimo įvykdė ieškinio reikalavimą (jo dalį). Nustačius, jog bylos iškėlimo metu ieškovė turėjo teisę į ieškinio reikalavimo 1 674,74 Eur sumos patenkinimą, esant ieškovės prašymui priteisti procesines palūkanas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad nuo bylos iškėlimo teisme dienos ieškovė įgijo teisę į procesines palūkanas. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad atsakovė byloje įrodė aplinkybę, jog turėjo teisę atskaityti iš ieškovei mokėtinos darbų kainos sumą, reikalingą darbų trūkumams pašalinti (CK 6.658 straipsnio 5 dalis), pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ieškovei iš atsakovės priteisė procesines palūkanas nuo visos ieškinio sumos, todėl netinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas, reglamentuojančias procesinių palūkanų priteisimą, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos.
59. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovė teisę į procesines palūkanas įgijo nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2025 m. balandžio 23 d. iki prievolės atsiskaityti už darbus įvykdymo momento, t. y. iki 2025 m. gegužės 25 d. (CK 6.123 straipsnio 3 dalis). Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria ieškovei priteistos procesinės palūkanos, keistina, ieškovei procesines palūkanas priteisiant nuo 1 674,74 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2025 m. balandžio 23 d. iki reikalavimo įvykdymo 2025 m. gegužės 25 d. (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Dėl bylos procesinės baigties
60. Kiti šalių procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimo sprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako (CPK 2 straipsnis, 3 straipsnis, 7 straipsnis, 178 straipsnis, 185 straipsnis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011, kt.).
61. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias rangos teisinius santykius, taip pat teisės normas, reglamentuojančias procesinių palūkanų priteisimą ir proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymus, įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, todėl nepagrįstai tenkino ieškinį visa apimtimi. Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą atitinkamai pakeičiant šio procesinio sprendimo rezoliucinę dalį (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme
62. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
63. CPK 93 straipsnio 1, 2 dalyje, 98 straipsnyje yra įtvirtintos bendrosios taisyklės, pagal kurias šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai.
64. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog ieškovė pirmosios instancijos teisme patyrė 1 693,60 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atsakovė duomenų apie pirmosios instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė.
65. Pirmosios instancijos teismas ieškovei iš atsakovės priteisė visas ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas, skirstydamas bylinėjimosi išlaidas, padarė materialinės ir proceso teisės normų taikymo klaidą, skundžiamu sprendimu priteisė ne visą ieškovės reikalaujamą sumą, bet tik 450 Eur, tai teisine prasme reiškia, kad teismas pripažino, kad ieškovo reikalavimas dėl 1 674,74 Eur priteisimo nepagrįstas, ir iš esmės teismas ne patenkino ieškinį visa apimtimi, o patenkino iš dalies, dėl to nesuprantama, kodėl teismo sprendime yra nurodoma, kad ieškinys yra patenkintas visiškai, kai 79 proc. ieškinio reikalavimų liko nepatenkinta. Teigia, kad tokia teismo procesinė klaida reiškia ir teismo sprendimo dalies dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo neteisėtumą.
66. Pasisakydamas dėl apeliantės argumentų, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog, kaip minėta, didžiąją dalį ieškinio reikalavimą sudariusios sumos atsakovė įvykdė po bylos iškėlimo teisme iki byloje priimant galutinį procesinį sprendimą dėl ginčo esmės.
67. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad CPK 93 straipsnis nustato bendrąją bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklę, kurios pagrindu laikomas principas „pralaimėjęs moka“. Taikant šią taisyklę, atsakomybė už bylinėjimosi išlaidas nustatoma pagal bylos proceso rezultatą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321-313/2017, 13 punktas; 2021 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-47-916/2021, 21 punktas; 2021 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-275-823/2021, 13 punktas). Vis dėlto teismas, nuspręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir nustatęs, jog konkrečiu atveju bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimas, atsižvelgiant į bylos baigtį, nereikštų sąžiningo bylinėjimosi išlaidų byloje paskirstymo, turėtų vadovautis CPK 93 straipsnio 4 dalies nuostatomis, leidžiančiomis nukrypti nuo šio straipsnio 1–3 dalyse įtvirtintų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į šalių procesinį elgesį ir priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-64-421/2022, 65 punktas).
68. Šioje byloje nustatyta, jog atsakovė praleido piniginės prievolės įvykdymo terminą ir ieškovei už atliktus rangos darbus laiku nesumokėjo. Ieškovė dėl skolos priteisimo kreipėsi į teismą, dėl to patyrė teisinės pagalbos išlaidas, už ieškinio pareiškimą sumokėjo žyminį mokestį. Atsakovė tik po bylos iškėlimo teisme dienos įvykdė prievolę ir sumokėjo 1 674,74 Eur skolą už atliktus rangos darbus. Pastebėtina, jog teismo posėdžio metu ieškovės atstovas nurodė, kad ieškinio reikalavimus palaiko (2025 m. rugpjūčio 13 d. garso įrašas nuo 2 min. 46 sek. iki 2 min. 51 sek.), tačiau taip pat paaiškino, jog šalių ginčo ribos susiaurėjo iki 450 Eur sumos, nes likusią dalį skolos atsakovė pripažino sumokėdama, patikslino, jog ginčas yra dėl 450 Eur (2025 m. rugpjūčio 13 d. garso įrašas nuo 3 min. 26 sek. iki 3 min. 51 sek.). Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą, į šias aplinkybes atsižvelgė, todėl nurodė manantis, kad ieškovės reikalavimai tenkinti visa apimtimi ir ieškovė įgijo teisę į visų patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
69. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, skirstydamas šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas, atsižvelgė į šių išlaidų susidarymo priežastis, įvertino šalių procesinį elgesį, todėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymą reglamentuojančių taisyklių, priešingai, nei teigia apeliantė, nepažeidė (CPK 93 straipsnio 4 dalis).
70. Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalies nuostatas, jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.
71. Nustačius, kad po bylos iškėlimo teisme dienos atsakovė ieškovei sumokėjo 1 674,74 Eur, tai sudaro 79 proc. pradinio ieškinio sumos, ieškovės atstovas teismo posėdžio metu žodžiu sumažino reikalavimą iki 450 Eur sumos ir išnagrinėjus apeliacine tvarka šią bylos dalį nustatyta, kad toks reikalavimas nėra pagrįstas, laikytina, jog ieškovė įgijo teisę į 79 proc. bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, t. y. 1 337,94 Eur (79 proc. x 1 693,60 Eur), atlyginimą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kitoks bylinėjimosi išlaidų atlyginimo paskirstymas neatitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų (CPK 93 straipsnio 4 dalis).
72. Esant nurodytoms aplinkybėms, pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, ieškovei iš atsakovės priteistos bylinėjimosi išlaidos, patirtos pirmosios instancijos teisme, mažintinos nuo 1 693,60 Eur iki 1 337,94 Eur, atitinkamai pakeičiant pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinę dalį.
73. Nustatyta, kad pirmosios instancijos teisme patirta 15,86 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu. Remiantis anksčiau nurodytais argumentais (nutarties 71 punktas), iš atsakovės valstybei priteistinos 12,53 Eur išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 92 straipsnis, 96 straipsnio 5 dalis). Likusi šių išlaidų dalis, tenkanti ieškovei, neviršija minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos, todėl iš ieškovės valstybei nepriteistina (CPK 96 straipsnio 6 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme
74. Atsakovė už apeliacinį skundą sumokėjo 23 Eur žyminį mokestį ir patyrė 1 210 Eur išlaidų advokato pagalbai rengiant apeliacinį skundą, kurias prašo priteisti iš ieškovės. Ieškovė byloje pateikė duomenis, jog patyrė 1 210 Eur teisinės pagalbos išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą.
75. Iš dalies tenkinus atsakovės apeliacinį skundą, pripažintina, kad tenkinta 75 proc. apeliacinio skundo, todėl proporcingai patenkintų reikalavimų daliai atsakovei iš ieškovės priteistina 924,75 Eur (1 233 Eur x 75 proc.) bylinėjimo išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme. Ieškovei proporcingai atmestų reikalavimų daliai iš atsakovės priteistinos 302,50 Eur (1 210 Eur x 25 proc.) bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 2 dalis, 3 dalis, 98 straipsnis).
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teismas
nutaria:
Utenos apylinkės teismo 2025 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:
,,Ieškinį tenkinti iš dalies.
Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Be corporation“ ieškovei mažajai bendrijai ,,Premmier 3“ 6 (šešių) procentų dydžio metines palūkanas nuo 1 674,74 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2025 m. balandžio 23 d. iki prievolės įvykdymo dienos 2025 m. gegužės 25 d.
Likusią ieškinio dalį atmesti.
Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Be corporation“ ieškovei mažajai bendrijai ,,Premmier 3“ 1 337,94 Eur bylinėjimosi išlaidas.
Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Be corporation“ 12,53 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei. Ši suma turi būti įmokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, juridinio asmens kodas 188659752, biudžeto pajamų sąskaitą, įmokos kodas 5662. Sumokėjimą patvirtinantį dokumentą būtina pateikti teismui“.
Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Be corporation“ iš ieškovės mažosios bendrijos ,,Premmier 3“ 924,75 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Priteisti ieškovei mažajai bendrijai ,,Priemmier 3“ iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Be corporation“ 302,50 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Teisėjas Marius Dobrovolskis