Civilinė byla Nr. 2A-415-520/2010
Procesinių
sprendimų kategorijos: 43.2., 121.21. (S)
VILNIAUS
APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
2010 m. gegužės 10 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,
kurią sudaro kolegijos pirmininkė Dalia Višinskienė (pranešėja),
kolegijos
teisėjai Dalia Kačinskienė, Petras Jaržemskis,
sekretoriaujant
Margaritai Armalienei,
dalyvaujant
atsakovo atstovui advokatui Deividui Kursevičiui,
institucijos,
dalyvaujančios procese išvadai duoti, atstovei T. L.,
teismo
posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Tele2“
apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 24
d. sprendimo civilinėje byloje dėl be pagrindo įgyto turto grąžinimo pagal ieškovo
D. K. (D. K.) ieškinį atsakovui UAB „Tele2“ (byloje
dalyvauja institucija, dalyvaujanti procese išvadai duoti, Lietuvos Respublikos
ryšių reguliavimo tarnyba),
n u s t a t ė:
Ieškovas D. K. 2009-04-27
kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė priteisti jam iš atsakovo UAB „Tele2“ 3700
Lt už nesuteiktas mobiliojo ryšio paslaugas, 5 proc. dydžio metines palūkanas
nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško
įvykdymo. Nurodė, kad jis turi 5 atsakovo mobiliojo išankstinio apmokėjimo
telefono ryšio PILDYK SIM korteles. Pagal 2006-02-09 atsakovo generalinio
direktoriaus įsakymu Nr.V06-01 patvirtintų UAB „Tele2“ elektroninių ryšių
paslaugų teikimo taisyklių 2.1.2 p. paslaugų teikimo sutartis tarp kliento ir
atsakovo yra sudaroma konkliudentiniais veiksmais, kai klientas įsigyja
išankstinio apmokėjimo telefono ryšio paslaugas. Jis 2007-06-04 internetiniu
pavedimu papildė 5 mobiliojo telefono išankstinio apmokėjimo PILDYK SIM
korteles 3700 Lt suma, nes tuo metu galiojo atsakovo paskelbta akcija, pagal
kurią atsakovas buvo įsipareigojęs prie internetiniu pavedimu papildytos sumos
pridėti 30 proc. nuo papildytos sumos. Tačiau atsakovas jam mobiliojo ryšio
paslaugų nesuteikė, todėl nepagrįstai praturtėjo 3700 Lt suma.
Vilniaus miesto 1-asis apylinkės
teismas 2009 m. rugsėjo 24 d. sprendimu ieškinį tenkino t. y. priteisė ieškovui
iš atsakovo 3700 Lt, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo
bylos iškėlimo teisme (2009-04-28) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Teismas nustatė, kad šalis siejo telekomunikacijų paslaugų ryšiai, šalys
konkliudentiniais veiksmais sudarė vartojimo sutartį dėl elektroninių paslaugų
teikimo. Teismas, atsižvelgdamas į paslaugų specifiką, į atsakovo technines
galimybes kaupti įrodymus apie paslaugos teikimą, sprendė, kad ieškovui iš
anksto sumokėjus už paslaugą atsakovui tenka pareiga įrodyti, kad atsakovas
paslaugas suteikė. Teismas, taikydamas sisteminį ir teleologinį metodus,
vadovaudamasis Elektroninių ryšių įstatymo 64 str. 2 d., 66 str. 4, 5 d.,
devintu įstatymo skirsniu, Europos Parlamento ir Tarybos 2002-07-12 direktyvos
preambule, 6 str. 2, 4 d., CK 1.125 str. 1 d., Archyvų įstatymo 12 str., padarė išvadą, kad Elektroninių
ryšių įstatymo 64 str. 2 d. aiškintina ne tik kaip paslaugos teikėjo garantija
turėti duomenis, būtinus paslaugos naudotojo skolai už suteiktas paslaugas
išieškoti, bet ir kaip paslaugos gavėjo garantija gauti duomenis apie iš anksto
sumokėtas, bet faktiškai nesuteiktas paslaugas ir išieškoti paslaugos teikėjo
įsiskolinimą. Teismas sprendė, kad atsakovas turėdamas žymią avansu už būsimas
paslaugas sumokėtą sumą, būdamas profesionalus verslininkas, privalo saugoti
duomenis apie tai, ar buvo faktiškai suteikta iš anksto apmokėta paslauga, nes
asmens privatumo ir konfidencialumo apsaugos įgyvendinimo priemonės negali
prieštarauti konstituciniam nuosavybės neliečiamumo principui. Teismo nuomone,
jeigu 6 mėnesių terminas yra taikomas visiems abonento ar registruoto
elektroninių ryšių paslaugų naudotojo duomenims, tokiu atveju, šis terminas yra
nepagrįstai trumpas ir nesuderinamas su kitų teisės aktų reikalavimais ir tokiu
būdu apribojamos elektroninių ryšių paslaugų teikėjų teisės apginti savo
pažeistus interesus. Teismas nurodė, kad atsakovas, teikdamas PILDYK SIM
paslaugas, iš viso neidentifikuoja paslaugos gavėjo, o neidentifikuoto
paslaugos naudotojo konfidencialumo apsaugos tikslas nėra pakankamas pagrindas
naikinti visus duomenis apie suteiktą paslaugą. Teismas, įvertinęs byloje
surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad atsakovo paruoštos standartinės paslaugų
teikimo sąlygos neatitiko imperatyvių įstatymo reikalavimų, nebuvo atskleista
esminė informacija – neturėjimas galimybės atgauti avansu sumokėtų pinigų, jei
praėjo daugiau kaip 6 mėnesiai. Teismas sprendė, kad nėra ieškovo kaltės dėl
pernelyg ilgo laiko iki pretenzijos pareiškimo. Teismas nurodė, kad atsakovas
nepaneigė ieškovo teiginio, jog ieškovas po kortelių galiojimo sustabdymo per
mėnesį kelis kartus kreipėsi raštu ir žodžiu į atsakovą su pretenzijomis dėl
trijų kortelių galiojimo sustabdymo ir tokiu būdu užginčijo atsakovo veiksmus.
Atsižvelgdamas į byloje surinktus įrodymus ir nustatytas aplinkybes teismas
sprendė, kad atsakovas netinkamai organizavo savo veiklą, todėl vienašališkai
prisiėmė įrodymų praradimo riziką.
Atsakovas UAB „Tele2“ apeliaciniu skundu prašo teismo sprendimą panaikinti
ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškovo ieškinys būtų atmestas. Nurodo, kad
teismas nepilnai ir neobjektyviai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes,
netinkamai taikė procesinės ir materialinės teisės normas, todėl priėmė
neteisingą ir nepagrįstą sprendimą. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovas
kreipėsi į jį dėl 2100 Lt žalos padarymo, dėl likusios 1600 Lt sumos ieškovas į
jį niekada nesikreipė, todėl yra neaišku, kokia suma buvo papildytos ieškovo
kortelės ir kiek tų kortelių buvo papildyta, o teismas dėl to visiškai
nepasisakė. Taip pat byloje yra nustatyta, kad ieškovas pripažino, jog pinigai
buvo įskaičiuoti į kortelių sąskaitas, todėl pinigai negalėjo dingti, jie buvo
tiesiog išnaudoti atitinkamoms paslaugoms. Teismas nepagrįstai Elektroninių
ryšių įstatymo nuostatas aiškino vien tik vartotojo (ieškovo) naudai,
nesuprantama, dėl kokių priežasčių ir kokiais motyvais remdamasis padarė
išvadą, kad „jeigu 6 mėnesių terminas yra taikomas visiems abonento ar
registruoto elektroninių ryšių paslaugų naudotojo duomenims, tokiu atveju, šis
terminas yra nepagrįstai trumpas ir nesuderinamas su kitų teisės aktų
reikalavimais ir tokiu būdu apribojamos elektroninių ryšių paslaugų teikėjų
teisės apginti savo pažeistus interesus“, kadangi Elektroninių ryšių įstatymas
yra galiojantis ir jis (atsakovas) privalo juo vadovautis. Teismas sprendime
nurodė, kad asmens privatumo ir konfidencialumo apsaugos priemonės negali
prieštarauti konstituciniam nuosavybės neliečiamumo principui, tačiau užmiršo
Konstitucijos 22 str., dėl kurio Elektroninių ryšių įstatymas ir numato 6 mėnesių
terminą saugoti srauto duomenis ir neleidžia tokių duomenų saugoti ilgesnį
laiko tarpą. Teismas neatsižvelgė į jo paaiškinimus, kad PILDYK SIM kortelių ir
jų numerių galiojimo laikas yra 300 dienų po paskutiniojo kortelės papildymo,
todėl bylos nagrinėjimo metu ieškovo nurodytos SIM kortelės jau ilgą laiką buvo
neaktyvios, o nurodyti numeriai priskirti kitoms SIM kortelėms. Teismas
apskritai nevertino jo nuolat akcentuotos aplinkybės, kad ieškovas nebuvo
rūpestingas, jog laiku apgintų savo pažeistas teises, nesielgė deramai, nebuvo
sąžiningas, nepagrįstai įrodinėjimo pareigą perkėlė jam (atsakovui). Teismas
neatsižvelgė į Ryšių reguliavimo tarnybos pateiktą išvadą, jog jis pagrįstai
sunaikino duomenis apie ieškovui teiktas paslaugas, dėl šios išvados nepasisakė
ir jos nevertino, todėl buvo pažeistas CPK 265 str. 1 d. Priešpastatydamas
Elektroninių ryšių įstatyme nurodytą 6 mėnesių terminą CK nurodytam bendrajam
ieškinio senaties terminui, teismas neteisingai aiškino bendrosios ir
specialiosios teisės normų koliziją. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad jis jau
buvo atsakovu iš esmės tokioje pačioje byloje (ieškovas J. S.), kurią nagrinėjo tas pats teisėjas, abi bylos buvo baigtos iš esmės visiškai
vienodais sprendimais, kuriuose yra paliktos tos pačios korektūros klaidos,
neteisingai perkeltos bylinėjimosi išlaidos, o šiame sprendime netgi nurodytas
ieškovas, kurio vardas ir pavardė į D.
K. yra ištaisyti ranka. Dėl to yra pagrindas daryti prielaidą, jog
teismas rėmėsi ne šios išnagrinėtos bylos duomenimis, bet kitos bylos motyvais
ir suformuota pozicija.
Ieškovas D. K. atsiliepimu
į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą, sprendimą palikti
nepakeistą. Nurodo, kad apeliaciniame skunde cituojama sprendimo citata yra
išimta iš konteksto, apeliantas neatkreipė dėmesio, jog sakinyje esanti
hipotezė ir iš jos sekanti išvada yra skirta pagrįsti teisės aiškinimą, o ne
sprendimą. Teismas teisingai aiškino Elektroninių ryšių įstatymo 64 str. 2 d.
ir padarė pagrįstą, teisingą, argumentuotą išvadą, kad įstatymas nedraudžia
atsakovui ilgiau nei 6 mėnesius saugoti duomenų. Teismas teisingai taikė teisės
aktus, pagrįstai vadovavosi Dokumentų ir archyvų įstatymo 12 str. 1 d. 2 p., 13
str. 1 d., kitais teisės aktais, todėl sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas,
nėra pažeistos nei procesinės, nei materialinės teisės normos. Teismas aiškino
ir įvertino abonento teisę į privatumą, nurodė, kad ši teisė nesudaro pagrindo
pažeisti abonento konstitucinės teisės į nuosavybės neliečiamumą, todėl
apeliacinio skundo argumentas, jog teismas neatsižvelgė į Konstitucijos 22 str.,
atmestinas kaip nepagrįstas. Taip pat atmestinas ir apeliacinio skundo
argumentas, jog teismas nepagrįstai įrodinėjimo pareigą perkėlė atsakovui, nes
atsakovas paslaugos suteikimo įrodymų kaupimo pareigą painioja su įrodinėjimo
pareiga. Be to, jis teikė prašymus išreikalauti dokumentus iš atsakovo, o
atsakovas tik turėjo vykdyti teismo nurodymus pateikti dokumentus. CK 6.722
str. 1 d. 2 p., Ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus 2005-12-23 įsakymu patvirtintų
elektroninių ryšių paslaugų teikimo taisyklių 45 p. nustato pareigą paslaugų
teikėjui pateikti ataskaitą apie suteiktas paslaugas. CPK nėra nustatyta, jog
valstybės ar savivaldybės institucijų išvada yra privaloma bylą nagrinėjančiam
teismui, todėl atmestinas apelianto argumentas, jog teismas neatsižvelgė į
Ryšių reguliavimo tarnybos išvadą. Be to, teismas, vertindamas atsakovo
atsikirtimus, pateiktus įrodymus, įvertino ir Ryšių reguliavimo tarnybos
išvadą, kuri sutapo tiek su atsakovo atsiliepime į ieškinį, tiek bylos metu
pateiktais atsikirtimais. Elektroninių ryšių reguliavimo įstatyme nustatytas 6
mėnesių terminas srauto duomenų saugojimui nėra ir negali būti laikomas
ieškinio senaties terminu, todėl teismas nepažeidė bendrosios ir specialiosios
teisės normų kolizijos sprendimo taisyklės.
Apeliacinis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo
sprendimas paliktinas galioti nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame
skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą,
atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, byloje surinktus įrodymus, daro
išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai, įvertinęs
byloje surinktus įrodymus, nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai
išspręsti, pritaikęs procesinės ir materialinės teisės normas, tenkino ieškovo D. K. (K.) ieškinio reikalavimą dėl 3700 Lt priteisimo už
nesuteiktas mobiliojo ryšio paslaugas iš atsakovo UAB „Tele2“.
Pagal bylos duomenis ieškovas D.
K. buvo įsigijęs 5 atsakovo UAB „Tele2“ mobiliojo išankstinio
apmokėjimo telefono ryšio PILDYK SIM korteles, kurioms priskirti numeriai: 8
683 39843, 8 645 22768, 8 608 34936, 8 645 22043, 8 645 05779. Iš byloje
esančios ieškovo AB banko „Hansabankas“ sąskaitos išrašo matyti, kad ieškovas 2007-06-04
atsakovo mobiliojo išankstinio apmokėjimo telefono ryšio nurodytas PILDYK SIM
korteles papildė internetu 3700 Lt (b. l. 9-11, 12). Ieškovas nurodė, kad nurodytas
atsakovo PILDYK SIM korteles papildė, kadangi tuo metu galiojo atsakovo
paskelbta akcija, pagal kurią atsakovas įsipareigojo prie sumos, kuria pavedimu
internetu buvo papildyta PILDYK SIM kortelė, pridėti 30 proc. nuo papildymo
sumos. Atsakovas byloje nepateikė jokių įrodymų, kurie paneigtų ieškovo
nurodytas aplinkybes apie įsigytas korteles, kortelių papildymą internetu
2007-06-04. Pagal atsakovo UAB „Tele2“ generalinio direktoriaus 2006-02-09
įsakymu patvirtintų UAB „Tele2“ elektroninių ryšių paslaugų teikimo taisyklių
(b. l. 5-8) 2.1.2 p. paslaugų teikimo sutartis tarp kliento ir UAB „Tele2“
sudaroma konkliudentiniais veiksmais, kuomet klientas įsigyja mobiliojo
išankstinio apmokėjimo telefono ryšio paslaugas. Atsakovas pirmosios
instancijos teismui pateikė informaciją apie ieškovo nurodytų telefonų numerių
priskyrimą atitinkamoms SIM kortelėms, iš kurios matyti, kad PILDYK SIM
kortelė, kuriai priskirtas numeris 8 683 39843, galiojo nuo 2006-07-02 iki
2008-04-04, 8 645 22768 - galiojo nuo 2006-07-29 iki 2008-04-04, 8 608 34936 -
galiojo nuo 2006-07-29 iki 2008-04-04, 8 645 22043 - galiojo nuo 2006-07-18 iki
2008-04-04, 8 645 05779 - galiojo nuo 2006-07-20 iki 2008-04-04 (b. l. 74). PILDYK
vartotojai galėjo skambinti 100 dienų ir gauti skambučius 300 dienų nuo
paskutinės sąskaitos papildymo (b. l. 112).
Ieškovas 2007-06-11 kreipėsi į atsakovą su paklausimu, prašydamas
paaiškinti, kodėl nuo PILDYK SIM kortelės, kuriai priskirtas numeris 8 608
34936, buvo nuskaičiuota 800 Lt suma ir 30 proc. dydžio premija nuo papildytos
sąskaitos internetu (b. l. 12). Atsakovas UAB „Tele2“ 2007-06-21 raštu nurodė
ieškovui pateikti dokumentus, pagrindžiančius 2007-06-11 rašte nurodytas
aplinkybes (b. l. 13). Ieškovas 2007-07-09 pareiškime atsakovui nurodė, kad jis 2007-06-05 iš savo
asmeninės AB banko „Hansabankas“ sąskaitos papildė 3 PILDYK SIM korteles,
kurioms priskirti numeriai: 8 608 34936, 8 645 22043, 8 645 05779 2100 Lt suma,
už kurią pagal iki 2007-06-04 galiojusią akciją turėjo gauti papildomai 630 Lt.
Pinigai buvo įskaičiuoti SIM kortelių sąskaitoje, bet už kelių dienų dėl
neaiškių priežasčių buvo neteisėtai nuimti. Tai įvyko netikėtai, be jokio
išankstinio įspėjimo. Ieškovas prašė atsakovo kuo skubiau grąžinti jam 2100 Lt
(b. l. 14).
Ieškovas D. K. 2009-04-27
kreipėsi į teismą prašydamas priteisti jam iš atsakovo UAB „Tele2“ 3700 Lt už
nesuteiktas mobiliojo ryšio paslaugas. Ieškinys buvo grindžiamas
tuo, kad atsakovas nevykdė konkliudentiniais veiksmais sudarytos
mobiliojo ryšio paslaugų sutarties, t. y. nesuteikė paslaugų, už kurias
ieškovas apmokėjo. Atsakovas nesutiko su ieškiniu ir nurodė, kad jo asmens
duomenų tvarkymo taisyklės, kaip ir numatyta Elektroninių ryšių reguliavimo
įstatyme, apibrėžia registruotų ryšio paslaugų vartotojų asmens duomenų
tvarkymą. PILDYK vartotojai nėra registruojami ir jokie PILDYK vartotojų asmens
duomenys UAB „Tele2“ nėra tvarkomi, išskyrus atvejus, kai PILDYK vartotojas
pateikia atskirą prašymą ir išreiškia norą būti registruotu PILDYK vartotoju.
UAB „Tele2“, tvarkydama ryšio paslaugų srauto duomenis, vadovaujasi
Elektroninių ryšių įstatymo nuostatomis (duomenys saugomi ne ilgiau kaip 6 mėnesius,
jei nėra įstatyme numatytų išimtinių aplinkybių). „Namų registro“ ir „Svečių
registro“ paskutiniai užfiksuoti nepakitę duomenys apie numerio ir SIM kortelės
naudojimą UAB „Tele2“ yra saugomi Elektroninių ryšių įstatyme numatyta tvarka.
Ieškovo nurodytos SIM kortelės šiuo metu nėra aktyvios – jų galiojimo laikas
yra pasibaigęs ir ryšio paslaugos per jas nebeteikiamos – todėl gali būti
pateikta tik tam tikra informacija apie jas (SIM kortelių identifikaciniai numeriai,
kortelių galiojimo laikas ir pan.) (b. l. 33). Įeinančių bei išeinančių
skambučių trukmė, perduotų duomenų kiekis, taikyti tarifai bei bendra suteiktų
paslaugų kaina yra elektroninių ryšių paslaugų naudotojo srauto duomenys, kurie
pagal Elektroninių ryšių įstatymo 66 str. 5 d. saugomi ne ilgiau kaip 6 mėnesius nuo ryšio datos,
todėl tokie duomenys apie ieškovą negali būti pateikti (b. l. 69). Lietuvos
Respublikos ryšių reguliavimo tarnyba davė išvadą byloje (b. l. 71-72), kad
ieškovo ir atsakovo teisinius santykius dėl viešųjų judriojo telefono ryšio
paslaugų teikimo (atlygintino paslaugų teikimo) reglamentuoja CK (lex generalis), Elektroninių ryšių
įstatymas, Elektroninių ryšių paslaugų teikimo taisyklės (lex specialis), vadovaujantis
Elektroninių ryšių įstatymo 3 str. 52 d., 64 str. 1, 2, 5 d., nėra
galimybės šioje byloje pateikti su ieškovo naudotomis SIM kortelėmis susijusių
srauto duomenų. Rašytiniuose paaiškinimuose Lietuvos Respublikos ryšių
reguliavimo tarnyba nurodė, kad sutartis, sudaryta tarp ieškovo ir atsakovo,
yra priskirtina atskirai sutarčių rūšiai – atlygintinų paslaugų teikimo
sutarčiai, todėl bendrosios prievolių bei sutarčių teisės nuostatos turi būti
taikomos tik tiek, kiek tai neprieštarauja teisės normoms, numatančioms šios
rūšies sutarčių ypatumus. Nurodė, kad nors UAB „Tele2“ paslaugų teikimo
taisyklės detaliai nereglamentuoja kompensavimo ir grąžinamų sumų už negautas
ar nekokybiškas paslaugas nustatymo ir jų išmokėjimo tvarkos, kai ne dėl savo
kaltės abonentas negalėjo naudotis paslaugomis ar paslaugų kokybė neatitiko
sutartyje ar paslaugų teikimo taisyklėse nurodytos kokybės sutarties sudarymo
konkliudentiniais veiksmais atveju, tačiau UAB „Tele2“ paslaugų teikimo
taisyklių 7.1 p. nustato, kad jeigu klientas negalėjo naudotis paslaugomis dėl
UAB „Tele2“ kaltės bei patyrė žalą, žalos atlyginimo klausimas yra sprendžiamas šalių susitarimu arba
įstatymų nustatyta tvarka. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad jam nebuvo suteiktos
paslaugos (b. l. 61-64). Teismo posėdyje Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo
tarnybos atstovė nurodė, kad byloje nėra įrodymų, jog ginčas tarp ieškovo ir
atsakovo buvo neišspręstas, kad įrodymus turi saugoti tiek ieškovas, tiek
atsakovas, kad ieškovas, pareiškęs pretenziją atsakovui, nesiėmė jokių veiksmų,
nors galėjo kreiptis į Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybą, kuri
būtų išreikalavusi iš atsakovo įrodymus, kol duomenys dar buvo saugomi (b. l.
80).
Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino, priteisė ieškovui iš
atsakovo 3700 Lt, kadangi atsakovas neįrodė, jog ieškovo sumokėtą 3700 Lt sumą
įgijo esant teisėtam pagrindui, atsakovas netinkamai organizavo savo veiklą,
nes nefiksavo visų klientų pateiktų pretenzijų dėl sąskaitų apmokėjimo ir tuo
vienašališkai prisiėmė įrodymų praradimo riziką. Pirmosios instancijos teismas
nurodė, kad įrodymus apie suteiktas paslaugas pagal tarp šalių sudarytą vartojimo
sutartį dėl elektroninių ryšių paslaugų teikimo turi pateikti atsakovas.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos
teismo padarytomis išvadomis, nes jų nepaneigia atsakovo apeliaciniame skunde
nurodytos aplinkybės. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis vien
Elektroninių ryšių įstatymo nuostatomis, kad viešųjų ryšių tinklų ar paslaugų
teikėjų įgalioti asmenys gali tvarkyti srauto duomenis ne ilgiau kaip 6
mėnesius nuo sąskaitos išrašymo dienos, o ieškovas į teismą kreipėsi po 6
mėnesių nuo to laiko, kai jam turėjo būti teikiamos paslaugos, ieškovas nebuvo
pareiškęs pretenzijų dėl 1600 Lt, o tik pretenziją dėl 3 PILDYK SIM kortelių
papildymo už 2100 Lt, neturėjo faktinio ir teisinio pagrindo netenkinti ieškovo
ieškinio. Nepagrįsti atsakovo apeliacinio skundo argumentai, kad teismas
visiškai neatsižvelgė ir neįvertino Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo
tarnybos pateiktos išvados, neteisingai aiškino bendrosios ir specialiosios
teisės normų koliziją, Elektroninių ryšių įstatymo, jam, kaip elektroninių
ryšių paslaugų teikėjui, nustatytas pareigas, susijusias su asmens duomenų
tvarkymu. Atsakovo ir Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos
argumentai iš esmės nesiskyrė, tiek atsakovo atsikirtimai į ieškinį, tiek
išvada buvo grindžiami tomis pačiomis materialinės teisės normomis. Iš Lietuvos
Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos rašytinės išvados matyti, kad duodant
išvadą buvo apsiribota tik tuo, kad nėra galimybės byloje pateikti teismui su
ieškovo naudotomis SIM kortelėmis susijusių srauto duomenų, nes jie pagal
įstatymą privalėjo būti sunaikinti (b. l. 65-64, 71-72). Išvadoje nėra jokios
analizės apie tai, ar pagrįstai
atsakovas sunaikino srauto duomenis, nors buvo gavęs kliento (vartotojo)
pretenzijas, ar atsakovas, vykdydamas sutartį, nepažeidė vartotojo teisių, neįvertinti
sutarties šalių veiksmai, vykdant sutartinius įsipareigojimus. Tarp šioje
byloje taikytinų materialinės teisės normų nėra jokios kolizijos, nes jokia
speciali norma nenumato, kad jei vartotojas kreipiasi į teismą dėl elektroninių
ryšių paslaugų nesuteikimo pagal sutartį po 6 mėnesių nuo to, kai paslaugos
turėjo būti teikiamos, jo reikalavimai negali būti tenkinami ar jis iš viso
neturi teisės reikšti pretenzijų, kreiptis į teismą dėl žalos (nuostolių)
atlyginimo.
Kaip jau buvo minėta, pirmosios
instancijos teismas nustatė, kad tarp šalių konkliudentiniais veiksmais buvo sudaryta vartojimo sutartis dėl elektroninių ryšių paslaugų teikimo. Atsakovas
byloje nepateikė jokių įrodymų, kad ieškovas nebuvo vartotojas, t. y. kad ieškovas,
sudarydamas sutartį, siekė tikslų, susijusių su jo užsiėmimu, verslu, prekyba,
amatu ar profesija. Civilinėje teisėje vartojimo sutartys nuo komercinių, taip
pat nuo kitų sutarčių yra atskiriamos pagal vartojimo sutarties šalių
(subjektų) specifiką bei vartotojo tikslus (vartojimo sutartis – tai sutartis dėl prekių ar paslaugų
įsigijimo, kurią fizinis asmuo (vartotojas) su prekių ar paslaugų pardavėju
(tiekėju) sudaro su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t. y.
vartotojo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti). Tam tikrų rūšių
sutartys negali būti kvalifikuojamos vartojimo sutartimis dėl
savo dalyko (vartojimo sutartimis nelaikomos darbo sutartys, taip pat sutartys,
susijusios su teisėmis į paveldėjimą, su teisėmis pagal šeimos teisę, bendrovių
steigimo ar reorganizavimo arba ūkinių bendrijų sutartys (1993-05-05 Europos
Bendrijų Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl
nesąžiningų sąlygų vartojimo sutartyse preambulės 10 pastraipa). Vartotojas,
kaip sutarties šalis, dėl objektyvių priežasčių – informacijos, patirties,
laiko stokos ir kitų panašių aplinkybių yra akivaizdžiai nelygiavertėje
padėtyje su kita sutarties šalimi – pardavėju ar paslaugų teikėju, todėl
vartojimo sutarties institutas yra grindžiamas silpnesnės sutarties šalies
(vartotojo) teisinės apsaugos doktrina, kuri reiškia sutarties laisvės principo
ribojimą. Poreikis apginti silpnesniosios sutarties šalies teises ir teisėtus
interesus lemia tai, kad tiek Europos Sąjungos, tiek nacionaliniai teisės aktai
įtvirtina padidintą vartotojo teisių apsaugą ir numato, jog vartojimo sutartims
greta bendrųjų sutarčių teisės taisyklių taikomos specialiosios, užtikrinančios
didesnę vienos iš sutarties šalių – vartotojo – teisių apsaugą, taisyklės. Vartojimo
sutartys dažniausiai sudaromos prisijungimo būdu, naudojant standartines
sutarčių sąlygas, kurios nėra individualiai aptariamos, todėl vartotojas yra
priverstas priimti jam primetamas stipraus kontrahento siūlomas sutarties
sąlygas arba apskritai atsisakyti sutarties. Nurodytos aplinkybės lemia, kad
sutartiniuose santykiuose su vartotojais negali būti remiamasi vien sutarčių
laisvės principu – būtinos teisės normos, saugančios silpnesniąją šalį ir
įpareigojančios pardavėją ar paslaugų teikėją atsižvelgti į vartotojo
interesus. Būtinybę užtikrinti vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies,
teisių ir teisėtų interesų apsaugą savo nutartyse yra akcentavęs Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas, konstatuodamas, kad vartotojų gynimas yra
prioritetinė valstybės ekonominės ir socialinės politikos dalis, konstitucinis
valstybės ūkio tvarkymo principas; su vartotojų teisių apsauga susijusiuose
ginčuose neretai peržengiamos privačių santykių ribos, vartotojų teisių gynimas
vertintinas kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir
didelei visuomenės daliai ar net visai visuomenei (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001-04-18 nutartis, priimta
civilinėje byloje Nr. 3K-3-475/2001; 2008-10-28 nutartis, priimta
civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2008; 2009-12-01 nutartis, priimta
civilinėje byloje Nr. 3K-3-541/2009). Pažymėtina, kad Elektroninių
ryšių įstatymo 2 str. taip pat numato, jog elektroninių ryšių veiklos
reguliavimas grindžiamas vartotojų teisių apsaugos principu. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai
Elektroninių ryšių įstatymo nuostatas, šalių sudarytos sutarties sąlygas aiškino ir taikė vartotojo (ieškovo) naudai.
Pirmosios instancijos teismas taip
pat pagrįstai nustatė, kad šalių santykius pagal jų sudarytą sutartį reglamentuoja
CK 6.716 – 6.724 str., numatantys atlygintinų paslaugų teikimą. CK 6.718 str. įtvirtintas
kliento interesų prioritetas. Paslaugų teikėjas privalo kliento reikalavimu
pranešinėti informaciją apie paslaugų suteikimą, pateikti klientui ataskaitą
apie paslaugų suteikimą. Materialinės teisės normos, reglamentuojančios atlygintinų
paslaugų teikimą, nenumato terminų, per kuriuos klientas turi pareikalauti
ataskaitų apie paslaugų suteikimą. CK 6.719 str. 1 d. numato, kad prieš
sudarant paslaugų sutartį, paslaugų teikėjas privalo suteikti klientui išsamią
informaciją, susijusią su teikiamų paslaugų prigimtimi, jų teikimo sąlygomis,
paslaugų kaina, paslaugų teikimo terminais, galimomis pasekmėmis, bei kitokią
informaciją, turinčią įtakos kliento apsiprendimui sudaryti sutartį. Jeigu
teikiamos paslaugos viešos arba jų teikimas paslaugų teikėjo verslas, su CK
6.719 str. 1 d. nurodyta informacija turi būti sudarytos sąlygos viešai
susipažinti paslaugų teikėjo buveinėje ar kitoje kiekvienam klientui laisvai
prieinamojoje vietoje (CK 6.719 str. 2 d.). Nagrinėjamoje byloje nebuvo
pateikti jokie įrodymai, kad ieškovas buvo supažindintas su tam tikrais
dokumentais, kurie numato, jog ieškovas ataskaitos už suteiktas paslaugas
privalėjo prašyti per 6 mėnesius nuo to laiko, kai paslaugos turėjo būti suteiktos, kad atitinkamu laikotarpiu
nepareiškęs pretenzijų, prarado teisę reikalauti ataskaitos apie suteiktas
paslaugas. Byloje buvo pateiktos UAB „Tele2“ elektroninių ryšių paslaugų teikimo taisyklės,
kuriose buvo numatyta, kad klientas turi teisę pateikti UAB „Tele2“ rašytinius
pareiškimus, pasiūlymus, ir pretenzijas, pretenzija dėl sąskaitoje nurodytų
mokesčių gali būti pareiškiama per 1 mėnesį nuo jos išrašymo (Taisyklių 4.6
p.). Atsakovas buvo įsipareigojęs išnagrinėti kliento rašytinius prašymus,
pasiūlymus ar skundus dėl
teikiamų paslaugų ir pateikti klientui atsakymą per 1 mėnesį nuo jų gavimo
dienos (Taisyklių 3.12 p.). Jokių pasekmių, jei nebus pateikta pretenzija,
nebuvo numatyta. Taisyklių 7.1 p. numatė, kad jeigu klientas negalėjo naudotis
Tele2 paslaugomis dėl
Tele2 kaltės ir patyrė žalą, žalos atlyginimo klausimas sprendžiamas šalių susitarimu
arba įstatymų nustatyta tvarka. Nagrinėjamoje byloje ieškovo ieškinys yra
pareikštas dėl
žalos atlyginimo tuo pagrindu, kad atsakovas patyrė žalą, nes atsakovas pagal
sutartį nesuteikė paslaugų, už kurias ieškovas buvo apmokėjęs. Žalos atlyginimą
reglamentuoja CK normos. Reikalavimui dėl
padarytos žalos atlyginimo nėra numatytas 6 mėnesių ieškinio senaties terminas
(CK 1.125 str.). Kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo
sutartines prievoles, o jos neįvykdęs privalo atlyginti kitai šaliai šios
patirtus nuostolius (CK 6.256 str. 1, 2 d.). Kai sutartinės prievolės neįvykdo
ar ją netinkamai įvykdo įmonė (verlslininkas), tai ji atsako visais atvejais,
jei neįrodo, kad prievolės neįvykdė ar ją įvykdė dėl nenugalimos jėgos, jeigu įstatymai ar
sutartis nenumato ko kita (CK 6.256 str. 4 d.). Nagrinėjamoje byloje ieškovas
pateikė įrodymus, kad jis už paslaugas sumokėjo 3100 Lt 2007-06-04. Atsakovas
byloje turėjo pateikti įrodymus, kad jis suteikė paslaugas už 3100 Lt, tačiau tokių
įrodymų nepateikė. Pagal bylos duomenis atsakovas visiškai nebendradarbiavo su
ieškovu, nevykdė Taisyklėse prisiimto įsipareigojimo pateikti per mėnesį
atsakymą klientui į jo rašytinę pretenziją. Kaip jau buvo minėta, ieškovas
pateikė 2007-06-11 rašytinį paklausimą atsakovui dėl 800 Lt išskaičiavimo,
2007-07-09 ieškovas, atsakydamas į atsakovo 2007-06-21 raštą, buvo nurodęs
aplinkybes apie neteisėtai nuimtus iš sąskaitos 2100 Lt. Atsakovas nesiėmė
jokių priemonių, kad būtų išsiaiškintos ieškovo nurodytos aplinkybės apie
sąskaitos papildymą ir pinigų nuėmimą. Tai, kad ieškovas 2007-07-09 nepareiškė
rašytinės pretenzijos dėl
visos 3700 Lt sumos, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog tokiu būdu ieškovas
prarado teisę tokį reikalavimą reikšti teisme.
Pagal civilinių teisinių
santykių dalyvių interesų derinimo ir pusiausvyros principą vieno asmens teisė
negali būti ginama ignoruojant kito asmens teisėtą interesą, todėl nesąžiningas
vartotojas negali būti ginamas, tačiau bylos duomenys neleidžia daryti išvados,
kad ieškovas yra nesąžiningas vartotojas. Jei atsakovas būtų išnagrinėjęs
ieškovo 2007-07-09 pretenziją, atsakęs ieškovui, pateikęs ieškovui duomenis
apie tai, jog jis (atsakovas) pagrįstai nurašė ieškovo pinigines lėšas už
suteiktas paslaugas, būtų galima daryti prielaidą, kad ieškovas, reikšdamas
ieškiniu didesnius reikalavimus po to, kai atsakovas išnagrinėjo pretenziją, ar
pradėdamas reikšti pretenzijas ir
reikalavimus po 6 mėnesių, elgiasi nesąžiningai, tačiau šiuo atveju, kai
atsakovas nesiėmė jokių priemonių, kad būtų išnagrinėtos vartotojo (kliento)
pretenzijos tuo metu, kai atsakovas dar tvarkė ieškovo srauto duomenis, taip teigti
negalima. Atsakovas privalėjo atsakyti į pretenziją per 1 mėnesį, tačiau to
nepadarė. Atsakovo pareigą atsakyti per mėnesį numatė tuo metu galiojusio Elektroninių
ryšių įstatymo 34 str. 4 d. Ieškovas
nurodė, kad pretenzijų nereiškė dėl kitų
dviejų kortelių, nes laukė atsakymo dėl
jo pareikštos pretenzijos. Byloje nepaneigti ieškovo paaiškinimai, kad jis ir
žodžiu kreipėsi į atsakovą su pretenzijomis. Iš atsakovo atstovės G. J. paaaiškinimų teismo
posėdyje matyti, kad ji nurodė, jog ji daro prielaidą, kad ieškovo pretenzijos
buvo išspręstos, dėl to ir nebuvo saugojami duomenys (b. l. 77-78), tačiau
įrodymai apie pretenzijų išsprendimą nebuvo pateikti. Byloje nėra jokių
įrodymų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad atsakovas turėjo teisėtą
pagrindą nenagrinėti ieškovo pretenzijų, jam neatsakyti, kad jeigu ieškovas
pretenzijoje būtų nurodęs visas korteles ir visą 3700 Lt, tai būtų pretenziją
nagrinėjęs, išsaugojęs srauto duomenis. Ieškovas pareiškė pretenziją dėl 3 kortelių (2100
Lt) tuo metu, kai atsakovas tvarkė
srauto duomenis, tačiau atsakovas nesiėmė jokių veiksmų, kad atsikirstų į
ieškovo pretenziją srauto duomenimis. Atsakovas taip pat buvo nurodęs, kad
klientas gali kreiptis į Tele2 Klientų aptarnavimo skyrių telefonu arba raštu,
o Tele2 įsipareigoja atsakyti į raštišką pareiškimą ne vėliau kaip per 30 dienų
(b. l. 45). Ieškovas byloje nurodė, kad skambino ir telefonu, prieš parašydamas
pretenziją. Taigi ieškovas vykdė jam nustatytas pareigas, o atsakovas jų
nevykdė.
UAB „Tele2” elektroninių ryšių paslaugų teikimo taisyklių 3.17 p.
numatyta, kad atsakovas įsipareigojo tvarkyti ieškovo srauto duomenis ne ilgiau
nei 6 mėnesius nuo sąskaitos išrašymo dienos, išskyrus atvejus, kai klientas
per šį laikotarpį teisėtai užginčija sąskaitą arba duomenys reikalingi įsiskolinimui
išieškoti. Taisyklėse jokių draudimų klientui kreiptis po 6 mėnesių nėra
numatyta. Tarp šalių kilusio ginčo metu galiojusio Elektroninių ryšių įstatymo
64 str. 2 d. numatė, kad gali būti tvarkomi tik tokie srauto duomenys, kurie būtini
abonento naudojamų paslaugų apskaitai ir atsiskaitymui už elektroninių ryšių tinklų sujungimą
atlikti. Šie duomenys gali būti tvarkomi ne ilgiau kaip 6 mėnesius nuo
sąskaitos išrašymo dienos, išskyrus atvejus, kai sąskaita yra teisėtai
užginčyta arba duomenys reikalingi įsiskolinimui išieškoti. Taigi įstatymo
norma nenumato imperatyvo, kad po 6 mėnesių privaloma srauto duomenis sunaikinti
be jokių išlygų. Kaip jau buvo minėta, šioje byloje buvo pateikti duomenys, kad
ieškovas pradėjo reikšti pretenzijas
atsakovui, kai dar nebuvo pasibaigęs 6 mėnesių terminas. Iš tuo metu
galiojusios Elektroninių ryšių įstatymo 63 str., Vyriausybės 2006-12-06
nutarimu Nr.1211 patvirtintos Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių tinklų ir
informacijos saugumo įstatymo koncepcijos 14 p. matyti, kad ryšio slaptumo
užtikrinimo esmė yra ta, kad ūkio subjektai, teikiantys elektroninių ryšių
paslaugas, privalo imtis priemonių ir užtikrinti, kad asmenims, kurie nėra
faktiniai elektroninių ryšių paslaugų naudotojai, be suinteresuotų faktinių
elektroninių ryšių paslaugų naudotojų sutikimo neatskleistų elektroninių ryšių
tinklais perduodamos informacijos turinio ir (ar) susijusių srauto duomenų arba
sudarytų sąlygas sužinoti tokią informaciją ir (ar) susijusius srauto duomenis.
Be to, atsakovas byloje yra nurodęs, kad jis, teikdamas PILDYK SIM paslaugą, iš
viso neidentifikuoja paslaugos gavėjo asmens, PILDYK vartotojai nėra
registruojami ir jokie vartotojo asmens duomenys nėra tvarkomi (b. l. 33). Elektroninių ryšių paslaugų teikimo taisyklių
nuostatos, galiojusios tarp šalių kilusio ginčo metu, taip pat nenumatė, kad
jei paslaugos vartotojas pareiškė reikalavimus vėliau nei po 6 mėnesių, jo
teisės negali būti ginamos. Pažymėtina, kad ieškovas galėjo kreiptis į Lietuvos
Respublikos ryšių reguliavimo tarnybą, kuriai suteikta teisė spręsti ginčus
tarp ryšių paslaugų teikėjo ir galutinio paslaugų gavėjo. Tarp šalių kilusio ginčo metu galiojusių Galutinių
paslaugų gavėjų ginčų su elektroninių ryšių paslaugų teikėjais sprendimo
taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos
direktoriaus 2005-04-11 įsakymu Nr. 1V-353, 8 p. numatė, kad prašymas dėl
paslaugų teikimo kiekio, kompleksiškumo,
kokybės, atsiskaitymo, jei tokio prašymo nagrinėjimui reikalinga detali informacija,
saugoma elektroninių ryšių paslaugų teikėjo apskaitos sistemoje, turi būti
pateikiamas per 6 mėnesius nuo sąskaitos už ginčijamą paslaugą išrašymo dienos,
o jei už paslaugas atsiskaitoma iš anksto – per 6 mėnesius nuo paslaugos gavimo
momento, tačiau termino pažeidimas nedaro tolesnio ginčo sprendimo negalimu.
Ieškovas tik praranda teisę reikalauti duomenų, saugomų elektroninio ryšių paslaugų
teikėjo. Nuo 2008-04-02 galiojančiose Galutinių paslaugų gavėjų ginčų su
elektroninių ryšių paslaugų teikėjais sprendimo taisyklėse nuostatos apie tai,
kad ieškovas praranda teisę reikalauti duomenų, saugomų elektroninio ryšių
paslaugų teikėjo, nėra.
Civilinės bylos nagrinėjamos pagal CPK
nuostatas. CPK 177 str. numato, kad įrodymai civilinėje byloje – bet kokie
faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka
konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalvimus bei
atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai
išspręsti, arba kad jų nėra. Atsakovui byloje nebuvo užkirstas kelias teikti
įrodymus, pagrindžiančius jo argumentus, kad jis teikė paslaugas. Nei CPK, nei
kiti įstatymai nenumato, kad atsakovo ryšio paslaugų teikimas privalo būti
įrodytas vien tik srauto duomenimis. Civiliniame procese įrodinėjimas
turi savo specifiką – nenustatyta, kada teismas gali daryti išvadą apie tam
tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių
abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir
tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių
įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei
jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003-02-17 nutartis, priimta
civilinėje byloje Nr. 3K-3-113/2003). Pirmosios instancijos teismas,
vertindamas įrodymus, pagrįstai nustatė, kad pagal bylos įrodymus yra pagrindas
konstatuoti, jog atsakovas paslaugų nesuteikė, kad atsakovas turėjo galimybę organizuoti
duomenų apskaitą taip, jog galėtų klientui (ieškovui) pateikti duomenis apie
paslaugos suteikimą. Atsakovas, kurio profesinė veikla yra elektroninių ryšių paslaugų
teikimas, yra stipresnioji sutarties šalis, turi imtis visų imanomų priemonių,
kad būtų užtikrinti vartotojo ir paslaugų gavėjo interesai, laiku reaguojama į
vartotojo pretenzijas.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios
isntancijos teismas rėmėsi ne išnagrinėtos bylos duomenimis, o kitos bylos
Nr.2-8342-656/2009, kurioje ieškovas buvo J. S., duomenimis, nes sprendime buvo nurodyta
šio ieškovo pavardė, bylos numeris, abiejuose sprendimuose padarytos tos pačios
korektūros klaidos. Dėl šių nurodytų aplinkybių pirmosios instancijos teismo
sprendimas nepanaikintinas, nes pirmosios instancijos teismas 2009-10-12
nutartimi ištaisė rašymo apsirikimus, o sprendime analizuojamos šios bylos
aplinkybės, nurodomi įrodymai, kurie yra šioje byloje. Tai, kad sutampa teisinė
argumentacija abiejuose sprendimuose, nėra pagrindas daryti išvadą, jog
pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas. Taip pat pirmosios instancijos
teismo sprendimas nepripažintinas nepagrįstu dėl
to, kad pirmosios isntancijos teismas išreiškė savo nuomonę dėl 6 mėnesių termino.
Dėl
aukščiau nurodytų aplinkybių netenkintini atsakovo apeliacinio skundo reikalavimai.
Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 str., nenustatyta,
todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas galioti nepakeistas.
Pagal
Vilniaus apygardos teismo pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių
dokumentų įteikimu, šioje byloje apeliacinės instancijos teismas turėjo 11,10
Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Netenkinus apeliacinio
skundo, nurodytos išlaidos priteistinos iš atsakovo į valstybės biudžetą (CPK
88 str. 1 d. 3 p., 92, 96 str.).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,
vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 325-331 str.,
n u t a r i a:
Vilniaus miesto
1-ojo apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti valstybei iš atsakovo UAB „Tele2“ 11,10 Lt išlaidų, patirtų dėl procesinių dokumentų
įteikimo byloje dalyvaujantiems asmenims apeliacinės instancijos teisme, kurios
sumokamos banke į Surenkamąją sąskaitą (įmokos kodas 5660).
Kolegijos pirmininkė
Dalia Višinskienė
Teisėjai Dalia
Kačinskienė
Petras Jaržemskis