Administracinė byla Nr. A-813-261/2019
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04876-2015-6
Procesinio sprendimo kategorija 18.4.3
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. spalio 23 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ir trečiojo suinteresuoto asmens A. L. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. K. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys – A. L., R. J. ir D. G. įmonė) dėl sprendimo dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėja E. K. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu ir jo patikslinimu, prašė:
1.1. Panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Utenos skyriaus vedėjo 2011 m. gruodžio 20 d. sprendimo Nr. 41S-334 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui A. L.“ (toliau – ir Sprendimas Nr. 41S-334) dalį, kuria A. L. atkurtos nuosavybės teisės į miškų ūkio paskirties 0,9306 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini);
1.2. Įpareigoti atsakovą sudaryti sąlygas Utenos apskrities valdytojo 1996 m. rugsėjo 23 d. sprendimu Nr. 40-5551 (toliau – ir Sprendimas Nr. 40-5551) J. V. atkurtą nuosavybę įteisinti teisėtoms paveldėtojoms – E. K. ir pagal įgaliojimą jos atstovaujamai R. J., bei naudotis žemės sklypais, kadastriniai Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), visa apimtimi, t. y. įpareigoti atsakovą kreiptis į valstybės įmonę (toliau – ir VĮ) Registrų centrą dėl žemės sklypo kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) registracijos A. L. vardu panaikinimo ir išformuoti šį žemės sklypą, kadangi jis persidengia su teisėtai J. V. priklausančiu žemės sklypu.
2. Skunde pareiškėja nurodė, kad Utenos apskrities valdytojo Sprendimu Nr.40-5551 jos ir trečiojo suinteresuoto asmens R. J. tėvui J. V. buvo atkurta nuosavybės teisė į 3,07 ha žemės, buvusios (duomenys neskelbtini) kaime, grąžinant ekvivalentine natūra 2,84 ha žemės (duomenys neskelbtini) keturiuose sklypuose. Visi sklypai 1996 m. gruodžio 17 d. buvo įregistruoti Valstybiniame žemės kadastro duomenų registre, J. V. buvo išduotas nuosavybės teisę į sklypus patvirtinantis pažymėjimas. Ginčijama Sprendimo Nr. 41S-334 dalimi A. L. buvo atkurtos nuosavybės teisės perduodant neatlygintinai naujai suformuotą žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Ženklinant A. L. suprojektuotą sklypą J. V. nebuvo kviečiamas. A. L. suformuotas sklypas neturėjo privažiavimo, jis persidengia su J. V. priklausančių dviejų žemės sklypų, kurių kadastriniai Nr. (duomenys neskelbtini), dalimis. J. V. pavedimu matininkas pradėjo sklypų kadastrinių matavimų darbus ir nustatė, kad dėl sklypų persidengimo, J. V. sklypų Nr. (duomenys neskelbtini) plotas žymiai sumažėjo. Nors matininkas vadovavosi Tarnybos Utenos skyriaus rekomendacijomis, permatavus sklypus rezultatas buvo tas pats – sklypai persidengia, todėl J. V. nuosavybėn perduoti sklypai yra žymiai mažesnio ploto, negu įregistruota Nekilnojamojo turto registre. Netrukus po šių aplinkybių paaiškėjimo J. V. mirė. Pareiškėja, kaip jo įpėdinė, taip pat veikdama už kitą įpėdinę – R. J., kreipėsi į Tarnybos Utenos skyrių bei į pačią Tarnybą, kuri pripažino, kad A. L. nuosavybėn perduoto ginčo sklypo dalis yra J. V. atkuriant nuosavybės teisę grąžintoje žemėje, o ne laisvoje valstybinėje žemėje, todėl dėl susidariusios situacijos J. V. žemės dalis buvo neteisėtai nusavinta.
3. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį tenkinti.
4. Tarnyba atsiliepime nurodė, kad Utenos apskrities valdytojo Sprendimu Nr. 40-5551 J. V. buvo atkurta nuosavybės teisė į 3, 07 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini), 2,84 ha žemės grąžinant ekvivalentine natūra (duomenys neskelbtini), keturiuose žemės ūkio veiklai skirtuose žemės sklypuose: 0,36 ha žemės sklype Nr. (duomenys neskelbtini), 0,84 ha žemės sklype Nr. (duomenys neskelbtini), 0,41 ha žemės sklype Nr. (duomenys neskelbtini) ir 1,23 ha žemės sklype Nr. (duomenys neskelbtini). Į J. V. ekvivalentine natūra grąžintą žemę buvo įskaičiuotas ir jam asmeniniam ūkiui skirtas 2,76 ha plotas. Žemės sklypai (0,41 ha žemės sklypas, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) ir 1,23 ha žemės sklypas, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), atlikus kadastrinius matavimus, nustatant žemės sklypo ribų posūkio taškų koordinates grafiškai pagal paskiausiai atnaujintą kartografinę medžiagą (preliminarius matavimus) kaip nekilnojamojo turto objektai įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, tačiau šių žemės sklypų ribos Nekilnojamojo turto kadastro žemėlapyje nebuvo pažymėtos. Utenos rajono Užpalių agrarinės reformos tarnybos parengto Užpalių asmeninio ūkio žemės suvestinio plano duomenys nebuvo pažymėti rengiamame Utenos apskrities Utenos rajono Užpalių seniūnijos Užpalių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte, patvirtintame Tarnybos Utenos žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2010 m. gruodžio 14 d. įsakymu Nr. Ž41-476, o į Utenos apskrities Utenos rajono Užpalių seniūnijos Užpalių kadastro vietovėje nustatytų laisvos valstybinės žemės plotų žiniaraštyje nurodytą laisvos žemės fondo žemės plotą Nr. (duomenys neskelbtini) (plotas, 0,90 ha), kuriame buvo suprojektuotas A. L. pasirinktas 0,9306 ha žemės plotas (duomenys neskelbtini), pateko J. V. ekvivalentine natūra grąžintų žemės sklypų (duomenys neskelbtini) dalis. Todėl, Tarnybos teigimu, A. L. negalėjo būti suprojektuotas žemės sklypas ir atkurtos nuosavybės teisės į 0,9306 ha žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini)). Tarnyba nustatė, kad Sprendimas Nr. 41S-334 yra priimtas pažeidžiant teisės aktus. Atsiliepime Tarnyba taip pat pažymėjo, kad vienas pagrindinių dokumentų, kuriuo turėjo būti vadovaujamasi atkuriant J. V. nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, įskaitant ir asmeninio ūkio žemės privatizavimą, yra žemės sklypo ribų nustatymo brėžinys (abrisas), kuriame nurodyti žemės sklypo ribų linijų ilgiai metrais bei žemės sklypo konfigūracija, bei 1994 m. Asmeninio ūkio žemės sklypų prie gyvenvietės Užpaliai išdėstymo planas. Abrise sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) kraštinės ilgis yra 238 metrai, kurį atidėjus kameraliai, sklypas patenka į miško ir Šventosios upės dalį, taigi J. V. sklypai (duomenys neskelbtini) privatizuoti nurodant neteisingas šių sklypų žemės naudmenas, kadangi nuo 1990 metų ir iki šiol galiojančiuose paskesniuose miškų taksacijos dokumentuose toje Šventosios upės pakrantėje, kurioje jie yra, buvo taksuotas miškas. J. V. žemės sklypų matavimo metu abrise buvo neteisingai nurodyti sklypų kraštinių linijų ilgiai metrais, nes į sklypus patenka miško žemė, kuri į asmeninio ūkio žemę negalėjo būti įtraukta.
5. Trečiasis suinteresuotas asmuo A. L. atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.
6. A. L. atsiliepime nurodė, kad Asmeninio ūkio žemės sklypų prie gyvenvietės Užpaliai išdėstymo plane yra aiškiai pažymėtos J. V. asmeninio ūkio žemės sklypų (duomenys neskelbtini) ribos, iš plano matyti, kad šių sklypų ribos sutampa su plane pažymėtu mišku, esančiu prie Šventosios upės. J. V. sklypų brėžinys (abrisas) buvo sudarytas ir sklypai ženklinami, nesilaikant minėto Asmeninio ūkio žemės sklypų prie gyvenvietės Užpaliai išdėstymo plano, taip pat nurodant, kad į J. V. sklypus patenka prie Šventosios upės esančios kitos žemės naudmenos (pelkė, krūmai), nors bylos duomenys, kartografinė medžiaga patvirtina, kad toje vietoje visada buvo miškas, o J. V. žemės sklypai nesiriboja su Šventosios upe. Todėl A. L. pasirinktas žemės sklypas pagrįstai buvo įtrauktas į laisvos valstybinės žemės fondo žemę ir jam teisėtai bei pagrįstai buvo atkurta nuosavybės teisės į šį žemės sklypą.
II.
7. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 2 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies – panaikino Sprendimo Nr. 41S-334 dalį, kuria A. L. atkurtos nuosavybės teisės į miškų ūkio paskirties 0,9306 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), kitą pareiškėjos skundo dalį atmetė.
8. Pirmosios instancijos teismas, nustatė, kad:
8.1. Utenos apskrities valdytojo 1996 m. rugsėjo 23 d. sprendimu Nr. 40-5551 J. V. atkurta nuosavybės teisė į 3,07 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini), grąžinant ekvivalentine natūra 2,84 ha žemės (duomenys neskelbtini), keturiuose žemės ūkio veiklai skirtuose žemės sklypuose: 0,36 ha žemės sklype Nr. (duomenys neskelbtini), 0,84 ha žemės sklype Nr. (duomenys neskelbtini), 0,41 ha žemės sklype Nr. (duomenys neskelbtini) ir 1, 23 ha žemės sklype Nr. (duomenys neskelbtini). Į J. V. ekvivalentine natūra grąžintą 2,84 ha ploto žemę buvo įskaičiuotas Utenos rajono Užpalių apylinkės tarybos 1993 m. gruodžio 20 d. pirmo šaukimo 26 sesijos sprendimu J. V. asmeniniam ūkiui skirtos 2,73 ha žemės plotas (Užpalių agrarinės reformos tarnybos 1996 m. birželio 26 d. pažyma). Pagal Užpalių agrarinės reformos tarnybos 1995 m. rugsėjo 8 d. posėdžio protokolo Nr. 7 išrašą, buvo nutarta dalinai pakeisti J. V. asmeninio ūkio sklypų ribas, tačiau proceso dalyviai patvirtino, kad grafinės medžiagos dėl ribų pakeitimo nėra. Pagal Utenos apskrities valdytojo 1996 m. rugsėjo 23 d. įsakymo Nr.10-4-165 priedo Nr. 1 Piliečių, kuriems atstatoma nuosavybės teisė į žemę ir mišką natūra ir ekvivalentine natūra asmeniniam ūkiui, sąrašo 87 eilutės įrašą, žemės sklypams Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyti apribojimai: sklypui Nr. (duomenys neskelbtini) – leisti naudotis 25 m ilgio 0,10 ha ploto upės Šventosios pakrante, o sklypui Nr. (duomenys neskelbtini) – leisti naudotis 76 m ilgio 0,10 ha ploto upės Šventosios pakrante. J. V. žemės tvarkymo byloje esančiuose Valstybinio žemės kadastro duomenų registro projektuose yra duomenys, kad sklype Nr. (duomenys neskelbtini) vandens telkinių apsaugos zonos ir nustatyto servituto „Leisti naudotis Šventosios upės pakrante poilsiavimui“ plotas yra 0,10 ha, o sklype Nr. (duomenys neskelbtini) vandens telkinių apsaugos zonos plotas yra 0,30 ha bei servituto „Leisti naudotis Šventosios upės pakrante poilsiavimui“ plotas yra 0,10 ha.
8.2. J. V. nuosavybės teisė į 0,41 ha ploto žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini) ir 1,23 ha ploto žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini) Nekilnojamojo turto registre ir Valstybinio žemės kadastro duomenų registre įregistruota 1996 m. gruodžio 16 d., atlikus preliminarius matavimus. Žemės sklypų suformavimo pagrindas yra 1996 m. birželio 25 d. Asmeninio ūkio žemės paženklinimo aktas. Sklypai privatizuoti pagal J. V. asmeninio ūkio sklypų (po projektavimo) planą (toliau ir – Abrisas), kuris pagal mastelį yra tiksliausias iš to laikmečio byloje esančių grafinių dokumentų ir specialiai buvo parengtas konkretiems J. V. žemės sklypams, juos matuojant vietovėje iki projektavimo ir po projektavimo, nustatant šių sklypų ribas. Pagal šį planą žemės sklypai buvo paženklinti bei privatizuoti. Atsakovo atstovė 2017 m. sausio 26 d. teismo posėdyje pripažino, kad nei iš 1994 metų Asmeninio ūkio žemės sklypų prie gyvenvietės Užpaliai išdėstymo plano, kurio mastelis yra žymiai stambesnis ir kuris buvo rengtas dar iki privatizavimo (bylos duomenys patvirtina, kad po 1994 metų, t. y. 1995 m. rugsėjo 8 d. buvo iš dalies pakeisti J. V. asmeninio ūkio sklypai), nei iš 2000 metų asmeninio ūkio naudotojų asmeninio ūkio žemės ploto plano negalima nustatyti konkrečių sklypų ribų ir atstumų. Be to, 1994 ir 2000 metų planai neatitinka kitų bylos dokumentų, nes 1997, 2000 bei 2004 metais rengiant gretimų J. V. sklypams žemės sklypų Nr. (duomenys neskelbtini) planus, J. V. privačių žemės sklypų vietoje nurodyta laisva valstybinė žemė, o 2004, 2006 ir 2010 metų Užpalių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektuose J. V. nuosavybės teise priklausantys žemės sklypai taip pat nėra pažymėti.
8.3. Iš B. I. parengto J. V. asmeninio žemės ūkio sklypų plano iki projektavimo matyti, kad ginčui aktualūs žemės sklypai Nr. (duomenys neskelbtini) ribojasi su Šventosios upe, o po projektavimo sklypas Nr. (duomenys neskelbtini) posūkio ribų taškuose 2 ir 3 nuo Šventosios upės yra nutolęs 4 metrais; sklypas Nr. (duomenys neskelbtini) sklypo ribų posūkio taške 2 nuo Šventosios upės yra nutolęs 12 metrų, o taške 3 – 10 metrų. Bylos duomenys, įskaitant 1995 m. birželio 25 d. Asmeninio ūkio žemės paženklinimo aktą ir J. V. asmeninio ūkio sklypų planą (po projektavimo), patvirtina, kad sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) plotas yra 0,41 ha, iš kurio 0,40 ha yra žemės ūkio naudmenos ir 0,01 ha kitos žemės naudmenos, o sklypas Nr. (duomenys neskelbtini) yra 1,23 ha ploto, iš kurio 1,15 ha žemės ūkio naudmenos ir 0,08 kitos žemės naudmenos.
8.4. J. V. žemės tvarkymo byloje esančiuose Valstybinio žemės kadastro duomenų registro projektuose yra duomenys, kad sklype Nr. (duomenys neskelbtini) vandens telkinių apsaugos zonos ir nustatyto servituto „Leisti naudotis Šventosios upės pakrante poilsiavimui“ plotas yra 0,10 ha, o sklype Nr. (duomenys neskelbtini) vandens telkinių apsaugos zonos plotas sudaro 0,30 ha bei servituto „Leisti naudotis Šventosios upės pakrante poilsiavimui“ plotas yra 0,10 ha. Žemės sklypų įregistravimo Valstybinio žemės kadastro duomenų registre pažymėjime įrašyti J. V. sklypams nustatyti servitutai: teisė prieiti ir privažiuoti prie vandens telkinių, leisti naudotis poilsiavimui Šventosios upės pakrante.
8.5. Utenos apskrities viršininko 1999 m. liepos 16 d. išvada Nr. 1831 patvirtinta A. L. teisė atkurti nuosavybės teises į 6,40 ha žemės ir 0,22 ha miško, kurie yra (duomenys neskelbtini), ir kurie priskirti valstybės išperkamai žemei ir valstybės išperkamam miškui. Išvadoje nurodyta, kad A. L. atkurtos nuosavybės teisės į 0,57 ha miško. Pagal minėtą išvadą A. L. liko neatkurta nuosavybės teisė į 1,41 ha žemės.
8.6. Tarnybos Utenos žemėtvarkos skyriaus 2010 m. gruodžio 14 d. vedėjo įsakymu Nr. Ž41-476 buvo patvirtintas Utenos rajono Užpalių seniūnijos Užpalių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektas, pagal kurį A. L. suprojektuoti du sklypai: Nr. (duomenys neskelbtini) 0,90 ha miškų ūkio, apsauginių miškų sklypas (duomenys neskelbtini) kaime ir Nr. (duomenys neskelbtini) 2,60 ha žemės ūkio, kitos žemės ūkio paskirties sklypas (duomenys neskelbtini) kaime. 2011 m. gruodžio 20 d. sprendimu A. L. atkurtos nuosavybės teisės į 1,41 ha žemės, perduodant neatlygintinai lygiaverčius sklypus: 0,9306 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypą (duomenys neskelbtini) (ši sprendimo dalis ginčijama nagrinėjamoje byloje), ir 2,6794 ha žemės ūkio paskirties sklypą (duomenys neskelbtini). Sklypas Nr. (duomenys neskelbtini) suformuotas atliekant kadastrinius matavimus (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)).
8.7. Utenos apskrities viršininko 2010 m. vasario 18 d. įsakymu Nr. 16-113 patvirtintas Užpalių kadastro vietovės plotas, kuriame projekto autorė D. G. turėjo vykdyti žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimo darbus, bei laisvos valstybinės žemės plotų žiniaraštis, o 2010 m. gruodžio 14 d. Tarnybos Utenos žemėtvarkos skyriaus vedėjas įsakymu Nr.Ž41-476 patvirtino D. G. įmonės parengtą Užpalių seniūnijos Užpalių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą.
8.8. Atlikusi tyrimą pagal pareiškėjos skundą, Tarnyba nustatė, kad Utenos apskrities viršininko 2010 m. vasario 18 d. įsakymu Nr.16-113 patvirtintame Utenos apskrities Utenos rajono Užpalių seniūnijos Užpalių kadastro vietovėje nustatytų laisvos valstybinės žemės plotų žiniaraštyje buvo pažymėtas laisvos valstybinės žemės fondo žemės plotas Nr. (duomenys neskelbtini) (plotas 0,90 ha), į kurį pateko dalis J. V. ekvivalentine natūra grąžintų žemės sklypų Nr. (duomenys neskelbtini). Taigi faktiškai žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) dalis ir ribos nuosavybės teisių atkūrimo procese buvo suformuotos ir pateko ne į laisvą valstybinę žemę, tačiau persidengė su J. V. ekvivalentine natūra grąžintais žemės sklypais Nr. (duomenys neskelbtini). 2017 m. sausio 26 d. teismo posėdyje D. G. paaiškino, kad po minėto žemėtvarkos projekto patvirtinimo ji dalyvavo ginčui aktualaus A. L. žemės sklypo matavimuose, tačiau J. V. į matavimus nekvietė, nes apie J. V. sklypus nieko nebuvo žinoma, nors pripažino, kad riboženkliai dar buvo išlikę. Tarnyba taip pat pripažino, kad 2011 m. gruodžio 20 d. sprendimu A. L. atkurtos nuosavybės teisės perduodant nuosavybėn neatlygintinai lygiavertį 0,9306 ha žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini), į kurį pateko J. V. nuosavybės teise priklausančių žemės sklypų Nr. (duomenys neskelbtini) dalys. Tarnybos Utenos skyrius 2013 m. rugpjūčio 12 d. raštu Nr. 41SD-(14.41.104.)-2809 patvirtino, kad vietovėje ženklinant A. L. suformuotą sklypą (duomenys neskelbtini) (sklypo kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) nebuvo išnagrinėta situacija, nepakviesti ženklinime dalyvauti visi privatizuotų asmeninės žemės sklypų savininkai, su jais nebuvo suderintos ženklinamo žemės sklypo ribos. Tarnybos Utenos skyrius 2014 m. sausio 14 d. raštu Nr.41SD-(14.41.104)-168 A. L. informavo apie tai, kad anksčiau privatizuoti J. V. sklypai Nr. (duomenys neskelbtini) ir pagal 2011 m. gruodžio 20 d. sprendimą A. L. privatizuotas žemės sklypas Nr. (duomenys neskelbtini) persidengia. Tiek Tarnyba, tiek atsakovas kreipėsi į Panevėžio apygardos prokuratūrą dėl viešojo intereso gynimo, tačiau jų prašymai buvo atmesti, nenustačius viešojo intereso pažeidimo.
9. Įvertinęs nustatytas aplinkybes pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog, ženklinant A. L. Tarnybos Utenos žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2010 m. gruodžio 14 d. įsakymu Nr. Ž41-476 patvirtintu Užpalių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektu suprojektuotą 0,9306 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), J. V. nebuvo kviečiamas, o minėtame žemėtvarkos projekte privačių J. V. žemės sklypų Nr. (duomenys neskelbtini) ribos nebuvo pažymėtos. Šių J. V. privačia nuosavybe valdomų žemės sklypų ribos nebuvo pažymėtos ir ankstesniuose, t. y. 2004 ir 2006 metų Užpalių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektuose. Šias aplinkybes iš dalies patvirtina ir kitų Užpalių kadastro vietovės žemės sklypų planų grafiniai ir tekstiniai duomenys, kuriuose nėra jokių duomenų apie žemės savininko J. V. sklypus.
10. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 4 straipsnio 4 dalimi, 12 straipsniu, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 385 patvirtinto Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 10 punktu, Lietuvos Respublikos žemės ir miškų ūkio ministro 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 207 patvirtintos Žemės reformos žemėtvarkos projektų ir jiems prilyginamų žemės sklypų planų rengimo ir įgyvendinimo metodikos (toliau – ir Metodika) 6, 20.1.2, 20.6, 104, 105 ir 124 punktais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 28 punktu bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534 patvirtintų Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų (toliau – ir Kadastro nuostatai) 16, 32.1.1, 32.1.1.2 ir 65 punktais, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog J. V. pavedimu vykdydamas sklypų Nr. (duomenys neskelbtini) kadastrinius matavimus, 2012 m. gruodžio 12 d. matininkas T. M. nustatė, kad esamų sklypų Nr. (duomenys neskelbtini) linijų ilgiai nurodyti Abrise dėl geodeziškai matuoto žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) nesutampa su gautais linijų ilgiais po matavimų. Atlikęs tikslius matavimus iki geodeziškai pamatuoto sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) ribų, matininkas nustatė, kad sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) plotas yra 0,3099 ha, nors teisiškai įregistruotas 0,41 ha, t. y. viršijama maksimali leistina paklaida. Nustatytas sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) plotas – 0,7946 ha, t. y. viršijama maksimali leistina paklaida. Matininkas gavo Tarnybos Utenos skyriaus siūlymą toliau kadastrinių matavimų netęsti, todėl J. V. ginčui aktualių žemės sklypų kadastrinių matavimų darbai nebuvo užbaigti. Teismo kviestas specialistas J. D. atliko tikslius matavimus ir nustatė, kad ginčui aktualūs A. L. ir J. V. priklausantys žemės sklypai „teoriškai“ persidengia. Teismo posėdyje specialistas paaiškino, kad pateikdamas rašytinius paaiškinimus jis vadovavosi geodeziškai pamatuoto A. L. priklausančio sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) ribomis ir šio sklypo riboženkliais kaip neginčijamais duomenimis, todėl ir sklypų persidengimą įvardijo kaip teorinį, nes J. V. priklausę žemės sklypai valstybinio kadastro žemėlapyje nėra įbraižyti, jiems neatlikti kadastriniai matavimai ir, specialisto nuomone, jis negalėjo tiksliais matavimais matuoti sklypų Nr. (duomenys neskelbtini), kol nepanaikinti žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) kadastriniai matavimai. Taip pat specialistas ėmėsi iniciatyvos ir parengė siūlymą pareiškėjai spręsti ginčą taikiai, tačiau pareiškėjos sutikimo nesulaukė. Specialistui atlikus tikslius matavimus, jo parengta ir teismui pateikta grafinė medžiaga, vertinant ją kitų byloje surinktų duomenų kontekste iš esmės įrodo, kad A. L. žemės sklypas Nr. (duomenys neskelbtini) persidengia su anksčiau privatizuotu J. V. sklypu Nr. (duomenys neskelbtini) J. V. žemės sklypo sąskaita. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad A. L. žemės tvarkymo byloje esanti kadastro žemėlapio ištrauka patvirtina, jog A. L. žemės sklypas Nr. (duomenys neskelbtini) persidengia ir su greta J. V. sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) esančiu ir bendrą ribą su J. V. sklypu Nr. (duomenys neskelbtini) turinčiu (besiribojančiu) sklypu Nr. (duomenys neskelbtini) pastarojo sklypo sąskaita, nors sklypas Nr. (duomenys neskelbtini) suformuotas ir kadastro žemėlapyje įbraižytas anksčiau, negu A. L. žemės sklypas Nr. (duomenys neskelbtini). Teismo vertinimu, ši aplinkybė taip pat patvirtina, kad formuojant A. L. žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini), jo ribos nebuvo tapatinamos ne tik su J. V., bet ir su kito gretimo žemės sklypo ribomis. Specialisto atlikti tikslūs matavimai, Abriso duomenys ir aukščiau aptarti J. V. žemės tvarkymo byloje esantys šio sklypo Valstybinio žemės kadastro duomenų registro projekto duomenys, sklypo įregistravimo Valstybinio žemės kadastro duomenų registre pažymėjime įrašyti sklypui nustatyti servitutai: teisė prieiti ir privažiuoti prie vandens telkinių, leisti naudotis poilsiavimui Šventosios upės pakrante, leidžia daryti išvadą, kad byloje nebuvo paneigta Tarnybos nustatyta aplinkybė, jog A. L. žemės sklypas Nr. (duomenys neskelbtini) persidengė su J. V. žemės sklypu Nr. (duomenys neskelbtini).
11. Teismo vertinimu, bylos faktinės aplinkybės ir aptartas teisinis reguliavimas patvirtina, kad formuojant A. L. žemės sklypą nuosavybės teisių atkūrimo procese dalis nuosavybės teise J. V. priklausančios žemės pateko į Utenos apskrities viršininko 2010 m. vasario 18 d. įsakymu Nr. 16-113 patvirtintą laisvos valstybinės žemės plotą Nr. (duomenys neskelbtini) (0,9 ha), kuriame A. L. buvo suprojektuotas 0,9306 ha žemės sklypas (duomenys neskelbtini). Todėl buvo pažeisti aukščiau nurodyti teisės aktų reikalavimai, reglamentuojantys laisvos žemės fondo sąvoką bei Metodikos reikalavimai, nustatyti bei žemėtvarkos projekto plane pažymėti valstybės išperkamų pagal Atkūrimo įstatymo 12 ir 13 straipsnius žemės, miško ir vandens telkinių plotus ir ribas, nustatyti ir pažymėti laisvos valstybinės žemės sklypus, plotus, parengti žiniaraštį ir atlikti kitus būtinus darbus, žemėtvarkos projekto teritorijai nepriskirti privačios žemės, žemės sklypą projektuoti tik laisvoje valstybinėje žemėje, laisvą valstybinę žemę nustatyti, atsižvelgiant į valstybės išperkamą žemę. Teismas darė išvadą, kad atkūrus nuosavybės teisę A. L. į žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini), kurio dalis pateko į J. V. privačią žemę, sklypų dalims persidengiant ir nesutampant jų riboms, buvo pažeisti teisės aktų reikalavimai dėl projektuojamų suteikti nuosavybėn neatlygintinai žemės sklypų ribų sutapatinimo su gretimų žemės sklypų ribomis (Aprašo 10 p.). Be to, buvo pažeisti teisės aktų reikalavimai, reglamentuojantys žemėtvarkos projekto įgyvendinimo tvarką, projekto ženklinimą vietovėje, kadastro duomenų nustatymą (Metodikos 105 ir 124 p., Kadastro nuostatų 32.1.1, 32.1.1.2 p.).
12. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog duomenys apie J. V. nuosavybės teise valdomus žemės sklypus buvo vieši ir galiojantys nuo 1996 m. gruodžio 16 d. Aplinkybė, kad J. V. suformuoti žemės sklypai nebuvo pažymėti registrų tvarkytojo kadastro žemėlapyje, nepaneigia to, jog A. L. atkuriant nuosavybės teises į žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini) vėliau nei buvo suformuoti ir įregistruoti nekilnojamojo turto registre J. V. žemės sklypai, A. L. suformuoto žemės sklypo dalis buvo suprojektuota ne laisvoje valstybinėje žemėje, o J. V. privačios žemės dalyje, tuo pažeidžiant J. V. nuosavybės teisę į žemę. J. V. žemės sklypų planą ir 1996 m. birželio 25 d. asmeninio ūkio žemės paženklinimo aktą rengė ir pagal kompetenciją suderino atsakinga už žemės reformos vykdymą ir nuosavybės teisių atkūrimą institucija, kurios teisių ir pareigų perėmėja Tarnyba vėliau rengė dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į greta J. V. sklypo esantį žemės sklypą A. L. Todėl J. V. žemės sklypų duomenys, nustatyti planu, tai pačiai institucijai buvo privalomi, nors žemės sklypai ir nebuvo pažymėti registrų tvarkytojo kadastro žemėlapyje. Vien aplinkybė, kad nuosavybės teisių atkūrimo procese suformuojant žemės sklypą A. L. buvo sumažintas J. V. nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) plotas, pakeistos jo ribos, šis sklypas pateko į A. L. 2011 m. gruodžio 20 d. sprendimu dėl nuosavybės teisės atkūrimo neatlygintinai perduotą 0,9306 ha žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini), yra pagrindas tokią sprendimo dalį pripažinti prieštaraujančia aukštesnės galios teisės aktų reikalavimams, pažeidusia J. V. nuosavybės teisę į žemės sklypą (o po jo mirties yra pažeidžiama ir jo teisių perėmėjos – pareiškėjos nuosavybės teisė) ir šią sprendimo dalį panaikinti. Teisinėje valstybėje negali būti paliekama tokia situacija, kai nesusijusiems asmenims nuosavybės teisės buvo atkurtos į tą patį žemės plotą ir taip yra apribojami vienų iš jų poreikiai, galimybės visapusiškai naudotis žeme, į kurią buvo atkurtos nuosavybės teisės, įgyvendinti žemės savininko teises. Atsižvelgęs į teisingumo, protingumo ir racionalumo principus, pagal byloje esančią grafinę medžiagą įvertinus sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) konfigūracijos pasikeitimus, atsirasiančius panaikinus tik tą sprendimo dalį, kuria sklypai persidengia, teismas darė išvadą, kad likusi nepersidengianti žemės dalis negalėtų būti vertinama kaip racionali žemėnauda, be to, nustačius aukščiau nurodytus sprendimo dalies naikinimo pagrindus, žemės sklypo formavimo taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo dalies pagrįstumą pažeidimus, ginčijama sprendimo dalis naikintina visa apimtimi.
13. Dėl pareiškėjos reikalavimo įpareigoti atsakovą sudaryti sąlygas Utenos apskrities valdytojo 1996 m. rugsėjo 23 d. sprendimu Nr. 40-5551 J. V. atstatytą nuosavybę įteisinti teisėtoms paveldėtojoms E. K. ir pagal įgaliojimą jos atstovaujamai R. J. bei naudotis žemės sklypais, kurių kadastriniai Nr. (duomenys neskelbtini), visa apimtimi pirmosios instancijos teismas nurodė, kad teismui panaikinus skundžiamą 2011 m. gruodžio 20 d. Sprendimo Nr. 41S-334 dalį dėl nuosavybės teisių į sklypą Nr. (duomenys neskelbtini) atkūrimo, atsiranda Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 92 straipsnyje numatytos pasekmės, t. y. skundžiamo akto panaikinimas reiškia, jog konkrečiu atveju atkuriama buvusi iki ginčijamo akto priėmimo padėtis – atkuriamos pažeistos pareiškėjos teisės. Kadangi Nekilnojamojo turto registre įregistruota daiktinė teisė į nekilnojamąjį daiktą išregistruojama, pateikus teismo sprendimą, o teismo sprendimą, kuriuo naikinama sprendimo dalis dėl nuosavybės teisių atkūrimo, registrų tvarkytojui gali pateikti bet kuri tuo suinteresuota kilusio ginčo šalis, pareiškėjos skundo antruoju punktu suformuluoti reikalavimai yra pertekliniai, todėl nėra pagrindo juos tenkinti.
14. Pirmosios instancijos teismas nevertino A. L. ir jo atstovės bei atsakovo atstovų argumentų dėl J. V. sklypų formavimo neteisėtumo, kadangi nagrinėjamoje byloje nėra pareikštas reikalavimas dėl sprendimo atkurti J. V. nuosavybės teisę į ginčui aktualius sklypus panaikinimo, taip pat nėra pareikštas reikalavimas dėl sklypų nuosavybės teisei atkurti formavimo teisėtumo ir atitikties to meto teisės aktų reikalavimams patikrinimo. Teismas neturi pagrindo nesivadovauti Nekilnojamojo turto registre įregistruotų J. V. daiktinių teisių į ginčui aktualius žemės sklypus duomenimis, kol jie nėra nuginčyti nustatyta tvarka
15. Teismas taip pat konstatavo, kad proporcingai patenkintiems ir atmestiems reikalavimams, pareiškėjai ir atsakovui tenka po 306,69 Eur dydžio specialisto kvietimo išlaidų dalys. Kadangi pareiškėja ir atsakovas į teismo specialiąją sąskaitą jau buvo įmokėję po 300 Eur, iš pareiškėjos ir atsakovo į teismo specialiąją sąskaitą pirmosios instancijos teismas priteisė likusią neįmokėtą sumą – po 6,69 Eur.
16. Sprendime pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, jog įsiteisėjus sprendimui naikinama Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutartimi pritaikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė.
III.
17. Atsakovas Tarnyba apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti, taip pat priteisti iš pareiškėjos visas Tarnybos patirtas bylinėjimosi išlaidas.
18. Tarnyba apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas, nes buvo priimtas vertinant tik kai kuriuos rašytinius įrodymus, o ne jų visumą. Be to, teismo sprendimas negali būti tinkamai įgyvendintas. Tarnyba pažymi, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino ir nesprendė klausimo dėl Užpalių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto dalies panaikinimo, kuriame buvo suprojektuotas ir patvirtintas žemės sklypas (duomenys neskelbtini), į kurį buvo atkurtos nuosavybės teisės A. L. Sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo yra žemės reformos žemėtvarkos projekto pasekmė. Taigi tik panaikinus Sprendimo Nr. 41S-334 dalį, suprojektuotas žemės sklypas (duomenys neskelbtini) lieka galioti kaip žemėtvarkos projekto sprendinys, nėra nuginčytos jo ribos. Tarnybos teigimu, nagrinėjamu atveju iš pareiškėjos skundo apskritai neaišku, kokiu pagrindu ji gina savo nuosavybės teises, todėl pirmosios instancijos teismas negalėjo priimti sprendimo, kuriuo naikinama visa Sprendimo Nr. 41S-334 ginčo dalis. Iš byloje esančių įrodymų ir eksperto pateiktų schemų matyti, jog sklypų persidengimas yra tik formalus, teorinis, o ne teisinis, be to, ne visas žemės sklypas (duomenys neskelbtini) persidengia su J. V. grąžintais žemės sklypais. Todėl teismas neturėjo pagrindo panaikinti ginčijamą Sprendimo Nr. 41S-334 dalį visa apimtimi. Teismas nevertino kitų svarbių rašytinių įrodymų, kuriuos bylos nagrinėjimo metu pateikė Tarnyba, t. y. su ginčo žemės sklypais ir jų ribomis (išsidėstymu, konfigūracija) susijusios planinės medžiagos, patvirtinančios, jog atkuriant nuosavybės teises A. L. toje vietoje ir tokiomis ribomis buvo valstybinis miškas, o ne privati J. V. nuosavybė. Panaikindamas ginčijamą Sprendimo Nr. 41S-334 dalį, teismas nepagrįstai pripažino faktą, kad į asmeninio ūkio žemės sklypus J. V. priskiriamas miškas ir upė pagal abrisuose nurodytas ribas ir kraštinių ilgius, o tai prieštarauja teisiniam reglamentavimui. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi tik pareiškėjai palankiais įrodymais ir nevertino, kad toks sprendimas sukels neigiamas teisines pasekmes A. L.
19. Trečiasis suinteresuotas asmuo A. L. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti, taip pat priteisti patirtas atstovavimo išlaidas. Apeliacinį skundą A. L. grindžia argumentais:
19.1. Abrisas nėra žemės sklypo planas, šio dokumento pagrindu negali būti įregistruotos ir žemės sklypo ribos kadastro žemėlapyje. Žemės sklypo ribas žymi žemės sklypo planas. Nesant tokio pareiškėjos žemės sklypų dokumento, laikytina, kad pareiškėjos žemės sklypų ribos nėra tiksliai žinomos. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.45 straipsnyje nurodyta, kad, jeigu žemės sklypų savininkai nesutaria dėl ginčytinų sklypo ribų ir jos nėra aiškios iš esamų dokumentų, ribas nustato teismas. Vienintelė objektyvi, teisėta ir pagrįsta galimybė tokį ginčą išspręsti yra tik bendrosios kompetencijos teisme reikalaujant nustatyti ginčytinas sklypų ribas. Taigi pareiškėja pasirinko netinkamą savo teisių gynimo būdą. Negalima nustatyti žemės sklypų persidengimo, jei vieno iš neva persidengiančių sklypų ribos nėra nustatytos ir patvirtintos. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos žemės sklypų ribų nenustatė (ir negalėjo nustatyti, nes tai gali padaryti tik bendrosios kompetencijos teismas). Remdamiesi Abrisu pareiškėjos žemės sklypų kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) ribas nustatinėjo mažiausiai trys specialistai, kurie parengė ženkliai besiskiriančius dokumentus. Tai, kad Abrisu negalima remtis dėl jame pateiktų neteisingų duomenų, rodo ir aplinkybės, kad, jeigu pareiškėjos sklypai būtų matuojami pagal Abriso duomenis nuo upės, tuomet pamatuoti ir įbraižomi sklypai neatitiktų paties Abriso duomenų šių sklypų rytinėse kraštinėse bei neatitiktų situacijos natūroje, ženkliai pakistų sklypų konfigūracija; o jei matavimai būtų atlikti pagal Abrisą nuo sklypų rytinių kraštinių, tuomet vienas iš sklypų (duomenys neskelbtini) patektų į Šventosios upės vidurį, o vakarinės sklypų kraštinės niekaip neatitiktų Abrise nurodytų atstumų nuo upės bei nebesiribotų su A. L. žemės sklypu.
19.2. Pripažindamas, kad remiantis Abrisu konstatuotinas pareiškėjos ir A. L. sklypų persidengimas, teismas iš esmės sprendė, kad laiko Abriso duomenis teisingais, o tai reiškia, kad iš esmės nusprendė dėl kitų asmenų, su kurių sklypais pareiškėjos sklypai taip pat persidengia (matuojant pagal Abriso duomenis), teisių ir pareigų, nors jie nebuvo pakviesti dalyvauti byloje.
19.3. Asmeninio ūkio žemės sklypų prie Užpalių gyvenvietės išdėstymo plane, kuris parengtas prieš J. V. sklypų privatizaciją, abu J. V. sklypai suprojektuoti iki miško, t. y. iki A. L. dabartinio žemės sklypo ribų.
19.4. Su asmeninio ūkio žeme negalima privatizuoti miško, tai draudė ir draudžia teisės aktai.
19.5. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi pareiškėjos ginčo žemės sklypo registro duomenimis, kuriuose nustatyti kelio servitutai bei specialiosios žemės naudojimo sąlygos. Nesuprantama, kaip šie duomenys patvirtina teismo nustatytą aplinkybę dėl sklypų persidengimo, kadangi juose nenurodyta, kokiam kiekvieno sklypo plotui nustatytos aptariamos specialiosios sąlygos, taip pat nenurodyta servituto vieta ir plotas.
19.6. Pirmosios instancijos teismas klaidingai interpretavo specialisto sąvoką „teoriškai“. Specialistas šį terminą vartojo ir aiškino taip, kad jis negali savo matavimų laikyti pagrįstais, o tik „teoriniais“, nes jis, kaip specialistas, tokių matavimų negalėtų laikyti teisingais ir teikti tvirtinti, kadangi Abriso duomenys ir jų pagrindu atlikti matavimai negali būti realūs (t. y. teisingi): sklypas patenka ir užima dalį išimtinės valstybės nuosavybės – Šventosios upės; sklypas (-ai) patenka į mišką, kuris negali ir negalėjo būti asmeninio ūkio žemės dalis; matuojant nuo skirtingų taškų (iš vakarų į rytus arba iš rytų į vakarus) (vadovaujantis Abrisu) gaunami visiškai skirtingi rezultatai, kinta sklypų konfigūracija ir išsidėstymas natūroje.
19.7. Kadastro žemėlapyje J. V. sklypai nei buvo, nei yra įregistruoti, t. y. ginčo sklypų ribos nėra pažymėtos VĮ Registrų centro kadastro žemėlapyje, todėl laikyti, kad duomenys yra visiškai išviešinti, neteisinga. Vien žodinių duomenų, kurie niekaip nesusieti su grafine medžiaga (kadastro žemėlapiu), buvimas viešajame registre yra nepakankamas. Tokia situacija susiklostė tik dėl savininkų (šiuo atveju J. V. ir jo teisių perėmėjų – pareiškėjos ir trečiojo suinteresuotojo asmens R. J.) nesirūpinimu savo teisėmis ir pareigomis. Toks nesirūpinimas laikytinas aplaidžiu ir nepateisinamu, todėl su tuo susijusias pasekmes turi prisiimti patys savininkai. Pareiškėja viso proceso metu negalėjo pasakyti, kur ginčo sklypų ribos, jų negalėjo parodyti ir natūroje. Tokias aplinkybes patvirtino tiek Tarnybos atstovai, tiek specialistas J. D. Nebuvus jokių duomenų kadastro žemėlapyje apie J. V. priklausančius sklypus, šis savininkas nebuvo pakviestas į A. L. žemės sklypo ženklinimą, tačiau vien šiuo formaliu pagrindu naikinti nuosavybės teisių atkūrimą A. L. nepagrįsta.
19.8. Sklypo kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) savininkas dalyvavo A. L. žemės sklypo formavimo procese, dėl ribų neprieštaravo. Teisminiame procese Tarnybos atstovai ne kartą nurodė, kad šio sklypo savininkas, vykdant daugelį susitikimų / įvairių matavimų vietovėje, į kuriuos buvo kviečiamas ne tik A. L., pareiškėjos, bet ir aplinkinių sklypų savininkai, įskaitant sklypo kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) savininką A. A., pastarasis savo sklypo ribas nurodė kaip atitinkančias A. L. žemės sklypo ribas bei niekada neteigė, kad jo sklypo ribos turi būti A. L. priklausančioje žemės dalyje. Priešingai – teigė ir teigia, kad jo sklypo ribos visada buvo iki miško, t. y. iki A. L. žemės sklypo. Teismas byloje neišklausė šio savininko (nėra jo pozicijos nei raštu, nei žodžiu), tačiau už jį pats padarė išvadą, kad A. L. žemės sklypo ribos nebuvo tapatinamos su šio savininko (A. A.) žemės sklypo ribomis.
19.9. Nesutiktina, kad trečiasis suinteresuotasis asmuo ar atsakovas turėjo ginčyti J. V. sklypų formavimo teisėtumą. Nesant sklypų ribų niekas negali teigti, kad jos suformuotos teisėtai ar neteisėtai, nes to neįmanoma įvertinti. Jei pirmosios instancijos teismas manė priešingai ir laikė, kad yra galimybė ginčyti J. V. žemės sklypų formavimą pagal Abrisą, jis galėjo tokio „formavimo“ teisėtumą patikrinti savo iniciatyva.
19.10. Pirmosios instancijos teismas nesugebėjo išsiaiškinti, kokia dalimi ginčo sklypai persidengia ir ar apskritai persidengia, todėl panaikino visą ginčijamą Sprendimo Nr. 41S-334 dalį. Neišsiaiškinęs persidengiančios sklypų dalies, teismas nežino sklypų išsidėstymo ir dėl to negali spręsti, ar tai racionali ar neracionali žemėnauda. Be to, net ir laikantis teismo pozicijos, kad ginčo sklypai persidengia, likusi (nepersidengusi) sklypo dalis vis tiek būtų privatizuota būtent tokia, kokia liktų, nes besiribojančio laisvo valstybinio žemės fondo žemių nėra ir kitoks sklypų performavimas šioje teritorijoje neįmanomas. Vadinasi, kitų (būsimų) savininkų atžvilgiu ji (liekanti žemėnauda) būtų racionali (nes tik tokia galėtų būti suformuota ir privatizuota).
19.11. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neįgyvendinamas, kadangi ateityje Tarnyba negalėtų tvirtinti pareiškėjos sklypų kadastrinių matavimų, į kuriuos patektų miško naudmenos. Be to, teismas nepanaikino žemės reformos žemėtvarkos projekto dalies, kurioje suformuotas sklypas kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), todėl Tarnyba negalėtų ignoruoti šio teritorijų planavimo dokumento duomenų (kurie nenuginčyti ir nepanaikinti) ir negalėtų A. L. suprojektuoto žemės sklypo ribose tvirtinti kitų žemės sklypų.
20. Pareiškėja E. K. atsiliepimuose į atsakovo Tarnybos ir trečiojo suinteresuoto asmens A. L. apeliacinius skundus prašo juos atmesti. Atsiliepimus pareiškėja grindžia argumentais:
20.1. Pirmosios instancijos teismas sklypų persidengimo faktą konstatavo vadovaudamasis ne vien tik Abrisu, bet ir pasitelkęs Tarnybos pasiūlytą specialistą, teismo posėdyje išklausęs A. L. sklypo projekto autorę D. G., taip pat visų bylos dalyvių paaiškinimus. Tarnyba, teigdama, kad teismas neįvertino visų byloje pateiktų įrodymų, nenurodė, kurių įrodymų konkrečiai teismas nevertino.
20.2. Įrašas apie apsaugos zonas rodo, kad sklypai yra upės pakrantėje. Jeigu J. V. sklypai būtų nutolę ne 4, 10 ar 12 m nuo upės, specialiosios sąlygos nebūtų nustatytos. Taigi tarp Šventosios upės ir J. V. bei gretimų sklypų savininkų laisvos valstybinės žemės, kurioje laikantis norminių aktų reikalavimų būtų galima suformuoti naują sklypą, akivaizdžiai nebuvo. Informacija apie kiekvieno sklypo servitutus yra nurodyta J. V. žemės tvarkymo byloje, nurodytas plano, kuriame pažymėtas servitutas, numeris. Įraše aiškiai nurodyta servituto vieta – Šventosios upės pakrantė.
20.3. J. V. žemės sklypai yra įregistruoti Valstybinio žemės kadastro duomenų registre, Tarnyba apie juos privalėjo žinoti. Be to, A. L. sklypas dėl ribų netapatinimo su gretimų sklypų ribomis ne iš pirmo karto buvo įregistruotas VĮ Registrų centre. J. V. sklypas kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) su sklypu kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) turi bendrą ilgio liniją ir posūkio ribų tašką prie Šventosios upės, tai yra reikšmingas įrodymas, kad A. L. sklypas toje vietoje persidengia su J. V. sklypu.
20.4. Teiginiai, kad žemės sklypai J. V. buvo suteikti asmeniniam ūkiui, prieštarauja Utenos apskrities valdytojo 1996 m. rugsėjo 23 d. Sprendimo Nr. 401-5551, kuriuo J. V. atkurta nuosavybės teisė į žemę, 3.1.2 punktui, kuriame nurodyta, jog žemė yra grąžinama ekvivalentine natūra.
20.5. Specialistas teismui pateikė tris matavimų variantus, sudarydamas galimybę teismui pačiam išanalizuoti situaciją. Išvadą specialistas padarė remdamasis klaidingais argumentais bei ignoruodamas VĮ Registrų centre ir J. V. žemės tvarkymo byloje esančius duomenis. Specialistas įsigilino į A. L. sklype šiuo metu esančias naudmenas, o ne 1996 metais buvusias naudmenas, ir J. V. sklypus matavo tik iki geodeziškai pamatuoto A. L. sklypo. Tokiu būdu persidengimo nustatyti neįmanoma. Specialistas, darydamas išvadą, rėmėsi neteisingais duomenimis, su kuriais negalima sutikti dėl dviejų priežasčių: žemė J. V. buvo grąžinta ekvivalentine natūra; 1996 metais prie Šventosios upės buvo tik Užpalių kolūkio medelynai, kurie pagal 1996 metais galiojusios teisės aktus nebuvo įtraukti į neprivatizuotinų sąrašą; į nagrinėjamą teritoriją patenkantys miškai, kaip miško žemė, Lietuvos Respublikos miškų kadastre įregistruoti tik nuo 2003 m. spalio 16 d. pagal 1999 metų valstybinės sklypinės miškų inventorizacijos duomenis, t. y. praėjus 7 metams po J. V. nuosavybės įteisinimo.
20.6. J. V. žemės sklypas buvo preliminariai pamatuotas, paženklintas ir faktiškai valdomas, juo buvo naudojamasi, ginčų dėl ribų su gretimų sklypų savininkais nebuvo. J. V. žemės tvarkymo byloje esančioje žemės naudmenų charakteristikoje atstumai nurodyti ne iki miško, o iki Šventosios upės. Būtent nuo šių taškų fiksavimo ir reikėtų pradėti matavimus. Be to, negalima vadovautis 1994 metų Asmeninio žemės ūkio sklypų planu, nes J. V. žemė grąžinta 1996 metais, į grąžintą žemę įskaičiuojant ne tik asmeninio ūkio, bet ir dalį šalia esančios laisvos valstybinės žemės, todėl duomenys buvo tikslinami.
20.7. CK 4.45 straipsnis šiam ginčui netaikytinas, kadangi neatitinka ginčo dalyko ir faktinių aplinkybių. J. V. ginčo sklypus faktiškai valdė nuo 1996 metų ir po 15 metų jam nieko nežinant jo teisėtai valdomų sklypų dalys neteisėtu sprendimu buvo nusavintos kito fizinio asmens naudai, todėl ši situacija negali būti prilyginama gretimų sklypų savininkų ginčui. Šiuo atveju ginčo dalykas – ne sklypų ribos, o jų persidengimo faktas, kaip žymiai vėliau neteisėtai priimto sprendimo pasekmė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. vasario 24 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS-126-525/2016 taip pat pripažino, kad ginčas nagrinėtinas administraciniame teisme.
20.8. Į A. L. sklypo ženklinimą nebuvo kviečiamas ne tik J. V., bet ir kiti gretimų sklypų savininkai, kurių dalyvavimas yra ne formalus dalykas, o svarbus reikalavimas, užkertantis kelią klaidoms bei galimybėms sąmoningai sudaryti panašias situacijas. J. V. sklypų kadastriniai matavimai buvo pradėti dar 2012 metais, tačiau 2013 m. sausio 22 d. raštu Tarnybos Utenos skyrius nurodė matavimų nebetęsti. Į su tuo susijusius pareiškėjos paklausimus Tarnyba neleistinai ilgai delsė atsakyti. Panevėžio apygardos prokuratūra pripažino, kad J. V. interesai yra pažeisti, tačiau į teismą nesikreipė dėl to, kad neįžvelgė viešojo intereso. Atsižvelgdama į tai, pareiškėja pati padavė skundą administraciniam teismui.
20.9. Sklypų persidengimą specialistas atvaizdavo 5 priede ir teismo posėdyje apskaičiavo persidengimo plotą. Naujai 2011 metais suformuotas ir įteisintas A. L. sklypas suprojektuotas nesilaikant Taisyklių reikalavimų: sklypas yra neracionalios formos, tęsiasi siaura juosta palei Šventosios upę, prie jo nėra privažiavimo, todėl neužtikrinta galimybė juo racionaliai naudotis. Panaikinus skundžiamą Sprendimo Nr. 41S-334 dalį tik dėl persidengiančios dalies, likusiame plote laikantis Taisyklių iš naujo suformuoti sklypą būtų neįmanoma, liktų labai siauras, neturintis privažiavimo ruožas palei upę.
20.10. J. V. sklypai yra įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Pati Tarnyba pripažino, kad J. V. nuosavybė į ginčo sklypus yra teisėta, todėl pažeista Sprendimu Nr. 41S-334. Panevėžio apygardos prokuratūra, spręsdama dėl viešojo intereso buvimo, išnagrinėjo ne tik A. L., bet ir J. V. sklypų teisėtumą, ir nustatė, jog J. V. sklypai suformuoti nepažeidžiant reikalavimų dėl žemėnaudų išdėstymo ar ribų. Teismas neturėjo pagrindo abejoti VĮ Registrų centre ir J. V. žemės tvarkymo byloje esančiais dokumentais, taip pat Panevėžio apygardos prokuratūros bei Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros kompetencija, todėl J. V. sklypų teisėtumo nenagrinėjo.
20.11. Tarnyba privalo atsakingai vykdyti jai valstybės pavestas funkcijas ir nepriekaištingai atlikti savo pareigas bei pati ištaisyti savo galbūt sąmoningai padarytas klaidas, o ne laukti, kol už ją tai padarys, rekomenduos ar įpareigos tai padaryti kažkas kitas. Nagrinėjamu atveju Tarnybos sprendimo neteisėtumą pripažino net keturios valstybės institucijos ir pati Tarnyba. Byloje buvo surinkta daug medžiagos, kurią teismas labai nuosekliai ir detaliai išnagrinėjo ir nustatė ne tik sklypų persidengimo faktą, bet ir jo plotą.
20.12. Tarnyba pernelyg sureikšmina Abrise įsivėlusią linijų ilgio klaidą ir ja neteisingai manipuliuoja, nors šios klaidos ištaisymas labai paprastas – faktinė sklypų buvimo vieta ir gretimų sklypų savininkų abrisai. Pati Tarnyba pripažįsta, kad ši klaida yra techninė, J. V. sklypai yra preliminariai pamatuoti, J. V. jais disponavo, faktiškai valdomų sklypų konfigūracija bei žemės naudmenų struktūra atitinka J. V. žemės tvarkymo bylų dokumentus, kuriuose jokie vandens telkiniai sklypuose nenurodyti, o preliminariai matuojant sklypų plotą į jį Šventosios upė neįskaičiuota.
21. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į trečiojo suinteresuoto asmens A. L. apeliacinį skundą su juo sutinka ir prašo tenkinti.
22. Trečiasis suinteresuotas asmuo A. L. atsiliepime į Tarnybos apeliacinį skundą su juo sutinka ir prašo tenkinti.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
23. Ginčas šioje byloje kilo dėl žemės sklypo ribų, nustatytų nuosavybės teisių į žemę atkūrimo metu.
24. Įvertinęs apeliacinio skundo argumentus apeliacinės instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtą pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą patikrino neperžengdamas apeliacinių skundo ribų, kadangi nėra aplinkybių, nustatytų ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, dėl kurių turėtų būti nepaisoma apeliacinių skundų ribų.
25. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir trečiasis suinteresuotas asmuo A. L., prašydami panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, apeliacinius skundus grindžia nesutikimu dėl teismo įrodymų tyrimo bei jų vertinimo, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atsako į apeliacinių skundų argumentus kartu.
26. Atsakant į šiuos apeliacinių skundų argumentus būtina vadovautis teismų praktika, suformuota panašiose bylose. Dėl įrodymų vertinimo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nustatęs, kad ABTĮ įtvirtintas laisvo įrodymų vertinimo principas reiškia, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o įrodymus teismas vertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu bylos aplinkybių visumos išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 57 str. 6 d. (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.)). Nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-95/2012).
27. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip kiek įmanoma objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu, tačiau vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma (žr., pvz., 2011 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-3076/2011, 2012 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-318/2012).
28. Įrodymų vertinimas yra išdėstomas bylos baigiamajame teismo akte. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra pažymėjęs, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja teismus nurodyti savo sprendimų motyvus (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90)). EŽTT plėtodamas doktriną vėliau nagrinėtose bylose, papildomai nurodė, kad šis straipsnis negali būti aiškinamas, kaip įpareigojantis teismą pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. EŽTT pažymėjo, kad teismo pareigos nurodyti savo sprendimų motyvus apimtis gali keistis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio. Be to, būtina atsižvelgti į, inter alia (be kita ko), pareiškimų, kuriuos teismams gali pateikti bylos šalis, įvairovę ir į Susitariančiose šalyse egzistuojančius skirtumus, susijusius su įstatymų nuostatomis, praktikoje susiklosčiusiomis taisyklėmis, teisine doktrina ir teismų sprendimų paskelbimu bei surašymu. Todėl klausimas, ar teismas neįvykdė iš Konvencijos 6 straipsnio kylančio įsipareigojimo pateikti motyvus, gali būti sprendžiamas tik įvertinant bylos aplinkybes (žr., pvz., 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimą byloje Hiro Balani prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 18064/91); 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimą byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 18390/91); 2003 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Suominen prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 37801/97); kt.).
29. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs teismo ištirtas bylos aplinkybes bei jų apimtį, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra motyvuotas ir išdėstyti argumentai yra pakankami teismo sprendimui pagrįsti.
30. Apeliantai nenurodė pagrindo ir nepateikė naujų įrodymų, paneigiančių teismo padarytas išvadas, kuriems esant reikėtų tirti nustatytas aplinkybes iš naujo bei jas vertinti kitaip nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas, todėl apeliacinės instancijos teismas remiasi byloje surinktais įrodymais bei jų vertinimu.
31. Dėl pareiškėjai priklausančių žemės sklypo formavimo bei jo ribų pažymėtina, kad J. V. nuosavybės teisė į žemės sklypus buvo įregistruota Nekilnojamojo turto registre ir šie duomenys buvo vieši bei galiojantys nuo 1996 m. gruodžio 16 d.
32. Projektuojant žemės sklypą A. L. toje pačioje teritorijoje, kurioje buvo J. V. nuosavybės teise valdomi žemės sklypai, vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės ir miškų ūkio ministro 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 207 patvirtintos Žemės reformos žemėtvarkos projektų ir jiems prilyginamų žemės sklypų planų rengimo ir įgyvendinimo metodikos 20.1.2 papunkčiu (akto redakcija, galiojusi nuo 2008 m. rugpjūčio 15 d. iki 2012 m. sausio 1 d.), prieš rengdamas paskesnį žemėtvarkos projektą, projekto autorius valstybės išperkamų ir neprivatizuojamų žemės, miškų ir vandens telkinių plano kopijoje privalėjo pažymėti nustatytus naujus ar pasikeitusius valstybės išperkamos ir neprivatizuojamos žemės plotus.
33. Ginčijamas Sprendimas Nr. 41S-334 patvirtina, kad A. L. nuosavybės teisės buvo atkurtos perduodant nuosavybėn lygiavertį žemės sklypą (II t., b. l. 19), todėl toks sklypas galėjo būti formuojamas tik laisvos valstybinės žemės fondo žemėje, kurios plotą pagal minėto teisės akto reikalavimus privalėjo nustatyti žemės reformos žemėtvarkos projekto autorius (žr. šios nutarties 32 punktą).
34. Nuosavybės teisės į žemę J. V. buvo atkurtos anksčiau nei A. L., todėl neišsiaiškinus J. V. valdomų žemės sklypų ribų negalėjo būti formuojamas naujas žemės sklypas ir tuo labiau atkuriamos nuosavybės teisės tą patį sklypą kitam asmeniui. J. V. nuosavybės teisės į žemę negali būti paneigtos administraciniais aktais, todėl jos turi būti ginamos pareiškėjo pasirinktu būdu.
35. Šiam ginčui nėra reikšminga, kad byloje nėra ginčijama Užpalių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto dalis, kuria buvo suprojektuotas ir patvirtintas žemės sklypas kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), į kurį buvo atkurtos nuosavybės teisės A. L. Panaikinus ginčijamą atsakovo sprendimo dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo yra paneigta A. L. teisė į nuosavybę, todėl atsakovas po šio teismo sprendimo turi pareigą, keisdamas priimtus administracinius aktus, iš naujo atlikti nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą pagal A. L. prašymą.
36. Remdamasi šiais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei teismų suformuotą praktiką analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
37. Netenkinus apeliacinių skundų, apeliantai netenka teisės į išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ir trečiojo suinteresuoto asmens A. L. apeliacinius skundus atmesti.
Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Stasys Gagys
Romanas Klišauskas
Gintaras Kryževičius